Šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį - tai abiem suinteresuotoms sutarties šalims priimtinas sprendimas po to, kai šalys įvertina konkrečią situaciją, visus galimus variantus ir pasekmes. Todėl darbdavys negali savo neteisėtais veiksmais daryti psichologinio poveikio darbuotojui, kad pastarasis sutiktų nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), kasacine tvarka išnagrinėjęs ieškovo E. V. Š. bylą dėl atleidimo iš darbo pas atsakovą akcinėje bendrovėje „Vakarų skirstomieji tinklai", nurodė, kad šalių derybos dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį prasidėjo ir vyko nesant atsakovo rašytinio pasiūlymo. Tuo buvo pažeista ieškovo teisė gauti tokį pasiūlymą, jį svarstyti laisvai pasirinktomis sąlygomis ir priimti ar atmesti. Derybos išimtinai vyko dėl piniginės kompensacijos dydžio, o ne dėl esminės sąlygos - darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu. Atsakovas, elgdamasis nesąžiningai, primetė ieškovui savo valią, kad būtent ieškovas pateiktų rašytinį pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu ir tokiu būdu neva taptų derybų iniciatoriumi. Ieškovo rašytiniame pasiūlyme išreikšta jo valia dėl esminės susitarimo sąlygos - darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu - susiformavo ir buvo nulemta išimtinai dėl atsakovo veiksmų, atliktų šio pasiūlymo pateikimo dieną. Objektyviai vertinant, ieškovo valia neatitiko jo interesų. Tokia ieškovo valia išreikšta ir šalių sudarytame rašytiniame susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo, kuris buvo pagrindas nutraukti darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį. Vertinant ieškovo valią, išreikštą pasiūlyme ir susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo, jos tikrumo aspektu, darytina išvada, kad faktiniai bylos duomenys leidžia konstatuoti, jog šiuose dokumentuose nebuvo išreikšta tikroji ieškovo valia. Atsakovas ieškovo pasiūlymą priėmė ir susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo su ieškovu sudarė nepaisydamas DK 35 straipsnio nuostatų laikytis įstatymų, veikti sąžiningai, laikytis sąžiningumo ir teisingumo principų, nepiktnaudžiauti savo teise (LAT 2005-05-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2005).

Sutarties nutraukimo procedūra

DK 125 straipsnis nustato, kad viena darbo sutarties šalis gali raštu pasiūlyti kitai šaliai nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Toks pasiūlymas galioja septynias dienas ir, jeigu antroji šalis per tą laikotarpį nepraneša, kad pasirengusi tuo pagrindu nutraukti darbo sutartį, laikoma, jog pasiūlymas yra atmestas ir vėliau tuo pagrindu darbo sutartis negali būti nutraukta. Ir priešingai, jei  šalis sutinka su pateiktu pasiūlymu, ji turi per septynias dienas apie tai pranešti šaliai, pateikusiai pasiūlymą nutraukti darbo sutartį. Tokiu atveju šalys įformina rašytinį susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį.
Jeigu tokio rašytinio susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo tuo pagrindu nėra, kitų įstatymų nuostatos negali būti taikomos. Todėl darbo santykius reglamentuojantys įstatymai neleidžia darbdaviui vienašališkai nustatyti šio darbo sutarties pasibaigimo pagrindo ar kitų jo sąlygų. Šalims šiais klausimais nepasiekus bendros nuomonės, susitarimas dėl darbo santykių pasibaigimo nagrinėjamu teisiniu pagrindu negali būti realizuotas, nes nėra pasirašytas toks susitarimas.
Teisės aktai nenustato tvarkos, kaip turi būti įformintas pasiektas susitarimas nutraukti darbo santykius šalių susitarimu. Taip darbdavys (atsakovas Panevėžio miškų urėdija) 2004 m. rugsėjo 2 d. pateikė ieškovui E. K. pasiūlymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį nuo 2004 m. rugsėjo 6 d., kuriame buvo nurodyta, kad urėdija sutinka išmokėti tris vidutinius atlyginimus. Savo ruožtu ieškovas 2004 m. rugsėjo 3 d. įteikė atsakovui prašymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu ir tuo pagrindu atleisti jį iš pareigų 2004 m. rugsėjo 6 d. ir ant atsakovo rašytinio pasiūlymo užrašė „sutinku" ir pasirašė. Atsakovo 2004 -m. rugsėjo 3 d. įsakymu ieškovas 2004 m. rugsėjo 6 d. buvo atleistas iš darbo pagal DK 125 straipsnį, išmokant tris vidutinius atlyginimus. Taigi darbo sutartis buvo nutraukta 2004 m. rugsėjo 6 d. šalių sutartu terminu ir sąlygomis. Tačiau atsakovas 2004 m. rugsėjo 7 d. gavo ieškovo prašymą išmokėti jam išeitinę pašalpą ne už tris, bet už šešis mėnesius. Kadangi šiam prašymui nebuvo pritarta, ieškovas inicijavo ginčą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka išnagrinėjęs ieškovo E. K. civilinę bylą, nurodė, kad aiškindamas DK 125 straipsnį pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog įstatyme nėra įsakmiai nurodyta, kad darbo sutarties šalių susitarimas dėl sutarties nutraukimo turi būti surašytas kaip atskiras dokumentas, svarbu tik tai, kad susitarimas būtų įformintas raštu ir jame būtų išreikšta darbo sutarties šalių valia dėl esminių sutarties nutraukimo sąlygų (LAT 2005-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2005).

Rašytiniame susitarime nurodoma, nuo kurios datos bus nutraukta darbo sutartis, taip pat kitos tokios sutarties baigties sąlygos (piniginės kompensacijos išmokėjimas, nepanaudotų kasmetinių atostogų suteikimas, atsiskaitymo tvarka ir pan.). Visi šie klausimai susitarime turėtų būti tiksliai ir aiškiai suformuluoti, kad vėliau juos vykdant tarp šalių nekiltų ginčų dėl jų skirtingo interpretavimo.
Šalių sutartos ir susitarime užfiksuotos darbo sutarties nutraukimo sąlygos vėliau negali būti keičiamos vienos šalies iniciatyva. Taip Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas ieškovės B. Š. grąžinimo į darbą bylą, nurodė, kad šios bylos šalys susitarė, jog darbo sutartį šalių susitarimu darbdavys nutrauks 2001 m. gruodžio 31 d. ir išmokės darbuotojai keturių mėnesių jos vidutinio atlyginimo dydžio išeitinę pašalpą. Esant tokioms aplinkybėms, darbdavys, nederindamas susitarimu nustatytos darbo sutarties nutraukimo datos pakeitimo su kita šalimi (ieškove), neturėjo teisės nutraukti darbo sutarties 2001 m. gruodžio 29 d. Darbdavio argumentai, kad Vyriausybės nutarimu poilsio diena iš 2001 m. gruodžio 29 d. (šeštadienio) buvo perkelta į 2001 m. gruodžio 31 d. (pirmadienį) nesuteikė teisės darbdaviui vienašališkai pakeisti šalių susitarimu nustatytos darbo sutarties nutraukimo datos. Darbdavys šiuo atveju privalėjo paskutinę darbo dieną atsiskaityti su darbuotoju, bet atleidimo datą nurodyti tą, dėl kurios buvo susitarta (LAT 2003-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2003).

Piniginės kompensacijos klausimai

Nutraukiant darbo sutartį šalių susitarimu, svarbiausias derybų objektas yra išmokėtinos piniginės kompensacijos dydžio nustatymas. Kitaip nei išeitinė išmoka, kuri šiuo atveju nemokama (DK 140 str. 2 d.), piniginės kompensacijos dydis nėra reglamentuotas įstatymų ir kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas šalims susitarus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėtoje ieškovės G. T. grąžinimo į darbą byloje nurodė, kad susitarti dėl kompensacijos išmokėjimo nutraukus darbo sutartį šalių susitarimu yra šalių valia ir tai gali būti pasiekiama derybomis. Darbdavys gali siūlyti kompensaciją arba jos nesiūlyti, o darbuotojas gali jos reikalauti arba ne. Tai nepaneigia darbuotojo teisės gauti kompensaciją, jeigu jis ją iškelia kaip sąlygą, siejamą su jo atleidimu iš darbo šalių susitarimu. Darbo sutarties nutraukimo esminė sąlyga gali būti bet kokia sąlyga, kurią privalu įtraukti į sutartį pareikalavus vienai iš šalių. Jeigu darbuotojas pareikalautų išmokėti kompensaciją ir atsisakytų nutraukti darbo santykius šalių susitarimu tuo atveju, jeigu ji nebūtų išmokėta, tai reikštų, kad kompensacijos sąlyga taptų esmine sutarties sąlyga ir dėl jos nepasiekus bendro susitarimo darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu taptų negalimas (LAT 2003-01-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2003).
Išmokama piniginė kompensacija bendra tvarka apmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu, nuo jos apskaičiuojamos privalomojo sveikatos draudimo ir socialinio draudimo įmokos. Kai kompensacija yra išreiškiama darbuotojo anksčiau gautu vidutiniu darbo užmokesčiu, minėtos įmokos neišdėstomos pagal priklausomumą atskirais mėnesiais, o visa kompensacija yra įtraukiama į atsiskaitymo mėnesį  išmokamo darbo užmokesčio bendrą sumą, nuo kurios ir apskaičiuojami mokesčiai ir (ar) įmokos į atitinkamus biudžetus.

Kitos sutarties nutraukimo sąlygos

Kai darbo sutarties šalys sudaro raštišką susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, preziumuojama, jog darbuotojas sutiko su darbdavio pasiūlytomis sąlygomis ir derybos dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų yra pasibaigusios, todėl toks susitarimas šalims yra privalomas ir turi būti vykdomas. Nutraukiant darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį šalių susitarimu, nuostatos, reglamentuojančios darbo sutarties nutraukimą darbuotojo iniciatyva (DK 127 str.), netaikytinos. DK 125 straipsnyje nenurodyta darbo sutarties šalių, sudariusių raštišką susitarimą dėl sutarties nutraukimo, teisė atšaukti savo valią, išreikštą susitarime. Be to, darbuotojas pagal DK 125 straipsnį gali būti atleistas iš darbo net ir tuo atveju, jeigu atleidimo dieną jis būtų laikinai nedarbingas, turintis gydymo įstaigos išduotą atitinkamą dokumentą apie jo ligą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka nagrinėdamas ieškovo R. L. grąžinimo į darbą bylą, nurodė, kad dispozityvumo principas darbo teisėje reiškia, jog šalys turi teisę susitarti dėl sutarties nutraukimo ir sąlygų. Darbuotojas yra laisvas išreikšti savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo ir, jeigu jis nesutinka su darbdavio pasiūlymu nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, turi teisę nepasirašyti susitarimo dėl darbo santykių nutraukimo. Kai darbo santykių šalys pasirašo susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, laikytina, kad darbuotojas sutiko su darbo sutarties nutraukimu ir darbdavio išdėstytomis sąlygomis, todėl toks susitarimas šalims yra privalomas ir toks aiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (LAT 2008-06-18 nutartis civilinėje byloje 3K-3-213/2008).

Darbo ginčai

Teismuose yra bylų, kuriose darbuotojai vienu ar kitu motyvu skundžia jų atleidimą iš darbo šalių susitarimu. Darbuotojas, kuris mano, kad su juo darbo sutartis buvo nutraukta nepagrįstai, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) apie atleidimą iš darbo gavimo dienos gali pateikti ieškinį dėl neteisėto atleidimo tiesiogiai teismui. Darbuotojai darbo bylose yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo (Civilinio proceso kodekso 83 str. 1 d. 1 p.). Kartu žinotina, kad, kai buvęs darbuotojas inicijuoja teisminį ginčą dėl atleidimo iš darbo, visais atvejais išlieka darbdavio pareiga teisme įrodyti, kad darbo sutartis su darbuotoju nutraukta teisėtai ir pagrįstai.

--------------------------------------------------------------------------------------

Henrikas DAVIDAVIČIUS

LR teisėjų asociacijos narys

Žurnalas „Juristas" 2009 m. Nr. 6

www.paciolis.lt

[ Gryžti į skyrių Juristas | Grįžti į pagrindinį skyriaus puslapį ]