|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 13. Dėl CMR Konvencijos aiškinimo ir taikymo; dėl Draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 8 punkto aiškinimo ir taikymo Krovinio perdavimu laikytinas momentas, kai krovinio gavėjas laisva valia priima krovinį valdymui ir pasirašo važtaraštyje. Nuo parašo važtaraštyje atsiradimo momento vežėjas nutraukia krovinio priežiūrą ir saugojimą. Tuomet, kai krovinio būklei nustatyti pasinaudojama nepriklausomų ekspertų ar specialistų paslaugomis ir tokio patikrinimo rezultatai užfiksuoti tam tikrame dokumente, tai riboja galimybę ginčyti patikrinimo metu užfiksuotą prekių būklę kaip faktą, nors visais atvejais galima ginčyti žalos kroviniui atsiradimo priežastis ir sąlygas. Teismai, spręsdami klausimą, ar reikalaujamos išieškoti sumos yra laikytinos kitomis su vežimu susijusiomis išlaidomis, turi nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp netinkamo pervežimo ir krovinio gavėjo ar siuntėjo atliktų išmokų. Krovinio utilizavimo ir ekspertizės atlikimo išlaidos (išskyrus atvejus, kai krovinys sugadintas dėl CMR Konvencijos 17 straipsnio 2 ir 4 punktuose nurodytų aplinkybių) yra susijusios su krovinio sugadinimu vežimo metu, todėl, jei jos yra įrodytos, tai priklauso atlygintinoms išlaidoms ir yra išieškotinos iš vežėjo. Esant vežėjo civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nurodytiems dviem draudikams, pagal Draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 8 punktą abu draudikai yra solidariai atsakingi už draudimo išmokos sumokėjimą, esant draudiminiam įvykiui. Jų dalinės atsakomybės įvardijimas draudimo polise nedaro jų daliniais atsakovais draudėjui ar naudos gavėjui. Civilinė byla Nr. 3K–7–936/2001 Bylų kategorija 54 LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2001 m. lapkričio 29 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Č-lovo J-o (kolegijos pirmininkas), D-gutės A-ės (pranešėja), R-o Č-os, A-o D-o, V-aus G-o, J-o Š-no ir P-o Ž-io, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mėlynoji uoga” kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. gruodžio 15 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mėlynoji uoga” ieškinį atsakovams UAB „Danajos autotransportas”, UAB DK „L-dra”, UAB DK „Drauda”, trečiasis asmuo UAB „Buchberge Transporte” dėl nuostolių išieškojimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : Ieškovas UAB „Mėlynoji uoga” nurodė, kad 1999 m. rugsėjo 4–8 d. atsakovas UAB „Danajos autotransportas” gabeno ieškovo krovinį – grybus iš Lietuvos į Vokietiją. Krovinio dalis buvo sugadinta, dėl to ieškovas patyrė 49 788 Lt nuostolių. Ieškovo teigimu, dėl krovinio sugadinimo kaltas atsakovas UAB „Danajos autotransportas”. Atsakovas buvo apsidraudęs draudimo kompanijose „L-dra” ir „Drauda” krovinio vežėjo atsakomybės draudimu. Patikslintu ieškininiu reikalavimu (b. l. 108) ieškovas prašė priteisti iš atsakovų UAB „Danajos autotransportas”, UAB DK „L-dra” ir UAB DK „Drauda” solidariai 43 277 Lt nuostolių atlyginimui ir 854,23 Lt palūkanų. Be to, ieškovas prašė priteisti tik iš atsakovo UAB „Danajos autotransportas” 6501 Lt, kaip draudimu nepadengtą žalos dydį. Kauno miesto apylinkės teismas 2000 m. gruodžio 15 d. sprendimu UAB „Mėlynoji uoga” ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad krovinio gavėjas vežėjui dėl grybų kokybės pretenzijų iškrovimo metu nepareiškė, baravykus iš iškrovimo vietos išgabeno, todėl laikė, kad krovinys gavėjui jau buvo perduotas. Teismas nusprendė, kad ieškovas savo ieškininių reikalavimų neįrodė. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. balandžio 18 d. nutartimi ieškovo UAB „Mėlynoji uoga” apeliacinį skundą atmetė. Kolegija motyvavo, kad pagal CMR Konvencijos 17 str. 1 d. , vežėjo atsakomybė už krovinį prasideda nuo momento, kai krovinys buvo priimtas vežti ir pasibaigia jo pristatymo gavėjui momentu. Byloje ginčijamasi dėl krovinio pristatymo momento, t. y. jo perdavimo gavėjui. Nustatyta, kad krovinys į paskirties vietą buvo nugabentas 1999 m. rugsėjo 7 d. , kur jį gavėjo atstovas apžiūrėjo ir pretenzijų vežėjui nepareiškė. Tik kitą dieną, grybų iškrovimo metu, buvo rasti sugedę baravykai, kurie buvo perkrauti į automobilį ir apžiūrėti eksperto. Tačiau, nustačius grybų sugedimo faktą, krovinio gavėjas pažeidė CMR Konvencijos 30 str. nustatytas sąlygas pretenzijoms pareikšti. Pagal minėtą Konvencijos straipsnį laikoma, kad „jeigu gavėjas priima krovinį, neįvertindamas kartu su vežėju krovinio būklės ir nepareikšdamas jam pretenzijų dėl dalies krovinio praradimo ar sugadinimo, tai iki bus įrodyta priešingai, manoma, kad gavėjas priėmė krovinį tokios būklės, kokia nurodyta važtaraštyje”. Todėl krovinio gavėjui nustačius akivaizdžius krovinio trūkumus, jis privalo iš karto raštu pareikšti pretenzijas krovinio vežėjui (o ne krovinio siuntėjui), kad pristatytas netinkamos kokybės krovinys. Kolegija padarė išvadą, jog byloje nenustatyta, kad krovinio gavėjas būtų reiškęs pretenzijas krovinio vežėjui, todėl laikytina, kad krovinys buvo pristatytas tinkamos būklės. Kasaciniame skunde ieškovas UAB „Mėlynoji uoga” teigia, kad teismai spręsdami šią bylą pažeidė materialines teisės normas, netinkamai išaiškindami ir taikydami CMR Konvencijos 13 str. 1 p. , 17 str. 1 p. , 30 str. 1 ir 2 p. bei CK 462 str. ir Draudimo įstatymo 6 str. : 1. Teismai „krovinio pristatymo” sąvoką sutapatino su sąvoka „pristatyto krovinio perdavimas”. CMR Konvencijos 13 str. 1 p. prasme sąvoka „krovinio pristatymas į paskirties vietą” reiškia CMR važtaraštyje nurodytos vietos pasiekimą ir ši aplinkybė tik suteikia teisę krovinio gavėjui pareikalauti iš vežėjo perduoti antrąjį važtaraščio egzempliorių ir krovinį, parašu patvirtinant apie krovinio gavimą”. CMR Konvencijos 17 str. 1 p. prasme sąvoka „krovinio perdavimas” reiškia, jog vežėjas perduoda krovinio valdymo teisę gavėjui, o krovinio gavėjas laisva valia sutinka atgabentą krovinį priimti ir perimti krovinio valdymo teisę bei pasirašyti važtaraštyje. Tik perdavus krovinio valdymą, vežėjas nutraukia krovinio priežiūrą ir saugojimą ir būtent nuo krovinio perdavimo momento išnyksta vežėjo atsakomybė už krovinį. Teismai konstatavo, kad krovinys į paskirties vietą atvyko 1999 m. rugsėjo 7 d. vakare, krovinio gavėjas tik pamatavo temperatūrą, ji buvo gera, todėl pretenzijos pareikštos nebuvo. Tačiau teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad atvykimo dieną krovinys perduotas nebuvo, nes krovinio gavėjas priimti krovinį atsisakė (CMR Konvencijos 15 str. 2 p. ), tai reiškia, kad neperdavus krovinio gavėjui vežėjo pareiga saugoti ir rūpintis kroviniu nepasibaigė. Pristačius krovinį į paskirties vietą, tačiau jo neperdavus gavėjui, vežėjo atsakomybės už krovinio sugadinimą prezumpcija išlieka ir vežėjas už krovinio sugadinimą privalo atsakyti (CMR Konvencijos 17 str. 1 p. ). CMR Konvencijos 17 str. 1 p. sąvoka „krovinio perdavimo momentas” nesiejama su fizinio krovinio iškrovimo pradžia arba net pabaiga, krovinio perdavimo momentas yra tuomet, kai krovinio gavėjas laisva valia priima krovinį valdymui ir pasirašo važtaraštyje ir būtent nuo parašo važtaraštyje atsiradimo momento vežėjas nutraukia krovinio priežiūrą ir saugojimą. Teismai šioje byloje neteisingai išaiškino CMR Konvencijos 17 str. 1 p. nurodytą sąvoką „perdavimo momentas”, tai lėmė klaidą išaiškinant, iki kurio momento galioja CMR Konvencijos 17 str. 1 p. numatyta vežėjo atsakomybės už krovinį prezumpcija. 2. Teismai neteisingai išaiškino ir pritaikė CMR Konvencijos 30 str. 1 p. , nurodę, jog šios normos taikymui nebuvo trijų būtinų sąlygų visumos. Netinkamą 30 straipsnio 1 dalies aiškinimą iš dalies lėmė oficialaus vertimo ir autentiškų Konvencijos tekstų neatitikimai. 3. Esant akivaizdžiam krovinio trūkumui bei nepriklausomam ekspertui atlikus patikrinimą, teismai turėjo taikyti CMR Konvencijos 30 str. 2 d. numatytą taisyklę, kad tokio patikrinimo rezultatams prieštaraujantys įrodymai gali būti pateikti tik esant neakivaizdiems krovinio trūkumams. 4. CMR Konvencijos 17 str. 1 p. numatyta vežėjo atsakomybės už krovinio sugadinimą prezumpcija liko nepaneigta ir jis privalo atsakyti už krovinio sugadinimą, o kompensacijos dydis yra 50 632,24 Lt. 5. Draudimo sutartyje nurodyta, kad draudikas yra UAB DK „L-dra” ir UAB DK „Drauda”, tai reiškia, kad pagal Draudimo įstatymo 19 str. 1 d. 8 p. abu draudikai yra solidariai atsakingi už draudimo išmokos sumokėjimą. Teismai nenustatė Taisyklių 5 p. nurodyto nedraudiminio įvykio, draudikai taip pat nepasinaudojo Draudimo įstatymo 17 str. 3 d. jiems suteikta teise, esant draudimo sutarties sąlygų pažeidimui, nemokėti ar sumažinti draudimo išmoką, be to, Taisyklių 13 p. nurodyta, kad draudėjo sutarties sąlygų pažeidimas yra tuomet, kai nustatoma jo tyčia ar didelis neatsargumas, o tokia vežėjo kaltės forma teismų nustatyta nebuvo. Todėl padarytai žalai atlyginti draudikai privalo mokėti 44 131,24 Lt draudimo išmoką. Už padarytą 44 131,24 Lt žalą solidariai atsako vežėjas – UAB „Danajos autotransportas” ir draudikai – UAB DK „L-dra” bei UAB DK „Drauda”. Dėl draudimo sutartimi nepadengtos žalos dydžio (frančizės) lieka atsakingas vežėjas, todėl 6501 Lt turi būti priteista tik iš vežėjo – UAB „Danajos autotransportas”. Kasatorius prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir Kauno apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovų UAB „Danajos autotransportas”, UAB DK „L-dra” ir UAB DK „Drauda” solidariai UAB „Mėlynoji uoga” naudai 44 131,24 Lt, taip pat 6501 Lt priteisti tik iš atsakovo UAB „Danajos autotransportas”, atitinkamai priteisiant teismo išlaidas ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Atsiliepimas į kasacinį skundą negautas. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : Kasaciniame skunde yra nurodyti teisės klausimai, susiję su CMR Konvencijos nuostatų, taip pat nacionalinių įstatymų normų taikymu ir aiškinimu, todėl išplėstinė teisėjų kolegija pasisako dėl kiekvieno iš jų. 1. Dėl CMR Konvencijos 17 str. 1 p. aiškinimo ir taikymo Kadangi CMR Konvencijos preambulėje numatyta, jog šios Konvencijos tikslas – siekti, kad valstybės – CMR Konvencijos dalyvės – vienodai aiškintų ir taikytų šios Konvencijos nuostatas, todėl teismai, nustatydami krovinio perdavimo momentą, turi atsižvelgti į CMR Konvencijos nuostatų, susijusių su krovinio perdavimu bei vežėjo atsakomybės pasibaigimu, aiškinimą ir taikymą užsienio valstybių teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimas Nr. 28). CMR Konvencijos 17 str. 1 p. numatyta vežėjo atsakomybės už krovinio sugadinimą nuo krovinio priėmimo vežti iki jo perdavimo momento prezumpcija. CMR Konvencija tiesiogiai neapibrėžia krovinio perdavimo momento, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apibrėžiant krovinio perdavimą, susijusį su vežėjo atsakomybės už krovinį pasibaigimu, visų pirma reikėtų sistemiškai aiškinti ir atsižvelgti į CMR Konvencijos nuostatas, reguliuojančias su krovinio perdavimu susijusias procedūras, taip pat į nacionalinės teisės nuostatas bei teismų praktiką. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, jog krovinys gavėjui buvo pristatytas į paskirties vietą 1999 m. rugsėjo 7 d, ir 1999 m. rugsėjo 8 d. , iškraunant baravykus, buvo nustatytas jų visiškas sugedimas, todėl sugadinti baravykai buvo perkrauti į kitą automobilį bei apžiūrėti eksperto. Aplinkybę, jog dalis krovinio (baravykai) 1999 m. rugsėjo 8 d. buvo iškrauta, teismai įvertino kaip krovinio perdavimą gavėjui, todėl sprendė, jog nuo iškrovimo momento vežėjui netaikytina atsakomybė už krovinio sugadinimą. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino CMR Konvencijos nuostatas, reglamentuojančias krovinio perdavimą. Sistemiškai aiškinant CMR Konvencijos nuostatas (12, 13 str. , 17 str. 1 p. , 17 str. 4 p. c papunktis) ir vadovaujantis nacionalinės teisės nuostatomis bei užsienio teismų praktika, darytina išvada, jog krovinio perdavimas sietinas su krovinio valdymo perdavimu gavėjui momentu, nuo kurio vežėjo pareiga rūpintis kroviniu pasibaigia. Taigi pristatyto krovinio perdavimo negalima tapatinti su krovinio iškrovimu, nes šie dalykai dažnai nėra susiję, ir ne visada iškrovimo momentas yra vežėjo pareigos rūpintis kroviniu pasibaigimo momentas. Vadovaujantis Kelių transporto kodekso 31 straipsniu, krovinys laikomas priimtu, kai vežėjas priima krovinį ir pasirašo važtaraštyje, o Kelių transporto kodekso 35 straipsnis numato, jog krovinys laikomas atiduotu nuo gavėjo pasirašymo važtaraštyje momento. CMR Konvencijos 13 str. 1 p. numato, jog krovinio ir kartu jo valdymo perdavimo momentas patvirtinamas gavėjo parašu vežėjo jam perduotame važtaraštyje. Kaip buvo nustatyta byloje, CMR važtaraštyje įrašas su gavėjo parašu dėl krovinio gavimo padarytas 1999 m. rugsėjo 9 d. Todėl šis faktas byloje laikytinas prima facie įrodymu dėl krovinio perėjimo gavėjo dispozicijon momento. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, konstatavę, jog krovinys atvyko į paskirties vietą 1999 m. rugsėjo 7 d. vakare, be pagrindo neatkreipė dėmesio į tai, kad krovinio gavėjas jo nepriėmė, tai reiškia, kad vežėjo pareiga rūpintis kroviniu, atvykus į paskirties vietą, nepasibaigė (CMR Konvencijos 15 str. 2 p. ). Be to, teismai be pagrindo „krovinio perdavimo momentu” laikė faktinį krovinio iškrovimo ir perkrovimo į kitą automobilį momentą. P-s krovinio perdavimas nesietinas tik su krovinio iškrovimo pradžia ar pabaiga. Krovinio perdavimu laikytinas momentas, kai krovinio gavėjas laisva valia priima krovinį valdymui ir pasirašo važtaraštyje. Nuo parašo važtaraštyje atsiradimo momento vežėjas nutraukia krovinio priežiūrą ir saugojimą. Šioje byloje važtaraštyje gavėjas pasirašė 1999 m. rugsėjo 9 d. , konstatavęs dalies krovinio (voveraičių) priėmimą, padaręs žymą važtaraštyje, kad baravykus priimti atsisako. Taigi teisine prasme sugedę baravykai gavėjui perduoti nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai aiškino CMR Konvencijos nuostatas ir dėl to netinkamai nustatė krovinio perdavimo momentą, siedami jį tik su krovinio iškrovimu bei neteisingai įvertindami kitas bylos aplinkybes. Tai lėmė klaidą išaiškinant, iki kurio momento galioja CMR Konvencijos 17 str. 1 p. numatyta vežėjo atsakomybės už sugadintą krovinį prezumpcija. 2. Dėl CMR Konvencijos 30 str. 1 p. taikymo Pirmosios ir antrosios instancijų teismai darė išvadas, jog gavėjas, nustačius baravykų sugedimo faktą, pažeidė CMR Konvencijos 30 str. 1 p. nustatytas sąlygas pretenzijoms dėl akivaizdžių krovinio trūkumų pareikšti, todėl pagal minėtą Konvencijos straipsnį laikoma, kad gavėjas priėmė krovinį tinkamos būklės (tokios būklės, kokia nurodyta važtaraštyje). Teismai konstatavo, kad nustačius akivaizdžius krovinio trūkumus gavėjas privalo iš karto raštu pateikti pretenzijas vežėjui, o gavėjo padarytas įrašas važtaraštyje „baravykų atsisakyta (ekspertizės aktas)” CMR Konvencijos prasme negali būti laikomas tinkamu pretenzijos pareiškimu vežėjui. Tokios teismų išvados nepagrįstos. Autentiško CMR Konvencijos teksto 30 str. 1 p. numato, jog esant akivaizdžiam krovinio sugadinimui (byloje šį faktą pripažįsta abi šalys) gavėjas laikomas priėmusiu prekių siuntą tokios būklės, kuri nurodyta važtaraštyje, tik tuo atveju, jeigu gavėjas priima prekių siuntą be tinkamo jų būklės patikrinimo drauge su vežėju arba nepateikia jam reklamacijų ne vėliau kaip krovinio priėmimo momentu (žr. 2000 m. birželio 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 31 „Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR)” (toliau – AT senato nutarimas Nr. 31) 42 p. ). Pažymėtina, jog netikslus šio straipsnio vertimas į lietuvių kalbą iš dalies nulėmė neteisingą šio straipsnio aiškinimą. Oficialiame vertime numatytos dvi sąlygos prezumpcijai laikyti gavėją priėmusiu prekių siuntą tinkamos būklės akivaizdaus krovinio praradimo dėl sugadinimo atveju: 1) jeigu gavėjas priima prekių siuntą be tinkamo jų būklės patikrinimo drauge su vežėju ir 2) nepateikia jam reklamacijų ne vėliau kaip krovinio priėmimo momentu. Tuo tarpu autentiškame Konvencijos tekste 30 str. 1 p. taikymas siejamas ne su abiejų minėtų sąlygų visetu, bet su bent viena iš jų. Esant prieštaravimui tarp autentiško ir oficialaus lietuviško Konvencijos tekstų, teismai, vadovaudamiesi 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 31–33 straipsniais, turėjo remtis autentišku Konvencijos tekstu (AT senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimas Nr. 28). Be to, teismai, taikydami CMR Konvencijos 30 str. 1 p. , netinkamai jį aiškino, konstatuodami, jog pretenzijos (reklamacijos) turi būti pareiškiamos raštu. CMR Konvencijos 30 str. 1 p. numato, jog pretenzijos vežėjui dėl krovinio būklės privalo būti pareiškiamos raštu tik tuo atveju, jeigu krovinio praradimas ar sugadinimas nėra akivaizdūs. Gavėjo reklamacijai, reiškiamai dėl akivaizdžių trūkumų, nėra nustatyta privaloma rašytinė forma, todėl tokia reklamacija vežėjui gali būti pareiškiama tiek raštu, tiek žodžiu, tiek bet kokia kita forma (taip pat ir padarant žymą važtaraštyje). Tai, ar reklamacija vežėjui pareikšta tinkamai, kiekvienu atveju turi būti vertinama atsižvelgiant į reklamacijos tikslą bei konkrečias bylos aplinkybes (žr. AT senato nutarimo Nr. 31 42 p. ). CMR Konvencijos 30 str. 1 p. prasme reklamacija – bendro pobūdžio pranešimas vežėjui apie atvežto krovinio defektus. Reklamacijos tikslas – suteikti vežėjui informaciją apie akivaizdžius trūkumus, kad vežėjas galėtų tuoj pat imtis neatidėliotinų veiksmų žalos dydžiui, jos pobūdžiui ir susidarymo mechanizmui nustatyti. Kaip buvo nustatyta byloje, gavėjas, priimdamas krovinį, atliko krovinio būklės ekspertizę ir ja vadovaudamasis atsisakė priimti sugadintą krovinio dalį, pažymėdamas tai važtaraštyje. Tokie gavėjo veiksmai leidžia daryti išvadą, jog vežėjas buvo tinkamai informuotas dėl krovinio sugadinimo, kaip to reikalauja CMR Konvencija. 3. Dėl CMR Konvencijos 30 str. 2 p. taikymo Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad teismas, atsižvelgdamas į tai, jog krovinio iškrovimo vietoje iškvietus ekspertą buvo atliktas krovinio būklės įvertinimas ir šie įvertinimo rezultatai užfiksuoti nepriklausomo eksperto ekspertizės akte, turėjo taikyti CMR Konvencijos 30 str. 2 p. , kuriuo vadovaujantis eksperto išvada byloje laikytina nenuginčijamu žalos dydžio įrodymu. Tuomet, kai krovinio būklei nustatyti pasinaudojama nepriklausomų ekspertų ar specialistų paslaugomis ir tokio patikrinimo rezultatai užfiksuoti tam tikrame dokumente, tai riboja galimybę ginčyti patikrinimo metu užfiksuotą prekių būklę kaip faktą, nors visais atvejais galima ginčyti žalos kroviniui atsiradimo priežastis ir sąlygas (AT senato nutarimo Nr. 31 apžvalga, p. 401). Be to, byloje šalys neginčija žalos padarymo fakto. Gavėjas savo reikalavimams teisme pagrįsti turėjo įrodyti tai, jog žala atsirado per laikotarpį nuo krovinio priėmimo iki jo perdavimo gavėjui momento. B- teisėjų kolegija, konstatavusi dėl CMR Konvencijos nuostatų, kas laikytina „krovinio perdavimu” aiškinimo, daro išvadą, kad krovinys buvo sugadintas, kai jis buvo vežėjo žinioje. 4. Dėl kompensacijos už krovinio sugadinimą dydžio ir palūkanų CMR Konvencijos 23 straipsnyje nurodoma, kad kompensacijos suma už prarastą ar sugadintą krovinį yra apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai krovinys priimtas vežti. Kai krovinių pervežimo dokumentuose yra vartojami tarptautiniai prekybos terminai (INCOTERMS), jie yra aiškinami pagal Tarptautinių prekybos rūmų parengtas oficialias prekybos terminų aiškinimo taisykles – INCOTERMS. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad krovinys buvo gabenamas pagal Tarptautinių prekybos terminų (INCOTERMS 1990) CPT sąlygą. Ši sąlyga reiškia, kad transportavimo kaštai yra įskaitomi į krovinio vertę, todėl spręstina, ar pagrįstas yra ieškovo reikalavimas kompensuoti dalį užmokesčio už vežimą. CMR Konvencija numato kitų su vežimu susijusių išlaidų atlyginimą (CMR Konvencijos 23 str. 4 d. ). Teismai, spręsdami klausimą, ar reikalaujamos išieškoti sumos yra laikytinos kitomis su vežimu susijusiomis išlaidomis, turi nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp netinkamo pervežimo ir krovinio gavėjo ar siuntėjo atliktų išmokų. Krovinio utilizavimo ir ekspertizės atlikimo išlaidos (išskyrus atvejus, kai krovinys sugadintas dėl 17 str. 2 ir. 4 p. nurodytų aplinkybių) yra susijusios su krovinio sugadinimu vežimo metu, todėl, jei jos yra įrodytos, tai priklauso atlygintinoms išlaidoms ir išieškotinos iš vežėjo. Pagal CMR Konvenciją 5 metinių procentų palūkanų dydis yra numatytas CMR Konvencijos 27 str. Palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo tos dienos, kai vežėjui raštu yra pateikiama pretenzija, o jeigu tokios nebuvo, – nuo ieškininio pareiškimo dienos, ir gali būti skaičiuojamos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (AT senato Nr. 31 36 p). 5. Dėl draudimo sutarties ir vežėjo bei draudikų atsakomybės kelių transporto kodekso 57 str. 2 d. numatytas privalomas vežėjo, atliekančio tarptautinius vežimus, civilinės atsakomybės draudimas. Kadangi vežėjo civilinės atsakomybės draudimo sutartis savo prigimtimi yra sutartis trečiojo asmens naudai, vežėjui reikalavimus reiškiantis asmuo taip pat gali reikalauti žalos atlyginimo tiesiogiai iš draudiko, sudariusio su vežėju civilinės atsakomybės draudimo sutartį arba iš jų abiejų (AT 2000 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–336/2000). Reikalavimus reiškiantis asmuo gali reikšti ieškinį taip pat vežėjui ir draudikams kaip bendraatsakoviams (žr. AT senato Nr. 31 38 p. ). Šioje byloje pareikštas ieškinys vežėjui ir draudimo kompanijoms kaip solidariems bendraatsakoviams. Teismai, atmesdami ieškovo ieškinį tuo pagrindu, kad vežėjas nėra atsakingas už krovinio sugadinimą, atmetė ieškinį tiek dėl vežėjo, tiek ir dėl draudimo kompanijų, netyrę aplinkybių, ar buvo pagrindas mažinti draudimo išmoką ar jos nemokėti, nors teisminio nagrinėjimo metu draudimo kompanijų atstovai tokias aplinkybes aiškino. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje draudikai neturėjo galimybės pasinaudoti Draudimo įstatymo 17 str. 3 d. jiems suteikta teise, jeigu draudimo sutarties sąlygos būtų pažeistos, nemokėti ar sumažinti draudimo išmoką. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad, padarius išvadą, jog vežėjas yra atsakingas už krovinio sugadinimą, ypač kai ieškinys yra reiškiamas vežėjui ir draudikams kaip solidariems bendraatsakoviams, nurodytų aplinkybių ištyrimas yra svarbus bendraatsakovių (vežėjo ir draudiko) atsakomybės dydžiui nustatyti. Šių faktinių aplinkybių nustatymas ir įvertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva, todėl byla yra perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Be to, teisėjų kolegija sprendžia, jog, esant vežėjo civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nurodytiems dviem draudikams, pagal Draudimo įstatymo 19 str. 1 d. 8 p. abu draudikai yra solidariai atsakingi už draudimo išmokos sumokėjimą, esant draudiminiam įvykiui. Jų dalinės atsakomybės įvardijimas draudimo polise nedaro jų daliniais atsakovais draudėjui ar naudos gavėjui, pastarieji turi draudimo kompanijai solidarios atsakomybės reikalavimo teisę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 368 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 370 straipsniu, n u t a r i a : Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir Kauno apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Kauno miesto apylinkės teismui. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |