Actio Pauliana teoriniai aspektai

                      Actio Pauliana institutas, kilęs iš Romėnų teisės, yra aptinkamas visų Europos kontinentinės teisės tradicijos šalių teisės aktuose. Kai kuriose jų, pavyzdžiui, Prancūzijoje ar Olandijoje, actio Pauliana institutas yra inkorporuotas į Civilinius kodeksus, kitose, pavyzdžiui, Austrijoje ar Vokietijoje, šis institutas aptinkamas atskiruose įstatymuose. Panašų į actio Pauliana institutą turi ir bendrosios teisės tradicijos valstybės.[1] Pauliano ieškiniu siekiama apginti kreditorių nuo tokių nesąžiningo skolininko veiksmų, kuriais skolininkas, siekdamas išvengti vykdyti prievolę kreditoriui, pablogina savo turtinę padėtį, nesąžiningai perleisdamas savo turtą kitiems asmenims.[2] Pažymėtina, jog vien tas faktas, kad skolininkas, būdamas skolingas kreditoriui, vienokiu ar kitokiu būdu perleido savo turtą tretiesiems asmenims, nedaro tokio sandorio ydingo ir nesuteikia kreditoriui teisės tokio sandorio ginčyti remiantis actio Pauliana institutu. Kad atsirastų galimybė tokį sandorį ginčyti, yra būtinas nesąžiningas skolininko siekis išvengti vykdyti savo prievolę kreditoriui, pabloginant savo turtinę padėtį. Be to, kad toks skolininko sudarytas sandoris būtų nuginčytas, yra būtina įrodyti ir trečiojo asmens, su kuriuo skolininkas sudarė sandorį, nesąžiningumą.

Galimybės reikšti Pauliano ieškinį teisinės prielaidos

                      Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (LR CK) 6.66 str. 1 dalyje yra nurodyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžia kreditoriaus teises. To paties straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad pripažinti dvišalį sandorį negaliojančiu šio straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu galima tik tuo atveju, jeigu trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Kaip galime matyti iš šios teisės normos, straipsnyje yra įtvirtintos trys aplinkybės, kurias įrodyti yra būtina, norint nuginčyti skolininko sudarytus sandorius. Kiekvieną šių aplinkybių paanalizuosime detaliau:

1. Skolininko sudarytus sandorius galima nuginčyti tik tuo atveju, jeigu skolininkas jų sudaryti neprivalėjo. Sandorių, kuriuos skolininkas sudaryti privalėjo, kreditorius neturės teisės ginčyti, pavyzdžiui: skolininkas sudaro sandorius, kurie yra būtini skolininko ūkinei veiklai vykdyti.
2. Skolininkas sudaro sandorius, kurie pažeidžia kreditoriaus teises. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, CK 6.66 str. 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus teises: jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai ir teisės, turi būti vertinama pagal konkrečios bylos faktines aplinkybes. Nustatant šią Pauliano ieškinio instituto taikymo sąlygą, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir tokiais skolininko sudarytais sandoriais, kurie, nors ir nesukėlė skolininko bendro nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti; kreditoriaus teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas ir toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka gerokai ilgiau.[3] Sandoris taip pat gali būti pripažintas pažeidžiančiu kreditoriaus teises, kai skolininkas, jau būdamas nemokus, atsiskaito su kitais kreditoriais, neturinčiais pirmumo teisės. Pažymėtina, kad tie sandoriai, kuriuos sudaręs skolininkas lieka mokus ir gali vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriui, negali būti nuginčijami Pauliano ieškiniu.
3. Dvišalis atlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jeigu trečiasis asmuo, sudarydamas sandorį su skolininku, buvo nesąžiningas. Ši norma yra sietina su LR CK 4.96 straipsniu, kuris bendrąja prasme nustato, kad iš sąžiningo įgijėjo daiktas gali būti išreikalautas tik tuo atveju, jeigu savininkas tą daiktą nustojo valdyti ne savo valia.

Kreditoriaus teisių gynimo reiškiant Pauliano ieškinį problematika

Kaip matyti iš ankstesniame skyriuje aptartų aplinkybių, įstatymų leidėjas nustato gana griežtas skolininko sudarytų sandorių nuginčijimo sąlygas. Viena sunkiausiai įgyvendinamų sąlygų kreditoriui, siekiančiam nuginčyti skolininko sudarytą sandorį, - įrodyti kreditoriaus teises pažeidžiančio skolininko sudaryto sandorio šalių nesąžiningumą. Kadangi Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nustato asmens sąžiningumo prezumpciją, t. y. asmuo turi būti laikomas sąžiningu, kol neįrodyta priešingai, todėl atlygintinį dvišalį sandorį tarp skolininko ir trečiojo asmens kreditorius gali nuginčyti tik įrodęs trečiojo asmens nesąžiningumą, t. y. nuginčijęs skolininko ir trečiojo asmens sąžiningumo prezumpciją. Kadangi nuginčyti asmens sąžiningumo prezumpciją gali būti itin sudėtinga, nes tai labai apsunkintų kreditoriaus galimybes nuginčyti skolininko sudarytus sandorius, todėl įstatymų leidėjas LR CK 6.67 straipsnyje įtvirtina tuos atvejus, kai bus preziumuojama, kad trečiasis asmuo yra nesąžiningas, t. y. pateikia priešingą, nesąžiningumo, prezumpciją. Vadovaujantis šiuo straipsniu, bus laikoma, kad kreditoriaus teises pažeidžiančio skolininko sudaryto sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudaro sandorį su sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais, taip pat jeigu skolininkas - juridinis asmuo - sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo narys, taip pat kitais LR CK 6.67 straipsnyje įtvirtintais pagrindais. Tokios nuostatos, įtvirtinančios skolininko sudaryto sandorio šalių nesąžiningumą, yra gana logiškas įstatymų leidėjo žingsnis, paremtas nuostata, kad nesąžiningas skolininkas, siekdamas sukelti savo nemokumą tam, kad kreditorius neturėtų galimybių iš skolininko išieškoti savo skolos, savo turtą siekia perleisti sau artimiems asmenims ar asmenims, kurie būtų su juo susiję. Toks skolininko elgesys būtų paaiškinamas nesąžiningo skolininko siekiu perleisti savo turtą, kad kreditorius netektų galimybės iš jo patenkinti savo reikalavimo, tačiau tuo pačiu išlaikyti faktinę šio turto kontrolę. Šiuo atveju taip pat derėtų akcentuoti, kad ši nesąžiningumo prezumpcija egzistuoja tik LR CK 6.67 straipsnyje nustatytais pagrindais. Visais kitais atvejais bus preziumuojamas sandorio šalių sąžiningumas.
Problema kyla LR CK 6.67 straipsnyje nenurodytais atvejais. Tokiais atvejais kreditoriui, siekiančiam nuginčyti skolininko sudarytus sandorius, teks įrodinėti ne tik skolininko, bet ir trečiojo asmens, su kuriuo skolininkas sudarė sandorį, nesąžiningumą. Tokį kreditoriaus teises pažeidžiančio sandorio šalių nesąžiningumą gali padėti įrodyti kai kurie faktai:
1.      Skolininkas sudarė sandorį su trečiuoju asmeniu, perleisdamas jam turtą už nepagrįstai mažą kainą. Nepagrįstai maža kaina teismų praktikoje yra pripažįstama tokia kaina, kuri yra gerokai žemesnė už to turto rinkos kainą. Turto perleidimas tokia gerokai žemesne nei rinkos kaina yra laikytinas objektyviu sandorio šalių nesąžiningumo elementu. Problema kyla tuomet, kai tam tikro turto rinkos kaina yra gana sunkiai nustatoma, todėl siekiant įrodyti kreditoriaus teises pažeidžiančio sandorio šalių nesąžiningumą, būtina konstatuoti ir subjektyvų sandorio šalių nesąžiningumą. Pavyzdžiui, skolininkas sudarė sandorį su trečiuoju asmeniu dėl antikvarinio meno kūrinio pardavimo. Pažymėtina, kad asmeniui, kuris nėra šios srities specialistas, nustatyti tokio turto vertę gali būti itin sunku, todėl tais atvejais, kai toks meno kūrinys skolininko buvo parduotas trečiajam asmeniui už gana nedidelę kainą ir nė viena iš šio sandorio šalių nėra meno kūrinių žinovė, manytina, kad tokio sandorio šalių sąžiningumo prezumpcija liks nepaneigta. Ir priešingai, jeigu tokio sandorio šalys yra meno kūrinių žinovės arba bus iš kitų šaltinių nustatyta, kad šalys šio meno kūrinio vertę žinojo ar turėjo žinoti, pavyzdžiui, bus nustatyta, kad šalys kreipėsi į atitinkamos srities ekspertą ar žinovą, siekdamos išsiaiškinti tokio kūrinio vertę, o kūrinys vėliau vis tiek buvo parduotas už gerokai žemesnę kainą, tokiu atveju sandorio šalių sąžiningumo prezumpcija gali būti nuginčyta. Taigi tais atvejais, kai skolininkas savo turtą perleidžia trečiajam asmeniui už gerokai žemesnę kainą nei to turto rinkos vertė, sandorio šalių nesąžiningumas gali būti konstatuotas įrodžius objektyvųjį nesąžiningumo elementą, t. y. kad turtas perleistas už gerokai žemesnę nei rinkos kainą, ir subjektyvųjį šalių nesąžiningumo elementą, t. y. kad sandorio šalys žinojo ar turėjo žinoti, kad turtas yra perleidžiamas daug pigiau nei rinkos kaina.
2.      Skolininko sudaryto sandorio šalių nesąžiningumą taip pat gali padėti įrodyti tas faktas, kad skolininkas perleido turtą trečiajam asmeniui, o trečiasis asmuo su skolininku visiškai neatsiskaitė ar atsiskaitė tik iš dalies. Šiuo atveju gana svarbu yra nustatyti, ar trečiasis asmuo vengia atsiskaityti su skolininku tyčia ar dėl to, kad yra pats tapęs nemokus. Jei trečiasis asmuo yra tapęs nemokus, tai gali būti laikoma objektyvia priežastimi, kodėl skolininkas neatgauna jam priklausančios skolos už perleistą turtą. Tačiau priešingai, jei trečiasis asmuo, būdamas mokus, vengia atsiskaityti su skolininku, o skolininkas nesiima jokių veiksmų, kad savo skolą atgautų, tai gali būti laikoma rimtu įrodymu, kad skolininkas, sudarydamas sandorį su trečiuoju asmeniu, iš tikrųjų stengėsi paslėpti savo turtą nuo kreditoriaus, kad šis negalėtų į jį nukreipti išieškojimo. Tokiu atveju kreditorius gali ginti savo teises dvejopai: a) ginčyti šį skolininko sudarytą sandorį reikšdamas Pauliano ieškinį ir kaip skolininko bei trečiojo asmens, su kuriuo skolininkas sudarė sandorį dėl turto perleidimo, nesąžiningumo įrodymą pateikti tą faktą, kad trečiasis asmuo, būdamas mokus, vengia atsiskaityti su skolininku (šiuo atveju - savo kreditoriumi); tai gali būti pagrindas konstatuoti skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumą; b) vadovaudamasis LR CK 6.68 straipsniu reikšti netiesioginį ieškinį trečiajam asmeniui ir taip priverstinai įgyvendinti trečiojo asmens prievolę atsiskaityti su kreditoriaus skolininku. Tokiu atveju iš trečiojo asmens išreikalautas turtas bus įskaitomas į skolininko turtą ir iš jo bus tenkinami visų skolininko kreditorių reikalavimai.
                      Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad, jeigu skolininkas perleido bet kokį turtą trečiajam asmeniui neatlygintinai ir toks perleidimas pažeidžia kreditoriaus interesus, kreditoriaus reikalavimu toks perleidimas gali būti pripažintas negaliojančiu, nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo.
                      Dar vienas actio Pauliana instituto taikymo probleminis aspektas yra tas, kad kreditoriams gana dažai pavyksta įrodyti nesąžiningus skolininkų veiksmus sudarant sandorius, kuriais skolininkai dirbtinai sukelia savo nemokumą, tačiau nepavyksta nuginčyti trečiojo asmens sąžiningumo prezumpcijos. Įrodyti skolininko nesąžiningumą dažniausiai būna daug lengviau nei trečiojo asmens, nes skolininkas žino savo įsipareigojimus kreditoriui, taigi dažniausiai visi veiksmai, kuriais skolininkas dirbtinai sukelia savo nemokumą ar sąmoningai pablogina savo mokumą, patys savaime įrodo skolininko nesąžiningumą. Tačiau to dažniausiai nepakanka trečiojo asmens nesąžiningumui įrodyti. Kadangi trečiasis dažnai gali nežinoti apie skolininko įsipareigojimus kreditoriams, taigi gali ir nežinoti, kad skolininko sudaromas sandoris su juo pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Todėl neįrodžius trečiojo asmens nesąžiningumo, toks skolininko sudarytas sandoris negalės būti kreditoriaus nuginčytas.

SIC!

                      Galima akcentuoti, kad actio Pauliana institutas Lietuvos teisinėje sistemoje suteikia galimybę kreditoriams aktyviau ginti savo pažeidžiamas teises. Vis dėlto dabartinis teisinis reguliavimas šiuo aspektu sukuria gana sunkias sąlygas kreditoriams ginčyti skolininkų sudaromus nesąžiningus sandorius. Jeigu kreditorius susiduria su nesąžiningais skolininko veiksmais, kurie nepatenka į LR CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos reguliavimo sritį, kreditoriui gali kilti labai daug sunkumų įrodinėjant tokio kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalių nesąžiningumą. Pažeistos kreditoriaus teisės taip pat nebus apgintos ir tuo atveju, jeigu pavyks įrodyti skolininko nesąžiningumą sudarant sandorį, tačiau nepavyks įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo. Net ir tuo atveju, jeigu kreditorius įžvelgia realią galimybę nuginčyti skolininko nesąžiningai sudarytus sandorius, kreditoriui greičiausiai teks labai ilgai bylinėtis teisme, nes bylos dėl actio Pauliana instituto taikymo yra vienos sudėtingiausių ir ilgiausiai trunkančių. Manytina, kad įstatymų leidėjui reikėtų nustatyti efektyvesnes priemones ir (arba) supaprastinti būdus, kuriais kreditoriai galėtų efektyviau užkirsti kelią nesąžiningiems skolininkams išvengti savo prievolių vykdymo.

--------------------------------------------------------------------------------------------------

Dominykas VANHARA

Teisininkas

Žurnalas „Juristas", 2009 m. Nr. 11

[ Gryžti į skyrių Juristas | Grįžti į pagrindinį skyriaus puslapį ]