Paieška : Teismų praktika LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS NrLIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#15206: Svečiai
#2: Vartotojai
#5721: Registruoti vartotojai

# Milian
# Lana


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ
SKYRIAUS
TEISĖJŲ
KOLEGIJŲ NUTARTYS

1. 14. Dėl pa­grin­do pri­pa­žin­ti vie­nam su­tuok­ti­niui nuo­sa­vy­bės
tei­sę
į vi­są bu­vu­sią ben­drą­ją jung­ti­nę nuo­sa­vy­bę įgy­ja­mą­ja se­na­ti­mi

Įgy­ja­mo­sios se­na­ties
pa­grin­di­niai po­žy­miai yra: 1) daik­to są­ži­nin­gas įgi­ji­mas, 2) jo ne­per­trau­kia­mas
val­dy­mas, ku­ris tę­sia­si il­gą lai­ką, daž­nai ta­pa­ti­na­mą su se­na­ties
ter­mi­nu pa­žeis­tai nuo­sa­vy­bės tei­sei gin­ti, 3) tik­ro­jo sa­vi­nin­ko
tei­si­nė ga­li­my­bė pa­si­nau­do­ti sa­vo daik­tu, bet sa­va­no­riš­kas šios
tei­sės ne­re­a­li­za­vi­mas per tą lai­ką, 4) įgy­ja­mo­sios se­na­ties fak­to
pa­tvir­ti­ni­mas teis­mi­ne tvar­ka. Bu­vęs su­tuok­ti­nis, ku­ris ne­tu­ri
įfor­min­tos sa­vo var­du ben­dro­sios jung­ti­nės nuo­sa­vy­bės, re­a­liai ja
il­gą lai­ką ne­si­nau­do­da­mas ir ne­siek­da­mas nau­do­tis, val­dy­ti ar dis­po­nuo­ti,
su­da­ro są­ly­gas ki­tam bu­vu­siam su­tuok­ti­niui fak­tiš­kai ir są­ži­nin­gai
per­im­ti vi­są bu­vu­sį ben­drą tur­tą. To­kiu at­ve­ju ke­li reikš­min­gi ju­ri­di­niai
fak­tai ga­li tap­ti ben­dro­sios jung­ti­nės nuo­sa­vy­bės pa­si­bai­gi­mo ir
nuo­sa­vy­bės tei­sės vie­nam iš su­tuok­ti­nių at­si­ra­di­mo pa­grin­du. Tai
bu­vu­sio su­tuok­ti­nio veiks­mai, ro­dan­tys jo at­si­sa­ky­mą sa­vo nuo­sa­vy­bės
da­lies,  ne­val­dy­mas jos sa­vo var­du
ir ne­sie­ki­mas jos įfor­min­ti, ne­si­nau­do­ji­mas ja, ne­ga­vi­mas iš jos
pa­ja­mų, ne­no­ras ją val­dy­ti kaip sa­vo ir ja dis­po­nuo­ti  bei są­ži­nin­gas ki­to su­tuok­ti­nio val­dy­mas
sa­vos ir ki­to su­tuok­ti­nio da­lies il­gą lai­ką, vi­su tur­tu nau­do­jan­tis
kaip sa­vi­nin­kui  at­vi­rai, ne­per­trau­kia­mai,
vie­nam da­rant bū­ti­nas jam iš­lai­ky­ti iš­lai­das. Šie fak­tai ga­li tap­ti
pa­grin­du pri­pa­žin­ti vie­no su­tuok­ti­nio nuo­sa­vy­bės tei­sę vi­sai bu­vu­siai
ben­dra­jai jung­ti­nei nuo­sa­vy­bei įgy­ja­mą­ja se­na­ti­mi. To­kias pat tei­si­nes
pa­sek­mes su­kel­tų teis­mo spren­di­mas, ku­riuo bū­tų at­mes­tas bu­vu­sio
su­tuok­ti­nio rei­ka­la­vi­mas dėl ben­dro­sios jung­ti­nės nuo­sa­vy­bės tei­sės
pa­da­li­ji­mo, pa­vyz­džiui, tuo­met, kai šis pra­lei­do ieš­ki­ni­nę se­na­tį
pa­žeis­tai tei­sei gin­ti. Tai reikš­tų, kad nuo­sa­vy­bės tei­sė, re­mian­tis
įgy­ja­mą­ją se­na­tį ati­tin­kan­čia ju­ri­di­nių fak­tų vi­su­ma bei įsta­ty­mą
iš es­mės ati­tin­kan­čia tvar­ka – teis­mo spren­di­mu, pri­pa­žin­ta vie­nam
iš bu­vu­sių su­tuok­ti­nių.

                                                                 Ci­vi­li­nė by­la Nr. 3K–3–1288/2001
                                                                 By­lų ka­te­go­ri­ja 18. 2; 69. 7

LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU

2001 m.
gruodžio 10 d.
Vil­nius

Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja, su­si­de­dan­ti iš
tei­sė­jų: R-o Č-os (ko­le­gi­jos pir­mi­nin­ko), Al­gio N-­kū­no
(pra­ne­šė­jo) ir J-os S-ie­nės,
vie­ša­me teis­mo po­sė­dy­je
ka­sa­ci­ne tvar­ka iš­nag­ri­nė­jo ci­vi­li­nę by­lą pa­gal ieš­ko­vo J-o
Ra­ma­naus­ko ka­sa­ci­nį skun­dą dėl Aly­taus ra­jo­no apy­lin­kės
teis­mo 2000 m. gruo­džio 12 d. spren­di­mo ir Kau­no apy­gar­dos teis­mo Ci­vi­li­nių
by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2001 m. ge­gu­žės 10 d. nu­tar­ties per­žiū­rė­ji­mo
ci­vi­li­nė­je by­lo­je pa­gal ieš­ko­vo J-o Ra­ma­naus­ko ieš­ki­nį at­sa­ko­vėms
Fe­li­ci­jai Ra­ma­naus­kie­nei, Da­nai Pip­ciū­tei, Auš­rai Auš­kal­nie­nei
dėl bu­to pir­ki­mo–­par­da­vi­mo su­tar­ties pri­pa­ži­ni­mo ne­ga­lio­jan­čia,
tei­si­nės re­gist­ra­ci­jos pa­nai­ki­ni­mo ir san­tuo­ki­nio tur­to pa­da­li­ji­mo.
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja

n u s t a t ė :

Ieš­ko­vas nu­ro­dė, kad
gy­ve­nant san­tuo­ko­je su at­sa­ko­ve F. Ra­ma­naus­kie­ne įgi­jo bu­tą Nr.
23, esan­tį Aly­tu­je, N-­jo­ji g. 76. Šis bu­tas yra ben­dro­ji jung­ti­nė
nuo­sa­vy­bė ir pri­klau­so jiems ly­gio­mis da­li­mis. Jų san­tuo­ka nu­trauk­ta
1990 me­tais, ta­čiau bu­tas ne­bu­vo pa­da­ly­tas, jie ir to­liau gy­ve­no šia­me
bu­te. At­sa­ko­vė F. Ra­ma­naus­kie­nė 2000 m. ko­vo 1 d. , ne­tu­rė­da­ma  ieš­ko­vo su­ti­ki­mo ir nuo jo nu­slėp­da­ma,
bu­tą par­da­vė at­sa­ko­vei D. Pip­ciū­tei, o ši jį par­da­vė at­sa­ko­vei A.
Auš­kal­nie­nei. Bu­to pir­ki­mo–­par­da­vi­mo su­tar­tys ne­ati­tin­ka įsta­ty­mų
rei­ka­la­vi­mų, pa­žei­džia jo nuo­sa­vy­bės tei­ses, to­dėl tu­ri bū­ti pri­pa­žin­tos
ne­ga­lio­jan­čio­mis nuo jų su­da­ry­mo mo­men­to. Ieš­ko­vas pra­šė pri­pa­žin­ti
ne­ga­lio­jan­čia 2000 m. ko­vo 1 d. bu­to Nr. 23, esan­čio Aly­tu­je, N-­jo­ji
g. 76, pir­ki­mo–­par­da­vi­mo su­tar­tį, su­da­ry­tą F. Ra­ma­naus­kie­nės ir
D. Pip­ciū­tės, bei pa­nai­kin­ti bu­to tei­si­nę re­gist­ra­ci­ją D. Pip­ciū­tės
var­du; pri­pa­žin­ti ne­ga­lio­jan­čia 2000 m. rug­pjū­čio 24 d. šio bu­to pir­ki­mo–­par­da­vi­mo
su­tar­tį, su­da­ry­tą D. Pip­ciū­tės ir A. Auš­kal­nie­nės, bei pa­nai­kin­ti
bu­to tei­si­nę re­gist­ra­ci­ją A. Auš­kal­nie­nės var­du; pa­da­ly­ti san­tuo­ko­je
įgy­tą gin­čo bu­tą ly­gio­mis da­li­mis, ieš­ko­vui pri­pa­žįs­tant nuo­sa­vy­bės
tei­sę į vieną antrąją bu­to da­lį, ku­rios ver­tė 16 599 Lt.
Aly­taus ra­jo­no apy­lin­kės
teis­mas 2000 m. gruo­džio 12 d. spren­di­mu ieš­ki­nį pa­ten­ki­no iš da­lies:
pa­da­li­jo san­tuo­ko­je įgy­tą bu­tą pu­siau, pri­pa­žindamas ieš­ko­vui pu­sės
bu­to ver­tės, priteisdamas jam iš at­sa­ko­vės F. Ra­ma­naus­kie­nės 16 599 Lt
pi­ni­gi­nę kom­pen­sa­ci­ją. Li­ku­sią ieš­ki­nio da­lį at­me­tė. Teis­mas lai­kė,
jog ieš­ko­vas ne­pra­lei­do ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­no dėl san­tuo­ki­nio
tur­to pa­da­li­ji­mo. Teis­mas kon­sta­ta­vo, kad at­sa­ko­vė F. Ra­ma­naus­kie­nė
ne­tu­rė­jo tei­sės be ieš­ko­vo su­ti­ki­mo par­duo­ti ben­dro­sios jung­ti­nės
nuo­sa­vy­bės tei­se pri­klau­san­čio bu­to, to­dėl pri­va­lo ieš­ko­vui su­mo­kė­ti
pu­sės par­duo­to bu­to ver­tės pi­ni­gi­nę kom­pen­sa­ci­ją. Pri­pa­žin­ti ne­ga­lio­jan­čia
gin­čo bu­to pir­ki­mo–­par­da­vi­mo su­tar­tį nė­ra tei­si­nio pa­grin­do, nes
nuo ša­lių iš­tuo­kos įre­gist­ra­vi­mo pra­ėję 3 me­tai ir no­ta­ras tu­rė­jo
tei­sę to­kį san­do­rį pa­tvir­tin­ti. At­sa­ko­vės D. Pip­ciū­tė ir A. Auš­kal­nie­nė
įsi­gi­jo gin­čo bu­tą at­ly­gin­ti­nai, ne­ži­no­da­mos, kad at­sa­ko­vė F. Ra­ma­naus­kie­nė
ne­tu­rė­jo tei­sės jį par­duo­ti, to­dėl yra są­ži­nin­gos tur­to įgi­jė­jos.
Teis­mas tai­kė San­tuo­kos ir šei­mos ko­dek­so 10, 21, 23 straips­nius, CK
86, 143 straips­nius.
Kau­no apy­gar­dos teis­mo
Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja, iš­nag­ri­nė­ju­si ieš­ko­vo
ape­lia­ci­nį skun­dą, 2001 m. ge­gu­žės 10 d. nu­tar­ti­mi apy­lin­kės teis­mo
spren­di­mą pa­li­ko ne­pa­keis­tą. Ko­le­gi­jos nuo­mo­ne, ieš­ko­vas pra­lei­do
ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­ną san­tuo­ki­niam tur­tui pa­da­ly­ti, ka­dan­gi
šio ter­mi­no ei­gos pra­džia lai­ky­ti­na 1997 m sau­sio 21 d. , kai bu­vo įre­gist­ruo­ta
ša­lių iš­tuo­ka. At­me­tus ieš­ki­nį šiuo pa­grin­du, pa­blo­gė­tų ieš­ko­vo pa­dė­tis,
tai prieš­ta­rau­ja CPK 326 straips­nio nuo­sta­tai, drau­džian­čiai pri­im­ti
blo­ges­nį ape­lian­tui spren­di­mą. Su ki­tais apy­lin­kės teis­mo spren­di­mo
mo­ty­vais, kad gin­čo san­do­riai tei­sė­ti ir kad at­sa­ko­vės yra są­ži­nin­gos
tur­to įgi­jė­jos, ko­le­gi­ja su­ti­ko.
Ka­sa­ci­niu skun­du ieš­ko­vas
pra­šo pa­nai­kin­ti teis­mų spren­di­mą bei nu­tar­tį ir pri­im­ti nau­ją nu­tar­tį,
ku­ria ieš­ki­nį pa­ten­kin­ti ir san­tuo­ko­je įgy­tą bu­tą pa­da­ly­ti ly­gio­mis
da­li­mis na­tū­ra. Ka­sa­to­riaus ma­ny­mu, ko­le­gi­ja ne­tin­ka­mai aiš­ki­no
CK 86 straips­nį ir tai­kė CK 90 straips­nio 1 da­lį, teis­mai ne­tin­ka­mai
tai­kė CK 143 straips­nį, pa­žei­dė CK 142, 1421 straips­nius ir CPK 332 straips­nį, ne­si­va­do­va­vo tei­sin­gu­mo ir pro­tin­gu­mo
kri­te­ri­jais bei nu­kry­po nuo Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo tei­sės
tai­ky­mo ir aiš­ki­ni­mo prak­ti­kos. Ka­sa­to­rius nu­ro­do, kad ne­pa­grįs­ta
ko­le­gi­jos iš­va­da, kad ieš­ko­vas pra­lei­do ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­ną.
Ko­le­gi­ja klai­din­gai ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­no ei­gos pra­džia lai­kė
iš­tuo­kos įre­gist­ra­vi­mo die­ną, t. y. 1997 m. sau­sio 21 d. Ieš­ko­vas po
iš­tuo­kos įre­gist­ra­vi­mo ir to­liau gy­ve­no gin­čo bu­te su at­sa­ko­ve F.
Ra­ma­naus­kie­ne, mo­kė­jo ko­mu­na­li­nius mo­kes­čius ir jo­kio gin­čo dėl
bu­to ne­bu­vo iš­ki­lę. Apie sa­vo pa­žeis­tas tei­ses, t. y. kad bu­tas be jo
su­ti­ki­mo per­leis­tas, jis su­ži­no­jo tik 2000 m. ko­vo 15 d. , ga­vęs no­ta­ri­nį
įspė­ji­mą dėl bu­to at­lais­vi­ni­mo. Ši da­ta ir lai­ky­ti­na se­na­ties ter­mi­no
ei­gos pra­džia.
Teis­mai ne­pa­grįs­tai
lai­kė at­sa­ko­ves D. Pip­ciū­tę ir A. Auš­kal­nie­nę są­ži­nin­go­mis tur­to
įgi­jė­jo­mis. Ka­sa­to­riaus ma­ny­mu, at­sa­ko­vės nė­ra są­ži­nin­gos tur­to
įgi­jė­jos, nes D. Pip­ciū­tė, įsi­gy­da­ma gin­čo bu­tą, ži­no­jo, jog bu­tas
yra ben­dro­ji jung­ti­nė nuo­sa­vy­bė ir jo da­lis pri­klau­so ieš­ko­vui, o
A. Auš­kal­nie­nė bu­tą įsi­gi­jo vyks­tant teis­mi­niam gin­čui.
Gin­čo bu­to per­lei­di­mo
san­do­riai ne­ati­tin­ka įsta­ty­mo rei­ka­la­vi­mų, nes ne­bu­vo gau­tas ieš­ko­vo
ra­šy­ti­nis su­ti­ki­mas, kaip tai nu­ma­to No­ta­ria­to įsta­ty­mo 46 straips­nis.
Teis­mai pa­žei­dė ieš­ko­vo,
kaip sa­vi­nin­ko, tei­ses, nes ne­pa­da­li­jo bu­to na­tū­ra. Ieš­ko­vas vi­są
lai­ką pra­šė gin­čo bu­tą pa­da­ly­ti na­tū­ra ir ki­to­kio rei­ka­la­vi­mo pa­reiš­kęs
ne­bu­vo. Dėl pri­im­tų teis­mų spren­di­mo bei nu­tar­ties ieš­ko­vas pra­ran­da
ir bu­tą, ir kom­pen­sa­ci­ją, nes at­sa­ko­vė F. Ra­ma­naus­kie­nė gau­tus už
par­duo­tą bu­tą pi­ni­gus iš­lei­du­si ir teis­mo spren­di­mas įvyk­do­mas tik
ne­są­ži­nin­gų įgi­jė­jų nau­dai.
At­si­lie­pi­me į ka­sa­ci­nį
skun­dą at­sa­ko­vė F. Ra­ma­naus­kie­nė pra­šo teis­mų spren­di­mą bei nu­tar­tį
pa­lik­ti ne­pa­keis­tus, o skun­dą at­mes­ti. Ji nu­ro­do, kad ieš­ko­vas pra­lei­do
ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­ną, ku­rio ei­gos pra­džia su­ta­po su san­tuo­kos
nu­trau­ki­mo ir tur­to pa­da­li­ji­mo da­ta, su šei­my­ni­nių san­ty­kių nu­trau­ki­mo
mo­men­tu. Tas fak­tas, kad ieš­ko­vas vis dar gy­ve­no jam anks­čiau pri­klau­siu­sio­je
bu­to da­ly­je ir bu­vo bu­te re­gist­ruo­tas, ne­tu­ri jo­kios reikš­mės.
At­si­lie­pi­me į ka­sa­ci­nį
skun­dą at­sa­ko­vės D. Pip­ciū­tė ir A. Auš­kal­nie­nė pra­šo skun­dą at­mes­ti
kaip ne­pa­grįs­tą. Jos nu­ro­do, kad yra są­ži­nin­gos gin­čo bu­to įgi­jė­jos,
o ieš­ko­vas ne­įro­dė, kad yra prie­šin­gai.
 Tei­sė­jų ko­le­gi­ja

k o n s t a t u o j a :

Dėl ieš­ki­ni­nės se­na­ties
ter­mi­no ei­gos pra­džios da­li­jant ben­drą­ją jung­ti­nę
nuo­sa­vy­bę tarp bu­vu­sių
su­tuok­ti­nių

Ieš­ki­ni­nė se­na­tis
yra įsta­ty­mo nu­sta­ty­tas ter­mi­nas, ku­riam pa­si­bai­gus iš­nyks­ta tei­sė
į teis­mi­nę pa­žeis­tos tei­sės gy­ny­bą. Tai yra ma­te­ria­li­nės tei­sės ins­ti­tu­tas,
ku­rio ben­dro­sios nuo­sta­tos iš­dės­ty­tos Ci­vi­li­nio ko­dek­so šeš­ta­ja­me
skir­sny­je, o ki­tuo­se ko­dek­suo­se ar įsta­ty­muo­se ga­li bū­ti nu­sta­ty­tos
spe­cia­les­nės tai­syk­lės.
San­tuo­kos ir šei­mos
ko­dek­so ant­ro­jo skir­snio nor­mos nu­sta­to ieš­ki­ni­nę se­na­tį ir jos
tai­ky­mo tvar­ką rei­ka­la­vi­mams, ky­lan­tiems iš san­tuo­kos ir šei­mos san­ty­kių.
SŠK 9 straips­nis nu­ma­to ben­drą tai­syk­lę, kad rei­ka­la­vi­mams, ky­lan­tiems
iš san­tuo­kos ir šei­mos san­ty­kių, ieš­ki­ni­nė se­na­tis ne­tai­ko­ma, iš­sky­rus
tuos at­ve­jus, kai pa­žeis­tai tei­sei gin­ti ter­mi­ną nu­sta­to SŠK ar ki­ti
įsta­ty­mai. Jei­gu ieš­ki­ni­nė se­na­tis tu­ri bū­ti tai­ko­ma, tai ji tai­ko­ma
remiantis ci­vi­li­niais įsta­ty­mais, jei­gu pa­čia­me įsta­ty­me, nu­ro­dan­čia­me
tai­ky­ti ieš­ki­ni­nę se­na­tį, ne­nu­sta­ty­ta ki­taip. San­tuo­kos ir šei­mos
ko­dek­so 23 straips­nis, re­gu­liuo­jan­tis ben­dro­sios jung­ti­nės su­tuok­ti­nių
nuo­sa­vy­bės pa­da­li­ji­mą, nu­sta­to tre­jų me­tų ieš­ki­ni­nės se­na­ties
ter­mi­ną iš­tuok­tų su­tuok­ti­nių ben­dra­jai jung­ti­nei nuo­sa­vy­bei pa­da­ly­ti.
Šia­me straips­ny­je ne­nu­ma­ty­ta, nuo ka­da pra­si­de­da ieš­ki­ni­nės se­na­ties
ter­mi­no ei­ga, to­dėl šis klau­si­mas spręs­ti­nas pa­gal SŠK ant­ro­jo skir­snio
nuo­sta­tas. SŠK 10 straips­nis nu­ma­to, kad ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­no
ei­ga pra­si­de­da nuo tos die­nos, kai as­muo su­ži­no­jo ar tu­rė­jo su­ži­no­ti
apie sa­vo tei­sės pa­žei­di­mą. Tai yra ben­dro po­bū­džio tai­syk­lė, ku­ri
tai­ky­ti­na tais at­ve­jais, kai San­tuo­kos ir šei­mos ko­dek­so straips­nis
nu­ma­to ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­ną, ta­čiau ne­nu­ro­do jo ei­gos pra­džios.
SŠK 23 straips­ny­je kaip tik ir yra toks at­ve­jis, nes jis se­na­ties ter­mi­no
ei­gos pra­džios ne­nu­ro­do, bet nu­ma­to ieš­ki­ni­nės se­na­ties tai­ky­mą.
To­kią po­zi­ci­ją, aiš­ki­nant SŠK 10 ir 23 straips­nių nuo­sta­tas, pa­tvir­ti­na
Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo prak­ti­ka (pa­vyz­džiui, Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2000 m. ko­vo 8 d.
nu­tar­tis, pri­im­ta ci­vi­li­nė­je by­lo­je J. Ju­rai­tie­nė v. R. Ju­rai­tis,
by­los Nr. 3K–3–280/2000, ka­te­go­ri­ja 18, Teis­mų prak­ti­ka, Nr.
14).
Ieš­ki­ni­nės se­na­ties
ter­mi­no ei­ga pra­si­de­da nuo ta­da, kai as­muo su­ži­no­jo ar­ba tu­rė­jo
su­ži­no­ti apie sa­vo tei­sės pa­žei­di­mą. San­tuo­ki­nių ry­šių nu­trau­ki­mas
ar san­tuo­kos nu­trau­ki­mas ne vi­sa­da reiš­kia bu­vu­sio su­tuok­ti­nio,
kaip sa­vi­nin­ko, tur­ti­nių tei­sių su­var­žy­mą ar pa­žei­di­mą. Ieš­ki­ni­nės
se­na­ties ter­mi­no ei­ga ga­li su­tap­ti su san­tuo­kos nu­trau­ki­mo mo­men­tu,
ta­čiau ga­li ir ne­su­tap­ti. Su­tuok­ti­niai – ben­dro­sios jung­ti­nės nuo­sa­vy­bės
tei­sės da­ly­viai – tu­ri ly­gias tei­ses ben­drą tur­tą val­dy­ti, juo nau­do­tis
ir dis­po­nuo­ti. San­tuo­ko­je esan­tiems su­tuok­ti­niams įsta­ty­mas ne­nu­ma­to
ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­no ben­dra­jai jung­ti­nei nuo­sa­vy­bei pa­da­ly­ti
(SŠK 23 straips­nio 3 da­lis, 9 straips­nio 1 da­lis). San­tuo­kos nu­trau­ki­mu
yra kon­sta­tuo­ja­ma san­tuo­ki­nių tei­si­nių san­ty­kių pa­si­bai­gi­mas, ku­ris
ga­li tu­rė­ti įta­kos ir bu­vu­sių su­tuok­ti­nių tur­ti­niams san­ty­kiams.
Jei­gu po san­tuo­kos nu­trau­ki­mo bu­vę su­tuok­ti­niai ir to­liau ben­drą­ja
jung­ti­ne nuo­sa­vy­be ga­li nau­do­tis, ją val­dy­ti ar dis­po­nuo­ti, ne­truk­dy­da­mi
vie­nas ki­tam, rei­kia­mais at­ve­jais su­tar­da­mi, tai sa­vi­nin­ko tei­sių
var­žy­mo ne­at­si­ran­da ir nė­ra pa­grin­do kal­bė­ti apie tei­sės pa­žei­di­mą
bei pa­žeis­tos tei­sės gy­ni­mui skir­to ter­mi­no pra­si­dė­ji­mą. Jei­gu san­tuo­ka
nu­trau­kia­ma ta­da, kai tik vie­nas iš bu­vu­sių su­tuok­ti­nių val­do ar nau­do­ja
ben­drai įgy­tą tur­tą, tai iš­tuo­kos įre­gist­ra­vi­mo fak­tas ga­li bū­ti
lai­ko­mas ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­no ei­gos pra­džia, to­dėl kad iki
san­tuo­kos nu­trau­ki­mo įsta­ty­mas ne­nu­ma­tė ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­no,
o po iš­tuo­kos jį nu­ma­to. Be to, vie­nas iš ben­dro­sios jung­ti­nės nuo­sa­vy­bės
tei­sės da­ly­vių vi­sa ap­im­ti­mi jau ne­ga­li įgy­ven­din­ti sa­vo, kaip sa­vi­nin­ko,
tei­sių. Taip pat ben­dra­sa­vi­nin­kio tur­ti­nės tei­sės ga­li bū­ti pra­de­da­mos
pa­žei­di­nė­ti pra­ėjus tam tik­ram lai­ko tar­pui nuo iš­tuo­kos įre­gist­ra­vi­mo.
Ta­da ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­no ei­ga skai­čiuo­ti­na nuo to lai­ko,
kai  šis as­muo su­ži­no­jo ar tu­rė­jo
su­ži­no­ti apie jo tei­ses pa­žei­džian­čius fak­tus, t. y. juos su­vok­ti kaip
sa­vo tei­sių pa­žei­di­mą.
Ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos
teis­mo ar­gu­men­tas, kad ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­nas pa­da­ly­ti ben­drą­ją
jung­ti­nę iš­tuok­tų su­tuok­ti­nių nuo­sa­vy­bę pra­si­de­da nuo iš­tuo­kos
įre­gist­ra­vi­mo, at­mes­ti­nas, nes tei­sin­gas tik iš da­lies, jei­gu su iš­tuo­kos
įre­gist­ra­vi­mu su­tam­pa ben­dra­sa­vi­nin­kio tei­sių pa­žei­di­mas. Ieš­ko­vas
nu­ro­dė, kad su­pra­to sa­vo tei­ses esant pa­žeis­tas nuo ta­da, kai bu­vo pa­rei­ka­lau­ta
iš bu­to iš­si­kel­ti ir jis su­ži­no­jo apie bu­to par­da­vi­mą. Iki tol bu­tu
nau­do­jo­si ne­truk­do­mai, ja­me gy­ve­no. To­kios ap­lin­ky­bės ro­do, kad
re­a­lus ben­dra­sa­vi­nin­kio tei­sių pa­žei­di­mas pra­si­dė­jo ne nuo san­tuo­kos
nu­trau­ki­mo die­nos, o vė­liau. Va­di­na­si, ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­no
– tre­jų me­tų – ei­gos pra­džia yra ne san­tuo­kos nu­trau­ki­mo die­na, o die­na,
kai ieš­ko­vas su­ži­no­jo apie jo, kaip sa­vi­nin­ko, tei­sių pa­žei­di­mą –
2000 m. ko­vo 15 d. Tai nu­ro­dy­ta ieš­ko­vo ieš­ki­ni­nia­me pa­reiš­ki­me ir
pa­tvir­ti­nta ra­šy­ti­niais įro­dy­mais. N-­ja­sis bu­to sa­vi­nin­kas in­for­ma­vo
dėl bu­to sa­vi­nin­ko pa­si­kei­ti­mo ir pa­rei­ka­la­vo iš­si­kel­ti iš bu­to.
Tai aiš­kus pa­tvir­ti­ni­mas, kad ieš­ko­vas nė­ra bu­to sa­vi­nin­kas, ku­riuo
jis ma­no esąs. Su to­kio pa­reiš­ki­mo ga­vi­mu ieš­ko­vui pra­si­dė­jo ieš­ki­ni­nės
se­na­ties ter­mi­no ei­ga.
Ieš­ki­ni­nės se­na­ties
klau­si­mą spren­dė pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mas, nu­ro­dė mo­ty­vus ir
tai­kė San­tuo­kos ir šei­mos ko­dek­so 10, 23 straips­nius, juos tin­ka­mai
aiš­ki­no. Ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­no
ei­gos pra­džią nu­sta­ti­nė­jo pa­gal ci­vi­li­nių įsta­ty­mų tai­syk­les.
V- klai­din­gas ma­te­ria­li­nės tei­sės nor­mos nu­ro­dy­mas ne­su­da­ry­tų
pa­grin­do ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nu­tar­tį pa­nai­kin­ti, nes
Ci­vi­li­nio ko­dek­so 86 straips­ny­je ir San­tuo­kos ir šei­mos ko­dek­so 10
straips­ny­je nu­ma­ty­ta vie­no­da ben­dro­ji tai­syk­lė – ieš­ki­ni­nės se­na­ties
ter­mi­no ei­ga pra­si­de­da nuo tos die­nos, kai as­muo su­ži­no­jo ar tu­rė­jo
su­ži­no­ti apie sa­vo tei­sės pa­žei­di­mą. Ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas
ne­tin­ka­mai tai­kė nu­ro­dy­tą tai­syk­lę bu­vu­sių su­tuok­ti­nių tei­si­niams
san­ty­kiams, to­dėl pa­žei­dė ma­te­ria­li­nę tei­sės nor­mą. Tai su­da­ro pa­grin­dą
ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nu­tar­tį pa­nai­kin­ti (CPK 3542 straips­nio 2 ir 5 da­lys).
Dėl dis­po­na­vi­mo ben­drą­ja
jung­ti­ne nuo­sa­vy­be pa­gal San­tuo­kos ir šei­mos
ko­dek­są po san­tuo­kos
nu­trau­ki­mo

San­tuo­ko­je įgy­ja­mas
tur­tas lai­ko­mas pri­klau­san­čiu abiem su­tuok­ti­niams, nors įfor­mi­na­mas
vie­no iš jų var­du (San­tuo­kos ir šei­mos ko­dek­so 21 straips­nio 3 da­lis).
Nuo­sa­vy­bės po­bū­dis – ben­dro­ji jung­ti­nė – dėl iš­tuo­kos įfor­mi­ni­mo
au­to­ma­tiš­kai ne­pa­si­kei­čia, nes gin­čo me­tu ga­lio­jęs san­tuo­kos ir
šei­mos įsta­ty­mas ir ci­vi­li­nis ko­dek­sas ne­nu­ro­dė ben­dro­sios jung­ti­nės
nuo­sa­vy­bės tei­sės pa­si­bai­gi­mo kaip san­tuo­kos nu­trau­ki­mo pa­sek­mės.
Vie­no iš bu­vu­sių su­tuok­ti­nių var­du už­ra­šy­tas tur­tas to­liau iš­lie­ka
ben­drą­ja jung­ti­ne su­tuok­ti­nių nuo­sa­vy­be. Dėl iš­tuo­kos ji ne­tam­pa
ben­drą­ja da­li­ne nuo­sa­vy­be, ne­pa­si­da­ro as­me­ni­ne nuo­sa­vy­be to su­tuok­ti­nio,
ku­rio var­du ji įfor­min­ta. Kad pa­si­baig­tų vie­no iš su­tuok­ti­nių nuo­sa­vy­bės
tei­sė į jo da­lį ben­dro­jo­je jung­ti­nė­je nuo­sa­vy­bė­je, rei­ka­lin­gas
pa­pil­do­mas ju­ri­di­nis fak­tas – tur­to pa­si­da­li­ji­mas, per­lei­di­mas
ar ki­toks san­do­ris, pa­gal ku­rį pa­si­keis­tų bu­vu­sių tur­to sa­vi­nin­kų
ci­vi­li­nės tei­sės ir pa­rei­gos (Ci­vi­li­nio ko­dek­so 4 straips­nio 2 da­lies
1 punk­tas), ar­ba ki­tas tei­siš­kai reikš­min­gas fak­tas, su ku­riuo bū­tų
ga­li­ma sie­ti as­mens tei­sių į jo da­lį ben­dro­jo­je jung­ti­nė­je nuo­sa­vy­bę
pa­si­kei­ti­mą ar pa­si­bai­gi­mą (Ci­vi­li­nio ko­dek­so 4 straips­nio 2 da­lies
5 punk­tas). Ly­giai taip pat pa­sa­ky­ti­na apie tą su­tuok­ti­nį, ku­rio var­du
tur­tas yra įfor­min­tas. Po iš­tuo­kos jo var­du įfor­min­ta ben­dro­ji jung­ti­nė
nuo­sa­vy­bė vien dėl san­tuo­kos nu­trau­ki­mo fak­to ne­tam­pa jo as­me­ni­ne
vi­sa ap­im­ti­mi. Ji, bū­da­ma ben­dro­ji jung­ti­nė nuo­sa­vy­bė, to­liau lie­ka
įfor­min­ta vie­no bu­vu­sio su­tuok­ti­nio var­du. Va­di­na­si, tu­ri bū­ti pa­pil­do­mas
ju­ri­di­nis pa­grin­das, dėl ku­rio ben­dro­sios jung­ti­nės nuo­sa­vy­bės tei­sė
pa­si­baig­tų, o at­si­ras­tų as­me­ni­nės nuo­sa­vy­bės tei­sė, pa­gal ku­rią
vi­sa nuo­sa­vy­bė pri­klau­sy­tų vie­nam iš bu­vu­sių su­tuok­ti­nių.
Ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos
teis­mas, pa­si­sa­ky­da­mas, kad dėl se­na­ties ter­mi­no pra­ėji­mo ieš­ko­vė
tu­ri tei­sę be bu­vu­sio su­tuok­ti­nio su­ti­ki­mo par­duo­ti bu­tą tre­tie­siems
as­me­nims, įver­ti­no, jog po se­na­ties ter­mi­no pa­si­bai­gi­mo ben­dro­sios
jung­ti­nės nuo­sa­vy­bės tei­sė vie­nam bu­vu­siam su­tuok­ti­niui pa­si­bai­gė,
o ki­tam ji ati­tin­ka­mo­je da­ly­je at­si­ra­do. Nuo­sa­vy­bės tei­sės at­si­ra­di­mo
pa­grin­dų po­žiū­riu tai ati­tik­tų įgy­ja­mą­ją se­na­tį. Iki nau­jo­jo Ci­vi­li­nio
ko­dek­so pri­ėmi­mo San­tuo­kos ir šei­mos ko­dek­se ar ga­lio­ju­sia­me Ci­vi­li­nia­me
ko­dek­se įgy­ja­mo­ji se­na­tis ne­bu­vo nu­ma­ty­ta. Tei­sė­je tai pri­pa­žin­tas
ir  le­ga­lus nuo­sa­vy­bės tei­sės at­si­ra­di­mo
pa­grin­das, ži­no­mas ir Lie­tu­vos tei­sei. Ga­lio­ju­siuo­se iki 1940 m. Lie­tu­vos
Res­pub­li­kos įsta­ty­muo­se jis bu­vo nu­ma­ty­tas. Lie­tu­vos tei­sės moks­las
ją pri­pa­žįs­ta kaip nuo­sa­vy­bės at­si­ra­di­mo pa­grin­dą (V-­ke­vi­čius
P. , Vė­ly­vis S. ir kt. Ci­vi­li­nė tei­sė. Kau­nas: Vi­jus­ta, 1997. P.
293–297). Va­di­na­si, įgy­ja­mo­ji se­na­tis ga­li bū­ti lai­ko­ma kaip tei­sė­tas,
įsta­ty­mams ne­pri­eš­ta­rau­jan­tis pa­grin­das ci­vi­li­nėms tei­sėms ir pa­rei­goms
at­si­ras­ti, nors ša­lių san­ty­kių me­tu ga­lio­ju­sių įsta­ty­mų ir ne­nu­ma­ty­tas
(Ci­vi­li­nio ko­dek­so 5 straips­nio 1 da­lis).
Įgy­ja­mo­sios se­na­ties
pa­grin­di­niai po­žy­miai yra: 1) daik­to są­ži­nin­gas įgi­ji­mas, 2) jo ne­per­trau­kia­mas
val­dy­mas, ku­ris tę­sia­si il­gą lai­ką, daž­nai ta­pa­ti­na­mą su se­na­ties
ter­mi­nu pa­žeis­tai nuo­sa­vy­bės tei­sei gin­ti, 3) tik­ro­jo sa­vi­nin­ko
tei­si­nė ga­li­my­bė pa­si­nau­do­ti sa­vo daik­tu, bet sa­va­no­riš­kas šios
tei­sės ne­re­a­li­za­vi­mas per tą lai­ką,
4) įgy­ja­mo­sios se­na­ties fak­to pa­tvir­ti­ni­mas teis­mi­ne tvar­ka. Bu­vęs
su­tuok­ti­nis, ku­ris ne­tu­ri įfor­min­tos sa­vo var­du ben­dro­sios jung­ti­nės
nuo­sa­vy­bės, re­a­liai ja il­gą lai­ką ne­si­nau­do­da­mas ir ne­siek­da­mas
nau­do­tis, val­dy­ti ar dis­po­nuo­ti, su­da­ro są­ly­gas ki­tam bu­vu­siam su­tuok­ti­niui
fak­tiš­kai ir są­ži­nin­gai per­im­ti vi­są bu­vu­sį ben­drą tur­tą. To­kiu at­ve­ju
ke­li reikš­min­gi ju­ri­di­niai fak­tai ga­li tap­ti ben­dro­sios jung­ti­nės
nuo­sa­vy­bės pa­si­bai­gi­mo ir nuo­sa­vy­bės tei­sės vie­nam iš su­tuok­ti­nių
at­si­ra­di­mo pa­grin­du. Tai bu­vu­sio su­tuok­ti­nio veiks­mai, ro­dan­tys
jo at­si­sa­ky­mą sa­vo nuo­sa­vy­bės da­lies, ne­val­dy­mas jos sa­vo var­du
ir ne­sie­ki­mas jos įfor­min­ti, ne­si­nau­do­ji­mas ja, ne­ga­vi­mas iš jos
pa­ja­mų, ne­no­ras ją val­dy­ti kaip sa­vo ir ja dis­po­nuo­ti, bei są­ži­nin­gas
ki­to su­tuok­ti­nio val­dy­mas sa­vos ir ki­to su­tuok­ti­nio da­lies il­gą
lai­ką, vi­su tur­tu nau­do­jan­tis kaip sa­vi­nin­kui at­vi­rai, ne­per­trau­kia­mai,
vie­nam da­rant bū­ti­nas jam iš­lai­ky­ti iš­lai­das. Šie fak­tai ga­li tap­ti
pa­grin­du pri­pa­žin­ti vie­no su­tuok­ti­nio nuo­sa­vy­bės tei­sę vi­sai bu­vu­siai
ben­dra­jai jung­ti­nei nuo­sa­vy­bei įgy­ja­mą­ja se­na­ti­mi. To­kias pat tei­si­nes
pa­sek­mes su­kel­tų teis­mo spren­di­mas, ku­riuo bū­tų at­mes­tas bu­vu­sio
su­tuok­ti­nio rei­ka­la­vi­mas dėl ben­dro­sios jung­ti­nės nuo­sa­vy­bės tei­sės
pa­da­li­ji­mo, pa­vyz­džiui, tuo­met, kai šis pra­lei­do ieš­ki­ni­nę se­na­tį
pa­žeis­tai tei­sei gin­ti. Tai reikš­tų, kad nuo­sa­vy­bės tei­sė, re­mian­tis
įgy­ja­mą­ją se­na­tį ati­tin­kan­čia ju­ri­di­nių fak­tų vi­su­ma bei įsta­ty­mą
iš es­mės ati­tin­kan­čia tvar­ka – teis­mo spren­di­mu, pri­pa­žin­ta vie­nam
iš bu­vu­sių su­tuok­ti­nių.
Nag­ri­nė­ja­muo­ju at­ve­ju
bu­vęs su­tuok­ti­nis po san­tuo­kos nu­trau­ki­mo ne­iš­reiš­kė va­lios ne­si­nau­do­ti
tur­tu ir ne­val­dy­ti jo kaip sa­vo. Jis tik bu­vo pa­sy­vus ta pras­me, kad
ne­sie­kė tur­to įfor­mi­ni­mo sa­vo var­du. Iš jo po­zi­ci­jų žiū­rint, tam ne­bu­vo
bū­ti­ny­bės, nes įsta­ty­mas ne­ver­tė to da­ry­ti, kol jis re­a­liai tur­tu
nau­do­jo­si, jį val­dė ir tai jam ne­bu­vo truk­do­ma. Rei­ka­la­vi­mai įfor­min­ti
nuo­sa­vy­bę sa­vo var­du tu­rė­jo bū­ti re­a­li­zuo­ti per tre­jus me­tus nuo
ta­da, kai iš­ki­lo re­a­li grės­mė jo nuo­sa­vy­bės tei­sei. Ka­sa­to­rius ne­tu­rė­jo
grės­mės sa­vo, kaip ben­dro­sios nuo­sa­vy­bės da­ly­vio, sta­tu­sui, nes tur­tu
iš tik­rų­jų nau­do­jo­si. Teis­mų iš­va­da, kad nuo iš­tuo­kos mo­men­to su­tuok­ti­nis,
ku­rio var­du yra įfor­min­tas tur­tas, ga­li tur­tą per­leis­ti be bu­vu­sio
su­tuok­ti­nio su­ti­ki­mo, reiš­kia, kad teis­mas san­tuo­kos nu­trau­ki­mo ju­ri­di­nį
fak­tą ver­ti­na kaip ben­dro­sios jung­ti­nės nuo­sa­vy­bės tei­sės pa­si­bai­gi­mą,
kaip vie­no bu­vu­sio su­tuok­ti­nio (ne­tu­rin­čio jo var­du už­ra­šy­to tur­to)
nuo­sa­vy­bės da­lies per­ėji­mo ki­tam bu­vu­siam su­tuok­ti­niui (ku­rio var­du
tur­tas bu­vo už­ra­šy­tas san­tuo­kos me­tu) pa­grin­dą, ne­su­sie­da­mas šio
fak­to su ga­li­my­be už­val­dy­ti tur­tą pa­gal tei­sė­je pri­pa­žin­tas są­ly­gas
ir tvar­ką. Tai yra le­mia­ma klai­da.
Nag­ri­nė­ja­mo­jo­je by­lo­je
rei­ka­la­vi­mas dėl nuo­sa­vy­bės tei­sės pri­pa­ži­ni­mo įgy­ja­mą­ja se­na­ti­mi
ne­pa­reikš­tas, be to, ieš­ko­vas ne­pra­lei­do se­na­ties ter­mi­no įfor­min­ti
nuo­sa­vy­bei. Tei­sė­jų ko­le­gi­ja da­ro iš­va­dą, kad teis­mų ar­gu­men­tas dėl
dis­po­na­vi­mo ben­drą­ja jung­ti­ne nuo­sa­vy­be be bu­vu­sio su­tuok­ti­nio
su­ti­ki­mo po san­tuo­kos nu­trau­ki­mo šiuo at­ve­ju dėl nu­ro­dy­tų mo­ty­vų
yra ne­pa­grįs­tas. Vie­nas iš su­tuok­ti­nių il­gai ir ne­per­trau­kia­mai tur­to
ne­val­dė, se­na­ties ter­mi­nas pa­žeis­tai tei­sei gin­ti ne­pra­leis­tas.
Ben­dro­ji nuo­sa­vy­bė val­do­ma, ja nau­do­ja­ma­si ir dis­po­nuo­ja­ma ben­dru
su­ti­ki­mu. Kol ben­dro­ji jung­ti­nė nuo­sa­vy­bė ša­lių va­lia ar teis­mo
spren­di­mu ne­bu­vo trans­for­muo­ta, tol su­ti­ki­mas ja dis­po­nuo­ti bu­vo
rei­ka­lin­gas (San­tuo­kos ir šei­mos ko­dek­so 21 straips­nio 4 da­lis).
Ne­tin­ka­mas tei­si­nes
iš­va­das pa­da­rė pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mas, bet ieš­ko­vo rei­ka­la­vi­mų
ne­pa­ten­ki­no ki­tais pa­grin­dais, ne­nu­sta­tęs at­sa­ko­vių D. Pip­ciū­tės
ir A. Auš­kal­nie­nės val­dy­mo ne­są­ži­nin­gu­mo. Dėl to ko­le­gi­ja da­ro iš­va­dą,
kad nė­ra pa­kan­ka­mo pa­grin­do pa­nai­kin­ti pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mo
spren­di­mo. Ar jis tei­sė­tas ir pa­grįs­tas, ga­li bū­ti nu­sta­ty­ta tin­ka­mai
iš­nag­ri­nė­jus ape­lia­ci­nia­me skun­de nu­ro­dy­tas fak­ti­nes ir tei­si­nes
ap­lin­ky­bes. Ape­lia­ci­nia­me skun­de yra pa­teik­ti ar­gu­men­tai dėl pir­mo­sios
ins­tan­ci­jos teis­mo spren­di­mo ne­pa­grįs­tu­mo ir ne­tei­sė­tu­mo. Ieš­ko­vas
pra­šė gin­ti jo, kaip sa­vi­nin­ko, pa­žeis­tas tei­ses. Tu­ri bū­ti at­si­žvel­gia­ma
į są­ži­nin­gų įgi­jė­jų in­te­re­sus. Ar as­muo są­ži­nin­gas, yra fak­to klau­si­mas,
ku­rio ne­ga­li nu­sta­ty­ti ka­sa­ci­nis teis­mas ir tai truk­do ieš­ki­ni­nius
rei­ka­la­vi­mus iš es­mės iš­spręs­ti ka­sa­ci­nė­je ins­tan­ci­jo­je. Pir­mo­sios
ins­tan­ci­jos teis­mas fak­ti­nes ap­lin­ky­bes jau ty­rė ir dėl jų pa­si­sa­kė.
Ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nu­tar­ty­je fak­ti­nio po­bū­džio ap­lin­ky­bės
dėl at­sa­ko­vių D. Pip­ciū­tės ir A. Auš­kal­nie­nės val­dy­mo są­ži­nin­gu­mo
bei ki­tų by­los ap­lin­ky­bių at­mes­tos be įro­dy­mų ty­ri­mo ir ar­gu­men­ta­vi­mo.
Tai reiš­kia, kad ins­tan­ci­ne tvar­ka nė­ra nu­sta­ty­tos vi­sos by­lai reikš­min­gos
fak­ti­nės by­los ap­lin­ky­bės. Jos tu­ri bū­ti iš es­mės nag­ri­nė­ja­mos, at­si­žvel­giant
į ape­lia­ci­nio skun­do ar­gu­men­tus. Tei­sė­jų ko­le­gi­ja spren­džia, kad
by­la per­duo­ti­na nag­ri­nė­ti iš nau­jo ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mui
(Ci­vi­li­nio pro­ce­so ko­dek­so 3542 straips­nio 2 ir 5 da­lys).
Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja, va­do­vau­da­ma­si
CPK 368 straips­nio 1 da­lies 5 punk­tu, 370 straips­nio 1 da­li­mi,

n u t a r i a :

Kau­no apy­gar­dos teis­mo
Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2001 m. ge­gu­žės 10 d. nu­tar­tį
pa­nai­kin­ti ir by­lą per­duo­ti nag­ri­nė­ti iš nau­jo Kau­no apy­gar­dos
teis­mui ape­lia­ci­ne tvar­ka.
Ši Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo nu­tar­tis yra ga­lu­ti­nė, ne­skun­džia­ma ir įsi­tei­sė­ja nuo pri­ėmi­mo
die­nos.

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.94294 sekundės -