|
|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 11. Dėl plačiai žinomo prekių ženklo ir absoliučių prekių ženklui keliamų reikalavimų Jei reikalavimui pripažinti prekių ženklą plačiai žinomu yra priešpastatomas reikalavimas pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia dėl to, kad jis neatitinka įstatyme nurodytų absoliučių prekių ženklui keliamų reikalavimų, spręsti klausimą dėl ženklo pripažinimo plačiai žinomu galima tik išsprendus, ar žymuo saugotinas kaip prekių ženklas apskritai, nes negali būti pripažįstamas plačiai žinomu ženklas, neatitinkantis absoliučių reikalavimų ženklui. Jei vietovardis ar žodis santykyje su pirkėju (vartotoju) žymi tik prekių kilmės vietą ir esmines prekių charakteristikas, jis neatitinka absoliučių prekių ženklui keliamų reikalavimų ir yra neregistruotinas, o jei yra įregistruotas, tai suinteresuotų asmenų reikalavimu jo registracija pripažintina negaliojančia. Nustačius, kad kombinuotame prekių ženkle esantis žodinis žymuo gali sukelti abejonių dėl suteikiamos ženklo apsaugos apimties, teismas turėtų spręsti klausimą dėl ženklo, žyminčio tik prekių kilmės vietą, dalies pripažinimo nesaugomu ženklo elementu, nesuteikiančiu ženklo savininkui išimtinių teisių į jį. Pripažįstant teismo sprendimu prekių ženklą plačiai žinomu, sprendimo rezoliucinėje dalyje būtina nurodyti pripažįstamo plačiai žinomu ženklo savininką bei tiksliai įvardyti, koks žymuo pripažįstamas plačiai žinomu. Kasacinės instancijos teismo Civilinė byla Nr. 3K–3–25/2000 m. pranešėja D. A-ė, Bylų kategorija 12 apeliacinės instancijos teismo pranešėjas K. Gurinas, pirmosios instancijos teismo teisėjas A. D-a- NUTARTIS 2000 m. sausio 25 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Č. J-o, teisėjų S. G-aus ir D. A-ės, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal UAB ”N-jieji Birštono mineraliniai vandenys” kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 1999 m. sausio 29 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 1999 m. rugsėjo 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal UAB „Birštono mineraliniai vandenys ir Ko” ieškinį atsakovui UAB „N-jieji Birštono mineraliniai vandenys” dėl prekių ženklų pripažinimo plačiai žinomais, uždraudimo vartoti prekių ženklus, prekių ženklų registracijų panaikinimo, dėl konfiskavimo bei sunaikinimo etikečių, priemonių ir įrenginių šioms etiketėms gaminti ir prekių su etiketėmis, kuriose išspausdinti prekių ženklai, bei atsakovo priešieškinį ieškovui dėl prekės ženklų pripažinimo nusistovėjusioje veikloje bendriniais, prekių ženklų registracijos pripažinimo negaliojančia. Tretieji asmenys byloje – Valstybinis patentų biuras ir UAB „Brista”. Teisėjų kolegija nustatė: UAB „Birštono mineraliniai vandenys ir Ko” kreipėsi į teismą prašydama pripažinti, kad UAB „N-jieji Birštono mineraliniai vandenys” įregistruoti Valstybinio patentų biuro prekių ženklai – mineralinio vandens pavadinimai „Birštonas”, „B-ė” ir „V-a-” plačiai žinomi Lietuvoje ir buvo plačiai žinomi iki 1997 05 29. UAB „Birštono mineraliniai vandenys” prašė uždrausti atsakovui vartoti prekių ženklus „Birštonas”, „B-ė” ir „V-a-”, uždrausti žymėti šiais ženklais prekes ar jų pakuotes, vartoti šiuos ženklus ūkiniuose–komerciniuose dokumentuose ir reklamoje, gaminti šiais ženklais pažymėtas etiketes, užsakinėti tokias etiketes spaustuvėse ar atlikti bet kokius kitus veiksmus, susijusius su šių ženklų vartojimu. Ieškovas prašė konfiskuoti ir atsakovo sąskaita sunaikinti atsakovui priklausančias etiketes su minėtais prekių ženklais, priemones bei įrenginius šioms etiketėms gaminti, taip pat prekes, kuriose išspausdinti šie prekių ženklai. Savo reikalavimą ieškovas grindė tuo, kad visas teises į prekių ženklus–mineralinio vandens pavadinimus „Birštonas”, „B-ė” ir „V-a-” įgijo pagal 1997 06 02 Teisių į intelektualinę nuosavybę perdavimo sutartį, sudarytą su AB „Birštono mineraliniai vandenys”. Atsakovas, pažeisdamas jo, kaip prekės ženklo savininko, teises, taip pat gamina mineralinį vandenį ir nurodo tą patį pavadinimą, atkartodamas ieškovo prekės ženklo–etiketės grafinį vaizdą ir spalvinę gamą. Ieškinio papildyme ieškovas prašė pripažinti negaliojančia UAB „N-jieji Birštono mineraliniai vandenys” prekės ženklo „Birštonas” 1997 m. liepos 17 d. registraciją Nr. 25271; prekės ženklo „V-a-” 1997 m. liepos 17 d. registraciją Nr. 25269; prekės ženklo „B-ė” 1997 m. liepos 17 d. registraciją Nr. 25272 Tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos 32 ir 35 prekių klasėse. Taip pat jis prašė pripažinti negaliojančia prekės ženklo „B-ė” 1997 m. liepos 17 d. registraciją Nr. 25274 bei prekės ženklo „V-a-” 1997 m. liepos 17 d. registraciją Nr. 25275 Tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos 5 prekių klasėje. (2 t. b. l. 148–151). Atsakovas UAB „N-jieji Birštono mineraliniai vandenys” priešieškiniu prašė pripažinti žymenis „V-a-”, „B-ė”, „Birštonas” bendriniais ir nurodyti juos kaip nesaugomus elementus kombinuotose prekių ženkluose–etiketėse (reg. Nr. 25392 (w. ,fig. ); reg. Nr. 25391 (w. ,fig. ); reg. Nr. 25393 (w. ,fig. ) (b. l. 257–259). Taip pat atsakovas prašė pripažinti negaliojančiais UAB „Birštono mineraliniai vandenys ir Ko” prekių ženklų „V-a-”, „B-ė”, „Birštonas” registraciją Tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos 32 prekių klasėje. Atsakovas nurodė, kad sutartis, pagal kurią AB „Birštono mineraliniai vandenys” perdavė ieškovui visas teises į ginčo prekių ženklus, turi būti pripažinta negaliojančia, kadangi šios sutarties objektas buvo neįregistruoti prekių ženklai. Prekių ir paslaugų ženklai, registruoti atsakovo vardu, turi registracijos prioritetą prieš ieškovo vardu registruotus prekių ir paslaugų ženklus. Atsakovas nurodė, kad žymenys „V-a-” ir „B-ė” vartotojų suprantami kaip šaltinių pavadinimai, be to, jie įtraukti į Lietuvos standartą LST 162–92, skirtą gamtiniams skirtingos cheminės sudėties gydomiesiems geriamiesiems mineraliniams vandenims, o žymuo „Birštonas” žymi tos vietovės mineralinį vandenį. Atsakovas nurodė, kad šie žymenys nusistovėjusioje veikloje tapo bendriniais ir yra praradę skiriamuosius požymius dar iki jų registracijos prekių ženklais. T-ėl gamintojai etiketėje žymintys vienos ar kitos rūšies mineralinio vandens pavadinimą (“B-ė”, „Birštonas”, „V-a-”) turėtų nurodyti jį kaip nesaugomą elementą. Vilniaus apygardos teismas 1999 m. sausio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos prekių ir paslaugų ženklų įstatymas (20 str. 5 d. ) numato galimybę ginti plačiai žinomo ženklo savininko teises. Valstybinio patentų biuro 1994 12 21 įsakymu Nr. 21 patvirtinti septyni kriterijai, kurių visuma pasižymintis žymuo gali būti pripažintas plačiai Lietuvos Respublikoje žinomu prekių ar paslaugų ženklu. 1883 03 20 Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo (6–bis str. ) taip pat numato plačiai žinomo ženklo savininko teisių gynybą. Tačiau šis tarptautinis aktas nenusako plačiai žinomo ženklo sąvokos, leisdamas registravimo ar panaudojimo šalies kompetentingai institucijai pripažinti, kad ženklas toje šalyje yra jau plačiai žinomas. Lietuvos Respublika yra Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo narė nuo 1994 05 22. Lietuvos Respublikos Seimui 1996 05 28 ratifikavus Paryžiaus konvenciją, ji pagal Lietuvos Konstitucijos 138 str. 3 d. nuostatas tapo valstybės teisinės sistemos dalimi. Esant tarptautinių teisės normų ir Lietuvos Respublikos įstatymų konkurencijai, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės (CK 606 str. 1 d. ). Sprendžiant klausimą dėl ženklų pripažinimo plačiai žinomais, Paryžiaus konvencija numato palankesnes sąlygas, nei Lietuvos teisės normos, ir tai pagal Prekių ir paslaugų ženklų įstatymo 34 str. 1 d. taip pat įgalina taikyti Konvencijos nuostatas. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad ilgą laiką žymenis „B-ė” ir „V-a-” mineraliniam vandeniui žymėti naudojo dabartinė AB „Ragutis”. Mineralinį vandenį „Birštonas” žymiai vėliau pradėjo gaminti trečias asmuo – AB „Brista” (buvusi UAB „Birštono mineraliniai vandenys”), kuri tęsė ir mineralinių vandenų „B-ė” bei „V-a-” gamybą. UAB „Birštono mineraliniai vandenys ir Ko” vardu prekių ženklai „Mineralinis vanduo Birštonas”, „Mineralinis vanduo B-ė”, „Mineralinis vanduo V-a-” įregistruoti L-ijos Respublikoje, kuri taip pat yra Paryžiaus konvencijos narė, P-entų valdyboje, nurodant prioriteto datą 1997 07 17 (t. 2, b. l. 169–181). Plačiai žinomo ženklo gynyba Paryžiaus konvencijoje ir Prekių ir paslaugų ženklų įstatyme siejama su nuosavybės teise į plačiai žinomą ženklą. Ieškovas nuosavybės teisę į prekių ženklus „V-a-”, „B-ė”, „Birštonas” grindžia 1997 06 02 sutartimi su AB”Birštono mineraliniai vandenys”(AB”Brista”) (t. 1, b. l. 20,21), pagal kurią trečiasis asmuo perdavė ieškovui visas teises į šiuos ženklus. N-s šios sutarties įstatymų nustatyta tvarka niekas neginčijo, atsakovas atsikirsdamas teigė, kad sutartis ydinga ir turėtų būti pripažinta negaliojančia. Teismas nurodė, kad toks teiginys nepagrįstas. Įstatymai nekelia besąlygiško reikalavimo įregistruoti prekės ženklą, kad būtų sukurti nuosavybės teisiniai santykiai, to nereikalauja ir kiti galiojantys įstatymai. PPŽĮ 20 str. 5 d. numato galimybę turėti nuosavybės teisę į neregistruotą prekės ženklą. CK 4 str. 2 d. 2 p. numato sandorius, nors įstatymuose nenumatytus, bet šiems neprieštaraujančius. PPŽĮ 21 str. 1 d. nustatyta galimybė savininkui įregistruotą ženklą perduoti pagal sutartį. Apie neregistruoto ženklo perdavimą įstatyme nekalbama, tačiau nėra ir draudimo tokiam veiksmui. T-ėl 1997 06 02 sutarties tarp AB”Birštono mineraliniai vandenys” ir ieškovo nėra pagrindo laikyti ydinga. PPŽĮ 20 str. 5 d. numatyto plačiai žinomo Lietuvos Respublikoje ženklo savininko teisę net neįregistravus ženklo uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo vartoti komercinėje veikloje bet kokį žymenį, susijusį su gerai žinomo jo ženklo atgaminimu, imitacija ar vertimu. Atsakovas UAB „N-jieji Birštono mineraliniai vandenys” nuo 1997 metų vartoja ginčijamus prekių ženklus. Atsakovas vartoja žymenis, akivaizdžiai atkartojančius ieškovo plačiai žinomus ženklus, ir tuo pažeidžia UAB „Birštono mineraliniai vandenys ir Ko”, kaip ženklų savininko, teises. Šios teisės gintinos pagal Konvencijos nuostatas, pripažįstant negaliojančiomis atsakovo vardu įregistruotų prekių ženklų „B-ė”, „V-a-”, „Birštonas” registracijas ir uždraudžiant atsakovui ūkinėje komercinėje veikloje bet kokia forma ar būdu vartoti šiuos ženklus. Teismas pripažino, kad ženklai – mineralinio vandens pavadinimai „Birštonas”, „B-ė” ir „V-a-” – plačiai žinomi Lietuvos Respublikoje ir buvo plačiai žinomi iki 1997 m. gegužės 29 d. ; pripažino negaliojančiomis UAB „N-jieji Birštono mineraliniai vandenys prekės ženklo „Birštonas” 1997 m. liepos 17 d. registraciją Nr. 25271, prekės ženklo „B-ė” 1997m. liepos 17 d. registracijas Nr. 25272 ir Nr. 25274, prekės ženklo „V-a-” 1997 m. liepos 17 d. registracijas Nr. 25269 ir Nr. 25275 Tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos 5,32 ir 35 prekių klasėse; uždraudė atsakovui ūkinėje komercinėje veikloje vartoti prekių ženklus – mineralinio vandens pavadinimus „Birštonas”, „B-ė” ir „V-a-”, uždraudžiant žymėti šiais ženklais prekes ar jų įpakavimą, jais paženklintas prekes siūlyti arba išleisti į rinką, nuomoti, skolinti ar kitomis formomis disponuoti bei sandėliuoti, importuoti ir eksportuoti šiais ženklais pažymėtas prekes, vartoti šiuos ženklus komercinės veiklos dokumentacijoje ir reklamoje, atlikti bet kokius kitus veiksmus, susijusius su šių ženklų vartojimu; konfiskuoti ir atsakovo sąskaita sunaikinti atsakovui priklausančias etiketes, kuriose išspausdinti prekių ženklai – mineralinio vandens pavadinimai „Birštonas”, „B-ė”, „V-a-”. Kitus ieškinio reikalavimus ir priešinio ieškinio reikalavimus teismas atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 1999 m. rugsėjo 7 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija motyvavo, kad ieškovo nuosavybės teisė į ginčo ženklus grindžiama tarp jo ir AB „Birštono mineraliniai vandenys” 1997 06 02 sudaryta Teisių į intelektualinę nuosavybę perdavimo sutartimi. Ši sutartis nėra nuginčyta įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovas, pateikdamas priešieškinį, minėtos sutarties neginčijo. T-ėl, esant galiojančiai sutarčiai dėl nuosavybės teisių į ginčo ženklus perdavimo ieškovui, pastarasis laikomas teisėtu jų savininku ( CK 40 str. ). PPŽĮ numato plačiai žinomo Lietuvos Respublikoje ženklo savininko teisių gynimą net ir tuo atveju, kai ženklas nėra registruotas įstatymų nustatyta tvarka (20 str. 5 d. ). Ši aplinkybė leido teismui netaikyti minėtam sandoriui įstatymo 21 str. reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo ženklai yra plačiai žinomi Lietuvos Respublikoje, ir tokiais jie buvo iki atsakovas padavė paraiškas dėl prekių ženklų „Birštonas”, „B-ė” ir „V-a-” registracijos (Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo 6 bis str. , CK 606 str. 1 d. ). Darydamas tokią išvadą teismas pagrįstai vadovavosi Konvencijos nuostatomis, numatančiomis palankesnes, negu P-entų biuro 1994 12 21 įsakymu Nr. 21 apibrėžtas, sąlygas spręsti dėl ženklo žinomumo. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ieškovo teisę į ginčo ženklus, kaip į plačiai žinomus ženklus, aptarė ir teisių perdavėjo pagal sutartį AB „Birštono mineraliniai vandenys” teises į šiuo ženklus ir priėjo pagrįstą išvadą, kad pastaroji bei jos pirmtakai UAB „Birštono mineraliniai vandenys” bei Birštono valstybinė mineralinio vandens gamykla buvo šių ženklų savininkais. 1991 m. Valstybinę alaus daryklą „Ragutis” reorganizavus skaidymo būdu į Valstybinę alaus daryklą „Ragutis” ir Birštono valstybinę mineralinio vandens gamyklą, „Ragutis” šių ženklų daugiau nebenaudojo, ir nei jis, nei kas nors kitas pretenzijų dėl jų panaudojimo „Birštono mineraliniams vandenims” nereiškė. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagrįstai atmestas atsakovo priešieškininis pareiškimas. Vykdant prekių registracijos procedūrą P-entų biure atlikta ekspertizė, kuri nenustatė, kad ginčo ženklai nusistovėjusioje veikloje yra tapę bendriniais. Aptardamas atsakovo pateiktus enciklopedinius duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad būtent prekių ženklai – mineralinio vandens pavadinimai – suteikia galimybę vartotojui atskirti vieną produktą nuo kito, tai liudija skirtingas jų populiarumas. Atsakovo vardu įregistruoti iš esmės analogiški ženklai, kurių registracija nėra pripažinta negaliojančia Prekių ir paslaugų ženklų įstatymo 3 str. 2 p. pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad nors apeliaciniame skunde buvo prašyta skundžiamą sprendimą panaikinti, kaip prieštaraujantį Žemės gelmių įstatymo nuostatoms bei Lietuvos higienos normoms, tačiau minėti aktai pagal savo paskirtį prekių ženklų registravimo bei jų apsaugos klausimų nereguliuoja. Kasaciniame skunde UAB „N-jieji Birštono mineraliniai vandenys” nurodo, kad ieškovas neįrodė, jog g. s. „Ragutis”, kuris buvo ir faktiškai yra vienas iš prekių ženklų „V-a-”, „B-ė”, „Birštonas” vartotojų, juos būtų perdavęs savo filialui. Įsteigiant savarankišką Birštono mineralinio vandens gamybą, tarp jo ir g. s. „Ragutis” pasirašius turto perdavimo – priėmimo aktą, nėra numatyta, kad būtų perduotos teisės į ginčo ženklus. T-ėl AB „Birštono mineraliniai vandenys”, neperėmusi iš g. s. „Ragutis” prekių ženklų, negalėjo jų perduoti ieškovams 1997 06 02 sutartimi. Ženklų perdavimo ieškovams metu AB „Birštono mineraliniai vandenys” ne tik nebuvo ginčo ženklų užregistravusi savo vardu, bet ir neįrodė, jog šie ženklai jai buvo perleisti. CK 149 str. 2 d. reikalauja registracijos, siekiant įrodyti, jog būtent vienas ar kitas subjektas įgijo nuosavybę ir nuo kurio momento. Prie 1997 06 02 sutarties nėra nei priėmimo–perdavimo aktų, nei priedų, liudijančių ženklų realų perdavimą. Ženklai nebuvo įtraukti į apskaitą nei AB „Birštono mineraliniai vandenys”, nei UAB „Birštono mineralinai vandenys ir Ko” balansuose. PPŽĮ 21 str. įvardija tik registruoto ženklo perdavimo galimybę. Šis registravimas ir siejamas su nuosavybės santykių įrodymu. Ženklo registracijos buvimas yra būtent tas įrodymas, kuriuo galima remtis teigiant, jog šis ženklas priklauso vienam ar kitam subjektui. Kasatorius teigia, kad sprendime nurodoma, jog 1883 m. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo konkuruoja su Lietuvos Respublikos įstatymais, ir todėl, remiantis CK 606 str. , taikytinos tarptautinių sutarčių taisyklės. B- nenurodoma, kokia konkreti teisės norma prieštarauja šiai Konvencijai. Paryžiaus konvencijoje numatyti tik bendrieji pramoninės nuosavybės saugojimo principai, o PPŽĮ juos detalizuoja. Šio įstatymo 21 str. 5 d. nuostata, jog plačiai žinomo ženklo sąvoką nustato šalies įgaliota institucija, neprieštarauja, o tik papildo ir detalizuoja Konvenciją, todėl priimant sprendimą būtina vadovautis tiek PPŽĮ normomis, tiek ir VPB 1994 12 21 įsakymu Nr. 21. Teismas, priimdamas prieštaringą sprendimą ir nurodydamas, jog esant nacionalinių ir tarptautinių normų konkurencijai, taikytinos konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo nuostatos, prieštaraudamas savo teiginiui ir pagrįsdamas ieškovo reikalavimus, remiasi būtent PPŽĮ bei trečiojo asmens VPB 1994 12 21 įsakymu Nr. 21. Būtent šiame įsakyme numatytų 7 kriterijų analize teismas motyvuoja ir grindžia ieškovų reikalavimų pateikimą. Teismas neatkreipė dėmesio į VPB minėto įsakymo reikalavimą, kad plačiai žinomu ženklu gali būti pripažintas tik žymėjimas, apimantis 7 būtinų kriterijų visumą. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad jų ženklai „V-a-”, „B-ė” ir „Birštonas” būtų žinomi ir vartojami valstybėse – Paryžiaus Konvencijos pramoninei nuosavybei saugoti narėse. Šis punktas reikalauja, jog subjektas ne tik užregistruotų savo ženklą kitoje valstybėje, bet jis turi būti vartojamas ir žinomas tose valstybėse. Nuolatinės reklamos ginčo ženklų per spaudą ir televiziją ieškovas nepateikė, nes jos nebuvo. Ieškovo nurodyti ginčo ženklai rinkoje buvo nevieninteliai. Analogiškus ženklus mineralinio vandens produkcijai žymėti vartojo kitos įmonės. Visi gamintojai analogiškais pavadinimais pilstę mineralinį vandenį yra prisidėję prie šių ženklų reklamos, paplitimo, žinomumo ir įvaizdžio sukūrimo. T-ėl šie ženklai negali būti traktuojami kaip vieninteliai tokie Lietuvoje, originalūs bei turintys ryškų skiriamąjį požymį ir priklausantys būtent ieškovams. Žymenys „V-a-”, „B-ė” suprantami kaip šaltinių pavadinimai, o žymuo „Birštonas” žinomas kaip mineralinių vandenų kurortas, ir jie nėra siejami su kuriuo nors iš mineralinių vandenų gamintojų. Sutartis tarp AB „Birštono mineraliniai vandenys” ir naujos įmonės UAB „Birštono mineraliniai vandenys ir Ko”’ dėl teisių į neregistruotus žymenis perdavimo yra negalima, nes šiuos žymenis turi ir privalo naudoti įmonės, kurios deklaruoja Lietuvos standartą LST 162–92 (jame numatyti ne tik reikalavimai vandens kokybei, bet ir privalomas ženklinimas, būtent vienas iš rekvizitų turi būti vandens pavadinimas – „B-ė”, „V-a-”). Skirtingi gamintojai, vadovaudamiesi privalomu standartu LST 162–92, etiketėje žymintys vienos ar kitos rūšies mineralinio vandens pavadinimą (“B-ė”, „V-a-”), turėtų nurodyti jį kaip nesaugomą elementą (Prekių ir paslaugų ženklų registracijos taisyklių ZR/01/9312 taisyklė 2 p. ). Ieškovo kombinuotose prekių ženkluose – etiketėse pagrindiniai, vyraujantys ir ryškiausi elementai yra žymenys „V-a-”, „B-ė”, „Birštonas”, nes būtent jais vartotojas ir vadovaujasi rinkdamasis mineralinio vandens rūšį. Ieškinio dalyką sudaro ne visa etiketė, o būtent minėti žymenys, kurių išskirtinumą etiketėje ieškovas įregistruoja. Žymenys galėjo būti ženklais, jei nebūtų praradę savo skiriamųjų požymių dėl ilgą laiką juos vartojusių įvairių įmonių, gręžinių (kurorto) pavadinimų, valstybinio standarto reglamentavimo. Mineralinis vanduo yra nacionalinis turtas, saugomas Žemės gelmių įstatymu, o teisė juo naudotis suteikiama Lietuvos geologijos tarnybos leidimu. T-ėl šie ženklai per ilgą laiką prarado savo skiriamąsias savybes ir negali būti individualizuoti būtent mineraliniam vandeniui. T-ėl jie turi įeiti į etikečių kompoziciją kaip nesaugomi elementai. Mineralinio vandens rūšių reglamentavimas Lietuvos Respublikos standartu neleidžia atskirti vienos įmonės pilstomo tos pačios rūšies mineralinio vandens nuo kitos įmonės. S-darte yra numatytas privalomasis ženklinimas, nurodant vandens pavadinimą, prieš tai nustačius kokiai rūšiai jis priklauso. Kasaciniame skunde nurodoma, kad ieškinio patenkinimas užkerta kelią kitiems ūkio subjektams pilstyti mineralinį vandenį iš tų pačių gręžinių. S-dartas kategoriškai nurodo, kokią sudėtį turi atitikti mineralinis vanduo „B-ė”, „V-a-” ir „Birštonas”, ir jį pilstantis subjektas tai turi deklaruoti. Vadinasi, ieškovas faktiškai monopolizuotų iš minėtų gręžinių gaunamos produkcijos išpilstymą. Kasatorius nurodo, kad teismai savo priimtuose sprendime ir nutartyje neįvardijo, kokios gi konkrečios nacionalinės teisės normos prieštarauja Paryžiaus konvencijai. Sprendime motyvuodamas ieškinio tenkinimą, teismas detaliai analizuoja ir remiasi Valstybinio patentų biuro 1994 12 21 įsakyme Nr. 21 numatytų plačiai žinomam ženklui kriterijų visuma. Aptaręs šiuo kriterijus, teismas prieina išvadą, jog ieškovo ženklai atitinka šiuos kriterijus. Apeliaciniame skunde bei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, buvo pateikta pakankamai įtikinamų argumentų, jog ieškovo ženklai šių kriterijų neatitinka. Tačiau teismas šių argumentų neanalizavo ir dėl šios skundo dalies nutartyje tai pat nepasisakė. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir neišreiškė savo nuomonės dėl visų apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų, todėl ši nutartis naikintina (CPK 332 str. , 3542 str. 2 d. 6 p. ). Vilniaus apygardos teismo 1999 m. sausio 29 d. sprendimo įsigaliojimas ir vykdymas susijęs su didžiuliais materialiniais nuostoliais, kadangi mineralinio vandens pilstymu ir realizavimu užsiimančią bendrovę reikia likviduoti. Pagrindinė ir vienintelė UAB „N-jieji Birštono mineraliniai vandenys” veikla yra siejama būtent su mineralinio vandens „B-ė”, „V-a-” ir „Birštonas” gamyba. Kasatorius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 1999 m. sausio 29 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo 1999 m. rugsėjo 7 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, patenkinant priešieškininiame pareiškime išdėstytus reikalavimus. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas UAB „Birštono mineraliniai vandenys ir Ko” nurodo, kad atsakovo kasaciniame skunde dauguma nurodytų aplinkybių siejamos ne su teisės, bet su fakto klausimais, t. y. netinkamu, kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų atliktu įrodymų įvertinimu. Faktinės aplinkybės, liečiančios prekių ženklų „Birštonas”, „B-ė” ir „V-a-” perdavimą iš reorganizuotos įmonės „Ragutis” į Birštono valstybinę mineralinio vandens gamyklą, teismų buvo tinkamai įvertintos ir neturėtų būti kasacinio nagrinėjimo objektu. CK 149 str. 2 d. šioje byloje neturėjo būti taikoma, kadangi Lietuvos Respublikoje nėra privalomos ženklų registracijos, nei privalomas prekių ženklų perleidimo sandorių registracijos, ir tai akivaizdžiai matyti iš bendrųjų ir specialiųjų teisės normų. Plačiai žinomiems ženklams taikoma PPŽĮ 20 str. 5 d. nustatyta išimtis, kad plačiai žinomo ženklo savininkas įgyja tam tikras teises, net jo neįregistravęs. Esant teisės normų konkurencijai, o šiuo atveju 1883 03 20 Paryžiaus konvencijai dėl pramoninės nuosavybės saugojimo, ir pripažinus, kad tarptautinės sutartys, kuriose dalyvauja Lietuvos Respublika, nustato kitokias taisykles, ir jos ženklo savininkui yra palankesnės už Ženklų įstatymo ir kt. vidaus teisės norminių aktų nuostatas, teismai pagrįstai rėmėsi tarptautinių sutarčių taisyklėmis (CK 606 str. 1 d. , 1994 05 17 įst. I–459 red. ). Be to, PPŽĮ įsigaliojo 1993 10 01, o minėta Konvencija įsigaliojo 1994 05 22, todėl reikėtų vadovautis principu Lex posterioris derogat legi priori. Valstybinio patentų biuro 1994 12 21 įsakymas Nr. 21, nustatantis griežtus kriterijus, pagal kuriuos prekės ženklas galėtų būti pripažintas plačiai žinomu, iš viso neturėtų būti taikomas ženklams, tapusiems plačiai žinomais iki šios sąvokos įsigaliojimo. Kasatoriaus teiginys, kad visi subjektai, naudoję kaip ginčo dalyką esančius ženklus, vienodai prisidėjo prie jų reklamos, paplitimo ir įvaizdžio sukūrimo, yra nepagrįstas, nes tą savo darbu ir lėšomis darė tik ieškovas ir teisių jam perleidėjai. Atsiliepime nurodoma, kad kasaciniame skunde minimas 1995 07 05 Žemės gelmių įstatymas turi 1 str. apibrėžtą reguliavimo sferą ir nereglamentuoja prekių pavadinimų ar prekių ženklų naudojimo, tam yra specialiosios normos – Konvencija, PPŽĮ ir kt. Mineralinių vandenų „B-ė” ir „V-autas” įtraukimas į standartą LST–92 nerodo, kad šie mineralinio vandens pavadinimai yra tapę bendriniais. S-dartuose tik nustatomi reikalavimai tam tikros prekės kokybei, tačiau nereglamentuojamas šių prekių ženklų vartojimas. Mineralinio vandens „B-ė” ir „V-a-” įtraukimas į šį standartą parodo konkrečios mineralizacijos bei cheminių elementų savybių vandens, pažymėto šių ženklų žymenimis, platų paplitimą bei žinomumą. Teiginys, kad prekių ženklas „Birštonas” žymi tik kilmės vietą, taip pat yra nepagrįstas. Pagal PPŽĮ 3 str. 3 p. žymuo nepripažįstamas ženklu, jeigu žymi tik prekės kilmės vietą. Šiuo atveju ženklas „Birštonas” žymi ne vien kilmės vietą, bet atskiria vienos sudėties mineralinį vandenį nuo kitų toje pačioje vietovėje pilstomų mineralinio vandens rūšių „B-ės”, „V-o”, BMV, „V-smės”. Pažymėtina, kad priešieškininiame pareiškime nebuvo remiamasi Ženklų įstatymo 3 str. 3 p. , ir kasatorius iškėlė naujus reikalavimus. P-s kasatorius 1997 05 29 pateikė paraišką registruoti prekių ženklą „Birštonas”. Šis ženklas buvo įregistruotas 1997 05 17 registracijos Nr. 25271. Kasatorius, ginčydamas ieškovo prekių ženklo registraciją, neatsisakė analogiško savo ženklo registracijos. UAB „Birštono mineraliniai vandenys ir Ko” prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei apeliacinės instancijos teismo nutartį. Teisėjų kolegija konstatuoja: Šioje byloje teismai sprendė ginčą, kilusį tarp dviejų ūkio subjektų, vykdančių tapačią veiklą – mineralinio vandens pilstymą ir pardavimą. Ieškovas prašė pripažinti, kad prekių ženklai – mineralinio vandens pavadinimai „Birštonas”, „B-ė” ir „V-a-” jau buvo plačiai žinomi Lietuvos Respublikoje iki 1997 m. gegužės 29 d. , be to, pripažinti negaliojančiomis atsakovo žodinių prekės ženklų „Birštonas”, „B-ė” ir „V-a-” registracijas Tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos 32 ir 35 prekių klasėse, taip pat pripažinti prekių ženklų „B-ė” ir „V-a-” registraciją negaliojančia 5 prekių klasėje. Atsakovas prašė pripažinti žymenis „Birštonas”, „B-ė” ir „V-a-” bendriniais ir nurodyti juos nesaugomais elementais ieškovo registruotuose kombinuotose prekių ženkluose – etiketėse, taip pat pripažinti tų ieškovo prekių ženklų registracijas negaliojančiomis Tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos 32 prekių klasėje. Teismas patenkino ieškovo ieškinį ir pripažino prekių ženklus – mineralinio vandens pavadinimus „Birštonas”, „B-ė” ir „V-a-” – plačiai žinomais. Teisėjų kolegija nurodo, kad esant ginčui, ar prekių ženklas apskritai gali būti saugomas kaip plačiai žinomas ar kitais pagrindais, būtina atsižvelgti į visas faktines aplinkybes, individualias ženklo charakteristikas, tinkamai išaiškinti sąvokas ir pritaikyti tinkamas teisės normas. Jei reikalavimui pripažinti prekių ženklą plačiai žinomu yra priešpastatomas reikalavimas pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia dėl to, kad jis neatitinka įstatyme nurodytų absoliučių prekių ženklui keliamų reikalavimų, spręsti klausimą dėl ženklo pripažinimo plačiai žinomu galima tik išsprendus, ar žymuo saugotinas kaip prekių ženklas apskritai, nes negali būti pripažįstamas plačiai žinomu ženklas, neatitinkantis absoliučių reikalavimų ženklui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai nepagrįstai netyrė byloje esančios medžiagos apie istoriškai susiklosčiusius mineralinio vandens pavadinimus, dėl kurių, kaip prekės ženklų, registracijos kyla ginčas tarp šalių santykyje su mineralinio vandens gręžinių, iš kurių jie išgaunami, pavadinimais. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, mineraliniai vandenys „V-a-”, „B-ė” ir „Birštonas” yra Birštono vietovės gręžinių mineraliniai vandenys, turi tam tikrus specifinius cheminius komponentus ir vartotojui parodo mineralinio vandens kilmę bei orientuoja jį dėl kokybinių to vandens charakteristikų. Siekiant tinkamai orientuoti vartotoją dėl konkretaus mineralinio vandens kilmės ir sudėties Lietuvos higienos norma HN 28 – 1998, taip pat Lietuvos Respublikos standartas LST 162–92 numato reikalavimą nurodyti gręžinių, iš kurių tiekiamas mineralinis vanduo, pavadinimus. Tai, kad ginčo mineralinių vandenų pavadinimai atitinka gręžinių pavadinimus, parodo ir byloje esantis geologijos žinynas bei enciklopedijų duomenys. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, turėjo išsiaiškinti sąvoką prekių kilmės vieta. Prekės (šiuo atveju mineralinis vanduo), kurių ypatingas savybes nulemia gamtinės ar geografinės sąlygos, nėra gaminamos žmogaus, jos išgaunamos iš aplinkos ar iš žemės gelmių (šiuo atveju mineralinio vandens gręžinių). Tokių gamtos produktų, kaip mineralinis vanduo, ypatybės yra susijusios su geografine kilmės (išgavimo) vieta (ne su gamybos vieta, nes pastaroji gali būti ir už to geografinio vieneto ribų). Paskesnės operacijos su mineraliniu vandeniu (šaldymas, išpilstymas, įpakavimas ir t. t. ), atliekamos kurio nors vieno ar kelių ūkio subjektų, nenulemia tokios prekės kilmės vietos, kaip ir nepadaro mineralinį vandenį išpilstančio ir parduodančio subjekto mineralinio vandens gamintoju. Pagal PPŽĮ 3 str. 3 p. žymuo nepripažįstamas prekių ženklu, jei jis žymi tik prekių rūšį, kiekį, kokybę, paskirtį, vertę, kilmės vietą, prekių pagaminimo ar paslaugų teikimo laiką, pagaminimo būdą arba kitas prekių ir paslaugų charakteristikas. Paryžiaus konvencijos „Dėl pramoninės nuosavybės saugojimo” 6 quinquis str. B. (2) nurodo, kad prekių ženklų, kurie neturi kokių nors skiriamųjų požymių arba sudaryti išimtinai iš ženklų ar žymenų, kurie prekybos apyvartoje gali būti naudojami gaminių rūšiai, kokybei, kiekiui, paskirčiai, kainai, kilmės vietai arba pagaminimo laikui žymėti, arba tapę visų naudojamais kasdieninėje kalboje arba nusistovėjusiose šalies, kurioje prašoma apsaugos, prekybos tradicijose, registracija gali būti atmesta arba pripažinta negaliojančia. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad prekių kilmės vieta visų pirma sietina su geografine kilme. N-s galiojančiame PPŽĮ nėra nuostatų dėl geografinių nuorodų ar geografinės kilmės, savokų, bet tokių savokų prekės ženklų atžvilgiu išaiškinimas yra tarptautiniuose dokumentuose. Dar 1992 m. birželio 14 d. ES priimtame Europos Sąjungos Tarybos Reglamente Nr. 2081/92 dėl geografinių nuorodų apsaugos žemės ūkio ir maisto produktams buvo įvesti du terminai – prekių kilmės žymėjimas ir geografinės nuorodos. Reglamento 2 (2) str. nurodė, kad prekių kilmės žymėjimas reiškia regiono, konkrečios vietovės pavadinimą arba, išimtinais atvejais, pavadinimą, naudojamą išimtinai žemės ūkio ar maisto produktui žymėti; kilusiam iš to rajono, vietovės ar šalies produktui žymėti; produkto kokybė ir savybės didžia dalimi arba išimtinai priklauso nuo tos geografinės aplinkos su jai būdingais gamtiniais ir žmogiškaisiais faktoriais, ir to produkto gamyba, perdirbimas bei paruošimas vyksta toje geografinėje vietovėje. Geografinė nuoroda reiškia regiono, konkrečios vietovės, išimtinais atvejais, konkrečios šalies pavadinimą, naudojamą žemės ūkio ar maisto produkto aprašymui; nurodo, kad prekė yra kilusi iš šio regiono, konkrečios vietovės ar šalies; pasižymi ypatingomis savybėmis, reputacija ar kitomis savybėmis, kurios gali būti susijusios su geografine kilme, ir prekės gamyba ir (ar) perdirbimas ir (ar) paruošimas vyksta tame geografiniame rajone. Apibendrinant darytina išvada, kad geografinės prekių kilmės nuorodos, ar jos išreiškiamos terminu, nurodančiu prekės kilmės vietovės pavadinimą, ar nusakomos kitais žodžiais parodant prekės kilmės vietą, yra skirtos informuoti pirkėją, kad konkretus produktas yra kilęs iš tam tikro geografinio rajono. Sutarties dėl intelektualinės nuosavybės apsaugos prekyboje aspektų (TRIPS), su kurios nuostatomis Lietuva turi suderinti savo įstatymus šioje srityje, siekdama tapti Pasaulio prekybos organizacijos nare, 22 str. 1 d. geografinėmis nuorodomis laikomos nuorodos vietovardžio ar kito žodžio, pagal kurį galima nustatyti, kad prekė yra kilusi iš tam tikros teritorijos, regiono ar vietovės, ir kuris sieja tos prekės kokybę, reputaciją ar kitas esmines prekių charakteristikas su jų geografine kilme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad jei vietovardis ar žodis santykyje su pirkėju (vartotoju) žymi tik prekių kilmės vietą ir esmines prekių charakteristikas, jis neatitinka absoliučių prekių ženklui keliamų reikalavimų ir yra neregistruotinas, o jei yra įregistruotas, tai suinteresuotų asmenų reikalavimu jo registracija pripažintina negaliojančia. Nustačius, kad kombinuotame prekių ženkle esantis žodinis žymuo gali sukelti abejonių dėl suteikiamos ženklo apsaugos apimties, teismas turėtų spręsti klausimą dėl ženklo, žyminčio tik prekių kilmės vietą, dalies pripažinimo nesaugomu ženklo elementu, nesuteikiančiu ženklo savininkui išimtinių teisių į jį. Teisėjų kolegija nurodo, kad teismai turėjo svarstyti klausimą, ar žodiniai žymenys „V-a-”, „B-ė” ir „Birštonas”, naudojami ieškovo kombinuotame ženkle–etiketėje, nėra žymenys, nurodantys tais ženklais vandenų kilmės vietą ir kokybines charakteristikas, nors atsakovas ir nebuvo pareiškęs reikalavimo PPŽĮ 3 str. 3 p. pagrindu (toks pagrindas yra nurodytas kasaciniame skunde). Atsakovas tiek priešiniame ieškinyje, tiek ir apeliaciniame skunde bei paaiškinimuose bylos nagrinėjimo metu teigė, kad šie pavadinimai žymi tos vietovės mineralinį vandenį, todėl pripažintini nesaugomais. Teismas galėjo taikyti PPŽĮ 3 str. 3 p. kaip normą, atitinkančią išdėstytą reikalavimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimas Nr. 5 10 p. ). Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo sprendė, kad šioje byloje nereikėjo remtis Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo nuostatomis, nes jis pagal savo paskirtį prekių ženklų registravimo bei apsaugos klausimų nereguliuoja. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. skelbia, kad žemės gelmės yra išimtinė valstybės nuosavybė. Žemės gelmių išteklių (tarp jų ir mineralinių vandenų) naudojimo tvarką nustato Žemės gelmių įstatymas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors Žemės gelmių įstatymas turi savarankišką objektą, bet jis tiesiogiai susijęs su ginčo objektu, nes mineralinis vanduo – nacionalinis turtas, teisė naudotis juo suteikiama įstatymuose nustatyta tvarka ir valstybės kompetentingų institucijų leidimu. Žemės gelmių įstatymo 2 str. skelbia, kad žemės gelmių išteklių naudojimo pagrindas yra naudojimosi teisė, kurią įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos juridiniams ar fiziniams asmenims gali suteikti Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota valstybės institucija. To paties įstatymo 13str. numato, kad žemės gelmių išteklius gali naudoti Lietuvos Respublikos bei užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys, gavę leidimą, išduotą Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos. Teismai netyrė aplinkybių, kas yra mineralinio vandens gręžinių savininkas bei teisėtas valdytojas, turintis leidimą naudoti mineralinio vandens gręžinius Žemės gelmių įstatymo 13 str. nustatyta tvarka. Iš byloje esančios medžiagos galima būtų daryti išvadą, kad išimtinė teisė naudoti Lietuvos Respublikos mineralinio vandens gręžinių išteklius suteikta Valstybės turto fondo UAB „Minera”, kuri sudaro sutartis su mineralinio vandens vartotojais (2 t. b. l. 263). Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu atveju UAB „Minera” turėjo būti teismo iniciatyva įtraukta į šios bylos nagrinėjimą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų (CPK 39 str. ), nes bylos išsprendimas turi reikšmę mineralinio vandens gręžinių savininko atstovui, sudarančiam sutartis su mineralinio vandens naudotojais. Tik išsiaiškinus nurodytas aplinkybes, gali būti sprendžiama dėl ieškinio ir priešinio ieškinio reikalavimų tenkinimo. Rezoliucinė teismo sprendimo dalis (CPK 222 str. 5 d. ) turi būti suformuluota tiksliai – taip, kad nesukeltų jokių neaiškumų ir sprendimas būtų įvykdomas. Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis, kurioje patenkintas ieškovo reikalavimas dėl ženklo pripažinimo plačiai žinomu, suformuluota netiksliai, yra neaiški ir galėtų sukelti sunkumų vykdant tokį sprendimą. Teismas rezoliucinėje dalyje nurodė: pripažinti, kad prekių ženklai – mineralinio vandens pavadinimai „Birštonas”, „B-ė” ir „V-a-” – plačiai žinomi Lietuvos Respublikoje. Iš sprendimo rezoliucinės dalies neaišku, ar plačiai žinomais pripažinti ieškovo kombinuoti prekių ženklai – etiketės ar žodiniai, kaip tokie, nes įvardijama “prekių ženklai – mineralinio vandens pavadinimai”. PPŽĮ 20 str. 5 d. plačiai žinomą ženklą sieja su savininku ir numato ženklo apsaugą jo savininkui. Pagal PPŽĮ 2 str. 1 d. prekių ženklu gali būti bet koks žymuo, kurio paskirtis atskirti vienam asmeniui priklausančias prekes nuo kitam asmeniui priklausančių prekių. T-ėl teismo sprendimo dalis, kurioje ženklas pripažįstamas plačiai žinomu, nesiejant jo su savininku, yra netiksli, neaiški ir neįvykdytina. Pažymėtina, kad PPŽĮ 2 str. 2 d. nurodo, kokie žymenys gali būti ženklu. Žymenų, galinčių būti prekės ženklu sąrašas yra baigtinis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pripažįstant teismo sprendimu prekių ženklą plačiai žinomu, sprendimo rezoliucinėje dalyje būtina nurodyti pripažįstamo plačiai žinomu ženklo savininką bei tiksliai įvardyti, koks žymuo pripažįstamas plačiai žinomu. Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai neįvertino visų byloje esančių įrodymų, netaikė įstatymų, kuriuos reikėjo taikyti, pažeidė procesines teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi CPK 368 str. 1 d. 5 p. ir 370 str. , teisėjų kolegija nutarė: Vilniaus apygardos teismo 1999 m. sausio 29 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 1999 m. rugsėjo 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Nutartis galutinė ir neskundžiama. Teisėjų kolegijos pirmininkas Č. J-a- Teisėjai S. G-us D. A-ė Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |
1802: Svečiai