Paieška : Teismų praktika LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS NrLIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#13577: Svečiai
#2: Vartotojai
#5713: Registruoti vartotojai

# Moderator
# IngaMay


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ
SKYRIAUS
TEISĖJŲ
KOLEGIJŲ NUTARTYS

1. 2. Dėl advokatų
profesinės etikos taisyklių

Advokatų profesinės etikos taisyklių 3 punktas reikalauja, kad advokatas ar
advokato padėjėjas tiksliai ir nenukrypstamai laikytųsi įstatymų, būtų aukštos
moralės ir nepriekaištingo elgesio. T-ėl nepakanka įvertinti advokato veiklą
tik įstatymų aspektu, bet būtina jo veiksmus vertinti ir profesinę etiką
reguliuojan­čių normų kontekste. Konstatavimas, kad advokato ar advokato padėjėjo
veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, todėl baudžiamosios teisės prasme jo
veiksmai yra neprie­kaištingi, automatiškai dar nereiškia, kad nebuvo pažeisti
ir profesinės eti­kos reikalavimai. Pagal Lietuvos Respublikos advokatūros
įstatymo 19, 20, 40 ir 43 straipsnius pagrindas taikyti drausmines sankcijas
(taip pat pačias griež­čiausias – išbraukimą iš advokatų ar advokatų padėjėjų
sąrašo) advokatui ar advokato padėjėjui yra ne tik įstatymų, bet ir profesinės
etikos taisyklių pažei­dimas.
Asmens įrašymas į advokatų padėjėjų sąrašą reiškia, kad jis yra saisto­mas
advokatų profesinės etikos taisyklių reikalavimų. Ši nuostata yra esminė, nes
Advokatų profesinės etikos taisyklės taikytinos ne visiems teisininkams, o tik
advokatams ir advokatų padėjėjams.

Kasacinės instancijos teismo                                                                 Civilinė
byla Nr. 3K-3-584/1999 m.
pranešėjas V. M-a-,                                                                      Bylų
kategorija 1
apeliacinės instancijos teismo                                        
teismo panešėja N. Cikoto,
pirmosios instancijos teismo
teisėjas P. S-s

NUTARTIS

1999 m. lapkričio 4 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko
R. Č-os, teisėjų V. M-o ir B. P-o,
viešame teismo posėdyje kasacine tvarka
išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo – Lietuvos advokatų tarybos kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
1999 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A-o
M-aus ieškinį atsakovui – Lietuvos advokatų tarybai dėl nutarimo
išbraukti iš advokatų padėjėjo sąrašo panaikinimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija

nustatė:

Ieškovas A. M-us 1997 m. gegužės 9 d.
kreipėsi su ieškiniu į Vil­niaus miesto 2–ąjį apylinkės teismą. Ieškininiame
pareiškime ieškovas nurodė, kad 1995 m. vasario 21 d. jis buvo įrašytas į
Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą; advo­kato padėjėjo praktiką atliko pas
Vilniaus 2–osios advokatų kontoros advokatę M. M-ę; 1996 m. birželio 22
d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą dėl poveikio
liudytojai A. S-ajai, pagal požymius nusikaltimo, numatyto Lietuvos BK 297
straipsnyje; šioje byloje ieškovas buvo apklaustas liudytoju, o vėliau –
įtariamuoju; 1996 m. lapkričio 5 d. baudžiamoji byla ieškovo atžvilgiu buvo
nutraukta pagal Lietuvos BPK 5 straipsnio 2 punktą (nesant ieškovo veiksmuose
nusikaltimo sudėties); 1997 m. balandžio 24 d. Lietuvos advokatų tarybos
nutarimu ieškovas už Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 25 straipsnio
pažeidimą bei įstatyme nenumatytų ir neleistinų priemonių naudojimą buvo
išbrauktas iš advokatų padėjėjų sąrašo, tačiau šio nutarimo motyvai jam nebuvo
nurodyti. Ieškovas, manydamas, kad iš advokatų padėjėjų sąrašo išbrauktas
nepagrįstai, prašė teismą panaikinti 1997 m. lapkričio 24 d. Lietuvos advokatų
tarybos nutarimą dėl jo išbraukimo iš advokatų padėjėjų sąrašo ir grąžinti jį į
advokato padėjėjo darbą.
Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 1998 m.
sausio 27 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad
nors baudžiamoji byla ieško­vui A. M-ui buvo nutraukta, tačiau iš
byloje esančios medžiagos matyti, jog ieškovas buvo susitikęs su D. Z-adze,
nuteistu už poveikio darymą liudytojai A. S-ajai; liudytoja A. S-aja
patvirtino, kad ieškovas A. M-us per D. Z-adzę bandė jai daryti
poveikį; teismo nuomone, šiais veiksmais ieškovas pažeidė Advokatų profesinės
etikos taisyklių 29 straipsnio 2 dalį; be to, ieškovas atliko gynėjo pareigas,
nors Lietuvos BPK 54 straipsnis tokios teisės advokato padė­jėjui nesuteikia;
ieškovas oficialiame dokumente – advokato orderyje nurodė žinomai melagingus
duomenis, įvardydamas save advokatu, nors pagal Lietuvos Respub­likos
advokatūros įstatymo 6 straipsnį advokatu gali vadintis tik asmuo, įrašytas į
advokatų sąrašą; neteisingus duomenis ieškovas nurodė ir savo vizitinėje
kortelėje, pasiva­dindamas Vilniaus miesto 2–osios advokatų kontoros teisininku
(b. l. 115–116).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 1998 m. liepos 28 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį
skundą ir Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija nutartyje nurodė, kad baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina,
jog Lietuvos advokatų taryba pagrįs­tai išbraukė ieškovą iš advokatų padėjėjų
sąrašo, nes ieškovas, būdamas advokato padėjėju, nepagrįstai naudojosi advokato
teisėmis ir R. Čapo gynybai naudojo neteisėtus gynybos priemones ir būdus
(b. l. 156–157).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. kovo 9 d. nutartimi iš dalies patenkino
ieškovo A. M-aus kasacinį skundą, panaikino Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998m. liepos 28 d. nutartį ir bylą
perdavė nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui ape­liacine tvarka.
Teisėjų kolegija nutartyje nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos nutartis neatitinka CPK 340 straipsnio reikalavimų;
teismas nekonstatavo, kokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra
nustatytos, kokie įrodymai patvirtina ieškovo išbraukimo iš advokato padėjėjų
sąrašo pagrįstumą; teismas, vertindamas ieškovo veiksmus, be Lietuvos BPK,
turėjo vado­vautis ir Advokatų profesinės etikos taisyklėmis; ieškovas baudžiamojoje
byloje atliekamuose procesiniuose veiksmuose dalyvavo pagal susitarimą su
advokate – praktikos vadove; nepagrįstai pripažinta, kad įrašas ieškovo
vizitinėje kortelėje „teisininkas” yra neteisingas, nes ieškovas turi
teisininko diplomą (b. l. 198–201).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, iš naujo nagrinėdama bylą apeliacinė tvarka, 1999 m. gegužės
19 d. sprendimu ieškovo A. M-aus ieškinį patenkino, panaikino Vilniaus
miesto 2–ojo apylinkės teismo 1998 m. sausio 27 d. sprendimą, Lietuvos advokatų
tarybos 1997 m. balandžio 24 d. nutarimą ir grąžino ieškovą į advokato padėjėjo
darbą. Teisėjų kolegija nutartyje nurodė, kad Lietuvos Respublikos advokatūros
įstatymo 22 straipsnis numato, jog advokato padėjėjo praktikos atlikimo tvarką
nustato Lietuvos advokatūros statutas bei susitarimas tarp advokato ir advokato
padėjėjo. Kadangi Advokatūros statutas nepriimtas ir nėra reglamentuota, koks
turi būti susitarimas tarp advokato ir jo padėjėjo, tai, teismo nuomone, advokato
padėjėjas savo profesinei veiklai turi turėti praktikos vadovo – advokato
sutikimą; atlikti procesinius veiksmus baudžiamojoje byloje ieš­kovui leido jo
praktikos vadovė – advokatė M. M-ė, todėl ieškovo veiksmai negali būti
vertinami kaip BPK normų pažeidimas; byloje nėra objektyvių duomenų, kad
ieškovas darė neteisėtą poveikį liudytojai A. S-ajai; nors teismas
konstatavo, kad ieškovas savo vizitinėje kortelėje nurodė neteisingus duomenis,
tačiau byloje nei vizitinės kortelės, nei jos nuorašo nėra, todėl, teismo
nuomone, nebuvo pagrindo išbraukti ieškovą iš advokato padėjėjų sąrašo
(b. l. 230–232).
Atsakovas – Lietuvos advokatų taryba kasaciniu
skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 19 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus
miesto 2–ojo apylinkės teismo 1998 m. sausio 27 d. sprendimą. Kasacinis skundas
grindžiamas tokiais argumentais:
1) teismas neteisingai išaiškino Lietuvos
Respublikos advokatūros įstatymą ir Advokatų profesinės etikos taisykles;
2) ieškovo atlikti veiksmai – savęs įvardijimas
advokatu advokato orderyje, kreipimasis į kitą advokatą leisti dalyvauti
baudžiamojoje byloje ir ginti kaltinamąjį, nors tai akivaizdžiai prieštarauja
advokato profesinei etikai, Vilniaus apygardos teismo sprendime nėra aptarti ir
neįvertinti;
3) ieškovas pažeidė Advokatūros įstatymo 6
straipsnį ir Advokatų profesinės etikos taisyklių 4 punkto 2 dalį, nes save
įvardijo advokatu, savo vizitinėje kortelėje nenurodė, kad yra advokato padėjėjas,
susitikinėjo su D. Z-adze ir G. Mesoprian už baudžiamosios bylos proceso ribų,
ėmėsi advokato vaidmens R. Čapo byloje.
Ieškovas A. M-us savo atsiliepime prašė
atsakovo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 19 d. sprendimą, nes
kasatorius nenurodo, kokios konk­rečiai materialinės teisės normos buvo
netinkamai taikomos ar neteisingai išaiškintos bei  kokiais veiksmais ir kaip jos buvo pažeistos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija

konstatuoja:

Lietuvos CPK 358 straipsnio 1 dalis nustato, kad
kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina
apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas,
spręsdamas tik teisės, o ne fakto klausimus, netiria iš naujo bylos faktinių
aplinkybių ir įrodymų, o tikrina, ar bylą nagrinėję teismai, atsižvelgiant į jų
nustatytus faktus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas. Bylą nagrinėjusių teismų
nustatytų faktų teisinis vertinimas, t. y. faktų teisinis kvalifikavimas, yra
teisės klausimas. T-ėl kasacinis teismas turi tikrinti ir pasisa­kyti, ar bylą
nagrinėję teismai teisingai kvalifikavo jų nustatytus faktus.
Iš bylos medžiagos, kasacinio skundo ir
atsiliepimo į kasacinį skundą matyti, kad bylą nagrinėję teismai ir bylos šalys
skirtingai teisiškai vertino tuos pačius faktus. Tiek bylos šalys, tiek ir
teismai pripažino tuos faktus esant, tačiau teisiškai juos kvalifikavo ir
kvalifikuoja skirtingai. Teisinio kvalifikavimo objektu buvo ieškovo
A. M-aus veiksmai, atlikti jam esant advokato padėjėju, tiek R. Čapo
baudžiamosios bylos parengtinio tardymo metu, tiek ir ne šios baudžiamosios
bylos rėmuose.
Atsakovo kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija ir
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija neteisingai
aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos advoka­tūros įstatymą ir Advokatų
profesinės etikos taisykles, nes neteisingai teisiškai kvalifikavo ieškovo
A. M-aus veiksmus. Taigi kasacinio skundo argumentai susiję su tinkamu
Advokatūros įstatymo ir Advokatų profesinės etikos taisyklių aiški­nimu ir
taikymu, t. y. keliami teisės klausimai (CPK 3542 str. 2 d. ), dėl kurių turi
pasisakyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija.
Teisiškai vertinant advokato ar advokato padėjėjo
veiksmus atsižvelgtina į specifinę advokatūros padėtį ir jos vaidmenį valstybės
teisinėje sistemoje. Advokato paskirtis – teisėtais būdais ir priemonėmis ginti
savo kliento teises bei teisėtus inte­re­sus ir siekti, kad būtų įvykdytas
teisingumas. Advokato profesija yra viena iš profesijų rūšių, kurios atstovams
yra taikomi didesni, reiklesni elgesio standartai. Advokato ar advokato
padėjėjo veiklai taikomi ne vien tik žmogiški elgesio standartai, bet ir
specialūs reikalavimai, nustatyti tiek advokatūros veiklą reguliuojančiuose
įsta­tymuose, tiek ir profesinės etikos taisyklėse. Profesinės etikos taisyklėse
nustatyti reikalavimai advokato elgesiui yra objektyviai būtini: tik
nepriekaištingo profesinio elgesio žmogui gali būti patikėta dalyvauti
teisingumo įgyvendinimo procese. Leidi­mas šiame procese dalyvauti bet kam,
neatsižvelgiant į jo elgesį, diskredituotų pačią teisingumo įgyvendinimo idėją.
G-o santykio atsiradimo metu galiojo 1992 m.
rugsėjo 16 d. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas ir Advokatų profesinės
etikos taisyklės, patvir­tintos Lietuvos advokatų tarybos 1996 m. sausio 23 d.
nutarimu. Advokatūros įstatymo 7 straipsnis nustatė, kad vienas iš advokatų
veiklos Lietuvos Respublikoje principų yra įstatymų ir profesinės etikos
taisyklių laikymasis. Pagal Advokatų profesinės etikos taisyklių 51 punktą šios
Taisyklės taikomos taip pat ir advokato padėjėjams. Advokatų profesinės etikos
taisyklių 3 punktas reikalauja, kad advokatas ar advokato padėjėjas tiksliai ir
nenukrypstamai laikytųsi įstatymų, būtų aukštos moralės ir nepriekaištingo
elgesio. T-ėl nepakanka įvertinti advokato veiklą tik įstatymų aspektu, bet
būtina jo veiksmus vertinti ir profesinę etiką reguliuojančių normų kontekste.
Konstatavimas, kad advokato ar advokato padėjėjo veiksmuose nėra nusikaltimo
sudėties, todėl baudžiamosios teisės prasme jo veiksmai yra neprie­kaištingi,
automatiškai dar nereiškia, kad nebuvo pažeisti ir profesinės etikos
reikalavimai. Pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 19, 20, 40 ir 43
strai­psnius pagrindas taikyti drausmines sankcijas (taip pat pačias
griežčiausias – išbraukimą iš advokatų ar advokatų padėjėjų sąrašo) advokatui
ar advokato padėjėjui yra ne tik įstatymų, bet ir profesinės etikos taisyklių
pažeidimas. Taigi ieškovo A. Mar­cin­kevičiaus veiksmai turi būti teisiškai
vertinami tiek galiojančių įstatymų, tiek ir Advokatų profesinės etikos
taisyklių kontekste, o ne vien baudžiamųjų įsta­tymų kontekste.
Siekiant užtikrinti tinkamą asmenų, norinčių
tapti advokatais, profesinį pasirengimą, yra nustatyta privaloma advokato
praktika (Advokatūros įstatymo 8, 18–22 str. ). Asmuo, įrašytas į advokatų
padėjėjų sąrašą, neįgyja advokato teisinio statuso, nes advokatu laikomas ir
juo gali vadintis tik asmuo, įrašytas į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą
(Advokatūros įstatymo 1 str. ). Tačiau asmens įrašymas į advokatų padėjėjų
sąrašą reiškia, kad jis yra saistomas advokatų profesinės etikos taisyklių
reikalavimų. Ši nuostata yra esminė, nes Advokatų profesinės etikos taisyklės
taikytinos ne visiems teisininkams, o tik advokatams ir advokatų padėjėjams.
Advokatų profesinės etikos taisyklių 1 punktas
reikalauja, kad advokatas ir advokato padėjėjas savo funkcijas vykdytų dorai,
sąžiningai ir rūpestingai. Advokato ir advokato padėjėjo pareigos būti
sąžiningu sudėtinė dalis yra teisingos informacijos apie save atskleidimas savo
klientams ir kitiems asmenims. Teisinę pagalbą teikiantis asmuo, nepriklausomai
nuo to, kokiame statuse – advokato ar advokato padėjėjo – jis veiktų, turi
pareigą visais atvejais įvardyti savo tikrąjį statusą – advokato ar advokato
padėjėjo, nes tai tiesiogiai siejasi su teisines paslaugas teikiančiojo
įgaliojimais. Šis reikalavimas logiškai išplaukia tiek iš Advokatų profesinės
etikos taisyklių reika­lavimų, tiek ir bendros pareigos elgtis sąžiningai.
Asmenys, turėdami reikalą su save advokatu ar advokato padėjėju įvardijančiu
asmeniu, suvokia ir žino, kad juos konsultuoja ne bet koks teisininkas, o
teisininkas, kuriam taikomi Advokatūros įsta­tymo ir advokato profesinės etikos
reikalavimai. Tokia informacija kartu suponuoja kliento ar kito asmens
pasitikėjimą advokatu ar advokato padėjėju, jo kvalifikacija ir atitinkama
profesine etika. Jeigu asmuo, faktiškai esantis advokato padėjėju, tokiu savęs
aplinkiniams neįvardija, tai jis ne tik elgiasi nesąžiningai neatskleisdamas
apie save teisingos informacijos, bet ir pažeidžia profesinę etiką, nes
pateikia netikslią ir klaidinančią informaciją.
Byloje yra ieškovo A. M-aus vizitinė
kortelė, kurioje nurodyta, kad jis yra teisininkas ir dirba Vilniaus 2–ojoje
advokatų kontoroje. Taigi ieškovas A. Mar­cinkevičius, nurodydamas savo
darboviete Vilniaus 2–ąją advokatų kontorą ir būdamas įrašytas į advokatų
padėjėjų sąrašą, neatskleidė apie save tikslios informacijos, kurią bet koks
nuovokus ir sąžiningas advokato padėjėjas, įvertindamas įstatymo jam
suteikiamas ypatingas teises ir pareigas, turėtų nurodyti apibrėždamas savo
profesinį statusą. T-t omenyje Advokatų profesinės etikos taisyklių 6 punkte
numatytą reklamos draudimą, vizitinė kortelė yra viena iš nedaugelio priemonių,
kurių pagalba asmuo, visuomenė gali gauti informaciją apie asmens darbą
advokatu ar jo padėjėju. Taigi nurodyti tikslią informaciją advokato ar jo
padėjėjo vizitinėje kortelėje svarbu ir dėl šios priežasties.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vertin­dama šį informacijos neatskleidimo faktą,
nurodė, kad įrašas „teisininkas” ieškovo vizitinėje kortelėje yra teisingas,
nes ieškovas turi teisininko diplomą. Tokia išvada būtų teisinga ir pakankama,
jeigu ieškovas nebūtų buvęs įrašytas į advokatų padėjėjų sąrašą. Žodis „teisininkas”
nusako tik asmens išsimokslinimą ir profesiją pačia bendriausia prasme. Tuo
tarpu teisininkas gali dirbti labai įvairų teisinį darbą, kuriam taikomi
nevienodi kvalifikaciniai ir profesinės etikos reikalavimai. Ieškovas, būdamas
advokato padėjėju ir įvardydamas save tik kaip teisininką, o ne kaip advokato
padė­jėją, pateikė apie save klaidinančią informaciją. Kartu ieškovas, save
įvardydamas tik kaip teisininką, klientams ir kitiems asmenims davė pakankamą
pagrindą manyti, kad jam nėra taikomi Advokatų profesinės etikos taisyklių
reikalavimai. Vengdamas atskleisti apie savo darbą tikslią informaciją,
ieškovas išreiškė savo nepagarbą advo­katūrai, kurios nariu jis ruošėsi tapti.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija taip pat nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra ieškovo
vizitinės kortelės. Byloje yra ieškovo A. M-aus vizitinės kortelės
originalas. Kad save vizitinėje kortelėje įvar­dijo teisininku, o ne advokato
padėjėju, pripažino ir pats ieškovas.
Kitas byloje nustatytas faktas, paties ieškovo
neginčytas, tačiau teismų skir­tingai vertintas, yra ieškovo užpildytas
advokato orderis, kuriame ieškovas save nurodė kaip advokatą, o ne kaip
advokato padėjėją. Advokatūros įstatymo 1 ir 6 straipsniai aiškiai ir nedviprasmiškai
nustato, kas gali būti advokatu ir juo vadintis. Oficialiame dokumente –
advokato orderyje save įvardydamas advokatu, ieškovas pažeidė Advokatūros
įstatymo 1 ir 6 straipsnius, pagal kuriuos vadintis advokatu gali tik asmuo,
įrašytas į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą. Advokato orderyje pateik­damas
apie save klaidingą informaciją ieškovas taip pat pažeidė Advokatų profesinės
etikos taisyklių 1 punkto reikalavimą atlikti savo funkcijas dorai, sąžiningai
ir rūpestingai. Esant tokioms aplinkybėms Lietuvos advokatų taryba turėjo
pakankamą pagrindą ieškovo veiksmus (įvardijimą savęs advokato orderyje kaip
advokato, o vizitinėje kortelėje – kaip teisininko) vertinti kaip profesinės
etikos taisyklių pažeidimą ir taikyti jam sankcijas.
Pagal Lietuvos BPK 54 straipsnio 1 dalį gynėju
baudžiamojoje byloje gali būti tik advokatas. Vadinasi, tik asmuo, įrašytas į
advokatų sąrašą, baudžiamojoje byloje gali atlikti procesinius veiksmus,
susijusius su gynyba. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ieškovas R. Čapo
baudžiamosios bylos parengtinio tardymo metu savarankiškai atliko kai kuriuos
procesinius veiksmus: kreipėsi į R. Čapo advo­katą K. K-ą prašydamas leisti
ginti R. Čapą (b. l. 74); uždavinėjo klausimus akistatos metu ir pasirašė
akistatos protokolą (b. l. 69–75); užpildė advokato orderį ir reikalavimą
atvesti tardyti (b. l. 28); pasirašė skundą dėl tardytojos veiksmų (b. l. 20–27).
Tiek Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, tiek
ir pats ieškovas nurodė, kad atskirus procesinius veiksmus jis atliko advokatės
– praktikos vadovės nurodymu. Tiek ieškovo, tiek ir Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuomone, nesant Advokatūros statuto,
kuris regu­liuotų advokato praktikos atlikimą, ieškovas galėjo atlikti visus
veiksmus, kuriuos jam pavedė atlikti praktikos vadovė.
Tačiau toks Advokatūros ir BPK atitinkamų
straipsnių aiškinimas yra nepagrįstas. Advokatūros įstatymo 22 straipsnis
numatė, kad advokato padėjėjo praktikos atlikimo tvarką nustato Lietuvos advokatūros
statutas bei susitarimas tarp advokato ir asmens, norinčio atlikti advokato
padėjėjo praktiką. Advokatūros statuto tuo metu, kai advokato praktiką atliko
ieškovas A. M-us, iš tiesų nebuvo. Tačiau ši aplinkybė neatleido nei
advokato – praktikos vadovo, nei advokato padėjėjo nuo pareigos laikytis
imperatyvių teisės normų reikalavimų bei Advokatų profesinės etikos taisyklių.
Imperatyvios draudžiančiosios teisės normos galioja nepriklauso­mai nuo to,
buvo ar ne priimtas Advokatūros statutas, kuris galėjo tik detalizuoti advokato
praktikos atlikimo tvarką. Imperatyvios draudžiančiosios teisės normos buvo
pakankamai aiškios: vadintis advokatu ir veikti kaip advokatui, taigi
savarankiškai atlikti gynybos veiksmus baudžiamajame procese, galėjo tik advokatas,
o ne advokato padėjėjas (Advokatūros įstatymo 2 ir 6 str. , BPK 54 str. ). Netgi
esant advokatės – praktikos vadovės pavedimui, ieškovas neturėjo teisės veikti
savarankiškai kaip gynėjas, pažeisdamas imperatyvias įstatymo normas ir
prioritetą teikdamas praktikos vadovės nurodymams. Esant tokiam praktikos
vadovės pavedimui, ieškovas turėjo atsisakyti jį vykdyti, kaip prieštaraujantį
įstatymui ir profesinei etikai. Iš R. Čapo ir A. S-ajos akistatos protokolo
matyti, kad didžiąją dalį klausimų A. S-ajai uždavė būtent ieškovas
A. M-us, o ne R. Čapo gynėja advokatė M. M-ijo­šienė. Tokiu būdu
ieškovas A. M-us, pažeisdamas Advokatūros įstatymo ir BPK imperatyvias
normas bei profesinės etikos taisykles, šiame baudžiamojo proceso epizode tapo
faktišku R. Čapo gynėju, pakeisdamas savo praktikos vadovę advokatę
M. M-ę.
Kiekvienam privalu laikytis įstatyme nustatytų
draudimų. Advokatas ir advokato padėjėjas, būdami teisinės sistemos dalis, savo
veikloje ne tik turi laikytis įstatymo, bet ir patys ginti įstatymo dvasią,
teisingumo ir teisėtumo idealus. Įstatymo reikalavimų nepaisymas diskredituoja
advokato profesiją ir žemina jos prestižą. Advokatas ar advokato padėjėjas,
pažeidęs imperatyvius įstatymo reikalavimus, negali teisintis nei įstatymo ar
profesinės etikos taisyklių nežinojimu, nei nepakankamu įstatymo detalumu.
Įstatymo ir profesinės etikos taisyklių nuostatas advokatas ar advokato
padėjėjas privalo žinoti ex officio. Dėl šių priežasčių imperatyvių
įstatymo normų, draudžiančių advokato padėjėjui atlikti gynėjo funkcijas,
pažeidimas laikytinas profesijos prestižą žeminančiu poelgiu (Advokatų
profesinės etikos taisyklių 4 p. ). Esant tokioms aplinkybėms, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja, kad
Lietuvos advokatų taryba turėjo pakankamą teisinį pagrindą pašalinti ieškovą
A. M-ų iš advokato padėjėjo darbo ir išbraukti jį iš advokato padėjėjų
sąrašo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, teisiškai vertindamos ieškovo A. M-aus veiksmus,
netinkamai aiškino Advokatūros įstatymo 2, 6, 7, 22 straipsnius, BPK 54
straipsnį ir Advokatų profesinės etikos taisykles, todėl jų nutartis ir
sprendimas naikintini (CPK 3542 str. 2 ir 5 d. ).
Iš bylos medžiagos matyti, kad svarstant ir
vertinant ieškovo A. M-in­kevičiaus veiklą Lietuvos advokatų taryboje, buvo
laikytasi pagrindinių sąžiningo proceso taisyklių: ieškovas A. M-us
buvo pakviestas į Tarybos posėdį, jam buvo suteikta galimybė gintis išdėstant
savo poziciją žodžiu ir raštu, buvo išklausyta jo praktikos vadovė advokatė
M. M-ė ir advokatas K. K-a-. T-ėl naikinti skundžiamą Advokatų
tarybos nutarimą dėl procedūrinių pažeidimų pagrindo taip pat nėra.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi
Lietuvos CPK 368 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 370 straipsniu,
nutarė:

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 9 d. nutartį bei Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 19
d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 1998 m. sausio
27 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 1998 m. liepos 28 d. nutartį.
Nutartis galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.

Teisėjų kolegijos pirmininkas                                                                                         R.
Č-a

Teisėjai                                                                                                             V. M-a-
                                                                                                                                    B.
P-a-

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.82381 sekundės -