|
|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 3. Dėl pagrindinio daikto ir jo priklausinio įkeitimo CK 153 str. 1 d. nustato, kad priklausinį, tai yra daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita. Daiktas, kuris nuolat susijęs su kitu (pagrindiniu) daiktu, turi bendrą ūkinę paskirtį ir pagrindinio daikto atžvilgiu yra pagalbinis, laikomas jo priklausiniu. Taigi pagal bendrą taisyklę, jeigu įstatyme ar sutartyje nepaminėta kitaip, visais atvejais priklausiniui taikomos pagrindinį daiktą ištikusios teisinės pasekmės. Šios nuostatos galioja taip pat ir nekilnojamojo turto įkeitimo atveju. Hipotekos įstatymo (1992 m. spalio 6 d. , Nr. I–2936 redakcija) 9 str. 1 d. 1 p. nustatė, jog nekilnojamojo turto įkeitimas apima hipotekos registravimo momentu nekilnojamojo turto registre įregistruotą pagrindinį objektą ir jo priklausinius. Ši teisės norma iš esmės pakartoja CK 153 str. 1 d. suformuluotą taisyklę ir reiškia, kad pagrindinio daikto įkeitimas galioja ir jo priklausiniui, jei kitaip nepasakyta įstatyme ar sutartyje. Tokia pati nuostata, įrodanti bendrą įstatymo leidėjo logiką, įtvirtinta ir vėliau priimto Nekilnojamojo turto registro įstatymo (1996 m. rugsėjo 24 d. , Nr. I–1539) 6 str. 2 dalyje, pagal kurią žemės sklypų ir kitų nekilnojamojo turto objektų priklausiniai Nekilnojamojo turto registre neregistruojami kaip atskiras nekilnojamasis turtas; priklausiniams galioja tos pačios teisės kaip ir pagrindiniam daiktui, taigi ir įkeitimas. Kasacinės instancijos teismo Civilinė byla Nr. 3K–3–767/1999 m. pranešėjas A. D-a-, Bylų kategorija 42 apeliacinės instancijos teismo pranešėja J. S-ė, pirmosios instancijos teismo teisėjas G. B-ius NUTARTIS 1999 m. lapkričio 10 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko A. M-io, teisėjų A. D-o ir V. G-o, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „Kauno autotransportas” kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Kauno autotransportas” ieškinį atsakovams – Teismo antstolių kontorai prie Kauno m. apylinkės teismo, AB „Turto bankas”, trečiajam asmeniui UAB „Centrakas” dėl turto perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, nustatė: Ieškovas AB „Kauno autotransportas” prašė panaikinti Teismo antstolių kontoros prie Kauno miesto apylinkės teismo nutarimą, kuriuo akcinei bendrovei „Turto bankas” perduota ieškovui priklausanti 0,932 dalis kiemo įrenginių (asfaltuota teritorija, inžineriniai tinklai ir kt. ), esančių Kaune, Taikos pr. 135. 1998 m. birželio 5 d. pagal šios teismo antstolių kontoros aktą Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui (LVKB) įkeistas turtas, ir 0,932 dalis kiemo įrenginių perduota akcinei bendrovei „Turto bankas”. Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, kad 1995 m. gruodžio 21 d. įkeitimo sutartyje Nr. 360–95/12/0488, sudarytoje tarp ieškovo ir LVKB, kiemo įrenginiai tarp kitų įkeitimo dalykų nepaminėti. G-ijamas turtas, įkainotas 540 560Lt, nėra įkeisto turto priklausiniu, nes sudaro atskirą struktūrą. Atsakovas, perduodamas ir neįkeistą turtą, pažeidė kitų AB „Kauno autotransportas” kreditorių teises, nes pretenduoti į LVKB neįkeistą ieškovo – bankrutuojančios įmonės turtą išieškotojas AB „Turto bankas” gali tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. neturi tam pirmumo teisės. Kauno apygardos teismas 1999 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas panaikino 1998 m. birželio 5 d. turto perdavimo akto dalį, kurioje Teismo antstolių kontora prie Kauno miesto apylinkės teismo perdavė ieškovui priklausančią 0,932 dalį kiemo įrenginių AB „Turto bankas”. Ši kiemo įrenginių, esančių Kaune, Taikos pr. 135, dalis grąžinta ieškovui. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1995 m. gruodžio 12 d. nutarime Nr. 18 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas, kuriose paskolos sutarčių įvykdymas užtikrintas įkeitimo, laidavimo bei garantijos sutartimis” nurodyta, kad įkaito turėtojas, suteikęs kreditą, netampa įkeisto turto savininku. Jis įkeistu turtu negali netgi naudotis, jei ko kita nenumato įstatymas ar sutartis. Skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, įkaito turėtojas pirmiau už kitus kreditorius turi teisę nukreipti reikalavimus į įkeistą turtą (CK 198, 208 str. ). N-s turto įvertinimo akte parašyta, kad prie įkeisto pastato priklauso teritorijos plotas, dokumentų, patvirtinančių šį teiginį, nėra. Teismas nustatė, kad buvo paskelbtos nekilnojamojo turto, kurio bendra vertė 2 500 000 Lt, varžytynės. Ši turto vertė atitinka įkeisto turto – pastatų vertę. Antstolių kontoros veiksmai, nukreipti perduoti atsakovo naudai dalį neįkeisto turto, prieštaravo CK 208 str. 3 d. , nes tuo metu ieškovo įmonė buvo likviduojama bei turėjo nemažai įsipareigojimų darbo santykių pagrindu. Nuomonė, kad teritorija yra pastatų priklausinys, yra klaidinga, nes ji nesutampa su CK 153 str. nuostatomis. Teismas papildomai paminėjo, kad ginčijamas turtas neturi detalaus plano, todėl negalima tiksliai nustatyti šio turto ribų. Neapibrėžtų ribų teritorija negali būti konkretaus pastato priklausiniu. Atsakovas pažeidė CPK 4261 str. 3 d. ir 462 str. normas. Naikinant sandorį CK 47 str. pagrindu taikomos normos, numatančios turto grąžinimą natūra, todėl AB „Turto bankas” privalo ieškovui grąžinti 0,932 kiemo įrenginių dalį natūra. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. gegužės 10 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 1999 m. vasario 13 d. sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reguliuojančias ginčo dalyką. Pirmosios instancijos teismas analizavo šalių prievoles, kilusias iš įkeitimo sandorio, tačiau ieškovas jų neginčija. Ieškovas mano, kad atsakovas gavo per didelį skolinio įsipareigojimo patenkinimą, nes kiemo įrenginiai įkeisti nebuvo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pastatai įkeitimo sutartyje nurodyti kaip turtas, turintis individualų indeksą turto registre. R-alavimai įkeičiamam turtui numatyti specialiame įstatyme. 1992 m. spalio 6 d. Hipotekos įstatymo Nr. I–2936 8 straipsnio redakcija reglamentavo, kad įkeisti turtą galima tik tiksliai apibrėžtą ir įregistruotą turto registre kaip atskirą objektą. Kiemo įrenginiai nebuvo turto registre registruoti kaip atskiras objektas. Įkeitimo sutartyje šalys nesusitarė dėl ginčijamo turto likimo. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas turėjo pritaikyti CK 153 str. 1 d. normą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kiemo įrenginiai yra susiję su pastatais bendra ūkine paskirtimi. Įkeitimo sutartyje jie neaptarti. Hipotekos įstatymo 8 str. reikalauja, įkeičiant turto dalį, atskiros šios turto dalies registracijos. Sudarant įkeitimo sutartį, inventorizavimo biuro pažymėjime kiemo įrenginiai nebuvo nurodyti atskiru indeksu, todėl pagal šią įkeitimo sutartį kiemo įrenginius ištinka toks pats likimas kaip ir pagrindinį daktą – įkeistus pastatus. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pastebėjo, kad šalys sutartyje nurodė įkeisto turto rinkos kainą 1995 metais. V-intojai turtą vertino 1998 m. ir nurodė rinkos kainą 2 500 000 Lt. V-intojai į šią sumą įtraukė ir kiemo įrenginių vertę. Įkeista turto vertė negali būti pagrindas daryti išvadą, kad priklausiniai nebuvo įkeisti, nes turto vertintojai nurodė, jog reali įkeisto turto vertė – 3 905 570 Lt. Hipotekos įstatymo (1992 m. spalio 6 d. redakcija) 9 str. numatė, kad nekilnojamojo turto įkeitimas apima turto registre įregistruotą pagrindinį objektą ir jo priklausinius bei žemės, ant kurios stovi įkeistas pastatas, nuomos teisę. 1997 m. birželio 6 d. Šio įstatymo 9 str. 3 d. nauja redakcija šią problemą išaiškina dar detaliau: „jeigu nėra įkeičiamas žemės sklypas, pastato įkeitimas apima ir žemės nuomos (panaudos) teisę”. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 10 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 1999 m. vasario 13 d. sprendimą. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai pritaikė CK 153 str. normą, kiemo įrenginiai negali būti vertinami kaip įkeisto turto priklausinys. Asfalto danga yra žemės pagerinimo elementas bei pačios žemės priklausinys. Metalinė tvora, esanti nuo įkeistų pastatų įvairiais atstumais (nuo 80 iki 300 metrų), taip pat negali būti įkeistų pastatų priklausiniu. Šiuo metu nėra detalaus ginčijamo turto plano, nėra nustatytos turto ribos, todėl negalima manyti, kad neapibrėžtų ribų turtas yra konkretaus turto priklausinys. G-ijamas turtas yra vienintelis šaltinis ieškovui atsiskaityti su buvusiais įmonės darbuotojais. Atsiliepime į kasatoriaus skundą AB „Turto bankas” prašo netenkinti kasacinio skundo reikalavimų, o palikti galioti apeliacinės instancijos teismo 1999 m. gegužės 10 d. nutartį. AB „Turto bankas” mano, kad kiemo įrenginiai yra įkeisto turto, o ne žemės priklausinys. Nekilnojamo turto buvimas žemės sklype nedaro turto žemės priklausiniu, tiek ir žemės – turto priklausiniu. Tai patvirtina Hipotekos įstatymo 9 str. 3 d. ir 4 d. Priklausinių atstumas nuo pagrindinio daikto nėra skiriamasis požymis pripažinti ar nepripažinti daiktą kito daikto priklausiniu, nes tai reglamentuoja CK 153 str. taisyklės. Įkeičiant ieškovo pastatus buvo vadovaujamasi kompetentingos institucijos – VĮ Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro pažymėjimu, išduotu 1995 m. rugpjūčio 29 d. Nr. 356410–12. Jame kiemo įrenginiai neįrašyti kaip atskiras savarankiškas nekilnojamasis turtas, todėl šis turtas laikytinas pažymėjime nurodytų pastatų priklausiniu. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 6 str. 2 d. nurodo, kad nekilnojamojo turto priklausiniai Nekilnojamojo turto registre neregistruojami kaip atskiras turtas. Turtą pripažįstant priklausiniu nei Civilinis kodeksas, nei Hipotekos ir Nekilnojamojo turto registro įstatymai nereikalauja specialaus plano, nurodančio tikslias daikto ribas. Kasatoriaus motyvas, kad kiemo įrenginiai gali būti panaudoti kaip vienintelis lėšų šaltinis atsiskaityti su buvusiais įmonės darbuotojais nėra susijęs su nagrinėjamu ginču. Teisėjų kolegija konstatuoja: Pagrindu peržiūrėti kasacine tvarka Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 10 d. nutartį kasatorius nurodo materialinės teisės normos – CK 153 straipsnio – netinkamą taikymą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nustatyti aplinkybę, kas buvo 1995 m. gruodžio 21 d. įkeitimo sutarties dalyku, galima tik tinkamai išaiškinus bei pritaikius CK 153 straipsnio nuostatas. Tai ir sudaro šios bylos nagrinėjimo kasacine tvarka esmę. CK 153 str. 1 d. nustato, kad priklausinį, tai yra daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita. Daiktas, kuris nuolat susijęs su kitu (pagrindiniu) daiktu, turi bendrą ūkinę paskirtį ir pagrindinio daikto atžvilgiu yra pagalbinis, laikomas jo priklausiniu. Taigi pagal bendrą taisyklę, jeigu įstatyme ar sutartyje nepaminėta kitaip, visais atvejais priklausiniui taikomos pagrindinį daiktą ištikusios teisinės pasekmės. Šios nuostatos galioja taip pat ir nekilnojamojo turto įkeitimo atveju. Hipotekos įstatymo (1992 m. spalio 6 d. , Nr. I–2936 redakcija) 9 str. 1 d. 1 p. nustatė, jog nekilnojamojo turto įkeitimas apima hipotekos registravimo momentu nekilnojamojo turto registre įregistruotą pagrindinį objektą ir jo priklausinius. Ši teisės norma iš esmės pakartoja CK 153 str. 1 d. suformuluotą taisyklę ir reiškia, kad pagrindinio daikto įkeitimas galioja ir jo priklausiniui, jei kitaip nepasakyta įstatyme ar sutartyje. Tokia pati nuostata, įrodanti bendrą įstatymo leidėjo logiką, įtvirtinta ir vėliau priimto Nekilnojamojo turto registro įstatymo (1996 m. rugsėjo 24 d. , Nr. I–1539) 6 str. 2 dalyje, pagal kurią žemės sklypų ir kitų nekilnojamojo turto objektų priklausiniai Nekilnojamojo turto registre neregistruojami kaip atskiras nekilnojamasis turtas; priklausiniams galioja tos pačios teisės kaip ir pagrindiniam daiktui, taigi ir įkeitimas. 1995 m. gruodžio 21 d. įkeitimo sutartyje atskirai neaptartas įkeičiamų pastatų priklausinių likimas. Iki šios sutarties sudarymo ieškovas dėl vėliau įkeistų Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui pastatų priklausinių (kiemo įrenginių) jokių kitų susitarimų su kitais subjektais nebuvo sudaręs. Minėtos įkeitimo sutarties sudarymo metu nekilnojamojo turto registro įstaiga kiemo įrenginių atskirai užregistravusi ir atskiro registro indekso suteikusi nebuvo, kiemo įrenginiai buvo įrašyti kartu su pastatais. Pagal Hipotekos įstatymo 8 str. 3 d. , norint įkeisti dalį turto, toji dalis turi būti tiksliai apibrėžta ir įregistruota turto registre kaip atskiras objektas. Taigi, nesant kitokio susitarimo tarp įkeitimo sutarties šalių, Kaune, Taikos pr. 135, esančių pastatų priklausiniai negalėjo tapti savarankišku nuosavybės teisės objektu ir juos ištiko pagrindinių daiktų likimas. Kiemo įrenginiai, dėl kurių byloje yra kilęs ginčas (asfaltuota teritorijos danga, privažiavimai prie pastatų, tvora aplink teritoriją, vartai, inžineriniai tinklai) yra vienoje teritorijoje su įkeistais bankui pastatais ir pagal savo paskirtį turi užtikrinti tinkamą pastatų eksploataciją bei apsaugą. T-ėl jie visiškai atitinka priklausinio sąvoką. Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, jog nurodytieji kiemo įrenginiai turi būti laikomi žemės, ant kurios jie yra, priklausiniais ar žemės pagerinimo elementais, nes pats nekilnojamojo turto buvimo žemės sklype faktas nedaro turto žemės priklausiniu, kaip ir nedaro žemės to turto priklausiniu. Be to, žemės sklypas, kuriame yra pastatai ir kiemo įrenginiai, ieškovui nuosavybės teise nepriklausė, taip pat nepriklauso ir nuomos teise, nes nekilnojamojo turto įkeitimas apima ir žemės nuomos teisę (CK 153 str. 2 d. ; Hipotekos įstatymo – 1992 m. spalio 6 d. Nr. I–2936 ir 1997 m. birželio 10 d. Nr. VIII–251 redakcija, 9 str. ; Žemės nuomos įstatymo 7 str. 2 d. ). Priklausinių atstumas nuo pagrindinio daikto taip pat nėra išskirtinis kriterijus pripažinti ar nepripažinti daiktą priklausiniu. Atsižvelgiant į nurodytųjų teisės normų turinį, vykdydami išieškojimą iš skolininko (ieškovo), teismo antstoliai pagrįstai pripažino, kad kartu su įkeitimo sutartyje nurodytais pastatais buvo įkeisti ir jų priklausiniai (kiemo įrenginiai), bei teisėtai kartu su perduodamais kreditoriui nuosavybėn pastatais proporcingai perdavė taip pat ir atitinkamą nuosavybės teisės į priklausinius dalį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad AB „Turto bankas” pagal 1998 m. birželio 5 d. aktą (b. l. 17) neįgijo nuosavybės teisės į jokius konkrečius kiemo įrenginius, bet įgijo teisę tik į abstrakčią, fiziškai neapibrėžtą kiemo įrenginių dalį (0,932) kartu su kitais ieškovui priklausiusių pastatų įgijėjais. Kol visų pastatų Taikos pr. 135, Kaune, savininkas buvo vienas – ieškovas, konkretus priklausinių atribojimas ir priskyrimas atskiriems pastatams nebuvo aktualus. Šiuo metu naujieji savininkai turi teisę atriboti priklausinius, nustatant naudojimosi jais tvarką bendroje teritorijoje pagal kiekvienam iš savininkų tenkančias kiemo įrenginių dalis arba suformuojant naujus žemės sklypus prie atskiriems savininkams priklausančių pastatų. Šių klausimų sprendimas peržengia nagrinėjamos bylos ribas. Apeliacinės instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, reguliuojančias priklausinio sąvoką, jo priklausomumo nuo pagrindinio daikto teisines pasekmes bei įkeitimo dalyką. Tinkamai nustatęs faktines bylos aplinkybes ir jų atžvilgiu taikęs įstatymus, teismas padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas apie ieškinio nepagrįstumą. T-ėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 10 d. nutartis paliktina nepakeista, o kasacinis skundas netenkinamas. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad byloje nenustatyta ir CPK 358 str. 2 dalyje numatytų aplinkybių. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 368 str. 1 d. 1 p. ir 370 str. 1 d. , nutarė: Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999m. gegužės 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis galutinė ir neskundžiama. Teisėjų kolegijos pirmininkas A. M-is Teisėjai A. D-a- V. G-a- Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |
7738: Svečiai