|
Teisinė tvarka - Jungtinė Karalystė
Paskelbtas: Moderator
, Įjungta: 4-8-2009
Juntinėje karalystėje teisinė tvarka suskirstoma pagal teritorijas
Anglija ir Velsas
Škotija
Šiaurės Airija
Gibraltaras
ANGLIJA IR VELSAS
TURINIO LENTELE
Pirminės teisės aktai Pirminės teisės aktai
Antrinės teisės aktai Antrinės teisės aktai
Teismai Teismai
Tarptautinės sutartys Tarptautinės sutartys
JK teisinę tvarką reglamentuoja ne koks nors vienintelis konstitucinis dokumentas, bet įstatymų, bendrosios teisės ir konstitucinių papročių bei praktikos derinys.
Pagrindiniai teisės šaltiniai Anglijoje ir Velse yra parlamento priimti įstatymai (vadinamieji parlamento aktai), Europos bendrijos teisė, įstatymus lydintys teisės aktai bei kiti antrinės teisės aktai ir teismo sprendimais sukurta bendroji teisė. Šių šaltinių hierarchija yra apibūdinta toliau. Iškilus skirtingų teisės šaltinių kolizijoms, pagrindinė vieta joms spręsti yra teismai.
Anglijoje ir Velse civilinės teisės nuostatos nėra išdėstytos kokiame nors civiliniame kodekse. Civilinė teisė daugiausia kyla iš bendrosios teisės, bet yra ir svarbių teisės aktų, skirtų tam tikroms sritims (pvz., dėl atsakomybės apribojimo ir netaikymo atvejų, sutarčių vykdymo perėjimo trečiajam asmeniui, kėsinimosi į kilnojamąjį turtą, žalos atsiradimą lemiančio nukentėjusiojo neatsargumo ir atsakovų daugeto santykių).
Pirminės teisės aktai
Pirminės teisės aktus priima Vestminsteryje esantis Jungtinės Karalystės (JK) parlamentas. Kad pasiūlytas įstatymo projektas (angliškai vadinamas bill) taptų parlamento priimtu įstatymu, jį turi patvirtinti abeji parlamento rūmai (atsižvelgiant į tai, kas pasakyta toliau) ir jam turi būti suteiktas karališkasis pritarimas. Dauguma įstatymų projektų, kurie tampa parlamento priimtais įstatymais, yra vyriausybės parengti ir paprastai po konsultavimosi parlamentui ministrų pateikti įstatymų projektai.
Parlamentą sudaro Bendruomenių Rūmai ir Lordų Rūmai. Bendruomenių Rūmai yra renkamieji parlamento rūmai, kuriuos sudaro 659 parlamento nariai (529 atstovauja Anglijos rinkimų apygardoms ir 40 – Velso rinkimų apygardoms). Lordų Rūmus sudaro daugiau kaip 500 „perų iki gyvos galvos“ (juos iki gyvos galvos skiria Karalienė ministro pirmininko teikimu), 26 vyresnieji Anglijos bažnyčios vyskupai, 12 vyriausiųjų teisėjų ir 92 „perai pagal paveldėjimą“ (šį titulą paveldėję Lordų Rūmų nariai).
Įstatymo projektas gali būti pateikiamas bet kuriems parlamento rūmams. Bendruomenių ir Lordų Rūmuose priėmimo procedūros šiek tiek skiriasi, bet kiekvienuose rūmuose vyksta debatai dėl principinių įstatymo projekto dalykų („antrasis svarstymas“), po to jo nuostatos išsamiai svarstomos komitete („komitetų etapas“) ir dar kiti debatai vyksta įstatymo projekto nuostatas bei komiteto pasiūlytus bet kurius pakeitimus aptariant plenariniame rūmų posėdyje („pranešimas“ ir „trečiasis svarstymas“). Vieniems parlamento rūmams atlikus priėmimo procedūras, įstatymo projektas siunčiamas svarstyti kitiems rūmams. Jei buvo padaryta pakeitimų, jis grąžinamas tiems rūmams, kuriuose jo priėmimas buvo pradėtas, kad šie apsvarstytų tuos pakeitimus.
back
viršų
Lordų Rūmai apskritai yra laikomi peržiūros rūmais, atliekančiais Bendruomenių Rūmus papildantį vaidmenį. Lordai neturi galios užkirsti kelio įstatymo projektui tapti įstatymu, jie tik gali atidėti jo priėmimą. Jei abeji rūmai nesutaria, Bendruomenių Rūmai, praėjus 13 mėnesių (arba 1 mėnesiui, jei įstatymo projektas yra susijęs su mokesčiais ar valstybės išlaidomis) nuo priėmimo, gali be lordų sutikimo pateikti įstatymo projektą karališkajam pritarimui.
Įstatymo projektas, perėjęs visus priėmimo parlamente etapus, siunčiamas Karalienei, kad ši suteiktų jam karališkąjį pritarimą, ir po to projektas tampa parlamento priimtu įstatymu. Pagal konstitucinį paprotį karališkasis pritarimas teikiamas kiekvienam parlamento priimtam įstatymui, o tokio atvejo, kad jis nebūtų suteiktas, beveik 300 metų nėra buvę.
Pastaraisiais metais parlamento kasmet priimtų įstatymų skaičius svyravo nuo 25 (2001 m.) iki 69 (1997 m.).
Įstatymas, jeigu jame nenustatyta kitaip, įsigalioja karališkojo pritarimo dieną. Iš tikrųjų dauguma parlamento priimtų įstatymų arba nurodo įstatymo įsigaliojimo po karališkojo pritarimo pradžią, arba suteikia atitinkamam valstybės sekretoriui įgaliojimus nustatyti įstatymo (arba jo dalies) įsigaliojimą skelbiant įsakymą dėl įsigaliojimo pradžios.
Ginčus dėl įstatymų aiškinimo gali spręsti teismai. Tačiau, kadangi JK nėra „rašytinės konstitucijos“, parlamento priimto įstatymo negalima ginčyti teisme remiantis tuo, kad jis yra „nekonstitucinis“. „Parlamento suvereniteto“ konstitucinis principas nustato, kad parlamentas yra aukščiausioji įstatymų leidybos institucija tuo požiūriu, kad jis gali priimti ir atšaukti bet kokį įstatymą ir kad jokia kita institucija negali atšaukti ar ginčyti parlamento priimto įstatymo galiojimo.
back
viršų
Tačiau parlamento suvereniteto principą riboja JK buvimas Europos Sąjungos nare. Pagal 1972 m. Europos Bendrijų įstatymą Europos bendrijos teisė yra sudedamoji Anglijos ir Velso teisės dalis. Vidaus teisės aktai turi būti aiškinami taip, kad jie, kai įmanoma, atitiktų Bendrijos teisę. Be to, jei parlamento priimtas įstatymas negali būti aiškinamas kaip atitinkantis Bendrijos teisę, teismai turi laikytis Bendrijos teisės, o ne vidaus teisės aktų.
1998 m. Žmogaus teisių įstatymas, kuris JK teisėje inkorporavo Europos žmogaus teisių konvenciją, suteikia teismams dar vieną įgaliojimą kvestionuoti parlamento priimtus įstatymus. Tiek, kiek įmanoma, vidaus įstatymai turi būti aiškinami taip, kad būtų suderinami su konvencijoje nustatytomis teisėmis. Tais atvejais, kai parlamento priimto įstatymo nuostata negali būti aiškinama kaip atitinkanti konvenciją, aukštesnieji teismai gali paskelbti „neatitikimo deklaraciją“. Paskelbus tokią deklaraciją, ministras gali išleisti pataisomąjį įsakymą, kad iš dalies pakeistų parlamento priimtą įstatymą ir pašalintų tą neatitikimą (žr. toliau).
Antrinės teisės aktai
Daugelis parlamento priimtų įstatymų suteikia teisės aktų leidybos įgaliojimus valdžios institucijoms, tokioms kaip valstybės sekretoriai, vietos valdžios institucijos, arba pagal įstatymą įsteigtoms žinyboms ir komitetams.
Antrinės teisės aktai, kuriuos leidžia centrinė vyriausybė ir pagal įstatymą įsteigtos institucijos, gali būti įvairiai vadinami, kaip antai: potvarkiai, nuostatai ar taisyklės, o visi apskritai jie gali būti vadinami įstatymus lydinčiais teisės aktais. Tokių įstatymus lydinčių teisės aktų per metus dažnai priimama daugiau kaip 3000.
back
viršų
Įstatymus lydinčių teisės aktų priėmimo tikslus reglamentuoja parlamento priimti atitinkami įstatymai: jais gali būti siekiama nustatyti pirminės teisės aktų įsigaliojimo pradžią, išsamiai išdėstyti priimtų įstatymų bendro pobūdžio nuostatas, o kai kuriais atvejais – iš dalies pakeisti pirminės teisės aktus (pvz., įstatymus lydintys teisės aktai, skirti ES teisėms aktams įgyvendinti JK).
Kokiam nors įstatymą lydinčiam teisės aktui priimti taikomi reikalavimai priklauso nuo parlamento priimto – pagrindinio – įstatymo nuostatų, tačiau yra ir visiems įstatymus lydintiems teisėms aktams bendras reikalavimas, kad jie visi turi būti viešai skelbiami. Kai kuriems įstatymus lydintiems teisės aktams (pvz., daugumai įsigaliojimo pradžios įsakymų) netaikoma jokia parlamentinė procedūra, pasirašyti jie įsigalioja tame teisės akte nurodytą dieną. Tačiau daugumai iš jų yra taikoma tam tikra parlamentinė kontrolė.
Įstatymus lydintis teisės aktas prieš jam įsigaliojant gali būti tiesiog „pateiktas“ parlamentui (t. y. deponuojamas Rūmų karceliarijoje), ir nėra jokio reikalavimo, kad parlamentas jį išsamiai svarstytų. Tačiau įprasčiausia yra „neigiamo sprendimo procedūra“, kuri apskritai reiškia, kad tas teisės aktas pateikiamas parlamentui ir įsigalioja nustatytą dieną, bet jis bus panaikintas, jei per nustatytą laikotarpį (paprastai per 40 dienų) bus priimtas tokio pobūdžio pasiūlymas. Priešingai, laikantis „teigiamo sprendimo procedūros“, įstatymus lydintis teisės aktas gali įsigalioti tik tuo atveju, jei jį patvirtina parlamentas.
back
viršų
Kai Bendruomenių Rūmai turi svarstyti pasiūlymą patvirtinti arba panaikinti įstatymą lydintį teisės aktą, rūmų plenariniame posėdyje gali būti rengiami debatai arba klausimas perduodamas svarstyti kuriam nors nuolatiniam komitetui. Įstatymus lydinčius teisės aktus taip pat gali išsamiai svarstyti abiejų rūmų jungtinis komitetas, kuris praneša, ar įstatymus lydintys teisės aktai buvo parengti pagal atitinkamų juos numatančių įstatymų nuostatas, arba neseniai įsteigtas Lordų komitetas įstatymus lydintiems teisės aktams iš esmės įvertinti, kuris svarstys visus parlamentui pateiktus įstatymus lydinčius teisės aktus.
1999 m. liepos mėn. tam tikri teisės aktų leidybos įgaliojimai buvo perduoti Velso nacionaliniam susirinkimui, kuris yra įsikūręs Kardife ir kurį sudaro 60 narių, išrinktų atstovauti Velso rinkimų apygardoms ir regionams. Nacionalinis susirinkimas turi įgaliojimus priimti įstatymus lydinčius teisės aktus, galiojančius Velsui, bet Velso reikalus reglamentuojančius pirminės teisės aktus ir toliau priima JK parlamentas. Nacionalinis susirinkimas yra atsakingas už tokius reikalus, kaip ekonomikos plėtra, švietimas, aplinka, sveikatos apsauga, aprūpinimas būstu, turizmas ir transportas, bet jis nėra atsakingas už civilinę ar baudžiamąją teisę.
Visi antrinės teisės aktai turi atitikti parlamento priimto juos numatančio įstatymo sąlygas ir laikomi negaliojančiais, jei jie viršija to įstatymo jiems suteiktus įgaliojimus arba jei juos priimant buvo nesilaikoma privalomos įstatymo nustatytos tvarkos. Antrinis teisės aktas taip pat gali būti ginčijamas kitais pagrindais, pvz., kad jis prieštarauja kitų pirminės teisės aktų, Europos žmogaus teisių konvencijos arba tiesiogiai taikomos Bendrijos teisės suteiktoms teisėms; kad jis neracionalus, per griežtas ar yra netinkamos paskirties arba kad jame neaiškiai suformuluotos nuostatos. Toks ginčijimas gali vykti keliant teisminės peržiūros bylą Aukštajame teisme arba iškeliant to teisės akto galiojimo klausimą kaip gynybos priemonę byloje, kuri keliama dėl jo įgyvendinimo. Įprastas teisminės gynybos būdas yra deklaracija, kad tas teisės aktas yra negaliojantis, bet Aukštasis teismas gali ir panaikinti antrinės teisės aktą.
back
viršų
Teismai
Anglijos ir Velso teismų, ypač apeliacinių teismų, sprendimai vaidina svarbų vaidmenį pėtojant teisę. Jie ne tik pateikia oficialius nutarimus dėl teisės aktų aiškinimo, bet ir sudaro bendrosios teisės pagrindą, kuriuo grindžiama didžioji civilinės ir komercinės teisės dalis.
Bendroji teisė atsiranda iš teismų sprendimų ankstesnėse bylose (arba precedentų teisės). Bendrosios teisės sistemai būdingas precedento (arba stare decisis) principas. Iš esmės tai reiškia, kad spręsdamas konkrečią bylą teismas teisės principų, jau nustatytų ankstesnėse bylose, kuriose buvo keliami tie patys klausimai, turi laikytis ir tais atvejais, kai toks precedentas yra „saistantis“ (privalomas), teismas turi laikytis ankstesnės bylos sprendimo motyvavimo. Norint suprasti, kaip veikia precedento principas, reikia nustatyti, kurie ankstesni teismų sprendimai bus privalomi kitiems teismams ir kurie tų sprendimų elementai bus privalomi tam tikroje byloje. Išsamesnės informacijos apie Anglijos ir Velso teismų sistemą galima rasti tinklalapyje „Teismų sistema – Jungtinė Karalystė“.
Apskritai kalbant apie tai, kurių teismų sprendimai kuriems kitiems teismams yra privalomi, bendras principas yra tas, kad bet kuriam teismui yra privalomi anksčiau priimti kurio nors aukštesniojo teismo sprendimai. Apeliaciniai teismai taip pat gali būti saistomi to paties teismo ankstesnių sprendimų. Norint nustatyti, kurie precedentai gali saistyti tam tikrą teismą, reikia įvertinti Anglijos ir Velso teisinėje sistemoje esančių įvairių teismų hierarchiją.
back
viršų
Civilines, komercines ir šeimos bylas Anglijoje ir Velse visų pirma nagrinėja grafysčių teismai ir Aukštasis teismas, pastarasis – daugiausia didesnes ir sudėtingesnes bylas.
Grafysčių teismai Anglijoje ir Velse kaip pirmoji instancija nagrinėja daugumos rūšių civilinius ieškinius (ir taip pat daugiausia šeimos klausimus). Magistratų teismai (kurie pirmiausia yra baudžiamųjų bylų teismai) taip pat turi ribotą civilinę jurisdikciją šeimos byloms ir tam tikroms kitoms byloms. Šių teismų sprendimai nesaisto nei jų pačių, nei jokio kito teismo. Magistratų teismams ir grafysčių teismams Aukštojo teismo, Apeliacinio teismo ir Lordų Rūmų sprendimai yra privalomi.
Aukštasis teismas nagrinėja kai kurių rūšių apeliacinius skundus dėl grafysčių teismuose išnagrinėtų bylų. Jis taip pat veikia kaip pirmosios instancijos teismas civilinėms byloms, kuriose ieškinio suma viršija tam tikrą vertę, o kai kurių rūšių bylos gali būti keliamos tik Aukštajame teisme. Bylas paprastai nagrinėja vienas Aukštojo teismo teisėjas, kurio sprendimas yra privalomas žemesniajam teismui, bet nėra griežtai privalomas kitam Aukštojo teismo teisėjui. Aukštajam teismui Apeliacinio teismo ir Lordų Rūmų sprendimai yra privalomi.
Apeliacinio teismo civilinių bylų skyrius kasmet išnagrinėja daugiau kaip 1000 apeliacinių skundų dėl grafysčių teismų, Aukštojo teismo ir tam tikrų įstatymo nustatytų specializuotų teismų sprendimų. Apeliacinius skundus svarsto dviejų arba trijų teisėjų (vadinamų lordais apeliacijos teisėjais) kolegijos. Jų sprendimai yra privalomi žemesniesiems teismams ir specializuotiems teismams bei pačiam Apeliaciniam teismui. Tačiau taisyklė, kad Apeliacinį teismą saisto jo paties anksčiau priimti sprendimai, turi daug išimčių (pvz., jei teismas, priėmęs ankstesnį sprendimą, neturėjo atitinkamo teisės akto arba jo dėmesį patraukusio privalomo teisės šaltinio ir priešingu atveju būtų priėmęs skirtingą sprendimą; jei tuo pačiu ginčijamu klausimu yra vienas kitam prieštaraujantys Apeliacinio teismo sprendimai arba jei ankstesnis Apeliacinio teismo sprendimas neatitinka vėlesnio Lordų Rūmų sprendimo). Lordų Rūmų sprendimai Apeliaciniam teismui yra privalomi.
back
viršų
Paskutinės instancijos apeliacinis teismas Anglijoje ir Velse yra Lordų Rūmai, kurie kasmet išnagrinėja maždaug 50–60 bylų. Teisėjų darbą Rūmuose atlieka 12 visą darbo laiką dirbančių lordų, paskirtų nagrinėti apeliacijas (arba lordų teisėjų), kuriems kartais padeda kiti pareigas einantys ar išėję į pensiją vyresnieji teisėjai, kurie turi teisę nagrinėti apeliacinius skundus. Apeliacinius skundus paprastai nagrinėja iš penkių teisėjų sudarytas apeliacinis komitetas.
Lordų Rūmų sprendimai visiems pagal hierarchiją žemesniems teismams yra privalomi. Lordų Rūmai paprastai yra saistomi jo paties priimtų sprendimų, bet gali nukrypti nuo jų, kai paaiškėja, kad tai daryti tikslinga (turint omenyje jau priimtų nesiderinančių nuostatų pavojų). Apskritai Lordų Rūmai tik retais atvejais yra nukrypę nuo savo ankstesnių sprendimų.
Galiausiai byloms, susijusioms su Europos bendrijos teise, aukščiausioji instancija yra Europos Bendrijų Teisingumo Teismas. Jo sprendimai yra privalomi visiems Anglijos ir Velso teismams, įskaitant Lordų Rūmus.
Taip pat būtina nustatyti, kurios teismo sprendimo dalys yra privalomos. Kitam teismui yra privaloma teismo sprendimo ratio decidendi (rezoliucinės dalies pagrindas), t. y. teisės nuostatos, kuriomis teismas vadovavosi, kad padarytų išvadą nagrinėjamoje byloje. Tam tikrose teismo sprendimo dalyse gali būti aptariami teisiniai principai, kurie sudaro obiter dicta (teisėjo nuomonę ne dėl rezoliucinės sprendimo dalies), nebūtiną teismo išvadai, ir šiuo atveju tos dalys yra saistančios ir nesaistančios (nors jos vis dėlto gali turėti įtikinamosios galios).
back
viršų
Be to, ankstesnės bylos ratio decidendi nebus taikoma, jei yra esminis skirtumas tarp ankstesnės bylos ir tos bylos, kurią teismas nagrinėja, aplinkybių. Užuot tai daręs, teismas įrodys ankstesnės bylos kaip precedento netinkamumą (t. y. laikysis nuomonės, kad jos ratio decidendi nagrinėjamai bylai netinka).
Net tais atvejais, kai teismo sprendimai nėra saistantys, jie dažnai turės įtikinamąją galią. Teismai taip pat gali atsižvelgti į sprendimus, priimtus pagal kitas bendrosios teisės jurisdikcijas (pvz., Australijos, Kanados ir Naujosios Zelandijos), arba į akademinius raštus.
Dar vienas svarbus bendrosios teisės sistemos aspektas yra teismo sprendimų viešas skelbimas. Teismo sprendimai yra skelbiami viešai, nors gali būti ir išimčių (pvz., bylose, susijusiose su vaikais arba nacionalinio saugumo klausimais). Taikant tokias išimtis, visi Lordų Rūmų sprendimai ir dauguma Apeliacinio teismo bei Aukštojo teismo sprendimų dabar yra prieinami internetu. Svarbūs teismų sprendimai nuo XIX amžiaus buvo skelbiami įvairiuose teisinių pranešimų rinkiniuose (yra ir pranešimų apie kai kuriuos senesnius teismų sprendimus).
Tarptautinės sutartys
Įgaliojimai JK vardu sudaryti tarptautines sutartis yra suteikti Karūnai, t. y. JK vyriausybei. JK parlamentas formaliai neatlieka jokio vaidmens sudarant tarptautines sutartis, bet tais atvejais, kai dėl tarptautinės sutarties reikia keisti JK teisės aktus arba skirti valstybės lėšas, parlamentas dėl to balsuoja įprastu būdu. Visoms ES sutartims įgyvendinti Jungtinėje Karalystėje reikia priimti teisės aktus ir dėl to parlamentas jas turi išsamiai išnagrinėti.
Tais atvejais, kai tarptautinę sutartį reikia ratifikuoti, pasirašytoji tarptautinė sutartis parlamentui turi būti pateikta iki ratifikavimo likus ne mažiau kaip 21 posėdžiavimo dienai. Tarptautinė sutartis gali būti išsamiai išnagrinėta parlamento specialiame komitete ir (arba) dėl jos pačiame parlamente rengiamuose debatuose. Tačiau parlamentas negali užkirsti kelio vyriausybei ratifikuoti tarptautinę sutartį. Sprendimo sudaryti tarptautinę sutartį negalima ginčyti teismuose.
Tarptautinės sutartys pagal Anglijos teisę neturi jokios galios, jeigu jos nėra įteisintos teisės aktais. Pirminės arba antrinės teisės aktų arba vykdomųjų sprendimų negalima ginčyti remiantis tuo, kad jie neatitinka kokio nors tarptautinio susitarimo. Tačiau teismai daro prielaidą, kad parlamentas nepriimtų teisės aktų taip, kad jie pažeistų tarptautinius įsipareigojimus, ir, aiškindami vidaus teisės aktus, jie atsižvelgia į tarptautinių sutarčių nuostatas.
ŠKOTIJA
Pagrindiniai teisės šaltiniai Škotijoje yra Škotijos Parlamento leidžiami įstatymai, Jungtinės Karalystės Parlamento įstatymai, Škotijos įstatymo galią turintys dokumentai, Jungtinės Karalystės įstatymo galią turintys dokumentai ir kiti įstatymų lydimieji teisės aktai, bendroji teisė, kuriama ir įgyvendinama teismų sprendimais, institucinių įstatymų rengėjų (žymių ankstesnių amžių Škotijos juristų) darbai ir Europos bendrijos teisė. Ypač svarbus yra 1998 m. Škotijos įstatymas – Jungtinės Karalystės įstatymas, kuriuo įsteigtas Škotijos Parlamentas ir jam perduota valdžia. Po referendumo šiuo įstatymu Škotijoje buvo atnaujintas savarankiško Parlamento, kurio šalis neteko sudarydama sąjungą su Anglija ir Velsu 1707 m., darbas. Tačiau, Škotijai vis dar esant Jungtinės Karalystės dalimi, Jungtinės Karalystės Parlamentas ir toliau gali leisti įstatymus tam tikrose srityse.
Kaip Anglijoje ir Velse, civilinė teisė Škotijoje nėra nustatyta jokiame bendrame kodekse.
Škotų teisės šaknys skiriasi nuo Anglijos teisės ištakų. Kai kurios škotų teisės sritys iš esmės yra kildinamos iš romėnų teisės principų. Ankstyvajame škotų teisės kūrimo etape įtakos taip pat turėjo žemyno teisinės sistemos. Tačiau naujesnėje istorijoje teisės plėtojimas daugiausia sutapo su likusia Jungtinės Karalystės dalimi.
Parlamento leidžiami įstatymai
Parlamento leidžiamus įstatymus, kaip ir anksčiau, gali priimti Jungtinės Karalystės Parlamentas Vestminsteryje. Išsamesnė informacija pateikta Anglijos ir Velso teisinės tvarkos aprašyme.
Parlamento leidžiamus įstatymus tikslinėse srityse, kurios buvo perduotos vadovaujantis 1998 m. Škotijos įstatymu, taip pat gali priimti Holirūde įsikūręs Škotijos Parlamentas. Prie šių tikslinių sričių yra priskiriama: sveikatos apsauga, švietimas, savivalda, socialinis darbas, būsto programos, planavimas, turizmas ir ekonominė plėtra, kai kurie transporto klausimai, teisingumas ir vidaus reikalai, įskaitant daugumą privatinės teisės ir baudžiamosios teisės klausimų, policija ir gaisrinė, nemažai aplinkosaugos klausimų, žemės ūkis ir žuvininkystė, sportas ir menas, taip pat tarptautinių įsipareigojimų Parlamento valdymui perduotose srityse įgyvendinimas.
Pagal nusistovėjusią konstitucinę tvarką (teisiškai neprivalomą praktiką, kurios yra nuolat laikomasi) Jungtinės Karalystės Parlamentas neleidžia įstatymų Škotijos Parlamentui perduotais klausimais, nebent balsavimą šiuo klausimu surengęs Škotijos Parlamentas aiškiai tam pritartų. Tai retkarčiais nutinka, pavyzdžiui, kai konkreti priemonė laikoma naudinga didesnio priemonių paketo, kurio priėmimas priklauso Jungtinės Karalystės Parlamento kompetencijai, dalimi.
Škotijos Parlamentas yra renkamas tiesiogiai ir jį sudaro 129 Škotijos Parlamento nariai (angl. MSP), kurie posėdžiauja vienuose rūmuose (Lordų Rūmų atitikmens nėra). Balsavimo sistemoje naudojamos vienmandatės rinkimų apygardos ir apygardų kandidatų sąrašai. Pastarieji sąrašai yra taikomi siekiant užtikrinti pakankamą atstovavimo proporcingumą pagal bendrą rezultatą. Škotijos Parlamentas pasirenka ministrus („Škotijos ministrus“), kuriems vadovauja pirmasis ministras ir kurie atlieka perduotas Škotijos valdymo funkcijas.
Įstatymo projektą gali pateikti Škotijos ministras, bet koks Škotijos Parlamento narys kaip privatus asmuo arba kurio nors Škotijos Parlamento komiteto pirmininkas, teikiantis projektą to komiteto vardu. Įvairioms įstatymų projektų rūšims yra numatyta nemažai procedūrų, tačiau dažniausiai taikomoje procedūroje yra numatyti šie etapai:
1. bendruosius įstatymo projekto principus svarsto už atitinkamą tikslinę sritį atsakingas Parlamento komitetas (į svarstymą yra įtrauktas ir liudytojų parodymų išklausymas), vėliau Parlamente rengiami debatai ir balsavimas dėl šių bendrųjų principų (pirmasis etapas);
2. įstatymo projekto detales svarsto atitinkamas komitetas, kuris gali pateikti projekto pakeitimus (antrasis etapas);
3. Parlamente rengiami galutiniai debatai ir balsavimas, kuriuo yra siekiama nuspręsti, ar įstatymo projektas turėtų būti patvirtintas ar atmestas, ir šiame etape Parlamente gali būti naudojama paskutinė galimybė patvirtinti pakeitimus (trečiasis etapas).
Atsižvelgiant į įstatymo projekto sudėtingumą, pirmieji du etapai gali pareikalauti daug laiko.
Išsamus įstatymų leidybos proceso paaiškinimas yra pateiktas Škotijos Parlamento tinklalapyje English.
Kai įstatymo projektas pereina visus jo svarstymo Parlamente etapus, jis yra pateikiamas karalienei, kuri duoda karališkąjį sutikimą, ir projektas tampa Škotijos Parlamento įstatymu. Pagal nusistovėjusią konstitucinę tvarką karališkasis sutikimas yra duodamas visais atvejais.
Per pirmąją Škotijos Parlamento sesiją (1999–2003 m.) buvo priimti 62 įstatymų projektai, kurių dalykai aprėpė įvairiausius klausimus nuo lašišos populiacijos išsaugojimo iki Tarptautinio baudžiamojo teismo klausimo.
Įstatymas įsigalioja karališkojo sutikimo dieną, nebent jame būtų numatytos kitokios įsigaliojimo nuostatos. Praktikoje daugumoje įstatymų yra numatyta vėlesnė įsigaliojimo data arba Škotijos ministrams yra suteikiami įgaliojimai nustatyti įstatymo (arba jo dalių) įsigaliojimo dieną patvirtinant įsigaliojimo įsakymą (Škotijos įstatymo galią turinčių dokumentų forma – žr. toliau).
Ginčus dėl Škotijos Parlamento išleistų įstatymų aiškinimo gali išspręsti teismai, kuriems taip pat gali būti nurodyta nuspręsti, ar koks nors įstatymas arba jo dalis priklauso Škotijos Parlamento įstatymų leidybos kompetencijai. Priemonė gali būti už įstatymų leidybos kompetencijos ribų, nes visų pirma būtų susijusi su priemone, kuri 1998 m. Škotijos įstatymų būtų priskirta Jungtinės Karalystės Parlamento kompetencijai. Tačiau jeigu priemonė prieštarauja Europos bendrijos teisei arba Europos žmogaus teisių konvencijai, ji yra laikoma už įstatymų leidybos kompetencijos ribų dėl šios priežasties. Tokios išvados yra vengiama, jeigu yra kitas būdas išaiškinti priemonę siauresne prasme, kad ji atitiktų šią kompetenciją. Kompetencijai nepriklausanti priemonė neturi galios.
Jungtinės Karalystės Parlamento įstatymų aiškinimas ir statusas yra aprašytas Anglijos ir Velso dalyje.
Antriniai įstatymai
Jungtinės Karalystės įstatymo galią turintys dokumentai (angl. SI) aprašyti Anglijos ir Velso dalyje.
Škotijos įstatymo galią turintys dokumentai (angl. SSI) taip pat gali būti patvirtinti, jeigu atitinkamus įgaliojimus suteikia Škotijos Parlamento įstatymas arba jeigu atitinkami įgaliojimai, suteikti pagal senąjį Jungtinės Karalystės Parlamento įstatymą, buvo perduoti Škotijos ministrams, nes atitinkamo dokumento tikslinė sritis buvo perduota Škotijai. 2003 m. buvo priimti 623 Škotijos įstatymo galią turintys dokumentai.
Škotijos įstatymo galią turinčių dokumentų nagrinėjimo procedūra yra labai panaši į Vestminsteryje taikomą įstatymo galią turinčių dokumentų nagrinėjimo procedūrą. Bendrąsias nagrinėjimo funkcijas atlieka Škotijos Parlamento antrinių įstatymų komitetas, be to, politiką, kurią reglamentuoja bet koks dokumentas, kuriam yra reikalingas Parlamento patvirtinimas (teigiamas sprendimas) arba kurį Parlamentas gali panaikinti (neigiamas sprendimas), taip pat apsvarsto už konkrečią sritį atsakingi komitetai.
Škotijos įstatymo galią turintys dokumentai gali būti pripažinti negaliojančiais vadovaujantis panašiais pagrindais, kurie taikomi Anglijoje ir Velse. Be to, pirminio įstatymo (jeigu tai buvo Škotijos Parlamento įstatymas) arba paties įstatymo galią turinčio dokumento atžvilgiu gali būti iškelti įstatymų leidimo kompetencijos klausimai.
Teismai
Škotijos civiliniai teismai yra įsteigti hierarchine tvarka. Žemiausias teismas yra vyriausiojo teisėjo teismas, kuriam pirmininkauja vyriausiuoju teisėju vadinamas teisėjas. Škotijoje veikia 49 vyriausiojo teisėjo teismai, kurie suskirstyti į šešias skirtingus geografinius regionus aprėpiančias vyriausiojo teisėjo teritorijas. Kiekvienas konkrečioje vyriausiojo teisėjo teritorijoje esantis vyriausiojo teisėjo teismas turi nuosavą vietos jurisdikciją. Aukščiausio rango vyriausiasis teisėjas kiekvienoje vyriausiojo teisėjo teritorijoje yra vadinamas pirmininkaujančiu vyriausiuoju teisėju.
Vyriausiojo teisėjo teismams tenka didžiausia darbo dalis. Jie gali nagrinėti trijų rūšių ieškinius. Byloms, kurių vertė siekia iki 750 svarų sterlingų, yra taikoma nedidelių ieškinių procedūra. Šios procedūros taikymas yra labai paprastas, o apeliacinį skundą galima pateikti ne viršesnei už pirmininkaujantį vyriausiąjį teisėją instancijai. Netgi pirmininkaujančio vyriausiojo teisėjo sprendimas gali būti apskųstas tiktai teisinio klausimo atžvilgiu. Byloms, kurių vertė viršija 750 svarų sterlingų ir gali siekti iki 1500 svarų sterlingų, yra taikoma bylos nagrinėjimo supaprastinta tvarka procedūra. Apeliacinį skundą ir vėl galima pateikti pirmininkaujančiam vyriausiajam teisėjui ir tiktai teisinio klausimo atžvilgiu, tačiau jeigu pirmininkaujantis vyriausiasis teisėjas patvirtina, kad dėl šios bylos gali būti paduotas tolesnis apeliacinis skundas, toks skundas gali būti pateiktas Aukščiausiojo civilinio teismo Vidaus rūmams. Visiems kitiems ieškiniams yra taikoma bylos nagrinėjimo įprasta tvarka procedūra. Apeliacinis skundas dėl įprasta tvarka nagrinėtoje byloje priimto sprendimo gali būti pateiktas pirmininkaujančiam vyriausiajam teisėjui ir po to Aukščiausiojo civilinio teismo Vidaus rūmams arba tiesiogiai Aukščiausiojo civilinio teismo Vidaus rūmams.
Vyriausiojo teisėjo teismai turi išskirtinę jurisdikciją visose bylose, kurių vertė neviršija 1500 svarų sterlingų, neįskaitant palūkanų ir išlaidų. Viršutinė vertės riba byloms, kurios gali būti iškeltos vyriausiojo teisėjo teismuose, netaikoma.
Išsamus vyriausiojo teisėjo teismų ir jų buvimo vietų sąrašas pateiktas Škotijos teismų tinklalapyje English.
Aukščiausiasis civilinis teismas yra aukštesnysis teismas. Jis yra įsikūręs tiktai Edinburge ir yra suskirstytas į dvejus rūmus. Išorės rūmai yra pirmosios instancijos teismas, o Vidaus rūmai iš esmės yra apeliacinis teismas. Išorės rūmuose posėdžiauja 22 Aukščiausiojo civilinio teismo pirmosios instancijos teisėjai. Ieškinių nagrinėjimui Išorės rūmuose pirmininkauja vienas teisėjas. Apeliacinis skundas dėl Išorės rūmų sprendimo gali būti pateiktas Vidaus rūmams. Vidaus rūmuose yra du skyriai, kiekviename iš kurių yra po penkis teisėjus ir kurie yra lygiavertės svarbos. Bylą nagrinėja mažiausiai trys skyriaus nariai. Priklausomai nuo spręstinų teisinių klausimų sudėtingumo ir svarbos Vidaus rūmuose apeliaciniam skundui nagrinėti taip pat gali būti sušauktos didesnės teisėjų grupės.
Apeliacinis skundas dėl Vidaus rūmų sprendimo galiausiai gali būti pateiktas Lordų Rūmams Londone, tačiau tai pasitaiko itin retai. Lordų Rūmuose yra kvalifikuotų teisėjų, kurių specializacija – škotų teisė, ir bet kokiam škoto apeliaciniam skundui bus numatytas atstovavimas pagal Škotijos įstatymą.
Be to, galima pasinaudoti galimybe kreiptis dėl sprendimo į Europos Teisingumo Teismą, kuris yra aukščiausia Europos bendrijos teisės aiškinimo instancija.
Pirmiau nurodytiems teismams tenka didžioji civilinės teisenos dalis, nors taip pat veikia tam tikri specializuoti teismai.
Teismų sprendimai yra svarbus Škotijos teisės šaltinis, kuris plėtoja pagrindinius škotų teisės principus ir užpildo įstatymų įtvirtintos teisės paliktas spragas, taip pat aiškina priimtus įstatymus.
Teismas paprastai laiko kito tiesiogiai viršesnio pagal hierarchiją teismo priimtą sprendimą privalomu, nors ši doktrina nėra absoliučiai griežta. Kaip Anglijoje ir Velse, kur teismas laiko viršesnio teismo sprendimą privalomu, šis principas bus taikomas tiktai tam pagrindui, kuriuo teismas faktiškai priima savo sprendimą, o ne šalutinėms reiškiamoms nuomonėms (obiter dicta), ir precedento gali būti nesilaikoma, jeigu faktai gali skirtis. Žinoma, nors sprendimas ir nėra laikomas privalomu, kitas teismas gali pripažinti, kad šis sprendimas arba bet kokia teisėjo nuomonė yra įtikinama.
Pirmųjų įstatymų rengėjai
Pirmųjų įstatymų rengėjai buvo žymūs Škotijos teisininkai, dirbę nuo septynioliktojo iki devynioliktojo amžiaus. Šiuo laiku jie parengė svarbių darbų, kurie daugybėje sričių suformavo škotų teisės pamatus. Garsiausias buvo septynioliktojo amžiaus mokslininkas Stairas (James Dalrymple, vikontas Stairas).
Ankstyviesiems pirmųjų įstatymų rengėjams didelės įtakos turėjo žemyninė Europa. Teisės dėstymas Škotijos universitetuose įsitvirtino tiktai aštuonioliktajame amžiuje. Prieš tai norintiesiems gauti visavertį teisinį išsilavinimą reikėjo vykti iš Škotijos, ir pirmenybė buvo teikiama žemyno valstybėms, o ne Anglijai. Konkrečiai Stairas ilgą laiką dirbo Leidene, Nyderlanduose.
Šiuo metu pirmųjų įstatymų rengėjų parengti įstatymai turi mažesnę įtaką, palyginti su Parlamento išleistais įstatymais arba precedentų teise. Tačiau jeigu Parlamento išleistuose įstatymuose arba precedentų teisėje nėra jokių prieštaraujančių nuostatų, kurio nors pirmojo įstatymo formuluotė gali būti taikoma teisiniam klausimui išspręsti.
Kiti nacionaliniai teisės šaltiniai
Škotijoje išlieka galimybė sukurti teisę paprasčiausiai vadovaujantis ilgą laiką pripažįstamu papročiu. Nors Škotijoje „teisingumo paremtos teisės“ koncepcija, kuri skiriasi nuo „teisės koncepcijos“, iš esmės neegzistuoja, škotų teisėje yra numatyta specialioji nobile officium teisės gynimo priemonė, pagal kurią Aukščiausiojo civilinio teismo Vidaus rūmai gali pasiūlyti ieškovui paskutinę išeitį – teisės gynimo priemonę, kurios reikalauja teisingumas, tačiau įstatymuose jokių priemonių nėra numatyta.
Europos bendrijos teisė
Kai Jungtinė Karalystė prisijungė prie Europos bendrijos, vadovaujantis 1972 m. Europos bendrijų įstatymu 1957 m. Romos sutartis buvo įtraukta į Jungtinės Karalystės teisę. Paskesnės sutartys taip pat buvo įtrauktos į įstatymus. Vadovaujantis 1972 m. įstatymu, Europos bendrijos teisė yra viršesnė už vidaus teisę.
Tarptautiniai teisės šaltiniai
Įgaliojimus pasirašyti sutartis Jungtinės Karalystės vardu turi Jungtinės Karalystės Vyriausybė, nors jeigu tokios sutartys yra susijusios su dalykais, kurių reglamentavimo įgaliojimai buvo perduoti Škotijai, paprastai yra rengiamos konsultacijos. Oficialių funkcijų sudarant sutartis neturi nei Jungtinės Karalystės, nei Škotijos Parlamentas. Jeigu sutartį turi ratifikuoti Jungtinės Karalystės Vyriausybė, pasirašyta sutartis turi būti pateikta Jungtinės Karalystės Parlamentui mažiausiai prieš 21 Parlamento posėdžiavimo dieną iki ratifikavimo dienos, kad prireikus Parlamentas galėtų apsvarstyti sutartį. Tačiau atitinkama nuostata, pagal kurią sutartys turi būti pateiktos Škotijos Parlamentui, nėra numatyta.
Sutartys Jungtinėje Karalystėje neturi teisinės galios, nebent jos buvo patvirtintos atitinkamais įstatymais. Tarptautinių įsipareigojimų vykdymas yra vienas iš Škotijai perduotų klausimų, todėl sutarčiai, kuri reglamentuotų Škotijai perduotą klausimą, yra reikalingas atitinkamas Škotijos įstatymas arba išskirtiniu atveju Škotijos Parlamento pritarimas Vestminsterio parengtam įstatymo projektui.
ŠIAURĖS AIRIJA
TURINIO LENTELE
Nacionalinės teisės šaltiniai Nacionalinės teisės šaltiniai
Įstatymų priėmimo procesas Įstatymų priėmimo procesas
a) Parlamento leidžiami įstatymai a)
b) Antriniai įstatymai b)
Įstatymų prieštaravimai Įstatymų prieštaravimai
Tarptautiniai teisės šaltiniai Tarptautiniai teisės šaltiniai
Europos bendrijos teisė Europos bendrijos teisė
1998 m. žmogaus teisių įstatymas 1998 m. žmogaus teisių įstatymas
Nacionalinės teisės šaltiniai
Šiaurės Airijoje yra du pagrindiniai nacionalinės teisės šaltiniai:
1. Išleisti įstatymai.
2. Teismų sukurta teisė (kartais vadinama „precedentų teise“, arba „bendrąja teise“).
Įstatymai
Prie išleistų įstatymų yra priskiriami:
1. Įstatymai, arba rašytiniai įstatymai, kurie yra vadinami „Parlamento leidžiamais įstatymais“. Tai gali būti Parlamento Vestminsteryje (Londonas), Šiaurės Airijos Parlamento (1921–1972 m.) arba Šiaurės Airijos asamblėjos (2000–2002 m.) priimti įstatymai. Atsižvelgiant į konstitucinę Šiaurės Airijos istoriją, nemažai išleistų įstatymų prilygsta Vyriausybės potvarkiams, kurie techniškai yra antriniai įstatymai, tačiau yra taikomi kaip Parlamento išleisti įstatymai.
2. Antriniai įstatymai, arba įstatymų lydimieji teisės aktai, kurie yra vadinami įsakymais, nuostatais, reglamentais ir tvarkų aprašais. Antriniai teisės aktai yra priimami vadovaujantis įstatymu ir yra naudojami išsamesniam įstatymo išdėstymui.
Jungtinė Karalystė rašytinės konstitucijos neturi, todėl, priešingai negu dauguma kitų valstybių, teismai negali atsisakyti taikyti Parlamento leidžiamus įstatymus jų „neatitikties konstitucijai“ pagrindu. Teismai negali keisti įstatymuose pavartotų žodžių, nors jiems gali tekti aiškinti jų reikšmę. Parlamentas yra aukščiausia valdžia, ir ankstesnės sudėties Parlamento įstatymus gali panaikinti tiktai paskesnės sudėties Parlamentas. Tai vadinama doktrina, kad Parlamentas yra aukščiausia valdžia valstybėje. Vienintelė doktrinos, kad Parlamentas yra aukščiausia valdžia valstybėje, išlyga – Jungtinės Karalystės narystė Europos Sąjungoje, kuri reiškia, kad Jungtinės Karalystės teisės prieštaravimo Europos bendrijos teisės atveju viršesnė yra pastaroji teisė (žr. toliau).
back
viršų
Teisinės sistemos struktūra Šiaurės Airijoje yra susijusi su šalies istorija. Nuo 1800 m., kai buvo priimtas Sąjungos įstatymas (kuriuo Didžioji Britanija ir Airija buvo sujungtos į Jungtinę Karalystę), iki 1921 m. vienintelė Airijos įstatymų leidybos institucija buvo Parlamentas Vestminsteryje. Po Airijos padalijimo 1921 m. buvo parengtos atskiros Šiaurės ir Pietų teisinės sistemos, ir kiekvienai daliai buvo įsteigtas nuosavas Parlamentas bei teismai. Vadovaudamasis 1920 m. Airijos Vyriausybės įstatymu, Šiaurės Airijos Parlamentas galėjo leisti įstatymus, išskyrus įstatymus, susijusius su „išskirtiniais“ ir „pasiliktais spręsti“ klausimais, kurie gali būti nagrinėjami tiktai Vestminsteryje. Prie išskirtinių klausimų buvo priskirti imperinės arba nacionalinės svarbos klausimai, pavyzdžiui, ginkluotosios pajėgos, užsienio prekyba, svorio ir mato sistemos; pasiliktais spręsti klausimais buvo laikomi siūlomos Airijos tarybos (kuri taip ir nebuvo suformuota) kompetencijai priskirti klausimai, įskaitant pašto paslaugas ir kai kuriuos mokesčius.
Nuo 1932 m. Šiaurės Airijos Parlamentas buvo įsikūręs Stormonte (šalia Belfasto). Valdžia Šiaurės Airijoje buvo perduota Stormonto Parlamentui iki 1972 m. kovo, kai po kelerių metų pilietinių neramumų jis buvo laikinai paleistas ir buvo įvestas „tiesioginis“ Vestminsterio valdymas. Vėliau Stormonto Parlamentas buvo panaikintas.
Naujoji Šiaurės Airijos asamblėja buvo įsteigta vadovaujantis 1998 m. balandžio 10 d. Belfasto arba Didžiojo penktadienio susitarimu. Šios asamblėjos galios buvo įteisintos 1998 m. Šiaurės Airijos įstatymu. Valdžia buvo oficialiai perduota naujajai asamblėjai 1999 m. gruodį. Šiaurės Airijos asamblėjai neleidžiama priimti įstatymų tam tikrais „išskirtiniais“ arba „pasiliktais spręsti“ klausimais, tačiau visi kiti klausimai yra laikomi „perduotais“. Šiuo atveju prie išskirtinių klausimų yra priskiriami nacionalinės svarbos reikalai, įskaitant tarptautinius santykius, gynybą, nacionalinį saugumą ir imigraciją; tarp pasiliktų spęsti klausimų yra minimi klausimai, kurie gali būti perduoti asamblėjai vėliau ir prie kurių yra priskiriama pašto tarnyba, baudžiamoji teisė, teismų valdymas, matų vienetai ir užsienio prekyba. Dėl politinių sunkumų ši asamblėja 2002 m. spalio 14 d. buvo laikinai paleista.
back
viršų
Stormonto Parlamento 1921–1972 m. priimti rašytiniai įstatymai buvo atskirti nuo panašių pavadinimų Anglijos rašytinių įstatymų: po žodžio „įstatymas“ buvo įrašyti žodžiai „Šiaurės Airija“. Kai Vestminsterio Parlamentas pageidaudavo priimti įstatymą „išskirtiniu“ klausimu, jis patvirtindavo viešosios teisės bendrąjį įstatymą (tai yra įstatymus, turinčius įtakos visai visuomenei). Šiaurės Airijos skirtų įstatymų pavadinimo pagrindinėje dalyje arba skliaustuose prieš žodį „įstatymas“ buvo įrašyti žodžiai „Šiaurės Airija“. „Pasiliktiems nagrinėti“ klausimams buvo taikoma Vyriausybės potvarkių procedūra (žr. toliau).
Tiesioginio valdymo laikotarpiu Šiaurės Airijai skirti „perduoti“ klausimai (tai yra, klausimai, kuriuos Stormonto Parlamentas būtų turėjęs teisę tvirtinti, jeigu jis nebūtų panaikintas) daugiausia buvo tvirtinami taikant 1974 m. Šiaurės Airijos įstatyme (žr. toliau) numatytą Vyriausybės potvarkių procedūrą. Viešosios teisės bendrasis įstatymas buvo tvirtinamas tiktai tuo atveju, jeigu Vyriausybė siekė užtikrinti nuodugnų klausimo svarstymą Parlamente.
Po valdžios perdavimo Šiaurės Airijos asamblėjai 1999 m. Vyriausybės potvarkių procedūra pagal 1974 m. Šiaurės Airijos įstatymą buvo panaikinta. Tačiau 1998 m. įstatyme numatytas „pasiliktų spręsti“ klausimų sąrašas buvo didesnis negu 1973 m. įstatyme, todėl 1998 m. įstatymu buvo išsaugotos galios priimti Šiaurės Airijai skirtus Vyriausybės potvarkius. Kai Šiaurės Airijos asamblėja yra laikinai paleidžiama – pavyzdžiui, kaip dabar – įgaliojimas priimti Vyriausybės potvarkius yra atnaujinamas vadovaujantis 2000 m. Šiaurės Airijos įstatymu.
back
viršų
Įstatymų priėmimo procesas
a) Parlamento leidžiami įstatymai
Prieš siūlomo įstatymo pristatymą Parlamente (arba Šiaurės Airijos asamblėjoje) projektas paprastai yra aptariamas su ekspertais. Įstatymų projektus rengia Parlamento patarėjų tarnyba. Tačiau išskirtinai Šiaurės Airijai taikomus įstatymų projektus arba įstatymų projektų nuostatas rengia Parlamento patarėjas Šiaurės Airijos įstatymų klausimais.
Įstatymo projektui priimti Parlamente paprastai prireikia savaičių arba mėnesių. Įstatymo projektas dažniausiai yra pristatomas Bendruomenių Rūmuose (nors jis gali būti pristatytas ir Lordų Rūmuose), kuriuose jis yra nagrinėjamas penkiais etapais:
1. pirmasis skaitymas, kai įstatymo projektas yra oficialiai pristatomas;
2. antrasis skaitymas, kai vyksta bendrieji debatai dėl bendrųjų įstatymo projekto principų;
3. svarstymas komitete;
4. ataskaitos rengimas ir
5. trečiasis skaitymas.
Išsamūs pataisymai yra nagrinėjami svarstymų komitete ir ataskaitos rengimo etapuose. Vėliau įstatymo projektas yra perduodamas Lordų Rūmams, kuriuose yra įgyvendinami panašūs etapai. Jeigu pateikta kokių nors pasiūlymų dėl pakeitimų, jie turi būti grąžinti svarstymui Bendruomenių Rūmuose. Lordų Rūmai gali atidėti įstatymo projektą tiktai vieneriems metams.
Šiaurės Airijos asamblėja tvirtina įstatymus taikydama panašų procesą:
1. pirmasis skaitymas, kai įstatymo projektas yra oficialiai pristatomas;
2. antrasis skaitymas, kai vyksta bendrieji debatai dėl bendrųjų įstatymo projekto principų;
3. svarstymas komitete;
4. svarstymas, kai visi nariai gali balsuoti dėl įvairių projekto klausimų, įskaitant siūlomus pakeitimus;
5. tolesnis svarstymas ir
6. galutinis etapas.
Galiausiai visiems įstatymo projektams yra reikalingas karališkasis pritarimas, kurį duoda karalienė. Pagal įsigalėjusią tvarką ji negali atsisakyti duoti pritarimą.
back
viršų
b) Antriniai įstatymai
Visi antriniai įstatymai remiasi Parlamento leidžiamais įstatymais. Pirminis įstatymas suteikia nuostatas rengiančiai institucijai įgaliojimus priimti išsamias teisines normas. Paprastai nuostatas rengia atitinkamas Vyriausybės departamentas, tačiau Vyriausybės potvarkius priima Slaptoji taryba (Vyriausybės ministrai).
Svarbiausios antrinių teisės aktų dalys projekto forma pateikiamos abiem Parlamento rūmams patvirtinti (arba Šiaurės Airijoje – Šiaurės Airijos asamblėjai) ir tiktai po to yra pateikiami karalienei, kuri oficialiai pritaria projektui. Šis procesas yra vadinamas „teigiamo sprendimo procedūra“, nes įstatymai neturi galios, nebent jie yra patvirtinti.
Rengiant antrinius įstatymus taip pat yra numatyta alternatyvi priemonė – „neigiamo sprendimo procedūra“, pagal kurią įstatymas įsigalioja, nebent kuriuose nors rūmuose (arba Šiaurės Airijos asamblėjoje) per 40 dienų (arba per 10 dienų Šiaurės Airijoje) būtų patvirtintas prašymas anuliuoti šią konkrečią normą.
Mažesnės svarbos antrinius įstatymus gali tekti pristatyti Parlamente (arba Šiaurės Airijos asamblėjoje), tačiau jiems nenumatyta jokių Parlamento procedūrų.
Precedentų teisė
Precedentų teisė apima šias situacijas:
1. kai rašytiniuose įstatymuose nenumatyta jokių su svarstomu klausimu susijusių nuostatų ir
2. kai rašytinių įstatymų nuostatos yra neapibrėžtos.
Teismo priimtas nutarimas konkrečiu teisės klausimu turi būti taikomas visose su tuo pačiu klausimu susijusiose bylose, kurias nagrinėja žemesnieji teismai. Nuostata virsta „precedentu“ arba „privalomu teisės precedentu“. Šiaurės Airijos teisinėje sistemoje aukščiausiasis teismas yra Lordų Rūmai, ir jų sprendimai Šiaurės Airijos bylose yra privalomi visiems Šiaurės Airijos teismams. Lordų Rūmai laiko savo ankstesnius sprendimus privalomais taip pat ir savo atžvilgiu, tačiau nesilaiko ankstesnio sprendimo, jeigu tai atrodo būtina.
back
viršų
Šiaurės Airijos apeliacinio teismo sprendimai yra privalomi Civilinių bylų teismui ir Karūnos teismui, o jų sprendimai yra privalomi grafystės teismams. Magistratų teismams, žemiausiems teismams, yra privalomi visų kitų teismų priimti sprendimai.
Šiaurės Airijos apeliacinis teismas (kaip ir apeliacinis teismas Anglijoje) gali nesilaikyti savo ankstesnių sprendimų tiktai tuo atveju, jeigu:
1. du sprendimai prieštarauja vienas kitam;
2. ankstesnis sprendimas neatitinka vėliau priimto Lordų Rūmų sprendimo;
3. ankstesnis sprendimas buvo priimtas tinkamai neatsižvelgus į anksčiau patvirtintą teisę (per incuriam).
Civilinių bylų teismas laikosi savo ankstesnių sprendimų, nebent būtų įrodyta, kad jie yra klaidingi.
Ankstesnis teismo sprendimas yra privalomas tiktai ratio decidendi, t. y. pagrindžiant pagrindinį teismo sprendimą. Bet kas, ką nutaria teismas ir kas nėra susiję su pagrindiniu principu, yra laikoma obiter dictum (teisėjo nuomone ne dėl rezoliucinės sprendimo dalies) ir nėra privaloma. Ankstesni sprendimai dažnai yra atskiriami remiantis faktais.
Įstatymų prieštaravimai
Parlamento išleistų įstatymų prieštaravimo teismų išdėstytai teisei (retais) atvejais viršesni yra Parlamento priimti įstatymai. Jeigu Parlamento išleisti įstatymai prieštarauja ankstesniems Parlamento patvirtintiems įstatymams, viršesni yra naujausiai priimti įstatymai. Daugeliu atvejų naujausi Parlamento priimti įstatymai aiškiai panaikina ankstesnius įstatymus, tačiau jeigu taip nėra, yra taikoma „numanomo pripažinimo netekusiu galios“ doktrina.
back
viršų
Tarptautiniai teisės šaltiniai
Teismai laikosi nuomonės, kad papročių pagrindu sukurta tarptautinė teisė sudaro nacionalinės teisės dalį. Tačiau jeigu rašytinis įstatymas prieštarauja paprotinei tarptautinei teisei, tuomet rašytinis įstatymas turi būti taikomas vadovaujantis doktrina, kad Parlamentas yra aukščiausia valdžia valstybėje. Prieštaravimo riziką sumažina bendroji nuostata, kad rašytiniai įstatymai kiek įmanoma turėtų būti aiškinami siekiant užtikrinti jų atitiktį tarptautinei teisei.
Kai Jungtinės Karalystės Vyriausybė pasirašo (arba ratifikuoja) tarptautinius susitarimus (sutartis, konvencijas arba paktus), ji tai daro Šiaurės Airijos liaudies ir taip pat Didžiosios Britanijos liaudies vardu. Tačiau siekiant užtikrinti, kad tarptautinio susitarimo nuostatos būtų vykdytinos nacionaliniuose teismuose, paprastai reikia specialaus įstatymo. Jeigu toks įstatymas nėra priimtas, tarptautinis susitarimas vis vien yra privalomas Vyriausybei ir tokio įstatymo, kuriuo susitarimo nuostatos būtų įtrauktos į nacionalinę teisę, nepriėmimas gali reikšti, kad Jungtinė Karalystė pažeidžia tarptautinę teisę.
Europos bendrijos teisė
1973 m. sausio 1 d. Jungtinei Karalystei prisijungus prie Europos bendrijos, vadovaujantis 1972 m. Europos bendrijų įstatymu 1957 m. Romos sutartis buvo įtraukta į Jungtinės Karalystės teisę. Taip pat buvo įtrauktos paskesnės, iš dalies Romos sutartį keičiančios sutartys. Vidaus teisė turi teisinę galią vadovaujantis Europos bendrijos teise. Visi Jungtinės Karalystės teismai gali atsisakyti taikyti Parlamento priimtą įstatymą, jeigu teisėjai mano, kad jis prieštarauja Europos bendrijos teisei. Vienas iš pavyzdžių, kai Šiaurės Airijos apeliacinis teismas atsisakė taikyti įstatymų nuostatas dėl jų neatitikties Europos bendrijos teisei, yra 2000 m.
Šiaurės Airijos byla Nr. 141 Perceval-Price prieš Ekonominės plėtros departamentą.
1998 m. žmogaus teisių įstatymas
Europos žmogaus teisių konvencija buvo įtraukta į vidaus teisę 1998 m. žmogaus teisių įstatymu. Pagal šį įstatymą Europos žmogaus teisių konvencija yra vykdytina visuose Jungtinės Karalystės teismuose. Teismai privalo aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę kiek įmanoma užtikrinant jos atitiktį Europos žmogaus teisių konvencijai. Teismai gali priimti pareiškimą, kad Parlamento išleistas įstatymas neatitinka Europos žmogaus teisių konvencijos, tačiau tai nepanaikina įstatymo, o tik paskatina Parlamentą patvirtinti neatitikimą šalinantį įstatymą. Tačiau antriniai įstatymai (įskaitant Vyriausybės potvarkius), kurie yra laikomi neatitinkančiais, gali būti netaikomi. 1998 m. Šiaurės Airijos įstatyme Šiaurės Airijos asamblėjai yra aiškiai draudžiama priimti konvencijos neatitinkančius įstatymus.
TURINIO LENTELE
Įstatymai Įstatymai
Poįstatyminiai teisės aktai Poįstatyminiai teisės aktai
Teismai Teismai
Gibraltaro teisės sistemą reglamentuoja 1969 m. Gibraltaro konstitucinis dekretas, įstatymų (parlamento dekretų) rinkinys, papročių teisė, konvencijos ir normos.
Pagrindiniai Gibraltaro teisės šaltiniai yra parlamento dekretai, Jungtinės Karalystės įstatymai, kurie pagal vyriausybės potvarkį yra taikomi Gibraltare, Europos Bendrijos teisė, poįstatyminiai teisės aktai ir teismų sprendimais pagrįsta papročių teisė. Šių šaltinių hierarchija yra apibrėžta toliau. Jeigu tarp įvairių teisės šaltinių kyla prieštaravimų, jie pirmiausia sprendžiami teismuose.
Gibraltaro civilinė teisė neišdėstyta civilinės teisės kodekse. Dauguma civilinės teisės dalykų yra nustatyti papročių teisėje, nors yra ir tam tikrų sričių svarbių teisės aktų.
Įstatymai
Įstatymus priima Gibraltaro Susirinkimų Rūmai. Kad siūlomas teisės aktas, kuris vadinamas įstatymo projektu, būtų priimtas, už jį turi balsuoti Susirinkimų Rūmų narių dauguma. Jį taip pat tvirtina Jos didenybė karalienė arba Jos didenybės vardu – Gibraltaro gubernatorius. Daugumą priimamų Gibraltaro įstatymo projektų Susirinkimų Rūmams teikia Vyriausybės ministrai, bet prieš tai jie paprastai būna svarstomi.
Susirinkimų Rūmus sudaro 15 renkamų narių, iš kurių 8 nariai atstovauja Gibraltaro vyriausybei, o likusieji 7 nariai yra opozicijos atstovai.
Įstatymo projektą pateikus Susirinkimų Rūmams, yra svarstomi projekto principai (vyksta antrasis svarstymas), po to prasideda išsamus jo nuostatų svarstymas kuriame nors komitete (vyksta komitetų svarstymo etapas), vėliau Susirinkimų Rūmai tęsia įstatymo projekto nuostatų ir komiteto pasiūlytų pakeitimų svarstymą („Ataskaita“ ir „Trečiasis svarstymas“).
Kai įstatymo projektas parlamente pereina visus svarstymo etapus, jis yra siunčiamas Gibraltaro gubernatoriui, kuris duoda karališkąjį patvirtinimą. Tuomet įstatymo projektas tampa parlamento dekretu.
Parlamento dekretas įsigalioja jo paskelbimo Gibraltaro vyriausybės laikraštyje dieną, jeigu dekrete nenumatyta kitaip. Faktiškai daugumoje parlamento dekretų arba yra nurodoma jo įsigaliojimo data, arba nustatoma, kad būtina priimti dekretą dėl įsigaliojimo.
Ginčus dėl teisės aktų aiškinimo, įskaitant įstatymo nuostatų konstitucingumo klausimus, gali spręsti teismai.
back
viršų
Poįstatyminiai teisės aktai
Daugelis parlamento dekretų suteikia teisę gubernatoriui arba kitoms valdžios institucijoms, pavyzdžiui, Vyriausybės ministrams, priimti poįstatyminius teisės aktus.
Vyriausybės ir kitų valdžios įstaigų patvirtinti poįstatyminiai teisės aktai gali būti įvairūs: vyriausybės potvarkiai, reglamentai arba taisyklės.
Tikslus, kuriems tokie teisės aktai gali būti skirti, reglamentuoja atitinkamas parlamento dekretas. Juose taip pat yra nustatyta įstatymų įsigaliojimo data, išvardijamos išsamių įstatymo nuostatų vykdymo sąlygos ir kai kuriais atvejais – įstatymų pakeitimai.
Konkretiems poįstatyminiams teisės aktams taikomi procedūrų reikalavimai priklauso nuo pirminio parlamento dekreto nuostatų, tačiau yra taikomas ir bendrasis reikalavimas, kad visi poįstatyminiai teisės aktai turi būti skelbiami. Kai kurių poįstatyminių teisės aktų, pvz., daugumos dekretų dėl įsigaliojimo, paprastai nereglamentuoja jokios parlamento procedūros. Taigi pasirašytas toks teisės aktas įsigalioja jo paskelbimo Gibraltaro vyriausybės laikraštyje dieną, nebent būtų numatyta kitaip.
Visi poįstatyminiai teisės aktai turi atitikti parlamento įgyvendinimo dekreto nuostatas ir neturi galios, jeigu jie viršija dekreto apibrėžtus įgaliojimus arba jeigu juos rengiant buvo pažeista privaloma jų patvirtinimo procedūra. Poįstatyminiai teisės aktai taip pat gali būti ginčijami dėl kitų dalykų, tarkime, dėl prieštaravimo kitų įstatymų, tokių kaip 1969 m. Gibraltaro konstitucinis dekretas ar tiesiogiai taikoma EB teisė, nustatytoms teisėms. Tokius teisės aktus galima užginčyti kreipiantis į Gibraltaro aukščiausiąjį teismą su prašymu išnagrinėti poįstatyminį teisės aktą. Paprastai padėtis ištaisoma paskelbiant, kad teisės aktas negalioja arba prieštarauja konstitucijai.
back
viršų
Teismai
Gibraltaro teismų sprendimai yra svarbūs rengiant įstatymus. Jie ne tiktai priima teisės aktus aiškinančius vykdytinus sprendimus, bet ir formuoja papročių teisę, kuri apima didelę civilinės ir komercinės teisės dalį. Gibraltaro papročių teisė taip pat remiasi Anglijos ir Velso papročių teise.
Papročių teisė yra suformuota remiantis teismų sprendimais ankstesnėse bylose (arba precedentų teise). Svarbi papročių teisės sistemos ypatybė – tai precedento doktrina, arba stare decisis. Tai iš esmės reiškia, kad nagrinėdamas konkrečią bylą teismas turi atsižvelgti į ankstesnėse bylose dėl to paties dalyko išdėstytus teisės principus ir, jeigu toks precedentas yra privalomas, teismas turi remtis ankstesnės bylos argumentais. Norint suprasti precedento doktrinos veikimą, būtina išsiaiškinti, kurie ankstesni teismų sprendimai yra privalomi kitiems teismams ir kurios tų sprendimų dalys yra privalomos konkrečioje byloje. Daugiau informacijos apie Gibraltaro teismų sistemą galite rasti tinklalapyje Teisingumo sistema – Jungtinė Karalystė.
Bendrasis principas, pagal kurį nustatoma, kuriems kitiems teismams yra privalomi ir kurių teismų sprendimai, yra toks: teismas privalo remtis ankstesniais aukštesniojo teismo sprendimais. Apeliaciniams teismams taip pat gali būti privalomi ankstesni to paties teismo sprendimai. Norint išsiaiškinti, kurie precedentai yra privalomi konkrečiam teismui, būtina laikytis Gibraltaro teisės sistemos teismų hierarchijos.
back
viršų
Gibraltare civilinės, komercinės ir šeimos teisės bylas pirmiausia sprendžia šalies Aukščiausiasis teismas. Kadangi Pirmosios instancijos teismas šiuo metu svarsto tiktai civilines bylas, kuriose ieškinio suma neviršija 1000 svarų sterlingų, Aukščiausiasis teismas taip pat svarsto daugelį pirmosios instancijos civilinių bylų. Magistratų teismo, kuris pirmiausia svarsto baudžiamąsias bylas, civilinė jurisdikcija taip pat yra ribota šeimos ir kai kuriose kitose bylose. Šio teismo sprendimai yra neprivalomi tam pačiam teismui ir bet kuriam kitam teismui. Magistratų teismui ir Pirmosios instancijos teismui yra privalomi Aukščiausiojo teismo, Apeliacinio teismo ir Slaptosios tarybos sprendimai.
Aukščiausiasis teismas nagrinėja apeliacinius skundus, kuriuos pateikia Pirmosios instancijos teismas. Aukščiausiasis teismas taip pat nagrinėja pirmosios instancijos civilines bylas, kurių vertė viršija nustatytą viršutinę ribą, be to, kai kurie procesiniai veiksmai (pvz., dėl šmeižto ar bylos peržiūrėjimo) gali būti pradėti Aukščiausiajame teisme. Šio teismo nagrinėjamose bylose sprendimą paprastai priima vienas teisėjas, jis žemesniajam teismui yra privalomas, bet nebūtinai privalomas kitam Aukščiausiojo teismo teisėjui. Aukščiausiajam teismui yra privalomi Apeliacinio teismo ir Slaptosios tarybos sprendimai.
Sprendimus dėl Apeliaciniam teismui pateiktų apeliacinių skundų priima dviejų ar trijų teisėjų kolegijos (lordai teisėjai). Jų sprendimai yra privalomi žemesniesiems teismams ir specializuotiems teismams, taip pat pačiam Apeliaciniam teismui. Visgi yra taisyklės, kad Apeliaciniam teismui yra privalomi ankstesni šio teismo sprendimai (pvz., jeigu priimdamas ankstesnį sprendimą teismas neatsižvelgė į svarbų teisės aktą ar privalomą teisės šaltinį ir dėl to būtų priėmęs kitokį sprendimą, jeigu svarstomu klausimu yra vienas kitam prieštaraujančių Apeliacinio teismo sprendimų arba jeigu ankstesnis Apeliacinio teismo sprendimas prieštarauja vėlesniam Slaptosios tarybos sprendimui), išimčių. Slaptosios tarybos sprendimai Apeliaciniam teismui yra privalomi.
back
viršų
Aukščiausia apeliacinė Gibraltaro instancija yra Londone posėdžiaujanti Slaptoji taryba. Apeliacinius skundus paprastai nagrinėja penkių narių Teisėjų komitetas.
Slaptosios tarybos sprendimai yra privalomi visiems pagal hierarchiją žemesnės instancijos teismams. Slaptajai tarybai paprastai yra privalomi jos pačios sprendimai, nors ji gali jų nesilaikyti, jeigu toks jos sprendimas yra pagrįstas (ji atsižvelgia į tai, kad yra pavojus pažeisti anksčiau priimtus sprendimus).
Pagaliau Europos Bendrijos teisės atžvilgiu aukščiausia institucija yra Europos Teisingumo Teismas.
Be to, būtina žinoti, kurios teismo sprendimo dalys yra privalomos. Kitam teismui privaloma sprendimo dalis yra ratio decidendi („sprendimo motyvai“) arba įstatymo punktai, kurie, teismo nuomone, buvo svarbūs jo išvadai atitinkamoje byloje. Kai kuriose teismo sprendimo dalyse gali būti nurodyti obiter dicta („atsitiktinės pastabos“) dalykai, kurie yra neesminiai teismo išvadai, todėl šios sprendimo dalys yra neprivalomos (nors dar gali turėti įtikinamąją galią).
Ankstesnės bylos ratio decidendi taip pat netaikomas, jeigu yra aiškiai atskirti ankstesnės bylos ir šiuo metu teismo nagrinėjamos bylos faktai. Vietoj to teismas atskiria ankstesnę bylą, t. y. laiko, kad jos ratio decidendi su nagrinėjama byla yra nesusiję.
Net jeigu teismo sprendimai yra neprivalomi, jie dažnai turi įtikinamąją galią. Teismai taip pat gali atsižvelgti į kitų papročių teisės jurisdikcijų, pvz., Australijos, Kanados ir Naujosios Zelandijos, sprendimus bei akademinius raštus.
Svarbus papročių teisės sistemos aspektas – sprendimų skelbimas. Teismo sprendimai yra skelbiami viešai, nors gali būti išimčių (su vaikais ar nacionalinio saugumo klausimais susijusiose bylose). Be to, svarbūs sprendimai gali būti skelbiami Gibraltaro teismo sprendimų apžvalginiame rinkinyje.
GIBRALTARAS
|
|
2020: Svečiai
