TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ
SKYRIAUS
TEISĖJŲ
KOLEGIJŲ NUTARTYS

1. 6. Dėl ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­no
ir ben­dro­sios jung­ti­nės
su­tuok­ti­nių
nuo­sa­vy­bės pa­da­li­ji­mo

Iš san­tuo­kos ir šei­mos san­ty­kių ky­lan­tiems
rei­ka­la­vi­mams ieš­ki­ni­nė se­na­tis ne­tai­ko­ma, iš­sky­rus at­ve­jus,
kai pa­žeis­tai tei­sei gin­ti ter­mi­nas yra nu­sta­ty­tas įsta­ty­mais.
Dėl tur­to, pri­klau­san­čio su­tuok­ti­niams ben­dro­sios
jung­ti­nės nuo­sa­vy­bės tei­se, pa­da­li­ji­mo šis ter­mi­nas skai­čiuo­ja­mas
ne nuo san­tuo­kos nu­trau­ki­mo, bet nuo tos die­nos, ka­da su­tuok­ti­nis su­ži­no­jo
ar­ba tu­rė­jo su­ži­no­ti, kad pa­žeis­ta jo sub­jek­ty­vi­nė tei­sė nau­do­tis,
val­dy­ti ar­ba dis­po­nuo­ti šiuo tur­tu. Toks šios tei­sės pa­žei­di­mas ga­li
su­tap­ti su san­tuo­kos nu­trau­ki­mu, bet ga­li ir ne­su­tap­ti.

Ka­sa­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo                                                     Civilinė
byla Nr. 3K–3–280/2000
pra­ne­šė­ja J. J-ė,                                                            By­lų
ka­te­go­ri­ja 18
ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo
pra­ne­šė­ja D. Vi­šins­kie­nė,
pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mo
tei­sė­jas V. Kai­re­vi­čius

NUTARTIS

2000 m.
ko­vo 8 d.
Vil­nius

Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja, su­si­de­dan­ti iš ko­le­gi­jos pir­mi­nin­ko
B. P-o, tei­sė­jų A. N-­kū­no ir J. J-ės,
vie­ša­me teis­mo po­sė­dy­je ka­sa­ci­ne tvar­ka iš­nag­ri­nė­jo
ci­vi­li­nę by­lą pa­gal R-o Ju­rai­čio ka­sa­ci­nį skun­dą dėl Vil­niaus
mies­to 1–ojo apy­lin­kės teis­mo 1999 m. rug­sė­jo 2 d. spren­di­mo ir Vil­niaus
apy­gar­dos teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 1999 m.
spa­lio 7 d. nu­tar­ties per­žiū­rė­ji­mo ci­vi­li­nė­je by­lo­je pa­gal Jo­lan­tos
Ju­rai­tie­nės ieš­ki­nį at­sa­ko­vui R-ui Ju­rai­čiui dėl san­tuo­ki­nio
tur­to pa­da­li­ji­mo.
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja

nu­sta­tė:

Ieš­ko­vė J. Ju­rai­tie­nė 1998 m. spa­lio 10 d. ieš­ki­ni­niu
pa­reiš­ki­mu, kreip­da­ma­si į teis­mą, pra­šė pa­da­ly­ti san­tuo­ko­je įgy­tą
tur­tą bei at­sta­ty­ti pra­leis­tą ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­ną. Ji nu­ro­dė,
kad Vil­niaus mies­to 1–ojo apy­lin­kės teis­mo 1991 m. rug­sė­jo 16 d. spren­di­mu
nu­trauk­ta san­tuo­ka tarp jos ir at­sa­ko­vo R. Ju­rai­čio, to pa­ties teis­mo
1994 m. spa­lio 14 d. nu­tar­ti­mi R. Ju­rai­čio ieš­ki­nys ir ieš­ko­vės prie­šieš­ki­nys
dėl san­tuo­ko­je įgy­to tur­to pa­da­li­ji­mo pa­lik­ti ne­nag­ri­nė­ti CPK
245 str. 1 da­lies 6 punk­to pa­grin­du.
Ieš­ko­vė nu­ro­dė, kad gy­ven­da­ma san­tuo­ko­je su at­sa­ko­vu
įsi­gi­jo šį tur­tą: tri­jų kam­ba­rių bu­tą Vil­niu­je, Pa­ri­bio g. 25–1, 182
000 Lt ver­tės, bok­są Nr. 21 ga­ra­žų ko­o­pe­ra­ty­ve Nr. 130, Vil­niu­je, Ei­gu­lių
g. 16 a, 12 411 Lt ver­tės, leng­vą­jį au­to­mo­bi­lį „Vol­vo 740” 15 500 Lt
ver­tės ir ki­to tur­to (bal­dų, na­mų apy­vo­kos daik­tų), 2810 Lt ver­tės. Au­to­mo­bi­lį
ir ga­ra­žą at­sa­ko­vas 1992 me­tais par­da­vė be ieš­ko­vės su­ti­ki­mo, gau­tas
lė­šas pa­nau­do­jo sa­vo reik­mėms, to­dėl šis tur­tas į da­ly­ti­no tur­to są­ra­šą
įtrauk­ti­nas da­bar­ti­nės jo rin­kos ver­tės. Ieš­ko­vė pa­aiš­ki­no, kad nuo
1990 me­tų at­sa­ko­vas gin­čo bu­te ne­gy­ve­na, ji vie­na pri­žiū­ri, iš­lai­ko
ir re­mon­tuo­ja bu­tą. J. Ju­rai­tie­nė nu­ro­dė, kad dėl svar­bių prie­žas­čių
pra­lei­do ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­ną kreip­tis į teis­mą dėl tur­to pa­da­li­ji­mo
tik šiais me­tais; vėl pra­dė­ju­si do­mė­tis tur­to pa­da­li­ji­mo klau­si­mais,
su­ži­no­jo, kad ieš­ko­vo ieš­ki­nys ir jos prie­šieš­ki­nys by­lo­je dėl tur­to
pa­da­li­ji­mo bu­vo pa­lik­ti ne­nag­ri­nė­ti; anks­čiau kreip­tis į teis­mą
ne­ga­lė­jo dėl ob­jek­ty­vių prie­žas­čių – jos ne­pil­na­me­tis sū­nus 1994
ir 1997 me­tais pa­ty­rė sun­kias trau­mas; be to, tarp ša­lių il­gą lai­ką vy­ko
de­ry­bos tur­to da­li­ji­mo klau­si­mais ir tai ati­trau­kė ieš­ko­vės dė­me­sį
nuo tur­to da­li­ji­mo.
Ieš­ko­vė, rem­da­ma­si SŠK 21 str. 4 da­li­mi, 23 str.
2, 3 da­li­mis, 24 straips­niu, pra­šė teis­mą at­sta­ty­ti ieš­ki­ni­nės se­na­ties
ter­mi­ną, pri­pa­žin­ti jai nuo­sa­vy­bės tei­sę į 2/3 bu­to da­lis, nes su ja
gy­ve­na ne­pil­na­me­tis sū­nus, at­sa­ko­vui – į 1/3 da­lį; jai pa­skir­ti
nau­do­tis ant­ra­me aukš­te esan­čius 18,43 ir 13,69 kv. m kam­ba­rius, at­sa­ko­vui
– pir­ma­me aukš­te esan­tį 17,75 kv. m kam­ba­rį; 3,24 kv. m ko­ri­do­rių,
3,30 kv. m vo­nios ir tu­a­le­to pa­tal­pą ant­ra­me aukš­te, 1,39 kv. m plo­to
tu­a­le­to pa­tal­pą pir­ma­me aukš­te, 9,06 kv. m vir­tu­vę ir 19,82 kv. m plo­to
rū­sį pa­lik­ti ša­lims ben­drai nau­do­tis. Pa­pil­do­mu ieš­ki­ni­niu pa­reiš­ki­mu
ieš­ko­vė pa­kei­tė sa­vo rei­ka­la­vi­mą ir pra­šė bu­tą pa­skir­ti jai na­tū­ra,
ka­dan­gi jis ne­da­lus, o at­sa­ko­vui pri­teis­ti iš ieš­ko­vės 60 666 Lt kom­pen­sa­ci­ją
už jam ten­kan­čią 1/3 bu­to da­lį, pi­ni­gi­nės kom­pen­sa­ci­jos iš­mo­kė­ji­mą
iš­dės­ty­ti da­li­mis dve­jiems me­tams, bal­dus bei na­mų apy­vo­kos daik­tus
pri­skir­ti ieš­ko­vei; taip pat pri­teis­ti iš at­sa­ko­vo jų ne­pil­na­me­čiui
sū­nui Vi­liui Ju­rai­čiui, gi­mu­siam 1984 m. ge­gu­žės 20 d. , iš­lai­ky­ti
ali­men­tus po 400 Lt kas mė­ne­sį, nes at­sa­ko­vas ne­pri­si­de­da prie sū­naus
iš­lai­ky­mo.
Vil­niaus mies­to 1–asis apy­lin­kės teis­mas 1999 m. rug­sė­jo
2 d. spren­di­mu ieš­ko­vės ieš­ki­nį ten­ki­no iš da­lies. Teis­mas at­sta­tė
J. Ju­rai­tie­nei ter­mi­ną kreip­tis į teis­mą dėl san­tuo­ko­je įgy­to tur­to
pa­da­li­ji­mo ir pri­pa­ži­no ieš­ko­vei nuo­sa­vy­bės tei­sę į 2/3 bu­to da­lis
121 334 Lt ver­tės, o at­sa­ko­vui į 1/3 da­lį 60 666 Lt ver­tės, 2810 Lt ver­tės
bu­te esan­čius bal­dus ir ki­tą tur­tą sky­rė ieš­ko­vei. Teis­mas pri­tei­sė
nuo 1999 m. bir­že­lio 11 d. iš at­sa­ko­vo ali­men­tus ieš­ko­vei jų ne­pil­na­me­čiui
sū­nui Vi­liui Ju­rai­čiui iš­lai­ky­ti po
1/4 da­lį vi­sų jo pa­ja­mų, bet ne ma­žiau nei 1 MGL kas mė­ne­sį. Teis­mas
spren­di­me nu­ro­dė, kad ieš­ko­vei at­sta­ty­ti­nas ieš­ki­ni­nės se­na­ties
ter­mi­nas kreip­tis į teis­mą, nes jis pra­leis­tas dėl svar­bių prie­žas­čių
– vai­ko li­gos, de­ry­bų tur­to da­li­ji­mo klau­si­mu. Teis­mas pa­žy­mė­jo, kad
gin­čo bu­tas da­ly­ti­nas tarp ša­lių na­tū­ra, nes vi­siš­kai da­lus, iš­si­dės­tęs
per du aukš­tus; be to, ieš­ko­vė ne­dir­ba, ne­dis­po­nuo­ja lė­šo­mis, bū­ti­no­mis
kom­pen­sa­ci­jai iš­mo­kė­ti; ieš­ko­vei, at­si­žvel­giant į su ja li­ku­sio
gy­ven­ti ne­pil­na­me­čio vai­ko in­te­re­sus, nu­sta­ty­ti­na nuo­sa­vy­bės
tei­sė į 2/3, o at­sa­ko­vui į 1/3 bu­to da­lis. Ka­dan­gi tarp ša­lių nė­ra
gin­čo dėl bu­te esan­čio tur­to, jis skir­ti­nas ieš­ko­vei.
Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus
tei­sė­jų ko­le­gi­ja 1999 m. spa­lio 7 d. nu­tar­ti­mi at­sa­ko­vo ape­lia­ci­nį
skun­dą at­me­tė, Vil­niaus mies­to 1–ojo apy­lin­kės teis­mo spren­di­mą pa­li­ko
ne­pa­keis­tą. Ko­le­gi­ja kon­sta­ta­vo, kad teis­mas pa­grįs­tai at­sta­tė
ieš­ko­vei ter­mi­ną kreip­tis į teis­mą dėl san­tuo­ko­je įgy­to tur­to pa­da­li­ji­mo,
nes ieš­ko­vė įro­dė, kad jis pra­leis­tas dėl svar­bių prie­žas­čių, be to, at­sa­ko­vo
ape­lia­ci­nia­me skun­de nu­ro­dy­tas pra­šy­mas pri­pa­žin­ti ša­lims nuo­sa­vy­bės
tei­sę į 1/2 da­lį bu­to ro­do, kad jis ne­no­ri, jog by­lo­je bū­tų tai­ko­ma
ieš­ki­ni­nė se­na­tis. Ko­le­gi­ja nu­ro­dė, kad teis­mas, da­ly­da­mas san­tuo­ko­je
įgy­tą tur­tą, tin­ka­mai pri­tai­kė SŠK 23 str. 3 da­lį ir ne­pa­žei­dė at­sa­ko­vo
tur­ti­nių tei­sių.
Ka­sa­ci­niu skun­du at­sa­ko­vas pra­šo pa­nai­kin­ti
Vil­niaus mies­to 1–ojo apy­lin­kės teis­mo 1999 m. rug­sė­jo 2 d. spren­di­mą,
Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos
1999 m. spa­lio 7 d. nu­tar­tį ir pri­im­ti nau­ją spren­di­mą, ku­riuo at­mes­ti
ieš­ko­vės pra­šy­mą at­sta­ty­ti ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­ną dėl tur­to
pa­da­li­ji­mo ir pri­pa­žin­ti ša­lims nuo­sa­vy­bės tei­sę į 1/2 gin­čo bu­to
da­lį. At­sa­ko­vas nu­ro­do, kad teis­mų spren­di­mas ir nu­tar­tis ne­pa­grįs­ti,
pri­im­ti pa­žei­džiant ma­te­ria­li­nės tei­sės nor­mas, nes by­lo­je ne­tei­sin­gai
įver­tin­ti su­rink­ti įro­dy­mai. Sa­vo pra­šy­mą at­sa­ko­vas grin­džia šiais
ar­gu­men­tais:
1. Teis­mai ne­pa­grįs­tai at­sta­tė ieš­ko­vei se­na­ties
ter­mi­ną kreip­tis į teis­mą dėl san­tuo­ko­je įgy­to tur­to pa­da­li­ji­mo,
nes ieš­ko­vės iš­var­dy­tos ter­mi­no pra­lei­di­mo prie­žas­tys nė­ra svar­bios.
Nu­ro­dy­ta prie­žas­tis – sū­naus trau­mos – ne­ga­lė­jo tu­rė­ti įta­kos jos
už­im­tu­mui, nes bu­vo ne­sun­kios, vien­kar­ti­nio po­bū­džio. Teis­mų iš­va­da,
kad se­na­tis pra­leis­ta ir dėl de­ry­bų tur­to pa­da­li­ji­mo klau­si­mu, ne­pa­grįs­ta,
nes jo­kių de­ry­bų šiuo klau­si­mu ne­vy­ko, be to, ieš­ko­vė at­mes­da­vo bet
ko­kius at­sa­ko­vo siū­ly­mus šiuo klau­si­mu. Teis­mi­nis nag­ri­nė­ji­mas
dėl san­tuo­ko­je įgy­to tur­to pa­da­li­ji­mo vy­ko nuo 1991 iki 1994 me­tų,
ieš­ko­vė ži­no­jo apie sa­vo tei­ses į san­tuo­ki­nio tur­to da­lį ir se­na­ties
ter­mi­ną.
2. Teis­mas ne­pa­grįs­tai pri­pa­ži­no ieš­ko­vei nuo­sa­vy­bės
tei­sę į 2/3, o at­sa­ko­vui į 1/3 gin­čo bu­to da­lis – dėl ne­pil­na­me­čio
vai­ko in­te­re­sų at­sa­ko­vui ne­ga­li bū­ti ap­ri­bo­ta jo kon­sti­tu­ci­nė
tei­sė į nuo­sa­vy­bę, be to, at­sa­ko­vės nau­dai pri­teis­ti vi­si bu­te esan­tys
bal­dai ir ki­ti daik­tai. Ne­pai­sant to, kad ieš­ko­vė pra­lei­do se­na­ties
ter­mi­ną, at­sa­ko­vas su­tin­ka, kad gin­čo bu­tas bū­tų tarp ša­lių pa­da­ly­tas
na­tū­ra ly­gio­mis da­li­mis.
3. Gin­čo bu­tas yra pa­da­ly­tas pa­žei­džiant SŠK 24
straips­nio rei­ka­la­vi­mus, nes teis­mas tik kon­sta­ta­vo at­sa­ko­vo nuo­sa­vy­bės
tei­sę į 1/3 bu­to da­lį, bet ne­iš­spren­dė jam pri­pa­žin­tos bu­to da­lies
kom­pen­sa­vi­mo klau­si­mų pa­gal SŠK 24 straips­nį.
At­si­lie­pi­mu į ka­sa­ci­nį skun­dą ieš­ko­vė pra­šo
skun­do ne­ten­kin­ti ir pa­lik­ti ga­lio­ti Vil­niaus mies­to 1–ojo apy­lin­kės
teis­mo 1999 m. rug­sė­jo 2 d. spren­di­mą, Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo Ci­vi­li­nių
by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 1999 m. spa­lio 7 d. nu­tar­tį. Sa­vo
pra­šy­mą ji grin­džia šiais ar­gu­men­tais:
1. Ka­sa­ci­nia­me skun­de nė­ra įvar­dy­ti CPK 3542 straips­ny­je nu­sta­ty­ti ka­sa­ci­jos pa­grin­dai;
at­sa­ko­vas nu­ro­do, kad teis­mai ne­tin­ka­mai ver­ti­no by­lo­je esan­čius
įro­dy­mus, ta­čiau tai ne­su­da­ro pa­grin­do per­žiū­rė­ti by­lą ka­sa­ci­ne
tvar­ka.
2. Ka­sa­ci­nio skun­do tei­gi­nys, kad teis­mai be pa­grin­do
at­sta­tė ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­ną, nes tarp ša­lių ne­bu­vo de­ry­bų
tur­to da­ly­bų klau­si­mu, ne­pa­grįs­tas, nes pats ka­sa­to­rius pri­pa­žįs­ta,
kad de­ry­bos vy­ko, nu­ro­dy­da­mas, kad jų me­tu jis teik­da­vo sa­vo pa­siū­ly­mus.
3. Teis­mų spren­di­mas ir nu­tar­tis yra tei­sė­ti ir pa­grįs­ti,
nes da­li­jant san­tuo­ko­je įgy­tą bu­tą ne­bu­vo pa­žeis­ti SŠK 23 straips­nio
rei­ka­la­vi­mai.
4. Ka­sa­ci­nio skun­do tei­gi­niai priešta­rau­ja vie­ni
ki­tiems – ka­sa­to­rius prašo by­lo­je tai­ky­ti se­na­tį ir kar­tu ten­kin­ti
ieš­ki­nį, pa­da­li­jant tarp ša­lių bu­tą ly­gio­mis da­li­mis.
5. N-s ka­sa­to­rius nu­ro­do, kad ge­ra­no­riš­kai mo­kės
ali­men­tus sū­nui iš­lai­ky­ti, rems jį, ali­men­tus iš at­sa­ko­vo pa­vyk­da­vo
gau­ti tik su ant­sto­lių pa­gal­ba.
Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja

kon­sta­tuo­ja:

Dėl ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­no
Iš san­tuo­kos ir šei­mos san­ty­kių ky­lan­tiems rei­ka­la­vi­mams
ieš­ki­ni­nė se­na­tis ne­tai­ko­ma, iš­sky­rus at­ve­jus, kai pa­žeis­tai tei­sei
gin­ti ter­mi­nas yra nu­sta­ty­tas įsta­ty­mais.
Kiek­vie­nu šei­mos tei­si­nių san­ty­kių pa­žei­di­mo at­ve­ju,
jei­gu jiems gin­ti tai­ko­ma ieš­ki­ni­nė se­na­tis, įsta­ty­me nu­ro­do­mas
kon­kre­tus ter­mi­nas, per ku­rį pa­žeis­to­ji tei­sė bus gi­na­ma. SŠK 23
str. 3 da­ly­je yra nu­sta­ty­tas tre­jų me­tų ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­nas
su­tuok­ti­nių ben­dra­jai jung­ti­nei nuo­sa­vy­bei pa­da­ly­ti. Ta­čiau iš
šio straips­nio ne­aiš­ku, nuo ku­rio mo­men­to tu­ri bū­ti pra­de­da­ma skai­čiuo­ti
ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­no ei­ga, ar nuo san­tuo­kos nu­trau­ki­mo, ar
nuo sub­jek­ty­vi­nės tei­sės pa­žei­di­mo mo­men­to. Pa­gal SŠK 10 straips­nį
ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­no ei­gos pra­džia ga­li bū­ti skai­čiuo­ja­ma
dve­jo­pai: 1) nuo tos die­nos, kai as­muo su­ži­no­jo ar tu­rė­jo su­ži­no­ti
apie sa­vo tei­sės pa­žei­di­mą; 2) nuo to mo­men­to, ku­ris nu­ro­dy­tas ati­tin­ka­ma­me
SŠK straips­ny­je (pvz. , SŠK 59 straips­ny­je nu­sta­ty­ta, kad as­muo, įra­šy­tas
vai­ko tė­vu ar mo­ti­na, tu­ri tei­sę už­gin­čy­ti įra­šą per vie­ne­rius me­tus
nuo tos die­nos, ka­da su­ži­no­jo ar tu­rė­jo su­ži­no­ti apie įra­šą). Ka­dan­gi
SŠK 23 str. 3 da­lis ne­nu­ma­to, nuo ku­rio mo­men­to tu­ri bū­ti pra­de­da­ma
skai­čiuo­ti ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­no ei­ga, o SŠK 9 straips­nis nu­sta­to,
kad ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­nams, ku­rie tai­ko­mi šei­mos tei­si­niams
san­ty­kiams, jei įsta­ty­me ne­nu­sta­ty­ta ki­taip, tu­ri bū­ti tai­ko­mas ci­vi­li­nių
įsta­ty­mų dėl ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­nų tai­syk­lės. Ieš­ki­ni­nės se­na­ties
ter­mi­no dėl su­tuok­ti­nių tur­to pa­da­li­ji­mo po iš­tuo­kos ei­ga pra­si­de­da
nuo tos die­nos, ka­da su­tuok­ti­nis su­ži­no­jo ar­ba tu­rė­jo su­ži­no­ti
apie jo sub­jek­ty­vi­nės tei­sės į ben­drą­ją jung­ti­nę nuo­sa­vy­bę pa­žei­di­mą
(SŠK 10 str. ). Tai­gi dėl tur­to, pri­klau­san­čio su­tuok­ti­niams ben­dro­sios
jung­ti­nės nuo­sa­vy­bės tei­se, pa­da­li­ji­mo šis ter­mi­nas skai­čiuo­ja­mas
ne nuo san­tuo­kos nu­trau­ki­mo, bet nuo tos die­nos, ka­da su­tuok­ti­nis su­ži­no­jo
ar­ba tu­rė­jo su­ži­no­ti, kad pa­žeis­ta jo sub­jek­ty­vi­nė tei­sė nau­do­tis,
val­dy­ti ar­ba dis­po­nuo­ti šiuo tur­tu. Toks šios tei­sės pa­žei­di­mas ga­li
su­tap­ti su san­tuo­kos nu­trau­ki­mu, bet ga­li ir ne­su­tap­ti.
Teis­mų pri­im­tais spren­di­mu ir nu­tar­ti­mi nu­sta­ty­ta,
kad ieš­ko­vė pra­šo­mu pa­da­ly­ti san­tuo­ki­niu tur­tu – bu­tu ir ja­me esan­čiais
na­mų apy­vo­kos daik­tais, bal­dais po san­tuo­kos nu­trau­ki­mo re­a­liai nau­do­jo­si
ir juos val­dė, pri­žiū­rė­jo bei iš­lai­kė, gy­ven­da­ma san­tuo­kos me­tu at­sa­ko­vo
var­du pirk­ta­me bu­te. Po san­tuo­kos nu­trau­ki­mo yra ap­ri­bo­ta jos tei­sė
dis­po­nuo­ti gin­čo bu­tu, kol šis bu­tas yra ne­pa­da­ly­tas ir ne­nu­sta­ty­ta
kiek­vie­nam iš bu­vu­sių su­tuok­ti­nių pri­klau­san­ti da­lis. Ta­čiau by­lo­je
nė­ra duo­me­nų, jog ieš­ko­vė bū­tų sie­ku­si šią tei­sę (dis­po­na­vi­mo) re­a­li­zuo­ti,
ar bū­tų jai truk­do­ma gin­čo bu­tą ir ki­tą ja­me esan­tį san­tuo­ki­nį tur­tą
val­dy­ti bei juo nau­do­tis. Esant nu­ro­dy­toms fak­ti­nėms by­los ap­lin­ky­bėms,
nė­ra pa­grin­do lai­ky­ti, jog ieš­ko­vė pra­lei­do se­na­ties ter­mi­ną san­tuo­ki­niam
tur­tui pa­da­ly­ti (SŠK 23 str. 3 d. , 10 str. ).
Ka­dan­gi ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­no ei­ga ne­bu­vo
pra­si­dė­ju­si, ne­bu­vo rei­ka­lo se­na­ties ter­mi­ną at­sta­ty­ti. Šiuo as­pek­tu
teis­mai ne­tin­ka­mai tai­kė ma­te­ria­li­nės tei­sės nor­mas, re­gu­liuo­jan­čias
ieš­ki­ni­nę se­na­tį (SŠK 23 str. 3 d. , 10 str. , CK 86 str. ). Ta­čiau šis pa­žei­di­mas
ne­su­da­ro pa­grin­do nai­kin­ti teis­mų pri­im­tus spren­di­mą ir nu­tar­tį,
nes teis­mai pa­grįs­tai gin­čą spren­dė iš es­mės. Re­mian­tis tais pa­čiais
ar­gu­men­tais, ne­ga­li­ma su­tik­ti su ka­sa­to­riaus tei­gi­mu, kad ieš­ki­nys
dėl san­tuo­ki­nio tur­to pa­da­li­ji­mo tu­rė­jo bū­ti at­mes­tas, nes ieš­ko­vė
pra­lei­do ieš­ki­ni­nės se­na­ties ter­mi­ną pa­žeis­tai tei­sei gin­ti, o
teis­mai be pa­grin­do šį ter­mi­ną at­sta­tė.
Dėl ki­tų ka­sa­ci­nio skun­do ar­gu­men­tų
SŠK 23 str. 1 da­ly­je yra nu­sta­ty­ta ben­dra tai­syk­lė,
kad da­li­jant tur­tą, ku­ris yra ben­dro­ji jung­ti­nė su­tuok­ti­nių nuo­sa­vy­bė,
jiems pri­klau­so ly­gios da­lys. Ši nuo­sta­ta reiš­kia, kad tur­tas, įgy­tas
san­tuo­kos me­tu iš ben­drų lė­šų, yra ben­dro­ji jung­ti­nė su­tuok­ti­nių
nuo­sa­vy­bė ne­pri­klau­so­mai nuo to, kiek kiek­vie­nas iš su­tuok­ti­nių fak­tiš­kai
pri­si­dė­jo prie tur­to įgi­ji­mo, ir kol ne­nu­sta­ty­ta kiek­vie­nam iš su­tuok­ti­nių
pri­klau­san­ti da­lis, jų da­lys lai­ko­mos ly­gio­mis.
SŠK 23 str. 2 da­lis (1999 m. ko­vo 25 d. įsta­ty­mo Nr.
VIII–1106 re­dak­ci­ja, įsi­ga­lio­ju­si nuo 1999 m. ba­lan­džio 14 d. ) nu­ma­to,
kad, pa­da­li­jant san­tuo­ki­nį tur­tą ir nu­sta­tant kiek­vie­nam iš su­tuok­ti­nių
pri­klau­san­čias da­lis, vi­sais at­ve­jais tu­ri bū­ti at­si­žvelg­ta į ne­pil­na­me­čių
vai­kų tur­ti­nius in­te­re­sus. To­dėl ne­ga­li­ma su­tik­ti su ka­sa­to­riaus
tei­gi­mu, kad, nu­sta­tant su­tuok­ti­nių da­lis ben­dra­me tur­te, ne­ga­li­ma
nu­kryp­ti nuo ly­gių da­lių. Teis­mai pa­grįs­tai pri­pa­ži­no ieš­ko­vei nuo­sa­vy­bės
tei­sę į 2/3 bu­to da­lis, o at­sa­ko­vui į 1/3 da­lį, at­si­žvelg­da­mi į ša­lių
ne­pil­na­me­čio sū­naus in­te­re­sus. Teis­mo spren­di­mu bu­tas pa­da­ly­tas
na­tū­ra, kaip tai yra nu­ma­ty­ta SŠK 24 str. 1 da­lies 1 punk­te, to­dėl tai­kant
šį bū­dą nė­ra pa­grin­do pri­teis­ti pi­ni­gi­nę kom­pen­sa­ci­ją. Ša­lys ne­pra­šė
nu­sta­ty­ti nau­do­ji­mo­si bu­tu tvar­kos, to­dėl šio klau­si­mo teis­mas ne­spren­dė.
SŠK 80 straips­nis nu­ma­to, kad tė­vai pri­va­lo iš­lai­ky­ti
sa­vo ne­pil­na­me­čius vai­kus. At­sa­ko­vas ne­pa­tei­kė įro­dy­mų, jog ge­ra
va­lia tei­kia ma­te­ria­li­nę pa­gal­bą sū­nui iš­lai­ky­ti, to­dėl teis­mas
pa­grįs­tai iš­ieš­ko­jo pa­gal įsta­ty­mą – SŠK 81 str. 1 da­lį nu­sta­ty­to
dy­džio ali­men­tus ne­pil­na­me­čiui sū­nui iš­lai­ky­ti.
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja, pa­tik­ri­nu­si by­lą tei­sės tai­ky­mo
as­pek­tu, CPK 3542 straips­ny­je nu­ma­ty­tų pa­grin­dų
nai­kin­ti teis­mų pri­im­tus spren­di­mą ir nu­tar­tį ne­nu­sta­tė.
Va­do­vau­da­ma­si Lie­tu­vos Res­pub­li­kos CPK 368 str.
1 da­lies 1 punk­tu ir 370 straips­niu, tei­sė­jų ko­le­gi­ja

nu­ta­rė:

Vil­niaus mies­to 1–ojo apy­lin­kės teis­mo 1999 m. rug­sė­jo
2 d. spren­di­mą ir Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus
tei­sė­jų ko­le­gi­jos 1999 m. spa­lio 7 d. nu­tar­tį pa­lik­ti ne­pa­keis­tus.
Nu­tar­tis ga­lu­ti­nė, ne­skun­džia­ma ir įsi­tei­sė­ja
nuo pri­ėmi­mo die­nos.

Tei­sė­jų ko­le­gi­jos pir­mi­nin­kas                                                     B.
P-a-

Tei­sė­jai                                                                         A.
N-a-
                                                                                           J.
J-ė

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt