TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ
SKYRIAUS
TEISĖJŲ
KOLEGIJŲ NUTARTYS

1. 22. Dėl dar­bo su­tar­čių at­ri­bo­ji­mo nuo ki­tų ci­vi­li­nių su­tar­čių

Dar­bo su­tar­tis tu­ri
es­mi­nių po­žy­mių, ski­rian­čių ją nuo ki­tų su­tar­čių. Vi­sų pir­ma tai,
kad dar­buo­to­jas pri­va­lo dirb­ti tam tik­rą dar­bą ar­ba ei­ti tam tik­ras
pa­rei­gas, reiš­kia, kad jis tu­ri at­lik­ti ne kon­kre­čias už­duo­tis, o vyk­dy­ti
tam tik­rą dar­bo funk­ci­ją. Tuo dar­bo su­tar­tis ski­ria­si nuo ci­vi­li­nių
su­tar­čių: ran­gos, pa­ve­di­mo, pa­slau­gų tei­ki­mo, jung­ti­nės veik­los
(part­ne­rys­tės). Ci­vi­li­nių su­tar­čių es­mė – ša­lių įsi­pa­rei­go­ji­mas
at­lik­ti tam tik­rą iš anks­to api­brėž­tą už­duo­tį, o dar­bo su­tar­ties at­ve­ju
dar­buo­to­jas pri­va­lo at­lik­ti tam tik­rą tęs­ti­nio po­bū­džio funk­ci­ją,
ne­sie­ja­mą su gau­na­mu re­zul­ta­tu. An­tra, at­lik­da­mas dar­bo funk­ci­ją,
dar­buo­to­jas pri­va­lo lai­ky­tis dar­bo tvar­kos ir pa­klus­ti darb­da­vio
nu­ro­dy­mams, o ci­vi­li­nė­se su­tar­ty­se ša­lių pa­val­du­mo nė­ra.

                                                                   Ci­vi­li­nė
by­la Nr. 3K–3–264/2002
                                                                   By­lų
ka­te­go­ri­ja 2. 1; 2. 2; 65
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU

2002 m.
va­sa­rio 11 d.
Vil­nius

Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja, su­si­de­dan­ti iš
tei­sė­jų: J-o Š-­no (ko­le­gi­jos pir­mi­nin­ko), E-i­di­jaus L-o
(pra­ne­šė­jo) ir J-os S-ie­nės,
vie­ša­me teis­mo po­sė­dy­je
ka­sa­ci­ne tvar­ka iš­nag­ri­nė­jo ci­vi­li­nę by­lą pa­gal ieš­ko­vės Zi­tos
Vai­tai­ty­tės ka­sa­ci­nį skun­dą dėl Šiau­lių mies­to apy­lin­kės teis­mo
2001 m. ba­lan­džio 18 d. spren­di­mo ir Šiau­lių apy­gar­dos teis­mo Ci­vi­li­nių
by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2001 m. rug­sė­jo 18 d. nu­tar­ties per­žiū­rė­ji­mo
ci­vi­li­nė­je by­lo­je pa­gal ieš­ko­vės Zi­tos Vai­tai­ty­tės ieš­ki­nį at­sa­ko­vei
Sta­nis­la­vai Pet­rui­tie­nei dėl dar­bo už­mo­kes­čio pri­tei­si­mo.
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja

n u s t a t ė :

Ieš­ko­vė Zi­ta Vai­tai­ty­tė
pa­reiš­kė ieš­ki­nį, ku­riuo pra­šė įpa­rei­go­ti Sta­nis­la­vos Pet­rui­tie­nės
in­di­vi­du­a­lią įmo­nę su­da­ry­ti su ieš­ko­ve dar­bo su­tar­tį nuo 1997 m.
ge­gu­žės 15 d. iki 1998 m. lap­kri­čio 26 d. , nu­ro­dant, kad dar­bo su­tar­tis
nu­trauk­ta pa­gal DSĮ 28 straips­nį; iš­ieš­ko­ti iš at­sa­ko­vės S. Pet­rui­tie­nės
4989,34 Lt dar­bo už­mo­kes­čio, 569,58 Lt kom­pen­sa­ci­ją už ne­pa­nau­do­tas
atos­to­gas, 1584,78 Lt dels­pi­ni­gių ir 7243 Lt už už­del­si­mo at­si­skai­ty­ti
lai­ką – iš vi­so 14 368,70 Lt. Ieš­ko­vė nu­ro­dė, kad 1996 m. ge­gu­žės 15 d.
pra­dė­jo dirb­ti Sta­nis­la­vos Pet­rui­tie­nės in­di­vi­du­a­lio­je įmo­nė­je
dė­vė­tų drabužių par­duo­tu­vės va­dy­bi­nin­ke. Nuo 1998 m. lap­kri­čio 26 d.
at­sa­ko­vė ne­įlei­do ieš­ko­vės į par­duo­tu­vę. Už vi­są dar­bo lai­ką Z.
Vai­tai­ty­tei ne­bu­vo su­mo­kė­tas dar­bo už­mo­kes­tis, at­lei­džiant iš dar­bo
ne­bu­vo su­mo­kė­ta kom­pen­sa­ci­ja už ne­pa­nau­do­tas atos­to­gas.
Šiau­lių mies­to apy­lin­kės
teis­mas 2001 m. ba­lan­džio 18 d. spren­di­mu ieš­ki­nį at­me­tė. Teis­mas nu­ro­dė,
kad by­lo­je nė­ra įro­dy­mų, jog tarp ša­lių bu­vo su­si­klos­tę dar­bo san­ty­kiai.
Ša­lys pri­va­lė­jo su­si­tar­ti ir dėl dar­bo ap­mo­kė­ji­mo są­ly­gų, ta­čiau
at­sa­ko­vė nu­ro­dė, kad su­si­ta­ri­mo dėl dar­bo už­mo­kes­čio mo­kė­ji­mo
ne­bu­vo. Ieš­ko­vė nu­ro­dė, kad ji ne­rei­ka­la­vo dar­bo už­mo­kes­tį mo­kė­ti
kas mė­ne­sį. Ša­lys nu­ro­dė, kad Z. Vai­tai­ty­tė, pra­dė­da­ma dirb­ti at­sa­ko­vės
įmo­nė­je, at­si­ve­žė sa­vo pre­kių, ku­rios bu­vo par­duo­da­mos ben­drai. At­sa­ko­vė
nu­ro­dė, jog bu­vo su­si­tar­ta, kad ieš­ko­vė per pus­me­tį nu­pirks iš at­sa­ko­vės
jos įmo­nės pre­kes ir in­ven­to­rių. 1998 m. lap­kri­čio 26 d. tarp ša­lių ki­lo
gin­čas dėl ap­mo­kė­ji­mo už in­ven­to­rių. Be to, ša­lys nu­ro­dė, kad bu­vo
su­si­ta­ru­sios dėl įmo­nės rei­ka­lų tvar­ky­mo – S. Pet­rui­tie­nė pri­va­lė­jo
tvar­ky­ti įmo­nės bu­hal­te­ri­nę ap­skai­tą, o Z. Vai­tai­ty­tė – or­ga­ni­zuo­ti
pre­ky­bą. Iš nu­ro­dy­tų ap­lin­ky­bių iš­ei­na, kad tarp ša­lių bu­vo su­si­klos­tę
jung­ti­nės veik­los san­ty­kiai, ku­riuos reg­la­men­tuo­ja ci­vi­li­nės tei­sės
nor­mos, ta­čiau ša­lys šių san­ty­kių ne­įfor­mi­no no­ta­ri­ne tvar­ka.
Ši­au­lių apy­gar­dos
teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja 2001 m. rug­sė­jo 18
d. nu­tar­ti­mi Šiau­lių mies­to apy­lin­kės teis­mo 2001 m. ba­lan­džio 18 d.
spren­di­mą pa­li­ko ne­pa­keis­tą. Tei­sė­jų ko­le­gi­ja nu­ro­dė, kad ap­lin­ky­bę,
jog tarp ša­lių ne­bu­vo su­si­klos­tę dar­bo san­ty­kiai, įro­do tai, kad Z.
Vai­tai­ty­tė dir­bo be at­ly­gi­ni­mo, ne­su­da­rė ra­šy­ti­nės dar­bo su­tar­ties.
Ieš­ko­vė ne­įro­dė, kad bu­vo su­si­ta­ru­si su at­sa­ko­ve dėl mi­ni­ma­laus
dar­bo už­mo­kes­čio mo­kė­ji­mo, dar­bo funk­ci­jų. Ieš­ko­vės tvir­ti­ni­mas,
kad par­duo­tu­vė­je bu­vo pre­kiau­ja­ma jos at­si­neš­to­mis pre­kė­mis, pa­tvir­ti­na
at­sa­ko­vės tei­gi­nius, kad ša­lys vyk­dė ben­drą ver­slą, o ne su­da­rė dar­bo
su­tar­tį.
Ka­sa­ci­niu skun­du ieš­ko­vė
Zi­ta Vai­tai­ty­tė pra­šo pa­nai­kin­ti Šiau­lių mies­to apy­lin­kės teis­mo
2001 m. ba­lan­džio 18 d. spren­di­mą bei Šiau­lių apy­gar­dos teis­mo Ci­vi­li­nių
by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2001 m. rug­sė­jo 18 d. nu­tar­tį ir pri­im­ti
nau­ją spren­di­mą – ieš­ki­nį pa­ten­kin­ti. Skun­das grin­džia­mas šiais ar­gu­men­tais:
1. Teis­mai ne­pa­grįs­tai
kon­sta­ta­vo, kad tarp ša­lių ne­bu­vo su­si­klos­tę dar­bo tei­si­niai san­ty­kiai.
N-s ra­šy­ti­nė dar­bo su­tar­tis ne­bu­vo su­da­ry­ta, ta­čiau ša­lys bu­vo su­si­ta­ru­sios
dėl vi­sų bū­ti­nų­jų dar­bo su­tar­ties są­ly­gų (DSĮ 8 str. ). Jei­gu dar­buo­to­jas
fak­tiš­kai pra­dė­jo dirb­ti pa­gal darb­da­vio lei­di­mą, tai pri­pa­žin­ti­na,
kad dar­bo su­tar­tis yra su­da­ry­ta ir ji tu­ri bū­ti ne­del­siant įfor­min­ta
(DSĮ 17 str. 4 d. ). Tai­gi DSĮ be­są­ly­giš­kai nu­sta­to, kad fak­tiš­kas pra­dė­ji­mas
dirb­ti darb­da­viui lei­dus yra lai­ko­mas dar­bo su­tar­ties su­da­ry­mu ir
dar­bo su­tar­tį ne­del­siant įfor­min­ti pri­va­lo darb­da­vys, o ne dar­buo­to­jas.
Nei įsta­ty­me, nei Lie­tu­vos
Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo se­na­to nu­ta­ri­me ,,Dėl dar­bo su­tar­ties įsta­ty­mo
tai­ky­mo ci­vi­li­nė­se by­lo­se api­ben­dri­ni­mo re­zul­ta­tų” ne­nu­ro­do­ma,
kad dar­buo­to­jas ga­li kreip­tis į teis­mą dėl dar­bo su­tar­ties įfor­mi­ni­mo
tik dirb­da­mas pas darb­da­vį.
2. Teis­mas ne­pa­grįs­tai
nu­ro­do, kad ieš­ko­vė ne­įro­dė, jog bu­vo su­si­tar­ta dėl jos dar­bo ap­mo­kė­ji­mo
są­ly­gų, kad bu­vo su­si­tar­ta dėl dar­bo ap­mo­kė­ji­mo dy­džio. Ne­sant ra­šy­ti­nės
dar­bo su­tar­ties, dar­bo už­mo­kes­čio dy­džio ne­ga­li­ma įro­di­nė­ti liu­dy­to­jų
pa­ro­dy­mais. To­kiu at­ve­ju teis­mas ga­li pri­teis­ti tik ne di­des­nį ne­gu
Vy­riau­sy­bės nu­ma­ty­tą mi­ni­ma­lų dar­bo už­mo­kes­tį.
3. Teis­mas nu­ro­dė,
kad ša­lys ne­su­si­ta­rė dėl dar­bo lai­ko, ta­čiau DSĮ 8 str. ne­nu­ro­dy­ta,
kad dar­bo lai­kas yra bū­ti­no­ji dar­bo su­tar­ties są­ly­ga. Ka­dan­gi ne­bu­vo
su­si­ta­ri­mo dėl dar­bo su­tar­ties ter­mi­no, tai pri­pa­žin­ti­na, kad bu­vo
su­da­ry­ta ne­ter­mi­nuo­ta dar­bo su­tar­tis. By­lo­je yra įro­dy­mų (ieš­ko­vė
iš­mo­kė­da­vo at­ly­gi­ni­mus at­sa­ko­vės įmo­nės dar­buo­to­jams, iš­ra­ši­nė­da­vo
PVM są­skai­tas–­fak­tū­ras, liu­dy­to­jų pa­ro­dy­mai ir pa­čios at­sa­ko­vės
pa­aiš­ki­ni­mai teis­me bei po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­te) dėl ieš­ko­vės dar­bo
at­sa­ko­vės įmo­nė­je fak­to, to­dėl at­sa­ko­vė pri­va­lė­jo įfor­min­ti dar­bo
su­tar­tį ar­ba ne­leis­ti ieš­ko­vei dirb­ti. Tuo tar­pu teis­mai šiuos įro­dy­mus
įver­ti­no ne­tei­sin­gai.
4. Teis­mas ne­tei­sin­gai
kon­sta­ta­vo, kad tarp ša­lių bu­vo su­si­klos­tę jung­ti­nės veik­los tei­si­niai
san­ty­kiai, ka­dan­gi CK 472 str. nu­sta­ty­ta, kad ko­mer­ci­nė–­ū­ki­nė veik­la
lei­džia­ma tik įre­gist­ra­vus ben­drą įmo­nę. Be to, to­kia jung­ti­nė veik­los
su­tar­tis tu­rė­jo bū­ti pa­tvir­tin­ta no­ta­ro (CK 4721 str. ), to ne­pa­da­rius, su­tar­tis ne­ga­lio­ja
(CK 58 str. 3 da­lis).
At­si­lie­pi­mų į ka­sa­ci­nį
skun­dą ne­gau­ta.
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja

k o n s t a t u o j a :

Ci­vi­li­nio pro­ce­so
ko­dek­so 358 str. 1 da­lis nu­sta­to, kad ka­sa­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas,
ne­per­ženg­da­mas ka­sa­ci­nio skun­do ri­bų, pa­tik­ri­na ap­skųs­tus spren­di­mą
ir nu­tar­tį tei­sės tai­ky­mo as­pek­tu. CPK 3542 str. 2 da­lis nu­sta­to, kad pa­grin­das per­žiū­rė­ti by­lą ka­sa­ci­ne
tvar­ka yra ma­te­ria­li­nės ir pro­ce­si­nės tei­sės nor­mų pa­žei­di­mai, ne­tin­ka­mai
jas tai­kant ar aiški­nant, bei CPK 3542 str. 3 ir 4 da­ly­se nu­ro­dy­ti spren­di­mo ne­ga­lio­ji­mo ab­so­liu­tūs
pa­grin­dai. Ka­sa­ci­nio skun­do ar­gu­men­tai yra su­si­ję su įro­di­nė­ji­mo
ir įro­dy­mų ver­ti­ni­mo tai­syk­lių pa­žei­di­mu bei su Dar­bo su­tar­ties
įsta­ty­mo 8 str. bei 14 str. 4 da­lies nuo­sta­tų tai­ky­mu. Nu­ro­dy­tų Dar­bo
su­tar­ties įsta­ty­mo nuo­sta­tų tai­ky­mas ir aiš­ki­ni­mas yra glau­džiai su­si­jęs
su įro­di­nė­ji­mo bei įro­dy­mų ver­ti­ni­mo tai­syk­lių, su­for­mu­luo­tų CPK
57–92 straips­niuo­se, tai­ky­mu, to­dėl pir­miau­sia bus pa­si­sa­ky­ta dėl
šių tai­syk­lių tai­ky­mo nag­ri­nė­ja­mo­jo­je by­lo­je.
Teis­mo spren­di­mas ar
nu­tar­tis yra tei­sė­ti ir pa­grįs­ti, kai teis­mo iš­va­dos ati­tin­ka CPK 57
straips­ny­je nu­sta­ty­to­mis įro­di­nė­ji­mo prie­mo­nė­mis ir įsta­ty­mo nu­sta­ty­ta
tvar­ka kon­sta­tuo­tas tu­rin­čias reikš­mę by­los ap­lin­ky­bes. CPK 65
straips­nis įtvir­ti­na lais­vo įro­dy­mų ver­ti­ni­mo prin­ci­pą ir šis prin­ci­pas
reiš­kia, kad ga­lu­ti­nai įro­dy­mus įver­ti­na teis­mas, ta­čiau teis­mas yra
sais­to­mas įro­dy­mų leis­ti­nu­mo ir są­sa­ju­mo (CPK 59, 64 str. ) bei ki­tų
įro­di­nė­ji­mo tai­syk­lių (CPK 61, 63, 67 str. ). Teis­mo vi­di­nis įsi­ti­ki­ni­mas
– tai jo įsi­ti­ki­ni­mas, pa­siek­tas kruopš­čiai ir vi­sa­pu­siš­kai ti­riant
vi­sas by­los ap­lin­ky­bes ir iš­plau­kian­tis iš tir­tų bei tvir­tai nu­sta­ty­tų
by­los ap­lin­ky­bių.
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja
kon­sta­tuo­ja, kad lai­ky­da­mie­si įro­di­nė­ji­mo ir įro­dy­mų ver­ti­ni­mo
tai­syk­lių, su­for­mu­luo­tų CPK 57–92 straips­niuo­se, teis­mai pa­da­rė pa­grįs­tą
iš­va­dą, jog tarp ša­lių su­si­klos­tę san­ty­kiai ne­ga­li bū­ti ver­ti­na­mi
kaip dar­bo tei­si­niai san­ty­kiai, to­dėl šio­je by­lo­je ne­ga­li bū­ti tai­ko­mos
Dar­bo su­tar­ties įsta­ty­mo nuo­sta­tos, reg­la­men­tuo­jan­čios dar­bo su­tar­ties
su­da­ry­mą bei įfor­mi­ni­mą.
Dar­bo su­tar­tis – tai
su­si­ta­ri­mas, ku­riuo dar­buo­to­jas įsi­pa­rei­go­ja dirb­ti tam tik­ros
pro­fe­si­jos, spe­cia­ly­bės, kva­li­fi­ka­ci­jos dar­bą ar­ba ei­ti tam tik­ras
pa­rei­gas, o darb­da­vys įsi­pa­rei­go­ja mo­kė­ti dar­buo­to­jui at­ly­gi­ni­mą
ir už­tik­rin­ti dar­bo są­ly­gas, nu­ma­ty­tas dar­bo įsta­ty­muo­se, ko­lek­ty­vi­nė­je
su­tar­ty­je, ša­lių su­si­ta­ri­mu (DSĮ 3 str. 1 d. ). Dar­bo su­tar­tis tu­ri
es­mi­nių po­žy­mių, ku­rie ją ski­ria nuo ki­tų su­tar­čių. Vi­sų pir­ma tai, kad
dar­buo­to­jas pri­va­lo dirb­ti tam tik­rą dar­bą ar­ba ei­ti tam tik­ras pa­rei­gas,
reiš­kia, kad jis tu­ri at­lik­ti ne kon­kre­čias už­duo­tis, o vyk­dy­ti tam
tik­rą dar­bo funk­ci­ją. Tuo dar­bo su­tar­tis ski­ria­si nuo ci­vi­li­nių su­tar­čių:
ran­gos, pa­ve­di­mo, pa­slau­gų tei­ki­mo, jung­ti­nės veik­los (part­ne­rys­tės).
Ci­vi­li­nių su­tar­čių es­mė – ša­lių įsi­pa­rei­go­ji­mas at­lik­ti tam tik­rą
iš anks­to api­brėž­tą už­duo­tį, o dar­bo su­tar­ties at­ve­ju dar­buo­to­jas
pri­va­lo at­lik­ti tam tik­rą tęs­ti­nio po­bū­džio funk­ci­ją, ne­sie­ja­mą
su gau­na­mu re­zul­ta­tu. An­tra, at­lik­da­mas dar­bo funk­ci­ją, dar­buo­to­jas
pri­va­lo lai­ky­tis dar­bo tvar­kos ir pa­klus­ti darb­da­vio nu­ro­dy­mams, o
ci­vi­li­nė­se su­tar­ty­se ša­lių pa­val­du­mo nė­ra.
Ieš­ko­vė Z. Vai­tai­ty­tė
pa­ti ne kar­tą nu­ro­dė, kad per­skai­čiu­si laik­raš­ty­je skel­bi­mą, ku­ria­me
bu­vo skel­bia­ma, jog iš­nuo­mo­ja­mos pa­tal­pos ar­ba ieš­ko­mi ver­slo part­ne­riai,
ji su­si­ti­ko su at­sa­ko­ve, ku­ri pri­sis­ta­tė kaip įmo­nės sa­vi­nin­kė.
Jos kar­tu ap­žiū­rė­jo pa­tal­pas, ku­rio­se bu­vo pre­kiau­ja­ma dė­vė­tais
dra­bu­žiais. At­sa­ko­vė S. Pet­rui­tie­nė pa­siū­lė ieš­ko­vei pre­kiau­ti dė­vė­tais
dra­bu­žiais. Ša­lys su­si­ta­rė, kad Z. Vai­tai­ty­tė pirks pre­kes už sa­vo
lė­šas, jas at­veš, mo­kės už pa­tal­pų nu­omą, sam­dys par­duo­tu­vės dar­buo­to­jus
ir jiems mo­kės at­ly­gi­ni­mą, ta­čiau pre­ky­ba bus vyk­do­ma at­sa­ko­vės
įmo­nės var­du. Tuo tar­pu at­sa­ko­vė tvar­kys bu­hal­te­ri­nę ap­skai­tą ir
ieš­ko­vei mo­kės 400 Lt at­ly­gi­ni­mą. Su nu­ro­dy­to­mis at­sa­ko­vės są­ly­go­mis
ieš­ko­vė su­ti­ko (bau­džia­mo­sios by­los Nr. 40–1–224–99, b. l. 83–84).
By­lo­je yra su­rink­ta
pa­kan­ka­mai įro­dy­mų, kad ša­lys vyk­dė ben­drą ver­slą – pre­ky­bą dė­vė­tais
dra­bu­žiais. To­kia pa­dė­tis tę­sė­si iki 1998 m. lap­kri­čio 26 d. , kai tarp
ša­lių ki­lo kon­flik­tas dėl ben­dro ver­slo per­spek­ty­vų. Tai, kad ša­lys
ne­bu­vo įre­gist­ra­vu­sios ben­dros ko­mer­ci­nė­s–ū­ki­nės veik­los, o jų
jung­ti­nės veik­los su­tar­tis ne­bu­vo įfor­min­ta no­ta­riš­kai (CK 4721 str. ), nė­ra pa­kan­ka­mas pa­grin­das neig­ti
tarp ša­lių su­si­klos­čiu­sius ci­vi­li­nius tei­si­nius san­ty­kius. Tai, kad
ša­lys ne­bu­vo įfor­mi­nę nu­ro­dy­tų san­ty­kių nu­sta­ty­ta tvar­ka, to­kią
su­tar­tį da­ro ne­ga­lio­jan­čia tik dėl tre­čių­jų as­me­nų.
Pra­dė­ju­si dirb­ti pa­gal
at­sa­ko­vės lei­di­mą ir jai at­si­sa­kius įfor­min­ti dar­bo su­tar­tį, Z.
Vai­tai­ty­tė tu­rė­jo tei­sę kreip­tis į teis­mą su pra­šy­mu įpa­rei­go­ti su­da­ry­ti
dar­bo su­tar­tį, ta­čiau ieš­ko­vė į teis­mą krei­pė­si tik be­veik po 2,5 me­tų
nuo dar­bo pas at­sa­ko­vę pra­džios. Tai ro­do, kad ieš­ko­vė ne­tu­rė­jo in­te­re­so
įfor­min­ti tei­si­nių san­ty­kių su at­sa­ko­ve ir krei­pė­si į teis­mą tik ne­iš­spren­du­si
kon­flik­to, iš­ki­lu­sio vyk­dant ben­drą ver­slą. Ne­nu­sta­čius, kad tarp ša­lių
bu­vo su­si­klos­tę dar­bo tei­si­niai san­ty­kiai, nė­ra pa­si­sa­ko­ma dėl ka­sa­ci­nio
skun­do ar­gu­men­tų, su­si­ju­sių su DSĮ nuo­sta­tų tai­ky­mu ir aiš­ki­ni­mu.
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja
kon­sta­tuo­ja, jog iš­nag­ri­nė­jus by­lą ka­sa­ci­ne tvar­ka ne­nu­sta­ty­ta
pa­grin­dų, nu­ma­ty­tų CPK 3542 str. 2
d. , per­žiū­rė­ti spren­di­mą bei nu­tar­tį.
Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja, va­do­vau­da­ma­si
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos CPK 368 str. 1 d. 1 p. ir 370 str. 1 d. ,

n u t a r i a :

Šiau­lių mies­to apy­lin­kės
teis­mo 2001 m. ba­lan­džio 18 d. spren­di­mą ir Šiau­lių apy­gar­dos teis­mo
Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2001 m. rug­sė­jo 18 d. nu­tar­tį
pa­lik­ti ne­pa­keis­tus.
Ši Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo nu­tar­tis yra ga­lu­ti­nė, ne­skun­džia­ma ir įsi­tei­sė­ja nuo jos
pri­ėmi­mo die­nos.

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt