|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 23. Dėl bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareikštų ieškinių ir teismo sprendimo pripažinti įmonę bankrutavusia priėmimo galimybės Pareikšdamas ieškinius dėl įmonės sudarytų sandorių nuginčijimo, įmonės administratorius gina ne tik bankrutuojančios įmonės, bet ir šios įmonės kreditorių interesus. Administratoriaus pareikšto ieškinio nagrinėjimo rezultatai gali turėti įtakos bankrutuojančios įmonės mokumo atstatymui arba kreditorių reikalavimų patenkinimo dydžiui. Sprendimas pripažinti įmonę bankrutavusia ir ją likviduoti gali būti priimamas tik po to, kai bus išnagrinėti bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareikšti teisme ieškiniai dėl įmonės sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais. Kasacinės instancijos teismo Civilinė byla Nr. 3K–7–541/2000 pranešėjas A. M-is, Bylų kategorija 30 apeliacinės instancijos teismo pranešėjas D. Š-nas, pirmosios instancijos teismo teisėja B. Valiulienė NUTARTIS 2000 m. gegužės 31 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Č. J-o, teisėjų: S. G-iaus, A. M-io, V. M-o, J. J-ės, A. S-čiaus, B. S-o, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens – akcinės bendrovės „Lietuvos žemės ūkio bankas” kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 1999 m. liepos 1 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gruodžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo akcinės bendrovės „Vinva” bankroto byloje. Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė: 1997 m. lapkričio 19 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismas iškėlė bankroto bylą akcinei bendrovei „Vinva” ir nustatė terminą kreditorių finansiniams reikalavimams iki 1997 m. gruodžio 23 d. pareikšti. 1998 m. kovo 5 d. nutartimi buvo patvirtintas AB „Vinva” kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas; akcinė bendrovė „Lietuvos žemės ūkio bankas” finansinių reikalavimų bankrutuojančiai įmonei nepareiškė ir į kreditorių sąrašą nebuvo įtraukta. 1998 m. birželio 5 d. nutartimi teismas pratęsė bankroto procedūrų taikymo terminą iki 1998 m. spalio 1 d. , o 1998 m. spalio 29 d. nutartimi – iki 1999 m. birželio 1 d. AB „Vinva” kreditorių susirinkimas 1999 m. gegužės 6 d. nutarimu nutarė prašyti teismą pripažinti įmonę likviduojama dėl bankroto. Panevėžio apygardos teismas 1999 m. liepos 1 d. sprendimu akcinę bendrovę „Vinva” pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Sprendimą teismas motyvavo tuo, kad bendrovė ūkinės veiklos nevykdo, taikos sutartis nesudaryta, pasiūlymų sanuoti įmonę negauta, o įsiskolinimas kreditoriams didėja. Akcinė bendrovė „Lietuvos žemės ūkio bankas”, motyvuodama tuo, kad teismo sprendimas yra sąlyginis, apskundė Panevėžio apygardos teismo 1999 m. liepos 1 d. sprendimą Lietuvos apeliaciniam teismui. B-ko nuomone, teismas negalėjo priimti sprendimo dėl AB „Vinva” likvidavimo, kol nėra išnagrinėta civilinė byla pagal AB „Vinva” ieškinį UAB „Vinvos prekyba”, Lietuvos žemės ūkio bankui ir kt. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, 1999 m. gruodžio 13 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad Įmonių bankroto įstatyme nėra nustatyta, jog sprendimas dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo negali būti priimamas tol, kol nebus išnagrinėti visi įmonės pareikšti ieškiniai. Kolegijos nuomone, priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas įvykdė visus Įmonių bankroto įstatymo 37 str. 3 d. nustatytus reikalavimus, ir apeliacinio skundo teiginys, kad priimtas sprendimas yra sąlyginis, nėra pagrįstas. Įmonių bankroto įstatymas, nustatydamas terminą, per kurį teismas turi priimti sprendimą dėl įmonės likvidavimo, galimybės sustabdyti bankroto bylą CPK 239 str. 1 d. 4 p. pagrindu nenumato. Kasaciniu skundu AB „Lietuvos žemės ūkio bankas” prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 1999 m. liepos 1 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo 1999 m. gruodžio 13 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasatorius nurodo, kad Panevėžio apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal AB „Vinva” ieškinį UAB „Vinvos prekyba”, AB „Lietuvos žemės ūkio bankas” ir kt. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, ir šios bylos baigtis gali turėti įtakos ne tik AB „Vinva” turto dydžiui, bet ir banko, kaip galimo kreditoriaus, teisėms. Minėtoje byloje AB „Vinva” ginčija sandorius, kuriais už paskolas Lietuvos žemės ūkio bankui buvo perduota dalis bankui įkeistų akcinės bendrovės „Vinva” pastatų, esančių Panevėžyje, B-žų g. 5. Jeigu AB „Vinva” ieškininiai reikalavimai šioje byloje būtų patenkinti, vykdant restituciją turėtų būti atkurta AB „Vinva” nuosavybės teisė į pastatus ir šios įmonės skola bankui, kurios grąžinimas buvo užtikrintas įkeitimu. Tačiau, priėmus sprendimą dėl AB „Vinva” likvidavimo, teismas nebegali priimti kreditorių reikalavimų, todėl bankas nebūtų pripažintas kreditoriumi, restitucija būtų vienašalė, ir bankas patirtų nuostolių. Dėl šių aplinkybių teismas turėjo sustabdyti AB „Vinva” bankroto bylos nagrinėjimą tol, kol nebus priimtas sprendimas minėtoje civilinėje byloje pagal AB „Vinva” ieškinį (CPK 239 str. 1 d. 4 p. ). Atsiliepimais į kasacinį skundą likviduojama AB „Vinva” ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius prašo kasacinį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos teismo sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo nutartį palikti nepakeistus. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja: Akcinės bendrovės „Lietuvos žemės ūkio bankas” kasaciniame skunde nurodyti argumentai susiję su materialinės ir procesinės teisės normų taikymu. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė Įmonių bankroto įstatymo 37 straipsnį, pripažindami AB „Vinva” bankrutavusia ir priimdami sprendimą ją likviduoti, nesulaukė, kol bus išnagrinėta kita byla, kurios baigtis galėjo turėti įtakos sprendimui priimti AB „Vinva” bankroto byloje ir kreditorių reikalavimams tenkinti. Byloje nustatyta, kad bankrutuojančios AB „Vinva” administratorius pareiškė Panevėžio apygardos teisme ieškinį atsakovams – UAB „Vinvos prekyba”, AB „Lietuvos žemės ūkio bankas” ir kitiems dėl AB „Vinva” pastato Panevėžyje, B-žų g. 5, pirkimo–pardavimo sutarčių, pastato perdavimo–priėmimo akto, pastato teisinės registracijos, pastato įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančiais. Ši byla dar nebaigta nagrinėti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K–3–294). Pagal Įmonių bankroto įstatymo 15 str. įmonės administratorius, būdamas bankrutuojančios įmonės valdytojas, vienintelis turintis teisę valdyti ir naudoti bankrutuojančios įmonės turtą ir lėšas bei jais disponuoti (Įmonių bankroto įstatymo 18 str. 2 d. ), yra įpareigotas patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per laikotarpį, ne mažesnį kaip 12 mėnesių iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme dėl šių sandorių pripažinimo negaliojančiais (Įmonių bankroto įstatymo 15 str. 7 p. ). AB „Vinva” bankroto byla iškelta Panevėžio apygardos teismo 1997 m. lapkričio 19 d. nutartimi, o pastatų, esančių Panevėžyje, B-žų g. 5, perleidimo akcinei bendrovei „Lietuvos žemės ūkio bankas” sutartis sudaryta 1997 m. spalio 14 d. , t. y. prieš bankroto bylos iškėlimą. Pareikšdamas ieškinius dėl įmonės sudarytų sandorių nuginčijimo, įmonės administratorius gina ne tik bankrutuojančios įmonės, bet ir šios įmonės kreditorių interesus. Administratoriaus pareikšto ieškinio nagrinėjimo rezultatai gali turėti įtakos bankrutuojančios įmonės mokumo atstatymui arba kreditorių reikalavimų patenkinimo dydžiui. Sprendimas pripažinti įmonę bankrutavusia ir ją likviduoti gali būti priimamas tik po to, kai bus išnagrinėti bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareikšti teisme ieškiniai dėl įmonės sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais. Panevėžio apygardos teismas sprendimą pripažinti AB „Vinva” bankrutavusia ir ją likviduoti priėmė 1999 m. liepos 1 d. , nelaukdamas, kol bus išnagrinėtas įmonės administratoriaus pareikštas ieškinys dėl bankrutuojančios įmonės turto, kurio inventorizacinė vertė 4,12 milijono litų, susigrąžinimo. Administratoriaus pareikšto ieškinio nagrinėjimo rezultatai gali turėti esminės įtakos įmonės mokumui, nes visų kitų kreditorių pareikšti finansiniai reikalavimai sudaro 5,17 milijono litų. Priimdamas sprendimą likviduoti AB „Vinva” dėl bankroto nesulaukus administratoriaus ieškinio išnagrinėjimo, Panevėžio apygardos teismas pažeidė ir bankrutuojančios įmonės, ir visų jos kreditorių interesus (CK 6 str. , Įmonių bankroto įstatymo 15 str. 4 d. 4, 6, 14 punktai, 25 str. ). Sutikti su tokiu teismo sprendimu negalima, nes nuo įmonės per paskutinius 12 mėnesių iki bylos iškėlimo sudarytų sandorių teisėtumo patikrinimo rezultatų gali priklausyti galimybė atsiskaityti su įmonės kreditoriais, įmonės mokumo atstatymas ir bankroto bylos baigtis. Pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos neištaisė ir Lietuvos apeliacinis teismas, sutikdamas, kad sprendimas likviduoti AB „Vinva” priimtas įvykdžius Įmonių bankroto įstatymo 37 str. reikalavimus. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada remiasi formaliu Įmonių bankroto įstatymo 37 str. turinio aiškinimu ir neatitinka jau paminėtų šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių – sprendimas priimtas neišnagrinėjus tame pačiame teisme pareikštų administratoriaus ieškinių, todėl jos negalima laikyti pagrįsta. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad dėl tokios Įmonių bankroto įstatymo nuostatos, numatančios galimybę nuginčyti įmonės sudarytus sandorius ir tokiu būdu sugrąžinti bankrutuojančios įmonės turto dalį, taikymo ir aiškinimo jau yra pasisakiusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegija 1999 m. kovo 31 d. nutartyje UAB „Dienos leidykla” bankroto byloje ir 1999 m. lapkričio 8 d. nutartyje AB „Jonavos baldai” bankroto byloje (bylos Nr. 3K–3–41 ir 3K–3–706), nurodydama, kad neišnagrinėjus įmonės administratoriaus ieškinių negalima priimti sprendimo likviduoti įmonę dėl bankroto. Minėtu aspektu šios bylos pagal faktines aplinkybes yra analogiškos nagrinėjamai civilinei bylai. Sutikti su kasatoriaus argumentais, kad bankroto bylos nagrinėjimas turėjo būti sustabdytas pagal CPK 239 str. tol, kol bus išnagrinėta byla pagal administratoriaus pareikštą ieškinį, nėra pagrindo. B-kroto byloje teismas atlieka įvairius procesinius veiksmus, vykdydamas Įmonių bankroto įstatymo reikalavimus. Tuos veiksmus atlikti netrukdo įmonės administratoriaus pareikštų ieškinių nagrinėjimas, todėl sustabdyti bankroto bylos nagrinėjimo nereikia. Iškėlęs bankroto bylą, teismas nustato įmonės ūkinės veiklos ir disponavimo įmonės turtu apribojimus (Įmonių bankroto įstatymo 14 str. 6 d. 5 p. ). Teismas, remdamasis šia įstatymo nuostata, ir nepripažinęs įmonės bankrutavusia, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali leisti įmonės administratoriui parduoti dalį įmonės turto ir gautas lėšas panaudoti kreditorių reikalavimams tenkinti pagal Įmonių bankroto įstatyme nustatytą reikalavimų tenkinimo eiliškumą. Taip pat nėra pagrindo sutikti su kasatoriumi, jog teismas priėmė sąlyginį sprendimą, nes priimtame sprendime nėra minimos jokios sąlygos, nuo kurių įvykimo ar neįvykimo būtų priklausomas teismo priimto sprendimo likviduoti įmonę įvykdymas (CPK 219 str. ). Panevėžio apygardos teismo 1999 m. liepos 1 d. sprendimas ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis priimti netinkamai pritaikius ir išaiškinus materialinės bei procesinės teisės normas (CPK 3542 str. 2 d. ), todėl jie yra naikintini, ir byla perduotina iš naujo nagrinėti Panevėžio apygardos teismui. Nagrinėjant bylą iš naujo šalintini šioje nutartyje nurodyti trūkumai. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 368 str. 1 d. 5 p. ir 370 str. , išplėstinė teisėjų kolegija nutarė: Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gruodžio 13 d. nutartį ir Panevėžio apygardos teismo 1999 m. liepos 1 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Panevėžio apygardos teismui. Nutartis galutinė ir neskundžiama. Teisėjų kolegijos pirmininkas Č. J-a- Teisėjai S. G-us A. M-is V. M-a- J. J-ė A. S-čius B. S-a- Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |