Teisininkas Irmantas Jadzevičius
Advokatų profesinė bendrija „Bagdanskis iLAW“
info@ilawfirm.lt; www.ilawfirm.lt
Publikuota APB „Bagdanskis iLAW“ naujienlaiškyje „Darbo teisės naujienos“ 2011 m. liepa. 

2011 m. birželio 22 d. Seimas priėmė Savanoriškos veiklos įstatymą Nr. XI-1500 (Valstybės žinios: 2011-07-13, Nr. 86-4142), kuris nustato savanoriškos veiklos principus, savanorių ir savanoriškos veiklos organizatoriaus teises ir pareigas, savanoriškos veiklos organizavimo tvarką bei savanorių draudimo ir išlaidų kompensavimo atvejus.
Šiame įstatyme nustatyta, kad savanoriška veikla yra savanorio neatlyginamai atliekama visuomenei naudinga veikla. Pabrėžtina, kad savanoriškos veiklos organizatoriaus ir savanorio santykiai laikomi civiliniais teisiniais santykiais, ir veikla, atitinkanti šio įstatymo nuostatas, nėra laikoma nelegaliu darbu.
Pagal šį įstatymą savanoriais gali būti tik asmenys nuo 14 metų, o asmenims nuo 14 iki 18 metų būtina gauti įstatyminio atstovo sutikimą, kad jis neprieštarauja, jog vaikas dalyvautų savanoriškoje veikloje. Savanoriauti gali tiek Lietuvos piliečiai, tiek teisėtai Lietuvoje esantys užsieniečiai.
Savanoriškos veiklos organizatoriais gali būti juridiniai asmenys, kurių veiklos tikslas nėra pelno siekimas, ir gautas pelnas negali būti paskirstomas jų dalyviams (labdaros ir paramos fondai; biudžetinės įstaigos; asociacijos; viešosios įstaigos; religinės bendruomenės, bendrijos ir religiniai centrai; tarptautinių visuomeninių organizacijų filialai, atstovybės; politinės partijos; profesinės sąjungos). Vadinasi, akcinės bendrovės negali organizuoti savanoriškos veiklos, nes pagrindinis jų veiklos tikslas yra pelno siekis. Tokia nuostata siekiama išvengti situacijų, kuomet prisidengiant savanoriška veikla faktiškai bus atliekamas nelegalus darbas. Taip pat ir fiziniai asmenys nėra laikomi savanoriškos veiklos organizatoriais.
Įstatymas nustato ir savanorių pagrindines teises bei pareigas. Savanoris turi teisę būti informuotas apie savanoriškos veiklos mąstą bei apimtis, apie esančius ir galimus rizikos veiksnius sveikatai ir saugai bei apsisaugojimo priemones ir jų panaudojimą. Svarbu ir tai, kad savanoris turi teisę gauti jo veiklai reikalingas priemones, informaciją, mokymus, konsultacinę ir techninę pagalbą. Dar viena svarbi teisė - gauti dokumentą, kuris patvirtina savanorio atliktą savanorišką veiklą bei įgytą kompetenciją. Šis dokumentas svarbus pripažįstant savanorio veiklą praktinio darbo ar mokymosi patirtimi. Savanoriška veikla taip pat gali būti įskaityta kaip socialinė veikla pagal bendrojo ugdymo planus.
Įstatyme reglamentuotos ne tik savanorių, bet ir savanoriškos veiklos organizatorių teisės ir pareigos. Savanoriškos veiklos organizatorius turi teisę pasitelkti savanorius, nustatyti veiklos atlikimo tikslus ir tvarką, kompensuoti savanoriams išlaidas, reikalauti, kad savanoris dalyvautų parengiamuosiuose kursuose. Organizatorius taip pat gali ir atsisakyti savanorio, tačiau privalo nurodyti atsisakymo priežastis. Organizatoriaus pareigos suformuluotos analogiškai savanorių teisėms, t. y. organizatorius turi informuoti savanorį apie veiklos pobūdį, rizikas, teikti savanoriui pagalbą, aprūpinti priemonėmis, išduoti dokumentą, patvirtinantį savanorio atliktą veiklą, įgytą kompetenciją. Pažymėtina, kad įstatymas įpareigoja savanoriškos veiklos organizatorių sudaryti rašytinę sutartį su savanoriu dviem atvejais: 1) kai kompensuojamos su savanoriška veikla susijusios išlaidos; 2) kai to pageidauja viena iš šalių. Savanoriškos veiklos organizatorius gali drausti savanorį draudimo įmonėse arba kompensuoti savanorio patirtas draudimo išlaidas. Be draudimo išlaidų gali būti kompensuojamos ir kitos su savanoriška veikla susijusios išlaidos ir jos nebus laikomos savanorio pajamomis.