|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 2. Dėl Darbo sutarties įstatymo 37 straipsnio aiškinimo ir taikymo Darbdavio neapsvarstymas klausimo, ar atleidžiamas darbuotojas neturi pirmenybės teisės būti paliktas dirbti, savaime nereiškia, kad šis darbuotojas atleistas iš darbo pažeidžiant Darbo sutarties įstatymo 37 straipsnio reikalavimus. Teismas, tikrindamas, ar darbuotojas neturėjo pirmenybės teisės būti paliktas dirbti, neturi apsiriboti vien tik darbdavio atliktų ar neatliktų veiksmų konstatavimu, o privalo nustatyti, ar Darbo sutarties įstatymo 37 straipsnis yra taikytinas, ar darbuotojas turėjo pirmenybės teisę, ar ši teisė jam taikytina ir prieš kuriuos paliktus dirbti darbuotojus, ar ši teisė nėra pažeista. Darbo sutarties įstatymo 37 straipsnis reglamentuoja jame numatytų darbuotojų pirmenybės teisę būti paliktiems dirbti tais atvejais, kada, įvykus gamybos ar darbo organizavimo pakeitimams, tos pačios specialybės darbuotojų darbo vietų sumažėjo, tačiau tokių darbo vietų išliko, ir jose likti dirbti pretenduoja du ar daugiau tą patį darbą dirbančių tos pačios specialybės darbuotojų. Civilinė byla Nr. 3K–3–779/2001 Bylų kategorija 2. 4. 3. 2 LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2001 m. spalio 8 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: B-o S-o (kolegijos pirmininkas), Sigito G-iaus ir A-o S-niškio (pranešėjas), viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo – akcinės bendrovės Lietuvos taupomasis bankas kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2001 m. sausio 24 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Regimanto Visokavičiaus ieškinį atsakovui akcinei bendrovei Lietuvos taupomasis bankas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir kompensacijos priteisimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : Ieškovas R. Visokavičius nurodė, kad nuo 2000 m. vasario 1 d. dirbo pas atsakovą Klientų aptarnavimo departamento (toliau – KAD) direktoriumi. Atsakovo 2000 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 178–P2 (toliau – Įsakymas Nr. 178–P2) jis buvo atleistas iš darbo pagal DSĮ 29 str. 1 d. 2 p. , išmokant 2 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių (toliau – VMDU) dydžio išeitinę pašalpą. Ieškovo teigimu, jis buvo atleistas iš darbo neteisėtai, nes atsakovo valdybai 2000 m. balandžio 19 d. nutarus pertvarkyti banko centrinio aparato valdymo struktūrą įvyko tik funkcijų perskirstymas tarp atsakovo departamentų ir skyrių, tai negali būti laikoma darbo organizavimo pakeitimu. Ieškovo teigimu, jam 2000 m. balandžio 20 d. įteiktame įspėjime apie būsimą atleidimą nebuvo nurodyta, jog yra naikinamas ieškovo etatas, toks atsakovo sprendimas nebuvo įformintas įsakymu, taip pat dar nebuvo patvirtinta nauja banko valdymo struktūra. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovo valdyba 2000 m. liepos 5 d. nutarimu, t. y. po ieškovo atleidimo, panaikino KAD. Ieškovo manymu, atsakovas galėjo įteikti ieškovui įspėjimą tik po KAD panaikinimo ir, pasibaigus įspėjimo laikotarpiui, atleisti iš darbo. Ieškovas prašė pripažinti Įsakymą Nr. 178–P2 dėl jo atleidimo iš darbo neteisėtu, į darbą jo negrąžinti, o priteisti 12 VMDU dydžio kompensaciją – 52 800 Lt ir laikyti jį atleistu pagal DSĮ 28 str. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas taip pat nurodė, kad atleidžiant jį iš darbo nebuvo atsižvelgta į jo pirmenybės teisę būti paliktam dirbti, kurią jis turėjo pagal DSĮ 37 str. 1 d. 2 p. , kaip vienas išlaikantis dukrą iki 16 metų. Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2001 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinį patenkino, pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, laikė jį atleistu pagal DSĮ 28 str. , priteisė ieškovui 17 490 Lt dydžio kompensaciją iš atsakovo. Teismas nurodė, kad atsakovo valdyba 2000 m. balandžio 19 d. nutarė pertvarkyti banko valdymo struktūrą, perskirstant padalinių funkcijas ir mažinant darbuotojų skaičių. Teismas nustatė, kad tokie darbo organizavimo pakeitimai buvo įvykdyti: naujai sukurtame skyriuje atsisakyta dalies funkcijų, sumažintas darbuotojų skaičius palyginus su darbuotojų skaičiumi KAD. Todėl teismas atmetė ieškovo argumentus, jog atsakovas nevykdė darbo organizavimo pakeitimų. Tačiau teismas nustatė, kad ieškovo sutuoktinė nedirba, negauna jokių pašalpų ar išmokų, todėl ieškovas trejų metų dukrą išlaiko vienas. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovė pripažino, jog atleidžiant ieškovą iš darbo ši aplinkybė nebuvo svarstoma, atsakovas nepateikė įrodymų, kad būtų šią aplinkybę aiškinęsis. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas pažeidė DSĮ 37 str. 1 d. 2 p. , dėl to ieškovo atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu. Teismas sprendė, kad ieškovui priteistina 4 VMDU dydžio kompensacija, atsižvelgiant į ieškovui išmokėtą 2 VMDU išeitinę pašalpą ir tai, kad ieškovas nuo 2000 m. gegužės 5 d. įsidarbino. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2001 m. kovo 12 d. nutartimi Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2001 m. sausio 24 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija konstatavo, kad Teisėjų senato 1996 m. birželio 21 d. Nutarimu Nr. 42 išaiškinta, jog nagrinėjant ginčus dėl atleidimo iš darbo pagal DSĮ 29 str. 1 d. 2 p. teismas turi patikrinti, ar darbuotojas neturėjo DSĮ 37 str. numatytos pirmenybės teisės būti paliktas dirbti. Kolegija nurodė, kad byloje nustatyta, jog ieškovas vienas išlaiko vaiką iki 16 metų, o atsakovas šių aplinkybių nesiaiškino ir į tai, kad ieškovas turi pirmenybės teisę būti paliktas dirbti, neatsižvelgė, taip pat nepateikė įrodymų, kad ieškovo kvalifikacija ir darbo našumas buvo žemesni už tos pačios specialybės darbuotojų. Todėl kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas. Kolegija taip pat nurodė, kad naujai įsteigtame Centro skyriaus Klientų aptarnavimo poskyryje darbas ieškovui nebuvo siūlomas. Kasaciniu skundu atsakovas AB Lietuvos taupomasis bankas prašo panaikinti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2001 m. sausio 24 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2001 m. kovo 12 d. nutartį, perduoti bylą nagrinėti iš naujo Vilniaus miesto 2–ajam apylinkės teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais motyvais: 1. Ieškovas ieškininiame pareiškime nesirėmė DSĮ 37 str. pažeidimu. Ši aplinkybė buvo nurodyta tik teismo posėdžio metu, žodžiu, o ne raštu, kaip to reikalauja CPK 146 str. Pirmosios instancijos teismas, nepasiūlęs ieškovui patikslinti ieškinio dalyką ir pagrindą, išėjo už ieškininio reikalavimo ribų, pažeisdamas CPK 35 str. 1 d. , 146, 148 str. 2. Kadangi ieškinio pagrindas nebuvo suformuluotas raštu, kasatorius negalėjo pateikti įrodymų apie tai, kad ieškovo kvalifikacija ir darbo našumas nebuvo aukštesni nei kitų tos pačios specialybės darbuotojų. Bylą nagrinėję teismai šių aplinkybių nesiaiškino, o tiesiog konstatavo, kad byloje nėra tokių duomenų. Kasatoriaus nuomone, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nepatikslino ieškinio pagrindo, teismai, laikydamiesi rungimosi ir šalių lygybės principų, turėjo pasiūlyti ieškovui pateikti papildomus įrodymus atsakovui pagal CPK 58 str. 2 d. To nepadarę, teismai priėmė sprendimus neišsiaiškinę visų bylos aplinkybių, pažeisdami CPK 65 str. , 217 str. 1 d. 3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius nepasiūlė ieškovui darbo naujai įsteigtame banko Centro skyriuje ir taip buvo pažeista ieškovo pirmenybės teisė likti darbe, yra nepagrįsta, nes Centro skyriaus etatų sąrašas buvo patvirtintas tik 2000 m. liepos 5 d. , kai ieškovas jau buvo atleistas iš darbo ir pasiūlyti jam darbo kasatorius neturėjo galimybės. Apeliacinės instancijos teismas netyrė Centro skyriuje įdarbintų darbuotojų kvalifikacijos ir darbo našumo, taip pažeisdamas CPK 65 str. 4. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė DSĮ 37 str. 1 d. 2 p. Šios normos tikslas – užtikrinti vaikų iki 16 metų amžiaus, kuriuos dėl objektyvių priežasčių augina tik vienas iš tėvų ar kai šeimą išlaiko vienas sutuoktinis, o kitas nedirba dėl objektyvių priežasčių. Ieškovo sutuoktinė yra darbinga, tačiau nedirba, darbo biržoje nėra įsiregistravusi, t. y. darbo neieško. 5. Atsižvelgiant į darbo sutarties šalių lygybės principą, darbdavys privalo patikrinti, ar darbuotojas neturi DSĮ 37 str. numatytos pirmenybės teisės būti paliktas dirbti, o darbuotojas privalo informuoti darbdavį apie aplinkybes, suteikiančias jam pirmenybę likti darbe. Ieškovas neinformavo kasatoriaus apie tai, kad jis vienas išlaiko nepilnametę dukrą, nors jis apie tokią banke nustatytą tvarką žinojo ir buvo atsakingas už jos vykdymą. Kasatorius neturėjo pagrindo manyti, kad ieškovas vienas išlaiko vaiką, nes protingai tikėjosi, kad šeimą išlaiko abu darbingi sutuoktiniai. Esant tokioms aplinkybėms, kasatoriaus, kaip darbdavio, kaltės pažeidus DSĮ 37 str. reikalavimus konstatuoti negalima, nes priešingu atveju darbdavys (kasatorius) atsidurtų nelygioje padėtyje su darbuotoju (ieškovu). Atsiliepimas į kasacinį skundą CPK 356 str. 2 d. nustatyta tvarka negautas. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : Ginčų, kylančių iš darbo teisinių santykių, specifika nulemia tam tikrus jų nagrinėjimo ypatumus. Teisėjų senatas 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 42 „Dėl darbo sutarties įstatymo taikymo civilinėse bylose apibendrinimo rezultatų” 20 p. išaiškino teismams, kad nagrinėdamas reikalavimus grąžinti į darbą asmenis, atleistus iš darbo dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo (DSĮ 29 str. 1 d. 2 p. ), teismas, be kita ko, turi patikrinti, ar darbuotojas neturėjo DSĮ 37 str. numatytos pirmenybės teisės būti paliktas dirbti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje” 2. 2 p. išaiškino teismams, kad teismas, laikydamasis rungimosi principo, turi aiškinti ne tik tas aplinkybes, kuriomis pagrindžiami šalių reikalavimai ir atsikirtimai, bet ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (CPK 65 str. 1 d. ), pasiūlydamas šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (CPK 58 str. 2 d. ). Aplinkybė, ar atleidimo iš darbo pagal DSĮ 29 str. 1 d. 2 p. teisėtumą ginčijantis asmuo neturėjo DSĮ 37 str. numatytos pirmenybės teisės būti paliktas dirbti, yra reikšminga bylai teisingai išspręsti. Šią aplinkybę teismas turi aiškintis ir tuo atveju, kai šalių reikalavimai ir atsikirtimai ja tiesiogiai nėra grindžiami. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad šią bylą nagrinėję teismai, tikrindami, ar ieškovas R. Visokavičius neturėjo DSĮ 37 str. numatytos pirmenybės teisės, ieškininių reikalavimų ribų nepažeidė. Kartu teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentais, kad teismas, aiškindamasis ieškininiame pareiškime ieškinio pagrindu tiesiogiai nenurodytas aplinkybes, privalo pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 13 str. , 58 str. 2 d. ). Šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą teismas konstatuoja remdamasis šalių pateiktais įrodymais (CPK 58 str. 2 d. , 222 str. 4 d. 2, 3 p. ). Šią bylą nagrinėję teismai ieškovo atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu, nes laikė, kad ieškovas iš darbo atleistas pažeidžiant DSĮ 37 str. DSĮ 37 str. pažeidimas, sudarantis pagrindą atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, konstatuojamas tada, kai nustatoma, kad darbuotojas, kuriam taikoma DSĮ 37 str. numatyta pirmenybės teisė būti paliktam dirbti, yra atleistas iš darbo, o kitas (kiti) darbuotojas, prieš kuriuos atleistas darbuotojas turėjo pirmumo teisę būti paliktas dirbti, yra paliktas dirbti. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, iš dalies ir apeliacinės instancijos teismas įstatymo pažeidimu, sudarančiu pagrindą ieškovo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, nurodė aplinkybę, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas atsakovui neapsvarsčius jo pirmenybės teisės būti paliktam dirbti bei neįvertinus aplinkybės, kad ieškovas vienas išlaiko dukrą iki 16 metų. Teisėjų kolegija pažymi, kad darbdavio neapsvarstymas klausimo, ar atleidžiamas darbuotojas neturi pirmenybės teisės būti paliktas dirbti, savaime nereiškia, kad šis darbuotojas atleistas iš darbo pažeidžiant DSĮ 37 str. reikalavimus. Teismas, tikrindamas, ar darbuotojas neturėjo pirmenybės teisės būti paliktas dirbti, neturi apsiriboti vien tik darbdavio atliktų ar neatliktų veiksmų konstatavimu, o privalo nustatyti, ar DSĮ 37 str. yra taikytinas, ar darbuotojas turėjo pirmenybės teisę, ar ši teisė jam taikytina ir prieš kuriuos paliktus dirbti darbuotojus, ar ši teisė nėra pažeista. Teisėjų kolegija pažymi, kad DSĮ 37 str. reglamentuoja jame numatytų darbuotojų pirmenybės teisę būti paliktiems dirbti tais atvejais, kada, įvykus gamybos ar darbo organizavimo pakeitimams, tos pačios specialybės darbuotojų darbo vietų sumažėjo, tačiau tokių darbo vietų išliko, ir jose likti dirbti pretenduoja du ar daugiau tą patį darbą dirbančių tos pačios specialybės darbuotojų. Kaip matyti iš šios bylos duomenų, atsakovo banke buvo vienas KAD, taip pat ir viena KAD direktoriaus pareigybė, kurioje dirbo ieškovas. Dėl įvykdytų darbo organizavimo pakeitimų KAD buvo panaikintas ir KAD direktoriaus pareigybė iš viso neišliko. Dėl šios priežasties nagrinėjamojoje byloje iš viso nėra galimybės spręsti apie ieškovo pirmenybės teisę būti paliktam dirbti darbe, kuris neišliko. Taip pat šiuo atveju negalima ir pripažinti, kad atsakovas, atleisdamas ieškovą iš darbo, turėjo laikytis DSĮ 37 str. reikalavimų, juolab kad juos pažeidė. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas, teigdamas atsakovą pažeidus DSĮ 37 str. , taip ir nenurodė, prieš kuriuos iš atsakovo banke paliktus dirbti darbuotojus jis turėjo pirmenybės teisę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šią bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė DSĮ 37 str. Šis materialinės teisės normų pažeidimas sudaro pagrindą išeiti už kasacinio skundo ribų (CPK 358 str. 2 d. ). Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino buvus atsakovo banke darbo organizavimo pakeitimų, lėmusių darbuotojų skaičiaus mažinimą. Įmonės vidinės struktūros pakeitimai, susiję su tam tikrų padalinių panaikinimu, funkcijų perpaskirstymu, teismų praktikoje pripažįstami darbo organizavimo pakeitimais. Nagrinėjant reikalavimą dėl grąžinimo į darbą asmens, atleisto pagal DSĮ 29 str. 1 d. 2 p. , ginčo išsprendimui reikšmingas realaus darbuotojų skaičiaus sumažinimo faktas konstatuojamas pagal bylos duomenis apie tai, ar iš tikrųjų buvo sumažintas darbuotojų, dirbusių tą patį darbą, kaip ir atleidimo teisėtumą ginčijantis darbuotojas, skaičius. Šioje byloje nustatytos aplinkybės įgalina pripažinti, kad šio ginčo išsprendimui reikšmingas darbuotojų skaičiaus sumažinimas atsakovo banke iš tikrųjų buvo. Pagrindo pripažinti, kad atsakovas, atleisdamas ieškovą iš darbo, pažeidė DSĮ 34 str. 1, 3 dalių reikalavimus, nėra. Iš bylos duomenų nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, atleisdamas ieškovą iš darbo, pažeidė DSĮ 34 str. 7 d. reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvas, jog ieškovui nebuvo pasiūlytas darbas Centro skyriaus Klientų aptarnavimo poskyryje, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovą pažeidus DSĮ 34 str. 7 d. reikalavimus. Darbdavys pagal DSĮ 34 str. 3 d. nustatytą terminą turi teisę savo nuožiūra pasirinkti konkrečią dieną, nuo kurios jis savo iniciatyva nutraukia darbo sutartį ir, laikydamasis įstatymų nustatytos tvarkos, atleidžia darbuotoją iš darbo. DSĮ 34 str. 7 d. negali būti aiškinama, kaip apribojanti darbdavio teisę nutraukti darbo sutartį ir atleisti darbuotoją iš darbo savo nuožiūra pasirinktą dieną. Todėl tai, kad atleistam iš darbo darbuotojui darbdavys nepasiūlė ateityje būsimos laisvos darbo vietos, negali būti pagrindas pripažinti, jog darbdavys pažeidė DSĮ 34 str. 7 d. reikalavimus. Šios bylos duomenys apie tai, kad ieškovas iš darbo atleistas 2000 m. liepos 1 d. , o atsakovo banko Centro skyriaus etatų sąrašas buvo patvirtintas 2000 m. liepos 5 d. (b. l. 5, 71), sąlygoja išvadą, kad atsakovas, nepasiūlydamas ieškovui darbo Centro skyriuje, nepažeidė DSĮ 34 str. 7 d. reikalavimų. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šią bylą nagrinėję teismai pažeidė DSĮ 37 str. , 42 str. 1 d. . Tai sudaro pagrindą panaikinti apskųstus sprendimą ir nutartį (CPK 3542 str. 2 d. , 358 str. ). Kadangi pagrindų, numatytų DSĮ 42 str. 1 d. ir sąlygojančių atleidimo iš darbo pripažinimą neteisėtu, byloje nenustatyta, ieškovo R. Visokavičiaus ieškinys atmestinas. Naikinant apskųstus sprendimą ir nutartį, taip pat turi būti panaikintos pirmosios instancijos teismo 2001 m. balandžio 5 d. ir 2001 m. gegužės 14 d. nutartys, kuriomis ištaisyti rašymo apsirikimai sprendime (b. l. 127, 131). Atmetus ieškinį, iš ieškovo priteistinos teismo išlaidos atsakovui ir valstybei, atitinkamai 657,25 Lt ir 22,10 Lt (CPK 112, 117 str. ). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 368 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 370 straipsnio 1 dalimi, n u t a r i a : Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2001 m. sausio 24 d. sprendimą, 2001 m. balandžio 5 d. nutartį ir 2001 m. gegužės 14 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 12 d. nutartį panaikinti. Priimtą naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Priteisti iš Regimanto Visokavičiaus 657,25 Lt teismo išlaidų akcinei bendrovei Lietuvos taupomasis bankas ir 22,10 Lt teismo išlaidų valstybei. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |