|
|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 2. Dėl advokatų profesinės etikos taisyklių Advokatų profesinės etikos taisyklių 3 punktas reikalauja, kad advokatas ar advokato padėjėjas tiksliai ir nenukrypstamai laikytųsi įstatymų, būtų aukštos moralės ir nepriekaištingo elgesio. T-ėl nepakanka įvertinti advokato veiklą tik įstatymų aspektu, bet būtina jo veiksmus vertinti ir profesinę etiką reguliuojančių normų kontekste. Konstatavimas, kad advokato ar advokato padėjėjo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, todėl baudžiamosios teisės prasme jo veiksmai yra nepriekaištingi, automatiškai dar nereiškia, kad nebuvo pažeisti ir profesinės etikos reikalavimai. Pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 19, 20, 40 ir 43 straipsnius pagrindas taikyti drausmines sankcijas (taip pat pačias griežčiausias – išbraukimą iš advokatų ar advokatų padėjėjų sąrašo) advokatui ar advokato padėjėjui yra ne tik įstatymų, bet ir profesinės etikos taisyklių pažeidimas. Asmens įrašymas į advokatų padėjėjų sąrašą reiškia, kad jis yra saistomas advokatų profesinės etikos taisyklių reikalavimų. Ši nuostata yra esminė, nes Advokatų profesinės etikos taisyklės taikytinos ne visiems teisininkams, o tik advokatams ir advokatų padėjėjams. Kasacinės instancijos teismo Civilinė byla Nr. 3K-3-584/1999 m. pranešėjas V. M-a-, Bylų kategorija 1 apeliacinės instancijos teismo teismo panešėja N. Cikoto, pirmosios instancijos teismo teisėjas P. S-s NUTARTIS 1999 m. lapkričio 4 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko R. Č-os, teisėjų V. M-o ir B. P-o, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo – Lietuvos advokatų tarybos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A-o M-aus ieškinį atsakovui – Lietuvos advokatų tarybai dėl nutarimo išbraukti iš advokatų padėjėjo sąrašo panaikinimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nustatė: Ieškovas A. M-us 1997 m. gegužės 9 d. kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus miesto 2–ąjį apylinkės teismą. Ieškininiame pareiškime ieškovas nurodė, kad 1995 m. vasario 21 d. jis buvo įrašytas į Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą; advokato padėjėjo praktiką atliko pas Vilniaus 2–osios advokatų kontoros advokatę M. M-ę; 1996 m. birželio 22 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą dėl poveikio liudytojai A. S-ajai, pagal požymius nusikaltimo, numatyto Lietuvos BK 297 straipsnyje; šioje byloje ieškovas buvo apklaustas liudytoju, o vėliau – įtariamuoju; 1996 m. lapkričio 5 d. baudžiamoji byla ieškovo atžvilgiu buvo nutraukta pagal Lietuvos BPK 5 straipsnio 2 punktą (nesant ieškovo veiksmuose nusikaltimo sudėties); 1997 m. balandžio 24 d. Lietuvos advokatų tarybos nutarimu ieškovas už Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 25 straipsnio pažeidimą bei įstatyme nenumatytų ir neleistinų priemonių naudojimą buvo išbrauktas iš advokatų padėjėjų sąrašo, tačiau šio nutarimo motyvai jam nebuvo nurodyti. Ieškovas, manydamas, kad iš advokatų padėjėjų sąrašo išbrauktas nepagrįstai, prašė teismą panaikinti 1997 m. lapkričio 24 d. Lietuvos advokatų tarybos nutarimą dėl jo išbraukimo iš advokatų padėjėjų sąrašo ir grąžinti jį į advokato padėjėjo darbą. Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 1998 m. sausio 27 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad nors baudžiamoji byla ieškovui A. M-ui buvo nutraukta, tačiau iš byloje esančios medžiagos matyti, jog ieškovas buvo susitikęs su D. Z-adze, nuteistu už poveikio darymą liudytojai A. S-ajai; liudytoja A. S-aja patvirtino, kad ieškovas A. M-us per D. Z-adzę bandė jai daryti poveikį; teismo nuomone, šiais veiksmais ieškovas pažeidė Advokatų profesinės etikos taisyklių 29 straipsnio 2 dalį; be to, ieškovas atliko gynėjo pareigas, nors Lietuvos BPK 54 straipsnis tokios teisės advokato padėjėjui nesuteikia; ieškovas oficialiame dokumente – advokato orderyje nurodė žinomai melagingus duomenis, įvardydamas save advokatu, nors pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 6 straipsnį advokatu gali vadintis tik asmuo, įrašytas į advokatų sąrašą; neteisingus duomenis ieškovas nurodė ir savo vizitinėje kortelėje, pasivadindamas Vilniaus miesto 2–osios advokatų kontoros teisininku (b. l. 115–116). Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1998 m. liepos 28 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nutartyje nurodė, kad baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog Lietuvos advokatų taryba pagrįstai išbraukė ieškovą iš advokatų padėjėjų sąrašo, nes ieškovas, būdamas advokato padėjėju, nepagrįstai naudojosi advokato teisėmis ir R. Čapo gynybai naudojo neteisėtus gynybos priemones ir būdus (b. l. 156–157). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. kovo 9 d. nutartimi iš dalies patenkino ieškovo A. M-aus kasacinį skundą, panaikino Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998m. liepos 28 d. nutartį ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija nutartyje nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis neatitinka CPK 340 straipsnio reikalavimų; teismas nekonstatavo, kokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos, kokie įrodymai patvirtina ieškovo išbraukimo iš advokato padėjėjų sąrašo pagrįstumą; teismas, vertindamas ieškovo veiksmus, be Lietuvos BPK, turėjo vadovautis ir Advokatų profesinės etikos taisyklėmis; ieškovas baudžiamojoje byloje atliekamuose procesiniuose veiksmuose dalyvavo pagal susitarimą su advokate – praktikos vadove; nepagrįstai pripažinta, kad įrašas ieškovo vizitinėje kortelėje „teisininkas” yra neteisingas, nes ieškovas turi teisininko diplomą (b. l. 198–201). Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, iš naujo nagrinėdama bylą apeliacinė tvarka, 1999 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškovo A. M-aus ieškinį patenkino, panaikino Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 1998 m. sausio 27 d. sprendimą, Lietuvos advokatų tarybos 1997 m. balandžio 24 d. nutarimą ir grąžino ieškovą į advokato padėjėjo darbą. Teisėjų kolegija nutartyje nurodė, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 22 straipsnis numato, jog advokato padėjėjo praktikos atlikimo tvarką nustato Lietuvos advokatūros statutas bei susitarimas tarp advokato ir advokato padėjėjo. Kadangi Advokatūros statutas nepriimtas ir nėra reglamentuota, koks turi būti susitarimas tarp advokato ir jo padėjėjo, tai, teismo nuomone, advokato padėjėjas savo profesinei veiklai turi turėti praktikos vadovo – advokato sutikimą; atlikti procesinius veiksmus baudžiamojoje byloje ieškovui leido jo praktikos vadovė – advokatė M. M-ė, todėl ieškovo veiksmai negali būti vertinami kaip BPK normų pažeidimas; byloje nėra objektyvių duomenų, kad ieškovas darė neteisėtą poveikį liudytojai A. S-ajai; nors teismas konstatavo, kad ieškovas savo vizitinėje kortelėje nurodė neteisingus duomenis, tačiau byloje nei vizitinės kortelės, nei jos nuorašo nėra, todėl, teismo nuomone, nebuvo pagrindo išbraukti ieškovą iš advokato padėjėjų sąrašo (b. l. 230–232). Atsakovas – Lietuvos advokatų taryba kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 19 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 1998 m. sausio 27 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 1) teismas neteisingai išaiškino Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymą ir Advokatų profesinės etikos taisykles; 2) ieškovo atlikti veiksmai – savęs įvardijimas advokatu advokato orderyje, kreipimasis į kitą advokatą leisti dalyvauti baudžiamojoje byloje ir ginti kaltinamąjį, nors tai akivaizdžiai prieštarauja advokato profesinei etikai, Vilniaus apygardos teismo sprendime nėra aptarti ir neįvertinti; 3) ieškovas pažeidė Advokatūros įstatymo 6 straipsnį ir Advokatų profesinės etikos taisyklių 4 punkto 2 dalį, nes save įvardijo advokatu, savo vizitinėje kortelėje nenurodė, kad yra advokato padėjėjas, susitikinėjo su D. Z-adze ir G. Mesoprian už baudžiamosios bylos proceso ribų, ėmėsi advokato vaidmens R. Čapo byloje. Ieškovas A. M-us savo atsiliepime prašė atsakovo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 19 d. sprendimą, nes kasatorius nenurodo, kokios konkrečiai materialinės teisės normos buvo netinkamai taikomos ar neteisingai išaiškintos bei kokiais veiksmais ir kaip jos buvo pažeistos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja: Lietuvos CPK 358 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas, spręsdamas tik teisės, o ne fakto klausimus, netiria iš naujo bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų, o tikrina, ar bylą nagrinėję teismai, atsižvelgiant į jų nustatytus faktus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas. Bylą nagrinėjusių teismų nustatytų faktų teisinis vertinimas, t. y. faktų teisinis kvalifikavimas, yra teisės klausimas. T-ėl kasacinis teismas turi tikrinti ir pasisakyti, ar bylą nagrinėję teismai teisingai kvalifikavo jų nustatytus faktus. Iš bylos medžiagos, kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą matyti, kad bylą nagrinėję teismai ir bylos šalys skirtingai teisiškai vertino tuos pačius faktus. Tiek bylos šalys, tiek ir teismai pripažino tuos faktus esant, tačiau teisiškai juos kvalifikavo ir kvalifikuoja skirtingai. Teisinio kvalifikavimo objektu buvo ieškovo A. M-aus veiksmai, atlikti jam esant advokato padėjėju, tiek R. Čapo baudžiamosios bylos parengtinio tardymo metu, tiek ir ne šios baudžiamosios bylos rėmuose. Atsakovo kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymą ir Advokatų profesinės etikos taisykles, nes neteisingai teisiškai kvalifikavo ieškovo A. M-aus veiksmus. Taigi kasacinio skundo argumentai susiję su tinkamu Advokatūros įstatymo ir Advokatų profesinės etikos taisyklių aiškinimu ir taikymu, t. y. keliami teisės klausimai (CPK 3542 str. 2 d. ), dėl kurių turi pasisakyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija. Teisiškai vertinant advokato ar advokato padėjėjo veiksmus atsižvelgtina į specifinę advokatūros padėtį ir jos vaidmenį valstybės teisinėje sistemoje. Advokato paskirtis – teisėtais būdais ir priemonėmis ginti savo kliento teises bei teisėtus interesus ir siekti, kad būtų įvykdytas teisingumas. Advokato profesija yra viena iš profesijų rūšių, kurios atstovams yra taikomi didesni, reiklesni elgesio standartai. Advokato ar advokato padėjėjo veiklai taikomi ne vien tik žmogiški elgesio standartai, bet ir specialūs reikalavimai, nustatyti tiek advokatūros veiklą reguliuojančiuose įstatymuose, tiek ir profesinės etikos taisyklėse. Profesinės etikos taisyklėse nustatyti reikalavimai advokato elgesiui yra objektyviai būtini: tik nepriekaištingo profesinio elgesio žmogui gali būti patikėta dalyvauti teisingumo įgyvendinimo procese. Leidimas šiame procese dalyvauti bet kam, neatsižvelgiant į jo elgesį, diskredituotų pačią teisingumo įgyvendinimo idėją. G-o santykio atsiradimo metu galiojo 1992 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas ir Advokatų profesinės etikos taisyklės, patvirtintos Lietuvos advokatų tarybos 1996 m. sausio 23 d. nutarimu. Advokatūros įstatymo 7 straipsnis nustatė, kad vienas iš advokatų veiklos Lietuvos Respublikoje principų yra įstatymų ir profesinės etikos taisyklių laikymasis. Pagal Advokatų profesinės etikos taisyklių 51 punktą šios Taisyklės taikomos taip pat ir advokato padėjėjams. Advokatų profesinės etikos taisyklių 3 punktas reikalauja, kad advokatas ar advokato padėjėjas tiksliai ir nenukrypstamai laikytųsi įstatymų, būtų aukštos moralės ir nepriekaištingo elgesio. T-ėl nepakanka įvertinti advokato veiklą tik įstatymų aspektu, bet būtina jo veiksmus vertinti ir profesinę etiką reguliuojančių normų kontekste. Konstatavimas, kad advokato ar advokato padėjėjo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, todėl baudžiamosios teisės prasme jo veiksmai yra nepriekaištingi, automatiškai dar nereiškia, kad nebuvo pažeisti ir profesinės etikos reikalavimai. Pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 19, 20, 40 ir 43 straipsnius pagrindas taikyti drausmines sankcijas (taip pat pačias griežčiausias – išbraukimą iš advokatų ar advokatų padėjėjų sąrašo) advokatui ar advokato padėjėjui yra ne tik įstatymų, bet ir profesinės etikos taisyklių pažeidimas. Taigi ieškovo A. Marcinkevičiaus veiksmai turi būti teisiškai vertinami tiek galiojančių įstatymų, tiek ir Advokatų profesinės etikos taisyklių kontekste, o ne vien baudžiamųjų įstatymų kontekste. Siekiant užtikrinti tinkamą asmenų, norinčių tapti advokatais, profesinį pasirengimą, yra nustatyta privaloma advokato praktika (Advokatūros įstatymo 8, 18–22 str. ). Asmuo, įrašytas į advokatų padėjėjų sąrašą, neįgyja advokato teisinio statuso, nes advokatu laikomas ir juo gali vadintis tik asmuo, įrašytas į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą (Advokatūros įstatymo 1 str. ). Tačiau asmens įrašymas į advokatų padėjėjų sąrašą reiškia, kad jis yra saistomas advokatų profesinės etikos taisyklių reikalavimų. Ši nuostata yra esminė, nes Advokatų profesinės etikos taisyklės taikytinos ne visiems teisininkams, o tik advokatams ir advokatų padėjėjams. Advokatų profesinės etikos taisyklių 1 punktas reikalauja, kad advokatas ir advokato padėjėjas savo funkcijas vykdytų dorai, sąžiningai ir rūpestingai. Advokato ir advokato padėjėjo pareigos būti sąžiningu sudėtinė dalis yra teisingos informacijos apie save atskleidimas savo klientams ir kitiems asmenims. Teisinę pagalbą teikiantis asmuo, nepriklausomai nuo to, kokiame statuse – advokato ar advokato padėjėjo – jis veiktų, turi pareigą visais atvejais įvardyti savo tikrąjį statusą – advokato ar advokato padėjėjo, nes tai tiesiogiai siejasi su teisines paslaugas teikiančiojo įgaliojimais. Šis reikalavimas logiškai išplaukia tiek iš Advokatų profesinės etikos taisyklių reikalavimų, tiek ir bendros pareigos elgtis sąžiningai. Asmenys, turėdami reikalą su save advokatu ar advokato padėjėju įvardijančiu asmeniu, suvokia ir žino, kad juos konsultuoja ne bet koks teisininkas, o teisininkas, kuriam taikomi Advokatūros įstatymo ir advokato profesinės etikos reikalavimai. Tokia informacija kartu suponuoja kliento ar kito asmens pasitikėjimą advokatu ar advokato padėjėju, jo kvalifikacija ir atitinkama profesine etika. Jeigu asmuo, faktiškai esantis advokato padėjėju, tokiu savęs aplinkiniams neįvardija, tai jis ne tik elgiasi nesąžiningai neatskleisdamas apie save teisingos informacijos, bet ir pažeidžia profesinę etiką, nes pateikia netikslią ir klaidinančią informaciją. Byloje yra ieškovo A. M-aus vizitinė kortelė, kurioje nurodyta, kad jis yra teisininkas ir dirba Vilniaus 2–ojoje advokatų kontoroje. Taigi ieškovas A. Marcinkevičius, nurodydamas savo darboviete Vilniaus 2–ąją advokatų kontorą ir būdamas įrašytas į advokatų padėjėjų sąrašą, neatskleidė apie save tikslios informacijos, kurią bet koks nuovokus ir sąžiningas advokato padėjėjas, įvertindamas įstatymo jam suteikiamas ypatingas teises ir pareigas, turėtų nurodyti apibrėždamas savo profesinį statusą. T-t omenyje Advokatų profesinės etikos taisyklių 6 punkte numatytą reklamos draudimą, vizitinė kortelė yra viena iš nedaugelio priemonių, kurių pagalba asmuo, visuomenė gali gauti informaciją apie asmens darbą advokatu ar jo padėjėju. Taigi nurodyti tikslią informaciją advokato ar jo padėjėjo vizitinėje kortelėje svarbu ir dėl šios priežasties. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vertindama šį informacijos neatskleidimo faktą, nurodė, kad įrašas „teisininkas” ieškovo vizitinėje kortelėje yra teisingas, nes ieškovas turi teisininko diplomą. Tokia išvada būtų teisinga ir pakankama, jeigu ieškovas nebūtų buvęs įrašytas į advokatų padėjėjų sąrašą. Žodis „teisininkas” nusako tik asmens išsimokslinimą ir profesiją pačia bendriausia prasme. Tuo tarpu teisininkas gali dirbti labai įvairų teisinį darbą, kuriam taikomi nevienodi kvalifikaciniai ir profesinės etikos reikalavimai. Ieškovas, būdamas advokato padėjėju ir įvardydamas save tik kaip teisininką, o ne kaip advokato padėjėją, pateikė apie save klaidinančią informaciją. Kartu ieškovas, save įvardydamas tik kaip teisininką, klientams ir kitiems asmenims davė pakankamą pagrindą manyti, kad jam nėra taikomi Advokatų profesinės etikos taisyklių reikalavimai. Vengdamas atskleisti apie savo darbą tikslią informaciją, ieškovas išreiškė savo nepagarbą advokatūrai, kurios nariu jis ruošėsi tapti. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija taip pat nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra ieškovo vizitinės kortelės. Byloje yra ieškovo A. M-aus vizitinės kortelės originalas. Kad save vizitinėje kortelėje įvardijo teisininku, o ne advokato padėjėju, pripažino ir pats ieškovas. Kitas byloje nustatytas faktas, paties ieškovo neginčytas, tačiau teismų skirtingai vertintas, yra ieškovo užpildytas advokato orderis, kuriame ieškovas save nurodė kaip advokatą, o ne kaip advokato padėjėją. Advokatūros įstatymo 1 ir 6 straipsniai aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, kas gali būti advokatu ir juo vadintis. Oficialiame dokumente – advokato orderyje save įvardydamas advokatu, ieškovas pažeidė Advokatūros įstatymo 1 ir 6 straipsnius, pagal kuriuos vadintis advokatu gali tik asmuo, įrašytas į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašą. Advokato orderyje pateikdamas apie save klaidingą informaciją ieškovas taip pat pažeidė Advokatų profesinės etikos taisyklių 1 punkto reikalavimą atlikti savo funkcijas dorai, sąžiningai ir rūpestingai. Esant tokioms aplinkybėms Lietuvos advokatų taryba turėjo pakankamą pagrindą ieškovo veiksmus (įvardijimą savęs advokato orderyje kaip advokato, o vizitinėje kortelėje – kaip teisininko) vertinti kaip profesinės etikos taisyklių pažeidimą ir taikyti jam sankcijas. Pagal Lietuvos BPK 54 straipsnio 1 dalį gynėju baudžiamojoje byloje gali būti tik advokatas. Vadinasi, tik asmuo, įrašytas į advokatų sąrašą, baudžiamojoje byloje gali atlikti procesinius veiksmus, susijusius su gynyba. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ieškovas R. Čapo baudžiamosios bylos parengtinio tardymo metu savarankiškai atliko kai kuriuos procesinius veiksmus: kreipėsi į R. Čapo advokatą K. K-ą prašydamas leisti ginti R. Čapą (b. l. 74); uždavinėjo klausimus akistatos metu ir pasirašė akistatos protokolą (b. l. 69–75); užpildė advokato orderį ir reikalavimą atvesti tardyti (b. l. 28); pasirašė skundą dėl tardytojos veiksmų (b. l. 20–27). Tiek Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, tiek ir pats ieškovas nurodė, kad atskirus procesinius veiksmus jis atliko advokatės – praktikos vadovės nurodymu. Tiek ieškovo, tiek ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuomone, nesant Advokatūros statuto, kuris reguliuotų advokato praktikos atlikimą, ieškovas galėjo atlikti visus veiksmus, kuriuos jam pavedė atlikti praktikos vadovė. Tačiau toks Advokatūros ir BPK atitinkamų straipsnių aiškinimas yra nepagrįstas. Advokatūros įstatymo 22 straipsnis numatė, kad advokato padėjėjo praktikos atlikimo tvarką nustato Lietuvos advokatūros statutas bei susitarimas tarp advokato ir asmens, norinčio atlikti advokato padėjėjo praktiką. Advokatūros statuto tuo metu, kai advokato praktiką atliko ieškovas A. M-us, iš tiesų nebuvo. Tačiau ši aplinkybė neatleido nei advokato – praktikos vadovo, nei advokato padėjėjo nuo pareigos laikytis imperatyvių teisės normų reikalavimų bei Advokatų profesinės etikos taisyklių. Imperatyvios draudžiančiosios teisės normos galioja nepriklausomai nuo to, buvo ar ne priimtas Advokatūros statutas, kuris galėjo tik detalizuoti advokato praktikos atlikimo tvarką. Imperatyvios draudžiančiosios teisės normos buvo pakankamai aiškios: vadintis advokatu ir veikti kaip advokatui, taigi savarankiškai atlikti gynybos veiksmus baudžiamajame procese, galėjo tik advokatas, o ne advokato padėjėjas (Advokatūros įstatymo 2 ir 6 str. , BPK 54 str. ). Netgi esant advokatės – praktikos vadovės pavedimui, ieškovas neturėjo teisės veikti savarankiškai kaip gynėjas, pažeisdamas imperatyvias įstatymo normas ir prioritetą teikdamas praktikos vadovės nurodymams. Esant tokiam praktikos vadovės pavedimui, ieškovas turėjo atsisakyti jį vykdyti, kaip prieštaraujantį įstatymui ir profesinei etikai. Iš R. Čapo ir A. S-ajos akistatos protokolo matyti, kad didžiąją dalį klausimų A. S-ajai uždavė būtent ieškovas A. M-us, o ne R. Čapo gynėja advokatė M. M-ijošienė. Tokiu būdu ieškovas A. M-us, pažeisdamas Advokatūros įstatymo ir BPK imperatyvias normas bei profesinės etikos taisykles, šiame baudžiamojo proceso epizode tapo faktišku R. Čapo gynėju, pakeisdamas savo praktikos vadovę advokatę M. M-ę. Kiekvienam privalu laikytis įstatyme nustatytų draudimų. Advokatas ir advokato padėjėjas, būdami teisinės sistemos dalis, savo veikloje ne tik turi laikytis įstatymo, bet ir patys ginti įstatymo dvasią, teisingumo ir teisėtumo idealus. Įstatymo reikalavimų nepaisymas diskredituoja advokato profesiją ir žemina jos prestižą. Advokatas ar advokato padėjėjas, pažeidęs imperatyvius įstatymo reikalavimus, negali teisintis nei įstatymo ar profesinės etikos taisyklių nežinojimu, nei nepakankamu įstatymo detalumu. Įstatymo ir profesinės etikos taisyklių nuostatas advokatas ar advokato padėjėjas privalo žinoti ex officio. Dėl šių priežasčių imperatyvių įstatymo normų, draudžiančių advokato padėjėjui atlikti gynėjo funkcijas, pažeidimas laikytinas profesijos prestižą žeminančiu poelgiu (Advokatų profesinės etikos taisyklių 4 p. ). Esant tokioms aplinkybėms, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos advokatų taryba turėjo pakankamą teisinį pagrindą pašalinti ieškovą A. M-ų iš advokato padėjėjo darbo ir išbraukti jį iš advokato padėjėjų sąrašo. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, teisiškai vertindamos ieškovo A. M-aus veiksmus, netinkamai aiškino Advokatūros įstatymo 2, 6, 7, 22 straipsnius, BPK 54 straipsnį ir Advokatų profesinės etikos taisykles, todėl jų nutartis ir sprendimas naikintini (CPK 3542 str. 2 ir 5 d. ). Iš bylos medžiagos matyti, kad svarstant ir vertinant ieškovo A. M-inkevičiaus veiklą Lietuvos advokatų taryboje, buvo laikytasi pagrindinių sąžiningo proceso taisyklių: ieškovas A. M-us buvo pakviestas į Tarybos posėdį, jam buvo suteikta galimybė gintis išdėstant savo poziciją žodžiu ir raštu, buvo išklausyta jo praktikos vadovė advokatė M. M-ė ir advokatas K. K-a-. T-ėl naikinti skundžiamą Advokatų tarybos nutarimą dėl procedūrinių pažeidimų pagrindo taip pat nėra. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos CPK 368 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 370 straipsniu, nutarė: Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 9 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 19 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 1998 m. sausio 27 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. liepos 28 d. nutartį. Nutartis galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Teisėjų kolegijos pirmininkas R. Č-a Teisėjai V. M-a- B. P-a- Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |
7432: Svečiai