Paieška : Teismų praktika LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS NrLIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#5284: Svečiai
#0: Vartotojai
#5715: Registruoti vartotojai


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ
SKYRIAUS
TEISĖJŲ
KOLEGIJŲ NUTARTYS

1. 19. Dėl tei­sin­gu­mo prin­ci­po tai­kant ieš­ki­nio už­tik­ri­ni­mo prie­mo­nes

Tei­sin­gu­mo prin­ci­pas
yra uni­ver­sa­lus prin­ci­pas, ku­ris, be ki­ta ko, su­po­nuo­ja ir tai, kad
bet ko­kios vals­ty­bės tai­ko­mos po­vei­kio prie­mo­nės tu­ri bū­ti pro­por­cin­gos
(adek­va­čios) tei­sės pa­žei­di­mui ir tu­ri ati­tik­ti sie­kia­mus tei­sė­tus
tiks­lus, ne­tu­ri var­žy­ti as­mens aki­vaiz­džiai la­biau ne­gu rei­kia šiems
tiks­lams pa­siek­ti, be to, tei­sin­gu­mas ga­li bū­ti įgy­ven­di­na­mas tik
už­tik­ri­nant in­te­re­sų pu­siau­svy­rą bei iš­ven­giant so­cia­li­nio gy­ve­ni­mo
ne­sta­bi­lu­mo. Tei­sin­gu­mo ne­ga­li­ma pa­siek­ti pri­pa­žįs­tant tik vie­no
as­mens in­te­re­sus ir nei­giant ki­to as­mens tei­sė­tus in­te­re­sus.
Tai­kant ieš­ki­nio už­tik­ri­ni­mo
prie­mo­nes tei­sin­gu­mas rei­ka­lau­ja, kad as­me­niui pa­da­ry­ta ža­la bū­tų
at­ly­gi­na­ma vi­siš­kai, ta­čiau kar­tu bū­ti­na at­si­žvelg­ti ne tik į kre­di­to­riaus,
bet ir į pa­grįs­tus sko­li­nin­ko in­te­re­sus, į jo tur­ti­nę pa­dė­tį, ieš­ki­nio
už­tik­ri­ni­mo prie­mo­nių tai­ky­mo pa­sek­mes sko­li­nin­kui bei ki­tiems su
sko­li­nin­ko veik­la su­si­ju­siems as­me­nims. Tai­ko­mos ieš­ki­nio už­tik­ri­ni­mo
prie­mo­nės tu­ri bū­ti pro­por­cin­gos sie­kia­miems tiks­lams, t. y. tei­sin­gu­mas
rei­ka­lau­ja už­tik­rin­ti kre­di­to­riaus ir sko­li­nin­kų tei­sė­tų in­te­re­sų
pu­siau­svy­rą.

                                                                   Ci­vi­li­nė
by­la Nr. 3K–3–146/2002
                                                                   By­lų
ka­te­go­ri­ja 124

LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU

2002 m.
sau­sio 21 d.
Vil­nius

Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja, su­si­de­dan­ti iš
tei­sė­jų: Č-­lo­vo J-o (ko­le­gi­jos pir­mi­nin­kas), D-­gu­tės
A-ės (pra­ne­šė­ja) ir Si­gi­to G-iaus,
vie­ša­me teis­mo po­sė­dy­je
ka­sa­ci­ne tvar­ka iš­nag­ri­nė­jo ci­vi­li­nę by­lą pa­gal pa­reiš­kė­jo Švei­ca­ri­jos
įmo­nės „Apa­tit Fert­li­zers S. A. ” bei at­sa­ko­vo AB „Li­fo­sa” ka­sa­ci­nius
skun­dus dėl Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų
ko­le­gi­jos 2001 m. rug­sė­jo 4 d. nu­tar­ties per­žiū­rė­ji­mo ci­vi­li­nė­je
by­lo­je pa­gal pa­reiš­kė­jo „Apa­tit Fert­li­zers S. A. ” pra­šy­mą dėl Ru­si­jos
Fe­de­ra­ci­jos tarp­tau­ti­nio ko­mer­ci­nio ar­bit­ra­žo prie Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos
pra­mo­nės ir pre­ky­bos rū­mų pir­mi­nin­ko 2001 m. bir­že­lio 19 d. nu­ta­ri­mo
pri­pa­ži­ni­mo ir vyk­dy­mo.
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja

n u s t a t ė :

Pa­reiš­kė­jas – Švei­ca­ri­jos
įmo­nė ,,Apa­tit Fer­ti­li­zers S. A. ” krei­pė­si į Tarp­tau­ti­nį ko­mer­ci­nį
ar­bit­ra­žą prie Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos pra­mo­nės ir pre­ky­bos rū­mų,
pra­šy­da­ma pri­teis­ti iš AB ,,Li­fo­sa” 3 457 915,37 JAV do­le­rio. Ar­bit­ra­žo
pir­mi­nin­kas 2001 m. bir­že­lio 19 d. nu­ta­ri­mu nu­ta­rė tai­ky­ti ieš­ki­nio
už­tik­ri­ni­mo prie­mo­nes: areš­tuo­ti AB ,,Li­fo­sa” są­skai­tą, kil­no­ja­mą­jį
tur­tą, už­draus­ti per­leis­ti ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą. Nu­sta­ty­tas ieš­ki­nio
už­tik­ri­ni­mo dy­dis – 3 457 915,37 JAV do­le­rio.
Pa­reiš­kė­jas Švei­ca­ri­jos
įmo­nė ,,Apa­tit Fer­ti­li­zers S. A. ” pra­šė ar­bit­ra­žo pir­mi­nin­ko 2001 m.
bir­že­lio 19 d. nu­ta­ri­mą pri­pa­žin­ti ir leis­ti vyk­dy­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je.
Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio
teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja 2001 m. rug­sė­jo 4
d. nu­tar­ti­mi pa­reiš­kė­jo pra­šy­mą dėl Tarp­tau­ti­nio ko­mer­ci­nio ar­bit­ra­žo
prie Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos pra­mo­nės ir pre­ky­bos rū­mų pir­mi­nin­ko
2001 m. bir­že­lio 19 d. nu­ta­ri­mo pri­pa­ži­ni­mo ir lei­di­mo vyk­dy­ti Lie­tu­vos
Res­pub­li­ko­je at­me­tė. Ko­le­gi­ja, va­do­vau­da­ma­si Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos
tarp­tau­ti­nio ko­mer­ci­nio ar­bit­ra­žo įsta­ty­mo 34 str. 3 p. , pa­da­rė iš­va­dą,
jog pra­šo­mo pri­pa­žin­ti 2001 m. bir­že­lio 19 d. nu­ta­ri­mo ap­skun­di­mo
ter­mi­nas ne­pa­si­bai­gęs, tai­gi jis ne­ga­li bū­ti lai­ko­mas ga­lu­ti­niu
ir to­dėl ši ap­lin­ky­bė yra pa­grin­das at­si­sa­ky­ti pri­pa­žin­ti ar­bit­ra­žo
nu­ta­ri­mą (1958 m. Niu­jor­ko kon­ven­ci­jos dėl už­sie­nio ar­bit­ra­žų
spren­di­mų pri­pa­ži­ni­mo ir vyk­dy­mo 5 str. e punk­tas). Be to, ko­le­gi­ja,
va­do­vau­da­ma­si 1958 m. Niu­jor­ko kon­ven­ci­jos dėl už­sie­nio ar­bit­ra­žų
spren­di­mų pri­pa­ži­ni­mo ir vyk­dy­mo, Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos pra­mo­nės
ir pre­ky­bos rū­mų reg­la­men­to bei Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ko­mer­ci­nio
ar­bit­ra­žo įsta­ty­mo nuo­sta­to­mis, pa­da­rė iš­va­dą, jog ki­ti AB „Li­fo­sa”
ar­gu­men­tai ne­pri­pa­žin­ti ar­bit­ra­žo pir­mi­nin­ko nu­ta­ri­mo: dėl nu­ta­ri­mo
prieš­ta­ra­vi­mo vie­ša­jai tvar­kai, dėl to, jog ar­bit­ra­žo pir­mi­nin­kas
ne­tu­ri tei­sės nu­sta­ty­ti ieš­ki­nio už­tik­ri­ni­mo prie­mo­nių, dėl ieš­ki­nio
už­tik­ri­ni­mo prie­mo­nių po­bū­džio bei dėl to, jog ga­lio­jan­tys įsta­ty­mai
ne­nu­ma­to ga­li­my­bės pri­pa­žin­ti ar­bit­ra­žo pir­mi­nin­ko nu­ta­ri­mą,
yra ne­pa­grįs­ti.
Ka­sa­ci­nia­me skun­de
Švei­ca­ri­jos įmo­nė ,,Apa­tit Fer­ti­li­zers S. A. ” tei­gia, jog Lie­tu­vos
ape­lia­ci­nio teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2001
m. rug­sė­jo 4 d. nu­tar­tis ne­pa­grįs­ta, ne­tei­sė­ta ir nai­kin­ti­na dėl
šių mo­ty­vų:
1. Va­do­vau­jan­tis Niu­jor­ko
kon­ven­ci­jos 5 str. , teis­mo spren­di­mas ga­li bū­ti ne­pri­pa­žįs­ta­mas
dėl to, kad jis nė­ra ga­lu­ti­nis, tik tuo at­ve­ju, jei­gu to pra­šo ir tai
įro­do at­sa­ko­vas. Ka­dan­gi at­sa­ko­vas to ne­pra­šė, ape­lia­ci­nis teis­mas,
at­mes­da­mas pa­reiš­kė­jo pra­šy­mą dėl to, jog teis­mo pir­mi­nin­ko nu­ta­ri­mas
yra ne­ga­lu­ti­nis, pa­žeis­da­mas Niu­jor­ko kon­ven­ci­jos rei­ka­la­vi­mus,
iš­ėjo už įsta­ty­mų ir tarp­tau­ti­nių ak­tų nu­sta­ty­tų by­los nag­ri­nė­ji­mo
ri­bų.
2. Teis­mas, tie­sio­giai
tai­ky­da­mas Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos tarp­tau­ti­nio ko­mer­ci­nio ar­bit­ra­žo
įsta­ty­mą, pa­žei­dė nu­sta­ty­tas už­sie­nio ar­bit­ra­žo spren­di­mų pri­pa­ži­ni­mo
klau­si­mo nag­ri­nė­ji­mo pro­ce­si­nes nor­mas, ka­dan­gi to­kia tei­sė jam
ne­su­teik­ta.
3. Pa­reiš­kė­jas pa­tei­kė
teis­mui raš­tą, ku­ris pa­tvir­ti­na, jog ar­bit­ra­žo pir­mi­nin­ko nu­ta­ri­mas
įsi­tei­sė­jęs, ta­čiau teis­mas to ne­įver­ti­no, be to, at­sa­ko­vas mi­nė­to
nu­ta­ri­mo įsi­tei­sė­ji­mo fak­to ne­gin­či­jo.
4. By­lo­je yra pri­dė­ti
at­sa­ko­vo ra­šy­ti­niai pa­aiš­ki­ni­mai bei pra­šy­mas at­mes­ti pa­reiš­kė­jo
pra­šy­mą, ta­čiau jie teis­mui bu­vo pa­teik­ti jau iš­nag­ri­nė­jus by­lą iš
es­mės. Tai­gi teis­mas, pri­im­da­mas at­sa­ko­vo ra­šy­ti­nius pa­aiš­ki­ni­mus,
pa­žei­dė CPK 31, 65, 187, 206, 211 str. , ir tai tu­rė­jo įta­kos ne­tei­sė­tos
skun­džia­mos nu­tar­ties pri­ėmi­mui.
5. Pa­reiš­kė­jo pra­šo­mas
pri­pa­žin­ti ar­bit­ra­žo pir­mi­nin­ko nu­ta­ri­mas yra sku­biai vyk­dy­ti­nas,
ta­čiau iki šiol jis ne­re­a­li­zuo­tas, ir tai su­da­ro grės­mę, kad jis bus
ne­įvyk­dy­tas.
Ka­sa­ci­niu skun­du pa­reiš­kė­jas
Švei­ca­ri­jos įmo­nė ,,Apa­tit Fer­ti­li­zers S. A. ” pra­šo Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio
teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2001 m. rug­sė­jo 4
d. nu­tar­tį pa­nai­kin­ti ir pri­im­ti nau­ją nu­tar­tį, t. y. pri­pa­žin­ti ir
leis­ti vyk­dy­ti Tarp­tau­ti­nio ko­mer­ci­nio ar­bit­ra­žo teis­mo prie Ru­si­jos
Fe­de­ra­ci­jos pra­mo­nės ir pre­ky­bos rū­mų pir­mi­nin­ko 2001 m. bir­že­lio
19 d. nu­ta­ri­mą (by­los Nr. 80/2001) dėl Švei­ca­ri­jos įmo­nės ,,Apa­tit Fer­ti­li­zers
S. A. ” ieš­ki­nio už­tik­ri­ni­mo.
CPK 356 str. 2 d. nu­sta­ty­ta
tvar­ka at­si­lie­pi­mas į Švei­ca­ri­jos įmo­nės ,,Apa­tit Fer­ti­li­zers
S. A. ” ka­sa­ci­nį skun­dą ne­gau­tas.
Ka­sa­ci­nia­me skun­de
AB „Li­fo­sa” tei­gia, jog Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2001 m. rug­sė­jo 4 d. nu­tar­tis yra keis­ti­na
dėl šių mo­ty­vų:
1. Teis­mo tei­gi­niai,
jog ar­bit­ra­žo pir­mi­nin­kas tu­ri tei­sę pri­im­ti spren­di­mą areš­tuo­ti
tur­tą, bei tai, jog są­vo­ka „ar­bit­ra­ži­nis spren­di­mas” tu­ri bū­ti su­pran­ta­mas
pla­či­ą­ja pras­me, prieš­ta­rau­ja Ar­bit­ra­žo Reg­la­men­to bei Lie­tu­vos
Res­pub­li­kos ko­mer­ci­nio ar­bit­ra­žo įsta­ty­mo nuo­sta­toms, ku­rios tei­sę
areš­tuo­ti tur­tą su­tei­kia tik su­for­muo­tam by­lą nag­ri­nė­ti ar­bit­ra­žo
teis­mui. Be to, iš pa­ties ar­bit­ra­žo pir­mi­nin­ko nu­ta­ri­mo ma­ty­ti,
jog jis pri­im­tas tik dėl areš­to for­mos bei dy­džio, ta­čiau juo ne­bu­vo nu­spręs­ta
areš­tuo­ti tur­tą.
2. Ne­pa­grįs­ti teis­mo
tei­gi­niai, jog ne­ky­la abe­jo­nių dėl ieš­ki­nio už­tik­ri­ni­mo prie­mo­nės
po­bū­džio. Be to, teis­mas ne­pa­grįs­tai ne­pa­si­sa­kė dėl to, jog pir­mi­nin­ko
nu­ta­ri­me kal­ba­ma dėl AB „Li­fo­sa” ban­ki­nių są­skai­tų areš­to, tai at­im­tų
AB „Li­fo­sa” ga­li­my­bę vyk­dy­ti sa­vo veik­lą.
3. Teis­mas, nu­tar­ty­je
pa­si­sa­ky­da­mas dėl to, kad AB „Li­fo­sa” pri­pa­žįs­ta įsi­sko­li­ni­mų dy­dį,
vir­ši­jo sa­vo kom­pe­ten­ci­ją bei ne­pa­grįs­tai su­ta­pa­ti­no įsi­sko­li­ni­mų
dy­dį su įsi­sko­li­ni­mo pri­pa­ži­ni­mu, ka­dan­gi AB „Li­fo­sa” įsi­sko­li­ni­mo
ne­pri­pa­žįs­ta. To­kios teis­mo iš­va­dos prieš­ta­rau­ja CPK 159 str. bei
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ko­mer­ci­nio ar­bit­ra­žo įsta­ty­mo 40 str. 1 d. 4
p.
Ka­sa­ci­niu skun­du AB
„Li­fo­sa” pra­šo Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus
tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2001 m. rug­sė­jo 4 d. nu­tar­tį pa­keis­ti, pa­ša­li­nant
iš nu­tar­ties šiuos tei­gi­nius: „Tarp­tau­ti­nio ar­bit­ra­žo prie Ru­si­jos
Fe­de­ra­ci­jos pra­mo­nės ir pre­ky­bos rū­mų pir­mi­nin­kas tu­ri tei­sę
ir pri­ėmė nu­ta­ri­mą areš­tuo­ti AB „Li­fo­sa” tur­tą”; „pa­rink­tos ieš­ki­nio
už­tik­ri­ni­mo prie­mo­nės ir ga­ran­tas yra tin­ka­mi, ne­pa­žei­džia AB „Li­fo­sa”
tei­sių”; „AB „Li­fo­sa” pri­pa­žįs­ta įsi­sko­li­ni­mų ieš­ko­vui dy­dį”; taip
pat nu­ro­dy­ti nu­tar­ty­je, kad: „Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos pra­mo­nės ir pre­ky­bos
rū­mų pir­mi­nin­ko pri­im­tas nu­ta­ri­mas dėl ieš­ki­nio už­tik­ri­ni­mo yra
ne­ga­lu­ti­nis spren­di­mas ieš­ki­niui už­tik­rin­ti, nes to­kį spren­di­mą
tu­ri tei­sę pri­im­ti tik Ar­bit­ra­žo teis­mas (Ar­bit­ra­žo Reg­la­men­to 1
str. 6 p. , 30 str. )”; „Ar­bit­ra­žo teis­mas šio spren­di­mo ne­pri­ėmė, to­dėl
tai taip pat yra pa­grin­das at­mes­ti pa­reiš­kė­jo pra­šy­mą (Kon­ven­ci­jos
5 str. e p. )”; „Tarp­tau­ti­nio ar­bit­ra­žo prie Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos pra­mo­nės
ir pre­ky­bos rū­mų pir­mi­nin­ko nu­sta­ty­ta ieš­ki­nio už­tik­ri­ni­mo for­ma,
ypač nu­ta­ri­mas areš­tuo­ti AB „Li­fo­sa” ban­ki­nes są­skai­tas, ga­ran­to
dy­dis yra ne­tin­ka­mi, tai pa­žei­džia AB „Li­fo­sa” tei­ses (CPK 159 str. 1
d. , Lie­tu­vos ko­mer­ci­nio ar­bit­ra­žo įsta­ty­mo 40 str. 1 d. 4 p. ) ir taip
pat yra pa­grin­das at­mes­ti pa­reiš­kė­jo pra­šy­mą”.
At­si­lie­pi­mu į AB „Li­fo­sa”
ka­sa­ci­nį skun­dą Švei­ca­ri­jos įmo­nė ,,Apa­tit Fer­ti­li­zers S. A. ” pra­šo
pa­reiš­kė­jo ka­sa­ci­nį skun­dą at­mes­ti. Ka­sa­ci­nio skun­do ar­gu­men­tus
pa­reiš­kė­jas lai­ko ne­pa­grįs­tais.
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja

k o n s t a t u o j a :

Ka­sa­ci­nės ins­tan­ci­jos
teis­mas, va­do­vau­da­ma­sis CPK 358 str. 1 da­li­mi ir at­si­žvelg­da­mas į
Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo 2001 m. sau­sio 15 d. nu­tar­ty­je nu­sta­ty­tas
ap­lin­ky­bes, pa­tik­ri­na skun­džia­mą teis­mo nu­tar­tį tei­sės tai­ky­mo po­žiū­riu,
to­dėl šios by­los ka­sa­ci­nio nag­ri­nė­ji­mo da­ly­kas yra tik nu­ro­dy­tos
nu­tar­ties tei­sė­tu­mo ir pa­grįs­tu­mo klau­si­mas.
Už­sie­nio ar­bit­ra­žo
spren­di­mas pri­pa­žįs­ta­mas, jei­gu nė­ra nu­sta­to­ma 1958 me­tų Niu­jor­ko
kon­ven­ci­jos dėl už­sie­nio ar­bit­ra­žų spren­di­mų pri­pa­ži­ni­mo ir vyk­dy­mo
(to­liau – Kon­ven­ci­ja) nu­ma­ty­tų ne­pri­pa­ži­ni­mo pa­grin­dų. Pa­žy­mė­ti­na,
jog teis­mas, spręs­da­mas pri­pa­ži­ni­mo klau­si­mą, ne­tu­ri tei­sės nag­ri­nė­ti
ar­bit­ra­žo iš­spręs­to gin­čo iš es­mės.
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja
spren­džia, kad Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo tei­sė­jų ko­le­gi­ja iš es­mės
tei­sin­gai at­me­tė pa­reiš­kė­jo pra­šy­mą pri­pa­žin­ti ir vyk­dy­ti už­sie­nio
ar­bit­ra­žo spren­di­mą, bet sa­vo nu­tar­tį ne­tin­ka­mai mo­ty­va­vo.
Ka­sa­to­rius „Apa­tit
Fer­ti­li­zers S. A. ” nu­ro­do, kad Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo 2001 m.
rug­sė­jo 4 d. nu­tar­tis yra pri­im­ta pa­žei­džiant Kon­ven­ci­jos V straips­nio
e punk­tą. Mi­nė­tos Kon­ven­ci­jos tai­ky­mas ir aiš­ki­ni­mas yra tei­sės
klau­si­mas, dėl to ko­le­gi­ja pa­si­sa­ko.
Kon­ven­ci­jos V straips­ny­je
yra nu­ro­dy­ti at­ve­jai, ka­da ga­li­ma at­si­sa­ky­ti pri­pa­žin­ti ar vyk­dy­ti
už­sie­nio ar­bit­ra­žo spren­di­mą. Šios Kon­ven­ci­jos V straips­nio 1 d. nu­ma­ty­ti
at­ve­jai, ku­riuos nu­sta­čius tos ša­lies, ku­rios pra­šo­ma pri­pa­žin­ti ir
vyk­dy­ti, kom­pe­ten­tin­ga val­džios ins­ti­tu­ci­ja (šiuo at­ve­ju Lie­tu­vos
ape­lia­ci­nis teis­mas) ga­li at­si­sa­ky­ti pri­pa­žin­ti ar­bit­ra­žo spren­di­mą.
Pa­žy­mė­ti­na, jog šios Kon­ven­ci­jos V str. 1 d. nu­ma­ty­tais pa­grin­dais
at­si­sa­ky­ti pri­pa­žin­ti ar­bit­ra­žo spren­di­mą ga­li­ma tik jei ar­bit­ra­žo
ša­lis, ku­rios ne­nau­dai vyk­do­mas spren­di­mas, rei­ka­lau­ja tai­ky­ti mi­nė­tą
pa­grin­dą; bei tik tuo­met, jei ar­bit­ra­žo ša­lis, rei­ka­lau­jan­ti tai­ky­ti
mi­nė­tą pa­grin­dą, pa­tei­kia įro­dy­mus, kad toks pa­grin­das eg­zis­tuo­ja.
Vie­nas iš pa­grin­dų,
nu­ma­ty­tų Kon­ven­ci­jos V straips­nio 1 da­lies e punk­te, dėl ku­rio ar­bit­ra­žo
spren­di­mą pri­pa­žin­ti ar vyk­dy­ti ga­li bū­ti at­si­sa­ky­ta, – kai ar­bit­ra­žo
spren­di­mas ša­lims dar ne­bu­vo ga­lu­ti­nis ar­ba jo vyk­dy­mą pa­nai­ki­no
ar su­stab­dė tos ša­lies, ku­rio­je jis bu­vo pa­da­ry­tas, ar­ba tos ša­lies,
ku­rios įsta­ty­mai tai­ko­mi, kom­pe­ten­tin­ga val­džios ins­ti­tu­ci­ja.
Ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos
teis­mas at­me­tė pa­reiš­kė­jo pra­šy­mą pri­pa­žin­ti ir leis­ti vyk­dy­ti ar­bit­ra­žo
pir­mi­nin­ko nu­ta­ri­mą areš­tuo­ti tur­tą mo­ty­vuo­da­mas tuo, jog pa­gal
Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos tarp­tau­ti­nio ko­mer­ci­nio ar­bit­ra­žo įsta­ty­mo
34 str. 3 p. pra­šo­mo pri­pa­žin­ti 2001 m. bir­že­lio 19 d. nu­ta­ri­mo ap­skun­di­mo
ter­mi­nas ne­pa­si­bai­gęs, tai­gi jis ne­ga­li bū­ti lai­ko­mas ga­lu­ti­niu
ir to­dėl ši ap­lin­ky­bė yra pa­grin­das at­si­sa­ky­ti pri­pa­žin­ti ar­bit­ra­žo
nu­ta­ri­mą (Kon­ven­ci­jos V str. 1 d. e punk­tas).
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja pa­žy­mi,
jog to­kia teis­mo iš­va­da ne­pa­grįs­ta. Va­do­vau­jan­tis Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos
tarp­tau­ti­nio ko­mer­ci­nio ar­bit­ra­žo įsta­ty­mo Prie­do Nr. 1 nuo­sta­tų
dėl Tarp­tau­ti­nio ar­bit­ra­žo teis­mo prie Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos pra­mo­nės
ir pre­ky­bos rū­mų 5 p. , ar­bit­ra­žo spren­di­mai tu­ri bū­ti ša­lių vyk­do­mi
per šiuo­se spren­di­muo­se nu­sta­ty­tą ter­mi­ną, o spren­di­mai, ku­riuo­se
toks ter­mi­nas ne­nu­sta­ty­tas, vyk­do­mi ne­del­siant. Tai lei­džia da­ry­ti
iš­va­dą, jog ar­bit­ra­žo pir­mi­nin­ko nu­ta­ri­mas areš­tuo­ti tur­tą tu­ri
bū­ti vyk­do­mas ne­del­siant, t. y. įsi­ga­lio­ja nuo jo pri­ėmi­mo mo­men­to.
To­kią iš­va­dą lei­džia da­ry­ti ir by­lo­je esan­ti Ar­bit­ra­žo teis­mo at­sa­kin­go
sek­re­to­riaus pa­žy­ma.
Pa­žy­mė­ti­na, kad Ru­si­jos
Fe­de­ra­ci­jos tarp­tau­ti­nio ko­mer­ci­nio ar­bit­ra­žo įsta­ty­mo 34 str. 3
p. nuo­sta­ta, jog ieš­ki­nys Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos Aukš­čiau­sia­jam Teis­mui
dėl ar­bit­ra­žo spren­di­mo at­šau­ki­mo ga­li bū­ti pa­duo­da­mas per 3 mė­ne­sius
nuo spren­di­mo ga­vi­mo die­nos, ne­su­tei­kia ša­liai tei­sės į ar­bit­ra­žo
spren­di­mo per­žiū­rė­ji­mą ape­lia­ci­ne tvar­ka. Ši nuo­sta­ta su­tei­kia ša­lims
ga­li­my­bę ap­skųs­ti ar­bit­ra­žo spren­di­mą tik iš­im­ti­niais at­ve­jais,
su­si­ju­siais su pa­grin­di­nių žmo­gaus tei­sių ir lais­vių bei es­mi­nių pro­ce­si­nių
tei­sių pa­žei­di­mais, iš­var­dy­tais Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos tarp­tau­ti­nio
ko­mer­ci­nio ar­bit­ra­žo 34 str. 2 d. Tik tuo at­ve­ju, jei­gu at­sa­ko­vas
bū­tų pa­tei­kęs ape­lia­ci­niam teis­mui įro­dy­mus, jog pra­šo­mas pri­pa­žin­ti
ar­bit­ra­žo spren­di­mas yra pa­nai­kin­tas Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo dėl Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos tarp­tau­ti­nio ko­mer­ci­nio ar­bit­ra­žo
34 str. 2 d. nu­ma­ty­tų pa­žei­di­mų, teis­mas tu­rė­tų tei­sę to­kio ar­bit­ra­žo
spren­di­mo ne­pri­pa­žin­ti. Net­gi tuo at­ve­ju, jei­gu at­sa­ko­vas pa­teik­tų
ape­lia­ci­niam teis­mui įro­dy­mus, jog yra ap­skun­dęs pra­šo­mą pri­pa­žin­ti
ar­bit­ra­žo spren­di­mą Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos Aukš­čiau­sia­jam Teis­mui,
ape­lia­ci­nis teis­mas, va­do­vau­da­ma­sis Kon­ven­ci­jos VI str. , pri­pa­ži­nęs
esant tiks­lin­ga, tu­ri tei­sę ati­dė­ti by­los nag­ri­nė­ji­mą ar­ba
pri­pa­žin­ti spren­di­mą, pa­rei­ka­la­vus pra­šan­čios pri­pa­žin­ti spren­di­mą
ša­lies pa­teik­ti teis­mui rei­kia­mą ga­ran­ti­ją.
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja
spren­džia, jog at­sa­ko­vas AB „Li­fo­sa” ne­pa­tei­kė teis­mui pa­kan­ka­mų
įro­dy­mų, pa­grin­džian­čių ap­lin­ky­bių, nu­ro­dy­tų Kon­ven­ci­jos V str. 1
d. e punk­te, eg­zis­ta­vi­mą, to­dėl teis­mas ne­pa­grįs­tai at­si­sa­kė
pri­pa­žin­ti bei leis­ti vyk­dy­ti 2001 m. bir­že­lio 19 d. ar­bit­ra­žo pir­mi­nin­ko
nu­ta­ri­mą, va­do­vau­da­ma­sis Kon­ven­ci­jos V str. 1 d. e punk­tu.
B- tei­sė­jų ko­le­gi­ja
kon­sta­tuo­ja, jog Kon­ven­ci­jos V straips­nio 2 d. nu­ma­to at­ve­jus, kai
ar­bit­ra­žo spren­di­mą pri­pa­žin­ti ir vyk­dy­ti ga­li bū­ti at­si­sa­ko­ma,
jei teis­mas pri­pa­žįs­ta, kad: a) gin­čo ob­jek­tas pa­gal šios ša­lies įsta­ty­mus
ne­ga­li bū­ti ar­bit­ra­žo nag­ri­nė­ji­mo da­ly­kas; ar­ba b) to spren­di­mo
pri­pažini­mas ir vyk­dy­mas priešta­rau­ja šios šalies viešajai tvar­kai. Spręs­da­mas,
ar pri­pa­žin­ti ar­bit­ra­žo spren­di­mą, šiuos pa­grin­dus teis­mas tu­ri pa­tik­rin­ti
ex of­fi­cio, t. y. kiek­vie­nu at­ve­ju, ne­pri­klau­so­mai, ar at­sa­ko­vas
(sko­li­nin­kas) jais re­mia­si, ar ne. To­kie pa­tys at­si­sa­ky­mo pri­pa­žin­ti
ir leis­ti vyk­dy­ti ar­bit­ra­žo spren­di­mą pa­grin­dai tai­ko­mi ir spren­džiant
klau­si­mą dėl ar­bit­ra­žo nu­ta­ri­mo dėl ieš­ki­nio už­tik­ri­ni­mo prie­mo­nių
tai­ky­mo.
Iš by­los medžia­gos ma­ty­ti,
jog at­sa­ko­vas (sko­li­nin­kas), pra­šy­da­mas teis­mo ne­pri­pa­žin­ti ar­bit­ra­žo
spren­di­mo dėl ieš­ki­nio už­tik­ri­ni­mo prie­mo­nių, nu­ro­dė, jog toks ar­bit­ra­žo
spren­di­mas prieš­ta­rau­ja vie­ša­jai tvar­kai, mo­ty­vuo­da­mas tuo, jog ieš­ki­nio
už­tik­ri­ni­mo prie­mo­nių tai­ky­mas ne­leis­tų ben­dro­vei to­liau vyk­dy­ti
sa­vo veik­los ir tai su­kel­tų ben­dro­vei ban­kro­tą bei ap­sun­kin­tų at­si­skai­ty­mus
su pa­reiš­kė­ju.
Ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos
teis­mas at­me­tė šiuos at­sa­ko­vo ar­gu­men­tus kaip ne­pa­grįs­tus, ta­čiau
tei­sė­jų ko­le­gi­ja spren­džia, jog to­kia ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo
iš­va­da yra ne­pa­grįs­ta.
Kon­ven­ci­jos V str. 2
d. b punk­te nu­ma­ty­ta teis­mo tei­sė at­si­sa­ky­ti pri­pa­žin­ti ar­bit­ra­žo
spren­di­mą, įskai­tant ir ar­bit­ra­žo spren­di­mą dėl ieš­ki­nio už­tik­ri­ni­mo
prie­mo­nių tai­ky­mo, jei­gu jis prieš­ta­rau­ja vie­ša­jai tvar­kai. Niu­jor­ko
kon­ven­ci­ja ne­de­ta­li­zuo­ja vie­šo­sios tvar­kos są­vo­kos ir šio pa­grin­do
tai­ky­mo kri­te­ri­jų, to­dėl ko­le­gi­ja spren­džia, jog teis­mas, spręs­da­mas,
ar pra­šo­mas pri­pa­žin­ti ar­bit­ra­žo spren­di­mas dėl ieš­ki­nio už­tik­ri­ni­mo
prie­mo­nių tai­ky­mo ne­pri­eš­ta­rau­ja vie­ša­jai tvar­kai, tu­ri įver­tin­ti
ieš­ki­nio už­tik­ri­ni­mo prie­mo­nių po­bū­dį, jų tai­ky­mo pa­sek­mes bei
tiks­lus, taip pat at­si­žvelg­ti į na­cio­na­li­nio ir už­sie­nio teis­mų ieš­ki­nio
už­tik­ri­ni­mo prie­mo­nių tai­ky­mo ar­bit­ra­že ir Kon­ven­ci­jos V str. 2
d. b p. tai­ky­mo bei aiš­ki­ni­mo prak­ti­ką (Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo se­na­to
2000 m. gruo­džio 21 d. nu­ta­ri­mas Nr. 28).
Tarp­tau­ti­nė­je prak­ti­ko­je
pri­pa­žįs­ta­ma, jog viešosios tvar­kos tiks­las – ap­sau­go­ti pa­grin­di­nius,
gy­vy­biš­kai svar­bius vals­ty­bės, vi­suo­me­nės in­te­re­sus, t. y. vie­šo­sios
tvar­kos są­vo­ka ap­ima pa­grin­di­nius prin­ci­pus, ku­riais grin­džia­ma
vals­ty­bės tei­si­nė sis­te­ma, vals­ty­bės ir vi­suo­me­nės funk­cio­na­vi­mas.
Lie­tu­vos tei­si­nė sis­te­ma pir­miau­sia grin­džia­ma Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
Kon­sti­tu­ci­jo­je įtvir­tin­tu tei­sin­gu­mo prin­ci­pu, ku­ris reiš­kia, kad
tu­ri bū­ti už­tik­ri­na­mas vi­sų as­me­nų ly­gia­tei­siš­ku­mas. Tei­sin­gu­mo
prin­ci­pas yra uni­ver­sa­lus prin­ci­pas, ku­ris, be ki­ta ko, su­po­nuo­ja
ir tai, kad bet ko­kios vals­ty­bės tai­ko­mos po­vei­kio prie­mo­nės tu­ri bū­ti
pro­por­cin­gos (adek­va­čios) tei­sės pa­žei­di­mui ir tu­ri ati­tik­ti sie­kia­mus
tei­sė­tus tiks­lus, ne­tu­ri var­žy­ti as­mens aki­vaiz­džiai la­biau ne­gu
rei­kia šiems tiks­lams pa­siek­ti, be to, tei­sin­gu­mas ga­li bū­ti įgy­ven­di­na­mas
tik už­tik­ri­nant in­te­re­sų pu­siau­svy­rą bei iš­ven­giant so­cia­li­nio gy­ve­ni­mo
ne­sta­bi­lu­mo. Tei­sin­gu­mo ne­ga­li­ma pa­siek­ti pri­pa­žįs­tant tik vie­no
as­mens in­te­re­sus ir nei­giant ki­to as­mens tei­sė­tus in­te­re­sus. Tei­sin­gu­mo,
kaip uni­ver­sa­laus tei­sės prin­ci­po, reikš­mę ne kar­tą yra pa­brė­žęs Lie­tu­vos
Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas (Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo 1995 m.
gruo­džio 22 d. bei 2000 m. gruodžio 6 d. nu­ta­ri­mai).
Ci­vi­li­nė­je tei­sė­je
ieš­ki­nio už­tik­ri­ni­mo prie­mo­nių tiks­las – už­kirs­ti ke­lią sko­li­nin­kui
iš­veng­ti sko­los mo­kė­ji­mo, t. y. jų tai­ky­mu sie­kia­ma, kad ša­lių fi­nan­si­nė
pa­dė­tis per vi­są gin­čo nag­ri­nė­ji­mo lai­ką iš­lik­tų to­kia, ko­kia bu­vo
prieš by­los nag­ri­nė­ji­mą ar­bit­ra­že, ir tai ga­ran­tuo­tų ga­lu­ti­nio ar­bit­ra­žo
spren­di­mo įvyk­dy­mą. Ka­dan­gi ieš­ki­nio už­tik­ri­ni­mo prie­mo­nių tai­ky­mas
su­si­jęs su lai­ki­nu tur­ti­nių ir ki­tų at­sa­ko­vo tei­sių ri­bo­ji­mu bei
jo veik­los su­var­žy­mu, to­dėl čia ypač svar­bus tei­sin­gu­mo prin­ci­po įgy­ven­di­ni­mas.
Tai­kant ieš­ki­nio už­tik­ri­ni­mo prie­mo­nes tei­sin­gu­mas rei­ka­lau­ja,
kad as­me­niui pa­da­ry­ta ža­la bū­tų at­ly­gi­na­ma vi­siš­kai, ta­čiau kar­tu
bū­ti­na at­si­žvelg­ti ne tik į kre­di­to­riaus, bet ir į pa­grįs­tus sko­li­nin­ko
in­te­re­sus, į jo tur­ti­nę pa­dė­tį, ieš­ki­nio už­tik­ri­ni­mo prie­mo­nių
tai­ky­mo pa­sek­mes sko­li­nin­kui bei ki­tiems su sko­li­nin­ko veik­la su­si­ju­siems
as­me­nims. Tai­ko­mos ieš­ki­nio už­tik­ri­ni­mo prie­mo­nės tu­ri bū­ti pro­por­cin­gos
sie­kia­miems tiks­lams, t. y. tei­sin­gu­mas rei­ka­lau­ja už­tik­rin­ti kre­di­to­riaus
ir sko­li­nin­kų tei­sė­tų in­te­re­sų pu­siau­svy­rą.
Iš by­los me­džia­gos ma­ty­ti,
jog at­sa­ko­vas yra di­džiau­sia Kė­dai­nių ra­jo­no ga­my­bi­nė įmo­nė tiek
par­duo­da­mos pro­duk­ci­jos kie­kiu, tiek dar­buo­to­jų skai­čiu­mi. Įmo­nės
mo­ka­mi mo­kes­čiai su­da­ro apie 30 procentus Kė­dai­nių ra­jo­no biu­dže­to
pa­ja­mų. Ar­bit­ra­žo pir­mi­nin­ko nu­ta­ri­mu bu­vo areš­tuo­tas vi­sas at­sa­ko­vo
kil­no­ja­ma­sis, ne­kil­no­ja­ma­sis tur­tas, taip pat jo są­skai­tos. Va­do­vau­da­ma­si
tuo, kas iš­dės­ty­ta, tei­sė­jų ko­le­gi­ja spren­džia, kad ar­bit­ra­žo pir­mi­nin­ko
nu­ta­ri­mo vyk­dy­mas reikš­tų, kad at­sa­ko­vas ne­tu­rė­tų ga­li­my­bės vyk­dy­ti
jo­kios veik­los, ir tai ga­lė­tų su­kel­ti nei­gia­mų tiek so­cia­li­nių, tiek
eko­no­mi­nių pa­sek­mių ne tik at­sa­ko­vui, bet ir dau­ge­liui Kė­dai­nių ra­jo­no
įmo­nių bei gy­ven­to­jų, to­dėl da­ro iš­va­dą, jog to­kios ar­bit­ra­žo pir­mi­nin­ko
nu­ta­ri­mu tai­ky­ti­nos ieš­ki­nio už­tik­ri­ni­mo prie­mo­nės ne­pro­por­cin­gos
jų tai­ky­mu sie­kia­miems tiks­lams, pa­žei­džia Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­jo­je
ir CK 1. 5 str. įtvir­ti­ną tei­sin­gu­mo bei CK 1. 2 str. įtvir­tin­tus ly­gia­tei­siš­ku­mo
bei pro­por­cin­gu­mo prin­ci­pus, prieš­ta­rau­ja vie­ša­jai tvar­kai, ir toks
ar­bit­ra­žo pir­mi­nin­ko nu­ta­ri­mas ne­ga­li bū­ti pri­pa­žįs­ta­mas ir vyk­do­mas
Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je.
Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo tei­sė­jų ko­le­gi­ja, va­do­vau­da­ma­si CPK 386 straips­nio 1 da­lies
1 punk­tu ir 370 straips­nio 1 da­li­mi,

n u t a r i a :

Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio
teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2001 m. rug­sė­jo 4
d. nu­tar­tį pa­lik­ti ne­pa­keis­tą.
Ši Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo nu­tar­tis yra ga­lu­ti­nė, ne­skun­džia­ma ir įsi­tei­sė­ja nuo jos
pri­ėmi­mo die­nos.

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.65129 sekundės -