|
Vertybinių popierių rinkos reglamentavimo naujienos
Paskelbtas: Moderator
, Įjungta: 29-3-2009
Vertybinių popierių rinkos reglamentavimo naujienos, žurnalas „Juristas“, 2006 m. Nr. 9
Autorius - Advokatas Rolandas Misius. El.paštas: rolandas@advokatopaslaugos.lt, Mob.: +370 614 00009, www.advokatopaslaugos.lt
2006 m. birželio 22 d. Seimas priėmė Vertybinių popierių rinkos įstatymo 2, 6, 7, 13, 14, 17, 18, 19, 19 (1), 40, 45, 52, 61 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo trečiuoju (1) skirsniu ir Įstatymo priedo papildymo įstatymą (Žin., 2006, Nr. 77-2963) (toliau Įstatymas). iame straipsnyje apžvelgsime, kaip pasikeitė nacionalinis oficialaus pasiūlymo, privalomo akcijų pardavimo (squeeze-out) ir pirkimo (sell-out) bei akcijų išbraukimo iš vertybinių popierių biržos prekybos sąrašų (delistingavimo) teisinis reglamentavimas. Straipsniu siekiama atkreipti dėmesį į tam tikrus probleminius šių teisinių institutų reglamentavimo klausimus ir paskatinti specialistų diskusijas šia tema. Skaitytojams, neturintiems specialių žinių apie nagrinėjamą dalyką, siūlyčiau susipažinti su ankstesniais autoriaus straipsniais šiomis temomis: Privalomas smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimas („Juristas“, 2004, Nr. 78); Oficialaus pasiūlymo teisinis reglamentavimas Lietuvoje ir užsienio valstybėse („Juristas“, 2005, Nr. 78, 9).
Oficialus pasiūlymas
Pagrindinis naujai priimtų Įstatymo nuostatų, susijusių su oficialaus pasiūlymo teisiniu reglamentavimu, tikslas buvo suderinti nacionalinių teisės aktų nuostatas su Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyva Nr. 2004/25/EB dėl įmonių perėmimo pasiūlymų (toliau - Direktyva). Pažymėtina, kad pagal Direktyvos 21 str. 1 dalį jos įgyvendinimo nacionalinėje teisėje terminas baigėsi 2006 m. gegužės 20 d., tačiau net 2006 m. liepos mėn. didžioji dalis Europos Sąjungos valstybių narių nebuvo įgyvendinusios Direktyvos nuostatų. Kai kurios valstybės narės (pvz., Belgija, Italija) net nesugebėjo parengti įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų projektų.1
Vertybinių popierių rinkos įstatymo 171 straipsnyje naujai reglamentuoti bendrieji oficialaus pasiūlymo principai: vienodas visų akcininkų teisių apsaugos principas, informacijos atskleidimo principas, rinkos skaidrumo principas. ie principai remiasi Direktyvos 3 straipsniu.
Be to, pakeisti oficialaus pasiūlymo pateikimo ir įgyvendinimo terminai. Iki Įstatymo įsigaliojimo pagal tuometinio Vertybinių popierių rinkos įstatymo 19 str. 1 dalį privalomas oficialus pasiūlymas turėjo būti skelbiamas per 30 dienų nuo nustatyto ribinio 40 procentų balsų kiekio įgijimo. Galiojančio įstatymo 18 str. 2 dalis nustato pareigą per 7 dienas viešai paskelbti apie ketinimą teikti oficialų pasiūlymą; šio straipsnio 4 dalis 20 dienų terminą pateikti Vertybinių popierių komisijai cirkuliarą. Pagal Direktyvos 7 str. 1 dalį pakeista ir Vertybinių popierių rinkos įstatymo 172 str. 1 dalis: nustatytas oficialaus pasiūlymo įgyvendinimo laikotarpis ne trumpesnis kaip 14 dienų ir ne ilgesnis kaip 70 dienų.
Aptariant teisinio reglamentavimo naujoves pastebėtina, kad diskutuotinas Vertybinių popierių rinkos įstatymo 18 str. 5 dalyje įtvirtintos teisės normos turinys (beje, analogiška norma buvo įtvirtinta ir senesnės redakcijos įstatyme):
5. Savarankiškai veikiantis asmuo ar sutartinai veikiantys asmenys, peržengę šio straipsnio 1 dalyje nurodytą balsų ribą, netenka visų balsų bendrovės, dėl kurios akcijų teikiamas oficialus pasiūlymas, visuotiniame akcininkų susirinkime.
Manytina, kad ši teisės norma įtvirtina neproporcingus apribojimus stambiajam akcininkui. Įtvirtinta taisyklė gali sukelti nepageidautinų socialinių pasekmių, tarkime, jei dėl balsų netekimo smulkieji akcininkai priims bendrovei nenaudingus sprendimus dėl valdymo organų pakeitimo, finansinių įsipareigojimų ir pan. Balsų netekimas laikytinas sankcija ir turėtų būti taikomas tik už teisės normų pažeidimus, pavyzdžiui, už oficialaus pasiūlymo pateikimo ir įgyvendinimo terminų pažeidimą.
Vertybinių popierių rinkos įstatymo 181 straipsnis reglamentuoja atvejus, kai privalomas oficialus pasiūlymas neteikiamas. Atskirai aptartina šio straipsnio 7 dalis, nustatanti, kad oficialus pasiūlymas neteikiamas, jei asmuo, pateikęs savanorišką oficialų pasiūlymą įsigyti visus bendrovės, dėl kurios akcijų teikiamas oficialus pasiūlymas, vertybinius popierius, įgyja daugiau kaip 40 procentų balsų šios bendrovės visuotiniame susirinkime. i nuostata iš esmės atitinka Direktyvos 5 str. 2 dalį. Aptartoji teisės norma, įtvirtinta tiek nacionaliniu, tiek Europos Bendrijų lygmeniu, turėtų būti taikoma atsižvelgiant į oficialaus pasiūlymo instituto paskirtį. Tarkime, asmuo X įgijo 39,99... procento bendrovės A balsų. is asmuo paskelbia savanorišką oficialų pasiūlymą įsigyti visus bendrovės A vertybinius popierius, tačiau oficialaus pasiūlymo sąlygos yra blogos, pavyzdžiui, labai žema kaina. Nepaisant to, dalis akcininkų, tarkim, 0,1 procento, sutiko su šiuo pasiūlymu ir akcininkui X pavyko peržengti 40 procentų ribą. Formaliai akcininkas X neprivalo skelbti oficialaus pasiūlymo, smulkiųjų akcininkų apsaugos mechanizmas bendrovėje A netaikomas. Manytume, nurodytos teisės normos laikytinos teisinio reglamentavimo spraga. Vertybinių popierių rinkos įstatymo 181 str. 7 dalis ir Direktyvos 5 str. 2 dalis neturėtų būti taikomos asmenims, nesąžiningai bandantiems išvengti pareigos skelbti privalomą oficialų pasiūlymą. Nesąžiningumo įrodymais galėtų būti laikoma: oficialaus pasiūlymo paskelbimas ties 40 procentų balsų riba, savanoriškas pasiūlymas žemesne nei vertybinių popierių rinkos kaina, mažas procentas vertybinių popierių, įgytų per savanorišką oficialų pasiūlymą ir pan.
Teisės aktuose aptariami objektai, kurie gali būti naudojami kaip atlygis už oficialaus pasiūlymo metu įsigytus vertybinius popierius. Direktyvos 5 str. 5 dalyje įtvirtinta bendroji norma, kad kaip atlygį siūlytojas gali siūlyti vertybinius popierius, grynuosius pinigus2 arba jų derinį. Kartu nurodomi atvejai, kai grynieji pinigai turi būti siūlomi bent jau kaip alternatyva: kai kaip atlygis siūlomi nelikvidūs vertybiniai popieriai ir kai oficialaus pasiūlymo teikėjas pasiūlymo metu už grynuosius pinigus įsigyja vertybinių popierių, kurie suteikia daugiau kaip 5 procentus balsavimo teisių. Kartu Direktyva suteikia teisę valstybėms narėms nustatyti, kad atlygis grynaisiais pinigais turi būti siūlomas bent kaip alternatyva visais atvejais.
Nacionalinis Lietuvos Respublikos atlygio už oficialaus pasiūlymo metu perleidžiamus vertybinius popierius teisinis reglamentavimas neatitinka Direktyvos nuostatų. Vertybinių popierių rinkos įstatymo 182 str. 5 dalyje nustatyta, kad privalomo oficialaus pasiūlymo atveju už bendrovės, dėl kurios akcijų teikiamas oficialus pasiūlymas, vertybinius popierius atsiskaitoma tik pinigais. Tuo tarpu Direktyva, kaip minėta, suteikia teisę valstybėms narėms nustatyti, kad pinigai turi būti naudojami bent jau kaip alternatyva (at least as an alternative) visais atvejais. Tokiu būdu pasiūlymą teikiantis asmuo nacionalinio reglamentavimo gali būti įpareigotas siūlyti pinigus kaip alternatyvą vertybiniams popieriams; bet jis turi teisę (nors neprivalo) savarankiškai apsispręsti atsiskaitymams naudoti išimtinai tik pinigus.
Savanoriško oficialaus pasiūlymo atveju Vertybinių popierių rinkos įstatymo 182 str. 5 dalyje nustatyta, kad kaip atlygis gali būti siūlomi arba pinigai, arba vertybiniai popieriai, kuriais prekiaujama Europos Sąjungos valstybėje narėje veikiančioje reguliuojamoje rinkoje. is reglamentavimas, autoriaus nuomone, vėlgi neatitinka Direktyvos reikalavimų. Kaip atlygis pagal Direktyvą gali būti siūlomi bet kurie vertybiniai popieriai, net nelikvidūs, neatsižvelgiant į jų nacionalinę priklausomybę. Vertybiniu popieriumi pagal Direktyvos 1 str. 1 d. e papunktį laikomi bet kurie vertybiniai popieriai, kuriuos galima perleisti ir kurie suteikia balsavimo teises bendrovėje.
Gana neįprastai nacionalinė Lietuvos Respublikos teisė reglamentuoja privalomo oficialaus pasiūlymo kainos nustatymą. Vertybinių popierių rinkos įstatymo 183 str. 1 dalyje nustatyta:
1. Privalomo oficialaus pasiūlymo kaina turi būti ne mažesnė už didžiausią vertybinių popierių, kuriuos oficialaus pasiūlymo teikėjas įsigijo per 12 mėnesių iki šio Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytos balsų ribos peržengimo dienos, kainą ir ne mažesnė už vidutinę svertinę rinkos kainą per 6 mėnesius iki nurodytos balsų ribos peržengimo dienos, kai vertybiniais popieriais yra prekiaujama reguliuojamoje rinkoje.
Įstatymas bendru atveju naudoja du kriterijus oficialaus pasiūlymo kainai nustatyti: aukščiausios kainos taisyklę dėl paties oficialaus pasiūlymo teikėjo įsigytų vertybinių popierių ir vidutinės svertinės rinkos kainos taisyklę dėl bet kurio asmens reguliuojamoje rinkoje įsigytų vertybinių popierių. Gramatiškai taikant šią normą, atrodytų, kad šie kriterijai yra komuliatyviniai: apskaičiuojame, pagal kurį kriterijų kaina yra aukštesnė, šis kriterijus ir taikomas apskaičiuojant privalomo oficialaus pasiūlymo kainą. Toks dviejų kriterijų taikymas bendru atveju nustatant oficialaus pasiūlymo kainą neatitinka Direktyvos 5 str. 4 dalies nuostatų:
Aukščiausia kaina, kurią už tuos pačius vertybinius popierius moka siūlytojas arba sutartinai su juo veikiantys asmenys per tam tikrą valstybių narių nustatytą ne trumpesnį kaip šešių mėnesių ir ne ilgesnį kaip 12 mėnesių laikotarpį iki šio straipsnio 1 dalyje minėto pasiūlymo, laikoma teisinga kaina.
Taigi bendru atveju nustatant oficialaus pasiūlymo kainą turėtų būti taikomas tik vienas kriterijus aukščiausios kainos taisyklė. Lemiamos įtakos privalomojo oficialaus pasiūlymo kainos nustatymui turėjo Jaapo Winterio ekspertų grupės nuomonė. Grupė pažymėjo, kad kapitalo rinka efektyviai funkcionuotų Europos Sąjungoje, būtinas tam tikras privalomajame oficialiame pasiūlyme siūlomos kainos aiškumas. Bendrovių kontrolės įgijimas nebus skatinamas, jei bus privalu skelbti privalomą oficialų pasiūlymą esant nenuspėjamai kainai. Todėl Europos Sąjungos teisėje būtina įtvirtinti stiprią kainos nustatymo prezumpciją, kurią būtų galima lanksčiai taikyti įvairiose situacijose. Kartu grupė pasisakė už aukščiausios kainos taisyklės įtvirtinimą Direktyvoje. Aukščiausios kainos taisyklė saugo tiek smulkiųjų akcininkų, tiek ir oficialųjį pasiūlymą teikiančio asmens interesus. Smulkieji akcininkai gauna didžiausią naudą. Pasiūlymą teikiantis asmuo žino, kad paprastai privalomo oficialaus pasiūlymo metu jam nereikės už akciją mokėti brangiau, nei ketino įgydamas bendrovės kontrolę. Kartu šis asmuo gali nusistatyti, už kokią didžiausią kainą jis yra linkęs įsigyti bendrovės akcijų3 [7, p. 49].
Darytina išvada, kad vidutinės svertinės rinkos kainos kriterijaus taikymo nacionalinėje teisėje turėtų būti atsisakyta, privalomo oficialaus pasiūlymo kaina bendru atveju turėtų būti nustatoma pagal aukščiausios kainos taisyklę.
Direktyvos 5 str. 4 dalyje įtvirtinami atvejai, kada valstybės narės gali įgalioti savo priežiūros institucijas aiškiai nustatytomis aplinkybėmis pagal aiškiai nustatytus kriterijus nukrypti nuo aukščiausios kainos taisyklės prezumpcijos:
Jei yra laikomasi 3 straipsnio 1 dalyje nustatytų bendrųjų principų, valstybės narės gali įgalioti savo priežiūros institucijas pakoreguoti šios dalies pirmojoje pastraipoje minėtą kainą aiškiai nustatytomis aplinkybėmis ir pagal aiškiai nustatytus kriterijus. Tuo tikslu jos gali sudaryti sąrašą aplinkybių, kuriomis aukščiausia kaina gali būti koreguojama ją didinant arba mažinant, pavyzdžiui, kai aukščiausia kaina buvo nustatyta pirkėjo ir pardavėjo susitarimu, kai atitinkamų vertybinių popierių rinkos kaina yra manipuliuojama, kai apskritai rinkos kainoms arba tam tikroms rinkos kainoms įtakos turi išimtiniai įvykiai, arba siekiant išgelbėti sunkumus patiriančią įmonę. Jos taip pat gali nustatyti taikytinus tokiais atvejais kriterijus, pavyzdžiui, vidutinę rinkos vertę per tam tikrą laikotarpį, likviduojamos bendrovės vertę arba kitus objektyvius vertinimo kriterijus, kurie paprastai yra taikomi finansų analizėje.
Analizuojant nacionalinio Vertybinių popierių rinkos įstatymo 183 str. 36 dalių nuostatas akivaizdu, kad jos iš esmės pakartoja aukščiau nurodytas Direktyvos taisykles, t. y. nenustato nei aiškesnių aplinkybių, nei kriterijų. Nukrypimo nuo aukščiausios kainos taisyklės atvejų ir kriterijų rebusus konkrečiais atvejais turėtų spręsti administracinė ir teismų praktika.
Vertybinių popierių rinkos įstatymo 184 str. 1 ir 3 dalyse įtvirtintos taisyklės dėl bendrovės, dėl kurios akcijų teikiamas oficialus pasiūlymas, ir oficialaus pasiūlymo teikėjo darbuotojų ar jų atstovų informavimo apie oficialų pasiūlymą. ios taisyklės remiasi Direktyvos 6 straipsnio nuostatomis.
Vertybinių popierių rinkos įstatymo 184 str. 2 dalyje reglamentuojamas bendrovės, dėl kurios akcijų teikiamas oficialus pasiūlymas, valdymo organų nuomonės apie oficialų pasiūlymą paskelbimas. ios nuostatos atitinka Direktyvos 9 straipsnio 5 dalį.
Vertybinių popierių rinkos įstatymo 184 straipsnio 48 dalyse įtvirtinta Europos vertybinių popierių teisei būdinga pasyvi bendrovės, dėl kurios akcijų teikiamas oficialus pasiūlymas, valdymo organų pozicija oficialaus pasiūlymo atžvilgiu: valdymo ar priežiūros organas, prieš imdamasis veiksmų, kurie gali sužlugdyti sėkmingą oficialaus pasiūlymo rezultatą, išskyrus alternatyvių pasiūlymų ieškojimą, privalo gauti išankstinį visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą. ių nuostatų taikymas nacionalinėje teisėje pagal Direktyvos 12 straipsnį yra neprivalomas. Laikoma, kad valstybės, kuriose įtvirtinta pasyvi valdymo organų pozicija oficialaus pasiūlymo atžvilgiu, tampa patrauklesnės investuotojams, ypač vadinamųjų priešiškų oficialiųjų pasiūlymų atveju.
Vertybinių popierių rinkos įstatymo 185 straipsnyje įtvirtintos specialios taisyklės oficialaus pasiūlymo įgyvendinimo laikotarpiu: dėl vertybinių popierių perleidimo apribojimų, dėl balsavimo teisių apribojimo negaliojimo ir pan. ios nuostatos taip pat remiasi valstybėms narėms neprivalomu Direktyvos 11 straipsniu. Laikoma, kad dėl šių taisyklių, kaip ir dėl pasyvios valdymo organų pozicijos, bendrovės tampa patrauklesnės investuotojams.
Nagrinėjant oficialaus pasiūlymo institutą, svarbi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika. 2006 m. sausio 17 d. Konstitucinio Teismo nutarime buvo nagrinėjamas oficialaus pasiūlymo konstitucingumo klausimas. Teismas padarė visiškai logišką ir teisingą išvadą, kad oficialaus pasiūlymo institutas yra teisėtas. Pagrindinis Konstitucinio Teismo motyvas šis institutas skirtas smulkiųjų akcininkų teisėms apsaugoti, todėl jis padeda apsaugoti Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą.
2005 m. gruodžio 12 d. nutarime Konstitucinis Teismas nagrinėjo, ar teisėta Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo nuostata dėl oficialaus pasiūlymo netaikymo AB „Mažeikių nafta“ privatizavimo santykiams. Rezoliucinėje dalyje Konstitucinis Teismas nustatė, kad ginčijamos teisės normos „ta apimtimi, kuria nėra nustatyta kitų priemonių smulkiųjų akcininkų nuosavybės teisėms apsaugoti, turinčių kompensuoti praradimu, kuriuos jie gali patirti dėl to, kad [...] netaikomos Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymo [...] nuostatos [dėl oficialaus pasiūlymo], prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad privatizuojant valstybės turtą „tikslingumo sumetimai neretai užgoždavo teisinius, taip pat ir iš Konstitucijos kylančius imperatyvus“. Tačiau Konstitucinis Teismas iš esmės įteisina specialius įstatymus, reglamentuojančius atskirų teisės subjektų, pvz., AB „Mažeikių nafta“, teisinį statusą (privatizavimą, reorganizavimą ir pan.):
Pažymėtina, kad tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas, jeigu siekiama užtikrinti konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą, Konstitucijos saugomas bei ginamas vertybes, ir tik tiek, kiek to siekiama.
Konstitucinis Teismas laikosi nuomonės, kad jei specialus įstatymas nustato oficialaus pasiūlymo netaikymą, būtina nustatyti alternatyvias smulkiųjų akcininkų teisių, visų pirma nuosavybės teisės, apsaugos priemones.
Autorius kritiškai vertina Konstitucinio Teismo praktiką dėl įstatymų, reglamentuojančių atskirų subjektų teisinį statusą, legalizavimo. Konstitucijos 67 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta išimtinė Seimo teisė leisti įstatymus. Teisės teorijoje išskiriami teisinei valstybei būdingi įstatymo požymiai. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbiausi yra šie požymiai: 1) svarbiausių visuomeninių santykių reglamentavimas; 2) norminis pobūdis, t.y. įstatymas nustato bendrąsias elgesio taisykles, privalomas visiems asmenims. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo aukščiau nurodytų kriterijų neatitinka. Pagal normų turinį tai ne norminis, o individualaus pobūdžio teisės aktas, nustatantis atskiro ūkio subjekto reorganizavimo ir privatizavimo tvarką. Reglamentuojamų visuomeninių santykių svarba taip pat abejotina. ie santykiai buvo pilnai sureglamentuoti galiojusio Akcinių bendrovių įstatymo ir kitų įstatymų. Specialiųjų teisės normų priėmimo visuomeninės būtinybės autorius neįžvelgia. Aplinkybės, jog tam tikrų subjektų kontrolinis akcijų paketas priklauso valstybei ar politikų noras kuo skubiau baigti privatizavimo procesą, nėra pagrindas minėtai diferenciacijai.
Konstitucijos 23 str. įtvirtintas savininko nuosavybės neliečiamumo principo turinys glaudžiai susijęs su teisėtų lūkesčių principu. Savininkas, įsigijęs atskirus nuosavybės teisės objektus, pagrįstai tikisi, kad visus visuomeninius santykius, susijusius su šiais objektais, reglamentuos įstatymai, priimti remiantis visuotinai priimtomis tarptautinės teisės normomis, pvz., Direktyva. Specialaus įstatymo, be objektyvaus pagrindo nustatančio išimtis iš bendrosios taisyklės, priėmimas šiuos teisėtus lūkesčius pažeidžia bei sumažina teisinį tikrumą.
Autoriaus nuomone, tam tikras oficialaus pasiūlymo instituto sumenkinimas (šalia šio instituto specialiu teisiniu reglamentavimu galima naudoti alternatyvias smulkiųjų akcininkų apsaugos priemones) Konstitucinio teismo nutarime neatitinka Direktyvos nuostatų. Direktyva aiškiai nurodo atvejus, kada turi būti skelbiamas privalomas oficialus pasiūlymas bei neleidžia jų pakeisti alternatyviomis smulkiųjų akcininkų teisių apsaugos priemonėmis.
Privalomas smulkiųjų akcininkų akcijų pardavimas ir pirkimas
Pagal Vertybinių popierių rinkos įstatymo 19 straipsnį privalomo akcijų pardavimo mechanizmas taikomas nepriklausomai nuo to, ar vertybiniais popieriais prekiaujama reguliuojamoje rinkoje. Primintina, kad pagal Vertybinių popierių rinkos įstatymo pataisas4, kuriomis Lietuvoje pirmą kartą buvo įtvirtintas privalomas akcijų pardavimas, squeeze-out right buvo suteikiama tik tų vertybinių popierių atžvilgiu, kurie įtraukti į Lietuvos Respublikoje įregistruotos vertybinių popierių biržos oficialųjį arba einamąjį prekybos sąrašą.
Lietuvoje tebetaikoma plati squeeze-out right samprata, t. y. ši teisė suteikiama neatsižvelgiant į tai, ar nustatytas ribinis akcijų ir balsų procentas peržengtas įgyvendinant oficialųjį pasiūlymą, ar kitais būdais. Vertybinių popierių rinkos įstatymo 19 str. 1 dalis, inter alia reglamentuojanti ribinį akcijų ir balsų procentą, kurį stambusis akcininkas privalo įgyti, kad galėtų įgyvendinti privalomą akcijų pardavimą, suderinta su Direktyvos 15 str. 2 dalies nuostatomis. Įstatymas, kaip ir Direktyva, ribinio procento peržengimui reikalauja dviejų kriterijų, t. y. atitinkamos dalies kapitalo ir balsavimo teisių turėjimo. Ankstesnis įstatymas squeeze-out right siejo tik su vienu kriterijumi, t. y. balsavimo teisių turėjimu. Akivaizdu, kad tiek pagal nacionalinę, tiek ir pagal kitų valstybių teisę akcininko turima bendrovės kapitalo ir balsų dalis gali skirtis, pavyzdžiui, privilegijuotųjų akcijų be balsavimo teisės arba balsavimo teisės perleidimo atveju.
Vertybinių popierių rinkos įstatymo 19 str. 2 dalies nuostatos, reglamentuojančios akcijų kainos nustatymą squeeze-out atveju, iš esmės nekito. Kainos apskaičiavimo principas priklauso nuo to, ar prieš ribinio akcijų ar balsų procento įgijimą buvo pateiktas privalomas oficialus pasiūlymas, ar savanoriškas oficialus pasiūlymas, į kurį atsiliepė ne mažiau kaip 90 procentų akcijų, ar akcijos buvo įsigytos kitais būdais. ios taisyklės remiasi Direktyvos 15 straipsnio nuostatomis dėl sąžiningos kainos nustatymo.
Kitas sveikintinas pakeitimas Vertybinių popierių rinkos įstatymo 19 str. 11 dalies nuostatos, panaikinančios stambiajam akcininkui, įgyvendinančiam saueeze-out right, savigynos teisę. Pagal ankstesnės redakcijos įstatymą, jei smulkusis akcininkas nesudarė akcijų pirkimopardavimo sutarties arba neginčijo siūlomos kainos, privalomojo akcijų pardavimo teisę įgyvendinantis akcininkas, įvykdęs atsiskaitymo prievolę, turėjo teisę ne ginčo tvarka reikalauti, kad vertybinių popierių sąskaitose būtų padaryti įrašai apie akcijų nuosavybės teisės perėjimą. Naujasis įstatymas nustato, kad stambusis akcininkas turi kreiptis į teismą su reikalavimu įpareigoti sąskaitų tvarkytojus padaryti įrašus vertybinių popierių sąskaitose.
Pagrindinė problema, susijusi su privalomo akcijų pirkimo (sell-out) teisiniu reglamentavimu, nėra panaikinta. Vertybinių popierių rinkos įstatymo 19 str. 15 dalyje, kaip ir senesnės redakcijos įstatyme, vėl suteikiamos privilegijos viešajai nuosavybei, t. y. įstatymas neleidžia taikyti sell-out procedūrų tų emitentų atžvilgiu, kurie yra įtraukti į privatizavimo objektų sąrašą ir kurių akcijomis nėra prekiaujama reguliuojamoje rinkoje. Visuotinai pripažįstama, kad tiek privalomas akcijų pardavimas, tiek pirkimas yra lygiagrečios atitinkamai stambiojo ir smulkiojo akcininko teisės jei stambusis akcininkas turi teisę reikalauti parduoti, smulkusis analogiškomis aplinkybėmis turi turėti priešpriešinę teisę reikalauti nupirkti iš jo akcijas. is nacionalinis teisinis reglamentavimas nepažeidžia Direktyvos nuostatų, kadangi pagal Direktyvos 1 str. 1 dalį ji taikoma tik bendrovėms, kurių vertybiniais popieriais prekiaujama reguliuojamoje rinkoje. Tačiau šios normos teisėtumo klausimas nacionaliniu lygmeniu dar laukia sprendimo.
Akcijų išbraukimas iš vertybinių popierių biržos prekybos sąrašų delistingavimas
Vertybinių popierių rinkos įstatymo 191 straipsnis užpildė vieną didžiausių nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių vertybinių popierių rinką, spragų nustatė vertybinių popierių išbraukimo iš vertybinių popierių biržos prekybos sąrašų (delistingavimo) mechanizmą. Bendrovės vertybinių popierių delistingavimas sumažina akcininko galimybes parduoti turimas akcijas. Nacionalinė praktika rodo, kad vien tik ketinimų delistinguoti bendrovės akcijas viešas paskelbimas sumažina tokių akcijų kainą keliasdešimčia procentų. Todėl delistingavimo procedūrų nereglamentavimas suteikia galimybę stambiajam akcininkui piktnaudžiauti teise ir, ignoruojant visus smulkiųjų akcininkų teisių apsaugos principus, pigiai įsigyti jų akcijas.
Pažymėtina, kad delistingavimo problema praktiškai nenagrinėta ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygiu. Priežastis ta, kad Vakarų Europos, JAV ir kitose valstybėse su giliomis prekybos vertybiniais popieriais tradicijomis nurodyti stambiojo akcininko veiksmai yra beveik neįmanomi, todėl ir teisinis reglamentavimas nereikalingas. Kai kuriose Rytų Europos valstybėse, kuriose sąžiningos prekybos vertybiniais popieriais praktika dar tik formuojasi, delistingavimas reglamentuojamas teisės aktais. Pavyzdžiui, pagal Latvijos Respublikos finansinių instrumentų rinkos įstatymo5 65 straipsnį delistingavimo atveju turi būti paskelbtas privalomasis oficialus pasiūlymas supirkti smulkiųjų akcininkų akcijas.
Istoriškai Lietuvoje delistigavimo problemą pirmiausia buvo bandyta spręsti poįstatyminiuose teisės aktuose. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos nutarimu Dėl Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2003 m. rugsėjo 25 d. nutarimo Nr. 15 „Dėl akcinės bendrovės „Vilniaus vertybinių popierių birža“ prekybos taisyklių“ pakeitimo (Valstybės žinios. 2003 m. Nr. 110-2926) biržai buvo suteikta teisė atsisakyti tenkinti valdymo organo prašymą išbraukti bendrovės vertybinius popierius iš biržos prekybos sąrašų, jei dėl vertybinių popierių išbraukimo iš sąrašų gali būti pažeistos daugelio investuotojų teisės ir (ar) teisėti interesai. i teisės norma buvo pernelyg abstrakti, todėl negalėjo būti laikoma pakankama smulkiųjų akcininkų teisių apsaugos priemone. Buvo akivaizdu, kad problemą reikėjo spręsti įstatymų leidėjui.
Dabar tai ir buvo padaryta Vertybinių popierių rinkos įstatymo 191 straipsnyje įtvirtinti šie pagrindiniai delistingavimo principai:
pirma, jei delistingavimo procedūra vykdoma emitento iniciatyva, sprendimą išbraukti akcijas iš biržos prekybos sąrašų priima visuotinis akcininkų susirinkimas ne mažiau kaip visų dalyvaujančių susirinkime akcininkų akcijų suteikiamų balsų dauguma;
antra, delistingavimo atveju turi būti pateiktas ir įgyvendintas oficialus pasiūlymas supirkti emitento akcijas, įtrauktas į vertybinių popierių biržos prekybos sąrašus. Privalomą oficialų pasiūlymą turi teikti akcininkai, balsavę už sprendimą išbraukti emitento akcijas iš vertybinių popierių biržos prekybos sąrašų. ią prievolę už kitus akcininkus turi teisę įvykdyti vienas ar keli akcininkai. Privalomo oficialaus pasiūlymo galiojimo metu parduoti akcijas turi teisę akcininkai, sprendimo išbraukti emitento vertybinius popierius iš vertybinių popierių biržos prekybos sąrašų priėmimo metu balsavę prieš arba nebalsavę;
trečia, privalomo oficialaus pasiūlymo kaina turi būti ne mažesnė už vidutinę svertinę emitento akcijų rinkos kainą per 6 mėnesius iki viešo paskelbimo apie ketinimą išbraukti emitento akcijas iš vertybinių popierių biržos prekybos sąrašų dienos. Jei emitento akcininkas, veikdamas savarankiškai ar kartu su kitais asmenimis, ne anksčiau kaip prieš 3 mėnesius iki visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo išbraukti emitento akcijas iš vertybinių popierių biržos prekybos sąrašų teikė ir įgyvendino privalomą oficialų pasiūlymą, kaina nustatoma tokia, kokia buvo mokama jam įsigyjant akcijas šiuo būdu. Lieka neaišku, kodėl delistingavimo atveju įstatymų leidėjas nukrypo nuo aukščiausios kainos taisyklės prezumpcijos, taikomos oficialių pasiūlymų metu. Juolab kad galiojanti Akcinių bendrovių įstatymo 72 str. 9 dalis nustato, kad akcinės bendrovės pertvarkymo į kitos teisinės formos juridinį asmenį atveju taip pat turi būti pateiktas ir įgyvendintas oficialus pasiūlymas; pasiūlymo kaina nustatoma pagal aukščiausios kainos taisyklę;
ketvirta, reglamentuojama emitento organo pareiga atskleisti informaciją apie vertybinių popierių delistingavimą.
SIC!
1. Taisytina Vertybinių popierių rinkos įstatymo 18 str. 5 dalyje įtvirtinta taisyklė: stambiojo akcininko, įgijusio bendrovės kontrolę, balsų visuotiniame akcininkų susirinkime netekimas turėtų būti siejamas ne su atitinkamos balsų ribos peržengimu, o su teisės aktų pažeidimu.
2. Vertybinių popierių rinkos įstatymo nuostatos dėl objektų, kurie gali būti naudojami kaip atlygis už oficialaus pasiūlymo metu įsigytus vertybiniu popierius, bei dėl oficialaus pasiūlymo kainos nustatymo bendru atveju neatitinka Direktyvoje įtvirtintų reikalavimų.
3. Nacionaliniuose teisės aktuose turėtų būti atsisakoma specialiųjų įstatymų, reglamentuojančių atskirų subjektų teisinį statusą, priėmimo praktikos; tokiuose įstatymuose negalimos pareigos skelbti oficialų pasiūlymą išimtys.
4. Sveikintinas savigynos atsisakymas nacionaliniame privalomo akcijų pardavimo reglamentavimo mechanizme: stambusis akcininkas turi kreiptis į teismą su reikalavimu įpareigoti sąskaitų tvarkytojus padaryti įrašus vertybinių popierių sąskaitose.
5. Nacionaliniai teisės aktai privalomo akcijų pirkimo atveju turėtų atsisakyti privilegijų viešosios nuosavybės subjektų atžvilgiu.
6. Sveikintinas akcijų išbraukimo iš vertybinių popierių biržos prekybos sąrašų teisinio reglamentavimo spragos užpildymas Vertybinių popierių rinkos įstatymo 191 straipsnyje, tačiau privalomo oficialaus pasiūlymo kaina delistingavimo atveju turėtų būti nustatoma pagal bendrąsias oficialų pasiūlymą reglamentuojančias teisės normas.
|
|
3356: Svečiai
