|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 24. Dėl banko mokėjimo kortelių Indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimas į klientams atidarytas sąskaitas, šių sąskaitų tvarkymas, mokėjimo dokumentų (čekių, akredityvų, vekselių ir kt. ) išleidimas į apyvartą ir operacijų jais atlikimas yra banko profesinė veikla (Komercinių bankų įstatymo 25 straipsnio 1 ir 4 punktas). B-ko mokėjimo kortelių, kaip elektroninio mokėjimo negrynaisiais pinigais priemonių, išleidimas į apyvartą ir operacijų jomis atlikimas patenka į banko vykdomos profesinės veiklos apibrėžimą. B-kui, išleidusiam mokėjimo korteles ir atliekančiam operacijas jomis, tenka pareiga pasirūpinti patikimu, efektyviu ir saugiu atsiskaitymo mokėjimo kortelėmis sistemos funkcionavimu. Įdiegdamas nepakankamai saugias sistemas, neužtikrinančias mokėjimo kortelių apsaugos nuo padirbinėjimo, mokėjimų nurodymams suformuluoti būtinų duomenų apsaugos, asmenų, atliekančių mokėjimus, tapatybės nustatymo ir pan. , ir tokias sistemas administruodamas, bankas prisiima su tuo susijusią riziką. Tuo atveju, kai bankas vykdo mokėjimo nurodymą, kuris turėjo būti vykdomas pateikus banko kortelės turėtojui išduotą mokėjimo kortelę, ne pagal šią kortelę, o panaudojus kitą kortelę arba jos pakaitalą ir dėl to kortelės turėtojui buvo padaryti nuostoliai, tokių nuostolių našta tenka ne banko klientui – kortelės turėtojui, bet bankui. Savo atsakomybę kortelės turėtojui bankas gali pašalinti visiškai arba iš dalies, jeigu įrodo, kad bendro pobūdžio pareigą garantuoti mokėjimo kortelių patikimą apsaugą nuo padirbinėjimo bankas tinkamai vykdė pagal įstatymą, banko statutą ar sutartį arba jeigu įrodo, kad nuostoliai ar jų dalis atsirado dėl kortelės turėtojo kaltės arba dėl nenugalimos jėgos. Civilinė byla Nr. 3K–3–390/2002 Bylų kategorija 39. 2. 1; 39. 2. 3; 39. 3; 60; 94. 2 LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS Lietuvos Respublikos vardu 2002 m. vasario 20 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Č-lovo J-o (kolegijos pirmininkas), A-o D-o (pranešėjas) ir E-idijaus L-o, sekretoriaujant Dianai Jurgelevičiūtei, dalyvaujant ieškovui Židrūnui Šapalui, ieškovo atstovui advokatui Mindaugui Šimkūnui, atsakovo atstovams D-iui Baranauskui, advokatei J. E. A-mienei, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės Lietuvos taupomojo banko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Židrūno Šapalo ieškinį atsakovui akcinei bendrovei Lietuvos taupomajam bankui dėl nuostolių atlyginimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : Ieškovas Ž. Šapalas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame nurodė, kad 1999 m. rugpjūčio 20 d. jis pasirašė su atsakovu mokėjimo kortelės išdavimo ir aptarnavimo sutartį dėl „Maestro” kortelės Nr. 6763 7600 3604 5014. 1999 m. rugpjūčio 26 d. į kortelės sąskaitą ieškovas grynaisiais pinigais įnešė 800 Lt, o 1999 m. rugpjūčio 27 d. – 48 200 Lt. Iš banko ataskaitų Ž. Šapalas sužinojęs, jog 1999 m. rugpjūčio 29 d. Lenkijoje įvairiuose bankomatuose iš kortelės sąskaitos buvo paimti beveik visi pinigai. Tačiau tokių operacijų ieškovas teigė neatlikęs. B-kas atkurti nurašytą pinigų sumą atsisakė. Tokiu būdu ieškovui buvo padaryti nuostoliai. Todėl Ž. Šapalas teismo prašė išieškoti iš atsakovo AB Lietuvos taupomojo banko 48 423,52 Lt nuostolių, susidariusių dėl neteisėto lėšų nurašymo. Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2001 m. kovo 26 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo Ž. Šapalo valstybės naudai 12,80 Lt pašto išlaidų. Ieškinys atmestas konstatavus, jog nėra atsakovo darbuotojų ar jo pasirinktų asmenų kaltės, nepakankamo rūpestingumo ar atidumo dėl to, jog nuo ieškovo kortelės sąskaitos Lenkijoje buvo paimti 48 423,52 Lt. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo Ž. Šapalo apeliacinį skundą, 2001 m. birželio 13 d. sprendimu Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2001 m. kovo 26 d. sprendimą panaikino, o ieškovo Ž. Šapalo ieškinį patenkino: priteisė iš AB Lietuvos taupomojo banko Ž. Šapalo naudai 48 423,52 Lt nuostolių ir 900 Lt žyminio mokesčio. Taip pat apeliacinės instancijos teismas priteisė iš atsakovo 2731,77 Lt žyminio mokesčio į valstybės pajamas. Teisėjų kolegija nustatė, jog tuo metu, kai Bialystoko mieste, Lenkijoje, Gdansko banko bankomate buvo paimami ieškovo pinigai, atsakovo išduota kortele tuo pačiu metu naudojosi ieškovas Ž. Šapalas Lietuvoje. Šių aplinkybių atsakovas nepaneigė, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas nurašė nuo ieškovo sąskaitos išlaidas, padarytas apmokėjus ne ta kortele, kurią atsakovas buvo išdavęs ieškovui. Pagal 1999 m. rugpjūčio 20 d. šalių sudarytos sutarties 4 punktą atsakovas įsipareigojo nurašyti nuo kortelės sąskaitos tik tas išlaidas, kurios atliktos apmokėjus kortele. Kortelės savininkas yra bankas. Teismas iš atsakovo atstovų paaiškinimų ir liudytojo S. Galino parodymų taip pat nustatė, jog paimant pinigus iš banke esančios sąskaitos bankomate bei atliekant mokėjimus kitose vietose būtina naudoti kortelę, t. y. vien žinant tik PIN kodą pinigų iš sąskaitos paimti negalima. Tokiu būdu teismas pripažino, jog atsakovas neteisėtai, pažeisdamas 1999 m. rugpjūčio 20 d. sutartį, nurašė nuo ieškovo kortelės sąskaitos pinigų sumas. N-s pinigai Lenkijoje buvo paimti panaudojant PIN kodą, kuris, atsakovo teigimu, turėjo būti žinomas tik ieškovui, teismas nurodė, jog atsakovas neįrodė, kad pinigai paimti naudojant PIN kodą kartu su atsakovo kortele ar kad pats ieškovas turėjo įtakos ginčo pinigų sumos paėmimui nuo sąskaitos (CPK 58 straipsnis). Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad nėra AB Lietuvos taupomojo banko kaltės nurašant lėšas nuo ieškovo sąskaitos. Pripažinta, jog bankas sutartimi įsipareigojo atlikti pinigų nurašymo operaciją, todėl jis privalėjo naudoti įrangą bei atlikti veiksmus, kurie užtikrintų, kad pinigų nurašymo nuo sąskaitos operacija būtų atliekama tik naudojant atsakovo išduotą mokėjimo kortelę. Kasaciniu skundu atsakovas AB Lietuvos taupomasis bankas prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Vilniaus miesto 2–ajam apylinkės teismui. Nesutikimą su skundžiamu apeliacinės instancijos teismo sprendimu kasatorius grindžia tokiais motyvais: 1. Teismas pažeidė 1964 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 231 straipsnio reikalavimus, perkeldamas įrodinėjimo pareigą atsakovui. 1999 m. rugpjūčio 20 d. šalių pasirašytos kortelės išdavimo ir aptarnavimo sutarties 8 punkte nurodyta, kad kortelės sąskaitų savininkai padengia visas išlaidas, atliktas kortele naudojant PIN kodą, t. y. asmens identifikavimo kodą, naudojamą vietoj parašo automatiniuose kortelės priėmimo aparatuose. Ieškovas teisme patvirtino, kad PIN kodą gavo užklijuotame voke, kuris nebuvo pažeistas. Nuo šio momento visa atsakomybė už PIN kodo slaptumo apsaugą, remiantis minėtos sutarties 3 punktu, perėjo ieškovui. Teismo išvada, kad atsakovas neįrodė, jog paimti pinigai panaudojant atsakovo kortelę kartu su PIN kodu ar pats ieškovas turėjo įtakos ginčo pinigų nuėmimui nuo jo sąskaitos, prieštarauja galiojusioms teisės normoms. 2. Teismas, konstatavęs, jog vien tik naudojant PIN kodą priėmimo aparatuose paimti pinigus nėra galimybės, neteisingai įvertino PIN kodo reikšmę. Šio kodo paskirtis – užkirsti galimybę ne kortelės sąskaitos savininkui pasiimti grynuosius pinigus iš bankomato. 3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 2. 2 punkte nurodyta, kad teismo sprendimas negali būti pagrįstas prielaidomis apie bylos aplinkybes. Kasatorius mano, kad tas faktas, jog ginčo pinigų suma nurašyta už išlaidas, atliktas panaudojant ne atsakovo išduotą kortelę, gali būti nustatytas tik iškėlus baudžiamąją bylą ir atlikus atitinkamus procesinius veiksmus. 4. Teismo išvada, kad mokėjimo kortelė nepakankamai apsaugota nuo padirbinėjimo, nes joje nėra naudojamos mikroschemos, nepagrįsta. Kortelės gaminamos naudojant visų Europos Sąjungos valstybių aprobuotą įrangą ir remiantis griežtais Europos Sąjungos mokėjimo kortelių kokybės ir apsaugos reikalavimais, kuriuose mikroschemos panaudojimas nenumatytas. Antra vertus, iškilus panašaus pobūdžio klausimams, kurių sprendimui reikalingos specialios žinios, į juos galėtų atsakyti tik teismo paskirta ekspertizė. 5. Ieškovas, neturėdamas nuolatinės gyvenamosios vietos ir legalių pajamų, į mokėjimo kortelės sąskaitą įnešė 49 000 Lt, o po dviejų dienų, panaudojant tik vienam ieškovui žinomą PIN kodą, Lenkijoje paimama beveik tiksli įnešta pinigų suma (48 423,52 Lt) ir net nebandoma nuimti daugiau. Kitą dieną patikrinamas sąskaitos likutis, jokių klausimų nekyla ir tik praėjus 10 dienų, t. y. laiko tarpui, per kurį yra saugomi vaizdo stebėjimo kamerų prie bankomatų įrašai, kreipiamasi į banką. Ši ieškovo asmens ir jo atliktos veikos charakteristika visiškai nesuderinama su naujojo Civilinio kodekso 1. 5 straipsnio nuostatomis civilinių teisinių santykių subjektams įgyvendinant savo teises ir pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Šiais kriterijais privalėjo vadovautis apeliacinės instancijos teismas. Atsiliepimas į kasacinį skundą CPK 356 straipsnio nustatyta tvarka negautas. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : Civilinė atsakomybė yra galima tik esant visoms būtinosioms jos sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, žalai (nuostoliams), priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (nuostolių) bei privalančio atsakyti subjekto kaltei. Skirtingai nei baudžiamojoje ar administracinėje teisėje, civilinėje teisėje asmens veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais ne tik tais atvejais, kai šiais veiksmais pažeidžiamas tiesiogiai įstatyme įtvirtintas draudimas, bet ir tada, kai asmuo nevykdo ar netinkamai vykdo sutartyje numatytą pareigą ar net kai pažeidžia bendro pobūdžio pareigą, tenkančią visiems civilinių teisinių santykių dalyviams elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kadangi civilinės atsakomybės pobūdis yra labiau kompensacinis nei baudžiamasis, kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, vertinama pagal objektyvius kriterijus – tam tikro asmenų elgesio konkrečioje situacijoje standartus. Žalos (nuostolių) padarymas neteisėtais veiksmais yra pakankamas pagrindas laikyti, jog kaltė nustatyta, nes CK 231 straipsnis įtvirtino pažeidusio prievolę asmens kaltės prezumpciją. Tik skolininkui įrodžius savo nekaltumą, gali būti pripažįstama, jog civilinė atsakomybė jam netaikytina. Sprendžiant, ar skolininko kaltė pasireiškė, taikytini atidaus ir rūpestingo asmens elgesio konkrečioje situacijoje kriterijai. Tai, su kokio atidaus ir rūpestingo asmens elgesiu lygintinas skolininko elgesys, nustatoma visų pirma įvertinus, ar šis elgesys reiškėsi profesinėje veikloje, nes profesinei veiklai paprastai keliami griežtesni reikalavimai. Asmens atidumo bei rūpestingumo lygis šioje veikloje laikytinas aukštesniu nei bet kurioje kitoje veikloje. Todėl ar skolininkas elgėsi neteisėtai ir ar jis kaltas dėl žalos (nuostolių) atsiradimo tuo atveju, kai žala (nuostoliai) atsirado iš profesinės skolininko veiklos, turi būti nustatoma įvertinus ne tik skolininko elgesio atitikimą konkrečioms įstatymo ar sutarties nuostatoms, bet ir tikėtiną rūpestingo ir atidaus konkrečios rūšies profesionalo elgesį atitinkamoje situacijoje. Užtikrinant privačiu kapitalu ir privačia iniciatyva paremtos ekonominės sistemos ir civilinės apyvartos stabilumą, bankų veikla grindžiama stabilumo, patikimumo, efektyvumo ir saugumo principais (Komercinių bankų įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Šie principai formuoja aukštus banko veiklos, kaip atskiros profesinės veiklos rūšies, apdairumo ir rūpestingumo standartus. B-ko, kaip specializuotos finansinės institucijos, pareiga profesinėje veikloje elgtis apdairiai ir rūpestingai apima bendrąją banko pareigą garantuoti šios veiklos patikimumą, efektyvumą ir saugumą. Komercinių bankų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nurodo, jog bankas, versdamasis indėlių bei kitų grąžintinų lėšų priėmimu ir paskolų teikimu, prisiima su tuo susijusią riziką ir atsakomybę. Rizikos ir atsakomybės prisiėmimas reiškia, jog bankui tenka galimų žalos (nuostolių), kylančių iš jo veiklos dėl nepakankamo šios veiklos patikimumo, efektyvumo ir saugumo, našta. Todėl banko civilinė atsakomybė gali kilti ne tik dėl to, jog bankas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidė įstatymą ar sutartį, bet ir dėl to, jog pažeidė bendrąją banko pareigą užtikrinti pakankamą savo vykdomos veiklos patikimumą, efektyvumą ir saugumą, kad žala (nuostoliai) neatsirastų. Tokios pozicijos, pagrįstos patikimos ir saugios bankininkystės standartų įvertinimu, aiškinant bankų civilinės atsakomybės principus nuosekliai laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 13 d. nutartį, priimtą byloje UAB „Vileka” v. AB bankas „Snoras”, bylos Nr. 3K–3–1345/2000, bylų kategorija 43 ir 2001 m. birželio 13 d. nutartį, priimtą byloje A. Tokhadze v. AB bankas „Snoras”, bylos Nr. 3K–3–645/2001, bylų kategorija 58; 94. 2; 103). Indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimas į klientams atidarytas sąskaitas, šių sąskaitų tvarkymas, mokėjimo dokumentų (čekių, akredityvų, vekselių ir kt. ) išleidimas į apyvartą ir operacijų jais atlikimas yra banko profesinė veikla (Komercinių bankų įstatymo 25 straipsnio 1 ir 4 punktas). B-ko mokėjimo kortelių, kaip elektroninio mokėjimo negrynaisiais pinigais priemonių, išleidimas į apyvartą ir operacijų jomis atlikimas patenka į banko vykdomos profesinės veiklos apibrėžimą. B-kui, išleidusiam mokėjimo korteles ir atliekančiam operacijas jomis, tenka pareiga pasirūpinti patikimu, efektyviu ir saugiu atsiskaitymo mokėjimo kortelėmis sistemos funkcionavimu. Įdiegdamas nepakankamai saugias sistemas, neužtikrinančias mokėjimo kortelių apsaugos nuo padirbinėjimo, mokėjimų nurodymams suformuluoti būtinų duomenų apsaugos, asmenų, atliekančių mokėjimus, tapatybės nustatymo ir pan. , ir tokias sistemas administruodamas bankas prisiima su tuo susijusią riziką. Tiesioginio, nenaudojant Interneto ir kitų distancinio atsiskaitymo būdų, atsiskaitymo mokėjimo kortele esmė yra ta, kad mokėjimą bankas atlieka tik pateikus jo išduotą mokėjimo kortelę, kaip elektroninio atsiskaitymo priemonę, ir suformulavus bankui konkretų mokėjimo nurodymą – išmokėti mokėjimo gavėjo naudai tam tikrą pinigų sumą. Mokėjimo nurodymui patvirtinti gali taip pat būti numatomos papildomos atsiskaitymo mokėjimo kortele patikimumo ir apsaugos priemonės (mokėjimo nurodymo būtinieji rekvizitai): reikalavimas mokėjimo nurodymą sudarančiam asmeniui pateikti kortelės turėtojo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, reikalavimas kortelės turėtojui mokėjimo nurodymą patvirtinti savo parašu rašytiniame dokumente ar elektroniniu parašu – įvedant į atsiskaitymo mokėjimo kortele terminalą ar bankomatą tam tikrą duomenų seką, kuri paprastai turėtų būti žinoma tik kortelės turėtojui (PIN kodą) (PIN angl. – personal identification number) ir pan. Tačiau šie mokėjimo kortele nurodymo rekvizitai neeliminuoja būtinybės formuojant mokėjimo nurodymą pateikti banko išduotą kortelę, nes ji yra pagrindinė ir būtinoji tiesioginio atsiskaitymo mokėjimo kortele priemonė. B-kas privalo užtikrinti mokėjimo kortelių apsaugą nuo klastojimo. Rizika, kad mokėjimas bus atliktas pagal suklastotą kortelę ar jos pakaitalą, tenka bankui. Todėl tuo atveju, kai bankas vykdo mokėjimo nurodymą, kuris turėjo būti vykdomas pateikus banko kortelės turėtojui išduotą mokėjimo kortelę, ne pagal šią kortelę, o panaudojus kitą kortelę ar jos pakaitalą, ir dėl to kortelės turėtojui buvo padaryti nuostoliai, tokių nuostolių našta tenka ne banko klientui – kortelės turėtojui, bet bankui. Savo atsakomybę kortelės turėtojui bankas gali pašalinti visiškai arba iš dalies, jeigu įrodo, kad bendro pobūdžio pareigą garantuoti mokėjimo kortelių patikimą apsaugą nuo padirbinėjimo bankas tinkamai vykdė pagal įstatymą, banko statutą ar sutartį arba jeigu įrodo, kad nuostoliai arba jų dalis atsirado dėl kortelės turėtojo kaltės arba dėl nenugalimos jėgos. Aplinkybės, jog mokėjimas buvo atliktas laikantis kitų būtinųjų mokėjimo nurodymo rekvizitų – mokėjimo patikimumo ir apsaugos priemonių (mokėjimo nurodymą turinčio teisę suformuluoti asmens duomenų ar jo tapatybės dokumento panaudojimas, turinčio teisę pasirašyti asmens pasirašymas rašytinėje sąskaitoje, tinkamo elektroninio parašo panaudojimas ir pan. ), gali turėti įtakos vertinant, ar nėra aplinkybių, visiškai ar iš dalies pašalinančių banko atsakomybę kortelės turėtojui. Tačiau vien tas faktas, kad mokėjimas atitiko visus būtinuosius mokėjimo kortele rekvizitus, pats savaime nepašalina banko atsakomybės. Pirma, ne klientas, o būtent bankas pagal įstatymą prisiima nuostolių, susijusių su jo vykdoma mokėjimų kortelių išleidimo į apyvartą ir operacijų jomis atlikimo veikla, riziką. Antra, rizikos prisiėmimas suponuoja banko pareigą rūpintis atsiskaitymo mokėjimo kortelėmis sistemos patikimumu, efektyvumu ir saugumu bei būti budriam, vykdant operacijas su mokėjimo kortelėmis, sudaro pagrindą banko atsakomybei ne tik už nepakankamą pačių mokėjimo kortelių apsaugą, bet ir už nepakankamą mokėjimo banko kortelėmis sistemos patikimumą ir apsaugą, nepakankamai patikimų ir saugių būtinųjų mokėjimo rekvizitų nustatymą, atsiskaitymo sistemos patikimumo ir saugumo priemonių panaudojimo kontrolę ir už tų priemonių, kurias įdiegė pats bankas, saugumą. Trečia, įrodinėjimo našta (onus probandi) civiliniame procese paskirstoma atsižvelgiant į civilinėje teisėje galiojančią bendrąją civilinių teisinių santykių dalyvių sąžiningumo prezumpciją ir į tai, kuri iš šalių turi didesnių galimybių įrodyti kokias nors aplinkybes. B-kas administruoja ir kontroliuoja atsiskaitymo mokėjimų kortelėmis sistemą, turi rūpintis jos saugumu, būti apdairus ir rūpestingas. Tuo tarpu banko klientas jokios įtakos atsiskaitymų mokėjimo kortelėmis sistemos patikimumui ir saugumui užtikrinti neturi. Administruodamas ir kontroliuodamas atsiskaitymo mokėjimo kortelėmis sistemą, įdiegdamas jos apsaugos priemones, bankas turi didesnes galimybes įrodyti, kad mokėjimo banko kortele apsaugos priemonės įveiktos ir formuojant mokėjimo nurodymą visi būtini rekvizitai panaudoti dėl kliento kaltės, negu klientas įrodyti, jog jo kaltės nebuvo. Siekdamas įrodyti, jog visi mokėjimo banko kortele rekvizitai buvo panaudoti ir apsaugos priemonės neutralizuotos su kliento žinia ar dėl kliento nerūpestingumo arba neapdairumo, bankas turi įrodyti konkrečius kortelės turėtojo veiksmus. Įrodinėjimo našta, jog mokėjimo banko kortele apsaugos priemonės įveiktos ne dėl kortelės turėtojo kaltės, perkeliama pačiam kortelės turėtojui tik tuo atveju, kai nustatoma, jog šios apsaugos priemonės galėjo būti neutralizuotos tik su kortelės turėtojo žinia arba dėl jo neatsargumo. B-kui įrodžius kortelės turėtojo kaltę dėl mokėjimo kortele apsaugos priemonių įveikimo, o tuo atveju, kai nekaltumo įrodinėjimo našta tenka pačiam klientui, pastarajam neįrodžius savo nekaltumo, atsižvelgiant į kortelės turėtojo kaltės laipsnį bankas gali būti nuo atsakomybės visiškai arba iš dalies atleistas (CK 233 straipsnis). Vienu iš atsiskaitymo mokėjimo kortele rekvizitų, kuris kartu gali būti ir mokėjimo patikimumo bei apsaugos priemonė, pripažintinas elektroninis parašas (PIN kodas). E-ektroninio parašo (PIN kodo) panaudojimo atsiskaitymų metu atveju įrodymų naštos paskirstymas vykdomas atsižvelgiant į šio elektroninio parašo saugumo lygį. Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nurodo, kad elektroninis parašas elektroniniams duomenims turi tokią pat teisinę galią kaip ir parašas rašytiniuose dokumentuose ir yra leistinas kaip įrodinėjimo priemonė teisme tik tuo atveju, kai jis yra saugus elektroninis parašas, sukurtas saugia parašo formavimo įranga ir patvirtintas galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu, kuriems reikalavimus nustato E-ektroninio parašo įstatymas (2 straipsnio 5, 11 ir 15 dalys, 3 straipsnio 2 dalis, 4 straipsnis, trečiasis skirsnis). Dėl įstatyme numatytų saugaus elektroninio parašo, saugios elektroninio parašo formavimo įrangos ir kvalifikuoto sertifikato bei jo sudarytojo savybių darytina išvada, kad originalaus elektroninio parašo panaudojimo faktas gali patvirtinti elektroninio parašo panaudojimą tik su jo turėtojo žinia ar dėl šio asmens neatsargumo tik tokiu atveju, kai tokio elektroninio parašo pagal esamą technikos lygį ir dėl jo suformavimo bei naudojimo saugumo reikalavimų iš esmės negalima atkurti be pasirašančio asmens žinios ar jo neatsargumo. Taigi tarp banko ir kortelės turėtojo kilus ginčui dėl PIN kodo (elektroninio parašo) panaudojimo įrodomosios reikšmės, įrodymus apie konkrečius kortelės turėtojo veiksmus ar neveikimą, kurie patvirtintų PIN kodo (elektroninio parašo) panaudojimą su kortelės turėtojo žinia arba dėl jo neapdairumo ar nerūpestingumo, turi pateikti bankas. B-kui tenka pareiga įrodyti ir aplinkybę, jog buvo panaudotas originalus PIN kodas, t. y. toks elektroninis parašas, kuris identifikuoja konkretų asmenį – banko klientą. Pagrindas perkelti įrodinėjimo naštą kortelės turėtojui dėl neteisėto PIN kodo (elektroninio parašo) panaudojimo gali būti konstatuojamas tik tokiu atveju, kai panaudotas originalus PIN kodas (elektroninis parašas), kurio pagal esamą technikos lygį ir dėl jo suformavimo bei naudojimo saugumo reikalavimų negalima atkurti be kortelės turėtojo žinios arba jo neapdairumo ar nerūpestingumo. Tarp šalių sudarytos banko mokėjimo kortelės išdavimo ir aptarnavimo sutarties 3 ir 8 punktais nustačius, jog PIN kodu patvirtintos operacijos laikomos atliktos tinkamai, ir klientas visada už jas atsako, PIN kodui suteikta didesnė reikšmė nei pačiai kortelei. Šiomis sutarties nuostatomis įtvirtinta kortele atliktų mokėjimų, panaudojant PIN kodą, teisėtumo prezumpcija ir banko nekaltumo prezumpcija dėl galimų tokiais atvejais nuostolių (žalos) atsiradimo klientui. Pažymėtina, kad minėta sutartis pagal iš anksto banko parengtą tipinę formą sudaryta kliento (vartotojo) prisijungimo būdu. Taigi galimų nuostolių, naudojant atsiskaitymams mokėjimo kortelę, atsiradimo rizika, taip pat įrodinėjimo našta nustatant atliktų mokėjimų teisėtumą bei banko kaltę, kuri pagal įstatymus tenka bankui, standartinėmis sutarties sąlygomis nepagrįstai perkelta banko klientui (vartotojui). B-ko mokėjimo kortelės išdavimo ir aptarnavimo sutartimi ne tik nesąžiningai paneigta banko kaltės prezumpcija, bet ir neteisėtai apribota bei panaikinta banko civilinė atsakomybė už kliento (vartotojo) turtui galimą padaryti žalą banko veikloje. Todėl nėra pagrindo vadovautis tomis šalių sudarytos banko mokėjimo kortelės išdavimo ir aptarnavimo sutarties sąlygomis, kurios prieštarauja anksčiau išdėstytiems įstatymuose įtvirtintiems bankų civilinės atsakomybės principams ir įrodinėjimo naštos paskirstymo bylose, kuriose sprendžiami bankų civilinės atsakomybės dėl jų profesinėje veikloje klientams kilusių nuostolių (žalos), taisyklėms (CK 47 straipsnis, 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, 45 straipsnis, 48 straipsnio 3 dalis, nuo 2001 m. liepos 1 d. galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1. 5 straipsnio 1 ir 4 dalys). Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai byloje išvadas padarė ne iki galo ištyrę ir įvertinę visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, nesilaikydami anksčiau nurodytų įrodinėjimo ir įrodymų naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Lenkijoje 1999 m. rugpjūčio 29 d. pinigai paimti naudojant suklastotą kortelę. Tačiau įrodymų, iš kurių teismas galėtų padaryti tokią išvadą, byloje nėra. Teismas neišsiaiškino, ar pagal Lenkijos banko, kurio bankomatu buvo naudojamasi, UAB „Mokėjimo kortelių sistemos”, atsakovo ir kitų asmenų užfiksuotus bei išaugotus duomenis išvis įmanoma nustatyti ginčijamų transakcijų metu panaudotos kortelės tapatumą, ar minėtų ir byloje esančių duomenų pagrindu turintys specialių žinių asmenys gali šią aplinkybę nustatyti, ar atsakovo ieškovui išduoto tipo „Maestro” kortelę 1999 metais buvusiu techniniu lygiu galima buvo suklastoti, ar tai buvo įmanoma atlikti be paties kortelės turėtojo žinios (pavyzdžiui, naudojant kortelę įprastu būdu bankomatuose, atsiskaitant kortele už prekes ar paslaugas). Be to, ieškovas tik teigia, jog jis turi originalią mokėjimo kortelę, bet pati kortelė nepateikta ir prie bylos nepridėta. Bylą nagrinėję teismai nustatė, jog 1999 m. rugpjūčio 29 d. Gdansko banko bankomatuose Bialystoke atliekant mokėjimus, kurių pagrįstumą ieškovas ginčija, buvo panaudotas ieškovui, kaip kortelės turėtojui, banko suteiktas PIN kodas. Šios aplinkybės tinkamas nustatymas bei jos įrodomosios reikšmės įvertinimas ir įrodymų naštos dėl jos paskirstymas galėjo nulemti teisingą bylos išsprendimą. Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nepatikrino, ar banko pateikti įrodymai – techninė dokumentacija – iš tiesų pagrindžia banko atstovų teiginius, jog buvo panaudotas originalus PIN kodas, be to, jog jis iš pirmo karto įvestas teisingai. Neįvertintas ir PIN kodo bei jo naudojimo saugumo lygis, nors šio lygio nustatymas turi esminę įtaką PIN kodo panaudojimo įrodomajai reikšmei nustatyti bei tinkamai paskirstyti įrodymų naštą dėl PIN kodo panaudojimo tarp šalių. Neišaiškintos taip pat šios reikšmingos aplinkybės: kokie duomenys elektroniniu formatu buvo saugomi ieškovui išduotoje „Maestro” mokėjimo kortelėje, ar pačioje mokėjimo kortelėje buvo įrašytas sąskaitos likutis, ar atsiskaitinėjant kortele joje įrašyti duomenys keitėsi ir būtent kokiu būdu, ar atsiskaitant atsakovo išduota „Maestro” kortele Lenkijoje 1999 metais suma kortelėje buvo rezervuojama ir pinigų faktiškas nurašymas nuo „Maestro” kortelės turėtojo sąskaitos atliekamas vėliau, ar šios operacijos buvo atliekamos realaus laiko režimu, ar ta aplinkybė, jog 1999 m. rugpjūčio 30 d. su jo turima kortele patikrinęs sąskaitos likutį Vilniuje esančiame atsakovo filiale ieškovas sužinojo, jog nuo jo sąskaitos buvo nurašyta nemaža suma, rodo, kad Lenkijoje buvo naudojama originali atsakovo išduota kortelė, ar techniniu lygiu buvo galimybė atsiskaitymo „Maestro” kortelėmis sistemose 1999 metais be kortelės turėtojo žinios ir jo neatsargumo atkurti PIN kodą, ar duomenys apie neteisingai įvestą PIN kodą buvo fiksuojami, ar įmanoma nustatyti, jog PIN kodas teisingai įvestas iš pirmo karto, ar pagal byloje esančius duomenis galima kategoriškai tvirtinti, jog iš tiesų Lenkijoje nebuvo bandoma paimti pinigų viršijant ieškovo sąskaitos likutį, ar pateikti visi galimi techniniai duomenys, turintys reikšmės sprendžiant paskutinį minėtą klausimą, ir ar pateikta pakankamai duomenų, ar ieškovas kreipėsi į atsakovą iškart patikrinęs sąskaitos likutį ir sužinojęs, kad likutis gerokai sumažėjęs, ar pinigų paėmimo Lenkijoje operacijų metu bankomatai, kuriuose šios operacijos atliktos, buvo aprūpinti vaizdo kameromis, ar buvo filmuojama, jeigu buvo filmuojama, kiek laiko Gdansko bankas saugojo vaizdo kamerų, kurios galėjo užfiksuoti ieškovo ginčijamas operacijas atlikusius asmenis, įrašus, kada buvo parengta 1999 m. rugsėjo 1 d. ataskaita, kas ją faktiškai parengė – atsakovas ar UAB „Mokėjimo kortelių sistemos”, kada išsiuntė ir kada ją faktiškai gavo ieškovas, kodėl 1999 m. rugsėjo 1 d. ataskaitoje nematyti 1999 m. rugpjūčio 29 d. Gdansko banko bankomatuose atliktos transakcijos, per kiek laiko apie Gdansko banko bankomatuose Bialystoke, Lenkijoje atliktus atsiskaitymus atsakovo išduotomis „Maestro” kortelėmis 1999 metais įprastine tvarka atsakovas atsiskaitydavo savo klientams. Nustatę, jog nėra pakankamai įrodymų išaiškinti esmines bylos aplinkybes, kuriomis šalys grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, teismai privalėjo išaiškinti šalims teisę pateikti papildomus tokias aplinkybes patvirtinančius įrodymus bei įrodymų nepateikimo pasekmes (CPK 15 straipsnis, 58 straipsnio 2 dalis). Tačiau šių veiksmų teismai neatliko, išsprendė bylą nesilaikydami įrodinėjimo ir įrodymų naštos paskirstymo taisyklių, dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Todėl abiejų instancijų teismų sprendimų negalima laikyti teisėtais ir pagrįstais, jie naikintini kasacine tvarka (CPK 3542 straipsnio 2 dalis). Iš naujo nagrinėjantis bylą teismas turi tinkamai, nepažeisdamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, nustatyti visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, įvertinti šalių pateiktus įrodymus. Pažymėtina, kad daugelis turinčių reikšmės bylai klausimų, susijusių su atsiskaitymo „Maestro” kortelėmis sistemos veikimo 1999 metais parametrais, „Maestro” kortelių, jas aptarnaujančių bankomatų ir terminalų, programų, duomenų perdavimo ir kaupimo įrenginių bei kitų sistemos dalių apsaugos lygiu, yra techninio pobūdžio, reikalauja specialių žinių. Siekiant tinkamai juos išspręsti, svarstytinas klausimas dėl ekspertizės paskyrimo (CPK 87 straipsnis). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 368 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 370 straipsniu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 13 d. sprendimą ir Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2001 m. kovo 26 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus miesto 2–ajam apylinkės teismui. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |