|
|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 1. Dėl įvaikinimo juridinio fakto nustatymo ir teisės paveldėti Įvaikinimo juridinio fakto nustatymas (CPK 272 str. 11 p. ) yra už įvaikinimo instituto sampratos ribų ir negali sukelti tų teisinių pasekmių, kurios atsiranda nustačius įvaikinimo įregistravimo juridinį faktą (CPK 272 str. 3 p. ). Kadangi faktinio įvaikinimo nustatymas nesukuria įvaikinimo teisinių santykių, jis nesukuria ir kitų teisinių pasekmių, susijusių su įvaikių ir įtėvių bei jų giminaičių tarpusavio teisių ir pareigų atsiradimu, taip pat tėvų ir vaikų, brolių ir seserų bei kitų giminaičių tarpusavio teisių ir pareigų pasibaigimu. Įvaikinimo juridinio fakto nustatymas, kai faktiškai įtėviai įvaikinimo nebuvo juridiškai įforminę, suteikia galimybę atkurti nuosavybės teisę į žemę ar mišką po faktinio įtėvio mirties, bet neatima paveldėjimo teisės po giminaičių pagal kilmę mirties. Jei asmuo paveldėjo žemę ar mišką faktinio įvaikinimo nustatymo atveju (CPK 272 str. 11 p. ), jis negali pretenduoti paveldėti tikrųjų tėvų žemės ar miško. Kito gi turto atžvilgiu jis yra savo tėvų, kitų aukštutinės linijos giminaičių pagal kilmę bei savo brolių ir seserų turto paveldėtojas. Kasacinės instancijos teismo Civilinė byla 3K–7–16/2000 pranešėja D. A-ė, Kategorija 13 pirmosios instancijos teismo teisėjas E. Gladutis, apeliacinės instancijos teismo pranešėjas R. J-, kasacinės instancijos teismo pranešėjas B. P-a- NUTARTIS 2000 m. sausio 11 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Č. J-o, teisėjų: D. A-ės, R. Č-os, A. N-o, A. S-aus, B. S-o, J. S-ės, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal V. R-iulytės kasacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 1998 m. birželio 3 d. sprendimo, Panevežio apygardos teismo 1998 m. rugpjūčio 25 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo 1999 m. birželio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal V. R-ės ieškinį atsakovui A. R-iui dėl paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančiu. Teisėjų kolegija nustatė: 1994 m. liepos 15 d. V-a R-ė kartu su A-u R-iu paveldėjo mirusio brolio V-o R-io turtą po 1/2 dalį – gyvenamąjį namą, tvartą, pirtį, klėtį, daržinę, kiemo įrenginius, esančius Kupiškio rajone, Skapiškio apylinkėje, J-iškių kaime, 3768 Lt vertės ir 3318 Lt pajų, esantį B-ų žemės ūkio bendrovėje, Kupiškio rajone. V. R-ė kreipėsi į teismą su prašymu paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą pripažinti iš dalies negaliojančiu, nes A. R-is, kreipdamasis į notarų biurą dėl turto paveldėjimo, nuslėpė, kad nuo 12 m. amžiaus buvo įvaikintas kitų asmenų ir po jų mirties paveldėjo įtėvių turtą. Tai patvirtina 1993 m. teismo sprendimas, kuriuo nustatytas juridinis faktas, patvirtinantis įvaikinimą. Apie atsakovo įvaikinimą ir įtėvių turto paveldėjimą ieškovė sužinojusi atsitiktinai 1998 m. vasario mėn. tvarkydama dokumentus dėl žemės, todėl prašė atstatyti terminą kreipimuisi į teismą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Ieškovė prašė pripažinti 1994 m. liepos 15 d. paveldėjimo teisės liudijimą iš dalies negaliojančiu, pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą IAI/m 97,26 kv. m ploto, tvartą 2JI/ž, pirtį 3JI/n, klėtį 4JI/m, daržinę 5JI/m, kiemo įrenginius, esančius Kupiškio rajone, Skapiškio apylinkėje, J-iškių kaime; pripažinti nuosavybės teisę į 3318 Lt pajų, esantį B-ų žemės ūkio bendrovėje. Kupiškio rajono apylinkės teismas 1998 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, jog ieškovė savo ieškininius reikalavimus grindžia vien Kupiškio rajono apylinkės teismo 1993 m. spalio 4 d. sprendimu, kuriuo buvo nustatytas juridinis faktas, kad A. R-is buvo A. L-o įsūnis. Tačiau nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas būtų įvaikintas įstatymų nustatyta tvarka su visomis įvaikinimo juridinėmis pasekmėmis. V- minėtu teismo sprendimu nustatytas buvimo faktiniu įvaikiu faktas juridinės reikšmės, taikant CK 573 str. paveldėjimo teisės normas, negali turėti. Minėti faktai nustatomi konkrečiu tikslu – atkuriant nuosavybės teisę į žemę. (CPK 272 str. , Lietuvos Respublikos AT 1992 07 07 nutarimo Nr. I–2563 „Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti” 3 p. , galiojęs sprendimo priėmimo metu. ) Panevėžio apygardos teismas 1998 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija nurodė, jog pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 2 str. 2 p. prie piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atstatymą, priskiriami ir mirusiojo savininko įvaikiai. Atkurti nuosavybės teises į žemę galiojantys įstatymai leido ne tik juridiniams, bet ir faktiniams įvaikiams. 1992 m. gegužės 7 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimo Nr. I–2563 3 str. nustatė, kad tais atvejais, kai faktiniai įtėviai įvaikinimo juridiškai nėra įforminę, įvaikinimo faktas gali būti įrodomas teisme. Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos pagal specialųjį įstatymą, o ne pagal paveldėjimo teisės normas. Šis įstatymas paveldėjimo teisės normų nepakeičia ir paveldėjimo teisės nereguliuoja. Neįrodyta, jog A. L-a- A. R-io įvaikinimą būtų įforminęs įstatymų nustatyta tvarka, o jo buvimas faktiniu įsūniu nustatytas teismo sprendimu dėl nuosavybės teisių į faktinio įtėvio valdytą žemę atkūrimo. Teisėjų kolegija nurodė, kad A. R-iui negali būti taikomos SŠK 121 str. 2 d. nustatytos pasekmės. Šis teismo sprendimas A. R-io giminystės su broliu V-u R-iu nepanaikina ir neatima teisės paveldėti pagal įstatymą jo turtą, laikantis CK 573 str. taisyklių, kadangi paveldėjimo teisę reguliuoja CK VII skyriaus normos, o ne specialusis įstatymas dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Lietuvos apeliacinis teismas 1999 m. birželio 1 d. nutartimi atmetė V. R-iulytės kasacinį skundą. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė – V-a R-ė, A. Rasiulis ir 1994 m. sausio 11 d. miręs V-a- R-is yra broliai pagal kilmę. A. R-iuliui A. L-o žemės atiteko pagal specialųjį įstatymą. Atsakovas, būdamas mirusiojo V. R-io brolis, pagal CK 44 skirsnio normas paveldėjo jo turto dalį. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, iš kurių galima būtų padaryti išvadas, kad atsakovas negalėtų paveldėti mirusiojo brolio turto. Kasaciniame skunde V. R-ė nurodo, kad pagal CK 573 str. 4 d. (redakcija iki 1994 05 17) įvaikiai nepaveldi pagal įstatymą po savo tėvų ir kitų aukštesnės linijos giminaičių pagal kilmę, taip pat po savo brolių ir seserų pagal kilmę mirties. SŠK 121 str. 2 d. (redakcija iki 1993 10 12) taip pat nurodo, kad įvaikiai netenka asmeninių bei turtinių teisių ir atleidžiami nuo pareigų savo tėvų ir giminaičių atžvilgiu. Teismai netinkamai išaiškino CK 573 str. Atsakovas iš pradžių paveldėjo įtėvių trobesius, namų apyvokos daiktus (CK 587 str. ), po to CPK 272 str. 2 d. 10 p. (dabar 11 p. ) tvarka teismas nustatė jo įvaikinimo faktą, ir jis paveldėjo įtėvio žemę. Įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” ne tik nustato išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimo tvarką, bet reglamentuoja ir paveldėjimo teisinius santykius. Šios normos negali prieštarauti bendroms paveldėjimo teisės normoms (CK VII skyrius), netgi priešingai, jos yra organiškai susietos į vieną paveldėjimo teisės normų sistemą. Įvaikinimo fakto nustatymas atėmė teisę A. R-iui paveldėti pagal įstatymą po savo giminaičių pagal kilmę mirties. Teismai suklydo, aiškindami, kad A. R-is, nustatęs teisme įvaikinimo faktą, gali paveldėti tik įtėvio žemę; Kupiškio rajono apylinkės teismo 1993 m. spalio 4 d. sprendimas leidžia jam naudotis visomis įvaikio teisėmis, numatytomis CK ir SŠK. Kasatorė prašo Kupiškio rajono apylinkės teismo 1998 m. birželio 3 d. sprendimą, Panevėžio apygardos teismo 1998 m. rugpjūčio 25 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo 1999 m. birželio 1 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą. Atsiliepime į kasacinį skundą A. R-is nurodo, kad jo ir ieškovės tėvai yra tie patys. Jis, kaip A. L-o įsūnis (žodžiais), neturėjęs jo pavardės dokumentų ir nepriėmęs jo turto. Teismas nustatė jo įvaikinimo faktą, nors faktiškai įtėviai įvaikinimo įforminę nebuvo, kadangi šis juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas yra susijęs su nuosavybės teisės į žemę atkūrimu ir tai leido CPK 272 str. 2 d. 11 punktas. T-ėl SŠK 121 str. normos jam neturi būti taikomos. A. R-is prašo kasacinį skundą atmesti. Teisėjų kolegija konstatuoja: Kasacinis skundas nelaikomas pakartotiniu ir nagrinėjamas pagal 1998 m. gruodžio 10 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII–960 3 straipsnį. Kasacinio skundo argumentai susiję su paveldėjimo teisės normų (CK 573 str. ) taikymo aiškinimu, esant teismo sprendimu nustatytam faktiniam įvaikinimui CPK 272 str. 11 p. tvarka. CPK 573 str. apibrėžia įstatyminius įpėdinius, paveldinčius mirusiojo turtą lygiomis dalimis. Pagal šį straipsnį įstatyminiais įpėdiniais įvardijami taip pat ir mirusiojo broliai ir seserys. Ieškovė V-a R-ė ir atsakovas A-a- R-is yra sesuo ir brolis pagal kilmę, paveldėję lygiomis dalimis brolio V-o R-io turtą – gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus, kiemo įrenginius, esančius J-iškio kaime Skapiškio apylinkėje Kupiškio rajone, bei pajų, esantį B-ų žemės ūkio bendrovėje Kupiškio rajone. Ieškovė V-a R-ė ginčija atsakovo A-o R-io paveldėjimo teisę, nurodydama, kada atsakovas nusistatė juridinę reikšmę turintį įvaikinimo faktą pagal CPK 272 str. 10 p. (nuo 1995 01 01 – 11 p. ) teismine tvarka; šio teismo sprendimo pagrindu atsakovas paveldėjo įtėvių turtą, todėl pagal CPK 573 str. 4 d. (redakcija iki 1994 05 17 įstatymo) negali paveldėti po savo brolio pagal kilmę mirties. Paveldėjimo teisės institutą galima apibūdinti kaip visumą teisės normų, reguliuojančių paveldėjimo teisinius santykius, t. y. santykius, susijusius su palikimo atsiradimu, gynimu, įgyvendinimu ir paveldėjimo teisės įforminimu. Paveldėjimą reguliuojančių įstatymų sfera kiek platesnė, nei paveldėjimo teisė, nes ji siejasi su įvairiomis kitomis teisės šakomis (žemės, finansų, proceso ir kt. ) bei su atskirais įstatymais, susijusiais su paveldėjimo teisės institutu. V-a- institutų, susijusių su paveldėjimu, yra įvaikinimo institutas, nes įvaikiai ir jų palikuonys prilyginami įtėvių vaikams ir jų palikuonims, paveldi po įtėvio mirties, kaip ir įtėvių vaikai ir jų palikuonys. Jie nepaveldi pagal įstatymus po savo tėvų, kitų aukštesnės linijos giminaičių pagal kilmę, brolių ir seserų mirties. Teisėjų kolegija sutinka su kasatorės argumentu, kad Įstatymo dėl piliečių teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų (beje, kaip ir kitų teisės aktų, vienu ar kitu aspektu reguliuojančių paveldėjimo teisinius santykius) normos negali prieštarauti bendroms paveldėjimo teisės normoms. Įvaikinimas – tai įstatyme nustatytų procedūrų visuma, pasibaigianti įvaikinimo registracija įstatymuose nustatyta tvarka (SŠK 14 skirsnis). Įvaikinimo teisiniai santykiai ir iš jų kylančios teisinės pasekmės atsiranda iš įvaikinimo registracijos. 1991m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I–1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 2 str. numatė nuosavybės teisės atstatymą į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvusio savininko vaikams (įvaikiams), t. y. šiame įstatyme minimi asmenys – įvaikiai. Ši minėto įstatymo nuostata neprieštarauja bendroms paveldėjimo teisės nuostatoms, nes įvaikiais įstatymas laiko asmenis, kurie įvaikinti įstatymuose nustatyta tvarka. Tuo atveju, jei įvaikinimo dokumentų nėra išlikę, įstatymo leidėjas numato galimybę teismine tvarka nustatyti įvaikinimo įregistravimo juridinį faktą (CPK 272 str. 3 p. ). Šiuo atveju teismas nustato, kad įvaikinimas įstatyme nustatyta tvarka buvo įregistruotas, t. y. nustatomas juridinis faktas, nuo kurio priklauso visų asmeninių ir turtinių įtėvio ir įvaikio teisių atsiradimas. Taigi, nustačius įvaikinimo registravimo juridinį faktą teismine tvarka, įvaikiai pagal CK 573 str. paveldi po savo įtėvių mirties, bet negali paveldėti po tėvų, brolių ir seserų ar kitų giminaičių pagal kilmę mirties. Tokiems asmenims atkuriama nuosavybės teisė į įtėvių nekilnojamąjį turtą pagal įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 2 straipsnį. 1992 m. gegužės 7 d. Lietuvos Respublikos AT nutarimas Nr. I–2563 „Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti” nustatė, kad tais atvejais, kai faktiniai įtėviai juridiškai įvaikinimo nėra įforminę, įvaikinimo faktas gali būti įrodomas teisme. Įgyvendinant šio nutarimo, skirto tik žemės ir miško (bet ne kito turto) nuosavybės santykiams reguliuoti, nuostatas, CPK 272 str. dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo buvo papildytas 10 p. (šiuo metu 11 p. ): „dėl įvaikinimo fakto nustatymo, kai faktiškai įtėviai įvaikinimo nėra juridiškai įforminę, jeigu šio fakto nustatymas susijęs su nuosavybės teisės į žemės sklypą ar mišką atstatymu”. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvaikinimo juridinio fakto nustatymo galimybės numatymas CPK 272 str. 10 p. (šiuo metu 11 p. ) buvo padarytas dėl specialių tikslų – nuosavybės teisės į žemės sklypą ar mišką atstatymo. Įvaikinimo juridinio fakto nustatymas (CPK 272 str. 11 p. ) yra už įvaikinimo instituto sampratos ribų ir negali sukelti tų teisinių pasekmių, kurios atsiranda nustačius įvaikinimo įregistravimo juridinį faktą (CPK 272 str. 3 p. ). Kadangi faktinio įvaikinimo nustatymas nesukuria įvaikinimo teisinių santykių, jis nesukuria ir kitų teisinių pasekmių, susijusių su įvaikių ir įtėvių bei jų giminaičių tarpusavio teisių ir pareigų atsiradimu, taip pat tėvų ir vaikų, brolių ir seserų bei kitų giminaičių tarpusavio teisių ir pareigų pasibaigimu. Įvaikinimo juridinio fakto nustatymas, kai faktiškai įtėviai įvaikinimo nebuvo juridiškai įforminę, suteikia galimybę atkurti nuosavybės teisę į žemę ar mišką po faktinio įtėvio mirties, bet neatima paveldėjimo teisės po giminaičių pagal kilmę mirties. 1993 m. spalio 4 d. Kupiškio miesto apylinkės teismo sprendimu, vadovaujantis CPK 272 str. 10 p. ir Lietuvos Respublikos AT 1992 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr. 2563 „Dėl agrarinės reformos tolesnio plėtojimo” 3 str. , nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjas R-is A-a-, gimęs 1921 m. , buvo faktinis Laužiko A-o, mirusio 1945 m. , įsūnis, t. y. nustatė juridinį faktą konkrečiam tikslui – paveldėti žemę. T-ėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad jei asmuo paveldėjo žemę ar mišką faktinio įvaikinimo nustatymo atveju (CPK 272 str. 11 p. ), jis negali pretenduoti paveldėti tikrųjų tėvų žemės ar miško. Kito gi turto atžvilgiu jis yra savo tėvų, kitų aukštutinės linijos giminaičių pagal kilmę bei savo brolių ir seserų turto paveldėtojas. Šioje byloje ginčas dėl paveldimo turto (išskyrus žemę) vyksta tarp dviejų tos pačios eilės įstatyminių įpėdinių, kurių nei vienas nėra nušalintas nuo savo brolio palikimo. Įstatymo leidėjas, sukūręs specialią galimybę specialiam turtui paveldėti, nepakeitė nei paveldėjimo instituto, nei įvaikinimo instituto sampratos apskritai, todėl minėta speciali norma negali būti taikoma kitiems paveldėjimo teisiniams santykiams. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai išaiškino materialines ir procesines teisės normas bei priėmė teisingus sprendimus, todėl jie paliktini galioti. Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 368 str. 1 d. 1 p. ir 370 str. 1 d. , nutarė: Kupiškio rajono apylinkės teismo 1998 m. birželio 3 d. sprendimą, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. rugpjūčio 25 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 1 d. nutartį palikti nepakeistus. Nutartis galutinė ir neskundžiama. Teisėjų kolegijos pirmininkas Č. J-a- Teisėjai D. A-ė R. Č-a A. N-a- A. S-us B. S-a- J. S-ė Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |
6980: Svečiai