Ši informacinė medžiaga padalyta į tris pagrindines dalis. Pirmojoje, įžanginėje, dalyje apžvelgiami bendrieji Belgijos teismų organizavimo principai. Antrojoje dalyje išsamiai aprašomi bendrosios civilinės jurisdikcijos teismai. Trečiojoje dalyje pateikiamos organizacinės schemos, iliustruojančios įvairius teismų lygius: nuo pirmosios instancijos teismų iki apeliacijos Kasaciniam teismui.

1. Įžanginė dalis
a) Principai
Prieš išdėstant, kokia yra Belgijos teismų sistema, reikėtų priminti keletą konstitucinių ir bendrųjų teisminės valdžios organizavimo principų. 
Belgijos Konstitucija [1] šalia dviejų kitų valdžių, įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios, įtvirtina ir teisminę valdžią, kurią vykdo teismai. Taigi teismai sudaro valdžią, atskirtą nuo kitų Konstitucijoje įtvirtintų valdžių.
Teisminę valdžią vykdo teismai pagal Konstitucijos ir įstatymų nuostatas.
Pagal Konstitucijos 144 ir 145 straipsnio nuostatas ginčai, kurių objektas yra civilinės teisės, priklauso išimtinai teismų jurisdikcijai, o ginčai, kurių objektas yra politinės teisės, įeina į teismų jurisdikciją, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis.
Joks teismas, jokia teismo komisija negali būti įsteigti niekaip kitaip tik pagal įstatymą. Pagal Konstitucijos 146 straipsnį negalima steigti nei ypatingųjų komisijų, nei ypatingųjų teismų, nesvarbu, kaip jie vadintųsi.
Teismų posėdžiai yra vieši, nebent toks viešumas trukdytų tvarkai ar pažeistų papročius; tokiu atveju teismas tai paskelbia nutarimu (Konstitucijos 148 straipsnio pirmoji pastraipa). Teismo posėdžių viešumo principas leidžia, be kita ko, užtikrinti teismų veiklos skaidrumą.
Kiekvienas teismo nutarimas yra pagrįstas. Jis skelbiamas viešame posėdyje (Konstitucijos 149 straipsnis). Pagrindimo įpareigojimas, nustatytas Konstitucijoje ir Teismų įstatymo 780 straipsnyje, reiškia, kad teisėjas turi atsakyti į faktinius ir teisinius ieškinio pagrindus, išdėstytus šalių reikalavimuose. Pagrindimas turi būti išsamus, aiškus, tikslus ir adekvatus. Teismo nutarimų pagrindimo įpareigojimas, kaip ir teisėjo nepriklausomumas, apsaugo besibylinėjantįjį nuo teisėjo galimo savavaliavimo ir leidžia, atsižvelgiant į pagrindimą, įvertinti apskundimo apeliacine ar kasacine tvarka galimybę.
Teisėjų nepriklausomumą atliekant savo teismines funkcijas, taip pat prokuratūros nepriklausomumą atliekant tyrimus ir procesinius veiksmus prieš atskirus asmenis, nepažeidžiant kompetentingo ministro teisės nurodyti, kad būtų taikomi procesiniai veiksmai, ar teisės priimti įsakymus, susijusius su kriminaline politika, įskaitant tyrimų ir procesinių veiksmų sritį, įteisina Konstitucijos 151 straipsnio 1 dalis.
Pagal to paties straipsnio 4 dalį taikos teisėjus, pirmosios instancijos teismų teisėjus, apeliacinių teismų ir Kasacinio teismo teisėjus įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka skiria Karalius.
Teisėjai skiriami iki gyvos galvos. Jie išleidžiami į pensiją sukakę įstatymo nustatytą amžių ir gauna įstatymo apibrėžtą pensiją. Joks teisėjas negali būti atleistas iš pareigų ar laikinai nuo jų nušalintas niekaip kitaip tik teismo sprendimu. Teisėjas gali būti perkeltas į kitą vietą tik paskyrus jį į naujas pareigas ir jam sutinkant (Konstitucijos 152 straipsnis). Karalius taip pat skiria ir atleidžia prokuratūrų prie teismų pareigūnus (Konstitucijos 153 straipsnis).
Teismų sistemos narių atlyginimai yra nustatyti įstatymų (Konstitucijos 154 straipsnis).
Be to, joks teisėjas negali priimti vyriausybės siūlomų atlyginamų pareigų, nebent eitų jas neatlygintinai, išskyrus įstatymų nustatytus nesuderinamumo atvejus (Konstitucijos 155 straipsnis).
b) Keletas žodžių apie Arbitražinį teismą [2]
Įgyvendinus Belgijoje federalines struktūras, 1983 m. buvo įkurtas Arbitražinis teismas.
Belgijoje yra vienintelis Arbitražinis teismas, jo sudėtį, jurisdikciją ir funkcijas apibrėžia įstatymas (Konstitucijos 142 straipsnio pirmoji pastraipa).
Arbitražinio teismo jurisdikcijai priklauso (Konstitucijos 142 straipsnio antra pastraipa):
Konstitucijos 141 straipsnyje nurodyti ginčai, t. y. ginčai dėl jurisdikcijos tarp įstatymo, dekreto ir potvarkio, taip pat ginčai dėl jurisdikcijos tarp dekretų bei jurisdikcijos tarp potvarkių Konstitucijoje ar pagal ją nustatytų taisyklių, apibrėžiančių atitinkamą valstybės, bendruomenių ir regionų kompetenciją, pažeidimo;
įstatymu, dekretu ar potvarkiu padaryti Konstitucijos 10, 11 ir 24 straipsnių pažeidimai, t. y. Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių lygybės, nediskriminacijos ir mokymo laisvės principus, pažeidimai.
Į Arbitražinį teismą gali kreiptis Ministrų Taryba, bendruomenių ir regionų vyriausybės, įstatymų leidybos federalinių rūmų pirmininkai, bendruomenių ir regionų parlamentų pirmininkai (dviejų trečdalių jų narių prašymu), jei mano, kad reikia, ir kiekvienas asmuo (fizinis arba juridinis), turintis pagrįstų interesų, arba kiekvienas teismas su prašymu priimti preliminarų nutarimą (Konstitucijos 142 straipsnio trečioji pastraipa ir 1989 m. sausio 6 d. Specialiojo įstatymo dėl Arbitražinio teismo 2 straipsnis).
Taigi kiekvienas asmuo (privatus ar valstybės institucija), turintis pagrįstų interesų, gali kreiptis į Arbitražinį teismą su prašymu panaikinti teisės normą, kuri, jo manymu, yra diskriminacinė ar prieštarauja mokymo laisvės principui. Lygybės ir nediskriminacijos principai taikomi ne tik toms teisėms ir laisvėms, kurios nustatytos Belgijos teisės aktuose, bet ir toms, kurias įtvirtina tarptautinės sutartys, tiesiogiai taikomos Belgijos teisėtvarkoje, ypač 1950 m. Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.

2. Bendrosios jurisdikcijos teismai
a) Su teismų sistema susiję principai
Teismų sistema yra pagrįsta hierarchine struktūra.
Aukščiausią šios hierarchijos pakopą užima Kasacinis teismas (Cour de cassation). Tai aukščiausia teisminė instancija visoje Belgijos Karalystėje. Kasacinis teismas ne nagrinėja bylas iš esmės, o aiškinasi, ar sprendimai, perduoti jam ištirti, neprieštarauja įstatymui arba procedūros taisyklėms (Teismų įstatymo 608 straipsnis). Jis turi jurisdikciją visoje Belgijos teritorijoje.
Žemesnę nei Kasacinis teismas pakopą (apeliacinės instancijos pakopą) užima Konstitucijoje minimi apeliaciniai teismai (cours d’appel). Belgijoje yra penki apeliaciniai teismai, jų teritorinė jurisdikcija apibrėžta Konstitucijoje. Apeliaciniai teismai yra šie: Briuselio apeliacinis teismas, turintis jurisdikciją valoniškai kalbančioje Brabanto provincijoje, flamandiškai kalbančioje Brabanto provincijoje ir dvikalbiame Briuselio-Sostinės regione; Gento apeliacinis teismas, turintis jurisdikciją Vakarų ir Rytų Flandrijos provincijose; Antverpeno apeliacinis teismas, turintis jurisdikciją Antverpeno ir Limburgo provincijose; Lježo apeliacinis teismas, turintis jurisdikciją Lježo, Namiūro ir Liuksemburgo provincijose, ir galiausiai Monso apeliacinis teismas, turintis jurisdikciją Heno provincijoje.
Apeliacinės instancijos pakopą užima ir darbo teismai (cours du travail), turintys tokią pat teritorinę jurisdikciją kaip ir pirmiau minėti apeliaciniai teismai.
Dar žemesnę šios struktūros pakopą užima pirmosios instancijos teismas (tribunal de première instance), komercinių bylų teismas (tribunal de commerce), darbo ginčų teismas (tribunal du travail) ir policijos teismas (tribunal de police). Šių teismų teritorinės jurisdikcijos ribos sutampa su apygardų ribomis. Belgijoje yra dvidešimt septynios apygardos. Daugumoje teisminių apygardų yra vienas policijos teismas, tačiau kai kurios apygardos, pavyzdžiui, Briuselio apygarda, turi po kelis baudžiamųjų bylų teismus [3].
Žemiausią hierarchijos pakopą užima taikos teismas (justice de paix). Belgijoje yra šimtas aštuoniasdešimt septyni taikos teismai. Šių teismų teritorinė jurisdikcija apibrėžiama pagal kantoną, kuriam jie priklauso. Kiekviename teisminiame kantone yra po vieną taikos teismą.
Teismų sistemą reglamentuoja ne tik Konstitucijos VI skyriaus, susijusio su teismine valdžia, nuostatos, bet ir Teismų įstatymo antroji dalis, tiksliau, šio įstatymo 58-555quater straipsniai.
Teismų įstatymo antrosios dalies pirmoji knyga skirta teisminės valdžios organams. Antrojoje knygoje rašoma apie teismų funkcijas, trečiojoje knygoje dėstoma medžiaga, susijusi su advokatų kolegija, o ketvirtojoje (paskutiniojoje) knygoje pateikiamos nuostatos, susijusios su teismo antstoliais. Taigi nuostatos, susijusios su taikos teismo, policijos teismo, apygardos teismo [4]. Apygardos teismas kaip pirmoji instancija nagrinėja ginčus dėl teisėjo, kuriam perduota byla, jurisdikcijos, kai ji yra ginčijama (Teismų įstatymo 639 straipsnis)], pirmosios instancijos teismo, darbo ginčų teismo, komercinių bylų teismo, Apeliacinio teismo, Darbo teismo, Prisiekusiųjų teismo ir Kasacinio teismo organizacine struktūra, yra išdėstytos specialiuose Teismų įstatymo straipsniuose (Teismų įstatymo 58 straipsnis).
Be to, pažymėtina, kad Apeliacinio teismo Baudžiamųjų nusižengimų skyriai, Prisiekusiųjų teismas (Cour d'assises) [5], pirmosios instancijos teismo Baudžiamųjų nusižengimų skyriai (baudžiamųjų nusižengimų teismas) ir policijos teismas (nagrinėjantis baudžiamąsias bylas), be civilinių bylų, nagrinėja ir civilinius ieškinius baudžiamosiose bylose (paprastai susijusius su žalos atlyginimu), kuriuos pateikia civiliniai ieškovai, t. y. nusikaltimų plačiąja prasme aukos.

Toliau pateikiama piramidinė bendrosios (civilinės) jurisdikcijos teismų struktūra:

Kasacinis teismas

Apeliacinis teismas

Darbo teismas

Pirmosios instancijos teismas

Komercinių bylų teismas

Darbo ginčų teismas

Taikos teismas

Policijos teismas