Paieška : Teismų praktika LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS NrLIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#5272: Svečiai
#0: Vartotojai
#5715: Registruoti vartotojai


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ
SKYRIAUS
TEISĖJŲ
KOLEGIJŲ NUTARTYS

1. 13. Dėl CMR Kon­ven­ci­jos aiš­ki­ni­mo ir tai­ky­mo; dėl Drau­di­mo įsta­ty­mo
19 straips­nio 1 da­lies 8 punk­to aiš­ki­ni­mo ir tai­ky­mo

Kro­vi­nio per­da­vi­mu
lai­ky­ti­nas mo­men­tas, kai kro­vi­nio ga­vė­jas lais­va va­lia pri­ima kro­vi­nį
val­dy­mui ir pa­si­ra­šo važ­ta­raš­ty­je. Nuo pa­ra­šo važ­ta­raš­ty­je at­si­ra­di­mo
mo­men­to ve­žė­jas nu­trau­kia kro­vi­nio prie­žiū­rą ir sau­go­ji­mą.
Tuo­met, kai kro­vi­nio
būk­lei nu­sta­ty­ti pa­si­nau­do­ja­ma ne­pri­klau­so­mų eks­per­tų ar spe­cia­lis­tų
pa­slau­go­mis ir to­kio pa­tik­ri­ni­mo re­zul­ta­tai už­fik­suo­ti tam tik­ra­me
do­ku­men­te, tai ri­bo­ja ga­li­my­bę gin­čy­ti pa­tik­ri­ni­mo me­tu už­fik­suo­tą
pre­kių būk­lę kaip fak­tą, nors vi­sais at­ve­jais ga­li­ma gin­čy­ti ža­los
kro­vi­niui at­si­ra­di­mo prie­žas­tis ir są­ly­gas.
Teis­mai, spręs­da­mi
klau­si­mą, ar rei­ka­lau­ja­mos iš­ieš­ko­ti su­mos yra lai­ky­ti­nos ki­to­mis
su ve­ži­mu su­si­ju­sio­mis iš­lai­do­mis, tu­ri nu­sta­ty­ti tie­sio­gi­nį
prie­žas­ti­nį ry­šį tarp ne­tin­ka­mo per­ve­ži­mo ir kro­vi­nio ga­vė­jo ar
siun­tė­jo at­lik­tų iš­mo­kų. Kro­vi­nio uti­li­za­vi­mo ir eks­per­ti­zės at­li­ki­mo
iš­lai­dos (iš­sky­rus at­ve­jus, kai kro­vi­nys su­ga­din­tas dėl CMR
Konvencijos 17 straips­nio 2 ir 4 punk­tuo­se nu­ro­dy­tų ap­lin­ky­bių) yra su­si­ju­sios
su kro­vi­nio su­ga­di­ni­mu ve­ži­mo me­tu, to­dėl, jei jos yra įro­dy­tos,
tai pri­klau­so at­ly­gin­ti­noms iš­lai­doms ir yra iš­ieš­ko­ti­nos iš ve­žė­jo.
Esant ve­žė­jo ci­vi­li­nės
at­sa­ko­my­bės drau­di­mo su­tar­ty­je nu­ro­dy­tiems dviem drau­di­kams, pa­gal
Drau­di­mo įsta­ty­mo 19 straips­nio 1 da­lies 8 punk­tą abu drau­di­kai yra so­li­da­riai
at­sa­kin­gi už drau­di­mo iš­mo­kos su­mo­kė­ji­mą, esant drau­di­mi­niam įvy­kiui.
Jų da­li­nės at­sa­ko­my­bės įvar­di­ji­mas drau­di­mo po­li­se ne­da­ro jų da­li­niais
at­sa­ko­vais drau­dė­jui ar nau­dos ga­vė­jui.

                                                                   Ci­vi­li­nė
by­la Nr. 3K–7–936/2001
                                                                   By­lų
ka­te­go­ri­ja 54

LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU

2001 m.
lap­kri­čio 29 d.
Vil­nius

Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja, su­si­de­dan­ti iš
tei­sė­jų: Č-­lo­vo J-o (ko­le­gi­jos pir­mi­nin­kas), D-­gu­tės
A-ės (pra­ne­šė­ja), R-o Č-os, A-o D-o, V-aus
G-o, J-o Š-­no ir P-o Ž-io,
vie­ša­me teis­mo po­sė­dy­je
ka­sa­ci­ne tvar­ka iš­nag­ri­nė­jo ci­vi­li­nę by­lą pa­gal ieš­ko­vo už­da­ro­sios
ak­ci­nės ben­dro­vės „Mė­ly­no­ji uo­ga” ka­sa­ci­nį skun­dą dėl Kau­no
mies­to apy­lin­kės teis­mo 2000 m. gruo­džio 15 d. spren­di­mo ir Kau­no apy­gar­dos
teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2001 m. ba­lan­džio
18 d. nu­tar­ties per­žiū­rė­ji­mo ci­vi­li­nė­je by­lo­je pa­gal ieš­ko­vo už­da­ro­sios
ak­ci­nės ben­dro­vės „Mė­ly­no­ji uo­ga” ieš­ki­nį at­sa­ko­vams UAB „Da­na­jos
au­to­trans­por­tas”, UAB DK „L-­dra”, UAB DK „Drau­da”, tre­čia­sis as­muo
UAB „Buch­ber­ge Trans­por­te” dėl nuos­to­lių iš­ieš­ko­ji­mo.
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja

n u s t a t ė :

Ieš­ko­vas UAB „Mė­ly­no­ji
uo­ga” nu­ro­dė, kad 1999 m. rug­sė­jo 4–8 d. at­sa­ko­vas UAB „Da­na­jos au­to­trans­por­tas”
ga­be­no ieš­ko­vo kro­vi­nį – gry­bus iš Lie­tu­vos į Vo­kie­ti­ją. Kro­vi­nio
da­lis bu­vo su­ga­din­ta, dėl to ieš­ko­vas pa­ty­rė 49 788 Lt nuos­to­lių.
Ieš­ko­vo tei­gi­mu, dėl kro­vi­nio su­ga­di­ni­mo kal­tas at­sa­ko­vas UAB „Da­na­jos
au­to­trans­por­tas”. At­sa­ko­vas bu­vo ap­si­drau­dęs drau­di­mo kom­pa­ni­jo­se
„L-­dra” ir „Drau­da” kro­vi­nio ve­žė­jo at­sa­ko­my­bės drau­di­mu. Pa­tiks­lin­tu
ieš­ki­ni­niu rei­ka­la­vi­mu (b. l. 108) ieš­ko­vas pra­šė pri­teis­ti iš at­sa­ko­vų
UAB „Da­na­jos au­to­trans­por­tas”, UAB DK „L-­dra” ir UAB DK „Drau­da” so­li­da­riai
43 277 Lt nuos­to­lių at­ly­gi­ni­mui ir 854,23 Lt pa­lū­ka­nų. Be to, ieš­ko­vas
pra­šė pri­teis­ti tik iš at­sa­ko­vo UAB „Da­na­jos au­to­trans­por­tas” 6501
Lt, kaip drau­di­mu ne­pa­deng­tą ža­los dy­dį.
Kau­no mies­to apy­lin­kės
teis­mas 2000 m. gruo­džio 15 d. spren­di­mu UAB „Mė­ly­no­ji uo­ga” ieš­ki­nį
at­me­tė. Teis­mas nu­ro­dė, kad kro­vi­nio ga­vė­jas ve­žė­jui dėl gry­bų ko­ky­bės
pre­ten­zi­jų iš­kro­vi­mo me­tu ne­pa­reiš­kė, ba­ra­vy­kus iš iš­kro­vi­mo
vie­tos iš­ga­be­no, to­dėl lai­kė, kad kro­vi­nys ga­vė­jui jau bu­vo per­duo­tas.
Teis­mas nu­spren­dė, kad ieš­ko­vas sa­vo ieš­ki­ni­nių rei­ka­la­vi­mų ne­įro­dė.
Kau­no apy­gar­dos teis­mo
Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja 2001 m. ba­lan­džio 18 d. nu­tar­ti­mi
ieš­ko­vo UAB „Mė­ly­no­ji uo­ga” ape­lia­ci­nį skun­dą at­me­tė. Ko­le­gi­ja
mo­ty­va­vo, kad pa­gal CMR Kon­ven­ci­jos 17 str. 1 d. , ve­žė­jo at­sa­ko­my­bė
už kro­vi­nį pra­si­de­da nuo mo­men­to, kai kro­vi­nys bu­vo pri­im­tas vež­ti
ir pa­si­bai­gia jo pri­sta­ty­mo ga­vė­jui mo­men­tu. By­lo­je gin­či­ja­ma­si
dėl kro­vi­nio pri­sta­ty­mo mo­men­to, t. y. jo per­da­vi­mo ga­vė­jui. Nu­sta­ty­ta,
kad kro­vi­nys į pa­skir­ties vie­tą bu­vo nu­ga­ben­tas 1999 m. rug­sė­jo 7
d. , kur jį ga­vė­jo at­sto­vas ap­žiū­rė­jo ir pre­ten­zi­jų ve­žė­jui ne­pa­reiš­kė.
Tik ki­tą die­ną, gry­bų iš­kro­vi­mo me­tu, bu­vo ras­ti su­ge­dę ba­ra­vy­kai,
ku­rie bu­vo per­krau­ti į au­to­mo­bi­lį ir ap­žiū­rė­ti eks­per­to. Ta­čiau,
nu­sta­čius gry­bų su­ge­di­mo fak­tą, kro­vi­nio ga­vė­jas pa­žei­dė CMR Kon­ven­ci­jos
30 str. nu­sta­ty­tas są­ly­gas pre­ten­zi­joms pa­reikš­ti. Pa­gal mi­nė­tą
Kon­ven­ci­jos straips­nį lai­ko­ma, kad „jei­gu ga­vė­jas pri­ima kro­vi­nį,
ne­įver­tin­da­mas kar­tu su ve­žė­ju kro­vi­nio būk­lės ir ne­pa­reikš­da­mas
jam pre­ten­zi­jų dėl da­lies kro­vi­nio pra­ra­di­mo ar su­ga­di­ni­mo, tai
iki bus įro­dy­ta prie­šin­gai, ma­no­ma, kad ga­vė­jas pri­ėmė kro­vi­nį to­kios
būk­lės, ko­kia nu­ro­dy­ta važ­ta­raš­ty­je”. To­dėl kro­vi­nio ga­vė­jui nu­sta­čius
aki­vaiz­džius kro­vi­nio trū­ku­mus, jis pri­va­lo iš kar­to raš­tu pa­reikš­ti
pre­ten­zi­jas kro­vi­nio ve­žė­jui (o ne kro­vi­nio siun­tė­jui), kad pri­sta­ty­tas
ne­tin­ka­mos ko­ky­bės kro­vi­nys. Ko­le­gi­ja pa­da­rė iš­va­dą, jog by­lo­je
ne­nu­sta­ty­ta, kad kro­vi­nio ga­vė­jas bū­tų reiš­kęs pre­ten­zi­jas kro­vi­nio
ve­žė­jui, to­dėl lai­ky­ti­na, kad kro­vi­nys bu­vo pri­sta­ty­tas tin­ka­mos
būk­lės.
Ka­sa­ci­nia­me skun­de
ieš­ko­vas UAB „Mė­ly­no­ji uo­ga” tei­gia, kad teis­mai spręs­da­mi šią by­lą
pa­žei­dė ma­te­ria­li­nes tei­sės nor­mas, ne­tin­ka­mai iš­aiš­kin­da­mi ir
tai­ky­da­mi CMR Kon­ven­ci­jos 13 str. 1 p. , 17 str. 1 p. , 30 str. 1 ir 2 p.
bei CK 462 str. ir Drau­di­mo įsta­ty­mo 6 str. :
1. Teis­mai „kro­vi­nio
pri­sta­ty­mo” są­vo­ką su­ta­pa­ti­no su są­vo­ka „pri­sta­ty­to kro­vi­nio
per­da­vi­mas”. CMR Kon­ven­ci­jos 13 str. 1 p. pras­me są­vo­ka „kro­vi­nio
pri­sta­ty­mas į pa­skir­ties vie­tą” reiš­kia CMR važ­ta­raš­ty­je nu­ro­dy­tos
vie­tos pa­sie­ki­mą ir ši ap­lin­ky­bė tik su­tei­kia tei­sę kro­vi­nio ga­vė­jui
pa­rei­ka­lau­ti iš ve­žė­jo per­duo­ti ant­rą­jį važ­ta­raš­čio eg­zem­plio­rių
ir kro­vi­nį, pa­ra­šu pa­tvir­ti­nant apie kro­vi­nio ga­vi­mą”. CMR Kon­ven­ci­jos
17 str. 1 p. pras­me są­vo­ka „kro­vi­nio per­da­vi­mas” reiš­kia, jog ve­žė­jas
per­duo­da kro­vi­nio val­dy­mo tei­sę ga­vė­jui, o kro­vi­nio ga­vė­jas lais­va
va­lia su­tin­ka at­ga­ben­tą kro­vi­nį pri­im­ti ir per­im­ti kro­vi­nio val­dy­mo
tei­sę bei pa­si­ra­šy­ti važ­ta­raš­ty­je. Tik per­da­vus kro­vi­nio val­dy­mą,
ve­žė­jas nu­trau­kia kro­vi­nio prie­žiū­rą ir sau­go­ji­mą ir bū­tent nuo kro­vi­nio
per­da­vi­mo mo­men­to iš­nyks­ta ve­žė­jo at­sa­ko­my­bė už kro­vi­nį. Teis­mai
kon­sta­ta­vo, kad kro­vi­nys į pa­skir­ties vie­tą at­vy­ko 1999 m. rug­sė­jo
7 d. va­ka­re, kro­vi­nio ga­vė­jas tik pa­ma­ta­vo tem­pe­ra­tū­rą, ji bu­vo
ge­ra, to­dėl pre­ten­zi­jos pa­reikš­tos ne­bu­vo. Ta­čiau teis­mai ne­at­krei­pė
dė­me­sio į tai, kad at­vy­ki­mo die­ną kro­vi­nys per­duo­tas ne­bu­vo, nes
kro­vi­nio ga­vė­jas pri­im­ti kro­vi­nį at­si­sa­kė (CMR Kon­ven­ci­jos 15
str. 2 p. ), tai reiš­kia, kad ne­per­da­vus kro­vi­nio ga­vė­jui ve­žė­jo pa­rei­ga
sau­go­ti ir rū­pin­tis kro­vi­niu ne­pa­si­bai­gė. Pri­sta­čius kro­vi­nį į pa­skir­ties
vie­tą, ta­čiau jo ne­per­da­vus ga­vė­jui, ve­žė­jo at­sa­ko­my­bės už kro­vi­nio
su­ga­di­ni­mą pre­zump­ci­ja iš­lie­ka ir ve­žė­jas už kro­vi­nio su­ga­di­ni­mą
pri­va­lo at­sa­ky­ti (CMR Kon­ven­ci­jos 17 str. 1 p. ). CMR Kon­ven­ci­jos 17
str. 1 p. są­vo­ka „kro­vi­nio per­da­vi­mo mo­men­tas” ne­sie­ja­ma su fi­zi­nio
kro­vi­nio iš­kro­vi­mo pra­džia ar­ba net pa­bai­ga, kro­vi­nio per­da­vi­mo
mo­men­tas yra tuo­met, kai kro­vi­nio ga­vė­jas lais­va va­lia pri­ima kro­vi­nį
val­dy­mui ir pa­si­ra­šo važ­ta­raš­ty­je ir bū­tent nuo pa­ra­šo važ­ta­raš­ty­je
at­si­ra­di­mo mo­men­to ve­žė­jas nu­trau­kia kro­vi­nio prie­žiū­rą ir sau­go­ji­mą.
Teis­mai šio­je by­lo­je ne­tei­sin­gai iš­aiš­ki­no CMR Kon­ven­ci­jos 17 str.
1 p. nu­ro­dy­tą są­vo­ką „per­da­vi­mo mo­men­tas”, tai lė­mė klai­dą iš­aiš­ki­nant,
iki ku­rio mo­men­to ga­lio­ja CMR Kon­ven­ci­jos 17 str. 1 p. nu­ma­ty­ta ve­žė­jo
at­sa­ko­my­bės už kro­vi­nį pre­zump­ci­ja.
2. Teis­mai ne­tei­sin­gai
iš­aiš­ki­no ir pri­tai­kė CMR Kon­ven­ci­jos 30 str. 1 p. , nu­ro­dę, jog šios
nor­mos tai­ky­mui ne­bu­vo tri­jų bū­ti­nų są­ly­gų vi­su­mos. Ne­tin­ka­mą 30
straips­nio 1 da­lies aiš­ki­ni­mą iš da­lies lė­mė ofi­cia­laus ver­ti­mo ir
au­ten­tiš­kų Kon­ven­ci­jos teks­tų ne­ati­ti­ki­mai.
3. Esant aki­vaiz­džiam
kro­vi­nio trū­ku­mui bei ne­pri­klau­so­mam eks­per­tui at­li­kus pa­tik­ri­ni­mą,
teis­mai tu­rė­jo tai­ky­ti CMR Kon­ven­ci­jos 30 str. 2 d. nu­ma­ty­tą tai­syk­lę,
kad to­kio pa­tik­ri­ni­mo re­zul­ta­tams prieš­ta­rau­jan­tys įro­dy­mai ga­li
bū­ti pa­teik­ti tik esant ne­aki­vaiz­diems kro­vi­nio trū­ku­mams.
4. CMR Kon­ven­ci­jos 17
str. 1 p. nu­ma­ty­ta ve­žė­jo at­sa­ko­my­bės už kro­vi­nio su­ga­di­ni­mą pre­zump­ci­ja
li­ko ne­pa­neig­ta ir jis pri­va­lo at­sa­ky­ti už kro­vi­nio su­ga­di­ni­mą,
o kom­pen­sa­ci­jos dy­dis yra 50 632,24 Lt.
5. Drau­di­mo su­tar­ty­je
nu­ro­dy­ta, kad drau­di­kas yra UAB DK „L-­dra” ir UAB DK „Drau­da”, tai reiš­kia,
kad pa­gal Drau­di­mo įsta­ty­mo 19 str. 1 d. 8 p. abu drau­di­kai yra so­li­da­riai
at­sa­kin­gi už drau­di­mo iš­mo­kos su­mo­kė­ji­mą. Teis­mai ne­nu­sta­tė Tai­syk­lių
5 p. nu­ro­dy­to ne­drau­di­mi­nio įvy­kio, drau­di­kai taip pat ne­pa­si­nau­do­jo
Drau­di­mo įsta­ty­mo 17 str. 3 d. jiems su­teik­ta tei­se, esant drau­di­mo su­tar­ties
są­ly­gų pa­žei­di­mui, ne­mo­kė­ti ar su­ma­žin­ti drau­di­mo iš­mo­ką, be to,
Tai­syk­lių 13 p. nu­ro­dy­ta, kad drau­dė­jo su­tar­ties są­ly­gų pa­žei­di­mas
yra tuo­met, kai nu­sta­to­ma jo ty­čia ar di­de­lis ne­at­sar­gu­mas, o to­kia
ve­žė­jo kal­tės for­ma teis­mų nu­sta­ty­ta ne­bu­vo. To­dėl pa­da­ry­tai ža­lai
at­ly­gin­ti drau­di­kai pri­va­lo mo­kė­ti 44 131,24 Lt drau­di­mo iš­mo­ką.
Už pa­da­ry­tą 44 131,24 Lt ža­lą so­li­da­riai at­sa­ko ve­žė­jas – UAB „Da­na­jos
au­to­trans­por­tas” ir drau­di­kai – UAB DK „L-­dra” bei UAB DK „Drau­da”.
Dėl drau­di­mo su­tar­ti­mi ne­pa­deng­tos ža­los dy­džio (fran­či­zės) lie­ka
at­sa­kin­gas ve­žė­jas, to­dėl 6501 Lt tu­ri bū­ti pri­teis­ta tik iš ve­žė­jo
– UAB „Da­na­jos au­to­trans­por­tas”.
Ka­sa­to­rius pra­šo Kau­no
mies­to apy­lin­kės teis­mo 2000 m. gruo­džio 15 d. spren­di­mą ir Kau­no apy­gar­dos
Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2001 m. ba­lan­džio 18 d.
nu­tar­tį pa­nai­kin­ti ir pri­im­ti nau­ją spren­di­mą, ieš­ki­nį ten­kin­ti
ir pri­teis­ti iš at­sa­ko­vų UAB „Da­na­jos au­to­trans­por­tas”, UAB DK „L-­dra”
ir UAB DK „Drau­da” so­li­da­riai UAB „Mė­ly­no­ji uo­ga” nau­dai 44 131,24 Lt,
taip pat 6501 Lt pri­teis­ti tik iš at­sa­ko­vo UAB „Da­na­jos au­to­trans­por­tas”,
ati­tin­ka­mai pri­tei­siant teis­mo iš­lai­das ir iš­lai­das ad­vo­ka­to pa­gal­bai
ap­mo­kė­ti pir­mo­sios ir ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­muo­se.
At­si­lie­pi­mas į ka­sa­ci­nį
skun­dą ne­gau­tas.
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja

k o n s t a t u o j a :

Ka­sa­ci­nia­me skun­de
yra nu­ro­dy­ti tei­sės klau­si­mai, su­si­ję su CMR Kon­ven­ci­jos nuo­sta­tų,
taip pat na­cio­na­li­nių įsta­ty­mų nor­mų tai­ky­mu ir aiš­ki­ni­mu, to­dėl
iš­plės­ti­nė tei­sė­jų ko­le­gi­ja pa­si­sa­ko dėl kiek­vie­no iš jų.
1. Dėl CMR Kon­ven­ci­jos
17 str. 1 p. aiš­ki­ni­mo ir tai­ky­mo

Ka­dan­gi CMR Kon­ven­ci­jos
pre­am­bu­lė­je nu­ma­ty­ta, jog šios Kon­ven­ci­jos tiks­las – siek­ti, kad
vals­ty­bės – CMR Kon­ven­ci­jos da­ly­vės – vie­no­dai aiš­kin­tų ir tai­ky­tų
šios Kon­ven­ci­jos nuo­sta­tas, to­dėl teis­mai, nu­sta­ty­da­mi kro­vi­nio
per­da­vi­mo mo­men­tą, tu­ri at­si­žvelg­ti į CMR Kon­ven­ci­jos nuo­sta­tų,
su­si­ju­sių su kro­vi­nio per­da­vi­mu bei ve­žė­jo at­sa­ko­my­bės pa­si­bai­gi­mu,
aiš­ki­ni­mą ir tai­ky­mą už­sie­nio vals­ty­bių teis­mų prak­ti­ko­je (Lie­tu­vos
Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo se­na­to 2000 m. gruodžio 21 d. nu­ta­ri­mas Nr. 28).
CMR Kon­ven­ci­jos 17
str. 1 p. nu­ma­ty­ta ve­žė­jo at­sa­ko­my­bės už kro­vi­nio su­ga­di­ni­mą nuo
kro­vi­nio pri­ėmi­mo vež­ti iki jo per­da­vi­mo mo­men­to pre­zump­ci­ja. CMR
Kon­ven­ci­ja tie­sio­giai ne­apib­rė­žia kro­vi­nio per­da­vi­mo mo­men­to, to­dėl
kiek­vie­nu kon­kre­čiu at­ve­ju api­brė­žiant kro­vi­nio per­da­vi­mą, su­si­ju­sį
su ve­žė­jo at­sa­ko­my­bės už kro­vi­nį pa­si­bai­gi­mu, vi­sų pir­ma rei­kė­tų
sis­te­miš­kai aiš­kin­ti ir at­si­žvelg­ti į CMR Kon­ven­ci­jos nuo­sta­tas,
re­gu­liuo­jan­čias su kro­vi­nio per­da­vi­mu su­si­ju­sias pro­ce­dū­ras,
taip pat į na­cio­na­li­nės tei­sės nuo­sta­tas bei teis­mų prak­ti­ką.
Pir­mo­sios ins­tan­ci­jos
ir ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mai kon­sta­ta­vo, jog kro­vi­nys ga­vė­jui
bu­vo pri­sta­ty­tas į pa­skir­ties vie­tą 1999 m. rug­sė­jo 7 d, ir 1999 m.
rug­sė­jo 8 d. , iš­krau­nant ba­ra­vy­kus, bu­vo nu­sta­ty­tas jų vi­siš­kas
suge­di­mas, to­dėl su­ga­din­ti ba­ra­vy­kai bu­vo per­krau­ti į ki­tą au­to­mo­bi­lį
bei ap­žiū­rė­ti eks­per­to. Ap­lin­ky­bę, jog da­lis kro­vi­nio (ba­ra­vy­kai)
1999 m. rug­sė­jo 8 d. bu­vo iš­krau­ta, teis­mai įver­ti­no kaip kro­vi­nio
per­da­vi­mą ga­vė­jui, to­dėl spren­dė, jog nuo iš­kro­vi­mo mo­men­to ve­žė­jui
ne­tai­ky­ti­na at­sa­ko­my­bė už kro­vi­nio su­ga­di­ni­mą.
Iš­plės­ti­nė tei­sė­jų
ko­le­gi­ja kon­sta­tuo­ja, kad by­lą nag­ri­nė­ję teis­mai ne­tin­ka­mai aiš­ki­no
CMR Kon­ven­ci­jos nuo­sta­tas, reg­la­men­tuo­jan­čias kro­vi­nio per­da­vi­mą.
Sis­te­miš­kai aiš­ki­nant CMR Kon­ven­ci­jos nuo­sta­tas (12, 13 str. , 17 str.
1 p. , 17 str. 4 p. c pa­punk­tis) ir va­do­vau­jan­tis na­cio­na­li­nės tei­sės
nuo­sta­to­mis bei už­sie­nio teis­mų prak­ti­ka, da­ry­ti­na iš­va­da, jog kro­vi­nio
per­da­vi­mas sie­ti­nas su kro­vi­nio val­dy­mo per­da­vi­mu ga­vė­jui mo­men­tu,
nuo ku­rio ve­žė­jo pa­rei­ga rū­pin­tis kro­vi­niu pa­si­bai­gia. Tai­gi pri­sta­ty­to
kro­vi­nio per­da­vi­mo ne­ga­li­ma ta­pa­tin­ti su kro­vi­nio iš­kro­vi­mu,
nes šie da­ly­kai daž­nai nė­ra su­si­ję, ir ne vi­sa­da iš­kro­vi­mo mo­men­tas
yra ve­žė­jo pa­rei­gos rū­pin­tis kro­vi­niu pa­si­bai­gi­mo mo­men­tas.
Va­do­vau­jan­tis Ke­lių
trans­por­to ko­dek­so 31 straips­niu, kro­vi­nys lai­ko­mas pri­im­tu, kai ve­žė­jas
pri­ima kro­vi­nį ir pa­si­ra­šo važ­ta­raš­ty­je, o Ke­lių trans­por­to ko­dek­so
35 straips­nis nu­ma­to, jog kro­vi­nys lai­ko­mas ati­duo­tu nuo ga­vė­jo pa­si­ra­šy­mo
važ­ta­raš­ty­je mo­men­to. CMR Kon­ven­ci­jos 13 str. 1 p. nu­ma­to, jog kro­vi­nio
ir kar­tu jo val­dy­mo per­da­vi­mo mo­men­tas pa­tvir­ti­na­mas ga­vė­jo pa­ra­šu
ve­žė­jo jam per­duo­ta­me važ­ta­raš­ty­je. Kaip bu­vo nu­sta­ty­ta by­lo­je,
CMR važ­ta­raš­ty­je įra­šas su ga­vė­jo pa­ra­šu dėl kro­vi­nio ga­vi­mo pa­da­ry­tas
1999 m. rug­sė­jo 9 d. To­dėl šis fak­tas by­lo­je lai­ky­ti­nas pri­ma fa­cie
įro­dy­mu dėl kro­vi­nio per­ėji­mo ga­vė­jo dis­po­zi­ci­jon mo­men­to.
Pir­mo­sios ir ape­lia­ci­nės
ins­tan­ci­jos teis­mai, kon­sta­ta­vę, jog kro­vi­nys at­vy­ko į pa­skir­ties
vie­tą 1999 m. rug­sė­jo 7 d. va­ka­re, be pa­grin­do ne­at­krei­pė dė­me­sio į
tai, kad kro­vi­nio ga­vė­jas jo ne­pri­ėmė, tai reiš­kia, kad ve­žė­jo pa­rei­ga
rū­pin­tis kro­vi­niu, at­vy­kus į pa­skir­ties vie­tą, ne­pa­si­bai­gė (CMR
Kon­ven­ci­jos 15 str. 2 p. ). Be to, teis­mai be pa­grin­do „kro­vi­nio per­da­vi­mo
mo­men­tu” lai­kė fak­ti­nį kro­vi­nio iš­kro­vi­mo ir per­kro­vi­mo į ki­tą au­to­mo­bi­lį
mo­men­tą. P-s kro­vi­nio per­da­vi­mas ne­sie­ti­nas tik su kro­vi­nio iš­kro­vi­mo
pra­džia ar pa­bai­ga. Kro­vi­nio per­da­vi­mu lai­ky­ti­nas mo­men­tas, kai
kro­vi­nio ga­vė­jas lais­va va­lia pri­ima kro­vi­nį val­dy­mui ir pa­si­ra­šo
važ­ta­raš­ty­je. Nuo pa­ra­šo važ­ta­raš­ty­je at­si­ra­di­mo mo­men­to ve­žė­jas
nu­trau­kia kro­vi­nio prie­žiū­rą ir sau­go­ji­mą. Šio­je by­lo­je važ­ta­raš­ty­je
ga­vė­jas pa­si­ra­šė 1999 m. rug­sė­jo 9 d. , kon­sta­ta­vęs da­lies kro­vi­nio
(vo­ve­rai­čių) pri­ėmi­mą, pa­da­ręs žy­mą važ­ta­raš­ty­je, kad ba­ra­vy­kus
pri­im­ti at­si­sa­ko. Tai­gi tei­si­ne pras­me su­ge­dę ba­ra­vy­kai ga­vė­jui
per­duo­ti ne­bu­vo.
At­si­žvel­giant į tai,
kas iš­dės­ty­ta, da­ry­ti­na iš­va­da, jog pir­mo­sios ir ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos
teis­mai ne­tei­sin­gai aiš­ki­no CMR Kon­ven­ci­jos nuo­sta­tas ir dėl to ne­tin­ka­mai
nu­sta­tė kro­vi­nio per­da­vi­mo mo­men­tą, sie­da­mi jį tik su kro­vi­nio iš­kro­vi­mu
bei ne­tei­sin­gai įver­tin­da­mi ki­tas by­los ap­lin­ky­bes. Tai lė­mė klai­dą
iš­aiš­ki­nant, iki ku­rio mo­men­to ga­lio­ja CMR Kon­ven­ci­jos 17 str. 1 p.
nu­ma­ty­ta ve­žė­jo at­sa­ko­my­bės už su­ga­din­tą kro­vi­nį pre­zump­ci­ja.

2. Dėl CMR Kon­ven­ci­jos
30 str. 1 p. tai­ky­mo

Pir­mo­sios ir ant­ro­sios
ins­tan­ci­jų teis­mai da­rė iš­va­das, jog ga­vė­jas, nu­sta­čius ba­ra­vy­kų
su­ge­di­mo fak­tą, pa­žei­dė CMR Kon­ven­ci­jos 30 str. 1 p. nu­sta­ty­tas są­ly­gas
pre­ten­zi­joms dėl aki­vaiz­džių kro­vi­nio trū­ku­mų pa­reikš­ti, to­dėl pa­gal
mi­nė­tą Kon­ven­ci­jos straips­nį lai­ko­ma, kad ga­vė­jas pri­ėmė kro­vi­nį
tin­ka­mos būk­lės (to­kios būk­lės, ko­kia nu­ro­dy­ta važ­ta­raš­ty­je). Teis­mai
kon­sta­ta­vo, kad nu­sta­čius aki­vaiz­džius kro­vi­nio trū­ku­mus ga­vė­jas
pri­va­lo iš kar­to raš­tu pa­teik­ti pre­ten­zi­jas ve­žė­jui, o ga­vė­jo pa­da­ry­tas
įra­šas važ­ta­raš­ty­je „ba­ra­vy­kų at­si­sa­ky­ta (eks­per­ti­zės ak­tas)”
CMR Kon­ven­ci­jos pras­me ne­ga­li bū­ti lai­ko­mas tin­ka­mu pre­ten­zi­jos
pa­reiš­ki­mu ve­žė­jui.
To­kios teis­mų iš­va­dos
ne­pa­grįs­tos. Au­ten­tiš­ko CMR Kon­ven­ci­jos teks­to 30 str. 1 p. nu­ma­to,
jog esant aki­vaiz­džiam kro­vi­nio su­ga­di­ni­mui (by­lo­je šį fak­tą pri­pa­žįs­ta
abi ša­lys) ga­vė­jas lai­ko­mas pri­ėmu­siu pre­kių siun­tą to­kios būk­lės,
ku­ri nu­ro­dy­ta važ­ta­raš­ty­je, tik tuo at­ve­ju, jei­gu ga­vė­jas pri­ima
pre­kių siun­tą be tin­ka­mo jų būk­lės pa­tik­ri­ni­mo drau­ge su ve­žė­ju ar­ba
ne­pa­tei­kia jam re­kla­ma­ci­jų ne vė­liau kaip kro­vi­nio pri­ėmi­mo mo­men­tu
(žr. 2000 m. bir­že­lio 15 d. Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo se­na­to nu­ta­ri­mo
Nr. 31 „Dėl Lie­tu­vos teis­mų prak­ti­kos, tai­kant Že­ne­vos 1956 m. Tarp­tau­ti­nio
kro­vi­nių ve­ži­mo ke­liais su­tar­ties kon­ven­ci­ją (CMR)” (to­liau – AT se­na­to
nu­ta­ri­mas Nr. 31) 42 p. ). Pa­žy­mė­ti­na, jog ne­tiks­lus šio straips­nio
ver­ti­mas į lie­tu­vių kal­bą iš da­lies nu­lė­mė ne­tei­sin­gą šio straips­nio
aiš­ki­ni­mą. Ofi­cia­lia­me ver­ti­me nu­ma­ty­tos dvi są­ly­gos pre­zump­ci­jai
lai­ky­ti ga­vė­ją pri­ėmu­siu pre­kių siun­tą tin­ka­mos būk­lės aki­vaiz­daus
kro­vi­nio pra­ra­di­mo dėl su­ga­di­ni­mo at­ve­ju: 1) jei­gu ga­vė­jas pri­ima
pre­kių siun­tą be tin­ka­mo jų būk­lės pa­tik­ri­ni­mo drau­ge su ve­žė­ju ir
2) ne­pa­tei­kia jam re­kla­ma­ci­jų ne vė­liau kaip kro­vi­nio pri­ėmi­mo mo­men­tu.
Tuo tar­pu au­ten­tiš­ka­me Kon­ven­ci­jos teks­te 30 str. 1 p. tai­ky­mas sie­ja­mas
ne su abie­jų mi­nė­tų są­ly­gų vi­se­tu, bet su bent vie­na iš jų. Esant prieš­ta­ra­vi­mui
tarp au­ten­tiš­ko ir ofi­cia­laus lie­tu­viš­ko Kon­ven­ci­jos teks­tų, teis­mai,
va­do­vau­da­mie­si 1969 m. Vie­nos kon­ven­ci­jos dėl su­tar­čių tei­sės 31–33
straips­niais, tu­rė­jo rem­tis au­ten­tiš­ku Kon­ven­ci­jos teks­tu (AT se­na­to
2000 m. gruo­džio 21 d. nu­ta­ri­mas Nr. 28).
Be to, teis­mai, tai­ky­da­mi
CMR Kon­ven­ci­jos 30 str. 1 p. , ne­tin­ka­mai jį aiš­ki­no, kon­sta­tuo­da­mi,
jog pre­ten­zi­jos (re­kla­ma­ci­jos) tu­ri bū­ti pa­reiš­kia­mos raš­tu. CMR
Kon­ven­ci­jos 30 str. 1 p. nu­ma­to, jog pre­ten­zi­jos ve­žė­jui dėl kro­vi­nio
būk­lės pri­va­lo bū­ti pa­reiš­kia­mos raš­tu tik tuo at­ve­ju, jei­gu kro­vi­nio
pra­ra­di­mas ar su­ga­di­ni­mas nė­ra aki­vaiz­dūs. Ga­vė­jo re­kla­ma­ci­jai,
reiš­kia­mai dėl aki­vaiz­džių trū­ku­mų, nė­ra nu­sta­ty­ta pri­va­lo­ma ra­šy­ti­nė
for­ma, to­dėl to­kia re­kla­ma­ci­ja ve­žė­jui ga­li bū­ti pa­reiš­kia­ma tiek
raš­tu, tiek žo­džiu, tiek bet ko­kia ki­ta for­ma (taip pat ir pa­da­rant žy­mą
važ­ta­raš­ty­je). Tai, ar re­kla­ma­ci­ja ve­žė­jui pa­reikš­ta tin­ka­mai,
kiek­vie­nu at­ve­ju tu­ri bū­ti ver­ti­na­ma at­si­žvel­giant į re­kla­ma­ci­jos
tiks­lą bei kon­kre­čias by­los ap­lin­ky­bes (žr. AT se­na­to nu­ta­ri­mo Nr.
31 42 p. ).
CMR Kon­ven­ci­jos 30
str. 1 p. pras­me re­kla­ma­ci­ja – ben­dro po­bū­džio pra­ne­ši­mas ve­žė­jui
apie at­vež­to kro­vi­nio de­fek­tus. Re­kla­ma­ci­jos tiks­las – su­teik­ti ve­žė­jui
in­for­ma­ci­ją apie aki­vaiz­džius trū­ku­mus, kad ve­žė­jas ga­lė­tų tuoj pat
im­tis ne­ati­dė­lio­ti­nų veiks­mų ža­los dy­džiui, jos po­bū­džiui ir su­si­da­ry­mo
me­cha­niz­mui nu­sta­ty­ti. Kaip bu­vo nu­sta­ty­ta by­lo­je, ga­vė­jas, pri­im­da­mas
kro­vi­nį, at­li­ko kro­vi­nio būk­lės eks­per­ti­zę ir ja va­do­vau­da­ma­sis
at­si­sa­kė pri­im­ti su­ga­din­tą kro­vi­nio da­lį, pa­žy­mė­da­mas tai važ­ta­raš­ty­je.
To­kie ga­vė­jo veiks­mai lei­džia da­ry­ti iš­va­dą, jog ve­žė­jas bu­vo tin­ka­mai
in­for­muo­tas dėl kro­vi­nio su­ga­di­ni­mo, kaip to rei­ka­lau­ja CMR Kon­ven­ci­ja.

3. Dėl CMR Kon­ven­ci­jos
30 str. 2 p. tai­ky­mo

Tei­sė­jų ko­le­gi­ja su­tin­ka
su ka­sa­ci­nio skun­do ar­gu­men­tu, kad teis­mas, at­si­žvelg­da­mas į tai,
jog kro­vi­nio iš­kro­vi­mo vie­to­je iš­kvie­tus eks­per­tą bu­vo at­lik­tas
kro­vi­nio būk­lės įver­ti­ni­mas ir šie įver­ti­ni­mo re­zul­ta­tai už­fik­suo­ti
ne­pri­klau­so­mo eks­per­to eks­per­ti­zės ak­te, tu­rė­jo tai­ky­ti CMR Kon­ven­ci­jos
30 str. 2 p. , ku­riuo va­do­vau­jan­tis eks­per­to iš­va­da by­lo­je lai­ky­ti­na
ne­nu­gin­či­ja­mu ža­los dy­džio įro­dy­mu. Tuo­met, kai kro­vi­nio būk­lei nu­sta­ty­ti
pa­si­nau­do­ja­ma ne­pri­klau­so­mų eks­per­tų ar spe­cia­lis­tų pa­slau­go­mis
ir to­kio pa­tik­ri­ni­mo re­zul­ta­tai už­fik­suo­ti tam tik­ra­me do­ku­men­te,
tai ri­bo­ja ga­li­my­bę gin­čy­ti pa­tik­ri­ni­mo me­tu už­fik­suo­tą pre­kių
būk­lę kaip fak­tą, nors vi­sais at­ve­jais ga­li­ma gin­čy­ti ža­los kro­vi­niui
at­si­ra­di­mo prie­žas­tis ir są­ly­gas (AT se­na­to nu­ta­ri­mo Nr. 31 ap­žval­ga,
p. 401).
Be to, by­lo­je ša­lys
ne­gin­či­ja ža­los pa­da­ry­mo fak­to. Ga­vė­jas sa­vo rei­ka­la­vi­mams teis­me
pa­grįs­ti tu­rė­jo įro­dy­ti tai, jog ža­la at­si­ra­do per lai­ko­tar­pį nuo
kro­vi­nio pri­ėmi­mo iki jo per­da­vi­mo ga­vė­jui mo­men­to. B- tei­sė­jų ko­le­gi­ja,
kon­sta­ta­vu­si dėl CMR Kon­ven­ci­jos nuo­sta­tų, kas lai­ky­ti­na „kro­vi­nio
per­da­vi­mu” aiš­ki­ni­mo, da­ro iš­va­dą, kad kro­vi­nys bu­vo su­ga­din­tas,
kai jis bu­vo ve­žė­jo ži­nio­je.

4. Dėl kom­pen­sa­ci­jos
už kro­vi­nio su­ga­di­ni­mą dy­džio ir pa­lū­ka­nų

CMR Kon­ven­ci­jos 23
straips­ny­je nu­ro­do­ma, kad kom­pen­sa­ci­jos su­ma už pra­ras­tą ar su­ga­din­tą
kro­vi­nį yra ap­skai­čiuo­ja­ma pa­gal kro­vi­nio ver­tę to­je vie­to­je ir
tuo lai­ku, kai kro­vi­nys pri­im­tas vež­ti. Kai kro­vi­nių per­ve­ži­mo do­ku­men­tuo­se
yra var­to­ja­mi tarp­tau­ti­niai pre­ky­bos ter­mi­nai (INCOTERMS), jie yra
aiš­ki­na­mi pa­gal Tarp­tau­ti­nių pre­ky­bos rū­mų pa­reng­tas ofi­cia­lias
pre­ky­bos ter­mi­nų aiš­ki­ni­mo tai­syk­les – INCOTERMS. At­kreip­ti­nas dė­me­sys
į tai, kad kro­vi­nys bu­vo ga­be­na­mas pa­gal Tarp­tau­ti­nių pre­ky­bos ter­mi­nų
(INCOTERMS 1990) CPT są­ly­gą. Ši są­ly­ga reiš­kia, kad trans­por­ta­vi­mo kaš­tai
yra įskai­to­mi į kro­vi­nio ver­tę, to­dėl spręs­ti­na, ar pa­grįs­tas yra ieš­ko­vo
rei­ka­la­vi­mas kom­pen­suo­ti da­lį už­mo­kes­čio už ve­ži­mą.
CMR Kon­ven­ci­ja nu­ma­to
ki­tų su ve­ži­mu su­si­ju­sių iš­lai­dų at­ly­gi­ni­mą (CMR Kon­ven­ci­jos 23
str. 4 d. ). Teis­mai, spręs­da­mi klau­si­mą, ar rei­ka­lau­ja­mos iš­ieš­ko­ti
su­mos yra lai­ky­ti­nos ki­to­mis su ve­ži­mu su­si­ju­sio­mis iš­lai­do­mis,
tu­ri nu­sta­ty­ti tie­sio­gi­nį prie­žas­ti­nį ry­šį tarp ne­tin­ka­mo per­ve­ži­mo
ir kro­vi­nio ga­vė­jo ar siun­tė­jo at­lik­tų iš­mo­kų. Kro­vi­nio uti­li­za­vi­mo
ir eks­per­ti­zės at­li­ki­mo iš­lai­dos (iš­sky­rus at­ve­jus, kai kro­vi­nys
su­ga­din­tas dėl 17 str. 2 ir. 4 p. nu­ro­dy­tų ap­lin­ky­bių) yra su­si­ju­sios
su kro­vi­nio su­ga­di­ni­mu ve­ži­mo me­tu, to­dėl, jei jos yra įro­dy­tos,
tai pri­klau­so at­ly­gin­ti­noms iš­lai­doms ir iš­ieš­ko­ti­nos iš ve­žė­jo.
Pa­gal CMR Kon­ven­ci­ją
5 me­ti­nių pro­cen­tų pa­lū­ka­nų dy­dis yra nu­ma­ty­tas CMR Kon­ven­ci­jos
27 str. Pa­lū­ka­nos pra­de­da­mos skai­čiuo­ti nuo tos die­nos, kai ve­žė­jui
raš­tu yra pa­tei­kia­ma pre­ten­zi­ja, o jei­gu to­kios ne­bu­vo, – nuo ieš­ki­ni­nio
pa­reiš­ki­mo die­nos, ir ga­li bū­ti skai­čiuo­ja­mos iki vi­siš­ko teis­mo
spren­di­mo įvyk­dy­mo (AT se­na­to Nr. 31 36 p).

5. Dėl drau­di­mo su­tar­ties
ir ve­žė­jo bei drau­di­kų at­sa­ko­my­bės

ke­lių trans­por­to ko­dek­so 57 str. 2 d. nu­ma­ty­tas
pri­va­lo­mas ve­žė­jo, at­lie­kan­čio tarp­tau­ti­nius ve­ži­mus, ci­vi­li­nės
at­sa­ko­my­bės drau­di­mas. Ka­dan­gi ve­žė­jo ci­vi­li­nės at­sa­ko­my­bės
drau­di­mo su­tar­tis sa­vo pri­gim­ti­mi yra su­tar­tis tre­čio­jo as­mens nau­dai,
ve­žė­jui rei­ka­la­vi­mus reiš­kian­tis as­muo taip pat ga­li rei­ka­lau­ti ža­los
at­ly­gi­ni­mo tie­sio­giai iš drau­di­ko, su­da­riu­sio su ve­žė­ju ci­vi­li­nės
at­sa­ko­my­bės drau­di­mo su­tar­tį ar­ba iš jų abie­jų (AT 2000 m. ko­vo 22
d. nu­tar­tis ci­vi­li­nė­je by­lo­je Nr. 3K–3–336/2000). Rei­ka­la­vi­mus
reiškian­tis as­muo ga­li reikšti ieš­ki­nį taip pat ve­žė­jui ir drau­di­kams
kaip ben­dra­at­sa­ko­viams (žr. AT se­na­to Nr. 31 38 p. ). Šio­je by­lo­je
pa­reikš­tas ieš­ki­nys ve­žė­jui ir drau­di­mo kom­pa­ni­joms kaip so­li­da­riems
ben­dra­at­sa­ko­viams. Teis­mai, at­mes­da­mi ieš­ko­vo ieš­ki­nį tuo pa­grin­du,
kad ve­žė­jas nė­ra at­sa­kin­gas už kro­vi­nio su­ga­di­ni­mą, at­me­tė ieš­ki­nį
tiek dėl ve­žė­jo, tiek ir dėl drau­di­mo kom­pa­ni­jų, ne­ty­rę ap­lin­ky­bių,
ar bu­vo pa­grin­das ma­žin­ti drau­di­mo iš­mo­ką ar jos ne­mo­kė­ti, nors
teis­mi­nio nag­ri­nė­ji­mo me­tu drau­di­mo kom­pa­ni­jų at­sto­vai to­kias ap­lin­ky­bes
aiš­ki­no. Tei­sė­jų ko­le­gi­ja kon­sta­tuo­ja, kad šio­je by­lo­je drau­di­kai
ne­tu­rė­jo ga­li­my­bės pa­si­nau­do­ti Drau­di­mo įsta­ty­mo 17 str. 3 d.
jiems su­teik­ta tei­se, jei­gu drau­di­mo su­tar­ties są­ly­gos bū­tų pa­žeis­tos,
ne­mo­kė­ti ar su­ma­žin­ti drau­di­mo iš­mo­ką. To­dėl tei­sė­jų ko­le­gi­ja
spren­džia, kad, pa­da­rius iš­va­dą, jog ve­žė­jas yra at­sa­kin­gas už kro­vi­nio
su­ga­di­ni­mą, ypač kai ieš­ki­nys yra reiš­kia­mas ve­žė­jui ir drau­di­kams
kaip so­li­da­riems ben­dra­at­sa­ko­viams, nu­ro­dy­tų ap­lin­ky­bių iš­ty­ri­mas
yra svar­bus ben­dra­at­sa­ko­vių (ve­žė­jo ir drau­di­ko) at­sa­ko­my­bės dy­džiui
nu­sta­ty­ti. Šių fak­ti­nių ap­lin­ky­bių nu­sta­ty­mas ir įver­ti­ni­mas yra
pir­mo­sios ir ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mų pre­ro­ga­ty­va, to­dėl by­la
yra per­duo­ti­na nag­ri­nė­ti iš nau­jo pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mui.
Be to, tei­sė­jų ko­le­gi­ja
spren­džia, jog, esant ve­žė­jo ci­vi­li­nės at­sa­ko­my­bės drau­di­mo su­tar­ty­je
nu­ro­dy­tiems dviem drau­di­kams, pa­gal Drau­di­mo įsta­ty­mo 19 str. 1 d. 8
p. abu drau­di­kai yra so­li­da­riai at­sa­kin­gi už drau­di­mo iš­mo­kos su­mo­kė­ji­mą,
esant drau­di­mi­niam įvy­kiui. Jų da­li­nės at­sa­ko­my­bės įvar­di­ji­mas
drau­di­mo po­li­se ne­da­ro jų da­li­niais at­sa­ko­vais drau­dė­jui ar nau­dos
ga­vė­jui, pas­ta­rie­ji tu­ri drau­di­mo kom­pa­ni­jai so­li­da­rios at­sa­ko­my­bės
rei­ka­la­vi­mo tei­sę.
Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus iš­plės­ti­nė tei­sė­jų ko­le­gi­ja, va­do­vau­da­ma­si
CPK 368 straips­nio 1 da­lies 5 punk­tu ir 370 straips­niu,

n u t a r i a :

Kau­no mies­to apy­lin­kės
teis­mo 2000 m. gruo­džio 15 d. spren­di­mą ir Kau­no apy­gar­dos Ci­vi­li­nių
by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2001 m. ba­lan­džio 18 d. nu­tar­tį pa­nai­kin­ti
ir per­duo­ti by­lą nag­ri­nė­ti iš nau­jo Kau­no mies­to apy­lin­kės teis­mui.
Ši Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo nu­tar­tis yra ga­lu­ti­nė, ne­skun­džia­ma ir įsi­tei­sė­ja nuo jos
pri­ėmi­mo die­nos.

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.69598 sekundės -