Paieška : Teismų praktika LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS NrLIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#13587: Svečiai
#2: Vartotojai
#5713: Registruoti vartotojai

# Moderator
# IngaMay


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ
SKYRIAUS
TEISĖJŲ
KOLEGIJŲ NUTARTYS

1. 12. Dėl nuosavybės
teisių į miesto žemę atkūrimo

Tuo atveju, kai į tą patį miesto žemės sklypą pretenduoja keli asmenys, ir
žemės sklypas nėra valstybės išperkamas, pirmenybės teisę atkurti nuosavybės
teisę turi buvęs sklypo savininkas ar asmuo, po savininko mirties įgijęs teisę
į nuosavybės teisių atkūrimą.

Kasacinės instancijos teismo                                                     Civilinė
byla Nr. 3K–7–20/2000 m.
pranešėjas V. G-a-,                                                        Bylų
kategorija 35
apeliacinės instancijos teismo
pranešėjas A. N-a-,
pirmosios instancijos teismo
teisėja A. Š-ė

NUTARTIS

2000 m. sausio 27 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko
Č. J-o,
teisėjų R. Č-os, A. D-o, V. G-o,
A. M-io, A. S-aus ir P. Ž-io,
viešame teismo posėdyje kasacine tvarka
išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N-os S-ės kasacinį skundą dėl
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1999 m. vasario 2 d. sprendimo ir
Vilniaus apygardos teismo 1999 m. kovo 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovės N-os S-ės ieškinį atsakovams – Vilniaus miesto
valdybai, D. Pulokui, dalyvaujant tretiesiems asmenims – Vilniaus miesto 14–ajam
notarų biurui, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto
Žemėtvarkos skyriui, Vilniaus miesto Š-iškių seniū­nijai, turto registro
įmonės Vilniaus filialui, R. R-ui, dėl pažeistų teisių atkūrimo, potvarkio,
paveldėjimo teisės liudijimo ir žemės sklypo teisinės registracijos panai­kinimo.
Teisėjų kolegija

nustatė:

Ieškovė N-a S-ė 1997 m. kovo 24 d.
kreipėsi į teismą ir nurodė, kad jos senelė N-a Huščia valdė nuosavybės teise
1460 kv. m žemės sklypą Lvovo g. 51, V-. 1991 m. lapkričio mėnesį ieškovė
kreipėsi į Vilniaus miesto valdybą bei Vilniaus apskrities valdytoją dėl
nuosavybės teisių atkūrimo į minėtą žemės sklypą. Vilniaus miesto savivaldybės
Architektūros ir statybos skyrius 1996 m. vasario 7 d. raštu Nr. 6–156
pripažino galimybę grąžinti ieškovei šį žemės sklypą. Tačiau Vilniaus miesto
valdyba potvarkio dėl žemės sklypo grąžinimo nepriėmė. Ieškovės teigimu, ji tik
neseniai sužinojusi, kad šis žemės sklypas Vilniaus miesto valdybos 1994 m.
lapkričio 17 d. potvarkiu Nr. 2327 V 
buvo priskirtas prie namo Nr. 42, Lvovo g. , V- ir suteiktas
neatlygintinai K-ai Halinai Pulokienei. Ieškovės nuomone, žemės sklypas
K. H. Pulokienei suteiktas neteisėtai, nes pagal jai suteikto žemės sklypo
projektinę dokumentaciją jis yra identiškas žemės sklypui Lvovo g. 51,
V-, į kurį pagal Lietuvos Respublikos įstatymą ,,Dėl piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” jai,
ieškovei, turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės. T-ėl ieškovė prašė teismo
panaikinti 1994 m. lapkričio 17 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkį Nr. 2327
V, kuriuo K. H. Pulokienei suteiktas neatlygintinai žemės sklypas V-, Lvovo
g. , ties namu Nr. 42, pripažinti negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimo,
išduoto 1996 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus miesto 14–ojo notarų biuro Deiliui
Pulokui, dalį dėl žemės sklypo V-, Lvovo g. , ties namu Nr. 42
paveldėjimo, įpareigoti Vilniaus miesto žemėtvarkos ir geode­zijos tarnybą panaikinti
šio žemės sklypo nuosavybės teisinę registraciją bei įpareigoti Vilniaus miesto
valdybą priimti potvarkį, atkuriantį ieškovei nuosavybės teises į senelės N-os
Huščia turėtą 1460 kv. m žemės sklypą V-, Lvovo g. 51.
P-ikslindama savo ieškininius reikalavimus
ieškovė prašė įpareigoti Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro
valstybės įmonės Vilniaus filialą panai­kinti žemės sklypo teisinę
registraciją, atliktą vadovaujantis Vilniaus miesto valdybos 1994 m. lapkričio
17 d. potvarkiu Nr. 2327 V, kuriuo K. H. Pulokienei suteiktas neatlygintinai
žemės sklypas V-, Lvovo g. , ties namu Nr. 42.
Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 1999 m.
vasario 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos
įstatymo ,,Dėl piliečių nuosa­vybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atstatymo tvarkos ir sąlygų” 18 str. , nustatė, kad Vilniaus miesto valdyba bei
jos padaliniai, svarstydami K. H. Pulokienės prašymą dėl nuosavybės teisių į
žemės sklypą atstatymo, veikė teisės aktais suteiktų bei vals­tybės deleguotų
įgaliojimų ribose. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 5
str. , reglamentuojantį nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, nuosavybės teisė į
žemę, esančią miestų ir miesto tipo gyvenviečių ribose bei šiems miestams ir
miesto tipo gyven­vietėms nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos
asmeniui suteikiant jo naudojamą mieste ar miesto tipo gyvenvietėje žemės
sklypą, nenumatytą panaudoti miesto ūkio, valstybės ar visuomenės poreikiams
bei individualių gyvenamųjų namų statybai, arba suteikiant naują žemės sklypą
individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste ar miesto tipo
gyvenvietėje, kur buvo turėtoji žemė, arba šių asmenų pageidavimu pagal jų
gyvenamąją vietą tame mieste (išskyrus Respublikos pavaldumo miestus). Tačiau
ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji prašymo padavimo dieną ar vėliau būtų
naudojusis ginčo žemės sklypu. Be to, ieškovės nurodytos aplinkybės, kad jos
prašymo nagrinėjimas buvo vilkinamas, potvarkyje neteisingai nurodyta grąžinto
žemės sklypo vieta, negali būti pagrindu pripažinti skundžiamą potvarkį
neteisėtu.
Teismas taip pat konstatavo, kad pagal CK 143
str. nuostatas tiek K. H. Pulo­kienė, tiek D. Pulokas laikytini sąžiningais turto
įgijėjais, todėl išreikalauti iš D. Puloko ginčo žemės sklypą nėra pagrindo.
Ieškovei teisė neatlygintinai gauti žemės sklypą nėra atimta ir turi būti
įgyvendinta nepažeidžiant kitų asmenų teisių.
Vilniaus apygardos teismas 1999 m. kovo 22 d.
nutartimi Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1999 m. vasario 2 d. sprendimą
paliko nepakeistą, o ieškovės N. S-ės apeliacinį skundą atmetė.
Apygardos teismas nustatė, kad apylinkės teismas
teisingai pritaikė materia­linės teisės normas, kadangi ginčijamo potvarkio
priėmimo metu žemė, Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” įsigaliojimo
dieną buvusi miestų administracinėse ribose, pagal Įstatymą – valstybės
išperkama. Taigi Lietuvos Respublikos įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” nenumatė
miesto žemę grąžinti natūra, o Įstatymo 5 str. buvo nustatyti mies­to žemės
išpirkimo būdai. T-ėl teismas padarė išvadą, kad ieškovės argumentas, jog yra
pažeista jos teisė gauti išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra, yra nepagrįstas
Įstatymu.
Tačiau apygardos teismas nustatė, kad apylinkės
teismas neteisingai aiškino ir taikė normas, susijusias su turto sąžiningo
įgijėjo institutu. Apygardos teismo teigimu, šis institutas taikomas turto
atlygintino įgijimo atveju (CK 143 str. ), o šiuo atveju nuosavybės teisės
atkurtos administraciniu aktu, atstatant prieš tai buvusias nuosavybės teises.
T-ėl šie motyvai iš apylinkės teismo sprendimo pašalintini.
Kasaciniu skundu ieškovė N. S-ė prašo bylą
nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus panaikinti. Ji nurodo, kad teismų
priimti procesiniai spren­dimai nepagrįsti Lietuvos Respublikos įstatymu ,,Dėl
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir
sąlygų”, todėl naikintini. Kasatorės teigimu, ginčo žemės sklypas kreipimosi
dėl jo grąžinimo metu buvo laisvas, todėl pagal Lietuvos Respublikos įstatymo
,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekil­nojamąjį turtą atstatymo
tvarkos ir sąlygų” 1 str. 2 d. 1 p. , kuriame nurodyta, kad nuosavybės teisė į
išlikusį nekilnojamąjį turtą pirmiausia atstatoma grąžinant nusavintą natūra,
šis žemės sklypas turėjo būti jai grąžintas. Be to, Lietuvos Respublikos
įstatyme ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atstatymo tvarkos ir sąlygų” nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš
okupaciją įgytos nuosa­vybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą.
Kasatorės teigimu, nuo 1991 m. lapkričio mėnesio,
kada ji, kasatorė, padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės
sklypą, esantį Lvovo g. , V-, jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymą
,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekil­nojamąjį turtą atstatymo
tvarkos ir sąlygų” jau nesiskaitė laisvas, todėl į šį žemės sklypą negalėjo
būti atkurtos nuosavybės teisės K. H. Pulokienei.
Kasatorė taip pat nurodo, kad nei K. H. Pulokienė,
nei jos motina V. U- neturėjo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises
į ginčo žemės sklypą, nes Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 1998 m.
balandžio 21 d. pažymoje T–637–Š nurodyta, kad V. U- jokio žemės sklypo
V-omirska g. 88, V-, iki 1940m. nevaldė. Be to, K. H. Pulokienei 1994 m.
buvo išskirtas žemės sklypas Lvovo g. , V- ties namu Nr. 42, žemės sklypo
planas iš potvarkio rengimo medžiagos dingo, ir buvo patvirtintas kitas žemės
sklypo planas Lvovo g. , ties namu Nr. 51.
Atsiliepime į kasacinį skundą D. Pulokas prašo
N. S-ės kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo
apylinkės teismo 1999 m. vasario 2 d. sprendimą. Jis nurodo, kad Vilniaus
miesto valdyba, priimdama ginčijamus potvarkius, nepažeidė Lietuvos Respublikos
įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atstatymo tvarkos ir sąlygų” nuostatų. Būtina sąlyga, atstatant nuosavybės
teises į miesto žemę, – kad suteikiamas sklypas būtų asmens turėto žemės sklypo
miesto administracinėse ribose. T-ėl, atsakovo nuomone, K. H. Pu­­­­­lo­­­­­­­­­­­­­kie­­nei
suteikiant žemės sklypą Lvovo g. 42, V-, nors nuosavybės teisėmis
valdytas žemės sklypas buvo kitoje Vilniaus miesto vietoje, Įstatymas pažeistas
nebuvo.
Teisėjų kolegija

konstatuoja:

Ieškovė N. S-ė, pareiškusi ieškinį,
ginčijo administracinį aktą – Vilniaus miesto valdybos 1994 m. lapkričio 17 d.
potvarkį Nr. 2327 V, kuriuo H. K. Pulokienei neatlygintinai, ekvivalentine natūra
buvo suteiktas 700 kv. m žemės sklypas Lvovo g. , V-. T-ėl nustatinėdami
šio akto teisėtumą teismai pagrįstai tikrino, ar aktas atitinka jo priėmimo
metu galiojusį Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymą ,,Dėl
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir
sąlygų”. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” (pagrindinai 5 str. )
analizės pagrindu teismai konstatavo ginčijamo potvarkio teisėtumo faktą.
Tačiau kolegija konstatuoja, kad tokia teismų
išvada padaryta netinkamai išaiškinus Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir
sąlygų” nuostatas (CPK 3542 str. 2 d. , 368 str. 4 d. ).
Sprendžiant kilusį ginčą, būtina atsižvelgti į
nuosavybės teisės atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinę prigimtį,
paskirtį, tikslus bei nuosavybės teisės atkūrimo proceso teisinį reguliavimą.
Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d.
įstatymu ,,Dėl 1938 metų gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo
atstatymo” nutraukė TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje
ir atnaujino 1938 metų gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimą visoje
Lietuvos Respublikos teritorijoje, sustab­dydama kai kurių skyrių ir straipsnių
galiojimą. Tačiau Konstitucijos VIII skyriaus ,,T-os ūkis”, kurio normomis
reguliuojami nuosavybės santykiai, galiojimas nebuvo sustabdytas, o tai reiškė
privatinės nuosavybės teisės instituto atkūrimą. 1990 m. kovo 11 d. įstatymu
,,Dėl Lietuvos Respublikos laikinojo pagrindinio įstatymo” Aukščiausioji Taryba
sustabdė 1938 metų gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimą ir patvirtino
Lietuvos Respublikos laikinąjį pagrindinį įstatymą. Šio įstatymo 44 str. vėl
buvo įtvirtintas privatinės nuosavybės teisės konstitucinio instituto atkū­rimas,
t. y. faktiškai buvo pripažintas jo tęstinumas iš Lietuvos valstybės
konstitucijų.
Teisė turėti nuosavybę yra viena iš svarbiausių
žmogaus prigimtinių teisių, nuosavybės savavališkas atėmimas nėra galimas. Ji
gali būti paimama nebent visuomenės poreikiams tenkinti ir tik remiantis
įstatymu.
Lietuvos Respublikos 1990 m. kovo 11 d. įstatymu
,,Dėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo”
konstatavus, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo
neteisėtai sustabdytas, reiškia, kad Liaudies Seimo 1940 m. liepos 22 d.
deklaracija dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo tautos, t. y. valstybės,
nuosavybe pažeidė 1938 metų Lietuvos Konstituciją ir paneigė prigimtinę žmogaus
teisę į privatinę nuosavybę. Vadinasi, iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik
faktiškai valstybės valdomu turtu, nes teisėta valstybinė nuosavybė negalėjo
atsirasti.
Kartu pažymėtina, kad 1990 m. kovo 11 d. įstatymo
,,Dėl 1938 metų gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo” 4
punkte nustatyta, kad ,,Lietu­­vos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats
savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių
įstatymų”. Tačiau, kaip minėta, yra fiksuojamas nuo­savybės teisių tęstinumo
principas. Būtent, pripažindama nuosavybės atstatymą ir nuosavybės teisių
tęstinumą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. patvirtino šiuos
teiginius: ,,Neginčytinai pripažįsta Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęsti­numą”;
,,Nustatyti, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo
apibrėžtose ribose ir tvarka išlikusį jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant
galimybės susigrąžinti, gauti kompensaciją”. Šios nuostatos buvo akcentuojamos
Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. lapkričio 15 d. (protokoliniame) nutarime ,,Dėl
nuosavybės teisių tęstinumo nuostatų” ir tokiu būdu jomis buvo reiškiama
įstatymo leidėjo valios formavimosi kryptis nuosavybės teisių atstatymo procese
– skelbiama nuosavybės teisių tęstinumo nuostata, kuri, įvertinus pasikeitusius
politinius, ekonominius, socialinius santykius, realizuojama taikant ribotos
restitucijos principą.
Nuosavybės teisių atstatymo realizavimas buvo
įtvirtintas priėmus Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymą ,,Dėl
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir
sąlygų”, kuris užfiksavo Lietuvos Respublikos piliečių, kurių pagal TSRS (LTSR)
įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas
nekilnojamasis turtas, nuosavybės teisių atkūrimo (nors ir ribotai) principą.
Kartu nuosavybės teisių atkūrimo principas buvo susietas su grąžintino
nekilnojamojo turto išlikimo faktu. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir
sąlygų” 1 str. 2 d. buvo nustatyti nuosavybės teisių atstatymo būdai, o 1 str.
2 d. 1 p. užfiksuota, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkuriama grąžinant nusavintą turtą natūra, toliau šioje normoje nurodant kitus
nuosavybės teisės atkūrimo būdus.
Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių
atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę žemę (o ginčo atveju nuosavybės
teisių į žemę atstatymas ir yra aktualus) susigrąžinti natūra. Tačiau jeigu dėl
susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių ir visuomenės poreikių nėra
galimybių žemę grąžinti natūra, buvusiam savininkui yra garantuota teisė
pasirinkti nuosavybės teisės atkūrimo būdą įstatymo nustatyta tvarka ir
sąlygomis.
Prašymą atkurti nuosavybės teisę į senelei N-ai
Huščia priklausiusį žemės sklypą Lvovo g. 51, V-, ieškovė Vilniaus miesto
valdybai pateikė 1991 m. lapkričio 25 d. (b. l. 148), analogišką prašymą atkurti
nuosavybės teises į motinai V. U-ei priklausiusį žemės sklypą Ukmergės
g. ,V-, H. K. Pulokienė pateikė 1992 m. sausio 30 d. (b. l. 184). G-ijamu
Vilniaus miesto valdybos 1994 m. lapkričio 17 d. potvarkiu Nr. 2327V
H. K. Pulokienei nuosavybės teisė atkurta neat­lygintinai, ekvivalentine natūra
suteikiant tą žemės sklypą, į kurį nuosavybės teisę atkurti prašė ieškovė. Tai
patvirtinama ir Vilniaus miesto savivaldybės Architektūros ir statybos skyriaus
raštu, kuriame nurodyta, kad H. K. Pulokienei neatlygintinai, ekvi­va­lentine
natūra suteiktas žemės sklypas ir sklypas, kurį pageidauja susigrąžinti
N. S-ė, yra tas pats (b. l. 40).
Tokiu būdu, suteikiant H. K. Pulokienei žemės
sklypą, į kurį nuosavybės teises siekė atkurti ieškovė ir kuri tokią valią
išreiškė anksčiau nei H. K. Pulokienė, buvo pažeistas Lietuvos Respublikos
įstatyme ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atstatymo tvarkos ir sąlygų” užfiksuotas žemės sugrąžinimo natūra principas.
Tikrindami ginčijamo potvarkio teisėtumą, teismai
laikėsi nuostatos, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnoja­mąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”
12 str. 4 p. šio įstatymo įsigaliojimo dieną žemė, esanti miestų ir miesto tipo
gyvenviečių administracinėse ribose, yra valstybės reikmėms reikalinga iš šio
įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų išperkama. T-ėl net ir tuo atveju, kai
ieškovė buvo išreiškusi valią atkurti nuosavybės teisę į žemę Lvovo g. ,
V-, piliečių prašymus dėl nuosavybės teisės atkūrimo nagrinėjanti
institucija neturėjo įstatyminės pareigos atkurti ieškovei nuosavybės teisę
būtent į tą žemės sklypą, o ieškovei nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos
Lietuvos Respub­likos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 5 str. nustatyta tvarka.
Tačiau, ar konkreti žemė yra reikalinga valstybės
reikmėms ir todėl išpirktina, sprendžia atitinkamos valstybės institucijos.
Nagrinėjamos bylos atveju faktas, kad žemės sklypas, į kurį nuosavybės teisę
siekė atkurti ieškovė, neatlygintinai, ekvi­valentine natūra buvo suteiktas
H. K. Pulokienei,(tuo atkuriant jos nuosavybės teisę), leidžia daryti išvadą, jog
sklypas Lvovo g. , V-, nebuvo reikalingas valstybės reikmėms, nebuvo
numatytas išpirkti, nes buvo panaudotas nuosavybės teisėms atkurti, todėl jo
likimas negalėjo būti išspręstas neišnagrinėjus pretendentės į šį žemės sklypą
(ieškovės) prašymo pagrįstumo.
Taigi kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai į
tą patį miesto žemės sklypą pretenduoja keli asmenys, ir žemės sklypas nėra
valstybės išperkamas, pirmenybės teisę atkurti nuosavybės teisę turi buvęs
sklypo savininkas ar asmuo, po savininko mirties įgijęs teisę į nuosavybės
teisių atkūrimą.
Nurodytų motyvų pagrindu kolegija konstatuoja,
kad Vilniaus miesto valdy­bos 1994 m. lapkričio 17 d. potvarkio Nr. 2327V  40 p. , kuriuo atkurta nuosavybės teisė
H. K. Pulokienei, yra neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos
įstatyme ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atstatymo tvarkos ir sąlygų” įtvirtintą nuosavybės teisių atkūrimo natūra
principą, todėl naikintinas.
Panaikinus potvarkio dalį, turi būti panaikintos
ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. T-ėl pripažintina negaliojančia
1996 m. rugpjūčio 23 d. pavel­dėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą dalis,
kuria D. Pulokas, mirus H. K. Pulokienei, paveldėjo 700 kv. m žemės sklypą Lvovo
g. , V-, bei naikintina žemės sklypo teisinė registracija Žemės ir kito
nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinės įmonės Vilniaus filiale
(CK 47, 96, 567 str. ).
Taigi panaikinus žemės sklypo Lvovo g. , V-,
privačios nuosavybės teisę, žemės sklypas grįžta valstybės dispozicijon ir jo
likimas spręstinas pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas.
Ieškovės ieškininis reikalavimas įpareigoti
Vilniaus miesto valdybą priimti potvarkį, atkuriantį ieškovei nuosavybės teisę
į žemės sklypą Lvovo g. , V-, paliktinas nenagrinėtas, nes pagal 1997 m.
liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 str. ir 18 str. pilie­čių prašymus
atkurti nuosavybės teises nagrinėja ir sprendimus priima įstatyme nurodytos
institucijos, o teismine tvarka šių sprendimų teisėtumas tikrinamas tik kilus
ginčui.
Sprendimas pagal ieškovės prašymą dėl nuosavybės
teisių atkūrimo nėra priimtas (CPK 245 str. 1 p. ).
Kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo
argumentų, kuriais akcentuojamas nuosavybės teisės H. K. Pulokienei atkūrimo
nepagrįstumas, nes teisė į nuosavybės teisės atkūrimą H. K. Pulokienei yra
pripažinta Vilniaus miesto valdybos 1994 m. rugsėjo 15 d. potvarkiu Nr. 1805V,
kurio teisėtumas nebuvo užginčytas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos CPK 368 str. 1 d. 4 p. , 6 p. ir 370 str. 1 d. ,

nutarė:

Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1999 m.
vasario 2 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 1999 m. kovo 22 d. nutartį
panaikinti.
Priimti naują sprendimą ir ieškovės N-os
S-ės ieškininius reika­lavimus patenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus miesto valdybos 1994 m.
lapkričio 17 d. potvarkio Nr. 2327V 40 punktą, kuriuo K-ai Halinai
Pulokienei suteiktas neatlygintinai, ekvivalentine natūra 700 kv. m ploto žemės
sklypas Lvovo g. , V-.
Pripažinti negaliojančia pagal įstatymą
paveldėjimo teisės liudijimo, išduoto 1996 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus miesto
14–ojo notarų biuro notarės (registro Nr. 14–2–1587), dalį, pagal kurią, mirus
palikėjai K-ai Halinai Pulokienei, įpėdinis Deilius Pulokas paveldėjo 0,07
ha (septynių šimtų kv. m) žemės sklypą, esantį Lvovo g. , V-, sklypo
kadastrinis numeris 01/32: 63, kuris privačios nuosavybės teise priklausė
mirusiajai K-ai Halinai Pulokienei ir kuris įregistruotas Valstybinio
žemės kadastro duomenų registre 1994 m. gruodžio 22 d. (registracijos Nr.
01/14214–2), bei įpareigoti Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir
registro valstybinės įmonės Vilniaus filialą panaikinti minėto žemės sklypo
teisinę registraciją.
Ieškinio dalį, kurioje prašoma įpareigoti
Vilniaus miesto valdybą priimti potvarkį, atkuriantį ieškovės N. S-ės
nuosavybės teisę į senelės N-os Huščia turėtą žemės sklypą Lvovo g. , V-,
palikti nenagrinėtą.
Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjų kolegijos pirmininkas                                         Č.
J-a-

Teisėjai                                                                                     R.
Č-a
                                                                                                A.
D-a-
                                                                                                V.
G-a-
                                                                                                A.
M-is
                                                                                                A.
S-us
                                                                                                P.   Ž-ys

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.84023 sekundės -