|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 10. Dėl įstatymo analogijos; dėl darbdaviui padarytų nuostolių, darbuotojui netinkamai vykdant savo įsipareigojimus; dėl Darbo sutarties įstatymo 38 straipsnio taikymo ir aiškinimo Įstatymo analogija yra galima esant tokioms sąlygoms: 1) konstatuojama teisės spraga; 2) yra įstatymas (plačiuoju požiūriu), reglamentuojantis panašų santykį; 3) yra teisės normų reguliuojamų ir nereguliuojamų santykių panašumas, kuris leidžia daryti išvadą, kad analogijos taikymas neprieštarauja teisinio santykio esmei ir pobūdžiui. Darbo įstatymai nekonkretizuoja nuostolių sąvokos, todėl taikytina Civilinio kodekso (1964 m. ) 27 straipsnio analogija, kuria vadovaujantis darbdaviui padarytais nuostoliais laikytinos ir negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu darbuotojas būtų tinkamai vykdęs savo įsipareigojimus. Darbo sutarties įstatymo 38 straipsnis darbdavio pareigos raštu pranešti atleidimo iš darbo priežastis nesieja su jokiomis aplinkybėmis, taigi darbdavys privalo atsakyti į darbuotojo prašymą, nors jam ir buvo įteiktas įsakymas dėl atleidimo iš darbo. Civilinė byla Nr. 3K–3–1163/2001 Bylų kategorija 2. 4. 3. 7; 2. 8 LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2001 m. lapkričio 21 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: J-o Š-no (kolegijos pirmininkas), D-gutės A-ės (pranešėja) ir V-aus G-o, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo BĮ UAB „Militzer & Münch Fortransas” kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 27 d. nutarties bei ieškovės D-ios Rudzikienės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2001 m. sausio 30 d. sprendimo bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D-ios Rudzikienės ieškinį atsakovui BĮ UAB „Militzer & Münch Fortransas” dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : Ieškovė D. Rudzikienė nurodė, jog pas atsakovą BĮ UAB „Militzer & Münch Fortransas” dirbo nuo 1998 m. vasario 17 d. vadybininke. 2000 m. balandžio 17 d. buvo atleista iš darbo pagal DSĮ 29 str. 1 d. 7 p. (kai darbuotojas įvykdo turto grobimą (vagystę) darbovietėje arba kai darbuotojas tyčine neteisėta veika padaro darbdaviui nuostolių). Ieškovės teigimu, nė vienos iš nurodytų veikų ji nėra padariusi, nei grobimas (vagystė), nei neteisėta veika padaryti nuostoliai nebuvo konstatuoti. Per darbo laikotarpį pas atsakovą ji drausminių nuobaudų neturėjo. Ieškovė prašė pripažinti neteisėtu jos atleidimą pagal DSĮ 29 str. 1 d. 7 p. , laikyti atleista pagal DSĮ 38 str. , priteisti 12 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją bei darbo užmokestį už 20 darbo dienų už uždelsimą pranešti atleidimo iš darbo priežastis. Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas 2001 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, jog ieškovė, dirbdama vadybininke pas atsakovą, įsteigė bendrovę, kuri užsiėmė analogiška veikla kaip ir atsakovo bendrovė. Teismas konstatavo, jog ieškovės veiksmai: atsakovo klientų užsakymų pervežimui nukreipimas vykdyti į ieškovės įsteigtą bendrovę, naudojimasis savo bendrovės veikloje atsakovo automobiliais, bendrovės transportavimo kainos padengimas atsakovo sąskaita, rodo ieškovės neteisėtą naudojimąsi pareigomis bei tyčine neteisėta veika padarytus atsakovui nuostolius – negautas pajamas. Vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais, darbo santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, CPK 11 str. 6 d. bei CK 227 str. , teismas konstatavo, jog ieškovė padarė DSĮ 39 str. 1 d. 7 p. nurodytus veiksmus, todėl atsakovas turėjo pagrindą atleisti ją iš darbo. Be to, teismas padarė išvadą, jog ieškovei atleidimo iš darbo pagrindas buvo žinomas jau atleidimo iš darbo dieną, todėl nėra jokio pagrindo priteisti ieškovei darbo užmokestį už uždelsimą pranešti atleidimo iš darbo priežastis. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. kovo 27 d. nutartimi ieškovės D. Rudzikienės apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė, priteisė iš atsakovo BĮ UAB „Militzer & Münch Fortransas” ieškovės naudai darbo užmokestį už uždelsimą pranešti atleidimo iš darbo priežastis, kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvada, jog ieškovė padarė DSĮ 29 str. 1 d. 7 p. nurodytus veiksmus, todėl atsakovas turėjo pagrindą atleisti ją iš darbo. Tačiau kolegija nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė DSĮ 38 str. , kuris suteikia darbuotojui teisę ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo atleidimo dienos raštu reikalauti, kad darbdavys praneštų jam atleidimo priežastis. Atsakovas to nepadarė. Kolegijos teigimu, įstatymas pareigos raštu pranešti atleidimo iš darbo priežastis nesieja su jokiomis aplinkybėmis, taigi atsakovas privalėjo atsakyti į ieškovės prašymą, nors jai ir buvo įteiktas įsakymas dėl atleidimo iš darbo. Todėl iš atsakovo ieškovei priteistinas darbo užmokestis už uždelsimą pranešti apie atleidimo iš darbo priežastis. Kasaciniame skunde D. Rudzikienė teigia, kad teismai neteisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos: 1. Teismų sprendime bei nutartyje konstatuota ieškovės tyčinė neteisėta veika bei šia veika padaryti atsakovui nuostoliai nepagrįsti jokiais teisiškai pagrįstais įrodymais, teismų išvados nemotyvuotos, grindžiamos ne įrodymų analize, o prielaidomis ir samprotavimais, todėl prieštarauja CPK 222 str. 4 d. 3 p. bei neatitinka DSĮ 29 str. 1 d. 7 p. , taip pat prieštarauja reikalavimų įrodymų vertinimo taisyklėms, įrodinėjimo priemonių leistinumo bei liestinumo taisyklėms, tai lėmė netinkamą materialinės teisės normų taikymą. Be to, teismai, konstatuodami, jog darbdavio negautos pajamos laikytinos nuostoliais, neteisingai aiškino DSĮ 29 str. 1 d. 7 p. bei nepagrįstai taikė CK 227 str. Kasatorės teigimu, teismai turėjo taikyti DĮK 9 skirsnyje numatytas iš darbo santykių kylančią darbuotojų materialinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. 2. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą išnagrinėjo ne visa apimtimi, teismo nutartyje nepagrįstai nenurodyta, kodėl kai kurie apeliacinio skundo motyvai (dėl neatsižvelgimo į apmokėtą 2000 m. kovo 28 d. PVM sąskaitą–faktūrą, dėl ydingo pervežimo sąnaudų skaičiavimo metodikos ir pan. ) atmetami, apsiribojant konstatacija, kad audito ataskaitą apylinkės teismas vertino kartu su kitais įrodymais. 3. Kasatorės teigimu, drausminė nuobauda jai skirta praleidus terminą. Vadovaujantis nusistovėjusia teismų praktika, darbo drausmės pažeidimo diena yra ta, kai apie darbuotojo padarytą nusižengimą sužino administracijos vadovas. Taigi teismai nepagrįstai padarė išvadą, jog atsakovas apie UAB „Kabalda” krovinio pervežimą sužinojo vėliau negu 2000 m. kovo 9 d. , todėl pažeidė DĮK 159 str. 1 d. reglamentuojamą drausminių nuobaudų skyrimo tvarką. D. Rudzikienė prašo Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2001 m. sausio 30 d. sprendimo dalį, kurioje buvo atmestas ieškinys dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo bei kompensacijos priteisimo, bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 27 d. nutarties dalį, kurioje apylinkės teismo sprendimo dalis buvo palikta nepakeista, panaikinti ir priimti naują sprendimo dalį, ieškinį tenkinant: pripažinti neteisėtu jos atleidimą pagal DSĮ 29 str. 1 d. 7 p. , laikyti atleista pagal DSĮ 38 str. bei priteisti 12 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją. Kasaciniame skunde BĮ UAB „Militzer & Münch Fortransas” teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria patenkintas D. Rudzikienės ieškinys dėl darbo užmokesčio priteisimo už uždelsimą pranešti atleidimo iš darbo priežastis, nepagrįsta, kadangi teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, t. y. DSĮ 38 str. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo teiginys, jog įstatymas pareigos raštu pranešti atleidimo iš darbo priežastis nesieja su jokiomis aplinkybėmis yra nepagrįstas, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovei apie darbo sutarties nutraukimo priežastis buvo žinoma dar iki ją atleidžiant iš darbo, be to, ieškovei kreipusis į atsakovą pranešti atleidimo iš darbo priežastis, atsakovas tą pačią dieną įteikė įsakymą, kuriame buvo nurodytas atleidimo iš darbo pagrindas, ir pati ieškovė teigė atsakovui, jog atleidimo iš darbo priežastys jai aiškios ir įteikto raštiško įsakymo jai pakanka. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, jog atsakovas pažeidė DSĮ 38 str. reikalavimus. BĮ UAB „Militzer & Münch Fortransas” prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 27 d. nutartį bei palikti galioti Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2001 m. sausio 30 d. sprendimą. Atsiliepimu į kasacinį skundą BĮ UAB „Militzer & Münch Fortransas” prašo tenkinti BĮ UAB „Militzer & Münch Fortransas” 2001 m. birželio 26 d. kasacinį skundą, o D. Rudzikienės kasacinį skundą atmesti. D. Rudzikienės kasacinio skundo argumentus atsakovas laiko nepagrįstais. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : CPK 358 straipsnio 1 dalis įpareigoja kasacinės instancijos teismą, neperžengiant kasacinio skundo ribų ir remiantis teismų nustatytomis aplinkybėmis, patikrinti apskųstus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu. Įstatyme apibrėžtas kasacijos dalykas lemia tai, jog šioje byloje teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais kasatorė kelia teisės aiškinimo ir taikymo klausimus. Dėl DSĮ 29 str. 1 d. 7 p. aiškinimo DSĮ 29 str. 1 d. 7 punktas numato atleidimo iš darbo pagrindą – kai darbuotojas įvykdo turto grobimą darbovietėje arba kai darbuotojas tyčine neteisėta veika padaro darbdaviui nuostolių. Šiame straipsnyje yra numatyti du savarankiški atleidimo iš darbo pagrindai. Šiuo konkrečiu atveju atsakovas atleido ieškovę iš darbo dėl tyčinės neteisėtos veikos, kuria darbdaviui padaryti nuostoliai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šio DSĮ straipsnio taikymui būtina nustatyti šias sąlygas: 1) neteisėtą darbuotojo veiką; 2) nuostolius; 3) priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir nuostolių; 4) darbuotojo kaltę, pasireiškiančią tyčia. Šių sąlygų visetą galima įrodinėti visomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 57 str. ). Byloje nustatyta, jog ieškovė, dirbdama pas atsakovą vadybininke, įsteigė analogiška veikla užsiimančią bendrovę ir atliko veiksmus: atsakovo klientų užsakymų pervežimui nukreipdavo vykdyti į ieškovės įsteigtą bendrovę, naudojosi savo bendrovės veikloje atsakovo automobiliais, bendrovės transportavimo kainą padengdavo atsakovo sąskaita. Teismai tokius veiksmus įvertino kaip ieškovės neteisėtą naudojimąsi pareigomis; o tai, jog ieškovė yra konkuruojančios bendrovės steigėja ir akcininkė, – kaip aplinkybę, leidžiančią teigti, jog minėtus veiksmus ieškovė atliko tyčia, turėdama tikslą, kad jos įsteigta bendrovė sudarytų ekonomiškai naudingus sandorius. Be to, teismai pagrįstai konstatavo, jog minėtais veiksmais ieškovė padarė atsakovui nuostolių ir tokiais nuostoliais laikytinos atsakovo negautos pajamos. Pažymėtina, jog kasatorė ginčija teismo išvadą, jog atsakovo patirtos negautos pajamos gali būti laikomos nuostoliais DSĮ 29 str. 1 d. 7 p. prasme, ir nurodo, kad pagal analogiją CK 227 str. netaikytinas, nes darbuotojų materialinę atsakomybę reglamentuoja DĮK 9 skirsnis. Teisėjų kolegija sutinka, kad DĮK 142 str. 2 d. yra nurodoma, kad materialiai darbuotojas atsako tik tuo atveju, kai yra padaryta tiesioginė tikra žala. Tuo pat metu reikėtų atsižvelgti į tai, kad ši nuostata DĮK yra nuo 1973 m. , žalos samprata yra pakitusi. Be to, šioje byloje nuostolių padarymo darbdaviui klausimas yra sprendžiamas ne žalos atlyginimo aspektu, bet yra aiškinama, kas yra nuostolių darbdaviui padarymas DSĮ 29 str. 1 d. 7 p. prasme. Tai nėra išspręsta nei DĮK, nei DSĮ, todėl yra galimas įstatymo analogijos taikymas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įstatymo analogija yra galima esant tokioms sąlygoms: 1) konstatuojama teisės spraga; 2) yra įstatymas (plačiuoju požiūriu), reglamentuojantis panašų santykį; 3) yra teisės normų reguliuojamų ir nereguliuojamų santykių panašumas, kuris leidžia daryti išvadą, kad analogijos taikymas neprieštarauja teisinio santykio esmei ir pobūdžiui. Taip šiuo konkrečiu atveju ir yra. Todėl teisėjų kolegija sutinka su teismų išvadomis, jog darbo įstatymai nekonkretizuoja nuostolių sąvokos, todėl taikytina CK 227 str. analogija, kuria vadovaujantis darbdaviui padarytais nuostoliais laikytinos ir negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu darbuotojas būtų tinkamai vykdęs savo įsipareigojimus. Taigi kasatorės argumentas, jog DSĮ 29 str. 1 d. 7 p. prasme negautos pajamos negali būti laikomos nuostoliais, nepagrįstas. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog teismai tinkamai taikė ir aiškino DSĮ 29 str. 1 d. 7 p. bei konstatavo visas būtinas sąlygas šiam straipsniui taikyti. Be to, kolegija konstatuoja, jog teismai bylos aplinkybes nustatė ir įrodymus vertino, nepažeisdami CPK numatytų reikalavimų. Taigi pagrindo teigti, jog dėl netinkamo DSĮ 29 str. 1 d. 7 p. taikymo ir aiškinimo bei procesinės teisės normų, reguliuojančių įrodinėjimo procesą byloje, pažeidimo teismų sprendimas ir nutartis yra nepagrįsti, nėra. Dėl DSĮ 38 straipsnio aiškinimo Bylą nagrinėję teismai skirtingai aiškino DSĮ 38 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog ta aplinkybė, kad atsakovas nepranešė raštu apie ieškovės atleidimo priežastis, tiesioginės įtakos atleidimo pagrįstumui neturi, neteisingai išaiškino ir pritaikė DSĮ 38 str. , kuris suteikia darbuotojui teisę ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo atleidimo dienos raštu reikalauti, kad darbdavys praneštų jam atleidimo priežastis. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos padaryta išvada, jog DSĮ 38 str. darbdavio pareigos raštu pranešti atleidimo iš darbo priežastis nesieja su jokiomis aplinkybėmis, taigi atsakovas privalėjo atsakyti į ieškovės prašymą, nors jai ir buvo įteiktas įsakymas dėl atleidimo iš darbo. To darbdavys nepadarė. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad dėl šios priežasties iš atsakovo ieškovei priteistinas darbo užmokestis už uždelsimą pranešti apie atleidimo iš darbo priežastis. Dėl DĮK 159 straipsnio 1 dalies taikymo Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atleidimas iš darbo DSĮ 29 str. 1 d. 7 p. numatytu pagrindu priskirtinas prie nuobaudų už darbo drausmės pažeidimą, todėl yra taikytinos įstatyme numatytos taisyklės drausminei nuobaudai skirti. DĮK 159 str. 1 d. drausminės nuobaudos skyrimo pradžią sieja su diena, kai darbdaviui paaiškėja nusižengimas. Nusižengimo paaiškėjimo diena ir termino drausminei nuobaudai paskirti pradžia yra fakto klausimai, nustatyti ir įvertinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, todėl teisėjų kolegija dėl jų, taip pat dėl kitų kasaciniuose skunduose išdėstytų aplinkybių, kurie yra fakto klausimai, nepasisako. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 368 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 370 straipsnio 1 dalimi, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |