|
Svetys |
# 1 |
|
|
Kaip įrodyti, kad yra neleistinai apribota fizinio asmens laisvė, jei jis bijo ir ta laisvė ribojama pašaliniams nematomais ir nežinomais būdais. Nuoširdžiai dėkoju tadui91. Labai prašyčiau parašyti man: studija999@gmail.com |
|
»11.02.14 - 17:10 |
|
|
tadas91 |
# 3 |
Kandidantas į intelektinius rėmėjus
|
|
Baudžiamojoje teisėje Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą,
taikymo teismų praktikoje apžvalga
Įvadinės pastabos
Įrodinėjimas yra viena svarbiausių baudžiamojo proceso sudėtinių dalių ir viena pagrindinių baudžiamojo proceso subjektų veiklos krypčių. Ši veikla viena ar kita forma vykdoma visose baudžiamojo proceso stadijose. Atitinkamai ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
Nuo 2003 m. gegužės 1 d. galiojančiame naujajame BPK buvo pakeista įrodymų sąvoka ir nemaža dalis įrodinėjimo procedūrų. Padaryti pakeitimai turėjo realios įtakos praktinei įrodinėjimo subjektų veiklai: teko keisti kai kurias susiformavusias nuostatas ir darbo įpročius. Nors naujasis BPK galioja jau penktus metus, tačiau kai kurios jo normos, tarp jų ir reglamentuojančios įrodinėjimą, iki šiol suprantamos ir taikomos skirtingai. Tokia padėtis nepadeda vykdyti teisingumo. BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apibendrinimo tikslas – suvienodinti teismų praktiką taikant šias normas.
Siekiant šio tikslo buvo apibendrintos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartys, priimtos 2004–2006 metais, kuriose aiškinamos BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, taip pat kai kurie apeliacinės ir pirmosios instancijų teismų nuosprendžiai ir nutartys, kurie buvo analizuojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse. Toks teismų praktikos apibendrinimo būdas pasirinktas todėl, kad išankstinė atrankinė baudžiamųjų bylų analizė parodė, jog būtent Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartyse šios normos, esančios apibendrinimo objektu, analizuojamos dažniausiai, apeliacinės instancijos teismų sprendimuose tai daroma žymiai rečiau, o dar rečiau – pirmosios instancijos teismų nuosprendžiuose.
BPK normoms, reglamentuojančioms įrodinėjimą, gali būti priskirta didžioji dalis šio Kodekso normų, tačiau apibendrinant teismų praktiką buvo ieškoma BPK 7, 20, 44, 48, 78–98, 143–160, 178–211, 271–292, 324 straipsniuose įtvirtintų normų aiškinimo, taip pat Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos, Policijos veiklos, Advokatūros, Prokuratūros, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir kitų įstatymų, reglamentuojančių įrodinėjimo subjektų veiklą, normų aiškinimo. Tenka konstatuoti, kad šios normos teismų praktikoje buvo analizuojamos skirtingai: vienos jų aiškintos pakankamai plačiai ir išsamiai, kitos – gerokai rečiau, trečios – visiškai neaiškintos. Taip pat ir apžvalgoje nurodytoms BPK normoms skiriamas nevienodas dėmesys: neaptariamos BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, kurios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nebuvo analizuotos arba, kad ir buvo analizuotos, tačiau tik įrodinėjimo subjektų veiklos atitikties šių normų reikalavimams aspektu, tačiau normų turinys nebuvo aiškintas. Dėl šių priežasčių apžvalgoje neatsispindi procesinės prievartos priemonės, kuriomis renkama informacija apie tiriamą įvykį ir su juo susijusias aplinkybes (kratą, poėmį, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę bei įrašų darymą, savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus ir kt.), parodymo patikrinimo veiksmus (parodymą atpažinti, parodymų patikrinimą vietoje, eksperimentą) ir kai kuriuos kitus įrodinėjimo veiksmus bei klausimus reglamentuojančios normos.
Įrodinėjimo sąvoka ir subjektai
Apibendrintuose teismų nuosprendžiuose ir nutartyse nepateikiama ir negali būti pateikta įrodinėjimo sąvoka, nes tai yra teorinė konstrukcija, tarnaujanti pažintiniams tikslams. Teismų sprendimuose taip pat tik labai epizodiškai ir tik sprendžiant atskirų BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo problemas analizuojamas atskirų įrodinėjimo subjektų vaidmuo šiame procese. Tačiau tam, kad teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, apibendrinimas būtų kryptingas, būtina aptarti iš galiojančio BPK išplaukiančių įrodinėjimo sąvokos bei įrodinėjimo subjektų vaidmenį šiame procese.
Išanalizavus BPK normas, reglamentuojančias proceso subjektų elgesį baudžiamajame procese, nesigilinant į teorines diskusijas šiuo klausimu bei nepretenduojant sukurti galutinį ir nekeičiamą apibrėžimą, galima pasiūlyti tokią įrodinėjimo baudžiamajame procese sampratą – tai įstatymo reglamentuota ikiteisminio tyrimo įstaigų ir jų pareigūnų, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo, teismo ir proceso dalyvių (įtariamojo, kaltinamojo, gynėjo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo, taip pat įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovo) veikla, kuria renkami, pateikiami, tikrinami ir vertinami duomenys, reikšmingi tiriamo įvykio aplinkybių, nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nustatymui.
Pažymėtina, kad ši samprata pritaikyta įprastinei procesinei formai ir neapima baudžiamojo proceso ypatumų tiriant ir nagrinėjant atskirų kategorijų bylas. Atskirų kategorijų bylose svarbų vaidmenį įrodinėjimo procese vaidina ir kiti subjektai, pavyzdžiui, trauktino baudžiamojon atsakomybėn juridinio asmens atstovas, asmuo, kuriam gali būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, jo atstovas, privatus kaltintojas ir pan.
Įstatyme numatytas skirtingas baudžiamojo proceso subjektų vaidmuo įrodinėjimo procese: ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras privalo rinkti, tikrinti ir vertinti reikšmingus bylai duomenis; teismas privalo juos tikrinti, prireikus – rinkti papildomus duomenis, spręsti, ar tai yra įrodymai, ir vertinti; gynėjas privalo panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę (BPK 48 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir neprivalo įrodinėti kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai; kiti įrodinėjimo procese dalyvaujantys subjektai turi teisę, bet ne pareigą dalyvauti šiame procese.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse akcentuoja aktyvų teismo vaidmenį įrodinėjimo procese:
BPK 7 straipsnyje deklaruojamas rungimosi principas, tai reiškia, kad byla teisme turi būti sprendžiama ginčo keliu. Tačiau Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas įpareigoja teismą neapsiriboti vien tik proceso dalyvių pateikiamais duomenimis, bet ir pačiam siekti nustatyti byloje tiesą. Tai matyti iš BPK 270 straipsnio 3 dalies nuostatos, kur teigiama, kad teismas turi teisę savo iniciatyva nutarti iškviesti naujus liudytojus, ekspertus, specialistus, taip pat išreikalauti kitus įrodymus. Pagal BPK 287 straipsnio 1 dalį teismui leidžiama prireikus atlikti bet kokius proceso veiksmus, kuriais ikiteisminio tyrimo metu renkami duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 22 d. nutartis Nr. 2K-252/2005).
Įrodymų sąvoka (BPK 20 straipsnis)
Teismų sprendimuose gana dažnai minimas BPK 20 straipsnis ir pakartojamos šiame straipsnyje įtvirtintos normos, tačiau įrodymų sąvokos teismai neformuluoja. BPK 20 straipsnyje numatyti įrodymų požymiai paprastai atskleidžiami analizuojant konkrečias BPK normas, reglamentuojančias duomenų rinkimą, pateikimą, tikrinimą, pripažinimą įrodymais ir įrodymų vertinimą. Įvertinus BPK 20 straipsnyje įtvirtintas normas bei išanalizuotose teismų nutartyse esančius BPK normų aiškinimus, galima teigti, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.
Įrodymais pripažįstami duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Pagrindinis įstatymas, nustatantis duomenų, galinčių būti įrodymais, gavimo tvarką, be abejo, yra Baudžiamojo proceso kodeksas. Absoliuti dauguma įrodymų, kuriais buvo grindžiami išanalizuoti teismų sprendimai, buvo gauti BPK nustatyta tvarka. Tačiau BPK – ne vienintelis įstatymas, kurio nustatyta tvarka gaunami įrodymai. Gana dažnai įrodymais pripažįstami duomenys, gauti remiantis Operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimais. Kai kuriais atvejais įrodymai, kuriais grindžiamas nuosprendis, buvo gauti kitų įstatymų (Policijos veiklos, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos ir kt.) nustatyta tvarka. BPK neišvardija įstatymų, kuriais remiantis gauti duomenys gali būti pripažįstami įrodymais. Pagal apibendrintus teismų nuosprendžius ir nutartis galima padaryti išvadą, kad, be BPK ir Operatyvinės veiklos įstatymo, tokie yra teisėsaugos institucijų organizaciją ir veiklą reglamentuojantys įstatymai: Policijos veiklos, Valstybės saugumo departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Prokuratūros, Advokatūros ir kt. Tiek Operatyvinės veiklos, tiek kitų įstatymų nustatyta tvarka duomenys paprastai gaunami prieš pradedant ikiteisminį tyrimą. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, duomenys apie nusikalstamą veiką, ją padariusį asmenį ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, renkami tik BPK nustatyta tvarka, o kitų įstatymų nustatyta tvarka gali būti tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius, atliekami proceso veiksmai.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nusikalstamos veikos ir ją padariusių asmenų išaiškinimas susideda iš dviejų stadijų: operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo. Operatyvinę veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 5 dalį vienas iš operatyvinių veiksmų yra nusikalstamos veikos imitacijos modelio (toliau – ir NVIM) taikymas. Pagal to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalį NVIM sankcionuoja generalinis prokuroras arba apygardų prokuratūrų vyriausieji prokurorai ar jų įgalioti pavaduotojai pagal operatyvinės veiklos subjekto motyvuotą teikimą. Teikime, be kitų duomenų, nurodomi duomenys apie asmenis, kurie atliks veiksmus pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, taip pat modelio trukmė. NVIM šioje byloje sankcionuotas 2004 m. gegužės 31 d. (Nr. 05-29s), vadovaujantis minėta Operatyvinės veiklos įstatymo norma. Taigi techninės priemonės, atliekant NVIM, 2004 m. birželio 18 d. panaudotos pagrįstai ir teisėtai, nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimų, todėl NVIM metu gauti duomenys yra teisėti ir atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas. Operatyvinės veiklos metu surinkus tam tikrus duomenis, 2004 m. rugsėjo 27 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl narkotinių medžiagų platinimo. Pradėjus ikiteisminį tyrimą visi tyrimo veiksmai turi atitikti BPK nuostatas, todėl ikiteisminio tyrimo teisėjo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi leista asmeniui, slapyvardžiu Nr. 1, nuo 2004 m. rugsėjo 29 d. iki 2004 m. gruodžio 28 d. atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, numatytus BK 259, 260 straipsniuose, dėl R. R., P. P. ir V. Ž. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 17 d. nutartis Nr. 2K-624/2006).
Kai kuriais atvejais įstatymuose būna nustatyti tam tikri apribojimai rinkti duomenis arba informaciją, todėl vertinant surinktus duomenis būtina patikrinti, ar šių apribojimų buvo laikomasi.
Abiejų instancijų teismai, motyvuodami tuo, kad telefoninių pokalbių tarp V. K. ir J. K. įrašai gauti pažeidžiant Advokatūros įstatyme nustatytą advokato ir kliento susižinojimo informacijos imunitetą, juose esančių duomenų nelaikė įrodymais. Kasaciniame skunde prokuroras teigia, kad pagal advokato ir kliento susižinojimo imunitetą J. K. inkriminuotų veikų padarymo metu reglamentavusius teisės aktus šis imunitetas nėra absoliutus ir gali būti taikomas tik tuo atveju, kai advokatas vykdo savo profesines pareigas. Šie kasacinio skundo argumentai yra pagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teisingai konstatuota, kad nors BPK norma, tiesiogiai draudžianti klausytis gynėjo telefoninių pokalbių su įtariamuoju ar kaltinamuoju, kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais tarp jų perduodamą informaciją ar daryti jos įrašus, įsigaliojo vėliau, nei buvo padaryti V. K. ir J. K. telefoninių pokalbių įrašai (beje, nuosprendyje neteisingai nurodytas aptariamos BPK normos įsigaliojimo laikas), tačiau šių įrašų darymo metu tarp Advokatūros įstatymo 40 straipsnyje (1998 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. VIII-811 redakcija) įtvirtintų advokato garantijų buvo draudimas tikrinti advokato korespondenciją ir kitokias duomenų laikmenas, o tai apima ir telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją. Išvadą, kad V. K. ir V. K. bendravimas yra advokato ir kliento santykiai, teismai padarė įvertinę 2002 m. balandžio 26 d. sutartį tarp V. K. ir J. K. dėl teisinės pagalbos bei telefoninių pokalbių tarp jų įrašų turinį. Telefoninių pokalbių įrašai iš tikrųjų patvirtina, kad J. K. veikė V. K. pavedimu: rinko informaciją apie 2002 m. liepos 5 d. sulaikyto 2 448 800 Lt vertės cigarečių „Sovereign Classic“ krovinio kontrabandos tyrimo eigą ir perduodavo ją V. K., teikė konsultacijas, patarimus. Tačiau 2002 m. balandžio 26 d. sutartis tarp V. K. ir J. K. dėl teisinės pagalbos be pagrindo pripažinta sutartimi dėl V. K. gynybos kontrabandos byloje.
Advokatūros įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje (1998 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. VIII-811 redakcija) buvo nustatyta, kad klientas su advokatu susitaria pasirašydami sutartį. 2002 m. balandžio 26 d. sutartyje tarp V. K. ir J. K. dėl teisinės pagalbos numatyta, kad J. K. įsipareigoja teikti konsultacijas bei advokato pagalbą pagal atskirus susitarimus bei pavedimus. Ši sutartis vertintina kaip preliminarus susitarimas, kad, prireikus advokato pagalbos, V. K. kreipsis, o J. K. ją suteiks, tačiau jokiu būdu ne sutartis dėl gynybos minėtoje kontrabandos byloje, nes sutarties sudarymo momentu nusikaltimas dar nebuvo padarytas. Įstatymai užtikrina absoliutų draudimą kontroliuoti profesines pareigas atliekančio advokato ir jo kliento susižinojimą, o ne advokato ir kitų asmenų susižinojimą. Teisinė pagalba visada teikiama konkrečiu klausimu, reikalaujančiu teisinių žinių, todėl būtina advokato ir kliento sutarties dėl teisinės pagalbos sąlyga yra konkretūs klausimai, dėl kurių teikiama teisinė pagalba, arba bent jau tam tikra veiklos sritis, kurioje tokia pagalba teikiama. Tik pagal tokią sutartį, kurioje nurodyta konkreti veiklos sfera, dirbančio advokato ir jo kliento susižinojimą kontroliuoti draudžiama. Taigi, nors tarp V. K. ir J. K. buvo sudarytas preliminarus susitarimas, nors pagal atliktos veiklos pobūdį J. K. buvo faktiškas V. K. gynėjas, tačiau J. K. dirbo be sutarties su V. K. teikti teisinę pagalbą 2002 m. liepos 5 d. sulaikyto 2 448 800 Lt vertės cigarečių „Sovereign Classic“ krovinio kontrabandos byloje, todėl negalima daryti išvados, kad J. K. buvo V. K. gynėjas ir turėjo būti taikomos advokato ir kliento susižinojimo slaptumą užtikrinančios teisės normos. Dėl šios priežasties teismų išvados, kad telefoninių pokalbių tarp V. K. ir J. K. įrašai buvo padaryti neteisėtai ir todėl neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje numatytų reikalavimų, yra nepagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 4 d. nutartis Nr. 2K-281/2006).
Įrodymais taip pat pripažįstami duomenys, gauti Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotų tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka.
Liudytojai A. T., V. B. ir N. Š. yra Baltarusijos Respublikos piliečiai. Bylos parengtinio tyrimo metu juos apklausė Baltarusijos VRM tardytojas, vykdydamas Tardymo departamento prie Lietuvos Respublikos VRM teisinės pagalbos prašymą. Liudytojai A. T., V. B. ir N. Š. buvo kviečiami į teismo posėdį BPK bei Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose nustatyta tvarka. Šaukimai liudytojams buvo įteikti, tačiau į teismo posėdį jie neatvyko. Teisiamojo posėdžio protokole nurodyta, kad gautas liudytojų prašymas nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant, nes jie negali atvykti dėl to, kad neturi vizų (T. 4, b. l. 63, 87). Teisiamajame posėdyje pagal BPK 266 straipsnį buvo sprendžiamas klausimas dėl bylos nagrinėjimo galimumo neatvykus minėtiems liudytojams ir, proceso dalyviams, tarp jų ir nuteistojo gynėjui, sutikus, buvo priimta nutartis nagrinėti bylą neatvykus liudytojams iš Baltarusijos Respublikos (T. 4, b. l. 87). Vėliau liudytojų A. T., V. B. ir N. Š. kaip neatvykusių į teismo posėdį dėl svarbių priežasčių parodymai buvo perskaityti pirmosios instancijos teismo posėdyje (T. 4, b. l. 129). Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad šių liudytojų parodymai perskaityti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Nuteistojo kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad toks teiginys neatitinka tikrovės, tačiau be pagrindo tvirtinama, jog šių liudytojų parodymų teisiamajame posėdyje nebuvo galima perskaityti ir jais negalima buvo pagrįsti teismo išvadų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 14 d. nutartis Nr. 2K-113/2006).
Nors BPK 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įrodymais pripažįstami duomenys, gauti įstatymų nustatyta tvarka, tačiau teismų praktika rodo, kad šios normos nereikia suprasti tiesiogiai. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai tam tikri duomenys yra gaunami ne įstatymų, o žemesnės teisinės galios aktų nustatyta tvarka. Pavyzdžiui, autoavarijų bylose transporto priemonę vairavusio asmens neblaivumas, be kitų duomenų, nustatomas medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktu, gautu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių nustatyta tvarka. Tokiuose aktuose esantys duomenys pagrįstai pripažįstami atitinkančiais BPK 20 straipsnyje keliamus reikalavimus, nes šios taisyklės patvirtintos vadovaujantis įstatymais (konkrečiais Administracinių teisės pažeidimų kodekso, Alkoholio kontrolės, Narkologinės priežiūros, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymų straipsniais).
Įrodymais gali būti pripažįstami ir duomenys, gauti kitų žemesnės nei įstatymai aktų, nustatyta tvarka, pavyzdžiui, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2003 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 46V patvirtintų Ūkinės finansinės veiklos objektų tyrimo bei specialisto išvados pateikimo taisyklių (2005 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. 4V redakcija) ir kt. Šiuo atveju svarbu, kad tokie aktai būtų priimti vadovaujantis įstatymu.
Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais kasatoriaus argumentus, kad rėmimasis netinkamai sudarytu eismo įvykio vietos planu kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose yra pagrindas šiuos sprendimus panaikinti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose remiamasi duomenimis, atitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytas duomenų pripažinimo įrodymais sąlygas. Eismo įvykio vietos apžiūros protokolas ir jo priedas (planas) gauti nepažeidžiant Policijos patrulių veiklos instrukcijos, patvirtintos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660, 87 punkto – protokolą pasirašė visi dalyvavę apžiūroje asmenys (A. K., M. Ž. ir A. N.), o planą – jį sudaręs asmuo (A. K.), t. y. parašu patvirtino įvykio vietos apžiūros metu nustatytų aplinkybių teisingumą. Autoavarijos vietos apžiūros protokolas ir jo priedas (planas) surašyti iki ikiteisminio tyrimo pradžios šioje byloje, o pradėjus ikiteisminį tyrimą šie dokumentai pridėti prie baudžiamosios bylos. Tiriant ir nagrinėjant bylą jie turėjo duomenų šaltinio – dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, statusą. Šiuose dokumentuose nurodyti duomenys buvo tikrinami apklausiant protokolą ir planą pasirašiusius asmenis. Nustatant reikšmingas įvykio aplinkybes, naudotasi specialiomis žiniomis, t. y. gauta specialisto išvada. Dėl to galima daryti išvadą, kad įrodinėjimo procesas nagrinėjamoje byloje vyko tinkamai išnaudojant visas galimas ir būtinas įrodinėjimo priemones, vertinant visus surinktus duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 10 d. nutartis Nr. 2K-475/2006).
BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta: ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Išanalizuoti teismų nuosprendžiai ir nutartys rodo, kad baigiamuosiuose teismo aktuose labai retai motyvuojamas vienų ar kitų duomenų pripažinimas įrodymais. Tokia praktika pripažintina teisinga tuo atveju, kai teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, bylos nagrinėjimo teisme dalyviams nekyla jokių abejonių dėl to, kad šie duomenys yra įrodymai ir teismas jais grindžia savo išvadas. Tačiau tais atvejais, kai dėl tam tikrų duomenų atitikties BPK 20 straipsnyje nustatytiems reikalavimams bylos nagrinėjimo teisme dalyviams kyla abejonių, nuosprendžio ar kito baigiamojo teismo akto aprašomojoje (motyvuojamojoje) dalyje šios abejonės turi būti išanalizuotos ir padaryta kategoriška išvada, laikytini duomenys įrodymais ar ne.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra aiškiai pasisakyta dėl to, ar teisiamajame posėdyje ištirti telefoninių pokalbių įrašai yra įrodymai, ar ne: nuosprendyje išsakytos abejonės dėl jų patikimumo, tačiau čia pat teigiama, kad telefoninių pokalbių tarp V. D. ir A. S. įrašai nepaneigia K. R. D. parodymų apie sutarties pasirašymo datą, t. y. šie įrašai vertinami kaip įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo nutarties išvados dėl telefoninių pokalbių taip pat nenuoseklios: pradžioje teigiama, kad telefoniniai pokalbiai negali būti įrodymais, nes, sprendžiant pagal nutartyje nurodytus motyvus, jie nepatikrinti BPK numatytais veiksmais, tačiau toliau tvirtinama, kad, net ir nustačius pokalbių įrašų autentiškumą, juose užfiksuotų balsų priklausomumą išteisintiesiems, gautos išvados nesudarytų pakankamo pagrindo išvadai, kad pokalbiuose minima būtent ta sutartis, kurios suklastojimu buvo kaltinami išteisintieji, ir kad tai nepaneigtų K. R. D. parodymų apie sutarties pasirašymo datą. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra nurodyti motyvai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo tinkamumo nuosprendyje vertinant įrodymus ir, be kita ko, konstatuota, kad byloje nėra nė vienos neginčijamai nustatytos aplinkybės dėl aptariamos sutarties suklastojimo, todėl ir atskirų aplinkybių tarpusavio sugretinimas negalėtų neginčijamai patvirtinti šio fakto.
Taigi tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti prieštaringi motyvai dėl byloje esančių telefoninių pokalbių įrašų vertinimo: viena vertus, telefoninių pokalbių įrašai nepripažįstami įrodymais, antra vertus – šiuose įrašuose užfiksuoti pokalbiai yra vertinami ir teigiama, kad kaltinimo jie nepatvirtina. Tokia motyvacija nėra teisiškai nepriekaištinga, todėl procesiniuose dokumentuose neturėtų būti taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 11 d. nutartis Nr. 2K-264/2006).
Apibendrinta teismų praktika rodo, kad daug dažniau nei pirmosios instancijos teismai klausimą, ar tam tikri duomenys gauti nustatyta tvarka, sprendžia apeliacinės ir kasacinės instancijų teismai. Spręsdami šį klausimą, apeliacinės ir kasacinės instancijų teismai vadovaujasi tomis pačiomis taisyklėmis, t. y. tikrina, ar duomenys atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus.
Asmens parodymo atpažinti tvarka reglamentuojama BPK 192 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 5 dalyje numatytą išlygą, jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Pagal nuotrauką asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusio asmens saugumui užtikrinti. Tai gali būti daroma ikiteisminio tyrimo taktikos sumetimais, kai būtina išvengti įtariamojo ar nukentėjusiojo fizinio kontakto iki atpažinimo veiksmo atlikimo ar po jo. Įstatyme nenustatyta, kad šiais atvejais turi būti priimamas atskiras procesinis sprendimas. Kiekvienu konkrečiu atveju tai sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ar padarytus atpažinimus pripažinti įrodymais baudžiamojoje byloje, sprendžia teismas. Pirmosios instancijos teismas T. G. atpažinimus pagal nuotraukas pripažino įrodymu ir dėl to nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 24 d. nutartis Nr. 2K-586/2006).
BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi įrodymais yra tokie duomenys, pagal kuriuos teismas nustato faktines tiriamo įvykio ir kitas svarbias aplinkybes. Visais atvejais byloje turi būti įrodytos tiriamo įvykio aplinkybės: laikas, vieta, būdas, įrankiai ir priemonės, padariniai, veiką padaręs asmuo, jo asmeninės savybės, nukentėjęs asmuo ir kt.
Teismas, teisiamajame posėdyje apklausęs nukentėjusiuosius, kasatorių bei asmenis D. B., V. B. ir S. G., kurie buvo nurodyti sąraše, pateiktame prie kaltinamojo akto, siekdamas detaliau išsiaiškinti nukentėjusiųjų sužalojimo aplinkybes, papildomai apklausė L. T., B. T. ir A. G. kaip asmenis, tiesiogiai bendravusius su nukentėjusiaisiais, jiems iš karto išėjus iš policijos komisariato. Pagal šių asmenų parodymus teismas galėjo nustatyti labai svarbią bylos faktinę aplinkybę, kad nukentėjusieji buvo sužaloti būtent policijos komisariate, o ne kur nors kitur, taigi buvo gauti duomenys, patvirtinantys aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Dėl to kasatoriaus teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas jo tarnybinių įgaliojimų viršijimą, panaudojant fizinį smurtą prieš R. M. ir V. J., negalėjo remtis su byla nesusijusiais L. T., B. T. ir A. G. parodymais, nepagrįstas.
Kasatoriaus argumentas, kad teismas negalėjo laikyti įkalčiu šioje byloje nukentėjusiojo V. J. nuotraukų, padarytų Kupiškio rajono policijos komisariate 2003 m. rugpjūčio 29 d., nes, pasak jo, tam, kad būtų nustatyta, ar nukentėjusysis prieš fotografavimą buvo mušamas, reikėjo specialisto išvados, taip pat nepagrįstas. V. J. nuotraukos šioje byloje – tai tik vienas įrodymų, patvirtinantis aplinkybę, kad prieš nukentėjusįjį buvo naudojamas smurtas. Šis įrodymas buvo įvertintas kitų surinktų bylos duomenų – nukentėjusiųjų parodymų, teismo medicinos eksperto išvadų ir liudytojų parodymų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 26 d. nutartis Nr. 2K-614/2004).
Kitos svarbios aplinkybės, kurios taip pat turi būti įrodytos, yra aplinkybės, reikšmingos baudžiamojo, baudžiamojo proceso bei kitų įstatymų taikymui: atsakomybę lengvinančios, sunkinančios ir kitos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama skiriant bausmę, poveikio priemonę ar atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės; aplinkybės, turinčios reikšmės įrodymų vertinimui (įrodymų rinkimo arba gavimo aplinkybės); nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis, dydis ir pan.
Ar duomenys patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, galima spręsti ne tik juos išnagrinėjus teisiamajame posėdyje, bet ir sprendžiant proceso dalyvių prašymus atlikti vieną ar kitą veiksmą. Jeigu prašymai atmetami tinkamai motyvuota teismo nutartimi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nekonstatuoja baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo.
Kaltinamųjų ir jų gynėjo prašymą papildomai iškviesti į teismo posėdį kaip liudytojus Vyriausybės, Seimo vadovus, kitus Vyriausybės ir Seimo narius pirmosios instancijos teismas svarstė ir nustatyta tvarka atmetė. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą, pripažino, kad toks prašymas buvo nepagrįstas, nes prašomi apklausti kaip liudytojai asmenys nebuvo įvykių, kurių aplinkybės tiriamos, dalyviai. Byloje surinkta pakankamai duomenų apie buvusią situaciją žemės ūkyje ir tuo klausimu neaiškumų nebuvo. Būtina pažymėti, kad kaltinamasis neturi neribotos teisės iškviesti liudytojų. Tai buvo pabrėžta ir Europos Žmogaus Teisių Teismo 1998 m. gruodžio 15 d. sprendime A. E. D. L. S. byloje prieš Ispaniją, kuriame konstatuota, kad teismo uždavinys yra nustatyti, ar bylos procesas, imamas kaip visuma, apimant ir įrodymų pateikimo būdą, yra teisingas.
Klausimą, ar liudytoją būtina iškviesti, sprendžia teisėjas arba teismas. Tai, kad teismas atmeta prašymą, dar nėra pagrindas pripažinti, jog pažeistas BPK 44 straipsnio 7 dalies reikalavimas. Pirmosios instancijos teismas prašymą iškviesti kaip liudytojus A. B., Č. J. ir kitus atmetė motyvuota nutartimi, kurios išvados yra pagrįstos ir teisingos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 4 d. nutartis Nr. 2K-7-393/2005).
BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Taigi, spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais.
Sprendžiant, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas – proceso dalyvis ar valstybės institucija (pareigūnas) – šiuos duomenis surinko ir pateikė į bylą, nes skirtingų subjektų elgesiui taikomi skirtingi principai. Tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai (įtariamasis, kaltinamasis, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, taip pat įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovas) arba bet koks fizinis ar juridinis asmuo (BPK 98 straipsnis), teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“).
Ikiteisminis tyrimas šioje byloje atliktas galiojant 1961 m. Baudžiamojo proceso kodeksui, pagal kurio 74 ir 75 straipsnius įrodymais baudžiamojoje byloje galėjo būti tik tokie faktiniai duomenys, kurie buvo užfiksuoti ir pateikti BPK 74 straipsnio 2 dalyje nustatyta forma (tarp jų ir telefoninių pokalbių garso įrašai), kuriuos galima patikrinti ir kurie gauti laikantis nustatytų specialių taisyklių bei tinkamai procesiškai įforminti. Taigi įrodymų rinkimui galiojo iš esmės tokie patys reikalavimai, todėl vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII–1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX–785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX–994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo nuostatomis, teismai pagal senąjį Baudžiamojo proceso kodeksą teisėtai surinktus duomenis gali pripažinti įrodymais.
Pagal senojo BPK 75 straipsnio 2 dalį ir pagal naujojo BPK 98 straipsnį įrodymus savo iniciatyva, be kitų proceso dalyvių, gali pateikti taip pat ir nukentėjusysis. Pateikti įrodymus leidžiama bet kurioje proceso stadijoje.
Baudžiamosios bylos duomenimis, apie automobilio vagystę nukentėjusysis M. J. Šilutės rajono PK pranešė 1994 m. gruodžio 14 d. Tą pačią dieną buvo iškelta baudžiamoji byla pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 271 straipsnio 4 dalyje, ir tos pačios dienos nutarimu, sankcionuotu apylinkės teismo pirmininko, buvo nutarta klausytis nukentėjusiojo M. J. telefoninių pokalbių telefonu, įrengtu jo bute. Tačiau dėl techninių kliūčių to nepavyko padaryti ir todėl pokalbių įrašai buvo daromi paties nukentėjusiojo, nesinaudojant ryšių įmonių paslaugomis. Toks telefoninių pokalbių klausymosi ir įrašymo būdas leidžiamas pagal senojo BPK 1982 straipsnio 3 dalį ir pagal naujojo BPK 154 straipsnio 4 dalį. Taigi telefoninių pokalbių garso įrašas buvo gautas teisėtu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 8 d. nutartis Nr. 2K-191-2005).
Kitoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad liudytojos pateiktas teismo posėdžio metu garso įrašas, nors ir nėra gautas naudojant baudžiamojo proceso priemones, laikytinas įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 25 d. nutartis Nr. 2K-360/2004).
Privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu.
Tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme numatytu būdu (principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“) ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka.
Kasatorė teigia, kad teismas nepagrįstai jos kaltę dėl I. T. turto prievartavimo pagrindė nukentėjusiojo 2004 m. kovo 8 d. padarytu jų privataus telefoninio pokalbio garso įrašu, nes šie duomenys, pažeidžiant BPK 154 straipsnį, gauti neteisėtai, be teismo leidimo, todėl šis įrašas nepagrįstai pripažintas įrodymu, nes prieštarauja BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatoms. Šis skundo argumentas nepagrįstas.
Teisėjų kolegija atkreipia kasatorės dėmesį į tai, kad BPK 154 straipsnis reglamentuoja telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę bei įrašų darymą ikiteisminio tyrimo pareigūnų iniciatyva. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nukentėjusiųjų, liudytojų ar kitų proceso dalyvių pokalbių telefonais galima klausytis šių asmenų prašymu arba jų sutikimu, nors ir nėra tuo reikalu priimtos ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, jei klausantis nesinaudojama telekomunikacijų operatorių paslaugomis ir įrenginiais. Taigi šioje dalyje numatyta išlyga, kai galima klausytis telefoninių pokalbių ir daryti jų įrašus ir be ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties ar prokuroro nutarimo. Toks šios priemonės taikymas galimas esant dviem sąlygoms – jei nukentėjusysis prašo arba sutinka, kad būtų klausomi jo pokalbiai telefonu ir daromi įrašai, ir jei klausantis ir darant telefoninių pokalbių įrašus nebus naudojamasi telekomunikacijų operatorių paslaugomis ir įrengimais (pokalbių įrašymo įrenginys bus prijungtas prie nukentėjusiojo bute ar biure esančio telefono aparato arba mobiliojo ryšio aparato). Taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnai gali įrašyti telefoninį pokalbį ir be procesinio sprendimo, jei BPK 154 straipsnio 5 dalyje nurodytas asmuo prašo ir sutinka, kad būtų įrašomi jo pokalbiai. Šioje byloje yra duomenų, kad nukentėjusysis I. T. 2004 m. kovo 8 d. kreipėsi į Rokiškio policijos komisariatą, prašydamas įrašyti pokalbius su jam skambinančiais asmenimis. Atsižvelgdama į šiuos duomenis bei remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad BPK 154 straipsnio ir 20 straipsnio 4 dalies nuostatos nebuvo pažeistos, nes telefoniniai pokalbiai buvo įrašyti teisėtai ir jie buvo patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 20 d. nutartis Nr. 2K-510/2005).
Duomenys, kuriuos valstybės institucijos ar pareigūnai gavo įstatyme nenumatytu būdu, įrodymais nepripažįstami, nesvarbu, kiek jie reikšmingi nustatant bylos aplinkybes.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika rodo, kad nustatytos duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys jau negali būti įrodymais. Nustačius, kad, renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti: 1) ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir 2) ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės.
Duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, įrodymais nepripažįstami.
Teisėjų kolegija sutinka su kasatorės argumentu, kad autoavarijos vietos planas 2001 m. vasario 20 d. buvo atkurtas esmingai pažeidžiant 1961 m. BPK 200 straipsnio nuostatas, nes matavimai turėjo būti atlikti ir autoavarijos vietos planas sudaromas apžiūrint įvykio vietą – 1999 m. birželio 12 d. Tačiau 1999 m. birželio 12 d. įvykio vietos apžiūros protokolas su eismo įvykio planu sudarytas itin aplaidžiai – protokole kai kurie duomenys taisyti, tačiau jų taisymas neaptartas, plane pažymėta stiklo šukių vieta, tačiau nenurodyti elementarūs duomenys apie stiklo šukių vietos padėtį kelio ilgio ir pločio atžvilgiu. Jeigu apžiūrint įvykio vietą pareigūnai nesugebėjo užfiksuoti elementarių duomenų apie stiklo šukių vietos padėtį kelio ilgio ir pločio atžvilgiu, tai kyla pagrįstų abejonių dėl šių duomenų patikimumo sudarant autoavarijos vietos planą 2001 m. vasario 20 d., be to, procesiniai įstatymai tokios galimybės – autoavarijos vietos plano atkūrimo – nenumato. Įrodymais byloje pripažįstami tik tokie duomenys, kurie buvo užfiksuoti ar gauti BPK nustatyta tvarka. Dėl šios priežasties negali būti tinkamu įrodymu ir autotechninė ekspertizė, kurios išvados pagrįstos atkurtais avarijos vietos plano duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 23 d. nutartis Nr. 2K-132/2004).
Tuo atveju, kai nustatoma, kad duomenų rinkimo (gavimo) tvarkos pažeidimai neturėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir juos renkant nebuvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, duomenys pripažįstami įrodymais.
S. G. ir R. P. apklausa prieš parodymą atpažinti iš kartotekų nevisiškai atitiko BPK 194 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, nes apie atpažintinus asmenis jie buvo apklausti tik bendrais bruožais ir nebuvo apklausti apie žymes ir ypatybes, iš kurių gali atpažinti tuos asmenis. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad tiek nukentėjusiųjų apklausa, tiek parodymas atpažinti iš vaizdo įrašų kartotekos buvo atlikti iš karto po įvykio, kad nukentėjusieji, sportuodami klube, turėjo galimybę įsidėmėti ten buvusius ir juos sumušusius asmenis, nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeisti BPK 194 straipsnio 2 dalyje numatyti reikalavimai, ir nėra pagrindo abejoti parodymo atpažinti iš kartotekų rezultatų patikimumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 9 d. nutartis Nr. 2K-398/2006).
Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad vaizdajuostės iš L. O. priklausančios prekyvietės buvo paimtos pažeidžiant įstatymą, nes paimti daiktai nebuvo aprašyti, tačiau be pagrindo teigiama, kad L. O. nuteistas už vaizdajuostes, kurios buvo paimtos ne iš jo prekyvietės.
1082 vaizdajuostes iš L. O. priklausančios prekyvietės paėmė policijos pareigūnas, vadovaudamasis ATPK 268, 269 straipsniais (T. 1, b. l. 19). Paėmimo protokole vaizdajuostės neaprašytos. Tą pačią dieną pagal policijos pareigūno tarnybinį pranešimą medžiaga užregistruota vieningoje nusikaltimų registracijos knygoje (T. 1, b. l. 3) ir, sprendžiant pagal tai, kad audiovizualinių kūrinių ekspertizė buvo paskirta vadovaujantis BPK, buvo pradėtas pranešimo apie nusikaltimą nagrinėjimas 1961 m. BPK 128 straipsnyje nustatyta tvarka. Gavus ekspertizės aktą, buvo iškelta baudžiamoji byla, atlikta kvota ir parengtinis tardymas.
Tyrimo pradžioje buvo tikrinama turima informacija apie neteisėtų audiovizualinių kūrinių platinimą. Pradedant tyrimą nebuvo aišku, ar paimamos vaizdajuostės yra neteisėtos audiovizualinių kūrinių kopijos ir kokios rūšies atsakomybėn gali būti traukiamas vaizdajuosčių savininkas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakomybę už autorių teisių pažeidimus numato tiek ATPK, tiek BK, tyrimas gali būti vykdomas tiek ATPK, tiek BPK nustatyta tvarka. Tokiu atveju, įvertinęs įvykio aplinkybes, teisėsaugos institucijos pareigūnas pats turi nuspręsti, kokia tvarka bus atliekamas tyrimas. Nagrinėjamu atveju, įvertinus paimamų vaizdajuosčių kiekį, buvo pagrindas manyti, kad vaizdajuosčių savininko veikoje gali būti nusikaltimo sudėties požymių, todėl informacijos tikrinimas turėjo būti atliekamas BPK nustatyta tvarka. Iš esmės taip ir buvo elgiamasi, t. y. BPK nustatyta tvarka buvo atlikta įvykio vietos apžiūra, tačiau vaizdajuostės buvo paimtos vadovaujantis ATPK 268, 269 straipsniuose nustatyta tvarka. Taip paimant vaizdajuostes buvo pažeisti 1961 m. BPK 200 straipsnio 5 dalyje nurodyti reikalavimai. Be to, paimtos vaizdajuostės nebuvo aprašytos, todėl buvo pažeisti 1961 m. BPK 192 straipsnio 2 dalies reikalavimai.
BPK pažeidimai pripažintini esminiais tuo atveju, kai jie suvaržo įstatymo garantuotas kaltinamojo teises arba sukliudo teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Nustatyti 1961 m. BPK 200 straipsnio 5 dalies bei 192 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimai nepripažintini esminiais. Nuteistasis L. O. paimant vaizdajuostes nedalyvavo, todėl tokiais veiksmais kokios nors jo teisės nebuvo suvaržytos. Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje apklausdamas visus asmenis, kurie dalyvavo paimant vaizdajuostes, išsamiai išnagrinėjo vaizdajuosčių paėmimo ir jų ekspertizės atlikimo aplinkybes ir todėl neturėjo pagrindo abejoti, kad buvo tiriamos būtent tos vaizdajuostės, kurių paėmimas buvo įformintas įvykio vietos apžiūros ir daiktų paėmimo protokolu. Taigi nurodytų BPK normų pažeidimas nesukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 29 d. nutartis Nr. 2K-512/2005).
Pagal tas pačias taisykles vertinami ir duomenys, gauti kitų įstatymų, taip pat kitokių teisės aktų nustatyta tvarka.
BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Nuteistojo gynėjas kasaciniame skunde teisingai nurodo, kad 2001 m. spalio 28 d. medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas Nr. 3274 yra gautas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 92 patvirtintos Transporto priemonių vairuotojų ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo būsenos nustatymo tvarkos (toliau – Tvarkos) 8 punkte numatytus reikalavimus, nes D. N. neblaivumas buvo nustatinėjamas praėjus daugiau nei keturioms valandoms nuo autoavarijos, kai tuo tarpu Tvarkos 8 punkte nurodyta, kad asmenų neblaivumas turi būti nustatomas ne vėliau kaip per dvi valandas nuo transporto avarijos. Tačiau kasatoriaus nuomonė, kad dėl to šis aktas yra neleistinas įrodymas, yra nepagrįsta. Pripažinus, kad buvo padarytas minėtas Tvarkos pažeidimas, būtina išsiaiškinti, kokią įtaką šis pažeidimas turėjo medicininės apžiūros objektyvumui ir jos rezultatų patikimumui. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad apžiūrą atliko gydytoja, turinti pakankamai žinių jai atlikti, kad tyrimas pagrįstas objektyviais duomenimis, todėl nėra pagrindo abejoti akte užfiksuotais duomenimis. Akivaizdu, kad Tvarkoje nustatyto termino neblaivumo faktui nustatyti praleidimas savaime neturi jokios įtakos tyrimo (apžiūros) objektyvumui ir rezultatų patikimumui. Šio termino praleidimas turi įtakos tyrimo (apžiūros) rezultatams ir tai sukelia sunkumų vertinant, ar asmuo buvo neblaivus autoavarijos metu. Taigi, nors D. N. medicininė apžiūra neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti buvo atlikta pažeidus Tvarkoje nustatytą terminą, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti, kad medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas Nr. 3274 yra gautas neteisėtu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 11 d. nutartis Nr. 2K-2/2005).
Kitaip vertinami duomenys, kuriuos gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės – tokie duomenys įrodymais nepripažįstami, nesvarbu, kad jų patikimumu neabejojama.
Atliekant įstatyme numatytus veiksmus, gauti duomenys dėl leistinumo reikalavimo pažeidimo, negali būti laikomi įrodymais, jei atliekant šiuos veiksmus buvo nepagrįstai suvaržytos žmogaus teisės, pažeisti proceso principai ar proceso veiksmas būtų atliktas nepakankamai tiksliai laikantis tam veiksmui atlikti nustatytų pagrindinių taisyklių.
Prie konstitucinių baudžiamojo proceso principų priskiriami proceso teisingumo ir proporcingumo principai, iš kurių išvedamas rungimosi principas, įtvirtintas BPK 7 straipsnyje, kuris reiškia, kad byla turi būti sprendžiama ginčo keliu. Pagal BPK 7 straipsnio 2 dalį kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui.
Kasatorius N. K. pagrįstai nurodo, kad jam nebuvo suteikta teisės ginčyti nukentėjusiosios ir liudytojos V. O. parodymų, nes jos nedalyvavo nagrinėjant bylą nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaltinamojo N. K. prašymą apklausti nukentėjusiąją R. R. ir liudytoją V. O. teisiamajame posėdyje ir apsiribojo jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, perskaitymu.
Pagal BPK 173 straipsnio 1 dalies 2 punktą ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, prisaikdina ir apklausia liudytojus ir nukentėjusiuosius. Pagal BPK 186 straipsnio 1 dalį tik ikiteisminio tyrimo teisėjas gali apklausti jaunesnį kaip aštuoniolikos metų liudytoją ar nukentėjusįjį. Nukentėjusioji R. R. ir liudytoja V. O. buvo apklaustos ikiteisminio tyrimo teisėjo pagal rašytinį prokuroro prašymą. Jos tuo metu buvo nepilnametės. Be bendrųjų taisyklių, pagal kurias apklausą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamai apklausai BPK 184 straipsnyje yra nustatytos ir papildomos taisyklės. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad apie apklausos vietą ir laiką būtina pranešti įtariamajam ir jo gynėjui. N. K. įtariamojo statusą įgijo 2003 m. spalio 14 d., o R. R. ir V. O. ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo apklaustos 2003 m. gegužės 13 d., todėl BPK 184 straipsnio 4 dalies reikalavimai dėl įtariamojo ir gynėjo kvietimo į apklausą negalėjo būti įvykdyti. Šia prasme Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimai nebuvo pažeisti. Tačiau jos nebuvo šauktos į pirmosios instancijos teismo posėdį. N. K., kitų kaltinamųjų ir jų gynėjų prašymas apklausti R. R. ir V. O. teisiamajame posėdyje buvo atmestas. Teismo nuosprendis motyvuotas tuo, kad jos buvo apklaustos ikiteisminio tyrimo metu ir jų parodymai buvo perskaityti teisiamajame posėdyje.
Kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti perskaitomi ne bet kokiais atvejais, o tik tais, kurie nurodyti BPK 276 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį gali būti balsu perskaityti liudytojo ir nukentėjusiojo parodymai, pagal teismo nutartį nepašauktų į teisiamąjį posėdį dėl to, kad jie neturi aštuoniolikos metų, jeigu parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Nors, kaip jau buvo nurodyta, nukentėjusioji R. R. ir liudytoja V. O. buvo apklaustos ikiteisminio tyrimo teisėjo, tačiau baudžiamojoje byloje nėra teismo nutarties jų nešaukti į teisiamąjį posėdį. Be to, 2005 m. rugsėjo 27 d., kai buvo svarstomas klausimas dėl jų šaukimo į teisiamąjį posėdį į apklausas, jos jau buvo pilnametės.
Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant R. R. kaip nukentėjusiąją ir V. O. kaip liudytoją, dalyvavo prokuroras, tačiau kaltinamasis N. K. ir jo gynėjas šioje apklausoje nedalyvavo. Taip jiems buvo atimta teisė užduoti nukentėjusiajai ir liudytojai klausimus. Tuo tarpu dalyvavęs apklausoje prokuroras tokia teise pasinaudojo. Dėl to galima pripažinti, kad buvo pažeistas BPK 7 straipsnio reikalavimas, nebuvo užtikrinta kaltinimo ir gynybos šalių lygybė bei teisė į gynybą.
BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teisė įtariamajam ar kaltinamajam apklausti liudytojus ar prašyti, kad jie būtų apklausti, yra susijusi su rungimosi principo užtikrinimu teismo procese. Kaltinamasis N. K. šios savo teisės neįgyvendino ir pirmosios instancijos teismo posėdyje. Teismas atmetė jo prašymą šaukti į posėdį nukentėjusiąją R. R. ir liudytoją V. O. bei jas apklausti.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad BPK 7 straipsnio ir 44 straipsnio 7 dalies reikalavimų pažeidimais buvo suvaržytos įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės ir tai sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neįvertino, dėl jų nepasisakė ir tai sukliudė priimti teisingą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, o byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 16 d. nutartis Nr. 2K-4/2007).
Pagal susiklosčiusią teismų praktiką nagrinėjantis bylą teismas paprastai netikrina ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties, kurios pagrindu buvo taikytos procesinės prievartos priemonės ar atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai (pavyzdžiui, krata, poėmis, nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai, asmens būsto ar tarnybinių patalpų apžiūra, ekspertizė ir kt.), pagrįstumo, t. y. ar teisėjui buvo pateikti ir kokie buvo pateikti duomenys, sudarę pagrindą priimti atitinkamą nutartį. Sprendžiant, ar tokiais veiksmais gauti duomenys laikytini įrodymais, paprastai tikrinamas tik ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties teisėtumas, t. y. ar priimant nutartį buvo laikomasi BPK nustatytos tvarkos, taip pat veiksmo atlikimo teisėtumas.
Spręsdamas nuteistosios kaltę teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti turėjusiais esminę reikšmę išsamiai išnagrinėti bylą ir paveikusiais teisėto bei pagrįsto nuosprendžio priėmimą, nepadarė. Krata R. L. bute atlikta laikantis procesinio veiksmo atlikimo metu galiojusio 1961 m. BPK 188–192 straipsnių reikalavimų. Kratos darymo faktinis pagrindas buvo operatyvinės veiklos duomenys, leidę manyti, kad bute neteisėtai laikomos narkotinės ar psichotropinės medžiagos. Kratos darymo procesiniu pagrindu buvo Vilniaus miesto VPK KP Narkotikų kontrolės skyriaus tardytojo nutarimas, sankcionuotas Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo teisėjo (b. l. 11). Darant kratą, užtikrintas buto savininkės R. L. dalyvavimas. Surasti daiktiniai įrodymai – milteliai popierinėse pakuotėse (ekspertizės metu nustatyta, kad tai metamfetaminas ir heroinas) – išvardyti kratos protokole, nurodant jų kiekį, individualias žymes. Visi faktiniai duomenys protokole patvirtinti kratoje dalyvavusių asmenų, tarp jų ir R. L., parašais, pastabų dėl kratos teisėtumo nepareikšta (b. l. 12, 13), todėl neteisi kasatorė, teigdama, kad su kratos rezultatais nebuvo supažindinta, šiame procesiniame veiksme nedalyvavo, o jos nusikalstamą veiką imitavo suinteresuoti asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 8 d. nutartis Nr. 2K-409/2004).
Baudžiamojoje byloje surinkti duomenys ir įrodymai turi būti ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Teisiamajame posėdyje įrodymai tiriami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Įrodymai tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kartu įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų įvertinimo (ir jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas). Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vadinasi, byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika rodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai baigiamuosius teismo aktus kartais pagrindžia duomenimis ar įrodymais, neišnagrinėtais teisiamajame posėdyje. Tokius atvejus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vertina kaip esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.
BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Paneigdamas bei pripažindamas abejotinais nukentėjusiosios V. K. ir liudytojo V. K. parodymus, duotus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi, kaip jau buvo minėta, jų ikiteisminio bylos tyrimo metu gautais apklausos duomenimis. Tokia bylos duomenų vertinimo tvarka neatitinka įstatymo reikalavimų. BPK 276 straipsnyje yra išdėstyti atvejai, kada gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo pirmiau duoti parodymai. Aptariamo straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai. Tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje šių asmenų parodymai, duoti ikiteisminio bylos tyrimo metu, nebuvo skelbiami, jie analizuojami iš karto nuosprendyje. Tokia tvarka pažeidžia BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimą, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teisme, tokie duomenys negali būti pagrindas paneigti teismo posėdžio metu išnagrinėtus įrodymus. Kitų liudytojų, tarp jų F. R. ir V. A. parodymai, pripažinti nepakankamais priimant apkaltinamąjį nuosprendį dėl J. V. V., visai jų neanalizuojant. Dėl išvardytų pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl Kauno apygardos 2006 m. kovo 6 d. nuosprendis naikintinas. Kolegija negali svarstyti apylinkės teismo nuosprendžio pagrįstumo klausimo, nes tokiu atveju reikėtų įvertinti apylinkės teismo ištirtus bylos duomenis bei apeliacinio skundo argumentus, o tai yra bylos apeliacinio nagrinėjimo sritis. Dėl to byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 17 d. nutartis Nr. 2K-554/2006).
R. A. B. paduotame kasaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis buvo grindžiamas jo paieškos bylos duomenimis, nors nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo spręstas papildomos paieškos bylos išreikalavimo klausimas, ir nei jis, nei jo gynėjas nebuvo supažindinti su papildomai gautais dokumentais. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva gali išreikalauti papildomą medžiagą, tačiau ji turi būti vertinama kartu su jau esančia byloje medžiaga ir tai paprastai daroma teismo posėdyje atliekant įrodymų tyrimą. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismo posėdžio metu nebuvo svarstomas paieškos bylos išreikalavimo klausimas, apie išreikalautą paieškos bylą nebuvo pranešta proceso dalyviams, ši byla nebuvo perskaityta balsu ar perduota proceso dalyviams susipažinti (T. 46, b. l. 166–168). Šiomis aplinkybėmis pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje buvo remtasi paieškos byloje esančiais duomenimis, atmetant kasatoriaus apeliacinį skundą. Padarytas Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas yra esminis, nes suvaržė nuteistojo teisę į gynybą, susipažinus ne su visa bylos medžiaga, buvo apsunkintos jo galimybės tinkamai gintis nuo pareikšto kaltinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 28 d. nutartis Nr. 2K-716/2004).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika taip pat rodo, kad teismai kartais klysta darydami išvadą, jog tam tikrų duomenų negalima patikrinti BPK numatytais veiksmais, ir todėl tų duomenų nepripažindami įrodymais.
Panaikinant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį apeliacinės instancijos teismo nurodytu pagrindu buvo padaryta esminių BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimų, kurių esmė – įrodymų, kuriais pagrįstas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ši nuostata yra įtvirtinta BPK 20 straipsnio 4 dalyje, kuri reiškia, kad įrodymais gali būti laikomi tik tokie duomenys, kurių patikimumas BPK numatytomis priemonėmis teismo proceso metu gali būti patikrintas. Pažymėtina ir tai, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 15 d. nuosprendis, kiek tai susiję su M. M., D. J. bei A. C., iš dalies pagrįstas jų telefoninių pokalbių turinio ir laiko analize. Teismas tam panaudojo operatyvinių veiksmų atlikimo protokolus, kuriuose telefoninių pokalbių turinys užfiksuotas iš neišlikusios elektroninės laikmenos. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, ištyrė priežastis, dėl kurių ši laikmena buvo neišsaugota, ir pasinaudojo kaip įrodymu užrašytų telefoninių pokalbių protokolais. Apeliacinės instancijos teismas šių protokolų nepripažino įrodymais ir motyvavo tuo, kad jų negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, nes negalima identifikuoti kaltinamųjų pagal jų balsus telefoninių pokalbių įrašuose, kurių elektroninių laikmenų originalų ir kopijų nėra.
Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja BPK normų prasmei. Pagal BPK 154 straipsnio 6 dalį, klausydamasis telefoninių pokalbių ar kontroliuodamas kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją, ikiteisminio tyrimo pareigūnas rašo protokolą, kuriam taikomi bendrieji reikalavimai, nustatyti BPK 179 straipsnyje. Dokumentų, kuriais galima remtis baudžiamajame procese, samprata yra pateikta BPK 95 straipsnyje, o pagal BPK 96 straipsnio 1 dalies 1 punktą ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolai priskirti prie dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. BPK 179 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atliekant tyrimo veiksmus rašomi protokolai. Iš viso to išplaukia, kad protokolai gali būti panaudojami kaip įrodymai. Jų turinio įvertinimas atliekamas pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 15 d. nuosprendyje motyvuotai nurodyta, kodėl telefoninių pokalbių protokolai teismo pripažintini įrodymais byloje. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu tai, kas užfiksuota šiuose protokoluose, atmesta kaip įrodymas tuo pagrindu, kad nėra pokalbių įrašų originalų. Beje, protokolai ir pokalbių įrašai priklauso skirtingiems įrodymų šaltiniams, vieni yra pirminiai, kiti – išvestiniai. Tačiau įstatymas nė vienai įrodymų grupei neteikia pirmenybės. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju remdamasis įstatymu sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos kontekste. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atlikta protokoluose užfiksuotų pokalbių analizė, jų turinys sugretintas su kitų asmenų, apklaustų kaip liudytojų (A. V., G. P., A. P.), parodymais. Dėl šių protokolų kaip įrodymų patikimumo davė parodymus liudytojai V. M., M. G., remtasi specialisto D. M. išvada. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 242 straipsnio reikalavimų, ištyrė kitus įrodymus, todėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 2 d. nuosprendyje išdėstyta išvada, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus dėl pateikto kaltinimo M. M., D. J. ir A. C. pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus, yra abejotina. Tokiai išvadai pagrįsti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų motyvų nepakanka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis Nr. 589/2006).
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išva |
|
»11.02.14 - 19:00 |
|
|
tadas91 |
# 4 |
Kandidantas į intelektinius rėmėjus
|
|
įrodinėjimo leistinumas civilinėje teisėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
(S)
2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51
Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas,
reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalga
2003 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Civilinio proceso kodekse iš dalies kitaip reglamentuoja civilinius procesinius teisinius santykius, tarp jų ir įrodinėjimą. CPK suformuluoti nauji koncentracijos ir ekonomiškumo bei kooperacijos principai, taip pat pakitusio turinio šalių rungimosi, dispozityvumo ir kiti civilinio proceso principai lemia kitokį įrodinėjimo procesą bei normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, aiškinimą ir taikymą. CPK nurodo įrodinėjimo tikslą, įrodinėjimo proceso dalyvių, tarp jų ir teismo, kitokį vaidmenį, teises ir pareigas įrodinėjimo procese. Laikantis proceso ekonomiškumo ir koncentracijos bei kooperacijos principų, šalys ir bylą nagrinėjantis teismas privalo rūpintis, kad civilinė byla būtų teisingai išnagrinėta jau pirmojo teismo posėdžio metu. Iš esmės naujai reglamentuojamas šalių ir teismo vaidmuo pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje. Numatyta teismo teisė priimti sprendimą už akių, teisė atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus naujus įrodymus, jeigu tai buvo padaryta piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, ir kt.
Apibendrinimo tikslas - išsiaiškinti, ar teismai tinkamai aiškina ir taiko CPK ir kitų norminių teisės aktų normas, reglamentuojančias įrodinėjimą civiliniame procese, nustatyti teismų daromas klaidas, proceso teisės normų pažeidimus ir pateikti teismams šių teisės normų aiškinimo ir taikymo rekomendacijas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad įrodinėjimo procesą reglamentuoja ne tik CPK, bet ir kitų įstatymų bei lydimųjų teisės aktų normos, ypač daug tokių nuostatų yra Civiliniame kodekse , todėl nagrinėjant konkrečią civilinę bylą teismams privalu nustatyti visas taikytinas teisės normas ir jas tinkamai aiškinti bei taikyti.
Apibendrinimo apimtis ir statistikos duomenys
Teismų buvo paprašyta atsiųsti civilines bylas, išnagrinėtas pirmojoje instancijoje pagal 2002 m. CPK, kuriose buvo kilę neaiškumų dėl civilinio proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, aiškinimo ar taikymo, taip pat apeliacinės instancijos teismų atitinkamose bylose priimtų nutarčių ar sprendimų nuorašus. Iš viso buvo peržiūrėta 65 civilinės bylos, 50 sprendimų ir nutarčių, teismų priimtų išnagrinėjus bylas apeliacine tvarka, taip pat peržiūrėta kasacinė praktika. Dauguma teismų pranešė, kad bylų, kuriose būtų kilę problemų dėl teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, aiškinimo ar taikymo, neturi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į tai, kad CPK įsigaliojo palyginti neseniai ir teismų praktika kol kas nėra gausi, šiame apibendrinime analizuojamos ne tik tos problemos, susijusios su įrodinėjimu, kurios kilo teismams nagrinėjant civilines bylas, bet ir kiti klausimai, galintys iškilti ateityje, taikant naujas procesines teisės normas. Pagrindinis dėmesys apžvalgoje skiriamas įrodinėjimo proceso reguliavimo pasikeitimams. Apžvelgiant teismų praktiką nagrinėjami bendrieji įrodinėjimo klausimai, nesiekiant atskleisti atskirų įrodinėjimo priemonių ypatumų. Be to, atskirų kategorijų bylų įrodinėjimo specifika apžvelgiama tik tiek, kiek tai susiję su pagrindine problematika - įrodinėjimo civiliniame procese bendrosiomis nuostatomis.
Įrodinėjimo dalykas
Kiekvienoje civilinėje byloje teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios - nenustatytos. Tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima tinkamai pritaikyti vieną ar kitą teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą, procesinį arba kurį nors kitą civilinės bylos klausimą (CK 1.136 straipsnis, CPK 176 straipsnio 1 dalis, 177 straipsnio 1 dalis, 260 straipsnis, 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 1 punktas, 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir kiti įstatymai). Įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose pirmiausia yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos.
CK 6.66 straipsnyje, pavyzdžiui, numatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, yra siejama su nustatymu viseto tokių aplinkybių: 1) sudaryti sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises; 2) skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti; 3) dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžia kreditoriaus teises.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, naikindama Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2003 m. spalio 29 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 10 d. nutartį, kuriais buvo atmestas ieškovo 519-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos ieškinys atsakovams L. R., V. Z., R. V. ir Vilniaus miesto 26-ajam notarų biurui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (actio Pauliana) ir žalos atlyginimo, konstatavo, kad teismai netyrė ir nenustatė faktinių aplinkybių dėl ginčijamo sandorio įtakos skolininko nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 519-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. L. R., V. Z., R. V. ir kt.,bylos Nr. 3K-3-426/2004).
Atskirų kategorijų civilinėse bylose reikia įrodinėti įstatymų bei teismų praktikos nurodytas aplinkybes, iš kurių teismas daro išvadą apie materialinio teisinio pobūdžio juridinių faktų egzistavimą. Tokios aplinkybės vadinamos įrodomaisiais faktais. Pavyzdžiui, CK 3.148 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, šaliai atsisakius genetinės ekspertizės tėvystei nustatyti, teismai gali ją nustatyti remdamiesi įrodomaisiais faktais - vaiko motinos ir spėjamo tėvo bendru gyvenimu, bendru vaiko auklėjimu, išlaikymu ir kt. Įrodomieji faktai reikšmingi bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kai reikia tiksliai nustatyti sandorio dalyvių veiksmus, kurie yra ieškinio faktinis pagrindas. Pavyzdžiui, pripažįstant sandorį negaliojančiu dėl apgaulės, apgaulės faktui nustatyti yra svarbūs įrodomieji faktai: apgauto asmens amžius, profesija, sandorio dalyvių tarpusavio santykiai ir kt.
2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus Civiliniam kodeksui, reikšmingi tapo teismų praktikos suformuluoti įrodomieji faktai tais atvejais, kai įstatymai ar šalių susitarimai numato, kad tam tikrus klausimus teismas sprendžia savo nuožiūra, taip pat aiškinant sutartis ir kitais atvejais.
Civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės valdybos ieškinį atsakovui UAB „Leandra“ dėl nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo ir atsakovo UAB „Leandra“ priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybės valdybai dėl lėšų patalpų remontui priteisimo teismai, aiškindami šalių sudarytą 1996 m. kovo 14 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, nustatė CK 6.501 straipsnyje nurodytą materialinio teisinio pobūdžio faktą - nuomotojo leidimą pagerinti išnuomotą daiktą. Teismai aiškino sutartį remdamiesi tokiais įrodomaisiais faktais: sutartyje buvo numatyta sankcija už remonto darbų neatlikimą; Vilniaus miesto savivaldybės valdyba neginčijo UAB „Leandra“ reikalavimo remonto išlaidas įskaityti į nuompinigius, tik prašė pateikti tokių išlaidų dydį patvirtinančius dokumentus; nuomos sutartyje buvo numatyta, kad statybos-remonto darbų dvejų metų laikotarpiu nebus imamas nuomos mokestis, ir kt. (Vilniaus apygardos teismo 2003 m. spalio27 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės valdyba v. UAB „Leandra“,bylos Nr. 2-851/2003).
Sprendžiant procesinius klausimus civilinėse bylose, reikia nustatyti CPK ir kituose įstatymuose nurodytus faktus, nuo kurių priklauso vienoks ar kitoks šių klausimų išsprendimas. Pavyzdžiui, CPK 65 ir 71 straipsniuose numatytos aplinkybės, kurioms esant teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant civilinę bylą, todėl privalo nusišalinti (teisėjas yra dalyvaujantis byloje asmuo arba su dalyvaujančiu byloje asmeniu susijęs tokiais teisiniais santykiais, dėl kurių bylos baigtis gali turėti įtakos jo teisėms arba pareigoms; teisėjas yra su šalimis ar kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis susijęs giminystės ar svainystės ryšiais; teisėjas pats, jo sutuoktinis (sugyventinis) arba jo artimieji giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi; teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, dalyvauja nagrinėjant tą bylą apeliacinės instancijos teisme arba kasaciniame teisme, taip pat nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jeigu panaikintas sprendimas, kuris buvo priimtas jam dalyvaujant, ir kt.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. kovo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2004 pagal ieškovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ieškinį atsakovams UAB „Dvidešimt pirmojo amžiaus statyba ir technologijos“, Valstybės įmonei Registrų centrui, dalyvaujant trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolei, dėl nuomos sutarties nutraukimo ir atsakovo UAB „Dvidešimt pirmojo amžiaus statyba ir technologijos“ priešieškinį ieškovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl nuostolių atlyginimo, be kitų įstatymų pažeidimų, konstatavo CPK 71 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 10 d. nutartis panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į procesinio pobūdžio juridinį faktą - pirmosios instancijos teismo tos pačios teisėjos dalyvavimą priimant nutartį patvirtinti taikos sutartį ir nutraukti civilinę bylą, nagrinėjant bylą iš naujo po ankstesnės nutarties panaikinimo apeliacine tvarka. Kolegija nurodė, kad šis procesinio pobūdžio juridinis faktas yra absoliutus teismo sprendimo, taigi ir nutarties patvirtinti taikos sutartį ir nutraukti bylą, negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
CPK 293 straipsnyje numatyta, kad teismas nutraukia civilinę bylą, nustatęs šiuos procesiškai reikšmingus faktus: ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, yra nesilaikę tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti; yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį; ieškovas atsisakė ieškinio ir atsisakymą teismas priėmė; šalys sudarė taikos sutartį ir teismas ją patvirtino; yra įsiteisėjęs arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; mirus fiziniam asmeniui, kuris buvo viena iš bylos šalių, atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, neleidžiamas teisių perėmimas ir kt.
Iš aptartų ir kitų teisės normų bei šių normų taikymo teismų praktikos matyti, kad įrodinėjimo dalyką galima suskirstyti į trijų grupių faktines aplinkybes: a) materialinio teisinio pobūdžio juridinius faktus, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos; b) įstatymų nurodytus bei teismų praktikos suformuluotus įrodomuosius faktus, kurių pagrindu teismas daro išvadą apie materialinio ar procesinio teisinio pobūdžio juridinių faktų bei kitokių svarbių aplinkybių egzistavimą; c) procesinio teisinio pobūdžio juridinius faktus, kuriais remdamasis teismas sprendžia procesinius klausimus.
Įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje turi būti nurodomas ieškinyje, priešieškinyje bei kituose procesiniuose dokumentuose (CPK 111 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 112 straipsnis, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 142 straipsnio 2 dalis, 143 straipsnio 3 dalis, 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 433 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 447 straipsnis, 450 straipsnio 2, 4-6 punktai, 455 straipsnio 2, 4-6 punktai, 465, 470 straipsniai ir kt.). Teismas nustatytas faktines aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) turi nurodyti sprendime (nutartyje).
Teisės normos turinys, jos aiškinimas ir taikymas paprastai nėra įrodinėjimo dalykas, tačiau tam tikrais atvejais įrodinėjimo dalyko civilinėje byloje sudedamąja dalimi tampa užsienio teisės normos bei šių normų aiškinimo ir taikymo aktai. Pavyzdžiui, pagal CK 1.12 straipsnio 2 dalį ginčuose iš tarptautinį elementą turinčių teisinių santykių, jeigu užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, visus su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, tarp jų ir tos teisės aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje, pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Esant šalių susitarimui, numatančiam užsienio teisės taikymą, užsienio teisės normų ir jų taikymo bei aiškinimo aktus turi pateikti ginčo šalys. Šalies prašymu teismas gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę. Jeigu šaliai, kuri remiasi užsienio teise, ar teismui nepavyksta surinkti informacijos apie taikytiną užsienio teisę, teismas taiko Lietuvos Respublikos teisę (CK 1.12 straipsnio 2, 3 dalys, CPK 808 straipsnio 2, 3 dalys).
Tinkamas įrodinėjimo dalyko nustatymas yra būtina sąlyga, siekiant greitai išnagrinėti bylą ir apginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės, įstatymo saugomi interesai yra pažeisti ar ginčijami, teises ir teisėtus interesus, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Nenustačius svarbių bylos aplinkybių (susiaurinus įrodinėjimo dalyką), šių civilinio proceso tikslų įgyvendinti negalima. Tokie teismo sprendimai paprastai panaikinami nagrinėjant bylas apeliacine bei kasacine tvarka.
Civilinėje byloje pagal ieškovės N. B. ieškinį atsakovui S. B. dėl santuokos nutraukimo esant atsakovo kaltei, pažeidžiant CK 3.59 straipsnį ir 3.62 straipsnio 3 dalį, ieškinyje nebuvo nurodytas reikalavimas padalyti santuokoje įgytą turtą ir to reikalavimo faktinis pagrindas. Tai lėmė Klaipėdos apylinkės teismo 2004 m. gegužės 24 d. nutarties panaikinimą, dėl to buvo užvilkintas ginčo dėl turto padalijimo tarp minėtų šalių išnagrinėjimas (Klaipėdos apylinkės teismo 2004 m. gegužės 24 d. nutartis,priimta civilinėje byloje N. B. v. S. B.,bylos Nr. 2-16/2004; Klaipėdosapygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugpjūčio 26 d. nutartis,priimta civilinėje byloje N. B. v. S. B.,bylos Nr. 3A-632/2004).
Civilinėje byloje pagal atsakovo UAB Medicinos banko pareiškimą dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo pareiškėjas nurodė, kad jis įvykdė Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 13 d. sprendimą grąžinti ieškovę Z. B. į darbą ir išmokėti jai 21 145,23 Lt darbo užmokesčio civilinėje byloje pagal ieškovės Z. B. ieškinį atsakovui UAB Medicinos bankui dėl grąžinimo į darbą ir darbo užmokesčio priteisimo. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2003 m. kovo 13 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, pareiškėjas UAB Medicinos bankas kreipėsi į teismą dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2004 m. vasario 24 d. nutartimi UAB Medicinos banko pareiškimą tenkino ir įpareigojo ieškovę bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių grąžinti atsakovui jo išmokėtas sumas. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės atskirąjį skundą, 2004 m. gegužės 4 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir atsakovo pareiškimą atmetė, motyvuodama tuo, kad Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2002 m. gruodžio 13 d. sprendimu skubiai vykdyti nukreipė tik sprendimo dalį dėl ieškovės grąžinimo į darbą, kitos sprendimo dalies atsakovas skubiai vykdyti neprivalėjo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kasacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo UAB Medicinos banko kasacinį skundą, apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikino ir bylą grąžino nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Teisėjų kolegija nurodė, kad prievolė grąžinti tai, kas buvo įvykdyta pagal panaikintą sprendimą, nesiejama su tuo, ar sprendimas buvo įsiteisėjęs, ar ne (DK 301 straipsnis, CPK 760 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktą sprendimo įvykdymo atgręžimas yra draudžiamas, jeigu darbo užmokesčio ar jam prilygintų išmokų gavėjas veikė sąžiningai. Taigi sprendžiant sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą, kai darbdavys siekia susigrąžinti darbuotojui išmokėtą darbo užmokestį, būtina nustatyti, darbuotojas elgėsi sąžiningai ar nesąžiningai. Turto gavėjo sąžiningumas pagal įstatymus yra preziumuojamas. Pareiškėjas UAB Medicinos bankas pareiškime nenurodė įrodomųjų faktų, patvirtinančių ieškovės nesąžiningumą, o apeliacinės instancijos teismas netyrė tokių faktinių aplinkybių ir netinkamai aiškino bei taikė proceso ir materialinės teisės normas, nenustatęs įrodinėjimo dalyko, priėmė sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 13 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-547/2004).
Įrodinėjimo dalyką nepagrįstai išplėtus, užtęsiamas bylos išnagrinėjimas, atsiranda nereikalingos darbo sąnaudos. Abiem atvejais pažeidžiami proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo reikalavimai (CPK 7 straipsnio 1 dalis).
Įrodinėjimo priemonės
Reikšmingos bylai faktinės aplinkybės (įrodinėjimo dalykas) nustatomos įrodinėjimo priemonėmis, išvardytomis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Įrodinėjimo priemonės ir įrodymai nėra tapačios sąvokos. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais ir ekspertų išvadomis (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Įrodinėjimo priemonėmis taip pat gali būti nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų (CPK 177 straipsnio 3 dalis). Taigi įstatymų leidėjas, apibrėždamas įrodymų sąvoką, pažymi dvi tarpusavyje neatsiejamai susijusias įrodymų dalis: jų turinį (faktinius duomenis) ir jų formą (įrodinėjimo priemones, iš kurių gaunama byloje reikalinga informacija, bei tvarką, kurios reikia laikytis, renkant, pateikiant ir tiriant įrodymus). Teismų praktikoje vartojamas vienas žodis „įrodymai“ apima abi šias įrodymų prasmes.
CPK 177 straipsnio 1 dalyje nurodyti „bet kokie faktiniai duomenys“ iš tikrųjų yra tik tokie duomenys, kurie yra susiję su įrodinėjimo dalyku ir gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Šie faktiniai duomenys turi būti gauti tik įstatymų nustatyta tvarka (CPK 176 straipsnio 2 dalis, 177 straipsnio 1 dalis, 189-220 straipsniai). Įrodinėjimo priemonės yra nustatytos CPK. Faktinių duomenų gavimo tvarka gali būti nustatyta ne tik CPK, bet ir kitų įstatymų. Teismų praktikoje labai svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumui užtikrinti ir yra numatyti įrodinėjimo priemonių sąrašas, įrodymų rinkimo, pateikimo, tyrimo ir vertinimo tvarka, įrodymų ryšys su byla (sąsajumas), įrodinėjimo priemonių leistinumas. Teismų praktikos analizė leidžia daryti išvadą, kad įrodymų patikimumas atsiskleidžia faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumu. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių, ar nėra įrodymų klastojimo požymių.
Su įrodymų patikimumu yra tiesiogiai susijusi įrodinėjimo priemonių įrodomoji vertė. Jeigu įrodinėjimo procese dalyvaujantys byloje asmenys pareiškia, kad įrodymas yra suklastotas, tai pateikęs šį įrodymą asmuo gali prašyti teismą nelaikyti jo įrodinėjimo priemone ir išspręsti bylą remiantis kitais įrodymais. Jeigu tokio prašymo nėra, teismas gali įpareigoti pareiškusį apie suklastojimą asmenį pateikti suklastojimo įrodymus. Tokiam pareiškimui patikrinti teismas taip pat gali ir savo iniciatyva skirti ekspertizę arba išreikalauti kitokius įrodymus. Kadangi įrodymų suklastojimas yra susijęs su nusikalstama veika, teismas turi būti aktyvus ir ex officio reikalauti įrodymų. Jeigu teismas padaro išvadą, kad įrodymas yra suklastotas, jis nepripažįsta jo įrodymu. Nustatęs nusikalstamos veikos požymius, apie suklastojimo faktą teismas praneša prokurorui (CPK 184 straipsnis). Jeigu teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose yra taisymų ar kitokių išorinių trūkumų, taip pat jeigu pateikiamos tik rašytinių įrodymų kopijos dėl to, kad jų originalai nėra išlikę, apie šių įrodymų įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, lygindamas šiuose rašytiniuose įrodymuose esančius duomenis su duomenimis, gautais kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 202 straipsnis). Jeigu bylą nagrinėjančiam teismui kyla abejonių dėl pateikto oficialaus rašytinio įrodymo tikrumo, jis turi teisę dalyvaujančio byloje asmens prašymu arba savo iniciatyva pareikalauti iš dokumentą išdavusio asmens paaiškinimų, taip pat palyginti pateiktą dokumentą su kitais to asmens išduotais ar sudarytais ir patvirtintais dokumentais (CPK 203 straipsnis).
Iš apžvelgtų civilinių bylų matyti, kad teismai šias įstatymo nuostatas taiko tinkamai (žr., pvz., Kauno apygardos teismo 2004 m. sausio 6 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje V. D. v. T. E.,bylos Nr. B2-7/2004; ir kt.).
Teismų išvados dėl šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrįstumo turi būti grindžiamos tik tokiais įrodymais, kurie nekelia abejonių dėl jų patikimumo, sąsajumo ir leistinumo. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Tokia įrodinėjimo taisyklė yra suformuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus priimtose nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. T. E.,bylos Nr. 3K-3-516/2004;Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. B., R. Ž. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; ir kt.).
Atkreiptinas dėmesys į CPK 176 straipsnio 2 dalies ir 177 straipsnio 1 dalies nuostatų nevisišką atitikimą. CPK 176 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo procesas vyksta CPK nustatyta tvarka. Kiti įstatymai šioje normoje neminimi. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymai civilinėse bylose - tai bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį informacija, reikalinga civilinėje byloje, gali būti nustatyta ne tik CPK normų, bet ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Darytina išvada, kad civilinei bylai reikalinga informacija, gauta CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, galima naudotis tik tais atvejais, kai šios informacijos rinkimo, pateikimo ir tyrimo tvarka neprieštarauja ne tik CPK normų, bet ir kitų įstatymų nustatytai tvarkai. Suprantama, kitų įstatymų nustatyta tvarka neturi prieštarauti CPK normoms, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas suteikia pirmenybę kitų įstatymų normoms (CPK 1 straipsnio 2 dalis). Įstatymų lydimaisiais aktais (Vyriausybės nutarimais, kitų valstybės institucijų norminiais aktais) galima vadovautis tik tais atvejais, kai įstatymų joms pavesta reglamentuoti įrodymų rinkimo ir pateikimo teismui tvarką. Pavyzdžiui, DK 204 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vidutinis darbo užmokestis darbuotojams garantuojamas įstatymų, kolektyvinių arba darbo sutarčių numatytais atvejais ir apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Vykdydama šį įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtino Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką. Taigi darbo bylose nustatant darbuotojo vidutinį atlyginimą (darbdaviui išduodant darbuotojui vidutinio darbo užmokesčio pažymėjimą, teismui vertinant šio pažymėjimo duomenis) reikia vadovautis šia Tvarka. 2002 m. spalio 29 d. Teismo ekspertizės įstatymo Nr. IX-1161 3 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismo ekspertizė - tai proceso veiksmas, kuriuo teismas ar teisėjas skiria teismo ekspertui atlikti ekspertizę ir atsakyti į specialių žinių reikalaujančius klausimus, o teismo ekspertas atlieka jam pavestus tyrimus ir jų rezultatus fiksuoja ekspertizės akte. To paties įstatymo 24 straipsnyje nurodyta, kad ekspertas teismo ekspertizės rezultatus įformina surašydamas ir pateikdamas teismui ekspertizės aktą, kuris susideda iš įžanginės ir tiriamosios dalių bei išvadų. Šios įstatymo normos yra detalizuotos 2003 m. rugpjūčio 18 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-499 patvirtintuose Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatuose, kuriuose išsamiai išdėstyta, kaip turi būti surašomas teismo psichiatrijos ar teismo psichologijos ekspertizės aktas.
Kai iš esmės pažeidžiama įstatymų nustatyta įrodymų rinkimo, pateikimo ir tyrimo tvarka, tokiu būdu gautais faktiniais duomenimis negalima remtis nustatant įrodinėjimo dalyką. Pavyzdžiui, negalima remtis įrodymais, neištirtais teismo posėdyje (CPK 260 straipsnis, 263 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 189 straipsnio 2 dalį negali būti apklausiami kaip liudytojai: atstovai civilinėje byloje ar gynėjai baudžiamojoje byloje - apie aplinkybes, kurias jie sužinojo, kai jie ėjo atstovo ar gynėjo pareigas; asmenys, kurie dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti turinčių reikšmės bylai aplinkybių arba duoti apie jas teisingų parodymų; dvasininkai - apie aplinkybes, kurias jie sužinojo tikinčiojo išpažinties metu; medikai - apie aplinkybes, sudarančias jų profesinę paslaptį, ir kiti įstatymų nustatyti asmenys. Negali būti pripažįstami įrodymais valstybės institucijų, notarų ir kitų valstybės įgaliotų asmenų išduoti dokumentai, iš esmės neatitinkantys šiems dokumentams keliamų formos reikalavimų. Dokumentai, išduoti pažeidžiant juos išdavusių institucijų kompetencijos ribas, neturi įrodomosios galios. Specialias žinias turinčio asmens tyrimas, atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje arba ne pagal antstolio patvarkymą vykdomojoje byloje, nepaisant jo išvados tiriamojo mokslinio pobūdžio, negali būti laikomas eksperto išvada CPK 177 straipsnio 2 dalies, 212 straipsnio, 681 straipsnio 1 dalies ir 682 straipsnio prasme. Tokia išvada gali atitikti kitą CPK 177 straipsnio 2 dalyje numatytą įrodinėjimo priemonę - rašytinį įrodymą, jeigu joje yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kasacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės T. K. ieškinį atsakovui V. J. dėl tėvystės ir nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, konstatavo, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas šioje byloje nepagrįstai rėmėsi ekspertų išvadomis, nes neatsižvelgė į tai, kad ekspertizės buvo atliktos pažeidžiant CPK ir kitų norminių aktų nustatytą ekspertizės skyrimo ir atlikimo tvarką. Kita vertus, teisėjų kolegija konstatavo, kad nors ekspertų išvados ir neatitinka įstatymo reikalavimų, jos vertintinos kaip kita įrodinėjimo priemonių rūšis - rašytiniai įrodymai, nes jose yra žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. K. v. V. J.,bylos Nr. 3K-3-587/2004).
Apibendrinus galima teigti, kad įrodymais civilinėje byloje pripažintinos tik tokios įrodinėjimo priemonės, kurios atitinka visus įrodymų požymius: 1) jose yra duomenų apie faktus, kurie yra įrodinėjimo dalykas; 2) šie duomenys turi ryšį su įrodinėjimo dalyku (įrodymų sąsajumas); 3) įrodinėjimo priemonės yra leistinos; 4) įrodinėjimo priemonėse esanti informacija yra gauta, pateikta, ištirta ir įvertinta įstatymų nustatyta tvarka.
Įrodymų sąsajumas
Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi įstatymas nurodo, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Šis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje. Įrodymai gali būti susiję su įrodinėjimo dalyku tiesiogiai arba netiesiogiai. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, įrodinėjamas faktas egzistuoja ar ne. Pavyzdžiui, rašytinės paskolos sutarties originalas leidžia teigti, kad tarp šalių buvo paskoliniai santykiai. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia, tačiau jie yra taip pat labai reikšmingi, nes jais remiantis galima patikrinti tiesioginių įrodymų patikimumą. Pavyzdžiui, šalis gali ginčyti paskolos sutarties pasirašymą, įrodinėdama, kad sutarties sudarymo metu ji buvo išvykusi ir todėl negalėjo sutarties asmeniškai pasirašyti, ir pan. Įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius yra labai svarbus praktikai ir turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Atkreiptinas teismų dėmesys į tai, kad tiesioginių įrodymų buvimas dar nereiškia, jog įrodinėjamos aplinkybės yra visiškai įrodytos, nes ir tiesioginiai įrodymai gali būti nepatikimi ir juos reikia vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (pavyzdžiui, esant suklastojimo požymių, trūkstant dokumento esminių rekvizitų ir kt.).
Apžvelgus Lietuvos teismų praktiką, galima teigti, kad teismai ne visada tinkamai taiko įrodymų sąsajumo taisyklę, neretai pasitaiko, kad klaidas, susijusias su įrodymų sąsajumu, lemia teismų padarytos klaidos nustatant įrodinėjimo dalyką.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas civilinę bylą pagal ieškovo Vokietijos draudimo kompanijos „HUK-COBURG, Haftpflicht-Unterstuetzungs-Kasse kraftfahrender Beamter Deutschland a. G. in Coburg“ ieškinį atsakovui I. T. dėl automobilio „Volkswagen Caravelle“ išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties terminų skaičiavimo taisykles reglamentuojančias materialinės teisės normas (2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 10 straipsnio 1, 2 dalys) ir dėl to neteisingai nustatė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą (ieškinio senaties terminas iš tikrųjų nebuvo praleistas). Tai konstatavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą kasacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Draudimo kompanija „HUK-COBURG, Haftpflicht-Unterstuetzungs-Kasse kraftfahrender Beamter Deutschland a. G. in Coburg“ v. I. T.,bylos Nr. 3K-3-551/2004). Ši apylinkės teismo klaida lėmė tai, kad byloje buvo renkami, priimami, tiriami ir vertinami įrodymai, pagrindžiantys priežasčių, dėl kurių ieškovas neva praleido ieškinio senaties terminą, svarbumą, nors iš tikrųjų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, ir įrodymai, susiję su ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbumu, neturėjo būti nagrinėjami, kaip neturintys ryšio su byla.
Įrodymų sąsajumo taisyklė yra adresuojama ne tik teismui, kuris galutinai įvertina, konkretus įrodymas yra susijęs su reikšmingomis bylai aplinkybėmis ar ne, bet ir dalyvaujantiems byloje asmenims. Dalyvaujantys byloje asmenys, pirmiausia ieškovas ir atsakovas, turi rinkti ir pateikti tik tokius įrodymus, kurie turi vienokį ar kitokį ryšį su svarbiomis bylai aplinkybėmis (patvirtina ar paneigia jas). Teismas, vykdydamas savo pareigas įrodinėjimo procese, tikrina, ar įrodymus teikiantys asmenys vadovavosi CPK 180 straipsnio, nustatančio sąsajumo taisyklę, nuostatomis. Ieškovas, pateikdamas teismui ieškinį, jame turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir įrodymus, kurie patvirtina nurodytas aplinkybes, taip pat pridėti šiuos įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai, 2 dalis), atsakovas atsiliepime į ieškinį ar priešieškinyje taip pat privalo nurodyti nesutikimo su ieškiniu ar savarankiško reikalavimo motyvus, juos patvirtinančius įrodymus ir pridėti įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 142 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktai, 143 straipsnio 3 dalis). Pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje dalyvaujantys byloje asmenys savo procesiniuose dokumentuose turi nurodyti ne tik procesinio dokumento faktinį pagrindą, bet ir įrodymus, kurie jį patvirtina, taip pat pateikti teismui visus turimus įrodymus, turinčius reikšmės bylai (CPK 111 straipsnio 2 dalies 3-5 punktai, 112, 226 straipsniai). Dalyvaujantys byloje asmenys, prašydami teismo šaukti liudytoją, privalo nurodyti turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti; negalėdami patys pateikti įrodymų ir prašydami teismą juos išreikalauti, taip pat paduodami prašymą dėl įrodymų užtikrinimo, dalyvaujantys byloje asmenys turi nurodyti ne tik negalėjimo pateikti įrodymus priežastį bei įrodymų buvimo vietą, bet ir aplinkybes, kurias prašomi išreikalauti arba užtikrinti įrodymai gali patvirtinti arba paneigti (CPK 112 straipsnio 3 punktas, 190 straipsnis, 199 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 205 straipsnis, 222 straipsnio 2 punktas). Taigi įrodymų sąsajumo taisyklę turi taikyti ne tik teismas, bet ir dalyvaujantys byloje asmenys.
Teismas vertina įrodymų sąsajumą kiekviename įrodinėjimo proceso etape - nuo civilinės bylos iškėlimo iki sprendimo ar nutarties priėmimo. CPK nurodyta ne tik teismo pareiga priimti nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis), bet taip pat teismo posėdžio pirmininko bei kitų nagrinėjančių bylą teisėjų pareiga šalinti iš nagrinėjimo teisme visa tai, kas nesusiję su nagrinėjama byla (CPK 158 straipsnio 3 dalis). Spręsdamas įrodymų priėmimo klausimą (paprastai civilinės bylos iškėlimo ir pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijose), teismas turi vertinti, pateikti įrodymai yra susiję su byla ar ne. Įrodymus, kurie akivaizdžiai neturi ryšio su civilinės bylos įrodinėjimo dalyku, teismas turėtų atsisakyti priimti rašytine arba žodine motyvuota nutartimi (CPK 180 straipsnis, 181 straipsnio 1 dalis, 290 straipsnio 1-4 dalys). Kai dalyvaujantis byloje asmuo pateikia prašymą teismui išreikalauti įrodymus, kurių jis pats negali gauti, teismas išreikalauja įrodymus (tenkina prašymą) tik tokiu atveju, jeigu išnagrinėjęs minėtą prašymą konstatuoja, kad prašomi išreikalauti įrodymai yra susiję su civilinės bylos įrodinėjimo dalyku. Pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje teismas, nustatęs įrodinėjimo dalyką ir konstatavęs, kad byloje esančių įrodymų nepakanka, gali pasiūlyti šalims pateikti papildomų įrodymų, pagrindžiančių būtinas nustatyti byloje aplinkybes. Nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, tirdamas įrodymus, teismas dar kartą vertina kiekvieno įrodymo ryšį su įrodinėjimo dalyku. Jeigu baigiamųjų kalbų metu arba išėjęs į sprendimų priėmimo kambarį teismas pripažįsta, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, jis priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir gali pasiūlyti šalims pateikti papildomų įrodymų, pagrindžiančių nustatytinas aplinkybes, arba CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais rinkti įrodymus pats savo iniciatyva (CPK 157 straipsnio 1 dalis, 159 straipsnis, 179 straipsnis, 184 straipsnio 1 dalis, 227 straipsnio 3 dalis, 256 ir kt. straipsniai).
Darytina išvada, kad tais atvejais, kai pasirengimas civilinių bylų nagrinėjimui vyksta paruošiamųjų dokumentų būdu, teismas, nustatęs, kad šalys netinkamai suformulavo įrodinėjimo dalyką, nepateikė būtinų įrodymų, turėtų skirti parengiamąjį teismo posėdį ir įrodinėjimo dalyką patikslinti bei pasiūlymus pateikti papildomus įrodymus suformuluoti rašytinėje nutartyje. Kadangi CPK normos, reglamentuojančios pasirengimą civilinių bylų nagrinėjimui paruošiamųjų dokumentų būdu, nenumato įrodinėjimo dalyko patikslinimo bei įrodymų sąsajumo patikrinimo procedūrų, tai taikytinos CPK 159 straipsnio 1 dalies ir 228 straipsnio 1 dalies nuostatos, leidžiančios daryti išvadą, kad tokiais atvejais skirtinas parengiamasis teismo posėdis.
Teismas, ieškinio priėmimo ir pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme metu spręsdamas įrodymų priėmimo, išreikalavimo ir kitus klausimus, susijusius su įrodinėjimu, atlieka tik pirminį vertinimą, ar nurodyti ir pateikti bei prašomi išreikalauti įrodymai yra susiję su įrodinėjimo dalyku, todėl nereikėtų atsisakyti priimti įrodymus, jeigu kyla tik abejonės dėl jų ryšio su byla. Galutinai įrodymų sąsajumą teismas įvertina po to, kai ištiria visus byloje esančius įrodymus ir jų visetą, priimdamas teismo sprendimą (teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje) (CPK 260 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1-3 punktai).
Tik teisingai nustatęs, kas yra įrodinėjimo dalykas, teismas gali tinkamai taikyti įrodymų sąsajumo taisyklę, tai yra priimti tik tuos šalių pateikiamus įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismo klaida nustatant įrodinėjimo dalyką gali lemti ir neteisingas išvadas dėl įrodymų sąsajumo. Dėl to gali būti nepriimti įrodymai, iš tikrųjų susiję su įrodinėjimo dalyku, arba priimti įrodymai, kurie nėra susiję su byla.
Pažymėtina, kad įrodinėjimo dalykas, lemiantis, ar tam tikras įrodymas turi ryšį su byla, ar ne, civilinės bylos procese gali keistis, pavyzdžiui, taip atsitinka ieškovui pakeitus ieškinio pagrindą (CPK 141 straipsnis), atsakovui pateikus priešieškinį (CPK 143 straipsnis), tretiesiems asmenims pareiškus savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko (CPK 46 straipsnio 1 dalis), taip pat tais atvejais, kai bylos nagrinėjimo iš esmės metu paaiškėja, kad pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje buvo padaryta klaida nustatant įrodinėjimo dalyką (klaidingas materialinės teisės normos parinkimas, teisės normos neteisingas aiškinimas ir kt.).
Nustatyti, ar įrodymas turi ryšį su byla, yra svarbu ne tik dėl to, kad civilinė byla nebūtų perkrauta nereikalingų dokumentų ir kitų įrodymų, bet ir dėl to, kad teismas bei dalyvaujantys byloje asmenys galėtų koncentruoti dėmesį tik į tai, kas yra reikšminga nagrinėjant konkrečią civilinę bylą ir priimant sprendimą. Labai svarbu ir tai, jog įrodymų sąsajumo reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo įgyvendinimu.
Įrodymų ryšio su byla aspektu teismas turėtų atsisakyti priimti pakartotinai pateikiamą (jau priimtą) tapatų įrodymą. Toks įrodymas nesuteikia jokios naujos informacijos, reikšmingos vienoms ar kitoms bylos aplinkybėms nustatyti. Iš apibendrintų civilinių bylų matyti, kad dažnai pasitaiko atvejų, kai civilinės bylos yra perkraunamos tapačių rašytinių įrodymų.
Radviliškio rajono apylinkės teismo civilinėje byloje pagal ieškovės V. K. ieškinį atsakovui VĮ Radviliškio ligoninei dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo yra priimta po kelis egzempliorius tų pačių rašytinių įrodymų: įsiūtos dvi Medicinos technikos priežiūros žurnalo kopijos (b. l. 66-77, 115-127), VĮ Radviliškio ligoninės komisijos 2003 m. kovo 5 d. akto Nr. VLS-70 dėl ieškovės supažindinimo su įsakymu dėl atleidimo iš darbo dvi kopijos (b. l. 7, 20), VĮ Radviliškio ligoninės direktoriaus 2003 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-13 dėl V. K. darbo drausmės pažeidimo dvi kopijos (b. l. 6, 21), VĮ Radviliškio ligoninės direktoriaus 2002 m. gegužės 9 d. įsakymo Nr. 41 dėl ieškovės aplaidumo darbe dvi kopijos (b. l. 8, 30) ir kt. (Radviliškio rajono apylinkės teismo civilinė byla V. K. v. VĮ Radviliškio ligoninė, bylos Nr. 2-478/2003).
Įrodinėjimo priemonių leistinumas
Kiekvienas įrodymas turi formą ir turinį. Įrodymų sąsajumas yra įrodymų turinio dalykas. Įrodinėjimo priemonių leistinumas paprastai yra susijęs su įrodymų procesine forma. Ne bet kokie faktiniai duomenys, susiję su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, gali būti įrodymai, o tik tokie, kurie atitinka įrodymų formai keliamus įstatymų reikalavimus: jie turi būti nustatyti įstatymų numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, surinkti, pateikti, ištirti ir įvertinti įstatymų nustatyta tvarka. Kitaip tariant, įrodinėjimo priemonių leistinumas reiškia įstatymų nustatytą įrodinėjimo priemonių panaudojimo apribojimą, susijusį su įrodymų procesine forma. Šis įrodinėjimo ribojimas gali reikštis keliais būdais.
Pirma, įrodinėjama civilinėje byloje gali būti tik įstatymo numatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Šių priemonių sąrašas yra pateiktas CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse, išskyrus kitų įstatymų numatytas išimtis. Jokia informacija, net ir reikšminga konkrečioms bylos aplinkybėms nustatyti, negali būti įrodymas, jeigu ji gauta ne iš įstatyme numatytos įrodinėjimo priemonės.
Antra, įrodymai turi būti surinkti, pateikti, išreikalauti, ištirti ir įvertinti laikantis įstatymo nustatytos tvarkos. Tik įstatymo nustatyta tvarka gauta informacija gali būti leistinu įrodymu civilinėje byloje. Ši tvarka nurodyta ne tik CPK, bet ir kituose įstatymuose bei lydimuosiuose teisės aktuose.
CK 1.76 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys, išskyrus atvejus, kai fizinis asmuo dėl fizinių trūkumų, ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti. Šis reikalavimas yra imperatyvus, todėl rašytinės formos sandoris, nepasirašytas kurios nors šalies, negali būti leistinas rašytinis įrodymas. Neturėtų būti pripažintas leistina įrodinėjimo priemone - rašytiniu įrodymu - važtaraštis, surašytas pažeidžiant 1996 m. lapkričio 19 d. Kelių transporto kodekso Nr. I-1628 29 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. lapkričio 6 d. įsakymo Nr. 1K-266 „Dėl važtaraščio rekvizitų nustatymo“ reikalavimus dėl privalomų važtaraščio rekvizitų. 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnyje nurodyti privalomi apskaitos dokumentų rekvizitai. Apskaitos dokumentai, sudaryti pažeidžiant minėtame straipsnyje nurodytus reikalavimus, negalėtų būti pripažįstami leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Neleidžiama civilinėje byloje remtis liudytojų parodymais, jeigu buvo iš esmės pažeista šių įrodymų gavimo ir tyrimo tvarka, pavyzdžiui, liudytojas neatvyko į teismo posėdį, bet atsiuntė rašytinius parodymus, liudytojas iki apklausos buvo teismo posėdžio salėje (CPK 192 straipsnio 1 dalis), prieš duodamas parodymus, liudytojas neprisiekė CPK 192 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka ir t. t. Negali būti laikomi leistinais rašytiniais įrodymais CPK 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka nepatvirtinti dokumentų nuorašai (tam tikrais atvejais tokie dokumentų nuorašai gali būti daiktiniai įrodymai).
Iš teismų praktikos matyti, kad šie reikalavimai kartais pažeidžiami.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo Š. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nutartyje rėmėsi liudytojų parodymais, gautais ne apklausiant liudytoją teismo posėdyje, o išdėstytais raštu ir įteiktais apylinkės teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios (Lazdijų rajono apylinkės teismo civilinė byla Š. B. v. Lazdijų rajono savivaldybė ir kt.,bylos Nr. 2-195-04/2003).
Neretai pasitaiko bylų, kuriose teismai, pažeisdami CPK reikalavimus, priima, tiria ir vertina bei teismo sprendimuose remiasi kaip rašytiniais įrodymais dokumentų nuorašais, kurie nėra patvirtinti CPK 114 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka (pvz., Šiaulių miesto apylinkės teismo civilinė byla A. R. v. UAB „Metalo laužas“,bylos Nr. 2-1880-08/2003; Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo civilinė byla L. M. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 2-1720-05/2003; Šiaulių miesto apylinkės teismo civilinė byla V. K. v. K. V. ir D. V.,bylos Nr. 2-1043-11/2003; ir kt.).
CPK 177 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. Šios įrodinėjimo priemonės pasižymi tam tikra specifika, nes įrodinėjimo procese naudojantis techninėmis priemonėmis gali būti pažeistos asmens neturtinės teisės ir vertybės. Šios teisės įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose įstatymuose. Konstitucijos 22 ir 24 straipsnių bei CK 2.23 straipsnio nuostatos saugo žmogaus teisę į privatų gyvenimą, gina asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu ir kitokio susižinojimo neliečiamybę, draudžia savavališkai ar neteisėtai kištis į žmogaus asmeninį ir šeiminį gyvenimą, saugo žmogaus būsto neliečiamybę, draudžia įeiti į asmens būstą be jo sutikimo, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, ir kt. Pagal CK 2.22 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas fizinis asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu, išskyrus atvejus, kai šie veiksmai yra susiję su jo visuomenine veikla, tarnybine padėtimi, taip pat kai to reikalauja teisėsaugos institucijos arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje. Jeigu civilinės bylos šalis ginčija kitos šalies pateiktų nuotraukų, garso ar vaizdo įrašų leistinumą, motyvuodama tuo, kad jie yra padaryti pažeidžiant įstatymų ginamas asmens neturtines teises ir vertybes (neteisėtai įėjus į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtai stebint asmenį, pažeidus asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitos korespondencijos bei asmeninių užrašų konfidencialumą ir kitokiais neteisėtais veiksmais), - teismas, atsižvelgdamas į pirmiau paminėtas ir kitas įstatymų nuostatas, kiekvienu konkrečiu atveju turi tirti ginčijamus įrodymus, nuotraukų, garso bei vaizdo įrašų padarymo aplinkybes, ir vertinti, ar šios įrodinėjimo priemonės konkrečioje byloje gali būti pripažintos leistinomis. Šeimos, darbo, ypatingosios teisenos, bankroto ir restruktūrizavimo bei kitose bylose, kuriose pagal įstatymą teismas privalo aktyviai veikti ex officio,teismas pats savo iniciatyva tiria ir vertina, ar nuotraukos bei vaizdo ar garso įrašai, esantys byloje kaip įrodinėjimo priemonės, yra padaryti nepažeidžiant įstatymų.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo P. L. ieškinį atsakovui UAB „VP Market“ dėl atleidimo iš darbo dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas) pripažinimo neteisėtu, konstatavo, kad atsakovo pateiktas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuoti ieškovo veiksmai darbo vietoje, nėra leistina įrodinėjimo priemonė. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad vaizdo įrašą padarė parduotuvės, kurioje dirbo ieškovas, apsaugos darbuotojas mėgėjiška vaizdo kamera, padarė išvadą, kad tai buvo daroma slapta, operatyviniais tikslais, o tokius veiksmus gali atlikti tik kompetentingų organų darbuotojai Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija šioje civilinėje byloje konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 177 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes filmavimas buvo atliekamas atsakovui priklausančiose parduotuvės patalpose - prekybos salėje, t. y. viešoje vietoje, buvo filmuojami asmenys, darbo santykiais susiję su atsakovu ir materialiai atsakingi už atliekamą darbą. Teisėjų kolegija padarė išvadą, jog toks filmavimas nelaikomas privataus asmens teisių pažeidimu, todėl vaizdo įraše esanti informacija turėjo būti pripažinta tinkamu įrodymu, nagrinėjant darbo pareigų pažeidimo faktą.
Trečia, įrodinėjant tam tikras konkrečios civilinės bylos aplinkybes, būtina naudoti įstatymų tiesiogiai įvardytas įrodinėjimo priemones (CPK 177 straipsnio 4 dalis). Tokie atvejai nurodyti ir CPK, ir kitų įstatymų normose. Pavyzdžiui, pagal CPK 466 ir 469 straipsnių nuostatas asmens psichinei būsenai nustatyti būtina teismo psichiatrijos eksperto išvada; bylose dėl daikto valdymo pažeidimų pašalinimo registruotiniems daiktams būtinas rašytinis įrodymas - duomenys iš viešojo registro (CPK 420 straipsnio 3 punktas); CK 2.118 straipsnio 1 dalyje numatyta privaloma eksperto išvada akcijų (dalių, pajų) kainai nustatyti, patenkinus ieškinį dėl priverstinio akcijų pardavimo; 1997 m. liepos 1 d. Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo Nr. VIII-366 2 straipsnio 8 dalyje ir 1999 m. gruodžio 23 d. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo Nr. VIII-1509 (2003 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. IX-1819 redakcija) 3 straipsnio 3 dalyje numatyta privaloma medicininės socialinės ekspertizės komisijos išvada darbuotojo darbingumo netekimo dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga procentui nustatyti; CK 3.178 straipsnyje nurodyta, kad nagrinėjant ginčus dėl vaikų - dėl vaiko vardo ir pavardės, dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant, dėl vaiko bendravimo su artimaisiais giminaičiais - privaloma valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos išvada; pagal CK 3.184 straipsnį valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos išvada privaloma bylose dėl tėvų valdžios apribojimo ir kt. Šiais ir kitais įstatymų numatytais atvejais būtinai turi būti naudojama įstatymo konkrečiai nurodyta privaloma įrodinėjimo priemonė, tačiau tai nedraudžia šių aplinkybių papildomai įrodinėti dar ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.
Pažymėtina, kad teismai ne visuomet teisingai taiko įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, nurodančias būtinąsias įrodinėjimo priemones konkrečioms bylos aplinkybėms nustatyti.
Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Lazdynas“ ieškinį atsakovui Kauno miesto valdybai dėl 733 050 Lt priteisimo ir atsakovo Kauno miesto valdybos priešieškinį dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, 2002 m. liepos 31 d. sprendimu, remdamasis pateiktomis specialistų išvadomis dėl atliktų statybos ir remonto darbų vertės, patenkino ieškovo reikalavimą kompensuoti jo turėtas išlaidas už Kauno miesto savivaldybei priklausančių gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų pagerinimo darbus. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, rėmėsi tais pačiais įrodymais ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, konstatavo, kad ieškovas, kaip juridinis asmuo (verslininkas), savo turėtas išlaidas privalėjo įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, t. y. buhalterinės apskaitos (finansinės atskaitomybės) dokumentais: sąskaitomis-faktūromis, kasos dokumentais ir pan. Teismai, nesiremdami būtinomis įrodinėjimo priemonėmis nustatant ieškovo turėtų išlaidų dydį, netinkamai taikė įrodinėjimo priemonių leistinumą reglamentuojančias teisės normas. Šiuo atveju Kauno apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nesivadovavo 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimą ir registravimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lazdynas“ v. Kauno miesto valdyba, bylos Nr. 3K-3-544/2003).
Ketvirta, atskirais atvejais įrodinėjimo priemonių naudojimas įstatymų yra ribojamas, uždraudžiant naudoti įstatymo konkrečiai įvardytą įrodinėjimo priemonę tam tikroms bylos aplinkybėms nustatyti. Paprastai toks draudimas yra susijęs su įstatymo reikalaujamos sandorio formos nesilaikymu. Pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Kita vertus, šis ribojimas nėra absoliutus. To paties straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) byloje yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės (dingo per karą, gaisrą, buvo pagrobti ir t. t.); 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio sudaryti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Minėtas aplinkybes teismai turi nustatyti ir savo išvadas netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais pagrįsti rašytinėje arba žodinėje nutartyje bei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Išimtis iš bendrosios taisyklės, draudžiančios remtis liudytojų parodymais, kai nebuvo laikytasi paprastos rašytinės sandorio formos, taip pat numatyta ir specialiojoje normoje - CK 6.831 straipsnio 4 dalyje, pagal kurios nuostatas paprastos rašytinės pasaugos sutarties formos nesilaikymas neatima iš šalių teisės remtis liudytojų parodymais kilus ginčui dėl perduoto saugoti ir grąžinto daikto tapatybės. Su draudimu remtis liudytojų parodymais susijusios ir paskolos sutarties ginčijimą reglamentuojančio CK 6.875 straipsnio nuostatos. Pagal CK 6.875 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai paskolos sutartis turėjo būti rašytinė (t. y. kai paskolos suma viršija du tūkstančius litų), paskolos gavėjas, ginčydamas paskolos sutartį tuo pagrindu, jog pinigų ar daiktų jis faktiškai negavo arba gavo mažiau, negali remtis liudytojų parodymais, išskyrus atvejus, numatytus CK 1.93 straipsnio 6 dalyje, arba kai paskolos sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju, arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių, ir kt.
Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai teisės normos, nustatančios draudimus remtis tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis konkrečioms bylos aplinkybėms įrodyti, yra pažeidžiamos - netinkamai aiškinamos ir taikomos.
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2003 m. lapkričio 4 d. sprendimu civilinėje byloje pagal ieškovo V. N. ieškinį atsakovei L. N. dėl skolos ir palūkanų priteisimo patenkino ieškinio dalį dėl 60 000 Lt skolos priteisimo. Teismas nustatė, kad šalių buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis, sutarties originalą turi ieškovas, atsakovė nepateikė rašytinių įrodymų, kad ji 60 000 Lt skolą ieškovui grąžino. Teismas apklausė atsakovės nurodytus liudytojus apie skolos grąžinimo faktą, tačiau vertindamas jų parodymus konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog ji skolą ieškovui grąžino. Tokią pat išvadą, remdamasi tokiais pat motyvais, padarė ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. kovo 3 d. nutartyje, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai priėmė teisingą galutinį sprendimą šioje byloje, tačiau motyvai, dėl kurių teismai patenkino ieškinio dalį dėl skolos priteisimo, yra kritikuotini, nes teismai netinkamai taikė įrodinėjimo priemonių leistinumą reglamentuojančias teisės normas. Pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį draudžiama remtis liudytojų parodymais įrodinėjant sandorio įvykdymo faktą, kai nebuvo laikytasi paprastos rašytinės sandorio formos. Išimtiniai atvejai, kai teismas gali netaikyti šio draudimo, nurodyti CK 1.93 straipsnio 6 dalyje. Teismai, nagrinėdami šią civilinę bylą, šaukė į teismo posėdį liudytojus, juos apklausė, jų parodymus tyrė ir vertino, lygindami su kitais byloje priimtais įrodymais, ir jais rėmėsi teismo sprendimo ir nutarties motyvuose, tačiau netaikė CK 1.93 straipsnio 6 dalies nuostatų, nenustatė šiose normose nurodytų aplinkybių, suteikiančių teismui teisę netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, ir jų nenurodė nei nutartyje, nei sprendime.
Kauno apygardos teismo civilinėje byloje pagal ieškovo V. D. ieškinį atsakovui T. E. dėl 160 000 Lt skolos priteisimo atsakovas ginčijo paskolos sutarties sudarymo faktą, nurodydamas, kad paskolos sutartyje esantis paskolos gavėjo parašas yra ne jo. Teismas paskyrė rašysenos ekspertizę, tačiau ekspertai negalėjo duoti vienareikšmės išvados apie atsakovo parašo tikrumą. Ir Kauno apygardos teismas, ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, eksperto išvadą vertino kaip nepaneigiančią paskolos sutarties pasirašymo fakto, be to, rėmėsi kitais byloje esančiais įrodymais - liudytojų parodymais, ieškovo pajamų ir turto deklaracija - ir nustatė, kad paskolos sutartis ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta, atsakovas skolos negrąžino, todėl ieškinys dėl skolos priteisimo yra tenkintinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka pagal atsakovo T. E. kasacinį skundą, konstatavo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija nurodė, kad teismai pagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais, nes CK 1.93 straipsnio 2 dalies nuostatos, draudžiančios remtis liudytojų parodymais, taikymas prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, nes byloje yra ir kitokių, nors ir netiesioginių, rašytinių sandorio įrodymų - ieškovo 2002 metų pajamų ir turto deklaracijoje nurodyti duomenys apie tai, kad ieškovas atsakovui paskolino 160 000 Lt. Be to, teismai įvertino ir tai, kad atsakovo paaiškinimai yra prieštaringi, priklausomi nuo eksperto atlikto rašysenos tyrimo rezultato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004).
Įrodinėjimo priemonių leistinumas paprastai yra susijęs su įrodymų procesinės formos reikalavimais, tačiau CPK yra įrodinėjimo priemonių naudojimo apribojimų, susijusių su tų įrodinėjimo priemonių turiniu. Pagal CPK 177 straipsnio 5 dalį įrodymais civilinėje byloje negali būti faktiniai duomenys, kurie sudaro valstybės ar tarnybos paslaptį ir nėra išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Ši CPK norma nustato įrodinėjimo ribojimą, siejamą tik su įrodymų turiniu. Informacija, sudaranti valstybės arba tarnybos paslaptį, jau pati savaime negali būti įrodymu civilinėje byloje, nepaisant to, kokioje įrodinėjimo priemonėje ji būtų: neleidžiami nei šalių ar trečiųjų asmenų paaiškinimai, nei liudytojų parodymai, nei rašytiniai ar daiktiniai įrodymai, nei kitos įrodinėjimo priemonės, jeigu jose esanti informacija sudaro valstybės ar tarnybos paslaptį. Teismas, gavęs įrodymus, kuriuose yra duomenų, sudarančių valstybės ar tarnybos paslaptį, taip pat prašymą išreikalauti tokius įrodymus dėl to, kad šalis negali jų gauti, ex officio privalo kreiptis į įslaptintos informacijos rengėją, prašydamas pranešti, ar duomenys nėra išslaptinti. Gavęs patvirtinimą, kad valstybės ar tarnybos paslaptį sudarantys duomenys nėra išslaptinti, taip pat kai nėra galimybės juos išslaptinti, teismas atsisako priimti tokius įrodymus bei tenkinti prašymą dėl jų išreikalavimo(CPK 177 straipsnio 5 dalis, 1999 m. lapkričio 25 d. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas Nr. VIII-1443 (2003 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. IX-1908 redakcija).
Įrodinėjimo pareigos
CPK 42 straipsnio 1 dalyje, 46 straipsnio 2 dalyje, 47 straipsnio 2 dalyje, 50 straipsnyje ir 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę teikti teismui įrodymus. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Taigi įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių - teismas gali ieškinį, priešieškinį, pareiškimą ir kitus procesinius dokumentus grąžinti juos padavusiems asmenims trūkumų šalinimo tvarka (CPK 115, 138 straipsniai), atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu tai užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 142 straip |
|
»11.02.14 - 19:01 |
|
|
Svetys |
# 5 |
|
|
prašau pagalbos - reikia surinkti įrodymus „torrent“ tinklalapiais ir programomis |
|
»11.02.14 - 19:38 |
|
|
tadas91 |
# 6 |
Kandidantas į intelektinius rėmėjus
|
|
Sveiki. Čia padėti gali nebent policija, jeigu tai susiję su kokiu BK straipsniu. pvz BK 236 straipsnis. Melagingas įskundimas ar pranešimas apie nebūtą nusikaltimą 1. Tas, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. KEISTA: 2004 07 05 įstatymu Nr. IX-2314 (nuo 2004 07 13) (Žin., 2004, Nr. 108-4030) 2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus ir suklastojo įrodymus asmens baudžiamajam persekiojimui pradėti, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.
154 straipsnis. Šmeižimas 1. Tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. 155 straipsnis. Įžeidimas 1. Tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. 2. Tas, kas neviešai įžeidė žmogų, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba areštu. 3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. |
|
»11.02.14 - 22:02 |
|
|
tadas91 |
# 8 |
Kandidantas į intelektinius rėmėjus
|
|
BK 160 straipsnis. Vaiko įtraukimas vartoti vaistus ar kitas apkvaišinančias priemones Tas, kas įtraukė vaiką ne gydymo tikslais vartoti vaistus ar kitas apkvaišinančias nenarkotines priemones, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. BK 275 straipsnis. Neteisėta farmacinė veikla 1. Tas, kas neturėdamas leidimo pagamino vaistų ar vaistinių medžiagų ketindamas juos realizuoti, jeigu jų vartojimas galėjo sukelti pavojų žmogaus sveikatai ar gyvybei, taip pat tas, kas šiuos farmacijos produktus realizavo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 2. Tas, kas neturėdamas leidimo pagamino vaistų ar vaistinių medžiagų ketindamas juos realizuoti, taip pat tas, kas šiuos farmacijos produktus realizavo, jeigu dėl jų vartojimo mirė žmogus arba buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. 3. Šio straipsnio 1 dalyje numatytos veikos yra nusikalstamos ir tais atvejais, kai jos padarytos dėl neatsargumo. 4. Asmuo atsako pagal šio straipsnio 2 dalį tik tais atvejais, kai joje numatytos veikos padarytos dėl neatsargumo. 5. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
BK 249 straipsnis. Nusikalstamas susivienijimas KEISTA: 1. 2003 04 10 įstatymu Nr. IX-1495 (nuo 2003 05 01) (Žin., 2003, Nr. 38-1733) 2. 2003 07 04 įstatymu Nr. IX-1706 (nuo 2003 07 25) (Žin., 2003, Nr. 74-3423) 1. Tas, kas dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki penkiolikos metų. 2. Tas, kas dalyvavo šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje, baudžiamas laisvės atėmimu nuo šešerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 3. Tas, kas organizavo šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytus nusikalstamus susivienijimus arba jiems vadovavo, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 4. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. KEISTA: 2005 06 23 įstatymu Nr. X-272 (nuo 2005 06 30) (Žin., 2005, Nr. 81-2945)
BK 308-1 straipsnis. Draudžiami biomedicininiai tyrimai su žmogumi ar žmogaus embrionu 1. Tas, kas atliko draudžiamus biomedicininius tyrimus su žmogumi ar žmogaus embrionu, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. KEISTA: 2011 06 21 įstatymu Nr. XI-1472 (nuo 2011 07 05) (Žin., 2011, Nr. 81-3959) 2. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo. |
|
»12.02.14 - 17:06 |
|
|
Svetys |
# 9 |
|
|
Ačiū Pradedu tikėti, kad gal gi gyvensiu Jūs rašote: „Psichoanalitinis (psichokoreguojantis)- tai poveikis žmogaus pasąmonei terapinėmis priemonėmis (naudojant užkoduotus garsus ir žodines komandas), Neurolingvistinis programavimas (NLP) - NLP metodas daugiausia taikytas komandos valdymo kokybei gerinti,naudojant psichologinį programavimą“. Kaip įrodyti, kad užkoduoti garsai ir komandos vykdomos nuotolinių būdu (šiuolaikinės biomedicininės inžinerijos ir technologijų priemonės), o po to tu jau įsileidi nusikaltėlius pats ir atlieki tuos vaidmenis, kurie jiems ir atneša pelno? Kaip gauti tuos įrašus, kasetes, kurios platinamos arba torrento būdu, arba tampa specifinės institucijos teikiamai specifinei vartotojų grupei preke? Į kriminalistus kreiptis beviltiška, jiems reikia „konkretaus įrodymo“. |
|
»12.02.14 - 17:42 |
|
|
tadas91 |
# 10 |
Kandidantas į intelektinius rėmėjus
|
|
pamėginkite kreiptis į vartotojų teises. http://www.vvtat.lt/index.php?562715374 iš esmės tai ką sakote priskirčiau prie nesąžiningos komercinės veiklos Komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu ji neatitinka profesinio atidumo reikalavimų ir iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo (arba vartotojų grupės vidutinio nario) ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu. Nesąžininga komercinė veikla yra draudžiama. Bet kokia komercinė veikla, atitinkanti aukščiau nurodytus požymius, gali būti pripažinta nesąžininga.
Nesąžininga komercinė veikla dažniausiai pasireiškia kaip klaidinanti arba agresyvi.
Klaidinanti komercinė veikla yra klaidinantys veiksmai arba klaidinantis informacijos neatskleidimas. Klaidinantys veiksmai – apgaulingos informacijos arba informacijos, kuri nors ir faktiškai tiksli, tačiau dėl vieno arba kelių Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje išvardytų elementų (pvz., dėl produkto egzistavimo arba pobūdžio, pagrindinių produkto savybių, komercinės veiklos subjekto įsipareigojimų, komercinės veiklos tikslų ir produkto pardavimo būdų, produkto kainos ar jos apskaičiavimo būdo arba ypatingo kainos pranašumo, produkto priežiūros, dalių, keitimo ar taisymo poreikio, komercinės veiklos subjekto arba jo atstovo pavadinimo ar tapatybės ir kt.) apgauna arba gali apgauti vidutinį vartotoją, pateikimas, kai dėl to vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.
Atsižvelgiant į informacijos perdavimo priemonių ribotumą, klaidinančiu informacijos neatskleidimu laikomi tokie veiksmai, dėl kurių vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs, t. y., esminės informacijos neatskleidimas ar jos nuslėpimas, pateikimas neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku, arba komercinės veiklos tikslo, jeigu jis neaiškus pagal kitas aplinkybes, neatskleidimas.
Komercinė veikla laikoma agresyvia, jeigu ji priekabiavimu, prievarta, įskaitant fizinės jėgos panaudojimą arba pernelyg didelę įtaką, labai apriboja arba gali labai apriboti vidutinio vartotojo pasirinkimo laisvę arba elgesį produkto atžvilgiu ir jeigu taip vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.
Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatyme (7 str. ir 8 str. 3 d.) nustatytas konkrečių nesąžiningos komercinės veiklos atvejų draudžiamas „juodasis sąrašas“, kuriuo draudžiama, be kita ko, pavyzdžiui:
1) apgaulingas tvirtinimas, kad komercinės veiklos subjektas yra saistomas elgesio kodekso; 2) patikimumo, kokybės ar lygiaverčio ženklo nurodymas, kai teisė nurodyti tokį ženklą nėra suteikta; 3) komercinis pasiūlymas nurodant kainą, tačiau neinformuojant, kad komercinės veiklos subjektas turi pagrįstų priežasčių manyti, kad jis negalės pateikti arba nurodyti kitą komercinės veiklos subjektą, kuris galėtų pateikti tų pačių ar lygiaverčių produktų už tą pačią kainą tokiu laikotarpiu ir kiekiu, kurie atitiktų protingumo kriterijus atsižvelgiant į produktą, jo reklamos mastą ir siūlomą kainą; 4) komercinis pasiūlymas nurodyta kaina, kai vėliau vartotojams atsisakoma parodyti reklamuotą produktą arba priimti to produkto užsakymą, arba pristatyti jį per protingumo kriterijus atitinkantį laiką, arba netinkamos kokybės to produkto pavyzdžio rodymas ketinant reklamuoti kitą produktą; 5) apgaulingas tvirtinimas, kad produktą bus galima įsigyti tik per ypač trumpą laikotarpį arba kad tik tuo laikotarpiu jį bus galima įsigyti nustatytomis sąlygomis, taip siekiant paskatinti vartotoją nedelsiant priimti sprendimą, nesuteikiant vartotojui galimybės ar pakankamai laiko priimti informacija paremtą sprendimą; 6) apgaulingas tvirtinimas arba įspūdžio sudarymas, kad produktas gali būti teisėtai parduotas; 7) teisės aktuose numatytų vartotojo teisių nurodymas kaip išskirtinė komercinės veiklos subjekto pasiūlymo sąlyga; 8) apgaulingas tvirtinimas apie pavojaus vartotojo ar jo šeimos asmeniniam saugumui pobūdį ir mastą, jeigu vartotojas nepirks produkto; 9) produkto, panašaus į kito gamintojo produktą, reklamavimas siekiant sąmoningai suklaidinti vartotojus, kad produktą pagamino tas kitas gamintojas; 10) apgaulingas tvirtinimas, kad komercinės veiklos subjektas ketina netrukus nutraukti prekybą arba pakeisti prekybos vietą; 11) tvirtinimas, kad produktai gali padėti laimėti žaidimuose, grindžiamuose rizika ar atsitiktinumu; 12) apgaulingas tvirtinimas, kad produktas gali gydyti ligas, funkcinius ar vystymosi sutrikimus; 13) iš esmės netikslios informacijos apie rinkos sąlygas arba informacijos, kur galima rasti produktą, teikimas siekiant paskatinti vartotoją įsigyti produktą mažiau palankiomis negu įprastinės rinkos sąlygos; 14) siūlymas dalyvauti konkurse ar gauti prizą, bet neduodant nurodytų prizų ar jų atitikmenų; 15) produkto apibūdinimas kaip „papildomai už tą pačią kainą“, „nemokamas“ ar panašiai, jeigu vartotojas turi mokėti, išskyrus būtinas išlaidas, susijusias su produkto įsigijimu, paėmimu ar mokėjimu už jo pristatymą; 16) sąskaitos ar panašaus mokėjimo dokumento įtraukimas į rinkodaros medžiagą, sukeliantis vartotojui apgaulingą įspūdį, kad jis jau užsakė parduodamą produktą; 17) piramidinės prekių platinimo sistemos sukūrimas, kai vartotojui suteikiama galimybė gauti atlygį pirmiausia už kitų vartotojų įtraukimą į tą sistemą, o ne už produktų pardavimą ar naudojimą, taip pat šios sistemos naudojimas ar reklamavimas; 18) produkto reklama per visuomenės informavimo priemones už komercinės veiklos subjekto užmokestį ar kitokį atlygį, kai tokia reklama nėra tinkamai pažymėta arba atskirta nuo kitos redakcinio pobūdžio informacijos vaizdo ar garso priemonėmis, kuriomis vartotojas galėtų aiškiai atpažinti, kad tai reklama; 19) įspūdžio sudarymas, kad vartotojas negali palikti patalpų, kol sutartis nebus sudaryta; 20) lankymasis vartotojo namuose, nepaisant vartotojo reikalavimo išeiti ar negrįžti, išskyrus atvejus, kai tai leidžiama pagal kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, siekiant užtikrinti sutartinės prievolės vykdymą; 21) atkaklus ir nepageidaujamas raginimas telefonu, faksu, elektroniniu paštu ar kitomis nuotolinio ryšio priemonėmis, išskyrus atvejus, kai tai leidžiama pagal kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, siekiant užtikrinti sutartinės prievolės vykdymą; 22) įtraukimas į reklamą vaikams skirto tiesioginio raginimo pirkti arba įtikinti tėvus ar kitus suaugusius asmenis nupirkti jiems reklamuojamus produktus; 23) reikalavimas nedelsiant sumokėti už komercinės veiklos subjekto pateiktus produktus, taip pat atidėto mokėjimo reikalavimas arba reikalavimas tokius produktus grąžinti ar saugoti, kai vartotojas jų neužsakė, išskyrus atvejus, kai iki sutarties sudarymo ar sutartyje vartotojas su komercinės veiklos subjektu buvo susitarę, kad jeigu komercinės veiklos subjektas negali gauti vartotojo užsakyto produkto, jis gali pateikti vartotojui kitą tokios pat kokybės ir kainos produktą; 24) aiškus vartotojo informavimas, kad jeigu jis nepirks produkto, komercinės veiklos subjekto darbui ar pragyvenimo šaltiniui iškils pavojus; 25) apgaulingo įspūdžio sudarymas, kad vartotojas jau gavo, gaus arba atlikęs nustatytą veiksmą gaus dovanų arba kitokios lygiavertės naudos, kai iš tiesų nėra jokios dovanos ar kitokios lygiavertės naudos, arba vartotojas gali reikalauti dovanų ar kitokios lygiavertės naudos tik sumokėjęs pinigų arba patyręs išlaidų; 26) kita. |
|
»13.02.14 - 08:57 |
|
|
TeisėsJūs galite kurti temas. Jūs negalite redaguoti savo pranešimus. Jūs negalite kurti apklausas. Jūs negalite prisegti prie pranešimo bylas. Jūs negalite rašyti pranešimus. Jūs negalite šalinti savo pranešimus. Jūs negalite balsuoti.
|
|