 Civilinės teisės samprata. Objektyvioji ir subjektyvioji civilinė teisė. Civilinės teisės taikymo sfera. Ekonominė apyvarta ir civilinė teisė. Viešosios ir privatinės teisės sąveika. Civilinė teisė dualistinėje teisės sistemoje. Civilinė Paskelbtas: Moderator , Įjungta: 17-8-2014 Civilinė teisė – tai savarankiška teisės šaka reglamentuojanti laisvų , vienas kitam teisiškai nepavaldžių asmenų turtinius bei asmeninius susijusius su turtiniais santykius, o specialiai įstatymų numatytais atvejais ir kitus asmeninius nesusijusius su turtiniais santykius. Civilinė teisė, sudarydama vieną iš teisės sistemos elementų – savarankišką jos šaką, savo ruožtu pati yra teisės normų sistema. Ji yra viena iš pagrindinių teisės sistemos teisės šakų. Kaip teisės sistema ji yra visuma civilinės teisės normų, priklausančių nuo tomis normomis reguliuojamų turtinių ir asmeninių neturtinių santykių santykinės vienovės ir įvairovės, tam tikra tvarka suburtų į atskirus, nuosekliai išdėstytus institutus, pošakius, kurie sąveikaudami sudaro vieningą civilinės teisės sistemą. Civilinių teisinių santykių dalyviai vadinami civilinės teisės subjektais. Civilinės teisės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie paprastai turi būti teisnūs ir veiksnūs. Objektyvioji teisė (lot. obiectum - priešpastatytas) - visuma išleistų teisės aktų (formalioji teisės sistema, jos dalis įvairių aktų forma, neįtraukiant kita forma egzistuojančios teisės kaip, pvz., teisės principai, papročiai). Objektyvioji teisė ir subjektyvioji teisė yra priešpastatomos viena kitai. Subjektyvioji teisė pagrindžia ir nusako individo teisines galimybes, reikalavimus, ieškinio galimybes. Objektyvioji teisė - teisės norminiai aktai, kurių pagrindu garantuojamos subjektyvios teisės. Objektyviosios teisės pagrindu atsiranda subjektinė teisė. Civilinės teisės taikymo sfera yra platesnė, nei jos reguliavimo dalykas. CK reglamentuojamų santykių sritis (t.y. teisinio reglamentavimo dalykas) yra apibrėžta CK 1.1 str. 1 d. „LR CK reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius. Įstatymų nustatytais atvejais šis kodeksas taip pat reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius“. Turtiniai santykiai – tai visuomeniniai-ekonominiai santykiai dėl turto valdymo, naudojimosi juo bei disponavimo, jo perėjimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo, paslaugų teikimo ir pinigų mokėjimo. Kai kurių turtinių santykių CK tiesiogiai nereglamentuoja, o juos reglamentuoja specialūs įstatymai, tai CK normos jiems taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja spec. įstatymai. CK normos šiems santykiams taip pat taikomos prireikus pašalinti spec. įstatymų kolizijas. Tai, kad teisinis santykis yra turtinis, savaime nereiškia, jog jis yra civilinis. Ekonominė apyvarta ir civilinė teisė Apyvarta pirmiausia yra ekonominis reiškinys. Ekonomisto požiūriu, apyvarta - tai subalansuotas prekių, paslaugų ir pinigų srautas tarp atskirose ūkio segmentuose veikiančių subjektų (fizinių arba juridinių asmenų) įgyvendinant turtinių gėrybių mainus. Šis turtinių gėrybių apyvartos srautas įmanomas tik tuo atveju, kai pinigų, prekių ir paslaugų rinkos subjektai veikia tik kaip į apyvartą išleistų gerybių savininkai arba jų įgalioti asmenys - atstovai. (Perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. CK 4.48 str.) Kitas svarbus apyvartos požymis yra tai, kad apyvartos dalyviai (turto, išleisto į apyvartą savininkai) yra visiškai laisvi, vienas nuo kito nepriklausomi - visus sprendimus dalyvaudami apyvartoje jie priima laisva valia, išreikšdami savo interesus, todėl teisei keliamas uždavinys tikrinti laisvą (t.y. trečiųjų asmenų veiksmais neveikiamą) apyvartos dalyvių valios formavimą ir teisiškai reikšmingą jos išraiškos formą. Veiksmai, kuriais apyvartos dalyviai išreiškia savo valią siekdami sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas, CK vadinami sandoriais. Be to, reikia pabrėžti, kad įstatymais gali būti apribota tam tikrų objektų (daiktų arba kito turto) apyvarta, o kai kurių daiktų apyvarta uždrausta visai. Tai daroma stengiantis užtikrinti visuomenės saugumą arba kitus viešuosius interesus. Taigi CK vartojamas civilinės apyvartos terminas apibūdina teisiškai sunormintą ekonominę apyvartą. Civilinė apyvarta - tai atlyginamas arba neatlyginamas turto perėjimas iš vieno teisės subjekto kitam civilinių sandorių pagrindu. Viešoji ir privatinė teisė Kriterijai kuriais apribojama privatinė ir viešoji teisė: 1. pagal įstatymo saugomą interesą (viešoji- gina valstybės interesus, privatinė- privačių asmenų) 2. pagal tikslą (viešoji- valstybės veiklos reguliavimas, privatinė- atskirų asmenų elgesio reguliavimas) 3. pagal subjektus (viešoji- valstybė ir jos organai, privatinė- privatūs asmenys) 4. pagal reguliavimo metoda (viešoji- reguliuojamiems santykiams būdinga valdžia ir pavaldumas, privatinė- būdinga privati autonomija tarp laisvų asmenų, kurie vienas kitam nėra pavaldūs, teisiškai nėra pavaldūs) Toks skirstymas nėra visose valstybėse, tačiau yra visose kontinentinėse valstybėse, tame tarpe ir Lietuvoje. Paprastai viešąjai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, finansinės, baudžiamosios teisės šakos, taip pat viešoji tarptautinė teisė, o privatinei- civilinė, (įskaitant ir šeimos teisę) prekybinė, darbo, agrarinė ir tarptautinė teisė. Privatinė teisė reglamentuoja turtinius ir su jais susijusius neturtinius santykius, kurių nereglamentuoja viešoji teisė, numato, kad civilinė teisė išimties tvarka yra taikoma ir viešosios teisės reglamentuojamiems santykiams. Asmeninės neturtinės teisės perduodamos ar paveldimos tik įstatymų numatytais atvejais. Jie nėra civilinėje apyvartoje. Viešoji teisė: - nustato viešosios valdžios organizaciją ir reguliuoja atskirų asmenų santykius su valstybės organais, susivienijimais, bendruomenėmis bei kt. viešaisiais junginiais; - gina valstybės interesus; - jos reguliuojamiems santykiams būdinga valdžia ir pavaldumas. Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, finansinės, baudžiamosios teisės šakos, taip pat viešoji tarptautinė teisė. Privatinė teisė: - reglamentuoja privačių asmenų santykius; - jos reguliuojami santykiai grindžiami privačios autonomijos, lygiateisiškumo, nepavaldumo principais. Paprastai privatinei teisei priskiriamos civilinė (įskaitant ir šeimos teisę), prekybinė, darbo, agrarinė (ekologinė) ir tarptautinė teisė. Svarbiausia privatinės teisės šaka - civilinė teisė. Civilinė teisė - tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja lygių ir vienas kitam nepavaldžių subjektų visuomeninius turtinius santykius ir su jais susijusius, taip pat ir nesusijusius, asmeninius neturtinius santykius. Šalys kurios turi skirstymą privatinės ir viešosiso teisės, skirsto privatinę teisę į sistemas: 1. monistinė, joje komercinė teisė yra integruota į civ.teisės sitemą 2. dualistinė, komercinė teisė yra atskirta nuo civ.teisės. Monistinėje sistemoje ir civilinė ir komercinė teisė turi bendrus principus, o dualistinėje- komercinė teisė turi atskirus principus. Lietuvoje- monistinė. Monistinė teisės sistema – komercinė teisė yra CT dalis, jos pošakis (Lietuva, Olandija, Italija, Šveicarija ir kt.). Anglijoje yra dvi teisės sistemos – Bendroji (precedentinė) teisė ir statutinė teisė. Taigi, Anglijoje yra dualistinė teisės sistema. Precedentinė teisė, sąveikaujanti su įstatymais besiremenčia teise. Dualistinė teisinė sistema – teigia, kad egzistuoja dvi savarankiškos teisės sistemos: nacionalinė ir tarptautinė teisė. Tarp šių sistemų ryšio nėra. Jeigu kyla ginčų tarp tarptautinės sutarties ir nacionalinės teisės normos, dualistui problemų nekyla: viskas priklauso nuo to, kur kyla ginčas (valstybės ribose ar už jos). Monistai - Pagrindinė idėja: egzistuoja vieninga teisės sistema, į kurią įeina tiek nacionalinė teisė, tiek tarptautinė teisė. Filosofinis šito teiginio pagrindimas: pagrindine teisės normų kūrėja yra valstybė (ji kuria tiek tarptautinę teisę, tiek nacionalinę teisę). Anglų prof. Lauterpacht teigia, jog egzistuoja vieninga sistema, tačiau pirmenybę jis atiduoda tarptautinei teisei. Atsižvelgiant į normą – pacta sunt servanda – kuriama tiek nacionalinė, tiek tarptautinė teisė. Santykyje tarp šių teisių reikia atiduoti pirmenybę tarptautinei teisei. Nacionalinės teisės norma prieštaraujanti tarptautinės teisės normai gali būti palyginta su antikonstituciniu įstatymu. Tarptautinė teisė galioja tiek valstybės viduje, tiek už jos ribų, todėl nacionalinė teisė prie jos turi derintis. Jeigu valstybė pajuto poreikį tarptautinei teisei, ji turi prie to derinti nacionalinę teisę. Tarptautinės teisės pirmenybę prieš nacionalinę teisę akivaizdžiai patvirtina teismų bei arbitražų praktika. Civilinės teisės ideologiniai pagrindai, tikslai ir funkcijos. Civilinis Kodeso tikslas Lietuvoje reglamentuoti asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius. Įstatymų nustatytais atvejais kodeksas taip pat reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Teisės funkcija – tai jos poveikis, vaidmuo, paskirtis, įtvirtinant, organizuojant bei vystant visuomeninius santykius. Teisė kaip visuomeninių santykių įtvirtinimo, organizavimo bei vystymo veiksnys atlieka dvi svarbiausias funkcijas: reguliavimo ir apsaugos. Atskirose teisės šakose jos pasireiškia nevienodai. Baudžiamoji, baudžiamojo ir civilinio proceso teisė daugiausiai atlieka apsaugos funkcijas. Civilinėje teisėje pagrindinė vieta skiriama pozityviam visuomeninių santykių reguliavimui, t.y. reguliavimo funkcijai. CT paskirtis – teisiškai veikti susiklosčiusius turtinius, taip pat asmeninius neturtinius santykius tarp vienas kitam nepavaldžių subjektų, organizuoti tuos santykius taip, kad jie funkcionuotų remiantis visuomenės vystymosi dėsningumais, pagal visuomenės poreikius, kad būtų užkertamas kelias atsirasti ir plėstis visuomenei žalingiems santykiams. Pagal CT normų poveikio visuomeniniams santykiams pobūdį tikslinga skirti dvi reguliavimo funkcijos rūšis: statišką ir dinamišką. Statiškos reguliavimo funkcijos poveikis reiškiasi tuo, kad atitinkami CT institutai įtvirtina visuomenei bei valstybei pageidautinus visuomeninius santykius (nuosavybės teisės institutas – nustato nuosavybės teisės subjektus, turinį, objektus ir t.t., autorinės teisės institutas, išradimų teisės institutas ir kt.). Dinamiška reguliavimo funkcija pasireiškia tuo, kad civilinės teisės normų poveikis nukreipiamas į visuomeninių santykių dinamikos įforminimą, tų santykių keitimą, tobulinimą, skatinimą atsirasti naujiems visuomeniniams santykiams, atitinkantiems žmogaus ir visuomenės poreikius. Nors civilinė teisė iš esmės yra reguliacinio pobūdžio, tačiau ji vykdo ir apsaugos funkciją. Pažeidus CT normas bei kitų asmenų subjektines teises, tos normos numato ir sankcijas, kurių tikslas – atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo: pvz., savininkas ar teisėtas valdytojas gali išreikalauti daiktą iš svetimo, jei jis neteisėtai jį valdo, reikalauti atlyginti žalą ar nuostolius, reikalauti per teismą paneigti garbę bei orumą žeminančią informaciją, jei ji neatitinka tikrovės, ir pan. Visuomeninių santykių teisinio įtvirtinimo faktas, numatytos sankcijos, kurios gali būti taikomos pažeidus civilinės teisės normas, be abejo, vaidina ir tam tikrą auklėjamąjį bei įspėjamąjį vaidmenį. Todėl manoma, kad CT atlieka ir auklėjimo funkciją. Pagrindinis CT uždavinys(tikslas) – nukreipti žmonių, įvairių organizacijų, taip pat valstybės institucijų veiklą ta linkme, kad būtų sparčiau vystoma privatine nuosavybe pagrįsta visuomenės ekonominė bazė ir sudarytos sąlygos vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius ir dvasinius poreikius. Straipsnis iš Civilinės teisės samprata. Objektyvioji ir subjektyvioji civilinė teisė. Civilinės teisės taikymo sfera. Ekonominė apyvarta ir civilinė teisė. Viešosios ir privatinės teisės sąveika. Civilinė teisė dualistinėje teisės sistemoje. Civilinė : Leidiniai :TEISĖS GIDAS https://www.teisesgidas.lt Straipsnio URL: index.php?op=viewarticle&artid=302 |