Paieška : Teismų praktika LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS NrLIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#5294: Svečiai
#0: Vartotojai
#5715: Registruoti vartotojai


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ
SKYRIAUS
TEISĖJŲ
KOLEGIJŲ NUTARTYS

1. 23. Dėl ga­li­my­bės pa­gal Dar­bo su­tar­ties įsta­ty­mą su dar­buo­to­ju
su­da­ry­ti dvi ar dau­giau dar­bo su­tar­tis

Sis­te­miš­kai aiš­ki­nant
Darbo sutarties įstatymo nor­mas, ga­li­ma pa­da­ry­ti iš­va­dą, kad su dar­buo­to­ju
ga­li bū­ti su­da­ro­mos dvi ar dau­giau dar­bo su­tar­tys to­je pa­čio­je dar­bo­vie­tė­je.
Darbo sutarties įstatymo 21 straips­nis nu­sta­to, kad dėl pa­pil­do­mo dar­bo
tu­ri bū­ti su­da­ry­ta dar­bo su­tar­tis. Ta­čiau aki­vaiz­du, kad ki­ta dar­bo
su­tar­tis su dar­buo­to­ju su­da­ro­ma tuo­met, kai kon­kre­ti darb­da­vio pa­gei­dau­ja­ma
pa­ves­ti dar­buo­to­jui dar­bo funk­ci­ja (funk­ci­jos) ski­ria­si nuo tų, dėl
ku­rių ša­lys jau su­ly­go, su­da­ry­da­mos pir­mą­ją dar­bo su­tar­tį (DSĮ 3
straips­nis). Trak­ta­vi­mas, jog su dar­buo­to­ju ga­li bū­ti su­da­ro­ma an­tra
dar­bo su­tar­tis to­je pa­čio­je dar­bo­vie­tė­je toms pa­čioms dar­bo funk­ci­jo­ms
at­lik­ti, prieš­ta­rau­ja tei­sin­gu­mo ir pro­tin­gu­mo kri­te­ri­jams (CPK
11 straips­nio 7 da­lis), taip pat ir Darbo sutarties įstatyme įtvir­tin­tai
dar­bo su­tar­čių su­da­ry­mo tvar­kai ir są­ly­goms.

                                                                   Ci­vi­li­nė
by­la Nr. 3K-3-290/2002
                                                                   By­lų
ka­te­go­ri­ja 2. 2; 94. 5
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU

2002 m.
va­sa­rio 13 d.
Vil­nius

Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja, su­si­de­dan­ti iš
tei­sė­jų: A-o S-­čiaus (ko­le­gi­jos pir­mi­nin­kas), A-o D-o
ir A-o S-­niš­kio (pra­ne­šė­jas),
vie­ša­me teis­mo po­sė­dy­je
ka­sa­ci­ne tvar­ka iš­nag­ri­nė­jo ci­vi­li­nę by­lą pa­gal ieš­ko­vo V-o
Ba­ne­vi­čiaus ka­sa­ci­nį skun­dą dėl Prie­nų ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo
2001 m. ge­gu­žės 2 d. spren­di­mo ir Kau­no apy­gar­dos teis­mo Ci­vi­li­nių
by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2001 m. rug­pjū­čio 22 d. nu­tar­ties
per­žiū­rė­ji­mo ci­vi­li­nė­je by­lo­je pa­gal ieš­ko­vo V-o Ba­ne­vi­čiaus
ieš­ki­nį at­sa­ko­vui už­da­ra­jai ak­ci­nei ben­dro­vei ,,Re­no­va” dėl at­lei­di­mo
iš dar­bo, tin­ka­mo at­lei­di­mo api­for­mi­ni­mo, dar­bo už­mo­kes­čio bei su­si­ju­sių
su juo iš­mo­kų pri­tei­si­mo ir at­sa­ko­vo prie­šieš­ki­nį dėl dar­bo su­tar­ties
pri­pa­ži­ni­mo ne­ga­lio­jan­čia.
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja

n u s t a t ė :

Ieš­ko­vas V. Ba­ne­vi­čius
nu­ro­dė, kad 1996 m. lap­kri­čio 4 d. jis bu­vo pri­im­tas į dar­bą at­sa­ko­vo
įmo­nė­je di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jo ga­my­bai pa­rei­goms, su juo bu­vo
su­da­ry­tos dvi dar­bo su­tar­tys ben­drai 900 Lt dar­bo už­mo­kes­čio su­mai
at­skai­čius mo­kes­čius (vie­no­je dar­bo su­tar­ty­je nu­ma­ty­tas 500 Lt, ki­to­je
– 400 Lt dar­bo už­mo­kes­tis). Šio­se su­tar­ty­se taip pat bu­vo nu­ma­ty­ta,
kad už ieš­ko­vo as­me­ni­nio au­to­mo­bi­lio nau­do­ji­mą dar­bo rei­ka­lams
jam bus mo­ka­ma iki 400 Lt per mė­ne­sį. Ieš­ko­vo tei­gi­mu, at­sa­ko­vas mo­kė­jo
jam at­ly­gi­ni­mą tik pa­gal vie­ną dar­bo su­tar­tį, ku­rio­je bu­vo nu­ma­ty­tas
400 Lt dar­bo už­mo­kes­tis. Ieš­ko­vas nu­ro­dė, kad jis 1997 m. spa­lio 26 d.
pa­tei­kė at­sa­ko­vui pra­šy­mą at­leis­ti jį iš dar­bo pa­gal DSĮ 281 str. nuo 1997 m. lap­kri­čio 3 d. , šį pra­šy­mą
iš­siun­tė at­sa­ko­vui re­gist­ruo­tu laiš­ku. Ieš­ko­vas taip pat nu­ro­dė,
kad 1997 m. spa­lio 27 d. – lap­kri­čio 4 d. sir­go, į dar­bą nė­jo. Ieš­ko­vo
tei­gi­mu, at­sa­ko­vas jo pra­šy­mo at­leis­ti iš dar­bo ne­pa­ten­ki­no ir
1997 m. lap­kri­čio 14 d. įsa­ky­mu ne­tei­sė­tai at­lei­do iš dar­bo pa­gal
DSĮ 29 str. 1 d. 10 p. Ieš­ko­vas tei­gė, kad at­lei­di­mo iš dar­bo die­ną at­sa­ko­vas
su juo neat­si­skai­tė, ne­iš­mo­kė­jo ieš­ko­vui pri­klau­san­čių su dar­bo
san­ty­kiais su­si­ju­sių iš­mo­kų. Ga­lu­ti­nai pa­tiks­li­nęs sa­vo rei­ka­la­vi­mus,
ieš­ko­vas pra­šė pri­pa­žin­ti jo rei­ka­la­vi­mą at­leis­ti iš dar­bo pa­gal
DSĮ 281 str. tei­sė­tu bei pa­grįs­tu
ir lai­ky­ti jį at­leis­tu iš dar­bo 1997 m. lap­kri­čio 3 d. pa­gal DSĮ 281 str. , įpa­rei­go­jant darb­da­vį per de­šimt die­nų
nuo spren­di­mo įsi­tei­sė­ji­mo die­nos pa­da­ry­ti ati­tin­ka­mus įra­šus jo
so­cia­li­nio drau­di­mo pa­žy­mė­ji­me apie at­lei­di­mą ir vi­sus su­mo­kė­tus
so­cia­li­nio drau­di­mo įna­šus; pri­pa­žin­ti ne­ga­lio­jan­čiu at­sa­ko­vo
di­rek­to­rės 1997 m. lap­kri­čio 14 d. įsa­ky­mą dėl jo at­lei­di­mo iš dar­bo
pa­gal DSĮ 29 str. 1 d. 10 p. , pri­teis­ti iš at­sa­ko­vo 4533,83 Lt ne­iš­mo­kė­to
at­ly­gi­ni­mo, 525,30 Lt kom­pen­sa­ci­ją už ne­pa­nau­do­tas atos­to­gas,
1800 Lt iš­ei­ti­nę pa­šal­pą, 1451,37 Lt dels­pi­ni­gių, 121,74 Lt li­gos pa­šal­pą,
3600 Lt kom­pen­sa­ci­ją už jam pri­klau­san­čio trans­por­to pa­nau­do­ji­mą
ga­my­bos tiks­lais, 25291,33 Lt už už­del­si­mą at­si­skai­ty­ti, o at­sa­ko­vo
prie­šieš­ki­nį at­mes­ti.
       At­sa­ko­vas UAB „Re­no­va” pa­reiš­kė prie­šieš­ki­nį, ku­ria­me
nu­ro­dė, kad su ieš­ko­vu 1996 m. lap­kri­čio 4 d. bu­vo su­da­ry­ta tik vie­na
dar­bo su­tar­tis. Pir­ma­ja­me su­tar­ties va­rian­te per klai­dą bu­vo įra­šy­ta
są­ly­ga mo­kė­ti ieš­ko­vui 500 Lt dar­bo už­mo­kes­tį. Ši klai­da bu­vo iš
kar­to pa­ste­bė­ta ir iš­tai­sy­ta, dar­bo su­tar­ty­je įra­šant 400 Lt dar­bo
už­mo­kes­tį. Toks dar­bo už­mo­kes­tis ir bu­vo mo­ka­mas ieš­ko­vui, iki pat
jo at­lei­di­mo iš dar­bo jo­kio gin­čo šiuo klau­si­mu ne­bu­vo. At­sa­ko­vas
taip pat nu­ro­dė, kad ieš­ko­vas krei­pė­si dėl jo at­lei­di­mo iš dar­bo DSĮ
29 str. 1 d. 10 p. pa­grin­du pri­pa­ži­ni­mo ne­tei­sė­tu tik 2000 m. ge­gu­žės
7 d. , pra­lei­dęs DSĮ 42 str. 1 d. nu­staty­tą ter­mi­ną, to­dėl at­sa­ko­vas
pra­šė ieš­ko­vo rei­ka­la­vi­mui tai­ky­ti ieš­ki­ni­nę se­na­tį. At­sa­ko­vas
taip pat pra­šė at­mes­ti ieš­ki­nį kaip ne­įro­dy­tą, o prie­šieš­ki­nį ten­kin­ti,
pri­pa­žin­ti, kad 1996 m. lap­kri­čio 4 d. tarp ša­lių pa­si­ra­šy­ta, bet ne­įsi­ga­lio­ju­si
dar­bo su­tar­tis su 7. 6 punk­te nu­ma­ty­tu 500 Lt dar­bo už­mo­kes­čiu pa­si­bai­gė
ša­lių su­si­ta­ri­mu ir ne­te­ko ga­lios tą pa­čią 1996 m. lap­kri­čio 4 d. ,
ša­lims pa­si­ra­šius nau­ją dar­bo su­tar­tį Nr. 09 su są­ly­ga 7. 6 punk­te mo­kė­ti
ieš­ko­vui 400 Lt at­ly­gi­ni­mą per mė­ne­sį.
Prie­nų ra­jo­no apy­lin­kės
teis­mas 2001 m. ge­gu­žės 2 d. spren­di­mu ieš­ki­nį at­me­tė, o prie­šieš­ki­nį
pa­ten­ki­no, pri­pa­ži­no ne­ga­lio­jan­čia 1996 m. lap­kri­čio 4 d. dar­bo su­tar­tį
Nr. 09, su­da­ry­tą tarp UAB „Re­no­va” ir V. Ba­ne­vi­čiaus, ku­rios 7. 6 punk­te
nu­ma­ty­tas 500 Lt at­ly­gi­ni­mas. Teis­mas nu­ro­dė, kad by­lo­je yra dvi
dar­bo su­tar­tys, o by­lo­je esan­tys įro­dy­mai, su­tar­ties su­da­ry­mo ap­lin­ky­bės
ir ša­lių el­ge­sys po su­tar­ties su­da­ry­mo ro­do, kad bu­vo su­si­tar­ta
dėl 400 Lt dar­bo už­mo­kes­čio. Teis­mas taip pat nu­ro­dė, kad by­lo­je nė­ra
įro­dy­mų, pa­tvir­ti­nan­čių ieš­ko­vo tei­gi­nį, jog ša­lys su­ly­go dėl 900
Lt dar­bo už­mo­kes­čio. Teis­mas pa­žy­mė­jo, kad DSĮ ne­nu­ma­to ga­li­my­bės
su­da­ry­ti dvi dar­bo su­tar­tis su tuo pa­čiu dar­buo­to­ju toms pa­čioms dar­bo
funk­ci­joms to­je pa­čio­je dar­bo vie­to­je to­je pa­čio­je įmo­nė­je at­lik­ti,
tai prieš­ta­rau­tų DSĮ 3 str. Teis­mas lai­kė įro­dy­ta ap­lin­ky­bę, kad su
ieš­ko­vu su­da­ry­to­je dar­bo su­tar­ty­je bu­vo nu­ma­ty­tas 400 Lt dar­bo
už­mo­kes­tis. Teis­mas nu­sta­tė, kad ieš­ko­vas gau­da­vo jam pri­klau­san­tį
dar­bo už­mo­kes­tį pa­gal dar­bo su­tar­tį, jam bu­vo iš­mo­kė­tas vi­sas at­ly­gi­ni­mas
1996 m. lap­kri­čio 5 d. – 1997 m. rug­sė­jo mėn. lai­ko­tar­piu, to­dėl pa­da­rė
iš­va­dą, kad reikš­ti ieš­ki­nį dėl at­lei­di­mo iš dar­bo pa­gal DSĮ 281 str. ieš­ko­vas ne­tu­rė­jo pa­grin­do. Teis­mo
nuo­mo­ne, ieš­ko­vas klai­din­gai įver­ti­no dar­bo su­tar­ties pa­si­bai­gi­mo
ga­li­my­bes vien tik sa­vo pra­šy­mo at­leis­ti iš dar­bo pa­gal DSĮ 281 str. pa­grin­du. Teis­mas nu­sta­tė, kad at­sa­ko­vas
pra­ne­šė ieš­ko­vui, jog to­kio ieš­ko­vo pra­šy­mo ne­ten­ki­na, ir pra­šė in­for­muo­ti,
dėl ko­kių prie­žas­čių ieš­ko­vas ne­at­vyks­ta į dar­bą. Teis­mas nu­ro­dė,
kad ieš­ko­vui to ne­pa­da­rius jis bu­vo pa­grįs­tai at­leis­tas iš dar­bo pa­gal
DSĮ 29 str. 1 d. 10 p. už pa­da­ry­tas pra­vaikš­tas. Teis­mas nu­sta­tė, kad
ieš­ko­vas apie at­lei­di­mą iš dar­bo pa­gal DSĮ 29 str. 1 d. 10 p. ži­no­jo,
ta­čiau į teis­mą dėl to ne­si­krei­pė ir tik 2000 m. ge­gu­žės 7 d. pa­reiš­kė
rei­ka­la­vi­mą pri­pa­žin­ti at­lei­di­mą iš dar­bo ne­tei­sė­tu. At­sa­ko­vo
pra­šy­mas tai­ky­ti ieš­ki­ni­nę se­na­tį su­da­ro pa­grin­dą šią ieš­ki­nio
da­lį at­mes­ti (DSĮ 42 str. 1 d. , DĮK 242 str. 4 d. , CK 85 str. 2 d. , 83
str. ). Teis­mas nu­sta­tė, kad ieš­ko­vui bu­vo mo­ka­mas dar­bo su­tar­ti­mi
su­lyg­tas 400 Lt dar­bo už­mo­kes­tis, su juo ga­lu­ti­nai at­si­skai­ty­ta 1997
m. lap­kri­čio 21 d. , to­dėl teis­mas lai­kė ne­pa­grįs­tais ieš­ko­vo rei­ka­la­vi­mus
pri­teis­ti su dar­bo san­ty­kiais su­si­ju­sias iš­mo­kas. Rei­ka­la­vi­mo pri­teis­ti
iš­ei­ti­nę pa­šal­pą teis­mas ne­ten­ki­no, nes bu­vo at­mes­tas rei­ka­la­vi­mas
pri­pa­žin­ti ieš­ko­vą at­leis­tu iš dar­bo pa­gal DSĮ 281 str. Teis­mas lai­kė ne­įro­dy­tu rei­ka­la­vi­mą
pri­teis­ti iš at­sa­ko­vo kom­pen­sa­ci­ją už ieš­ko­vo nuo­sa­vo trans­por­to
pa­nau­do­ji­mą ga­my­bos tiks­lais, ne­sant by­lo­je įro­dy­mų, ko­kiais rei­ka­lais,
ka­da ir ko­kia ap­im­ti­mi, koks ir kam pri­klau­san­tis au­to­mo­bi­lis bu­vo
nau­do­ja­mas.
Kau­no apy­gar­dos teis­mo
Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja, iš­nag­ri­nė­ju­si ieš­ko­vo
ape­lia­ci­nį skun­dą, 2001 m. rug­pjū­čio 22 d. nu­tar­ti­mi Prie­nų ra­jo­no
apy­lin­kės teis­mo 2001 m. ge­gu­žės 2 d. spren­di­mą pa­li­ko ne­pa­keis­tą.
Ka­sa­ci­niu skun­du ieš­ko­vas
V. Ba­ne­vi­čius pra­šo pa­nai­kin­ti Prie­nų ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo 2001
m. ge­gu­žės 2 d. spren­di­mą bei Kau­no apy­gar­dos teis­mo 2001 m. rug­pjū­čio
22 d. nu­tar­tį ir pri­im­ti nau­ją spren­di­mą, ku­riuo ieš­ki­ni­nius rei­ka­la­vi­mus
ten­kin­ti ir prie­šieš­ki­nį at­mes­ti ar­ba per­duo­ti by­lą iš nau­jo nag­ri­nė­ti
pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mui. Ka­sa­ci­nis skun­das grindžia­mas šiais
mo­ty­vais:
1. Ka­sa­to­riaus tei­gi­mu,
su juo at­sa­ko­vo pa­gei­da­vi­mu ir pa­siū­ly­mu bu­vo su­da­ry­tos dvi dar­bo
su­tar­tys. Ka­sa­to­rius nu­ro­do, kad jo dar­bą su­da­rė ke­lių sta­ty­bos ob­jek­tų
prie­žiū­ra, dar­bas su­si­jęs su skir­tin­gų dar­bo funk­ci­jų at­li­ki­mu,
san­ty­kiais su skir­tin­gais at­sa­ko­vo įmo­nės dar­buo­to­jais kiek­vie­na­me
sta­ty­bos ob­jek­te, skir­tin­go­se vie­to­vė­se, nu­to­lu­sio­se vie­na nuo ki­tos
net iki 20 km. Ka­sa­to­rius ma­no, kad by­lą nag­ri­nė­ju­sių teis­mų iš­va­da,
jog dar­bo­vie­tė­je su dar­buo­to­ju ga­li bū­ti su­da­ry­ta tik vie­na dar­bo
su­tar­tis, ne­ati­tin­ka DSĮ 21 str. ir DSĮ prie­dė­lio pa­sta­bos nuo­sta­tų
(1996 m. ba­lan­džio 17 d. įsta­ty­mas Nr. I–1285). Ka­sa­to­rius, rem­da­ma­sis
šio­mis nor­mo­mis, tei­gia, kad su dar­buo­to­ju ga­li bū­ti su­da­ry­ta dau­giau
kaip vie­na dar­bo su­tar­tis, o prie­šin­ga by­lą nag­ri­nė­ju­sių teis­mų iš­va­da
pa­da­ry­ta ne­tei­sin­gai tai­kant ir aiš­ki­nant DSĮ 3 str.
2. By­lą nag­ri­nė­ję
teis­mai tin­ka­mai iš­dės­tė su­tar­ties ir jos tu­ri­nio aiš­ki­ni­mo tai­syk­les,
ta­čiau šių tai­syk­lių ne­tai­kė, nes pa­da­rė iš­va­dą, jog tarp ša­lių bu­vo
su­da­ry­ta tik vie­na dar­bo su­tar­tis, nu­ma­tan­ti 400 Lt dar­bo už­mo­kes­tį.
To­kia iš­va­da pa­da­ry­ta re­mian­tis vien at­sa­ko­vo ar­gu­men­tais, teis­mams
vi­siš­kai ne­iš­ty­rus ka­sa­to­riaus pa­teik­tų ar­gu­men­tų, ne­pa­si­sa­kius
dėl jo tei­gi­nių. Taip teis­mai pa­žei­dė CPK 11, 12, 215, 222 str. , Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo se­na­to 1997 m. bir­že­lio 13 d. nu­ta­ri­mo Nr. 5 2 p. (2. 1, 2. 2), 3,
10 p.
3. Iš by­lą nag­ri­nė­ju­sių
teis­mų kon­sta­tuo­to 400 Lt dar­bo už­mo­kes­čio at­skai­čius mo­kes­čius, vy­ki­mo
į dar­bą iš­lai­das bei są­nau­das ka­sa­to­riaus nuo­sa­vo au­to­mo­bi­lio pa­nau­do­ji­mui
iš­ei­tų, kad jis nie­ko ne­už­dir­bo, o dar tu­rė­jo 53,38 Lt iš­lai­dų. Ka­sa­to­riaus
nuo­mo­ne, tai ne­gin­či­ja­mai įro­do, kad su juo bu­vo su­da­ry­tos dvi dar­bo
su­tar­tys ben­drai 900 Lt dar­bo už­mo­kes­čio su­mai.
4. Teis­mai pa­gal šiuos
duo­me­nis tu­rė­jo rim­tą pa­grin­dą spręs­ti klau­si­mus dėl dar­bo su­tar­ties
tu­ri­nio ir są­ly­gų, nu­sta­ty­ti tik­ruo­sius su­tar­ties ša­lių ke­ti­ni­mus,
su­tar­ties es­mę, tiks­lą, su­da­ry­mo ap­lin­ky­bes, ša­lių el­ge­sį su­da­rius
su­tar­tį, ta­čiau, kaip tei­gia ka­sa­to­rius, to ne­pa­da­rė. Teis­mai ne­ver­ti­no
ka­sa­to­riaus aiš­ki­ni­mų. Teis­mai pri­va­lė­jo va­do­vau­tis są­ži­nin­gu­mo,
pro­tin­gu­mo ir tei­sin­gu­mo kri­te­ri­jais. Ka­sa­to­riaus tei­gi­mu, by­lą
nag­ri­nė­ju­sių teis­mų pro­ce­si­niai spren­di­mai yra ne­tei­sė­ti ir ne­pa­grįs­ti,
nes pri­im­ti pa­žei­džiant CPK 11, 12, 215, 222 str. , Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo
se­na­to 1997 m. birželio 13 d. nu­ta­ri­mo Nr. 5 2 p. (2. 1, 2. 2), 3, 10 p.
5. Ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos
teis­mas ne­tin­ka­mai įver­ti­no by­los ap­lin­ky­bes, rė­mė­si at­sa­ko­vo
įmo­nės di­rek­to­rės pa­aiš­ki­ni­mais, tai pat liu­dy­to­jų V. Ab­ra­ma­vi­čiaus,
J. Ku­li­kaus­kie­nės pa­ro­dy­mais. Šie liu­dy­to­jai, ka­sa­to­riaus tei­gi­mu,
ne­ga­lė­jo pa­liu­dy­ti dar­bo su­tar­ties su juo su­da­ry­mo ap­lin­ky­bių,
nes ap­ta­riant dar­bo su­tar­ties są­ly­gas at­sa­ko­vo įmo­nės di­rek­to­rės
ka­bi­ne­te, ja­me nie­ko, iš­sky­rus di­rek­to­rę ir ka­sa­to­rių, dau­giau ne­bu­vo.
6. By­lą nag­ri­nė­ję
teis­mai ne­pa­grįs­tai nu­ro­dė, kad jis ne­reiš­kė pre­ten­zi­jų dėl dar­bo
už­mo­kes­čio. Ka­sa­to­rius nu­ro­do, kad at­sa­ko­vo įmo­nės di­rek­to­rė jam
nuo­lat ža­dė­jo su­mo­kė­ti dar­bo už­mo­kes­tį už vi­są pra­ėju­sį lai­ką, pa­ge­rė­jus
įmo­nės eko­no­mi­nei pa­dė­čiai. Ta­čiau šie pa­ža­dai ne­bu­vo įvyk­dy­ti.
       7. Ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas ne­pa­grįs­tai tei­gė,
kad ka­sa­to­rius su­da­rė dar­bo su­tar­tį su jo­je nu­ma­ty­tu 400 Lt at­ly­gi­ni­mu.
Šią ap­lin­ky­bę pa­nei­gia ka­sa­to­riaus dar­bo po­bū­dis, tai, kad jis kiek­vie­ną
die­ną tu­rė­jo lan­ky­tis ke­liuo­se skir­tin­guo­se sta­ty­bos ob­jek­tuo­se.
Ši ap­lin­ky­bė, ka­sa­to­riaus nuo­mo­ne, pa­tvir­ti­na, kad jis nau­do­jo­si
sa­vo nuo­sa­vu au­to­mo­bi­liu dar­bi­nėms funk­ci­joms vyk­dy­ti. Są­ly­ga,
kad jam tu­ri bū­ti at­ly­gi­na­mos jo au­to­mo­bi­lio pa­nau­do­ji­mo iš­lai­dos,
yra įra­šy­ta abie­jo­se dar­bo su­tar­ty­se. Ka­sa­to­rius ma­no, kad teis­mai
tu­rė­jo mi­nė­tas iš­lai­das pri­teis­ti, at­si­žvelg­da­mi į tai, kad su­tar­ties
su­da­ry­mo me­tu ša­lys su­si­ta­rė, jog šioms iš­lai­doms ap­mo­kė­ti ne­rei­kia
pa­teik­ti ko­kių nors pa­pil­do­mų įro­dy­mų. Sa­vo ruož­tu at­sa­ko­vas ne­pa­tei­kė
teis­mui jo­kios nuo­sa­vo au­to­mo­bi­lio pa­nau­do­ji­mo iš­lai­dų kom­pen­sa­vi­mo
tvar­kos, su ku­ria ka­sa­to­rius bū­tų su­pa­žin­din­tas.
8. Ka­sa­to­rius tei­gia,
kad tarp jo ir at­sa­ko­vo ne­bu­vo jo­kio su­si­ta­ri­mo, ku­rio pa­grin­du bū­tų
pri­pa­žin­ta ne­ga­lio­jan­čia dar­bo su­tar­tis, nu­ma­tan­ti 500 Lt dar­bo
už­mo­kes­tį. Ka­sa­to­rius nu­ro­do, kad vie­nu me­tu bu­vo pa­si­ra­šy­tos
dvi su­tar­tys, nu­ma­tan­čios 900 Lt dar­bo už­mo­kes­tį. By­lą nag­ri­nė­ję
teis­mai, pa­da­rę prie­šin­gą iš­va­dą, pri­ėmė ne­tei­sė­tus ir ne­pa­grįs­tus
pro­ce­si­nius spren­di­mus;
9. Ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos
teis­mas ne­tin­ka­mai aiš­ki­no ka­sa­to­riaus tei­ses dėl DSĮ 281 str. tai­ky­mo. Ka­sa­to­riaus nuo­mo­ne, įsta­ty­mas
su­tei­kia tei­sę dar­buo­to­jui, ne­ga­vu­siam dar­bo už­mo­kes­čio dau­giau
kaip du mė­ne­sius, nu­trauk­ti dar­bą pra­ėjus 7 ka­len­do­ri­nėms die­noms
nuo įspė­ji­mo darb­da­viui įtei­ki­mo. Ka­sa­to­rius ma­no, kad darb­da­vys,
esant gin­čui, ne­ga­lė­jo at­leis­ti iš dar­bo nu­sto­ju­sį dirb­ti pa­gal DSĮ
281 str. dar­buo­to­ją, kol gin­čas
ne­bū­tų iš­spręs­tas, nė vie­nu iš DSĮ nu­ma­ty­tų pa­grin­dų. Ape­lia­ci­nės
ins­tan­ci­jos teis­mas pa­žei­dė CPK 11, 12 str. ;
10. Ka­sa­to­rius tei­gia,
kad teis­mai pa­žei­dė Dar­bo ap­mo­kė­ji­mo įsta­ty­mo 11 str. , Atos­to­gų
įsta­ty­mo 14 str. , Dels­pi­ni­gių nu­sta­ty­mo už iš­mo­kų, su­si­ju­sių su
dar­bo san­ty­kiais, pa­vė­luo­tą mo­kė­ji­mą įsta­ty­mo 2, 4 str. , DSĮ 21, 281, 39, 40, 41 str. ;
11. Ka­sa­to­riaus nuo­mo­ne,
by­lą nag­ri­nė­ję teis­mai iš­krei­pė by­los fak­ti­nes ap­lin­ky­bes, jas pa­lan­kiai
aiš­kin­da­mi at­sa­ko­vui, ne­kri­tiš­kai ver­ti­no nuo at­sa­ko­vo pri­klau­so­mų
dar­buo­to­jų – liu­dy­to­jų pa­ro­dy­mus, ne­pa­grįs­tai ir ne­tei­sė­tai at­me­tė
ka­sa­to­riaus rei­ka­la­vi­mus ir pa­ten­ki­no at­sa­ko­vo prie­šieš­ki­nį,
šiurkš­čiai pa­žei­dė įsta­ty­mus, ne­tin­ka­mai tai­kė ir aiš­ki­no ma­te­ria­li­nes
ir pro­ce­si­nes tei­sės nor­mas, ne­at­lei­do ka­sa­to­riaus iš dar­bo pa­gal
DSĮ 281 str. , bet ne­tei­sė­tai at­lei­do
pa­gal DSĮ 29 str. 10 p. už pra­vaikš­tas, ku­rių jis ne­da­rė, taip pat ne­pri­tei­sė
tei­sė­tai ka­sa­to­riaus rei­ka­lau­tų su dar­bo san­ty­kiais su­si­ju­sių iš­mo­kų.
At­si­lie­pi­me į ka­sa­ci­nį
skun­dą at­sa­ko­vas UAB „Re­no­va” nu­ro­do, kad su skun­du ne­su­tin­ka, pra­šo
Prie­nų ra­jo­no apy­lin­kės teis­mo 2001 m. ge­gu­žės 2 d. spren­di­mą ir Kau­no
apy­gar­dos teis­mo 2001 m. rug­pjū­čio 22 d. nu­tar­tį pa­lik­ti ne­pa­keis­tus.
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja

k o n s t a t u o j a :

Pa­gal CPK 358 str. 1 d.
ka­sa­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas, ne­per­ženg­da­mas ka­sa­ci­nio skun­do
ri­bų, rem­da­ma­sis spren­di­me ar nu­tar­ty­je nu­sta­ty­to­mis by­los ap­lin­ky­bė­mis,
pa­tik­ri­na ap­skųs­tus spren­di­mus ir nu­tar­tis tei­sės tai­ky­mo as­pek­tu.
Tai­gi ka­sa­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas ne­nag­ri­nė­ja fak­to klau­si­mų,
o spren­džia tik tei­sės klau­si­mus. Pa­gal CK 3542 ir 3543 str. pras­mę ka­sa­to­rius ka­sa­ci­nia­me
skun­de tu­ri nu­ro­dy­ti kon­kre­čius ma­te­ria­li­nės ar pro­ce­so tei­sės
nor­mų pa­žei­di­mus ar ki­tus ka­sa­ci­jos pa­grin­dus, ku­riais rem­da­ma­sis
rei­ka­lau­ja pa­nai­kin­ti skun­džia­mą teis­mo spren­di­mą ar­ba nu­tar­tį,
taip pat nu­ro­dy­ti tei­si­nius ar­gu­men­tus, įro­dan­čius ka­sa­ci­nia­me
skun­de nu­ro­dy­tus ka­sa­ci­jos pa­grin­dus. Ka­sa­ci­nio nag­ri­nė­ji­mo da­ly­ką
su­da­ro ka­sa­ci­nia­me skun­de nu­ro­dy­ti mo­ty­vuo­ti ka­sa­ci­jos pa­grin­dai.
Kai ka­sa­to­rius skun­de nu­ro­do ka­sa­ci­jos pa­grin­dą, ta­čiau ne­pa­tei­kia
jį įro­dan­čių ar­gu­men­tų ar­ba pa­tei­kia ati­tin­ka­mus ar­gu­men­tus, bet
jų ne­sie­ja su kon­kre­čiu ka­sa­ci­jos pa­grin­du, ka­sa­ci­nis skun­das lai­ky­ti­nas
ne­tin­ka­mai mo­ty­vuo­tu ir ne­ati­tin­kan­čiu CPK 3543 str. 1 d. 5 p. rei­ka­la­vi­mų.
Dar­bo su­tar­čių su­da­ry­mo,
vyk­dy­mo ir pa­kei­ti­mo ben­drą­ją tvar­ką nu­sta­to Darbo sutarties
įstatymas, ku­ris rei­ka­lau­ja dar­bo tei­si­nių san­ty­kių tei­sė­tu­mo, ir
vi­sų pir­ma tei­sė­to (ati­tin­kan­čio įsta­ty­mo rei­ka­la­vi­mus) dar­bo tei­si­nių
san­ty­kių įfor­mi­ni­mo. Sis­te­miš­kai aiš­ki­nant DSĮ nor­mas, ga­li­ma pa­da­ry­ti
iš­va­dą, kad su dar­buo­to­ju ga­li bū­ti su­da­ro­mos dvi ar dau­giau dar­bo
su­tar­tys to­je pa­čio­je dar­bo­vie­tė­je. DSĮ 21 str. nu­sta­to, kad dėl pa­pil­do­mo
dar­bo tu­ri bū­ti su­da­ry­ta dar­bo su­tar­tis. Ta­čiau aki­vaiz­du, kad ki­ta
dar­bo su­tar­tis su dar­buo­to­ju su­da­ro­ma tuo­met, kai kon­kre­ti darb­da­vio
pa­gei­dau­ja­ma pa­ves­ti dar­buo­to­jui dar­bo funk­ci­ja (funk­ci­jos) ski­ria­si
nuo tų, dėl ku­rių ša­lys jau su­ly­go, su­da­ry­da­mos pir­mą­ją dar­bo su­tar­tį
(DSĮ 3 str. ). Trak­ta­vi­mas, jog su dar­buo­to­ju ga­li bū­ti su­da­ro­ma an­tra
dar­bo su­tar­tis to­je pa­čio­je dar­bo­vie­tė­je toms pa­čioms dar­bo funk­ci­joms
at­lik­ti prieš­ta­rau­ja tei­sin­gu­mo ir pro­tin­gu­mo kri­te­ri­jams (CPK 11
str. 7 d. ), taip pat ir DSĮ įtvir­tin­tai dar­bo su­tar­čių su­da­ry­mo tvar­kai
ir są­ly­goms. Kaip ma­ty­ti iš šios by­los me­džia­gos, dar­bo su­tar­čių, ku­rio­mis
re­mia­si ka­sa­to­rius (T. 1, b. l. 117–118), są­ly­gų, nu­ma­tan­čių ka­sa­to­riaus,
kaip dar­buo­to­jo, dar­bo funk­ci­jas, tu­ri­nys yra vie­no­das (dar­bo su­tar­čių
7 p. 8 pa­punk­tis). To­dėl by­lą nag­ri­nė­ję teis­mai tu­rė­jo pa­grin­do da­ry­ti
iš­va­dą, kad dvi dar­bo su­tar­tis su tuo pa­čiu dar­buo­to­ju toms pa­čioms
dar­bo funk­ci­joms to­je pa­čio­je vie­to­je ir to­je pa­čio­je įmo­nė­je at­lik­ti
ne­ga­li bū­ti su­da­ro­mos DSĮ 3 str. pras­me, ir to­kiu bū­du tin­ka­mai aiš­ki­no
DSĮ 3 str. Ka­sa­ci­nio skun­do ar­gu­men­tai ne­su­da­ro pa­grin­do pa­da­ry­ti
prie­šin­gą iš­va­dą.
Teis­mo spren­di­mas tu­ri
bū­ti tei­sė­tas ir pa­grįs­tas (CPK 215 str. 1 d. ). Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo
se­na­to 1997 m. bir­že­lio 13 d. nu­ta­ri­me Nr. 5 ,,Dėl įsta­ty­mų, re­gu­liuo­jan­čių
teis­mo spren­di­mo pri­ėmi­mo ir iš­dės­ty­mo tvar­ką, tai­ky­mo teis­mų prak­ti­ko­je”
(to­liau – Nu­ta­ri­mas Nr. 5) iš­aiš­kin­ta, kad spren­di­mas lai­ko­mas tei­sė­tu,
jei­gu jis pri­im­tas ne­pa­žei­dus ir tin­ka­mai pri­tai­kius ma­te­ria­li­nės
bei pro­ce­si­nės tei­sės nor­mas (2. 1 p. ); spren­di­mas lai­ko­mas pa­grįs­tu,
jei­gu teis­mo iš­va­dos ati­tin­ka įsta­ty­mo nu­sta­ty­ta tvar­ka ir įsta­ty­mo
nu­sta­ty­to­mis įro­di­nė­ji­mo prie­mo­nė­mis kon­sta­tuo­tas tu­rin­čias
reikš­mės by­lai ap­lin­ky­bes (2. 2 p. ) Šio­je by­lo­je skun­džia­mų pro­ce­si­nių
spren­di­mų tu­ri­nys ro­do, kad juo­se iš­dės­ty­tos teis­mų iš­va­dos mo­ty­vuo­tos
by­lo­je su­rink­tais CPK 57 str. nu­sta­ty­tais įro­dy­mais, gau­tais pro­ce­si­nių
įsta­ty­mų nu­sta­ty­ta tvar­ka. Su­rink­tų įro­dy­mų pa­grin­du teis­mai pa­da­rė
iš­va­dą, kad su ka­sa­to­riu­mi bu­vo su­da­ry­ta tik vie­na dar­bo su­tar­tis,
ku­rio­je bu­vo nu­ma­ty­tas 400 Lt dar­bo už­mo­kes­tis. Rei­kia pa­brėž­ti,
kad ka­sa­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas spren­džia tik tei­sės klau­si­mus,
rem­da­ma­sis že­mes­nių­jų ins­tan­ci­jų teis­mų by­lo­je nu­sta­ty­to­mis fak­ti­nė­mis
ap­lin­ky­bė­mis, ir iš nau­jo ne­ver­ti­na įro­dy­mų. To­dėl ka­sa­ci­nia­me
skun­de nu­ro­dy­ti fak­to klau­si­mai ir ki­toks nei by­lą nag­ri­nė­ju­sių
teis­mų iš­dės­ty­tas fak­ti­nių by­los ap­lin­ky­bių ver­ti­ni­mas ka­sa­ci­nio
nag­ri­nė­ji­mo da­ly­ko ne­su­da­ro. Šios by­los me­džia­ga pa­tvir­ti­na, kad
teis­mai šio­je by­lo­je įro­di­nė­ji­mo pro­ce­są reg­la­men­tuo­jan­čių tei­sės
nor­mų ne­pa­žei­dė. Pa­gal CPK 58 str. 1 d. įro­dy­mus teis­mui pa­tei­kia ša­lys.
Nė vie­nas įro­dy­mas teis­mui ne­tu­ri iš anks­to nu­sta­ty­tos ga­lios (CPK
65 str. 2 d. ), nes kon­kre­čios ma­te­ria­li­nės tei­sės nor­mos tai­ky­mui yra
reikš­min­ga vi­sų by­lo­je esan­čių įro­dy­mų vi­su­ma. Teis­mų iš­va­da dėl
dar­bo su­tar­ties su­da­ry­mo su ka­sa­to­riu­mi ap­lin­ky­bių pa­tvir­tin­ta
tiek tie­sio­giai ra­šy­ti­niais įro­dy­mais, tiek liu­dy­to­jų pa­ro­dy­mais,
tiek ir ne­tie­sio­gi­niais įro­dy­mais (ša­lių el­ge­sys po su­tar­ties su­da­ry­mo
ir kt. ). Vi­sai šiai įro­dy­mų vi­su­mai prieš­ta­rau­ja ieš­ko­vo pa­aiš­ki­ni­mai
apie by­lai reikš­min­gas ap­lin­ky­bes. Ta­čiau vien jų pa­grin­du, at­si­žvel­giant
į ieš­ko­vo su­in­te­re­suo­tu­mą by­los baig­ti­mi, da­ry­ti pa­grįs­tą iš­va­dą
apie kon­kre­čias by­los ap­lin­ky­bes ne­ga­li­ma (CPK 65 str. 1 d. ). Ka­sa­ci­nia­me
skun­de nu­ro­dy­ti ar­gu­men­tai apie tai, kad ka­sa­to­rius tu­rė­jo di­des­nių
iš­lai­dų nei jo fak­tiš­kai gau­tas at­ly­gi­ni­mas, kad to­kias pa­rei­gas už­iman­čio
dar­buo­to­jo dar­bas pa­pras­tai ap­mo­ka­mas di­des­ne nei 400 Lt su­ma ir
pan. , ver­tin­ti­ni kaip prie­lai­dos, ku­rio­mis grįs­ti teis­mo spren­di­mą
drau­džia­ma (Nu­ta­ri­mo Nr. 5 2. 2 p. ). Ap­skųs­tų pro­ce­si­nių spren­di­mų
tu­ri­nys pa­tvir­ti­na, kad jie yra rei­kia­mai mo­ty­vuo­ti, teis­mų pa­da­ry­tos
iš­va­dos ati­tin­ka nu­sta­ty­tas fak­ti­nes by­los ap­lin­ky­bes, ma­te­ria­li­nės
tei­sės nor­mas pa­gal nu­sta­ty­tas fak­ti­nes by­los ap­lin­ky­bes teis­mai
pri­tai­kė tin­ka­mai, to­dėl pri­pa­žin­ti pa­grįs­tais ka­sa­ci­nio skun­do
ar­gu­men­tus, kad by­lą nag­ri­nė­ję teis­mai pa­žei­dė CPK 11, 12, 215, 222
str. , Nu­ta­ri­mo Nr. 5  2, 2. 1, 2. 2, 3,
10 p. , nė­ra pa­grin­do.
By­lo­je nu­sta­ty­ta,
kad pa­gal tarp ša­lių su­da­ry­tą dar­bo su­tar­tį ka­sa­to­riui bu­vo mo­ka­mas
dar­bo už­mo­kes­tis 1996 m. lap­kri­čio – 1997 m. rug­sė­jo mėn. lai­ko­tar­piu.
Nu­sta­tę šią ap­lin­ky­bę, by­lą nag­ri­nė­ję teis­mai tin­ka­mai tai­kė DSĮ
281 str. ir pa­grįs­tai spren­dė,
kad nu­trauk­ti ša­lių dar­bo su­tar­tį pa­gal DSĮ 281 str. ne­bu­vo pa­grin­do.
Esant at­sa­ko­vo rei­ka­la­vi­mui
tai­ky­ti ieš­ki­ni­nę se­na­tį, pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mas šio­je by­lo­je
tin­ka­mai tai­kė ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­no pa­bai­gos tei­si­nes pa­sek­mes
ieš­ko­vo rei­ka­la­vi­mui dėl at­sa­ko­vo 1997 m. lap­kri­čio 14 d. įsa­ky­mo
pri­pa­ži­ni­mo ne­ga­lio­jan­čiu.
Ki­ti ka­sa­ci­nio skun­do
ar­gu­men­tai ne­su­da­ro ka­sa­ci­nio nag­ri­nė­ji­mo da­ly­ko ir skun­džia­mų
teis­mų pro­ce­si­nių spren­di­mų tei­sė­tu­mui ju­ri­di­nės reikš­mės ne­tu­ri.
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja,
pa­tik­ri­nu­si ap­skųs­tus spren­di­mą ir nu­tar­tį tei­sės tai­ky­mo as­pek­tu,
kon­sta­tuo­ja, kad jų pa­nai­ki­ni­mą są­ly­go­jan­čių pa­grin­dų, nu­ma­ty­tų
CPK 3542 str. , ne­nu­sta­ty­ta.
Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja, va­do­vau­da­ma­si
CPK 368 straips­nio 1 da­lies 1 punk­tu, 370 straips­nio 1 da­li­mi,

n u t a r i a :

Prie­nų ra­jo­no apy­lin­kės
teis­mo 2001 m. ge­gu­žės 2 d. spren­di­mą ir Kau­no apy­gar­dos teis­mo Ci­vi­li­nių
by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2001 m. rug­pjū­čio 22 d. nu­tar­tį pa­lik­ti
ne­pa­keis­tus
Ši Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo nu­tar­tis yra ga­lu­ti­nė, ne­skun­džia­ma ir įsi­tei­sė­ja nuo pri­ėmi­mo
die­nos.

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.61197 sekundės -