Paieška : Teismų praktika LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS NrLIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#13586: Svečiai
#2: Vartotojai
#5713: Registruoti vartotojai

# Moderator
# IngaMay


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ
SKYRIAUS
TEISĖJŲ
KOLEGIJŲ NUTARTYS

1. 11. Dėl plačiai žinomo
prekių ženklo ir absoliučių prekių ženklui
keliamų reikalavimų

Jei reikalavimui pripažinti prekių ženklą plačiai žinomu yra prieš­pastatomas
reikalavimas pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia dėl to, kad
jis neatitinka įstatyme nurodytų absoliučių prekių ženklui keliamų reikalavimų,
spręsti klausimą dėl ženklo pripažinimo plačiai žinomu galima tik išsprendus,
ar žymuo saugotinas kaip prekių ženklas apskritai, nes negali būti
pripažįstamas plačiai žinomu ženklas, neatitinkantis absoliučių reikalavimų
ženklui.
Jei vietovardis ar žodis santykyje su pirkėju (vartotoju) žymi tik prekių
kilmės vietą ir esmines prekių charakteristikas, jis neatitinka absoliučių
prekių ženklui keliamų reikalavimų ir yra neregistruotinas, o jei yra
įregistruotas, tai suinteresuotų asmenų reikalavimu jo registracija
pripažintina negaliojančia. Nustačius, kad kombinuotame prekių ženkle esantis
žodinis žymuo gali sukelti abejonių dėl suteikiamos ženklo apsaugos apimties,
teismas turėtų spręsti klau­simą dėl ženklo, žyminčio tik prekių kilmės vietą,
dalies pripažinimo nesaugomu ženklo elementu, nesuteikiančiu ženklo savininkui
išimtinių teisių į jį.
Pripažįstant teismo sprendimu prekių ženklą plačiai žinomu, spren­dimo
rezoliucinėje dalyje būtina nurodyti pripažįstamo plačiai žinomu ženklo savinin­ką
bei tiksliai įvardyti, koks žymuo pripažįstamas plačiai žinomu.

Kasacinės instancijos teismo                                                                 Civilinė
byla Nr. 3K–3–25/2000 m.
pranešėja D. A-ė,                                                                     Bylų
kategorija 12
apeliacinės instancijos teismo
pranešėjas K. Gurinas,
pirmosios instancijos teismo
teisėjas A. D-a-

NUTARTIS

2000 m. sausio 25 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Č. J-o, teisėjų
S. G-aus ir D. A-ės,
viešame teismo posėdyje kasacine tvarka
išnagrinėjo civilinę bylą pagal UAB ”N-jieji Birštono mineraliniai vandenys”
kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 1999 m. sausio 29 d. sprendimo ir
Lietuvos apeliacinio teismo 1999 m. rugsėjo 7 d. nutarties civilinėje byloje
pagal UAB „Birštono mineraliniai vandenys ir Ko” ieškinį atsakovui UAB
„N-jieji Birštono mineraliniai vandenys” dėl prekių ženklų pripažinimo plačiai
žinomais, uždraudimo vartoti prekių ženklus, prekių ženklų registracijų
panaikinimo, dėl konfiskavimo bei sunaikinimo etikečių, priemonių ir įrenginių
šioms etiketėms gaminti ir prekių su etiketėmis, kuriose išspausdinti prekių
ženklai, bei atsakovo priešieškinį ieškovui dėl prekės ženklų pripažinimo
nusisto­vėjusioje veikloje bendriniais, prekių ženklų registracijos pripažinimo
negaliojančia. Tretieji asmenys byloje – Valstybinis patentų biuras ir UAB
„Brista”.
Teisėjų kolegija

nustatė:

UAB „Birštono mineraliniai vandenys ir Ko”
kreipėsi į teismą prašydama pripažinti, kad UAB „N-jieji Birštono mineraliniai
vandenys” įregistruoti Valstybinio patentų biuro prekių ženklai – mineralinio
vandens pavadinimai „Birštonas”, „B-ė” ir „V-a-” plačiai žinomi
Lietuvoje ir buvo plačiai žinomi iki 1997 05 29. UAB „Birštono mineraliniai
vandenys” prašė uždrausti atsakovui vartoti prekių ženklus „Birštonas”,
„B-ė” ir „V-a-”, uždrausti žymėti šiais ženklais prekes ar jų pakuotes,
vartoti šiuos ženklus ūkiniuose–komerciniuose dokumentuose ir reklamoje,
gaminti šiais ženklais pažymėtas etiketes, užsakinėti tokias etiketes
spaustuvėse ar atlikti bet kokius kitus veiksmus, susijusius su šių ženklų
vartojimu. Ieškovas prašė konfiskuoti ir atsakovo sąskaita sunaikinti atsakovui
priklausančias etiketes su minėtais prekių ženklais, priemones bei įrenginius
šioms etiketėms gaminti, taip pat prekes, kuriose išspausdinti šie prekių
ženklai. Savo reikalavimą ieškovas grindė tuo, kad visas teises į prekių
ženklus–mineralinio vandens pavadinimus „Birštonas”, „B-ė” ir „V-a-”
įgijo pagal 1997 06 02 Teisių į intelektualinę nuosavybę perdavimo sutartį,
sudarytą su AB „Birštono mineraliniai vandenys”. Atsakovas, pažeisdamas jo,
kaip prekės ženklo savininko, teises, taip pat gamina mineralinį vandenį ir
nurodo tą patį pavadinimą, atkartodamas ieškovo prekės ženklo–etiketės grafinį
vaizdą ir spalvinę gamą.
Ieškinio papildyme ieškovas prašė pripažinti
negaliojančia UAB „N-jieji Birštono mineraliniai vandenys” prekės ženklo
„Birštonas” 1997 m. liepos 17 d. registraciją Nr. 25271; prekės ženklo
„V-a-” 1997 m. liepos 17 d. registraciją Nr. 25269; prekės ženklo „B-ė”
1997 m. liepos 17 d. registraciją Nr. 25272 Tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos
32 ir 35 prekių klasėse. Taip pat jis prašė pripažinti negaliojančia prekės
ženklo „B-ė” 1997 m. liepos 17 d. regis­traciją Nr. 25274 bei prekės ženklo
„V-a-” 1997 m. liepos 17 d. registraciją Nr. 25275 Tarptautinės prekių ir
paslaugų klasifikacijos 5 prekių klasėje. (2 t. b. l. 148–151).
Atsakovas UAB „N-jieji Birštono mineraliniai
vandenys” priešieškiniu prašė pripažinti žymenis „V-a-”, „B-ė”,
„Birštonas” bendriniais ir nurodyti juos kaip nesaugomus elementus kombinuotose
prekių ženkluose–etiketėse (reg. Nr. 25392 (w. ,fig. ); reg. Nr. 25391 (w. ,fig. );
reg. Nr. 25393 (w. ,fig. ) (b. l. 257–259). Taip pat atsakovas prašė pripažinti
negaliojančiais UAB „Birštono mineraliniai vandenys ir Ko” prekių ženklų
„V-a-”, „B-ė”, „Birštonas” registraciją Tarptautinės prekių ir paslaugų
klasifikacijos 32 prekių klasėje. Atsakovas nurodė, kad sutartis, pagal kurią
AB „Birštono mineraliniai vandenys” perdavė ieškovui visas teises į ginčo
prekių ženklus, turi būti pripažinta negaliojančia, kadangi šios sutarties
objektas buvo neįregistruoti prekių ženklai. Prekių ir paslaugų ženklai,
registruoti atsakovo vardu, turi registracijos prioritetą prieš ieškovo vardu
registruotus prekių ir paslaugų ženklus. Atsakovas nurodė, kad žymenys
„V-a-” ir „B-ė” vartotojų suprantami kaip šaltinių pavadinimai, be to,
jie įtraukti į Lietuvos standartą LST 162–92, skirtą gamti­niams skirtingos
cheminės sudėties gydomiesiems geriamiesiems mineraliniams vandenims, o žymuo
„Birštonas” žymi tos vietovės mineralinį vandenį. Atsakovas nurodė, kad šie
žymenys nusistovėjusioje veikloje tapo bendriniais ir yra praradę skiriamuosius
požymius dar iki jų registracijos prekių ženklais. T-ėl gamintojai etiketėje
žymintys vienos ar kitos rūšies mineralinio vandens pavadinimą (“B-ė”,
„Birštonas”, „V-a-”) turėtų nurodyti jį kaip nesaugomą elementą.
Vilniaus apygardos teismas 1999 m. sausio 29 d.
sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad
Lietuvos Respublikos prekių ir paslaugų ženklų įstatymas (20 str. 5 d. ) numato
galimybę ginti plačiai žinomo ženklo savininko teises. Valstybinio patentų
biuro 1994 12 21 įsakymu Nr. 21 patvirtinti septyni kriterijai, kurių visuma
pasižymintis žymuo gali būti pripažintas plačiai Lietuvos Respublikoje žinomu
prekių ar paslaugų ženklu. 1883 03 20 Paryžiaus konvencija dėl pramoninės
nuosavybės saugojimo (6–bis str. ) taip pat numato plačiai žinomo ženklo
savininko teisių gynybą. Tačiau šis tarptautinis aktas nenusako plačiai žinomo
ženklo sąvokos, leisdamas registravimo ar panaudojimo šalies kompetentin­gai
institucijai pripažinti, kad ženklas toje šalyje yra jau plačiai žinomas.
Lietuvos Respublika yra Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės
saugojimo narė nuo 1994 05 22. Lietuvos Respublikos Seimui 1996 05 28
ratifikavus Paryžiaus konvenciją, ji pagal Lietuvos Konstitucijos 138 str. 3 d.
nuostatas tapo valstybės teisinės sistemos dalimi. Esant tarptautinių teisės
normų ir Lietuvos Respublikos įstatymų konkurencijai, taikomos tarptautinių
sutarčių taisyklės (CK 606 str. 1 d. ). Sprendžiant klausimą dėl ženklų
pripažinimo plačiai žinomais, Paryžiaus konvencija numato palankesnes sąlygas,
nei Lietuvos teisės normos, ir tai pagal Prekių ir paslaugų ženklų įstatymo 34
str. 1 d. taip pat įgalina taikyti Konvencijos nuostatas. Iš byloje pateiktų
įrodymų matyti, kad ilgą laiką žymenis „B-ė” ir „V-a-” mineraliniam
vandeniui žymėti naudojo dabartinė AB „Ragutis”. Mineralinį vandenį „Birštonas”
žymiai vėliau pradėjo gaminti trečias asmuo – AB „Brista” (buvusi UAB „Birštono
mineraliniai vandenys”), kuri tęsė ir mineralinių vandenų „B-ė” bei
„V-a-” gamybą. UAB „Birštono mineraliniai vandenys ir Ko” vardu prekių
ženklai „Minera­linis vanduo Birštonas”, „Mineralinis vanduo B-ė”,
„Mineralinis vanduo V-a-” įregistruoti L-ijos Respublikoje, kuri taip pat
yra Paryžiaus konvencijos narė, P-entų valdyboje, nurodant prioriteto datą
1997 07 17 (t. 2, b. l. 169–181). Plačiai žinomo ženklo gynyba Paryžiaus
konvencijoje ir Prekių ir paslaugų ženklų įstatyme siejama su nuosavybės teise
į plačiai žinomą ženklą. Ieškovas nuosavybės teisę į prekių ženk­­lus
„V-a-”, „B-ė”, „Birštonas” grindžia 1997 06 02 sutartimi su AB”Birštono
mine­­ra­liniai vandenys”(AB”Brista”) (t. 1, b. l. 20,21), pagal kurią trečiasis
asmuo perdavė ieškovui visas teises į šiuos ženklus. N-s šios sutarties
įstatymų nustatyta tvarka niekas neginčijo, atsakovas atsikirsdamas teigė, kad
sutartis ydinga ir turėtų būti pripažinta negaliojančia. Teismas nurodė, kad
toks teiginys nepagrįstas. Įstatymai nekelia besąlygiško reikalavimo
įregistruoti prekės ženklą, kad būtų sukurti nuosa­vybės teisiniai santykiai,
to nereikalauja ir kiti galiojantys įstatymai. PPŽĮ 20 str. 5 d. numato
galimybę turėti nuosavybės teisę į neregistruotą prekės ženklą. CK 4 str. 2 d.
2 p. numato sandorius, nors įstatymuose nenumatytus, bet šiems
neprieštaraujančius. PPŽĮ 21 str. 1 d. nustatyta galimybė savininkui
įregistruotą ženklą perduoti pagal sutartį. Apie neregistruoto ženklo perdavimą
įstatyme nekalbama, tačiau nėra ir draudimo tokiam veiksmui. T-ėl 1997 06 02
sutarties tarp AB”Birštono minerali­niai vandenys” ir ieškovo nėra pagrindo
laikyti ydinga. PPŽĮ 20 str. 5 d. numatyto plačiai žinomo Lietuvos Respublikoje
ženklo savininko teisę net neįregistravus ženklo uždrausti kitiems asmenims be
jo sutikimo vartoti komercinėje veikloje bet kokį žymenį, susijusį su gerai
žinomo jo ženklo atgaminimu, imitacija ar vertimu. Atsakovas UAB „N-jieji
Birštono mineraliniai vandenys” nuo 1997 metų vartoja ginčijamus prekių ženklus.
Atsakovas vartoja žymenis, akivaizdžiai atkartojančius ieškovo plačiai žinomus
ženklus, ir tuo pažeidžia UAB „Birštono mineraliniai vandenys ir Ko”, kaip
ženklų savininko, teises. Šios teisės gintinos pagal Konvencijos nuostatas,
pripažįstant negaliojančiomis atsakovo vardu įregistruotų prekių ženklų
„B-ė”, „V-a-”, „Birštonas” registracijas ir uždraudžiant atsakovui
ūkinėje komercinėje veikloje bet kokia forma ar būdu vartoti šiuos ženklus.
Teismas pripažino, kad ženklai – mine­ralinio vandens pavadinimai „Birštonas”,
„B-ė” ir „V-a-” – plačiai žinomi Lietuvos Respublikoje ir buvo plačiai
žinomi iki 1997 m. gegužės 29 d. ; pripažino negaliojančiomis UAB „N-jieji
Birštono mineraliniai vandenys prekės ženklo „Birštonas” 1997 m. liepos 17 d.
registraciją Nr. 25271, prekės ženklo „B-ė” 1997m. liepos 17 d. registracijas
Nr. 25272 ir Nr. 25274, prekės ženklo „V-a-” 1997 m. liepos 17 d.
registracijas Nr. 25269 ir Nr. 25275 Tarptautinės prekių ir paslaugų
klasifikacijos 5,32 ir 35 prekių klasėse; uždraudė atsakovui ūkinėje
komercinėje veikloje vartoti prekių ženklus – mineralinio vandens pavadinimus
„Birštonas”, „B-ė” ir „V-a-”, uždraudžiant žymėti šiais ženklais prekes
ar jų įpakavimą, jais paženklintas prekes siūlyti arba išleisti į rinką,
nuomoti, skolinti ar kitomis formomis disponuoti bei sandėliuoti, importuoti ir
eksportuoti šiais ženklais pažy­mėtas prekes, vartoti šiuos ženklus komercinės
veiklos dokumentacijoje ir reklamoje, atlikti bet kokius kitus veiksmus,
susijusius su šių ženklų vartojimu; konfiskuoti ir atsakovo sąskaita sunaikinti
atsakovui priklausančias etiketes, kuriose išspausdinti prekių ženklai –
mineralinio vandens pavadinimai „Birštonas”, „B-ė”, „V-a-”. Kitus
ieškinio reikalavimus ir priešinio ieškinio reikalavimus teismas atmetė.
Lietuvos apeliacinis teismas 1999 m. rugsėjo 7 d.
nutartimi atsakovo apelia­cinį skundą atmetė ir paliko galioti pirmosios
instancijos teismo sprendimą. Kolegija motyvavo, kad ieškovo nuosavybės teisė į
ginčo ženklus grindžiama tarp jo ir AB „Birštono mineraliniai vandenys” 1997 06
02 sudaryta Teisių į intelektualinę nuo­savybę perdavimo sutartimi. Ši sutartis
nėra nuginčyta įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovas, pateikdamas priešieškinį,
minėtos sutarties neginčijo. T-ėl, esant galiojančiai sutarčiai dėl nuosavybės
teisių į ginčo ženklus perdavimo ieškovui, pastarasis laikomas teisėtu jų
savininku ( CK 40 str. ). PPŽĮ numato plačiai žinomo Lietuvos Respublikoje
ženklo savininko teisių gynimą net ir tuo atveju, kai ženklas nėra registruotas
įstatymų nustatyta tvarka (20 str. 5 d. ). Ši aplinkybė leido teismui netaikyti
minėtam sandoriui įstatymo 21 str. reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas
nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo
ženklai yra plačiai žinomi Lietuvos Respublikoje, ir tokiais jie buvo iki
atsakovas padavė paraiškas dėl prekių ženklų „Birštonas”, „B-ė” ir
„V-a-” registracijos (Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės
saugojimo 6 bis str. , CK 606 str. 1 d. ). Darydamas tokią išvadą teismas
pagrįstai vadovavosi Konvencijos nuostatomis, numatančiomis palankesnes, negu
P-entų biuro 1994 12 21 įsakymu Nr. 21 api­brėžtas, sąlygas spręsti dėl ženklo
žinomumo. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ieškovo teisę į ginčo
ženklus, kaip į plačiai žinomus ženklus, aptarė ir teisių perdavėjo pagal
sutartį AB „Birštono mineraliniai vandenys” teises į šiuo ženklus ir priėjo
pagrįstą išvadą, kad pastaroji bei jos pirmtakai UAB „Birštono mineraliniai
vandenys” bei Birštono valstybinė mineralinio vandens gamykla buvo šių ženklų
savininkais. 1991 m. Valstybinę alaus daryklą „Ragutis” reorganizavus skaidymo
būdu į Valstybinę alaus daryklą „Ragutis” ir Birštono valstybinę mineralinio
vandens gamyklą, „Ragutis” šių ženklų daugiau nebenaudojo, ir nei jis, nei kas
nors kitas pretenzijų dėl jų panaudojimo „Birštono mineraliniams vandenims”
nereiškė. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagrįstai atmestas atsakovo
priešieškininis pareiškimas. Vykdant prekių registracijos procedūrą P-entų
biure atlikta ekspertizė, kuri nenustatė, kad ginčo ženklai nusistovėjusioje
veikloje yra tapę bendriniais. Aptardamas atsakovo pateiktus enciklopedinius
duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad būtent prekių
ženklai – mineralinio vandens pavadinimai – suteikia galimybę vartotojui
atskirti vieną produktą nuo kito, tai liudija skirtingas jų populiarumas.
Atsakovo vardu įregistruoti iš esmės analogiški ženklai, kurių registracija
nėra pripažinta negaliojančia Prekių ir paslaugų ženklų įstatymo 3 str. 2 p.
pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad nors
apeliaciniame skunde buvo prašyta skundžiamą sprendimą panaikinti, kaip
prieštaraujantį Žemės gelmių įstatymo nuostatoms bei Lietuvos higienos normoms,
tačiau minėti aktai pagal savo paskirtį prekių ženklų registravimo bei jų
apsaugos klausimų nereguliuoja.
Kasaciniame skunde UAB „N-jieji Birštono
mineraliniai vandenys” nurodo, kad ieškovas neįrodė, jog g. s. „Ragutis”, kuris
buvo ir faktiškai yra vienas iš prekių ženklų „V-a-”, „B-ė”, „Birštonas”
vartotojų, juos būtų perdavęs savo filialui. Įsteigiant savarankišką Birštono
mineralinio vandens gamybą, tarp jo ir g. s. „Ragutis” pasirašius turto
perdavimo – priėmimo aktą, nėra numatyta, kad būtų perduotos teisės į ginčo
ženklus. T-ėl AB „Birštono mineraliniai vandenys”, neperėmusi iš g. s.
„Ragutis” prekių ženklų, negalėjo jų perduoti ieškovams 1997 06 02 sutartimi.
Ženklų perdavimo ieškovams metu AB „Birštono mineraliniai vandenys” ne tik
nebuvo ginčo ženklų užregistravusi savo vardu, bet ir neįrodė, jog šie ženklai
jai buvo perleisti. CK 149 str. 2 d. reikalauja registracijos, siekiant
įrodyti, jog būtent vienas ar kitas subjektas įgijo nuosavybę ir nuo kurio
momento. Prie 1997 06 02 sutarties nėra nei priėmimo–perdavimo aktų, nei
priedų, liudijančių ženklų realų perdavimą. Ženklai nebuvo įtraukti į apskaitą
nei AB „Birštono mineraliniai vandenys”, nei UAB „Birš­tono mineralinai
vandenys ir Ko” balansuose. PPŽĮ 21 str. įvardija tik registruoto ženklo
perdavimo galimybę. Šis registravimas ir siejamas su nuosavybės santykių
įrodymu. Ženklo registracijos buvimas yra būtent tas įrodymas, kuriuo galima
remtis teigiant, jog šis ženklas priklauso vienam ar kitam subjektui.
Kasatorius teigia, kad sprendime nurodoma, jog 1883 m. Paryžiaus konvencija dėl
pramoninės nuosavybės saugojimo konkuruoja su Lietuvos Respublikos įstatymais,
ir todėl, remiantis CK 606 str. , taikytinos tarptautinių sutarčių taisyklės.
B- nenurodoma, kokia konkreti teisės norma prieštarauja šiai Konvencijai.
Paryžiaus konvencijoje numatyti tik bendrieji pramoninės nuosavybės saugojimo
principai, o PPŽĮ juos detalizuoja. Šio įstatymo 21 str. 5 d. nuostata, jog
plačiai žinomo ženklo sąvoką nustato šalies įgaliota institucija,
neprieštarauja, o tik papildo ir detalizuoja Konvenciją, todėl priimant
sprendimą būtina vadovautis tiek PPŽĮ normomis, tiek ir VPB 1994 12 21 įsakymu
Nr. 21. Teismas, priimdamas prieštaringą sprendimą ir nurodydamas, jog esant
nacionalinių ir tarptautinių normų konkurencijai, taikytinos konvencijos dėl
pramo­ninės nuosavybės saugojimo nuostatos, prieštaraudamas savo teiginiui ir
pagrįsdamas ieškovo reikalavimus, remiasi būtent PPŽĮ bei trečiojo asmens VPB
1994 12 21 įsakymu Nr. 21. Būtent šiame įsakyme numatytų 7 kriterijų analize
teismas motyvuoja ir grindžia ieškovų reikalavimų pateikimą. Teismas neatkreipė
dėmesio į VPB minėto įsakymo reikalavimą, kad plačiai žinomu ženklu gali būti
pripažintas tik žymėjimas, apimantis 7 būtinų kriterijų visumą. Ieškovai
nepateikė jokių įrodymų, kad jų ženk­lai „V-a-”, „B-ė” ir „Birštonas”
būtų žinomi ir vartojami valstybėse – Paryžiaus Konvencijos pramoninei
nuosavybei saugoti narėse. Šis punktas reikalauja, jog subjektas ne tik
užregistruotų savo ženklą kitoje valstybėje, bet jis turi būti vartojamas ir žinomas
tose valstybėse. Nuolatinės reklamos ginčo ženklų per spaudą ir televiziją
ieškovas nepateikė, nes jos nebuvo. Ieškovo nurodyti ginčo ženklai rinkoje buvo
nevieninteliai. Analogiškus ženklus mineralinio vandens produkcijai žymėti
vartojo kitos įmonės. Visi gamintojai analogiškais pavadinimais pilstę
mineralinį vandenį yra prisidėję prie šių ženklų reklamos, paplitimo, žinomumo
ir įvaizdžio sukūrimo. T-ėl šie ženklai negali būti traktuojami kaip
vieninteliai tokie Lietuvoje, originalūs bei turintys ryškų skiriamąjį požymį
ir priklausantys būtent ieškovams. Žymenys „V-a-”, „B-ė” suprantami kaip
šaltinių pavadinimai, o žymuo „Birštonas” žinomas kaip mineralinių vandenų
kurortas, ir jie nėra siejami su kuriuo nors iš mineralinių vandenų gamintojų.
Sutartis tarp AB „Birštono mineraliniai vandenys” ir naujos įmonės UAB
„Birštono mineraliniai vandenys ir Ko”’ dėl teisių į neregist­ruotus žymenis
perdavimo yra negalima, nes šiuos žymenis turi ir privalo naudoti įmonės,
kurios deklaruoja Lietuvos standartą LST 162–92 (jame numatyti ne tik
reikalavimai vandens kokybei, bet ir privalomas ženklinimas, būtent vienas iš
rekvizitų turi būti vandens pavadinimas – „B-ė”, „V-a-”). Skirtingi
gamintojai, vadovaudamiesi privalomu standartu LST 162–92, etiketėje žymintys
vienos ar kitos rūšies mineralinio vandens pavadinimą (“B-ė”, „V-a-”),
turėtų nurodyti jį kaip nesaugomą elementą (Prekių ir paslaugų ženklų
registracijos taisyklių ZR/01/9312 taisyklė 2 p. ). Ieškovo kombinuotose prekių
ženkluose – etiketėse pagrindiniai, vyraujantys ir ryškiausi elementai yra
žymenys „V-a-”, „B-ė”, „Birštonas”, nes būtent jais vartotojas ir
vadovaujasi rinkdamasis mineralinio vandens rūšį. Ieškinio dalyką sudaro ne
visa etiketė, o būtent minėti žymenys, kurių išskirtinumą etiketėje ieškovas
įregistruoja. Žymenys galėjo būti ženklais, jei nebūtų praradę savo skiriamųjų
požymių dėl ilgą laiką juos vartojusių įvairių įmonių, gręžinių (kurorto)
pavadinimų, valstybinio standarto reglamentavimo. Mineralinis vanduo yra nacionalinis
turtas, saugomas Žemės gelmių įstatymu, o teisė juo naudotis suteikiama
Lietuvos geologijos tarnybos leidimu. T-ėl šie ženklai per ilgą laiką prarado
savo skiriamąsias savybes ir negali būti individualizuoti būtent mineraliniam
vandeniui. T-ėl jie turi įeiti į etikečių kompoziciją kaip nesaugomi
elementai. Mineralinio vandens rūšių regla­mentavimas Lietuvos Respublikos
standartu neleidžia atskirti vienos įmonės pilstomo tos pačios rūšies
mineralinio vandens nuo kitos įmonės. S-darte yra numatytas privalomasis
ženklinimas, nurodant vandens pavadinimą, prieš tai nustačius kokiai rūšiai jis
priklauso. Kasaciniame skunde nurodoma, kad ieškinio patenkinimas užkerta kelią
kitiems ūkio subjektams pilstyti mineralinį vandenį iš tų pačių gręžinių. S-dartas
kategoriškai nurodo, kokią sudėtį turi atitikti mineralinis vanduo „B-ė”,
„V-a-” ir „Birštonas”, ir jį pilstantis subjektas tai turi deklaruoti.
Vadinasi, ieškovas faktiškai monopolizuotų iš minėtų gręžinių gaunamos
produkcijos išpilstymą. Kasatorius nurodo, kad teismai savo priimtuose
sprendime ir nutartyje neįvardijo, kokios gi konkrečios nacionalinės teisės
normos prieštarauja Paryžiaus konvencijai. Sprendime motyvuodamas ieškinio
tenkinimą, teismas detaliai analizuoja ir remiasi Valstybinio patentų biuro
1994 12 21 įsakyme Nr. 21 numatytų plačiai žinomam ženklui kriterijų visuma.
Aptaręs šiuo kriterijus, teismas prieina išvadą, jog ieškovo ženklai atitinka
šiuos kriterijus. Apeliaciniame skunde bei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka,
buvo pateikta pakankamai įtikinamų argumentų, jog ieškovo ženklai šių kriterijų
neatitinka. Tačiau teismas šių argumentų neanalizavo ir dėl šios skundo dalies
nutartyje tai pat nepasisakė. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas neišnag­rinėjo
ir neišreiškė savo nuomonės dėl visų apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų,
todėl ši nutartis naikintina (CPK 332 str. , 3542 str. 2 d. 6 p. ). Vilniaus
apygardos teismo 1999 m. sausio 29 d. sprendimo įsigaliojimas ir vykdymas
susijęs su didžiuliais materialiniais nuostoliais, kadangi mineralinio vandens
pilstymu ir realizavimu užsiimančią bendrovę reikia likviduoti. Pagrindinė ir
vienintelė UAB „N-jieji Birštono mineraliniai vandenys” veikla yra siejama
būtent su mineralinio vandens „B-ė”, „V-a-” ir „Birštonas” gamyba.
Kasatorius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 1999 m. sausio 29 d.
sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo 1999 m. rugsėjo 7 d. nutartį ir
priimti naują sprendimą, patenkinant priešieškininiame pareiškime išdėstytus
reikalavimus.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas UAB
„Birštono mineraliniai vandenys ir Ko” nurodo, kad atsakovo kasaciniame skunde
dauguma nurodytų aplinkybių siejamos ne su teisės, bet su fakto klausimais,
t. y. netinkamu, kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
atliktu įrodymų įvertinimu. Faktinės aplin­kybės, liečiančios prekių ženklų
„Birštonas”, „B-ė” ir „V-a-” perdavimą iš reorganizuotos įmonės
„Ragutis” į Birštono valstybinę mineralinio vandens gamyklą, teismų buvo
tinkamai įvertintos ir neturėtų būti kasacinio nagrinėjimo objektu. CK 149 str.
2 d. šioje byloje neturėjo būti taikoma, kadangi Lietuvos Respublikoje nėra
privalomos ženklų registracijos, nei privalomas prekių ženklų perleidimo
sandorių registracijos, ir tai akivaizdžiai matyti iš bendrųjų ir specialiųjų
teisės normų. Plačiai žinomiems ženklams taikoma PPŽĮ 20 str. 5 d. nustatyta
išimtis, kad plačiai žinomo ženklo savininkas įgyja tam tikras teises, net jo
neįregistravęs. Esant teisės normų konkurencijai, o šiuo atveju 1883 03 20 Paryžiaus
konvencijai dėl pramoninės nuosavybės saugojimo, ir pripažinus, kad
tarptautinės sutartys, kuriose dalyvauja Lietuvos Respublika, nustato kitokias
taisykles, ir jos ženklo savininkui yra palan­kesnės už Ženklų įstatymo ir kt.
vidaus teisės norminių aktų nuostatas, teismai pagrįstai rėmėsi tarptautinių
sutarčių taisyklėmis (CK 606 str. 1 d. , 1994 05 17 įst. I–459 red. ). Be to,
PPŽĮ įsigaliojo 1993 10 01, o minėta Konvencija įsigaliojo 1994 05 22, todėl
reikėtų vadovautis principu Lex posterioris derogat legi priori.
Valstybinio patentų biuro 1994 12 21 įsakymas Nr. 21, nustatantis griežtus
kriterijus, pagal kuriuos prekės ženklas galėtų būti pripažintas plačiai
žinomu, iš viso neturėtų būti taikomas ženklams, tapusiems plačiai žinomais iki
šios sąvokos įsigaliojimo. Kasatoriaus teiginys, kad visi subjektai, naudoję
kaip ginčo dalyką esančius ženklus, vienodai prisidėjo prie jų reklamos,
paplitimo ir įvaizdžio sukūrimo, yra nepagrįstas, nes tą savo darbu ir lėšomis
darė tik ieškovas ir teisių jam perleidėjai. Atsiliepime nurodoma, kad
kasaciniame skunde minimas 1995 07 05 Žemės gelmių įstatymas turi 1 str.
apibrėžtą regulia­­­vimo sferą ir nereglamentuoja prekių pavadinimų ar prekių
ženklų naudojimo, tam yra specialiosios normos – Konvencija, PPŽĮ ir kt. Mineralinių
vandenų „B-ė” ir „V-au­­­tas” įtraukimas į standartą LST–92 nerodo, kad šie
mineralinio vandens pavadinimai yra tapę bendriniais. S-dartuose tik
nustatomi reikalavimai tam tikros prekės kokybei, tačiau nereglamentuojamas šių
prekių ženklų vartojimas. Mineralinio vandens „B-ė” ir „V-a-” įtraukimas
į šį standartą parodo konkrečios minera­lizacijos bei cheminių elementų savybių
vandens, pažymėto šių ženklų žymenimis, platų paplitimą bei žinomumą. Teiginys,
kad prekių ženklas „Birštonas” žymi tik kilmės vietą, taip pat yra nepagrįstas.
Pagal PPŽĮ 3 str. 3 p. žymuo nepripažįstamas ženklu, jeigu žymi tik prekės
kilmės vietą. Šiuo atveju ženklas „Birštonas” žymi ne vien kilmės vietą, bet
atskiria vienos sudėties mineralinį vandenį nuo kitų toje pačioje vietovėje
pilstomų mineralinio vandens rūšių „B-ės”, „V-o”, BMV, „V-smės”.
Pažymėtina, kad priešieškininiame pareiškime nebuvo remiamasi Ženklų įstatymo 3
str. 3 p. , ir kasatorius iškėlė naujus reikalavimus. P-s kasatorius 1997 05 29
pa­teikė paraišką registruoti prekių ženklą „Birštonas”. Šis ženklas buvo
įregistruotas 1997 05 17 registracijos Nr. 25271. Kasatorius, ginčydamas
ieškovo prekių ženklo registraciją, neatsisakė analogiško savo ženklo
registracijos.
UAB „Birštono mineraliniai vandenys ir Ko” prašo
kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo
sprendimą bei apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Teisėjų kolegija

konstatuoja:

Šioje byloje teismai sprendė ginčą, kilusį tarp
dviejų ūkio subjektų, vykdančių tapačią veiklą – mineralinio vandens pilstymą
ir pardavimą. Ieškovas prašė pripažinti, kad prekių ženklai – mineralinio
vandens pavadinimai „Birštonas”, „B-ė” ir „V-a-” jau buvo plačiai žinomi
Lietuvos Respublikoje iki 1997 m. gegužės 29 d. , be to, pripažinti
negaliojančiomis atsakovo žodinių prekės ženklų „Birštonas”, „B-ė” ir
„V-a-” registracijas Tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos 32 ir
35 prekių klasėse, taip pat pripažinti prekių ženklų „B-ė” ir „V-a-”
registra­ciją negaliojančia 5 prekių klasėje. Atsakovas prašė pripažinti
žymenis „Birštonas”, „B-ė” ir „V-a-” bendriniais ir nurodyti juos
nesaugomais elementais ieškovo registruotuose kombinuotose prekių ženkluose –
etiketėse, taip pat pripažinti tų ieš­kovo prekių ženklų registracijas
negaliojančiomis Tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos 32 prekių
klasėje. Teismas patenkino ieškovo ieškinį ir pripažino prekių ženklus –
mineralinio vandens pavadinimus „Birštonas”, „B-ė” ir „V-a-” – plačiai žinomais.
Teisėjų kolegija nurodo, kad esant ginčui, ar
prekių ženklas apskritai gali būti saugomas kaip plačiai žinomas ar kitais
pagrindais, būtina atsižvelgti į visas faktines aplinkybes, individualias
ženklo charakteristikas, tinkamai išaiškinti sąvokas ir pritaikyti tinkamas
teisės normas. Jei reikalavimui pripažinti prekių ženklą plačiai žinomu yra
priešpastatomas reikalavimas pripažinti prekių ženklo registraciją nega­liojančia
dėl to, kad jis neatitinka įstatyme nurodytų absoliučių prekių ženklui keliamų
reikalavimų, spręsti klausimą dėl ženklo pripažinimo plačiai žinomu galima tik
išsprendus, ar žymuo saugotinas kaip prekių ženklas apskritai, nes negali būti
pripa­žįstamas plačiai žinomu ženklas, neatitinkantis absoliučių reikalavimų
ženklui.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai
nepagrįstai netyrė byloje esančios medžiagos apie istoriškai susiklosčiusius
mineralinio vandens pavadinimus, dėl kurių, kaip prekės ženklų, registracijos
kyla ginčas tarp šalių santykyje su mineralinio vandens gręžinių, iš kurių jie
išgaunami, pavadinimais. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, mineraliniai
vandenys „V-a-”, „B-ė” ir „Birštonas” yra Birštono vietovės gręžinių
mineraliniai vandenys, turi tam tikrus specifinius cheminius kompo­nentus ir
vartotojui parodo mineralinio vandens kilmę bei orientuoja jį dėl kokybinių to
vandens charakteristikų. Siekiant tinkamai orientuoti vartotoją dėl konkretaus
mineralinio vandens kilmės ir sudėties Lietuvos higienos norma HN 28 – 1998,
taip pat Lietuvos Respublikos standartas LST 162–92 numato reikalavimą nurodyti
gręžinių, iš kurių tiekiamas mineralinis vanduo, pavadinimus. Tai, kad ginčo
mine­ralinių vandenų pavadinimai atitinka gręžinių pavadinimus, parodo ir
byloje esantis geologijos žinynas bei enciklopedijų duomenys.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai,
nagrinėdami šią bylą, turėjo išsiaiškinti sąvoką prekių kilmės vieta.
Prekės (šiuo atveju mineralinis vanduo), kurių
ypatingas savybes nulemia gamtinės ar geografinės sąlygos, nėra gaminamos
žmogaus, jos išgaunamos iš aplinkos ar iš žemės gelmių (šiuo atveju mineralinio
vandens gręžinių). Tokių gamtos produktų, kaip mineralinis vanduo, ypatybės yra
susijusios su geografine kilmės (išgavimo) vieta (ne su gamybos vieta, nes
pastaroji gali būti ir už to geografinio vieneto ribų). Paskesnės operacijos su
mineraliniu vandeniu (šaldymas, išpilstymas, įpakavimas ir t. t. ), atliekamos
kurio nors vieno ar kelių ūkio subjektų, nenulemia tokios prekės kilmės vietos,
kaip ir nepadaro mineralinį vandenį išpilstančio ir parduodančio subjekto
mineralinio vandens gamintoju.
Pagal PPŽĮ 3 str. 3 p. žymuo nepripažįstamas
prekių ženklu, jei jis žymi tik prekių rūšį, kiekį, kokybę, paskirtį,
vertę, kilmės vietą, prekių pagaminimo ar paslaugų teikimo laiką,
pagaminimo būdą arba kitas prekių ir paslaugų charakteristikas.
Paryžiaus konvencijos „Dėl pramoninės nuosavybės saugojimo” 6 quinquis str. B.
(2) nurodo, kad prekių ženklų, kurie neturi kokių nors skiriamųjų požymių arba
sudaryti išimtinai iš ženklų ar žymenų, kurie prekybos apyvartoje gali būti
naudojami gaminių rūšiai, kokybei, kiekiui, paskirčiai, kainai, kilmės vietai
arba pagaminimo laikui žymėti, arba tapę visų naudojamais kasdieninėje kalboje
arba nusistovėjusiose šalies, kurioje prašoma apsaugos, prekybos tradicijose,
registracija gali būti atmesta arba pripažinta negaliojančia.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad prekių kilmės
vieta visų pirma sietina su geografine kilme. N-s galiojančiame PPŽĮ nėra
nuostatų dėl geografinių nuorodų ar geografinės kilmės, savokų,
bet tokių savokų prekės ženklų atžvilgiu išaiškinimas yra tarptautiniuose
dokumentuose. Dar 1992 m. birželio 14 d. ES priimtame Europos Sąjungos Tarybos
Reglamente Nr. 2081/92 dėl geografinių nuorodų apsaugos žemės ūkio ir maisto
produktams buvo įvesti du terminai – prekių kilmės žymėjimas ir geo­grafinės
nuorodos. Reglamento 2 (2) str. nurodė, kad prekių kilmės žymėjimas reiškia
regiono, konkrečios vietovės pavadinimą arba, išimtinais atvejais, pavadinimą,
nau­dojamą išimtinai žemės ūkio ar maisto produktui žymėti; kilusiam iš to
rajono, vietovės ar šalies produktui žymėti; produkto kokybė ir savybės didžia
dalimi arba išimtinai priklauso nuo tos geografinės aplinkos su jai būdingais
gamtiniais ir žmogiškaisiais faktoriais, ir to produkto gamyba, perdirbimas bei
paruošimas vyksta toje geogra­finėje vietovėje. Geografinė nuoroda reiškia
regiono, konkrečios vietovės, išimtinais atvejais, konkrečios šalies
pavadinimą, naudojamą žemės ūkio ar maisto produkto aprašymui; nurodo, kad
prekė yra kilusi iš šio regiono, konkrečios vietovės ar šalies; pasižymi
ypatingomis savybėmis, reputacija ar kitomis savybėmis, kurios gali būti
susijusios su geografine kilme, ir prekės gamyba ir (ar) perdirbimas ir (ar)
paruošimas vyksta tame geografiniame rajone. Apibendrinant darytina išvada, kad
geografinės prekių kilmės nuorodos, ar jos išreiškiamos terminu, nurodančiu
prekės kilmės vietovės pavadinimą, ar nusakomos kitais žodžiais parodant prekės
kilmės vietą, yra skirtos informuoti pirkėją, kad konkretus produktas yra kilęs
iš tam tikro geografinio rajono.
Sutarties dėl intelektualinės nuosavybės apsaugos
prekyboje aspektų (TRIPS), su kurios nuostatomis Lietuva turi suderinti savo
įstatymus šioje srityje, siekdama tapti Pasaulio prekybos organizacijos nare,
22 str. 1 d. geografinėmis nuorodomis laikomos nuorodos vietovardžio ar
kito žodžio, pagal kurį galima nustatyti, kad prekė yra kilusi iš tam tikros
teritorijos, regiono ar vietovės, ir kuris sieja tos prekės kokybę, reputaciją
ar kitas esmines prekių charakteristikas su jų geografine kilme.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad jei vietovardis
ar žodis santykyje su pirkėju (vartotoju) žymi tik prekių kilmės vietą
ir esmines prekių charakteristikas, jis neati­tinka absoliučių prekių ženklui
keliamų reikalavimų ir yra neregistruotinas, o jei yra įregistruotas, tai
suinteresuotų asmenų reikalavimu jo registracija pripažintina negaliojančia.
Nustačius, kad kombinuotame prekių ženkle esantis žodinis žymuo gali sukelti
abejonių dėl suteikiamos ženklo apsaugos apimties, teismas turėtų spręsti
klausimą dėl ženklo, žyminčio tik prekių kilmės vietą, dalies pripažinimo
nesaugomu ženklo elementu, nesuteikiančiu ženklo savininkui išimtinių teisių į
jį.
Teisėjų kolegija nurodo, kad teismai turėjo
svarstyti klausimą, ar žodiniai žymenys „V-a-”, „B-ė” ir „Birštonas”,
naudojami ieškovo kombinuotame ženkle–etiketėje, nėra žymenys, nurodantys tais
ženklais vandenų kilmės vietą ir kokybines charakteristikas, nors atsakovas ir
nebuvo pareiškęs reikalavimo PPŽĮ 3 str. 3 p. pagrindu (toks pagrindas yra
nurodytas kasaciniame skunde). Atsakovas tiek priešiniame ieškinyje, tiek ir
apeliaciniame skunde bei paaiškinimuose bylos nagri­nėjimo metu teigė, kad šie
pavadinimai žymi tos vietovės mineralinį vandenį, todėl pripažintini
nesaugomais. Teismas galėjo taikyti PPŽĮ 3 str. 3 p. kaip normą, atitinkančią
išdėstytą reikalavimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m.
birželio 13 d. nutarimas Nr. 5 10 p. ).
Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės
instancijos teismas be pagrindo sprendė, kad šioje byloje nereikėjo remtis
Lietuvos Respublikos žemės gelmių įsta­tymo nuostatomis, nes jis pagal savo
paskirtį prekių ženklų registravimo bei apsaugos klausimų nereguliuoja.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str.
skelbia, kad žemės gelmės yra išimtinė valstybės nuosavybė. Žemės gelmių
išteklių (tarp jų ir mineralinių vandenų) naudojimo tvarką nustato Žemės gelmių
įstatymas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors Žemės gelmių įstatymas turi
savarankišką objektą, bet jis tiesiogiai susijęs su ginčo objektu, nes mineralinis
vanduo – nacionalinis turtas, teisė naudotis juo suteikiama įstatymuose
nustatyta tvarka ir valstybės kompetentingų institucijų leidimu.
Žemės gelmių įstatymo 2 str. skelbia, kad žemės
gelmių išteklių naudojimo pagrindas yra naudojimosi teisė, kurią įstatymo ir
kitų įstatymų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos juridiniams ar fiziniams
asmenims gali suteikti Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota
valstybės institucija. To paties įstatymo 13str. numato, kad žemės gelmių
išteklius gali naudoti Lietuvos Respublikos bei užsienio fiziniai ir juridiniai
asmenys, gavę leidimą, išduotą Lietuvos Respublikos Vyriausy­bės ar jos
įgaliotos institucijos.
Teismai netyrė aplinkybių, kas yra mineralinio
vandens gręžinių savininkas bei teisėtas valdytojas, turintis leidimą naudoti
mineralinio vandens gręžinius Žemės gelmių įstatymo 13 str. nustatyta tvarka.
Iš byloje esančios medžiagos galima būtų daryti išvadą, kad išimtinė teisė
naudoti Lietuvos Respublikos mineralinio vandens gręžinių išteklius suteikta Valstybės
turto fondo UAB „Minera”, kuri sudaro sutartis su mineralinio vandens
vartotojais (2 t. b. l. 263). Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu atveju UAB
„Minera” turėjo būti teismo iniciatyva įtraukta į šios bylos nagri­nėjimą kaip
trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų (CPK 39 str. ), nes
bylos išsprendimas turi reikšmę mineralinio vandens gręžinių savininko
atstovui, sudarančiam sutartis su mineralinio vandens naudotojais.
Tik išsiaiškinus nurodytas aplinkybes, gali būti
sprendžiama dėl ieškinio ir priešinio ieškinio reikalavimų tenkinimo.
Rezoliucinė teismo sprendimo dalis (CPK 222 str.
5 d. ) turi būti suformuluota tiksliai – taip, kad nesukeltų jokių neaiškumų ir
sprendimas būtų įvykdomas. Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos
teismo sprendimo rezoliucinė dalis, kurioje patenkintas ieškovo reikalavimas
dėl ženklo pripažinimo plačiai žinomu, suformuluota netiksliai, yra neaiški ir
galėtų sukelti sunkumų vykdant tokį sprendimą. Teismas rezoliucinėje dalyje
nurodė: pripažinti, kad prekių ženklai – mineralinio vandens pavadinimai
„Birštonas”, „B-ė” ir „V-a-” – plačiai žinomi Lietuvos Respub­likoje.
Iš sprendimo rezoliucinės dalies neaišku, ar
plačiai žinomais pripažinti ieškovo kombinuoti prekių ženklai – etiketės ar žodiniai,
kaip tokie, nes įvardijama “prekių ženklai – mineralinio vandens pavadinimai”.
PPŽĮ 20 str. 5 d. plačiai žinomą ženklą sieja su savininku
ir numato ženklo apsaugą jo savininkui. Pagal PPŽĮ 2 str. 1 d. prekių
ženklu gali būti bet koks žymuo, kurio paskirtis atskirti vienam asmeniui
priklausančias prekes nuo kitam asmeniui priklausančių prekių. T-ėl teismo
sprendimo dalis, kurioje ženklas pripažįstamas plačiai žinomu, nesiejant jo su
savininku, yra netiksli, neaiški ir neįvykdytina. Pažymė­tina, kad PPŽĮ 2 str.
2 d. nurodo, kokie žymenys gali būti ženklu. Žymenų, galinčių būti
prekės ženklu sąrašas yra baigtinis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad
pripažįstant teismo sprendimu prekių ženklą plačiai žinomu, sprendimo
rezoliucinėje dalyje būtina nurodyti pripažįstamo plačiai žinomu ženklo
savininką bei tiksliai įvardyti, koks žymuo pripažįstamas plačiai žinomu.
Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija
konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai neįvertino visų byloje esančių įrodymų,
netaikė įstatymų, kuriuos reikėjo taikyti, pažeidė procesines teisės normas,
todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo
nutartis naikintini.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi
CPK 368 str. 1 d. 5 p. ir 370 str. , teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus apygardos teismo 1999 m. sausio 29 d.
sprendimą ir Lietuvos apelia­cinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos
1999 m. rugsėjo 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti
Vilniaus apygardos teismui.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėjų kolegijos pirmininkas                                                                                         Č.
J-a-

Teisėjai                                                                                                             S.
G-us
                                                                                                                                    D.
A-ė
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.82867 sekundės -