|
DARBUOTOJŲ MATERIALINĖ ATSAKOMYBĖ Juristas 2010 Nr. 6.
Paskelbtas: Moderator
, Įjungta: 12-4-2011
Henrikas DAVIDAVIČIUS
LR teisėjų asociacijos narys
Darbo teisė reguliuoja ne tik darbuotojo ir darbdavio tarpusavio santykius įgyvendinant tarp tų šalių sudarytą darbo sutartį, bet ir kitus tiesiogiai su tuo susijusius santykius, tarp jų – ir darbuotojų materialinės atsakomybės prieš darbdavį klausimus. Jie ir aptariami šioje publikacijoje.
Pagrindinis materialinės atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui, t. y. įmonei, įstaigai, organizacijai (toliau – įmonė) ar fiziniam asmeniui, dėl darbuotojo kaltės padarytos visos ar dalies turtinės žalos (nuostolių) atlyginimą. Mūsų šalies Konstitucijos 23 straipsnis nustato, kad nuosavybė yra neliečiama, ją saugo įstatymai. Vadovaujantis šia nuostata, asmenys, pagal darbo sutartį samdomi dirbti pas darbdavį įmonėje, privalo saugoti ir tausoti darbovietės turtą. Jeigu nevykdydami šių reikalavimų darbuotojai padaro turtinės žalos darbdaviui, jie privalo atlyginti padarytą žalą Darbo kodekso (DK) XVII skyriuje nustatyta tvarka. Ji ir aptariama šioje publikacijoje.
Materialinės atsakomybės sąlygos
Darbo kodekso 4 str. 1 d. 11 punkte nurodyta, kad darbo įstatymai nustato materialinės atsakomybės sąlygas ir dydį (ribas). Kadangi darbo sutartis sudaroma laisva darbuotojo ir darbdavio valia, tai kitu rašytiniu susitarimu, sudaromu kartu su darbo sutartimi (pavyzdžiui, sutartimi dėl darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės), gali būti sukonkretinti darbuotojo materialinės atsakomybės klausimai, tačiau jie negali prieštarauti Darbo kodekse esančioms imperatyvioms nuostatoms ir pabloginti darbuotojo padėties, palyginti su ta, kurią nustato veikiantys teisės aktai.
Sprendžiant darbuotojų materialinės atsakomybės klausimus, yra taikomos specifinės taisyklės, būdingos tik šiam darbo teisės institutui. Jas sąlygoja tas faktas, kad darbdavys organizuoja darbą, todėl turi prisiimti tam tikrą riziką ir atsakomybę už nepalankius padarinius, kai darbuotojui atliekant darbines pareigas, numatytas darbo sutartyje, kituose norminiuose teisės aktuose, atsiranda tam tikra turtinė žala darbdaviui. Be to, darbo santykiuose darbuotojas ekonominiu požiūriu yra silpnesnė nei darbdavys darbo sutarties pusė, todėl išieškant iš darbuotojo dėl jo kaltės padarytą turtinę žalą, šis darbo teisės institutas jo atžvilgiu taiko tam tikrus apribojimus. Mat darbuotojo gaunamas darbo užmokestis paprastai yra pagrindinis jo, o kartais ir visos šeimos, pragyvenimo šaltinis, todėl visais atvejais jo padarytos materialinės žalos visiškas atlyginimas darbuotojui būtų nepakeliama našta.
DK 245 straipsnis nustato, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba jas netinkamai atlikdamas. Darbo kodekse detaliai išaiškintos darbuotojų materialinės atsakomybės sąlygos. Jos iš esmės skiriasi nuo turtinės atsakomybės, kurią nustato Civilinis kodeksas (CK). Kai kurių kategorijų darbuotojų (pavyzdžiui: valstybės tarnautojų, kariškių ir kt.) darbinį statusą reglamentuoja specialūs teisės aktai (įstatymai, statutai ir pan.). Jie nustato ir tų darbuotojų materialinės atsakomybės išskirtines sąlygas; šioje publikacijoje jos neaptariamos.
Darbuotojų materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo darbuotojas padaro žalą darbdaviui aplaidžiai vykdydamas savo darbo pareigas arba jų iš viso neatlikdamas. Kaip nurodyta DK 246 straipsnyje, tokiai atsakomybei atsirasti vienu metu būtinos šios sąlygos:
1) realios turtinės žalos padarymas darbdaviui;
2) žala padaryta darbuotojo neteisėta veika;
3) priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo;
4) darbuotojo kaltė dėl žalos padarymo;
5) teisės pažeidimo metu darbuotojas ir darbdavys buvo susiję darbo santykiais;
6) žalos atsiradimas yra saistomas su darbuotojo darbine veikla.
Žala yra darbdavio turtinio intereso pažeidimas, t. y. jo turtiniai ar kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis. Dėl to atsiradę nuostoliai yra padarytos žalos piniginė išraiška.
Darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui padarytą turtinę (materialinę) žalą, atsiradusią dėl šių priežasčių: turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo); medžiagų pereikvojimo; baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės; išlaidų, susidariusių dėl sugadintų daiktų; netinkamo materialinių vertybių saugojimo; netinkamos materialinių ar piniginių vertybių apskaitos; dėl to, kad nesiimta priemonių užkirsti kelią blogai produkcijai išleisti, materialinėms ar piniginėms vertybėms grobti, ir kitokių darbo tvarkos taisyklių, pareiginių nuostatų ar kitų instrukcijų pažeidimo ( DK 253 str.).
Pagal bendras sąlygas darbuotojas už įmonei padarytą žalą atsako tik tuomet, kai ji atsiranda dėl jo neteisėto elgesio, kuriuo buvo pažeisti įstatymai ir kiti teisės aktai, taip pat įmonės lokaliniai norminiai aktai (darbo tvarkos taisyklės, kolektyvinė sutartis, pareiginiai nuostatai, saugos darbe instrukcija ir kt.). Darbuotojas šiuos neteisėtus veiksmus gali padaryti tiek tyčia, tiek ir dėl neatsargumo (nerūpestingumo, aplaidumo). Tam tikrais atvejais nuo darbuotojo kaltės formos priklauso ir atlygintinų nuostolių dydis.
Darbo įstatymai nustato, kad atlygintinos žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos (DK 257 str. 1 d.). Negautos pajamos yra tos pajamos, kurios prarandamos dėl darbuotojų kaltės padarytos žalos (pavyzdžiui, vairuotojas apgadina autobusą, su juo negalima išvažiuoti į reisą, dėl to darbdavys negauna pajamų).
Savo ruožtu darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojui tinkamas darbo sąlygas, kurios užtikrintų galimybę išsaugoti jam patikėtą įmonės turtą. Kaip konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT), jeigu žala atsiranda dėl to, kad nebuvo sudarytos būtinos sąlygos išsaugoti patikėtas vertybes, teismas, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes ir darbuotojo kaltės laipsnį, gali sumažinti atlygintinos žalos dydį (LAT 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-215/2005).
Materialinė atsakomybė negali būti taikoma, kai darbuotojas padaro žalos darbdaviui teisėtais veiksmais, t. y. veikdamas būtino reikalingumo atveju (gelbėdamas įmonės turtą nuo gaisro, išlaužia cecho duris, apgadina įrenginius ir pan.). Manytume, kad neturėtų būti reikalaujama iš darbuotojo materialiai atlyginti žalą, atsiradusią dėl įmonės normalios gamybinės ir ūkinės veiklos rizikos. Pastaroji dažniausiai yra susijusi su naujos produkcijos gamyba. Tokia rizika laikoma normaliu dalyku, jeigu nuostoliai atsirado siekiant įmonei naudos ir jeigu jų išvengti kitomis priemonėmis nebuvo įmanoma.
Darbo įstatymai įpareigoja darbdavį įrodyti darbuotojo padarytą tikrąją žalą, jo neteisėtą ir tuo pačiu kaltą elgesį dėl tos žalos atsiradimo bei priežastinį ryšį tarp tos veikos ir žalos atsiradimo. Jei žala padaroma turtui, kai tarp darbo sutarties šalių pagal DK 256 straipsnį yra pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, darbuotojo kaltė yra preziumuojama, t. y. daroma prielaida, kad turtinė žala atsirado dėl darbuotojo kaltės. Tokiu atveju darbuotojas gali būti atleistas nuo pareigos atlyginti darbdavio patirtus nuostolius, jei jis įrodo, kad ši žala atsirado ne dėl jo kaltės (LAT 2001 m. sausio 31 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3-3K-126/2001).
Materialinės atsakomybės rūšys
Darbo kodeksas nustato, kad už darbdaviui padarytą turtinę žalą darbuotojams gali būti taikoma ribota arba visiška (pilnutinė) materialinė atsakomybė. Ribota materialinė atsakomybė taikoma tais atvejais, kai teisės aktai nenustato darbuotojo pareigos visiškai atsakyti už darbdaviui padarytą turtinę žalą.
DK 254 straipsnis nustato, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne didesnę kaip trijų jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, įvardytus DK 255 straipsnyje, kai darbuotojai privalo atlyginti visą žalą. Be to, DK 85 str. 3 dalyje yra nustatyta, kad įmonės, struktūrinio padalinio vadovams ir kitiems pareigūnams, dėl kurių kaltės kilo streikas arba kurie nevykdė ar uždelsė įvykdyti taikinimo komisijos, darbo arbitražo, trečiųjų teismo sprendimus, arba kai jie pažeidė DK 83 straipsnio reikalavimus, gali būti taikoma materialinė atsakomybė iki šešių mėnesių pareiginės algos dydžio, jeigu dėl jų kaltės darbdaviui buvo padaryta turtinė žala.
Darbuotojų darbo užmokesčio vidurkis apskaičiuojamas pagal Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 (Žin., 2003, Nr. 52-2326 ir kt.) nustatytą tvarką. Pagal ją darbuotojo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš trijų paskutinių mėnesių, einančių prieš tą mėnesį, per kurį paaiškėjo padaryta žala, to darbuotojo gauto uždarbio vidurkio.
Jeigu žala įmonei padaroma nevienkartiniais ir tarpusavyje nesusijusiais veiksmais, už kiekvieną žalos padarymo faktą darbuotojui gali būti taikoma ribota, iki jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio materialinė atsakomybė. Tokiais atvejais visos išskaitos iš darbo užmokesčio, neviršijančio Vyriausybės nustatytos minimaliosios mėnesinės algos, yra sumuojamos, tačiau darbuotojui turi būti paliekama 50 proc. išmokėtino darbo užmokesčio ir išskaita daroma, kol bus galutinai atsiskaityta (DK 225 str. 2 d.).
DK 255 straipsnis įpareigoja darbuotojus atlyginti visą darbdaviui atsiradusią žalą, jeigu ji padaryta:
1) tyčine veika;
2) dėl nusikalstamos veikos, konstatuotos BPK nustatyta tvarka;
3) darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis;
4) prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones, perduotus darbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas, pusgaminius ar gaminius gamybos procese;
5) kitokiu būdu ar kitokiam turtui, kai visiška materialinė atsakomybė už padarytą žalą nustatyta specialiuose įstatymuose;
6) neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotinių ar toksinių medžiagų darbuotojo;
7) dėl priežasčių, nurodytų kolektyvinėje sutartyje.
Pateikta teisės norma rodo, kad Darbo kodekse nėra išvardyti visi darbuotojų visiškos materialinės atsakomybės atvejai. Darbdavio įgaliotų asmenų ir darbuotojų kolektyvo (profsąjungos, o jei jos nėra – darbo tarybos) atstovų parengtoje ir darbuotojų kolektyvui pritarus pasirašytoje darbovietės kolektyvinėje sutartyje gali būti numatyti ir kiti atvejai, kai už darbuotojo padarytą žalą jam galės būti taikoma visiška materialinė atsakomybė (pavyzdžiui, kai darbuotojas pradangina įmonės materialines vertybes, gautas pagal važtaraštį ar vienkartinį įgaliojimą, ir pan.).
Savitas teisinis statusas taikomas akcinių bendrovių vadovams, kurie bendrovėje dirba pagal darbo sutartį ir kuriems taikomos darbo įstatymų nuostatos. Mat akcinės bendrovės vadovo, kaip bendrovės vienasmenio valdymo organo, teisinį statusą reglamentuoja Civilinio kodekso normos, skirtos akcinių bendrovių veiklai reguliuoti, ir Akcinių bendrovių įstatymas (Žin., 2003, Nr. 123-5574 ir kt.). Akcinės bendrovės vadovo, dirbančio pagal darbo sutartį, teisinio statuso dualistinę prigimtį nurodė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išplėstinė kolegija 2001 m. spalio 16 d. išnagrinėtoje ieškovo V. P. civilinėje byloje Nr. 3K-7-760/2001. Tokią nuostatą šis teismas išsakė ir kitose kasacinėse nutartyse.
Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnis nurodo, kad bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis atstovavimas bendrovei. Su bendrovės vadovu gali būti sudaryta jo visiškos materialinės atsakomybės sutartis.
Kai bendrovės vadovas sudaro sandorį, viršydamas savo kompetenciją, normalią ūkinę riziką, ar atlieka kitus neteisėtus veiksmus ir tuo bendrovei padaro žalos (įskaitant ir negautą pelną) arba dėl to vadovas gauna tiesioginės ar netiesioginės naudos bendrovės akcininkų sąskaita, bendrovė ir jos akcininkai turi teisę teismine tvarka reikalauti atlyginti dėl tokio sandorio arba tokių veiksmų patirtą žalą, įskaitant ir negautą pelną. Tokiais atvejais bendrovės vadovui taikomi ne darbo įstatymai, bet Akcinių bendrovių įstatymas. Šios pozicijos laikosi teismo praktika. Taip Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą pagal AB ,,Laivitė“ ieškinį, atsakovui G. R. nurodė, kad akcinių bendrovių vadovų žalos, padarytos bendrovei, santykiams taikytinas Akcinių bendrovių įstatymas ir kitos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos, bet ne darbo įstatymai (LAT 2001 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-1203/2001).
Visiškos materialinės atsakomybės sutartis
Visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymas yra darbdavio prerogatyva, nes tokia sutartis visų pirma gina darbdavio interesus. Tačiau DK 256 straipsnis nurodo dvi vienu metu būtinas sąlygas, kad su pilnamečiu darbuotoju galėtų būti pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis: pirma, tas darbas turi būti tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu; sutartis sudaroma ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe; antra, tokių konkrečių darbų ir pareigų sąrašas pateiktas darbovietės kolektyvinėje sutartyje.
Tačiau mūsų šalyje tik nedaugelis įmonių turi kolektyvines sutartis, o gamybos interesai reikalauja apsaugoti materialines vertybes, kurios gamybinės veiklos procese yra perduodamos naudotis atskiriems darbuotojams. Todėl Seimas 2009 m. liepos 23 d. įstatymu Nr. XI-44 (Žin., 2009, Nr. 93-3993) papildė DK 256 str. 1 dalį, nurodydamas, kad, jeigu įmonėje nėra kolektyvinės sutarties, konkrečių darbų ir pareigų, kada reikia sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartis, sąrašas pateikiamas darbovietės darbo tvarkos taisyklėse, jas suderinus su darbuotojų atstovais. Ši pataisa galioja iki 2010 m. gruodžio 31 dienos.
Teismų praktikoje tokios pozicijos laikytasi ir anksčiau. Taip 2003 m. balandžio 3 d. ieškovas A. S. įsidarbino UAB vadybininku ir kitą dieną su juo buvo pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Ieškovas skunde teismui nurodė, kad UAB nėra kolektyvinės sutarties, ir prašė panaikinti su juo neteisėtai sudarytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs A. S. kasacinį skundą, konstatavo, kad byloje nustatyta, jog ieškovas atsakovo įmonėje dirbo vadybininku ir jo darbas buvo tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių priėmimu bei išdavimu. Esant tokiam darbo pobūdžiui, darbdavys pagrįstai sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį su darbuotoju (LAT 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-600/2005). Šis teismas 2007 m. vasario 6 d. nutartyje, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 3K-3-37/2007, nurodė, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe (DK 256 str. 1 d.). Tokios sutarties sudarymo su darbuotojais prielaida yra ta, kad jų darbas tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių išsaugojimu. Pagal savo teisinį pobūdį visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra tęstinė, dvišalė, t. y. pagal ją abi šalys (darbdavys ir darbuotojas) turi tam tikras teises ir pareigas.
Kai su priimtu dirbti asmeniu sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, darbo sutarties pavyzdinėje formoje (10 p.) nurodoma, kad darbuotojas pagal atskirą rašytinę sutartį visiškai prisiima materialinę atsakomybę už jam patikėtą darbovietės turtą. Tokioje visiškos materialinės atsakomybės sutartyje nurodoma, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokie įsipareigojimai tenka darbdaviui, turinčiam užtikrinti sąlygas, kad darbuotojas turėtų realią galimybę išsaugoti jam patikėtą įmonės turtą, t. y. materialius daiktus ir nematerialaus pobūdžio vertybes (pavyzdžiui: pinigus, akcijas ir kt.). Jeigu darbas (pareigos) yra nurodytas sąraše, kuris pateiktas kolektyvinėje sutartyje arba darbo tvarkos taisyklėse, tačiau darbuotojas atsisako pasirašyti visiškos materialinės atsakomybės sutartį, administracija gali su juo nutraukti darbo sutartį DK 129 straipsnio pagrindu bei tvarka.
Vyriausybės 2008 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 370 (Žin., 2008, Nr. 49-1822) patvirtintos naujos redakcijos Inventorizacijos taisyklės (5 p.) nustato, kad, keičiantis materialiai atsakingiems asmenims, turi būti inventorizuojama ta turto dalis, kuri yra perduodama vieno materialiai atsakingo asmens kitam atsakingam asmeniui pagal reikalų perdavimo ir priėmimo dienos būklę. Jeigu dėl kartu dirbamo materialiai atsakingo darbo neįmanoma atskirti atskirų darbuotojų atsakomybės už patikėtą turtą, gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis su darbuotojų grupe, pavyzdžiui, su sandėlyje kartu dirbančiais vedėju, sandėlininkais ir pagalbiniais darbuotojais. Šioje sutartyje aptariamos sąlygos, kas turi būti daroma, jei keičiasi darbuotojų grupės sudėtis. Tokiais atvejais konstatuotą žalą atlygina visi sutartį pasirašę darbuotojai ir kiekvienam iš jų atlygintinos žalos dalis nustatoma proporcingai jų dirbtam laikui, per kurį susidarė žala, jeigu šioje sutartyje nenustatyta kitaip. Bet kai įmonės turtu bendrai naudojasi grupė žmonių, pavyzdžiui, kelios darbuotojų brigados, kurioms keičiantis turtas viena kitai neperduodamas, jų atžvilgiu visiška materialinė atsakomybė sutartiniu pagrindu negali būti taikoma.
Atlygintinos žalos dydžio nustatymas
Darbuotojo padaryta turtinė žala nustatoma vadovaujantis revizijos aktais, inventorizacijos žiniaraščiais, kitais dokumentais. Nuo šių dokumentų įforminimo dienos skaičiuojami ir terminai tuos nuostolius išieškoti (ieškinio senaties termino pradžia).
Darbuotojo padaryti nuostoliai nustatomi pagal darbdavio patirtą žalą, kuri apima ir jo negautas pajamas (DK 257 str.1 d.). Turtinės žalos dydis nustatomas pagal prarasto ar sugadinto turto faktinę vertę rinkos kainomis. Apskaičiuojant žalą atsižvelgiama į turto nusidėvėjimą ir jo natūralų sumažėjimą bei patirtas išlaidas (tiesioginius nuostolius). Kai nuostoliai padaryti dėl pašto ženklų, loterijos ir transporto bilietų trūkumo, išieškotina jų nominalioji vertė. Tik tuo atveju, kai darbuotojas laiku praneša apie šių dokumentų praradimą ir įmonės administracija turi galimybę sustabdyti jų faktinį realizavimą, iš kalto asmens išieškomos tik prarastų dokumentų pagaminimo išlaidos.
Darbuotojas, atlikdamas darbines pareigas, gali padaryti turtinę žalą ne tiesiogiai darbdaviui, bet pašaliniams fiziniams ar juridiniams asmenims (teisinėje literatūroje jie vadinami trečiaisiais asmenimis). Tokiu atveju CK 6.264 str. 1 dalis nustato, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Darbdavys, atlyginęs turtinę žalą tretiesiems asmenims pagal civilinius įstatymus, įgyja regreso teisę ieškoti dėl to patirtus nuostolius iš kalto darbuotojo Darbo kodekse nustatyta tvarka. Šiuo atveju atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo, bet darbuotojas tokio regreso tvarka gali atsakyti tiek, kiek leidžiama pagal darbo įstatymus. Tokią išvadą yra pateikęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas ieškovės A. Š. įmonės ieškinį tos įmonės darbuotojui J. S. (LAT 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-210/2007).
Kai žalą kartu padaro keli darbuotojai, jiems taikoma bendra dalinė atsakomybė, t. y. atlygintini nuostoliai nustatomi kiekvienam iš jų atskirai, atsižvelgus į kiekvieno asmens kaltės laipsnį, taikytinos materialinės atsakomybės rūšį ir ribas. Solidariai (t. y. visi bendrai) darbuotojai atsako tuomet, kai jie žalą padaro bendrais nusikalstamais veiksmais, kuriuos nuosprendžiu konstatuoja teismas. Tokiu atveju teismo priteisti visi nuostoliai gali būti pasirinktinai išieškomi iš bet kurio šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo asmens.
Padarytos žalos išieškojimo tvarka
Žalą padaręs darbuotojas gali ją atlyginti savo noru. Tokiais atvejais jis gali įmonei neatlygintinai perduoti lygiavertį turtą, sugadintą daiktą pataisyti arba tą žalą atlyginti pinigais, jeigu įmonė sutinka. Jei žala geruoju neatlyginama, jos nuostoliai (t. y. žalos piniginė išraiška) iš kaltų asmenų išieškomi priverstine tvarka.
Kaip nurodyta DK 258 straipsnyje, darbuotojo padaryta ir jo gera valia šalių susitarimu natūra arba pinigais neatlyginta žala, neviršijanti jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, gali būti išskaitoma iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio darbdavio rašytiniu nurodymu. Toks nurodymas išieškoti žalą gali būti priimamas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos ir tokiam išieškojimui atlikti nėra būtinas darbuotojo sutikimas.
DK 225 straipsnyje nurodyta, kad išskaitų dydis iš darbo užmokesčio, neviršijančio Vyriausybės nustatytos minimaliosios mėnesinės algos, kiekvieną mėnesį negali viršyti 20 proc., o išieškant išlaikymą periodinėmis išmokomis, žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat maitintojo gyvybės atėmimu, atlyginimą ir žalos, padarytos nusikalstama veika, atlyginimą – iki 50 proc. darbuotojui išmokėtino darbo užmokesčio. Darant išskaitas iš darbo užmokesčio, neviršijančio Vyriausybės nustatytos minimaliosios mėnesinės algos, pagal kelis vykdomuosius dokumentus, darbuotojui turi būti paliekama 50 proc. išmokėtino darbo užmokesčio. Iš darbo užmokesčio dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą minimaliosios mėnesinės algos dydį, išskaitoma 70 proc. išmokėtino darbo užmokesčio, jeigu teismas nenustato mažesnio išskaitų dydžio.
Jeigu darbuotojas nesutinka su darbdavio daroma pinigine išskaita, jis turi teisę kreiptis į darbovietės darbo ginčų komisiją per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Kreipimasis į darbo ginčus nagrinėjantį organą sustabdo išieškojimą iš darbo užmokesčio.
Rašytinis nurodymas išskaityti iš darbuotojo darbo užmokesčio negali būti duodamas, jeigu yra praleistas vieno mėnesio terminas nuo žalos paaiškėjimo dienos, darbuotojas yra nutraukęs darbinius santykius su darboviete arba darbuotojo padaryta žala viršija jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį. Šiais atvejais darbdavys per DK 27 straipsnyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą gali pareikšti esamam ar buvusiam darbuotojui ieškinį dėl nuostolių atlyginimo. Tam tikrais atvejais įmonei padarytą žalą teismas gali priteisti nagrinėdamas administracinę ar baudžiamąją bylą.
Teismas, nagrinėdamas bylą dėl materialinės žalos atlyginimo, gali sumažinti atlygintinos žalos dydį atsižvelgdamas į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, taip pat į atsakovo (darbuotojo) turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia. (LAT 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-600/2005). Kai atskiriems darbuotojams žalos atlyginimas sumažinamas dėl jų turtinės padėties, tai negali būti pagrindas padidinti atlygintiną žalą kitiems grupinės materialinės atsakomybės dalyviams.
Teismo priteisti nuostoliai išieškomi pagal Civilinio proceso kodekso nustatytą tvarką. Jei skolininkas priteistų nuostolių pats neatlygina, antstolis jų išieškojimą nukreipia į jo turtą, o jei aprašomo turto nėra, – į skolininko darbo užmokestį. Tokiu atveju išieškotinos sumos dydis yra nustatomas pagal jau minėtą DK 225 straipsnį.
Šiandienėje teisinėje praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai sutarties vykdymas pagal ją prisiimtus įsipareigojimus tampa neįmanomas dėl tam tikrų išorinių, nuo sutarties šalių valios nepriklausančių aplinkybių. Būtent tokiems atvejams išaiškinti ir skirtas nenugalimos jėgos (force majeure) institutas.
Nenugalimos jėgos (force majeure) institutas yra kilęs iš romėnų teisės. Jo užuomazgos yra kildinamos iš romėnų teisėje gerai žinomo principo – impossibilium nulla obligatio est (negalima reikalauti to, kas neįmanoma). Pati šio principo formuluotė yra priskiriama žymiam romėnų teisininkui Iuventus Celsus. Pabrėžtina, kad impossibilium nulla obligatio est principas reiškia išimtį iš kito visuotinai žinomo romėnų teisės principo – pacta sunt servanda.
Plačiau apie tai skaitykite straipsnyje NENUGALIMOS JĖGOS (FORCE MAJEURE) TEISINĖ PRIGIMTIS, JOS SANTYKIS SU KITOMIS ATLEIDIMO NUO CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS APLINKYBĖMIS.
Didesnių piniginių ir protinių išteklių panaudojimo galimybė neretai skatina asmenis verslą pradėti ne po vieną ir, steigiant naują juridinį asmenį, jungti savo kapitalą ir žinias. Tokiu būdu yra prisiimama atsakomybė ir įsipareigojimai ne tik paties juridinio asmens, bet ir kitų atitinkamo juridinio asmens dalyvių atžvilgiu. Tačiau ilgainiui pasikeitęs akcininkų požiūris į verslą, skirtingas požiūris į juridinio asmens valdymą ar jo veiklos perspektyvas gali sąlygoti akcininkų nesutarimus. Vienais atvejais akcininkų ginčai kyla dėl vieno konkretaus pažeidimo ir būna trumpalaikiai, kitais – vieno ar kelių akcininkų interesai yra pažeidžiami įvairiapusiškai ir trunka ilgiau. Neretai tokios situacijos yra žalingos bendrovei, nes objektyviai trukdo jos veiklai, sukuria ateityje nepakeičiamą situaciją. Tokia padėtis gali būti ištaisoma priverstinai parduodant akcijas. Bylos dėl priverstinio akcijų pardavimo, kaip ir bylos dėl juridinio asmens veiklos tyrimo, yra gana retos, tačiau kreipimasis į teismą dažnai būna vienintelė išeitis, siekiant apsiginti nuo esminių ir tęstinių ar tendencingai pasikartojančių akcininko (-ų) teisių pažeidimų.
Daugiau apie tai – straipsnyje PRIVERSTINIS AKCIJŲ PARDAVIMAS – IŠIMTINIS AKCININKO TEISIŲ GYNIMO BŪDAS.
Straipsnyje JURIDINIO ASMENS DALYVIO ATSAKOMYBĖ PAGAL JURIDINIO ASMENS PRIEVOLES nagrinėjama juridinio asmens ir jo dalyvių turto atskirumo principas sąlygoja juridinio asmens atsakomybę pagal savo prievoles tik jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. Tačiau ribotos civilinės atsakomybės taikymas ne visais atvejais užtikrina socialinį teisingumą ir sudaro prielaidas juridinio asmens dalyviams *iktnaudžiauti jų turimomis teisėmis. Dėl šios priežasties yra įtvirtintas papildomos atsakomybės juridinio asmens dalyviams taikymas, kad jie negalėtų piktnaudžiauti galimybe išvengti atsakomybės, prisidengdami ribota turtine atsakomybe tais atvejais, kai nesąžiningi veiksmai lemia juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievolių kreditoriui. Šiame straipsnyje aptariamos subsidiariosios atsakomybės taikymo juridinio asmens dalyviams sąlygos ir teismų formuojama praktika.
|
|
1416: Svečiai
