|
|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 18. Dėl rankpinigių Rankpinigiai yra vienas iš prievolių užtikrinimo būdų, kurį gali pasirinkti sutarties šalys (CK 194 str. ). Pagal CK 194 straipsnio 2 dalį užtikrinamas gali būti tik galiojantis reikalavimas. Rankpinigiais laikoma pinigų suma, kurią viena iš susitariančių šalių duoda pagal sutartį priklausančių iš jos mokėjimų sąskaita antrajai šaliai sutarties sudarymui įrodyti ir jos įvykdymui užtikrinti (CK 222 str. ). Iš paminėtų teisės normų turinio matyti, kad rankpinigiai visada atlieka tris funkcijas: pirma, mokėjimo funkciją – rankpinigiai perduodami mokėjimų pagal sutartį sąskaita ir įskaitomi į visiško atsiskaitymo pagal sutartį pinigų sumą, jei šalys įvykdė sutarties sąlygas, t. y. tokiu atveju rankpinigiai yra sumos, kurią skolininkas turi sumokėti kreditoriui, dalis; antra, įrodomąją funkciją, tai reiškia, jog sudarytas susitarimas dėl rankpinigių kartu patvirtina ir pagrindinės sutarties pagal įstatymo reikalavimus sudarymo faktą, bet ne susitarimą dėl pagrindinės prievolės atsiradimo ateityje; trečia, užtikrinamąją funkciją, kuri reiškia sutarties šalių susitarimą dėl rankpinigiais užtikrintos pagrindinės prievolės neįvykdymo pasekmių, numatytų CK 224 straipsnyje; tai drausmina sutarties šalis ir skatina jas sutartinius įsipareigojimus vykdyti tiksliai pagal sutarties sąlygas. Taigi susitarimas dėl rankpinigių yra tik tada, kai jo sudarymo metu yra visi trys privalomi rankpinigių sutarties elementai ir, atvirkščiai, jei pagal šalių susitarimą perduodama pinigų suma bent vienos iš šių trijų funkcijų nevykdo, tokią pinigų sumą nėra pagrindo pripažinti rankpinigiais. Sudarant bet kurią sutartį, yra preziumuojama, jog sutarties šalys ją vykdys, todėl sutarties sudarymo metu rankpinigiai atlieka visas jiems būdingas funkcijas. Pažeidus pagrindinę prievolę, civiliniai teisiniai santykiai tarp sutarties šalių bei jų tarpusavio teisės ir pareigos pasikeičia, todėl kaip rankpinigiai duota pinigų suma visų trijų šiai prievolės užtikrinimo priemonei būdingų funkcijų jau nevykdo ir negali vykdyti. Tokiu atveju pagrindinę reikšmę įgyja rankpinigių užtikrinamoji funkcija, o mokėjimo funkcija galios netenka, kadangi ta pati rankpinigių suma, kuri buvo sumokėta pagal sutartį priklausančių mokėjimų sąskaita, pažeidus prievolę, tampa sankcija atsakingai už prievolės neįvykdymą šaliai. Būtent tai ir sudaro rankpinigių, kaip vienos iš prievolių užtikrinimo priemonių, esmę. Kasacinės instancijos teismo Civilinė byla Nr. 3K–3–355/2000 m. pranešėjas A. D-a-, Bylų kategorija 43 apeliacinės instancijos teismo pranešėjas G. P-is, pirmosios instancijos teismo teisėja A. C-ė NUTARTIS 2000 m. kovo 22 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko A. S-aus, teisėjų A. D-o ir A. N-o, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S-aus Taravatovo kasacinį skundą dėl J-avos rajono apylinkės teismo 1998 m. kovo 20 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. spalio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Delex” ieškinį atsakovui S-ui Taravatovui, tretiesiems asmenims – S-ui Katasonovui ir V-ui Kolcovui dėl 12 000 litų už parduotą automobilį priteisimo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, nustatė: Ieškovas – uždaroji akcinė bendrovė „Delex” nurodė, jog 1996 m. balandžio 21 d. sudarė su atsakovu S-umi Taravatovu pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pastarasis pirko automobilį VOLVO–440. Automobilio pirkimo–pardavimo sutartinė kaina buvo nustatyta 12 000 Lt, tačiau sutarties sudarymo momentu atsakovas sumokėjo ieškovei 800 Lt rankpinigių, o likusius 11 200 Lt įsipareigojo sumokėti iki 1996 m. gegužės 21 d. Atsakovas prievolės neįvykdė, todėl sumokėtiems 800 Lt rankpinigiams taikytina rankpinigiais užtikrintos sutarties neįvykdymo pasekmė (CK 224 str. ). Ieškovas, remdamasis nurodytais motyvais, prašė priteisti iš atsakovo Sergejaus Taravatovo 12 000 Lt. J-avos rajono apylinkės teismas 1998 m. kovo 20 d. sprendimu ieškinį patenkino. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. spalio 6 d. nutartimi J-avos rajono apylinkės teismo 1998 m. kovo 20 d. sprendimą paliko nepakeistą, o atsakovo S-aus Taravatovo apeliacinį skundą atmetė. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas – uždaroji akcinė bendrovė „Delex”, atstovaujama direktoriaus A. S-io, ir atsakovas S. Taravatovas 1996 m. balandžio 21 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Delex” pardavė atsakovui automobilį VOLVO–440 už 12 000 Lt. Atsakovas sutarties sudarymo metu sumokėjo bendrovei 800 Lt, o likusią pinigų sumą privalėjo sumokėti iki 1996 m. gegužės 21 d. Teismai padarė išvadą, kad automobilis buvo perduotas atsakovo nuosavybėn, nustatant atidedamąją pinigų dalies sumokėjimo pardavėjui sąlygą. Teismai konstatavo, jog tai, kad automobilis nebuvo registruotas kelių policijos padalinyje, nuosavybės teisės atsiradimo požiūriu reikšmės neturi, nes valstybinis transporto priemonių registravimas yra ne nuosavybės teisės į jas atsiradimo, bet jų dalyvavimo kelių eisme sąlyga. Teismai nustatė, jog atsakovas ne tik nesumokėjo ieškovui pinigų už nupirktą automobilį nustatytu terminu, bet ir negalėtų automobilio ieškovui sugrąžinti, nes faktiškai jo savo žinioje neturi, todėl ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakovas sumokėtų sutartyje sulygtą kainą (CK 260 str. ). Teismai, be to, konstatavo, jog atsakovas neįrodė, kad automobilį iš jo paėmė trečiasis asmuo ieškovo atstovų pavedimu ar su jų žinia. Ta aplinkybė, kad automobilį po jo perdavimo atsakovui iš jo vėliau paėmė kitas asmuo, neturėdamas ieškovo įgaliojimo tokiems veiksmams atlikti, negali panaikinti atsakovo prievolės sumokėti už nupirktą automobilį. Atsakovas šiuo atveju savo turtines pretenzijas galėtų reikšti neteisėtai veikusiam trečiajam asmeniui. Teismai nurodė, jog ieškovo gauti pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu 800 Lt laikytini rankpinigiais, todėl ieškovas teisėtai reikalauja jų neužskaityti į priteistiną sumą, nes dėl prievolės neįvykdymo yra kaltas atsakovas (CK 222–224 straipsniai). Kasaciniu skundu atsakovas S-us Taravatovas prašo panaikinti J-avos rajono apylinkės teismo 1998 m. kovo 20 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. spalio 6 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasatorius nurodo, jog tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nepagrįsti ir naikintini, nes teismai netinkamai taikė materialinės teisės normas bei pažeidė procesinės teisės normas. Abiejų instancijų teismai nepagrįstai netaikė CK 177 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta, kad negalima vienašališkai pakeisti sutarties sąlygų. Taigi teismas, priteisdamas iš jo 12 000 Lt, pakeitė 1996 m. balandžio 21 d. sutarties sąlygas, kuriose nurodyta, kad, pirkėjui laiku nesumokėjus likusios pinigų sumos, pardavėjas atsiima automobilį, negrąžindamas sumokėtų 800 Lt. Teismo motyvas, kad pirkėjas negalėtų pardavėjui grąžinti ginčo automobilio yra nepagrįstas, nes automobilis yra areštuotas, todėl yra visos sąlygos jį grąžinti ieškovui. Atsakovas taip pat nurodo, jog teismai, traktuodami sumokėtus 800 Lt rankpinigius, netinkamai aiškino įstatymų normas, reglamentuojančias rankpinigių davimą. Ši teismų išvada taip pat prieštarauja 1996 m. balandžio 21 d. sutarčiai, kadangi buvo sudaryta ne rankpinigių, bet pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią už perkamą daiktą buvo numatytas mokėjimas dalimis. Atsakovas teigia, kad teismas, darydamas išvadą, jog automobilis buvo perduotas atsakovo nuosavybėn, nustatant atidedamąją pinigų dalies sumokėjimo sąlygą (CK 149, 253 straipsniai), prieštaravo pats sau, nes nurodė, kad sumokėti 800 Lt yra rankpinigiai. Kasatoriaus nuomone, tos pačios sumos negalima laikyti ir daliniu mokėjimu, ir rankpinigiais, nes tai prieštarauja CK 222, 223 straipsnių nuostatoms. Atsakovas nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas, apibrėždamas nuosavybės teisės į automobilį atsiradimo momentą, klaidingai taikė CK 149 straipsnio 1 dalį, nes pagal CK 149 straipsnio 2 dalį nuosavybės teisė į transporto priemonę atsiranda nuo automobilio įregistravimo momento. Kadangi automobilio dokumentai liko pas ieškovą, todėl atsakovas automobiliu disponuoti negalėjęs. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 15 straipsnio reikalavimus, nes neišaiškino jam teisės reikšti priešieškinį dėl minėtos sutarties nuginčijimo. Be to, netinkamai ir nepagrįstai buvo priteistos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, taip pažeidžiant CPK 113 straipsnio reikalavimus. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, o teismų priimtus sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Jis nurodo, jog būtent atsakovas vienašališkai atsisakė įvykdyti prievolę, t. y. nesumokėjo bendrovei likusių 11 200 Lt už automobilį, o be to, perdavė jį trečiajam asmeniui V. Kolcovui. Ieškovas teigia, kad nepagrįsta yra kasatoriaus išvada dėl sumokėtų 800 Lt teisinio statuso. P-s atsakovas teismo posėdžio metu neginčijo, kad jo dalinis mokėjimas, sudarant automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, yra rankpinigiai. Taip pat nurodo, jog automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje yra ir susitarimas dėl rankpinigių, kuris atitinka ne tik rankpinigių sąvoką, apibrėžtą CK 222 straipsnyje, bet ir rankpinigių sąvokos platesnį atskleidimą per rankpinigiais užtikrintos sutarties neįvykdymo pasekmes, nurodytas CK 224 straipsnyje. Taip pat esąs nepagrįstas kasatoriaus teiginys, jog nuosavybės teisė į transporto priemonę atsiranda nuo jos įregistravimo momento, nes nuosavybės teisę atsakovas įgijo nuo automobilio perdavimo jam momento (CK 149 str. 1 d. ) ir nėra kilnojamojo turto registro ar kokio nors kito įstatymo, kuris sąlygotų nuosavybės teisės į transporto priemonę atsiradimą nuo šio turto įregistravimo momento. Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 356 straipsnyje numatyta tvarka negauta. Teisėjų kolegija konstatuoja: 1. Dėl Civilinio kodekso 177 straipsnio 1 dalies ir 260 straipsnio taikymo byloje Pagal Civilinio kodekso 260 straipsnį, jei pirkėjas, pažeisdamas sutartį, atsisako priimti pirktą daiktą arba sumokėti už jį nustatytą kainą, tai pardavėjas turi teisę reikalauti, kad pirkėjas priimtų daiktą ir sumokėtų kainą, taip pat atlygintų nuostolius, padarytus įvykdymo uždelsimu, arba atsisakyti nuo sutarties ir pareikalauti atlyginti nuostolius. Taigi nurodytoji teisės norma, esant sudarytai pirkimo pardavimo sutarčiai ir pirkėjui pažeidus sutarties sąlygas, numato galimybę pardavėjui jo paties pasirinkimu pareikšti pirkėjui vieną iš dviejų reikalavimų: arba pareikalauti, kad pirkėjas priimtų daiktą ir sumokėtų už jį sutartyje nustatytą kainą, arba atsisakyti nuo sutarties, susigrąžinant parduotą daiktą savo nuosavybėn. Pardavėjo pasirinkimo alternatyvą įtvirtinanti įstatymo norma yra imperatyvi ir nenumato jokių išimčių ar išlygų, taip pat galimybės šalims jų susitarimu susiaurinti ar apriboti pardavėjo teisę pareikšti reikalavimus pirkėjui. Atsakovas S. Taravatovas pripažįsta automobilio pirkimo pardavimo sutarties sudarymo faktą ir aplinkybę, kad per sutartyje nustatytą terminą likusios 11 200 Lt sumos už automobilį pardavėjui nesumokėjo, tą taip pat patvirtina kiti teismų įvertinti įrodymai byloje. Kadangi pirkėjas (atsakovas) pažeidė pirkimo pardavimo sutarties sąlygas ir, priėmęs nupirktą automobilį, per sutartyje sulygtą vieno mėnesio terminą už jį neatsiskaitė, ieškovas įgijo visas CK 260 straipsnyje numatytas pardavėjo teises, tarp jų ir teisę laisvai pasirinkti, kokį reikalavimą pirkėjui pareikšti. Šiuo atveju pardavėjo nesaisto šalių sudarytoje sutartyje (b. l. 4) numatyta galimybė tik atsiimti automobilį nuosavybėn, jei pirkėjas pinigų laiku nesumokės, nes tai susiaurintų įstatyme nustatytas pardavėjo teises, be teisėto pagrindo gintų sutartį pažeidusios šalies interesus ir pažeistų principą, kad atsisakymas įstatyme numatytų teisių negalioja. Nepagrįstas taip pat kasatoriaus argumentas, kad reikalaudamas priteisti parduoto daikto kainą ieškovas vienašališkai pakeitė sutarties sąlygas. CK 177 straipsnio 1 dalis nustato, kad vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ir vienašališkai pakeisti sutarties sąlygas neleidžiama, išskyrus sutarties ar įstatymų numatytus atvejus. Įstatymas (CK 260 str. ) būtent ir nustato pardavėjo teisių gynimo būdus, kada sutartį pažeidžia pirkėjas. Be to, tarp šalių sudarytoje automobilio pirkimo pardavimo sutartyje buvo aptarta parduodamo daikto kaina – 12 000 Lt, būtent tokią sumą, nepakeisdamas sutarties sąlygų, ieškovas ir prašo priteisti iš atsakovo. Sudarytą sutartį vykdyti vienašališkai atsisakė ne ieškovas, bet pats atsakovas. T-ėl negalima pripažinti, kad teismai, spręsdami ginčą, pažeidė CK 177 straipsnio 1 dalies nuostatas. 2. Dėl teisės normų, reglamentuojančių prievolės užtikrinimą rankpinigiais, taikymo ir aiškinimo Rankpinigiai yra vienas iš prievolių užtikrinimo būdų, kurį gali pasirinkti sutarties šalys (CK 194 str. ). Pagal CK 194 straipsnio 2 dalį užtikrinamas gali būti tik galiojantis reikalavimas. Rankpinigiais laikoma pinigų suma, kurią viena iš susitariančių šalių duoda pagal sutartį priklausančių iš jos mokėjimų sąskaita antrajai šaliai sutarties sudarymui įrodyti ir jos įvykdymui užtikrinti (CK 222 str. ). Iš paminėtų teisės normų turinio matyti, kad rankpinigiai visada atlieka tris funkcijas: pirma, mokėjimo funkciją – rankpinigiai perduodami mokėjimų pagal sutartį sąskaita ir įskaitomi į visiško atsiskaitymo pagal sutartį pinigų sumą, jei šalys įvykdė sutarties sąlygas, t. y. tokiu atveju rankpinigiai yra sumos, kurią skolininkas turi sumokėti kreditoriui, dalis; antra, įrodomąją funkciją, tai reiškia, jog sudarytas susitarimas dėl rankpinigių kartu patvirtina ir pagrindinės sutarties pagal įstatymo reikalavimus sudarymo faktą, bet ne susitarimą dėl pagrindinės prievolės atsiradimo ateityje; trečia, užtikrinamąją funkciją, kuri reiškia sutarties šalių susitarimą dėl rankpinigiais užtikrintos pagrindinės prievolės neįvykdymo pasekmių, numatytų CK 224 straipsnyje; tai drausmina sutarties šalis ir skatina jas sutartinius įsipareigojimus vykdyti tiksliai pagal sutarties sąlygas. Taigi susitarimas dėl rankpinigių yra tik tada, kai jo sudarymo metu yra visi trys privalomi rankpinigių sutarties elementai ir, atvirkščiai, jei pagal šalių susitarimą perduodama pinigų suma bent vienos iš šių trijų funkcijų nevykdo, tokią pinigų sumą nėra pagrindo pripažinti rankpinigiais. Sudarant bet kurią sutartį, yra preziumuojama, jog sutarties šalys ją vykdys, todėl sutarties sudarymo metu rankpinigiai atlieka visas jiems būdingas funkcijas. Pažeidus pagrindinę prievolę, civiliniai teisiniai santykiai tarp sutarties šalių bei jų tarpusavio teisės ir pareigos pasikeičia, todėl kaip rankpinigiai duota pinigų suma visų trijų šiai prievolės užtikrinimo priemonei būdingų funkcijų jau nevykdo ir negali vykdyti. Tokiu atveju pagrindinę reikšmę įgyja rankpinigių užtikrinamoji funkcija, o mokėjimo funkcija galios netenka, kadangi ta pati rankpinigių suma, kuri buvo sumokėta pagal sutartį priklausančių mokėjimų sąskaita, pažeidus prievolę, tampa sankcija atsakingai už prievolės neįvykdymą šaliai. Būtent tai ir sudaro rankpinigių, kaip vienos iš prievolių užtikrinimo priemonių, esmę. Automobilio pirkimo pardavimo sutartis turi būti sudaroma rašytine forma (CK 43 str. ). Pagal CK 169 straipsnį, jei pagal įstatymą sutartis turi būti sudaryta tam tikra forma, ji laikoma sudaryta nuo to momento, kada ji išreikšta šia forma. Sutartis laikoma sudaryta, kada šalys tarpusavyje susitarė dėl visų esminių jos punktų (CK 168 str. ). Esminėmis pirkimo pardavimo sutarties sąlygomis yra laikomas sutarties dalykas (parduodamas turtas) ir jo kaina. Automobilio pirkimo pardavimo sutarties sudarymo tarp šalių faktą patvirtina rašytinė 1996 m. balandžio 21 d. sutartis (b. l. 4), kurioje nurodytos esminės sutarties sąlygos, pirkimo pardavimo sutarties sudarymo joje nurodytomis sąlygomis faktą pripažįsta ir atsakovas. T-ėl, sudarę pagrindinę sutartį dėl automobilio pirkimo pardavimo, šalys turėjo teisę susitarti taip pat ir dėl prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo, įskaitant pagrindinės prievolės užtikrinimą rankpinigiais. Sutartyje numatyta, kad pirkėjas (atsakovas) įmoka sutarties sudarymo metu 800 Lt, likusius 11 200 Lt sumoka iki 1999 m. gegužės 21 dienos, o šį terminą pažeidus – pirkėjas įmokėtos 800 Lt sumos netenka. N-s sutartyje tiesiogiai rankpinigių terminas ir nevartojamas, tačiau susitarimą dėl 800 Lt rankpinigių patvirtina pats sutarties turinys. Susitarimas dėl rankpinigių sudarytas rašytine forma, todėl atitinka įstatymo reikalavimus (CK 223 str. ). Be to, bylos nagrinėjimo metu atsakovas ne kartą pats pripažino davęs ieškovui 800 Lt kaip rankpinigių, taigi suprato taip užtikrintos sutarties neįvykdymo pasekmes (b. l. 23, 27, 100, 101). T-ėl iki to laiko, kol sutartis nebuvo pažeista, atsakovo sumokėtoji 800 Lt suma iš tikrųjų buvo dalis sumos, mokėtinos už perkamą automobilį. Tačiau prievolės pagal sutartį nustatytu terminu neįvykdžius ir atsakovui su pardavėju visiškai neatsiskaičius, atsakovo atžvilgiu kilo CK 224 straipsnyje numatytos pasekmės, ir 800 Lt rankpinigių suma tapo sankcija prievolę pažeidusiai sutarties šaliai, o už nupirktą automobilį neliko jokios sumokėtos sumos. Kadangi pardavėjas pagal CK 260 straipsnį turėjo alternatyvą rinktis, kokį reikalavimą pareikšti pirkėjo atžvilgiu, ieškovui nuo sutarties neatsisakius, bet pareikalavus už automobilį sumokėti, atsakovas privalo sumokėti visą sutartyje numatytą daikto kainą – 12 000 Lt, neįskaitant sankcija virtusių rankpinigių. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, nepagrįstas yra kasatoriaus teiginys, jog tos pačios pinigų sumos negalima laikyti ir daliniu mokėjimu, ir rankpinigiais. 3. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų Pirkimo pardavimo sutartis yra konsensualinė, todėl sutarties sudarymo momentas ir nuosavybės teisės į nupirktą daiktą, įskaitant ir automobilį, atsiradimo momentas gali ir nesutapti. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog valstybinė transporto priemonių registracija yra ne nuosavybės teisės į jas atsiradimo, bet tik jų dalyvavimo kelių eisme sąlyga. Iš tikrųjų, nuosavybės teisė į automobilį atsiranda ne nuo jo perdavimo pirkėjui dienos, bet nuo sutarties, pagal kurią įgytas automobilis, įregistravimo dienos (149 str. 2 d. ). N-minių aktų nustatyta tvarka neatlikus automobilio valstybinės registracijos, pirkėjas neturės teisės šia transporto priemone disponuoti. Tačiau teismo padaryta teisės aiškinimo klaida neturi jokios teisinės reikšmės tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimui ir teismo sprendimui šioje byloje, kadangi ginčas byloje kilęs ne dėl nuosavybės teisės į automobilį, bet dėl prievolių pagal pirkimo pardavimo sutartį vykdymo. Nepriklausomai nuo to, ar nupirktas automobilis perėjo atsakovo nuosavybėn sutarties sudarymo dieną, ar ne, ginčo teisinių santykių juridinis įvertinimas nesikeičia, nes pirkimo pardavimo sutartyje numatytus įsipareigojimus šalys privalo vykdyti. Ieškinys teisme atsakovui buvo pareikštas 1997 m. kovo 7 d. , teismas sprendimą byloje priėmė tik 1998 m. kovo 20 d. Teismo posėdžių metu atsakovui jo procesinės teisės išaiškintos net šešis kartus, atsakovas turėjo teisę ir galimybę pasinaudoti byloje atstovo juridine pagalba. T-ėl jo kasacinio skundo argumentas, kad teismas, pažeisdamas CPK 15 straipsnį, neišaiškino jam teisės pareikšti byloje priešieškinį, yra nepagrįstas. CPK 113 straipsnyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas atstovo pagalbai apmokėti iki penkių procentų patenkintos ieškininių reikalavimų dalies, ši taisyklė taikoma taip pat ir išlaidoms aukštesniame teisme stojusio atstovo pagalbai apmokėti. T-ėl apeliacinės instancijos teismo priteista ieškovui atstovavimo išlaidų suma sumažintina iki 600 litų. Kadangi byloje nėra ir aplinkybių, numatytų CPK 358 straipsnio 2 dalyje, todėl byloje teismų priimti sprendimas ir nutartis paliekami galioti, o kasacinis skundas netenkinamas. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi CPK 368 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 370 straipsnio 1 dalimi, nutarė: J-avos rajono apylinkės teismo 1998 m. kovo 20 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. spalio 6 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistus. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. spalio 6 d. nutartimi priteistą ieškovui iš atsakovo atstovavimo išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme sumą sumažinti iki 600 litų. Nutartis galutinė ir neskundžiama. Teisėjų kolegijos pirmininkas A. S-us Teisėjai A. D-a- A. N-a- Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |
6967: Svečiai