TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
3k-7-1
                        Civilinė
byla Nr. 3K-7-1/2003 m.
                                                                                                Bylų
kategorija 81


LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS


N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2003 m. sausio 9 d.
Vilnius


            Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas),
D-ės A-ės, S-o Gurevičiaus (pranešėjas),
V-o M-elėno, A-o S-iškio, A-o S-čiaus, T-os
S-ės,

viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo
civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios
akcinės bendrovės ,,K-iškių būstas”
kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto antrojo apylinkės
teismo 2001 m. lapkričio 22 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario
14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal I-os
A-os V-ės ieškinį uždarajai akcinei bendrovei
,,K-iškių būstas”, tretiesiems asmenims Vilniaus miesto
savivaldybei, uždarajai akcinei bendrovei ,,Schindler – liftas” dėl pastato
eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutarties
nutraukimo, kurioje CPK 55 straipsnio tvarka įtraukta Nacionalinė
vartotojų teisių apsaugos tarnyba prie Teisingumo ministerijos.


Išplėstinė teisėjų
kolegija

n u s t a t ė :

Ieškovė
I. A. V-ė kreipėsi į teismą ir nurodė, kad 1999
m. lapkričio 23 d. pateikė atsakovui SP UAB “K-iškių
būstas” prašymą nutraukti 1992 m. lapkričio 23 d. pastato
eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutartį,
tačiau atsakovas tai padaryti atsisakė. Ieškovės teigimu,
minėta sutartis prieštarauja P-ų įstatymo 3 straipsniui,
nes joje numatytas atsiskaitymas rubliais. Be to, minėta sutartis negina
vartotojo teisių, nenumato paslaugų teikėjų įsipareigojimų,
nereglamentuoja sutarties nutraukimo tvarkos, nenumato nei paslaugų
mokesčio, nei jo dydžio (Vartotojų teisių gynimo
įstatymo 2, 3, 5, 11 straipsniai). Dėl kai kurių ginčijamos
sutarties 3 punkte išvardintų paslaugų teikimo yra sudarytos atskiros
sutartys su tų paslaugų teikėjais (dėl karšto ir
šalto vandens, centrinio šildymo, dujų, elektros energijos).
Ieškovė, vadovaudamasi CK 177 straipsniu, 242 straipsniu,
Vartotojų teisių gynimo įstatymo 3 straipsniu, prašė
teismo nutraukti 1992 m. lapkričio 23 d. pastato eksploatavimo
išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutartį nuo 1999 m.
gruodžio 14 d. , kuomet SP UAB “K-iškių būstas”
atsisakė tai padaryti.
            Vilniaus miesto antrasis
apylinkės teismas 2001 m. lapkričio 22 d. sprendimu ieškinį
patenkino iš dalies ir nutraukė 1992 m. kovo 23 d. pastato eksploatavimo
išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutartį, sudarytą
tarp K-iškių seniūnijos ir I. A. V-ės nuo
sprendimo priėmimo dienos. Teismas nurodė, kad ieškovė su
K-iškių seniūnija 1992 m. kovo 23 d. pasirašė
pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo
sutartį, kurios pagrindu atsakovas kas mėnesį pateikia
ieškovei pranešimus dėl apmokėjimo už suteiktas
paslaugas. Vilniaus miesto tarybos 1991 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 174,
1992 m. sausio 29 d. sprendimo Nr. 9, 1992 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr.
36, 1995 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1343 V, 1995 m. rugpjūčio 2 d.
sprendimo Nr. 47 pagrindu K-iškių seniūnijos teisių ir
prievolių perėmėja tapo SP UAB ,,K-iškių
būstas”. 1994 m. birželio 10 d. tarp K-iškių
seniūnijos valstybinės įmonės ir UAB ,,Schindler liftas”
buvo sudaryta liftų techninės priežiūros ir saugaus
naudojimo sutartis, o 1996 m. rugpjūčio 6 d. sutartį su šia
bendrove pasirašė UAB ,,K-iškių būstas”,
įsipareigodama surinkti pinigus iš gyventojų už liftų
techninę priežiūrą. 2000 m. spalio 25 d. šie
juridiniai asmenys pasirašė naują sutartį. 1999 m.
lapkričio 23 d. ieškovė kreipėsi į SP
UAB,,K-iškių būstas” dėl sutarties nutraukimo,
tačiau bendrovė atsisakė nutraukti šią sutartį.
Ginčo sutartis sudaryta pagal  Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309
patvirtintų Valstybinio, visuomeninio ir privatizuoto butų fondo
gyvenamojo namo (buto) naudojimo ir aplinkos priežiūros
pavyzdinių taisyklių (toliau – Taisyklės) 2 priede pateiktą
sutarties pavyzdį. Minėta sutartimi ieškovė
įsipareigojo apmokėti bendras pastato eksploatavimo bei
priežiūros išlaidas pagal galiojančius tarifus, per
butų ūkio organizaciją atsiskaityti už teikiamas paslaugas:
šaltą ir karštą vandenį, kanalizaciją,
centrinį šildymą, dujas, elektros energiją, buitinių
atliekų išvežimą, radijo tašką, kolektyvinę
televizijos anteną, liftą, taip pat laikytis Taisyklių
reikalavimų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m.
rugpjūčio 6 d. nutarimu Nr. 967 minėtas nutarimas
pripažintas netekusiu galios. Laikantis D-iabučių namų
savininkų bendrijų įstatymo 33 straipsnio nuostatų
ieškovė 1994 m. gruodžio mėnesį pasirašė
elektros energijos tiekimo-vartojimo, atsiskaitymo už buto
šildymą ir karštą vandenį, gamtinių dujų
tiekimo sutartis su tiesioginiais šių paslaugų teikėjais.
Teismas padarė išvadą, kad ieškovė pripažintina
vartotoju pagal Vartotojų teisių gynimo įstatymą ir
laikė, kad nagrinėjamam ginčo santykiui taikytini teisės
aktai, reglamentuojantys vartotojų teisių apsaugą. 1992 metais
šalių pasirašyta ginčo sutartis buvo sudaryta
neapibrėžtam laikui, vadinasi tarp jų susiklostė
tęstiniai santykiai. Esant tęstiniams santykiams, naujos teisės
normos taikomos tiems veiksmams ir toms teisėms ir pareigoms, kurie
atliekami ar kurios atsiranda įsigaliojus naujoms teisės normoms.
Taigi, įsigaliojus Vartotojų teisių gynimo įstatymui,
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1300
patvirtintai Gyvenamųjų patalpų savininkų atsiskaitymo
už pastato eksploatavimą ir komunalines bei laidinio ryšio
paslaugas tvarkai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. balandžio
12 d. nutarimu Nr. 511 patvirtintoms Paslaugų teikimo taisyklėms,
Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2000 m. gruodžio 29 d. įsakymu
Nr. 445 patvirtintoms Bendrosioms paslaugų teikimo taisyklėms,
paslaugų teikėjai paslaugas privalėjo ir privalo teikti
vadovaudamiesi jų reikalavimais, o vartotojai įgijo galimybę
atitinkamai ginti savo interesus. Teismo nuomone, ir šalių
sutartiniai santykiai turėjo ir turi būti modifikuoti
atsižvelgiant į galiojančius teisės aktus. Teismas
sprendė, kad ginčo sutartis 
neatitinka Vartotojų teisių gynimo įstatymo 3 straipsnio
1 dalies, 8 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 11 straipsnio nuostatų, nes joje
vartotojui nenumatytos jokios teisės, o įtvirtintos tik jo pareigos –
priimti teikiamas paslaugas, nenumatant galimybės kurios nors atsisakyti,
negaunant išsamios informacijos apie teikiamos paslaugos kokybę,
vartotojo teisių gynimo tvarką, neturint teisės tokios sutarties
nutraukti ar derėtis dėl jos sąlygų pakeitimo. Nuo 1995 m.
balandžio 22 d. iki 2000 m. gruodžio 20 d. galiojo Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1995 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 511
patvirtintos Paslaugų teikimo taisyklės, kurios taikytinos ir
naudojimosi liftu paslaugai. Taisyklių 4 punktas taip pat nustatė,
jog paslaugų vartotojas Lietuvos Respublikoje turi teisę gauti
paslaugas savo nuožiūra, o ne paslaugų teikėjui ar to
teikėjo tarpininkui primetant pareigą ta paslauga naudotis arba
mokėti už ją ir nesinaudojant. Teismas nurodė, kad
ieškovės motyvas, jog ji ir jos šeimos nariai, gyvenantys
trečiame aukšte, liftu nesinaudoja jau ilgą laiką,
nepaneigtas. Taigi, ieškovė teigia nesinaudojanti paslauga, už
kurią atsakovas reikalauja mokėti. Vartotojų teisių gynimo
įstatymas suteikia vartotojui naudojimosi liftu paslaugos pasirinkimo
galimybę ir ne jo problema kaip paslaugos teikėjas sugebės
prižiūrėti ar jis tuo liftu tikrai nesinaudoja. Ne vartotojas
turi įrodinėti, kad jam ta paslauga nereikalinga ir ja nesinaudoja, o
priešingai, iškilus ginčui, paslaugos teikėjas privalo
įrodyti, kad vartotojas naudojosi jo teikta paslauga ir todėl turi
už ją apmokėti. Teismas atmetė  atsakovo ir trečiųjų
asmenų atstovų motyvą, kad ieškovei atsisakius naudotis
liftu ir, kaip namo bendrasavininkei, mokėti jai
priklausančią  lifto
eksploatavimo mokesčio dalį bus pažeisti kitų namo
gyventojų interesai. Vilniaus miesto taryba 1998 m. birželio 17 d.
sprendimu Nr. 208 nustatydama išlygą, jog nuo mokesčių
už naudojimąsi liftu atleidžiami pirmųjų ir antrųjų
aukštų gyventojai ir ikimokyklinio amžiaus vaikai, jau davė
pagrindą laikyti, kad ne visų namo gyventojų teisės ir
pareigos dėl lifto, kaip bendrasavininkių turto, yra vienodos.
Teismas padarė išvadą, kad ginčo sutartis nutrauktina kaip
prieštaraujanti Vartotojų teisių gynimo įstatymui, CK 6
straipsniui (priimto 1964 m. ), CK 1. 138 straipsnio 5 punktui, 6. 217 straipsnio
4 daliai. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro  2000 m. gruodžio 29 d. įsakymu
Nr. 445 patvirtintos Bendrosios paslaugų teikimo taisyklės, kurių
5 punktas numato, kad sutarčių, sudarytų rašytine forma,
sąlygos turi būti išreikštos aiškiai, suprantamai, o
22. 4 punktas - kad prieš sudarant paslaugų teikimo sutartį,
paslaugų teikėjai privalo suteikti vartotojui būtiną,
teisingą, išsamią, tikslią ir aiškią
informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi,
jų teikimo sąlygomis, paslaugų teikimo terminais, galimomis
pasekmėmis bei kitokią informaciją, turinčią
įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį. Ši norma
įtvirtinta ir dabar galiojančio CK 6. 719 straipsnyje. Teismas
pripažino, kad atsižvelgiant į Vartotojų teisių gynimo
įstatymo, CK, minėtų poįstatyminių aktų
reikalavimus atsakovas turėtų sudaryti su ieškove naują
sutartį dėl tų paslaugų, kurias atsakovas teikia, o
ieškovė naudojasi. Teismas nurodė, kad ginčo sutartis,
vadovaujantis CK 6. 217 straipsnio 4 dalimi, nutrauktina nuo teismo sprendimo
priėmimo dienos, o ne nuo 1999 m. gruodžio 14 d. , kai atsakovas
atsisakė tai padaryti.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. vasario 14 d. nutartimi atmetė
atsakovo UAB ,,K-iškių būstas” ir trečiojo asmens
Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus, Vilniaus miesto antrojo
apylinkės teismo 2001 m. lapkričio 22 d. sprendimą paliko
nepakeistą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos
teismo išvadomis.
Kasaciniu skundu atsakovas UAB
,,K-iškių būstas” prašo panaikinti Vilniaus miesto
antrojo apylinkės teismo 2001 m. lapkričio 22 d. sprendimą,
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2002 m. vasario 14 d. nutartį ir priimti naują
sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas
tokiais argumentais:
1) teismai nepagrįstai ginčo sutarties
sąlygas pripažino nesąžiningomis. Sutartyje nustatytos tiek
ieškovės, tiek ir atsakovo pareigos, ieškovo teises
apribojančių sąlygų nėra;
2) teismai nepagrįstai padarė
išvadą, kad ieškovė neprivalo mokėti mokesčio
už naudojimąsi liftu, nes ieškovės teiginys, jog jos
šeima faktiškai nesinaudoja liftu, yra nepaneigtas. Teismai
neįsigilino į mokesčio už naudojimąsi liftu
paskirtį, nepasisakė dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1995 m. spalio 4 d. nutarimo Nr. 1300 nuostatų, reglamentuojančių
mokesčius už liftą, taikymo. Vadovaujantis minėtu nutarimu
patvirtintos Gyvenamųjų patalpų savininkų atsiskaitymo
už pastato eksploatavimą ir komunalines bei laidinio ryšio
paslaugas tvarkos 13 punktu ieškovei mokestis už naudojimąsi
liftu skaičiuotinas, ji nuo šio mokesčio nėra atleista.
Minėtos tvarkos 14 punktas leidžia daryti išvadą, kad
mokestis nustatytas ne už 
faktinį naudojimąsi liftu, bet už galimybę nuolat
naudotis liftu asmenims, gyvenantiems name, kuriame įrengtas liftas;
3) apeliacinės instancijos teismas
nepagrįstai atsakovo argumentą, kad nutraukus sutartį
ieškovei išlieka galimybė naudotis liftu, neteisingai
įvertino kaip prielaidą. Kadangi ieškovė gyvena name,
kuriame įrengtas liftas, galimybę nuolat naudotis liftu ji turi.
Prielaida yra ar ieškovė liftu faktiškai naudosis ar nesinaudos,
tačiau galimybę naudotis ji turės bet kuriuo atveju;
4) kasatoriaus nuomone, teismų išvada,
kad ieškovei naudojimosi liftu paslauga primetama, nepagrįsta. Liftas
yra specifinė paslauga, teikiama visiems namo gyventojams bendrai. Namo
butų savininkai bendru sutarimu gali pasirinkti šią
paslaugą arba jos atsisakyti. Šiuo metu viso namo gyventojai
naudojasi liftu. Ieškovė turi teisę atsisakyti šios
paslaugos, ši teisė nėra ribojama, tačiau ją
įgyvendinti ieškovė turi bendru susitarimu su kitais namo
butų savininkais.
Atsiliepimu į kasacinį skundą
ieškovė I. A. V-i-ė prašo Vilniaus miesto antrojo
apylinkės teismo 2001 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2002 m. vasario 14 d. nutartį palikti nepakeistus, kasacinį
skundą atmesti.

            Išplėstinė
teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

            Kasacinio skundo argumentas, kad
teismai be pagrindo ginčo sutarties sąlygas pripažino
nesąžiningomis, yra nepagrįstas.
            Atsakovas ir tretieji
asmenys neginčija, kad ieškovės, kaip vartotojos, ir atsakovo,
kaip paslaugų teikėjo, santykiai turi būti reguliuojami
vadovaujantis Vartotojų teisių gynimo įstatymo ir jo pagrindu
priimtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų bei kitų
poįstatyminių aktų reikalavimais. Pagal Vartotojų teisių
gynimo įstatymo (toliau - Įstatymas) 3 straipsnį vartotojas turi
teisę gauti teisingą informaciją apie teikiamas paslaugas, jo
teisių įgyvendinimo ir gynimo tvarką, savo nuožiūra
įsigyti tinkamos kokybės paslaugas. Taip pat turi teisę
nutraukti paslaugos teikimo sutartį bet kuriuo metu, sumokėjęs
paslaugos teikėjui už atliktą darbą (Įstatymo 8
straipsnio 4 dalies 3 punktas). Lietuvos Respublikos ūkio ministras,
įgyvendindamas Įstatymo 8 straipsnio 7 dalį bei vykdydamas
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 13 d. nutarimą
Nr. 1431 ,,Dėl Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo
įstatymo įgyvendinimo” 2000 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr.
445 patvirtino Bendrąsias paslaugų teikimo taisykles (toliau -
Taisyklės). Šių Taisyklių 2 punkte nustatyta, jog jų
privalo laikytis visi Lietuvos Respublikoje 
įstatymų nustatyta tvarka įregistruoti paslaugų
teikėjai. Taisyklių 3 punkte nurodoma, kad jos netaikomos tik
sveikatos priežiūros paslaugų teikimui. Taisyklių 5 punkte
nurodoma, kad sutarčių, sudarytų rašytine forma,
sąlygos turi būti išreikštos aiškiai, suprantamai.
Prieš sudarant sutartį, vartotojui turi būti suteikiama
galimybė išnagrinėti visas sutarties sąlygas. Paslaugų
teikėjai prieš sudarant paslaugų teikimo sutartį privalo
suteikti vartotojui būtiną teisingą, išsamią,
tikslią ir aiškią informaciją, susijusią su
teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis,
paslaugų kaina ir teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, bei
kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento
apsisprendimui sudaryti sutartį (Taisyklių 22. 4 punktas).
            Byloje nustatyta, kad su
ieškove 1992 m. kovo 23 d. buvo sudaryta tipinė (standartinė)
pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo
sutartis, tuo pačiu ir už naudojimąsi lifto paslaugomis, kurios sąlygos
neatitinka šiuo metu galiojančių reikalavimų. Pagal CK
6. 185 straipsnį standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram
nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis nederindama
jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi
taikomos sudaromose sutartyse. Tačiau pagal šio straipsnio 2
dalį sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai
tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis
sąlygomis susipažinti. Priėmus minėtą
įstatymą ir jį detalizuojančius poįstatyminius aktus,
įsigaliojus 2000 m. liepos 18 d. priimtam Civiliniam kodeksui, vartotojas
įgijo teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti
negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams
prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas (CK 6. 188
straipsnis). Šio straipsnio 2 dalis nurodo, kokios vartojimo
sutarčių sąlygos laikomos nesąžiningomis. Prie
tokių sutarties sąlygų įstatymas priskiria:
įpareigojimą vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su
kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki
sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti; teisę paslaugų
teikėjui paslaugų teikimo metu vienašališkai nustatyti
jų kainas arba teisę vienašališkai padidinti kainą be
vartotojo teisės atsisakyti sutarties, jeigu galutinė kaina yra
didesnė už sutartyje nustatytąją ir panašiai.
            Įvertinus
ginčijamos sutarties sudarymo laikmetį ir to meto
socialines-ekonomines sąlygas bei pačios sutarties turinį ir
bylos aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovė
neturėjo tinkamos galimybės susipažinti su sutarties
sąlygomis. Iš ginčijamos sutarties 7 punkto reikalavimų
akivaizdu, kad paslaugų teikėjui suteikta galimybė
vienašališkai nustatinėti paslaugos kainą, nenumatyta
galimybė vartotojui nutraukti paslaugų teikimo sutartį. Esant
tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismai pagrįstai konstatavo,
kad vartojimo sutarties sąlygos ieškovės (vartotojos)
atžvilgiu laikytinos nesąžiningomis ir buvo pagrindas
ginčijamą sutartį (lifto paslaugų teikimo) nutraukti.
            Teisėjų kolegija
atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovė, sudariusi 1992
m. kovo 20 dieną buto daugiabučiame name pirkimo-pardavimo
sutartį, pagal CK 4. 72 straipsnį tapo šio gyvenamojo namo
bendraturčiu, t. y. bendrosios dalinės nuosavybės dalyviu. CK
4. 82 straipsnio 1 dalis nustato, kad butų ir kitų patalpų
savininkams, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo
bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo
naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia
įranga. B-o savininkas neturi teisės perduoti bendrosios dalinės
nuosavybės, numatytos šio straipsnio 1 dalyje, savo dalies, taip pat
atlikti kitų veiksmų, dėl kurių ta dalis perduodama
atskirai nuo nuosavybės teisės į butą (CK 4. 82 straipsnio 2
dalis). Pagal CK 4. 76 straipsnį kiekvienas iš bendraturčių
proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas
pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru
daiktu (turtu), taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti.
Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti
bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi
teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą.
Iš nurodytų teisės normų reikalavimų darytina
išvada, kad ieškovė, kaip daugiabučio namo bendraturtė,
nėra atleidžiama nuo pareigos dalyvauti bendro turto, šiuo
atveju lifto, išlaikyme, nes ji nėra vien tik teikiamos paslaugos
vartotoja. Ieškovės subjektinė teisė atsisakyti naudojimosi
liftu paslaugų ir šiai daliai 
tenkančių mokėjimų yra ginama, tačiau tai
neturi įtakos jos – kaip bendraturtės – pareigoms, kurios kyla
iš įstatymu jai suteiktų pareigų dalyvauti bendro turto
išlaikyme.
Dėl išdėstytų aplinkybių
tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Absoliučių sprendimo ar nutarties
negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 3542 straipsnio 3
dalis).

            Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 368 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 370 straipsnio
1 dalimi,

n u t a r i a :

            Vilniaus
miesto antrojo apylinkės teismo 2001 m. lapkričio 22 d.
sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 14 d. nutartį palikti
nepakeistus.
            Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir
įsiteisėja nuo priėmimo dienos.


Teisėjai:                                                                                                            Česlovas
Jokūbauskas


                                                                                                D-ė
A-ė


                                                                                                                        S-a-
Gurevičius


                                                                                                                        V-s
M-elėnas


                                                                                                                        A-a-
S-iškis


                                                                                                                        A-a-
S-čius


                                                                                                                        T-a
S-ė

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt