|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO BAUDŽIAMŲJŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 2. 3. Turto prievartavimas, esant stambaus masto turtiniam reikalavimui ir padarytas organizuotos grupės (BK 273 str. 3 d) Nuteistųjų ir gynėjo kasaciniai skundai atmesti, nes skirtingu laiku įvairių sudėčių asmenų grupės atviras reikalavimas perduoti turtą, kurio vertė yra 10 000 JAV dolerių, tiesiogiai ir užuominomis grasinant pavartoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, jo artimuosius ir sunaikinti turtą, teisingai kvalifikuotas pagal BK 273 str. 3 d. kaip turto prievartavimas esant stambaus masto reikalavimui ir padarytas organizuotos grupės. Kasacinės instancijos teismo Kasacinė byla Nr. 2K–348/2000 pranešėjas P. K-is, apeliacinės instancijos teismo pranešėjas J. A. Venckus, pirmosios instancijos teismo kolegijos pirmininkas A. Š-aitis nutartis 2000 m. rugsėjo 6 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės L. Ž-ės, teisėjų: V. A-o, E. B-o, A. P-io, A. R-ės, A. Sirvydžio ir P. K-io, sekretoriaujant E. Karosaitei, dalyvaujant prokurorui J. M-čiui, gynėjams advokatams R. A-kiui, B. V-utei, I. B-lauskui, nuteistiesiems A. Paltanavičiui, K. Vaitiekūnui, teismo posėdyje išnagrinėjo kasacinę bylą pagal nuteistųjų V. Petraičio, A. Paltanavičiaus, G. Muraškos, K. Vaitiekūno ir nuteistojo K. Vaitiekūno gynėjo kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo: Vaidas Petraitis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 225 str. 2 d. , 273 str. 3 d. , ir nuteistas: pagal BK 225 str. 2 d. – laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams; pagal BK 273 str. 3 d. – laisvės atėmimu penkeriems metams, konfiskuojant pusę jo turto. Vadovaujantis BK 42 str. , šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė V. Petraičiui paskirta – laisvės atėmimas penkeriems metams, konfiskuojant pusę jo turto, laisvės atėmimo bausmę atliekant sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 9 d. nutartimi šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė, vadovaujantis BK 42 str. 4 d. , apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Panevėžio miesto apylinkės teismo 1999 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu, ir subendrinta bausmė V. Petraičiui nustatyta – laisvės atėmimas penkeriems metams, konfiskuojant pusę jo turto, laisvės atėmimo bausmę atliekant sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje; A-us Paltanavičius pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 273 str. 3 d. ir nuteistas laisvės atėmimu šešeriems metams ir šešiems mėnesiams, konfiskuojant visą jo turtą, laisvės atėmimo bausmę atliekant sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 24 d. nutartimi šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė, vadovaujantis BK 42 str. 4 d. , apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Panevėžio miesto apylinkės teismo 1999 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu, ir subendrinta bausmė A. Paltanavičiui nustatyta – laisvės atėmimas šešeriems metams ir šešiems mėnesiams, konfiskuojant visą jo turtą, laisvės atėmimo bausmę atliekant sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje; Gintaras Muraška pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 273 str. 3 d. , 271 str. 2 d. , ir nuteistas: pagal BK 273 str. 3 d. – laisvės atėmimu septyneriems metams, konfiskuojant visą jo turtą; pagal BK 271 str. 2 d. – laisvės atėmimu ketveriems metams, konfiskuojant visą jo turtą. Vadovaujantis BK 42 str. , šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir subendrinta bausmė G. Muraškai paskirta – laisvės atėmimas septyneriems metams ir šešiems mėnesiams, konfiskuojant visą jo turtą. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 18 d. nutartimi G. Muraškai nuosprendžiu paskirta bausmė pagal BK 271 str. 2 d. sutrumpinta iki trejų metų. Vadovaujantis BK 42 str. , ši bausmė, taikant dalinio bausmių sudėjimo principą, subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 273 str. 3 d. , ir subendrinta bausmė G. Muraškai nustatyta – laisvės atėmimas septyneriems metams ir keturiems mėnesiams, konfiskuojant visą jo turtą; Kęstutis Vaitiekūnas pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 273 str. 3 d. , ir nuteistas laisvės atėmimu aštuoneriems metams, konfiskuojant visą jo turtą, laisvės atėmimo bausmę atliekant griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A-us Čiukšys, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta. Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 11 d. nutartis, kuria Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 22 d. nuosprendis pakeistas: nustatyta, jog nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas R. O-ličiaus ir A. Stumbrio turto prievartavimas 1996 m. lapkričio 18 d. apie 17 val. prie centrinio pašto, esančio Panevėžyje, Respublikos 60, laikomas padarytu nenustatytą dieną apie 17 val. per laikotarpį nuo 1996 m. lapkričio 18 d. iki 1996 m. gruodžio 1 d. ; iš kaltinimo K. Vaitiekūnui pašalinti teiginiai, jog jis turtą prievartavo veikdamas organizuota grupe, kurios sudėtyje buvo ir A. Čiukšys, bei žinodamas, kad G. Muraška ir A. Čiukšys, tęsdami nusikalstamą veiką – organizuota grupe vykdomą A. Stumbrio ir R. O-ličiaus turto prievartavimą, – 1996 m. gruodžio 16 d. apie 1 val. parduotuvėje „Svainija” pavartojo kitokią prievartą: atvirai pagrobė A. Stumbrio ir R. O-ličiaus asmeninį turtą, t. y. įvairių alkoholinių gėrimų, padarydami nukentėjusiesiems 212,40 Lt žalą; kita nuosprendžio dalis nepakeista; nuteistojo A. Paltanavičiaus, nuteistojo G. Muraškos ir jo gynėjo, nuteistojo V. Petraičio ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmesti. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo P. K-io pranešimą, nuteistojo A. Paltanavičiaus, prašiusio jo veiką perkvalifikuoti iš BK 273 str. 3 d. į kitą šio straipsnio dalį, nuteistojo K. Vaitiekūno, prašiusio teismų sprendimus panaikinti ir perduoti bylą tyrimui papildyti, prokuroro, prašiusio nuteistųjų V. Petraičio, A. Paltanavičiaus, G. Muraškos, K. Vaitiekūno ir nuteistojo K. Vaitiekūno gynėjo kasacinius skundus atmesti, nuteistojo K. Vaitiekūno gynėjo, prašiusio teismų sprendimus panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, nuteistųjų A. Paltanavičiaus, V. Petraičio ir G. Muraškos gynėjų, prašiusių nuteistųjų kasacinius skundus patenkinti, paaiškinimų, nustatė: V. Petraitis, A. Paltanavičius, G. Muraška ir K. Vaitiekūnas nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe su R. Kuprinsku, V. Tuzovu, D. Augustavičiumi, K. B-baraušu, M. Kalveliu, V. K-kliu, R. Lazausku, V. Rakausku ir nenustatytais asmenimis prievartavo turtą iš A. Stumbrio ir R. O-ličiaus, būtent: A. Paltanavičius, V. Petraitis ir R. Kuprinskas, kurio atžvilgiu byla išskirta, 1996 m. lapkričio 8 d. apie 11 val. prie „Svainijos” parduotuvės, esančios Panevėžyje, Molainių g. 73, atvirai reikalavo iš A. Stumbrio ir R. O-ličiaus perduoti asmeninį jų abiejų turtą – 2000 JAV dolerių (8000 Lt), pridengdami savo reikalavimą tariamos baudos už R. Kuprinsko sumušimą 1996 m. lapkričio 7 d. sumokėjimu, užuominomis grasindami pavartoti fizinį smurtą prieš A. Stumbrį ir R. O-ličių; A. Paltanavičius, G. Muraška ir R. Kuprinskas, kurio atžvilgiu byla išskirta, 1996 m. lapkričio 11 d. apie 13 val. automobilių stovėjimo aikštelėje prie „Svainijos” parduotuvės, esančios Panevėžyje, Molainių g. 73, atvirai, G. Muraška — pakartotinai, reikalavo iš A. Stumbrio ir R. O-ličiaus perduoti asmeninį jų abiejų turtą – 2000 JAV dolerių (8000 Lt), pridengdami savo reikalavimą tariamos baudos už R. Kuprinsko sumušimą 1996 m. lapkričio 7 d. sumokėjimu, užuominomis grasindami pavartoti fizinį smurtą prieš A. Stumbrį ir R. O-ličių; K. Vaitiekūnas su V. K-kliu, V. Rakausku (pastarųjų dviejų asmenų atžvilgiu parengtinis tardymas byloje sustabdytas) bei V. Tuzovu (byla nutraukta jam mirus), veikdami su nenustatytais asmenimis, tęsdami organizuota grupe vykdomą A. Stumbrio ir R. O-ličiaus turto prievartavimą, 1996 m. lapkričio 18 d. apie 17 val. prie centrinio pašto, esančio Panevėžyje, Respublikos 60, atvirai, pakartotinai reikalavo iš R. O-ličiaus perduoti asmeninį jo ir A. Stumbrio turtą stambiu mastu – 10 000 JAV dolerių (40 000 Lt) arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus – neatlygintinai teikti maisto produktus bausmę atliekantiems organizuotos grupės nariams, pridengdami savo reikalavimą tariamos baudos už R. Kuprinsko sumušimą 1996 m. lapkričio 7 d. bei A. Stumbrio pranešimą prokuratūrai apie turto prievartavimą sumokėjimu, tiesiogiai ir užuominomis grasindami pavartoti prieš R. O-ličių ar jo artimuosius – vaikus – fizinį smurtą: sumušti, nužudyti, sunaikinti sudeginant jo turtą – parduotuvę; K. Vaitiekūnas su V. K-kliu, V. Rakausku, A. Lazausku, kurių atžvilgiu parengtinis tardymas byloje sustabdytas, bei D. Augustavičiumi, K. B-baraušu, M. Kalveliu, V. Tuzovu, kurių atžvilgiu byla nutraukta jiems mirus, tęsdami organizuota grupe vykdomą A. Stumbrio ir R. O-ličiaus turto prievartavimą, pasikėsino padaryti turto prievartavimą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios: 1996 m. gruodžio 24 d. apie 17 val. „Svainijos” parduotuvėje, esančioje Panevėžyje, Molainių g. 73, pasikėsino atvirai, pakartotinai reikalauti iš R. O-ličiaus stambiu mastu perduoti asmeninį jo ir A. Stumbrio turtą – 10 000 JAV dolerių (40 000 Lt) arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus – neatlygintinai teikti maisto produktus bausmes atliekantiems kitiems organizuotos grupės nariams, pridengdami savo reikalavimą tariamos baudos už R. Kuprinsko sumušimą 1996 m. lapkričio 7 d. bei A. Stumbrio pranešimą prokuratūrai apie turto prievartavimą sumokėjimu, D. Augustavičiui ir M. Kalveliui tiesiogiai grasinant pavartoti prieš R. O-ličių fizinį smurtą – gąsdinant peiliais, o V. Tuzovui pavartojant fizinį smurtą – smogiant ranka R. O-ličiui į veidą, taip padarant lengvą kūno sužalojimą, nesukėlusį trumpalaikio sveikatos sutrikimo, tačiau nusikalstamų veiksmų nebaigė, nes R. O-ličius aktyviai pasipriešino teisėtai laikomu ginklu – 9 mm kalibro 84 F modelio pistoletu „Pietro B-reta”, iššaudamas iš jo į K. Vaitiekūną ir kitus kartu su juo buvusius asmenis 25 šūvius. G. Muraška taip pat nuteistas ir už tai, kad iš anksto susitaręs su A. Čiukšiu ir veikdamas grupe, pakartotinai, 1996 m. gruodžio 16 d. apie 1 val. „Svainijos” parduotuvėje, esančioje Panevėžyje, Molainių g. 73, atvirai pagrobė A. Stumbrio ir R. O-ličiaus turtą: du butelius viskio „Jim Bim” už 108,80 Lt, butelį viskio „G-” už70Lt, butelį „V-mut” už 33 Lt, maišelį už 0,60 Lt, iš viso pagrobė 212,40 Lt vertės A. Stumbrio ir R. O-ličiaus turto. V. Petraitis taip pat nuteistas už piktybinį chuliganizmą G. Grigaliūno atžvilgiu, tačiau šios nuosprendžiu nustatytos bylos aplinkybės su kasaciniais skundais nesusijusios. Nuteistasis V. Petraitis kasaciniu skundu prašo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti, nes nusikaltimo jis nepadarė, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą. Skunde nurodoma, jog teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. , Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. , BPK 18 str. numatytus reikalavimus. Jis nuteistas tik remiantis neteisingais nukentėjusiojo R. O-ličiaus, jo žmonos D. O-ličienės ir giminaičio A. Stumbrio parodymais. Šiuos parodymus teismas turėjo vertinti itin kritiškai, nes R. O-ličius yra suinteresuotas bet kokia kaina pateisinti keturių žmonių nužudymą. Byloje nėra jokių įrodymų, jog kasatorius buvo pažįstamas su kitais byloje minimais asmenimis, o jo pažintis su K. Vaitiekūnu nieko nusikalstamo neįrodo, todėl pateiktas kaltinimas, jog jis dalyvavo organizuotoje grupėje, yra neteisėtas ir neteisingas. Neatsižvelgta į tai, jog R. O-ličiaus parodymuose dėl atskirų epizodų jis neminimas. Prievartaujant turtą jis negalėjo dalyvauti, nes kurį laiką nuo 1996 m. lapkričio 9 d. buvo išvykęs į užsienį. Teismas šališkai ir neobjektyviai įvertino tą faktą, jog tik grįžęs iš užsienio jis nuvežė R. O-ličiui pinigus už parduotuvėje paimtus gėrimus. Be to, jo nekaltumą įrodo ir tai, jog A. Stumbris neatpažino jo kaip asmens, prievartavusio turtą 1996 m. lapkričio 8 d. , nors šis teigė, jog gali atpažinti visus asmenis. Nuteistasis A. Paltanavičius kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti, nes jo veika kvalifikuota ne pagal tą BK straipsnio dalį, kurią teismas turėjo pritaikyti. Jis nurodo, jog teismai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. , Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. , BPK 18 str. numatytus reikalavimus. Jis nuteistas tik remiantis neteisingais nukentėjusiojo R. O-ličiaus ir jo giminaičio A. Stumbrio parodymais. Šiuos parodymus teismas turėjo vertinti itin kritiškai, nes R. O-ličius yra suinteresuotas bet kokia kaina pateisinti keturių žmonių nužudymą. R. O-ličius parodė, jog dėl reketavimo jis kreipėsi pagalbos į nusikaltėlių autoritetą V. Tuzovą. Tai įrodo, jog su šiuo epizodu kasatorius neturi nieko bendra ir jokioje organizuotoje grupėje nedalyvavo. Be to, R. O-ličius, nepranešdamas teisėsaugos organams apie reketavimą, pats padarė nusikaltimą. Teismai objektyviai neištyrė A. Stumbrio kreipimosi į prokuratūrą fakto, kuomet jis nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ir nerašė pareiškimo. Tai įrodo, jog nebuvo jokio prievartavimo ir jokios organizuotos grupės. Kasatorius taip pat nurodo, jog byla yra politizuota, jis nuteistas neįrodžius kaltės ir nesuteikus galimybės realizuoti teisę į gynybą apeliacinės instancijos teisme. Nuteistasis G. Muraška kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti ir jį išteisinti. Jis nurodo, jog tiriant ir nagrinėjant bylą buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6, 18, 31 str. , Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. numatyti reikalavimai. Iš jo buvo atimta teisė gintis, nes nebuvo iškviesti ir apklausti gynybos liudytojai: taksistas Blauzdys ir kiti. Niekas, išskyrus R. O-ličių, nepatvirtina to fakto, jog jis prievartavo A. Stumbrio turtą. R. O-ličiaus parodymai prieštarauja vieni kitiems, o A. Stumbrio parodymai melagingi. Parodymai byloje buvo falsifikuojami, nežinia, iš kur atsirado jo parodymo atpažinti R. O-ličiui pagal fotonuotraukas protokolas, įslaptinti liudytojai ir nukentėjusieji, tarp jų „Saša” ir „A-us”. Teismas neteisingai įvertino A. Stumbrio draugų R. Jaškūno, E. Markevičiaus, D. Juknos parodymus. G. Muraška taip pat nurodo, jog iš „Svainijos” parduotuvės prekių nevogė, šias prekes A. Čiukšys paėmė skolon. Liudytojai A. J-kauskas ir N. Tamošiūnienė patvirtino, jog tuo metu jis stovėjo nuošalėje ir nesikišo. Įvykio vietos apžiūros protokole užrašyta, jog vagystės požymių nematyti. R. O-ličiaus parodymai dėl pinigų grąžinimo yra melagingi. Be to, kasatorius prašo atkreipti dėmesį į R. O-ličiaus charakteristikas. Nuteistasis K. Vaitiekūnas kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus panaikinti ir grąžinti bylą tyrimui papildyti. Skunde nurodoma, jog kaltinimas sufabrikuotas, byloje nėra duomenų, jog jis bendrai veikė su V. Petraičiu, A. Paltanavičiumi ir G. Muraška. Net pats R. O-ličius nesako, jog jis dalyvavo šiems asmenims prievartaujant 2000 JAV dolerių. Tai patvirtino ir policija. Prievartavimo faktas ir prievartaujamos sumos dydis pagrįstas tik nukentėjusiojo parodymais, jokių kitų įrodymų nėra. Teismas ignoravo liudytojo A. M-šionio parodymus, kuriam R. O-ličius pasakojęs, jog 10 000 JAV dolerių sumą jis pats sugalvojęs. Teismas ignoravo R. O-ličiaus parodymus apie tai, kad jis neprisimenąs datos, kada iš jo buvo prievartaujamas turtas prie centrinio pašto, o konkrečią datą sugalvoję prokurorai. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog šis nusikaltimas padarytas nenustatytu laiku, maždaug per pusantro mėnesio laikotarpį. Taip buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes jis negalėjęs gintis nuo tokio neaiškaus kaltinimo. 10 000 JAV dolerių turto prievartavimą R. O-ličius išsigalvojo, norėdamas pateisinti žmogžudystę. K. Vaitiekūnas taip pat nurodo, jog teismai ignoravo liudytojų N. Vaitiekūnienės, A. Matulio, R. K-dulio, J. Jonelytės, G. B-kaus, D. Skėko, V. Lebedevo, D. Lazausko, B. R-ės, R. Tuzovienės, P. Vaitiekūno, S. Banelio, J. Stoškutės, V. Klimašausko, K. Makutėno parodymus. Teismas rėmėsi įslaptintų liudytojų „Tado Tamulionio” ir „E-o” parodymais, laikydamas juos patikimais dėl 2000 JAV dolerių prievartavimo, tačiau kažkodėl palaikė nepatikimais jų parodymus dėl sušaudymo „Svainijoje”. Be to, teismas nepagrįstai kritiškai vertino liudytojų B. Steponavičiaus, E. Gutausko, E. Palubinsko, A. M-šionio, B. Matelio parodymus ir nepagrįstai patikėjo R. O-ličiaus artimųjų, draugų ir pavaldinių parodymais. Netiesioginiai liudytojai daugiau ar mažiau patvirtina 2000 JAV dolerių prievartavimo faktą, o apie 10 000 JAV dolerių prievartavimo faktą jie išgirdo iš R. O-ličiaus tik po įvykių „Svainijoje”. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tą aplinkybę, kad ir patys bylą tyrę prokurorai R. O-ličiaus ir A. Stumbrio parodymus buvo įvertinę kaip prieštaringus ir nenuoseklius. Teismai nepagrįstai rėmėsi liudytojų S. Grybauskaitės ir A. Tvaskutės parodymais, nepagrįstai atmetė liudytojų parodymus apie tai, jog R. O-ličius vilkėjo neperšaunamą liemenę, nepagrįstai ignoravo dalį liudytojo A. Karlaučiūno parodymų, nekreipė dėmesio į A. Kaupo parodymus, vienpusiškai įvertino ekspertizių išvadas dėl peilių, rastų įvykio vietoje, priklausomybės, ignoravo liudytojų parodymus apie balių. Nuteistojo K. Vaitiekūno gynėjas kasaciniu skundu prašo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo tirti teisme, nes teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, byloje padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos. Surašydamas nuosprendį, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 74–76 straipsniuose, 331 str. 2 d. , 346 str. 1 d. 2 p. numatytus reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neįvertino ir nepašalino. Negalima pripažinti teisėtu ir pagrįstu baudžiamosios bylos dėl nusikaltimų, numatytų BK 273 str. 3 d. – „J-apo”, „Ramūno”, R. O-ličiaus ir A. Stumbrio turto prievartavimo – išskyrimo į atskirą bylą, nes byla išskirta pažeidžiant BPK 149 str. numatytus reikalavimus. Prokuroro nutarime iš viso neteigiama, kad bylos išskyrimas yra būtinas, o teiginys, jog bylos išskyrimas nepakenks objektyviam 1996 m. gruodžio 24 d. turto prievartavimo aplinkybių ištyrimui, nepagrįstas bylos duomenimis. Nutarime net nesvarstoma, ar bylos išskyrimas neatsilieps jos ištyrimo bei išsprendimo visapusiškumui ir išsamumui. Toks bylos išskyrimas suvaržė K. Vaitiekūno teisę į gynybą, sukliudė teismui visapusiškai išnagrinėti bylą ir paveikė teisėto bei pagrįsto nuosprendžio priėmimą. Apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas įslaptintų liudytojų parodymais, nes įslaptintų liudytojų apklausos tvarka, numatyta BPK 1561 ir 3171 straipsniuose, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109, 29 straipsniuose, 117 str. 1 d. , 31 str. 2 d. ir Konvencijos 6 str. 3 punkto d papunktyje įtvirtintoms garantijoms. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo K. Vaitiekūno apeliacinio skundo dėl įslaptintų liudytojų apklausos neteisėtumo ir nepagrįstumo. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 162 str. numatytus reikalavimus ir pažeidė K. Vaitiekūno teisę į gynybą: nuosprendžiu K. Vaitiekūnas buvo pripažintas kaltu prievartavęs R. O-ličiaus turtą 1996 m. lapkričio 18 d. , o apeliacinės instancijos teismas šią nuosprendžio dalį pakeitė, nurodydamas, jog turtas buvo prievartautas „tiksliai nenustatytą dieną, laikotarpyje nuo 1996 m. lapkričio 18 d. iki 1996 m. gruodžio 1 d. ”, nors toks kaltinimas K. Vaitiekūnui nebuvo pareikštas. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad buvo pažeista Konstitucijos 31 str. 2 d. ir Konvencijos 6 str. 1 p. garantuota K. Vaitiekūno teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą: tuojau pat po įvykio ir vėliau aukšti valstybinės valdžios ir teisėsaugos pareigūnai viešuose pasisakymuose pareiškė vienareikšmę nuostatą, jog tragiškame incidente teisus buvo R. O-ličius, ir tokiu būdu iki teismo nuosprendžio priėmimo buvo formuojama išankstinė nuomonė, jog K. Vaitiekūnas ir kiti R. O-ličiaus sušaudyti bei sužeisti asmenys yra kalti; be įstatyminio pagrindo buvo išskirta baudžiamoji byla; parengtinio tyrimo metu apklausti įslaptinti liudytojai, kurių apklausos tvarka prieštarauja Konstitucijai; nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme teismo sudėtyje buvo teisėjas L. Ž-, kuris savo nuomonę dėl įvykio „Svainijoje” jau buvo išreiškęs apeliacinėje nutartyje; teismas pasinaudojo BPK 3171 str. nuostatomis, prieštaraujančiomis Konstitucijai; apeliacinės instancijos teismas ignoravo apeliacinio skundo argumentus dėl įslaptintų liudytojų apklausos; apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas K. Vaitiekūno teisę į gynybą, išplėtė kaltinimo apimtį. Be to, kasatorius nurodo, kad byloje nėra jokių konkrečių ir neabejotinų duomenų apie tai, kad K. Vaitiekūnas dalyvavo prievartaujant 10 000 JAV dolerių, todėl jo veika negalėjo būti kvalifikuojama pagal BK 273 str. 3 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. birželio 6 d. nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 4271 str. 1 d. 3 p. , byla perduota nagrinėti septynių teisėjų kolegijos teismo posėdyje. Nuteistųjų V. Petraičio, A. Paltanavičiaus, G. Muraškos, K. Vaitiekūno ir nuteistojo K. Vaitiekūno gynėjo kasaciniai skundai atmestini. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 426 str. 1 d. ). Tai reiškia, kad kasacine tvarka byla nagrinėjama tuomet, jeigu skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai, numatyti BPK 4181 str. , t. y. jeigu kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, arba tiriant bylą, ją nagrinėjant pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose, buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Nuteistųjų V. Petraičio, A. Paltanavičiaus, G. Muraškos, K. Vaitiekūno ir nuteistojo K. Vaitiekūno gynėjo kasaciniuose skunduose nurodyti bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai, numatyti BPK 4181 str. Be to, kasaciniuose skunduose yra teiginių, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių (BPK 385 str. ), nes teismų išvadų nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje; teismai neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo esmingai paveikti teismo išvadas, esant prieštaringiems įrodymams, turintiems esminės reikšmės teismų išvadoms; nuosprendyje nenurodyta, kuo remdamasis teismas priėmė vieną iš šių įrodymų ir atmetė kitus. Nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimas faktinių bylos aplinkybių nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacinis pagrindas, todėl kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 4181 str. , 426 str. 1 d. , 427 str. 5 d. , nagrinėja tik tuos paduotų kasacinių skundų argumentus ir motyvus, kuriuose nurodyti bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuteistųjų V. Petraičio, A. Paltanavičiaus, G. Muraškos ir K. Vaitiekūno veika teisingai kvalifikuota pagal BK 273 str. 3 d. Teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir nuosprendyje įvertintais įrodymais nustatyta, kad V. Petraitis, A. Paltanavičius, G. Muraška ir K. Vaitiekūnas 1996 m. lapkričio 8 d. – 1996 m. gruodžio 24 d. , pasinaudodami 1996 m. lapkričio 7 d. vėlų vakarą „Svainijos” parduotuvėje R. Kuprinsko sukeltu konfliktu, į kurį įsikišo A. Stumbris, įvairios sudėties grupėmis atvirai reikalavo perduoti R. O-ličiaus ir A. Stumbrio turtą, tiesiogiai ir užuominomis grasindami pavartoti fizinį smurtą prieš R. O-ličių, jo artimuosius ir sunaikinti turtą. Tokia veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 273 str. , požymius. Nuosprendyje nuteistųjų veika teisingai kvalifikuota kaip turto prievartavimas, padarytas organizuotos grupės. Nustatyta, jog R. O-ličiaus turtą skirtingu laiku prievartavo, t. y. atvirai reikalavo jį perduoti, grasinant pavartoti fizinį smurtą bei sunaikinti turtą, skirtingų sudėčių asmenų grupės, tačiau reikalavimo pretekstas visais atvejais buvo tas pats – „chebros bachūro palietimas”. Šis pretekstas išliko nepakitęs per visą turto prievartavimo laiką, nes nukentėjusiesiems už tai buvo paskirta „bauda”, kurią jie turėjo sumokėti. Reikalaujamo perduoti turto dydis buvo padidintas dėl nukentėjusiųjų elgesio, t. y. dėl to, jog A. Stumbris dėl turto prievartavimo kreipėsi į prokuratūrą. P-s reikalavimo perduoti turtą pretekstas, ta aplinkybė, kad šis pretekstas buvo nurodytas skirtingų asmenų ir nekito, o tik buvo papildytas, ilgas laiko tarpas (nuo 1996 m. lapkričio 8 d. iki 1996 m. gruodžio 24 d. ), kurio metu tuo pačiu pretekstu buvo reikalaujama perduoti turtą, reikalavimų perduoti turtą pateikimo dažnumas rodo, jog R. O-ličiaus ir A. Stumbrio turtą prievartavo organizuota grupė, turinti savo struktūrą, kurios visi nariai siekė bendro tikslo. Organizuotos grupės nariai nebūtinai turi asmeniškai bendrauti vieni su kitais, todėl nuteistojo V. Petraičio kasacinio skundo argumentas, jog jis nebendravo su kitais byloje minimais asmenimis – V. Tuzovu, D. Augustavičiumi, K. B-baraušu ir kitais, veikos kvalifikacijai įtakos neturi. Nuteistųjų V. Petraičio, A. Paltanavičiaus, G. Muraškos ir K. Vaitiekūno veika teisingai įvertinta kaip turto prievartavimas, esant stambaus masto turtiniam reikalavimui. N-s iš pradžių iš R. O-ličiaus buvo reikalaujama perduoti 2000 JAV dolerių (8000 Lt), tačiau vėliau reikalaujama suma buvo padidinta iki 10 000 JAV dolerių (40 000 Lt). Turto prievartavimas yra padarytas esant stambaus masto turtiniam reikalavimui, kai reikalaujamo perduoti turto vertė viršija 250 minimalių gyvenimo lygio (MGL) dydžio sumą (BK 280 str. 1 d. ). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1635 „Dėl minimalių dydžių ir kitų išmokų didinimo” nuo 1996 m. sausio 1 d. buvo nustatytas 90 Lt minimalus gyvenimo lygis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1256 „Dėl minimalių ir kitų išmokų didinimo” nuo 1996 m. gruodžio 1 d. buvo nustatytas 100 Lt minimalus gyvenimo lygis. Taigi reikalaujamo iš R. O-ličiaus perduoti turto vertė nusikaltimo padarymo momentu žymiai viršijo 250 MGL dydžio sumą. Nuteistojo G. Muraškos veika teisingai kvalifikuota ir pagal Lietuvos Respublikos BK 271 str. 2 d. Teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad G. Muraška ir A. Čiukšys 1996 m. gruodžio 16 d. apie 1 val. parduotuvėje „Svainija” išsirinko alkoholinius gėrimus ir, pasakę pardavėjui A. J-kauskui, jog pinigų nemokės, su šiais gėrimais išėjo. Nuteistojo A. Čiukšio parodymus apie tai, jog su pardavėju A. J-kausku jis susitaręs paimti gėrimus skolon, ir nuteistojo G. Muraškos parodymus apie tai, jog jis stovėjęs nuošalyje ir negirdėjęs, apie ką kalbėjo A. Čiukšys su A. J-kausku, tiek parengtinio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje kategoriškai paneigė liudytojas A. J-kauskas, savo parodymus patvirtinęs ir akistatose su G. Muraška bei A. Čiukšiu (t. 1, b. l. 212–218). Liudytojo A. J-kausko parodymus apie tai, jog du vaikinai paėmė alkoholinius gėrimus ir už juos nesumokėjo, patvirtino nukentėjusysis R. O-ličius ir liudytoja N. Tamošiūnienė. Tai, jog A. Čiukšys ir G. Muraška nesitarė su A. J-kausku paimti gėrimus skolon, patvirtina ir ta aplinkybė, jog A. J-kauskas iš karto po įvykio pranešė apie jį R. O-ličiui, ir nedelsiant buvo pranešta policijai. G. Muraškos ir A. Čiukšio nurodomo susitarimo su A. J-kausku nebuvimą netiesiogiai patvirtina ir tai, jog sužinoję, kad apie įvykį pranešta policijai, G. Muraška ir A. Čiukšys neieškojo pardavėjo A. J-kausko, nesistengė su juo išsiaiškinti, tačiau per tarpininkus perdavė pinigus už paimtus alkoholinius gėrimus parduotuvės savininkui R. O-ličiui. Parengtinio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, dėl kurių reikėtų nuosprendį panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo tirti ar iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, nenustatyta. Atmestini kasacinių skundų argumentai apie tai, jog byloje buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d. bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. numatyti reikalavimai. Šiose normose įtvirtinta asmenų, kaltinamų padarius nusikaltimą, teisė, kad jų bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Lietuvos Respublikoje teismai sudaro atskirą valstybės valdžios grandį, nepriklausomą nuo kitų valstybės valdžių ir savarankiškai įgyvendinančią jai pavestą funkciją – teisingumo vykdymą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str. 2 d. numatyta, jog teismai ir teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Šios konstitucinės nuostatos praktinį įgyvendinimą užtikrina Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nustatantis teismų sudarymo tvarką ir įtvirtinantis kitas teisėjų ir teismų nepriklausomumą užtikrinančias nuostatas, bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, nustatantis bylų nagrinėjimo tvarką. Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 46 str. 3 d. ). Baudžiamoji atsakomybė už kišimąsi į teisėjo veiklą numatyta BK 298 str. V. Petraičio, A. Paltanavičiaus, G. Muraškos ir K. Vaitiekūno bylą išnagrinėjo Lietuvos Respublikos teismų įstatymo nustatyta tvarka sudarytas teismas. Nuteistųjų ir nuteistojo K. Vaitiekūno gynėjo kasaciniuose skunduose nenurodyti konkretūs kišimosi į teismo, nagrinėjusio bylą, veiklą faktai, taip pat nėra duomenų, kad dėl tokių faktų būtų iškelta baudžiamoji byla. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista V. Petraičio, A. Paltanavičiaus, G. Muraškos ir K. Vaitiekūno teisė į nepriklausomą ir nešališką teimą. Šios teisės neatėmė ir nesuvaržė kasaciniuose skunduose nurodytų aukštų valstybės pareigūnų pasisakymai masinės informacijos priemonėse apie įvykius „Svainijos” parduotuvėje 1996 m. gruodžio 24 d. Pirma, šių pareigūnų pasisakymuose nebuvo nurodomos kokių nors kitų asmenų, išskyrus R. O-ličiaus, pavardės ir nebuvo tvirtinama, kad jie yra kalti kokio nors nusikaltimo padarymu; antra, nurodyti pareigūnai nebuvo teisminės valdžios atstovai ir jų nuomonė negalėjo turėti kokios nors įtakos bylos nagrinėjimui; trečia, bylos teisminio nagrinėjimo metu kasaciniuose skunduose nurodyti pareigūnai neužėmė tų pareigų, kurias šie ėjo tuomet, kai pareiškė savo nuomonę apie įvykius „Svainijos” parduotuvėje. Nepagrįsti ir nuteistojo K. Vaitiekūno gynėjo kasacinio skundo argumentai apie tai, jog K. Vaitiekūno teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą suvaržė ir tai, kad pirmosios instancijos teismo kolegijos sudėtyje buvo teisėjas L. Ž-, kuris savo nuomonę dėl įvykio „Svainijoje” jau buvo išreiškęs apeliacinėje nutartyje. Parengiamojoje teisiamojo posėdžio dalyje teisiamieji V. Petraitis, A. Paltanavičius, G. Muraška ir A. Čiukšys pareiškė nušalinimą teisėjui L. Žubrickui dėl to, jog jis dalyvavo nagrinėjant jų bylą apeliacine tvarka (t. 16, b. l. 14). Teisėjui L. Žubrickui pareikštas nušalinimas buvo išspręstas BPK 32 str. numatyta tvarka ir motyvuota nutartimi atmestas (t. 14, b. l. 161). Ši nutartis teisėta ir pagrįsta. BPK 30 str. nedraudžia teisėjui, dalyvavusiam nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą pirmosios instancijos teisme, jeigu jis nedalyvavo priimant nuosprendį ar nutartį panaikinti nuosprendį. Teisėjas L. Ž- nebuvo dalyvavęs priimant nuosprendį ar nutartį panaikinti nuosprendį. Teisėjo L. Žubricko dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka taip pat nėra kitokia aplinkybė, kelianti abejonių teisėjo nešališkumu (BPK 29 str. 4 p. ). Panevėžio miesto apylinkės teismo 1997 m. gruodžio 18 d. nutartimi baudžiamoji byla, kurioje buvo kaltinami V. Petraitis, A. Paltanavičius, G. Muraška ir A. Čiukšys, vadovaujantis BPK 255 str. , buvo grąžinta tyrimui papildyti (t. 11, b. l. 264–266). Teismas nustatė, kad parengtinis tyrimas byloje atliktas neišsamiai, nes neišaiškintos esminės aplinkybės, leidžiančios nustatyti teisiamųjų veiksmų apimtį ir išspręsti veikos kvalifikavimo klausimus, be to, yra pagrindas pakeisti kaltinimus iš esmės skirtingais pagal faktines aplinkybes nuo kaltinimų, esančių kaltinamojoje išvadoje, tam reikia atlikti papildomą tyrimą. Šią nutartį visi teisiamieji, teisiamojo G. Muraškos gynėjas ir Panevėžio apygardos prokuroras apeliacine tvarka apskundė Panevėžio apygardos teismui. Skunduose buvo nurodoma, jog teismas, priimdamas nutartį grąžinti bylą tyrimui papildyti, iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą. Tik šiuo aspektu byla ir buvo nagrinėjama apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, kurio kolegijos sudėtyje buvo ir teisėjas L. Ž-, nustatė, kad baudžiamojo proceso įstatymas nebuvo pažeistas ir apeliacinius skundus atmetė (t. 11, b. l. 300–305). Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nebuvo sprendžiamas teisiamųjų (juo labiau – K. Vaitiekūno, kuris toje byloje nebuvo teisiamuoju) kaltumo klausimas ir kiti klausimai, numatyti BPK 333 str. 1 d. Šia nutartimi taip pat nebuvo keičiamas kaltinimas, pareikštas teisiamiesiems, o tik pritarta pirmosios instancijos teismo išvadai, kad teisiamieji galėjo veikti nusikalstamame susivienijime ir dėl to reikia atlikti papildomą tyrimą. Nutartyje taip pat nebuvo ir negalėjo būti nurodymo pateikti teisiamiesiems sunkesnį kaltinimą, todėl negalima teigti, kad šioje nutartyje nurodyta kryptis, kuria bus kreipiamas bylos nagrinėjimas. Beje, papildomo bylos tyrimo metu įtarimas dėl to, kad V. Petraitis, A. Paltanavičius, G. Muraška, A. Čiukšys ir K. Vaitiekūnas dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, nepasitvirtino ir baudžiamoji byla pagal BK 2271 str. jiems buvo nutraukta, nesant nusikaltimo sudėties (t. 12, b. l. 87). Taigi teisėjo L. Žubricko dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nėra aplinkybė, dėl kurios jis turėjo nusišalinti ar turėjo būti nušalintas. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, Lietuvos Respublikos BPK 18 str. numatytų reikalavimų nepažeidė. N-s kasaciniuose skunduose teigiama, jog teismas pažeidė BPK 18 str. numatytus reikalavimus, tačiau kuo konkrečiai pasireiškė bylos aplinkybių ištyrimo nevisapusiškumas, neišsamumas ir neobjektyvumas skunduose, išskyrus nuteistojo G. Muraškos kasacinį skundą, nenurodoma. Prieš baigiant įrodymų tyrimą, teisėjų kolegijos pirmininkas paklausė teisminio nagrinėjimo dalyvių, ar jie nori papildyti teisminį tardymą ir kuo būtent, tačiau tokių prašymų teisiamieji nepareiškė (t. 16, b. l. 220). Pastabų teisiamojo posėdžio protokolui dėl šios aplinkybės nuteistieji taip pat nepareiškė. Nuteistojo G. Muraškos kasacinio skundo argumentas dėl to, jog teisme nebuvo apklaustas liudytojas A. Blauzdys, susijęs tik su vienu nusikalstamos veikos epizodu, už kurį kiti, patraukti šioje byloje baudžiamojon atsakomybėn, asmenys nebuvo nuteisti (atviroji vagystė iš „Svainijos” parduotuvės 1996 m. gruodžio 16 d. ), be to, siejamas su kitų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimais, todėl analizuojamas vėliau. Visi byloje surinkti įrodymai teismo posėdyje buvo kruopščiai, visapusiškai ir objektyviai patikrinti. Nuosprendis pagrįstas tik teismo posėdyje išnagrinėtais, patikrintais ir įvertintais įrodymais. Įrodymus teismas įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. V-tindamas įrodymus, BPK 76 str. numatytų reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, todėl BPK 346 str. numatyti reikalavimai taip pat nebuvo pažeisti. Bylos tyrimo metu liudytojų „Tadas Tamulionis”, „Saša” ir „A-us” asmens tapatybę nustatantys duomenys buvo įslaptinti, ir šių liudytojų parodymais grindžiamas nuosprendis. Įslaptinant liudytojų asmens tapatybę nustatančius duomenis, Lietuvos Respublikos BPK reikalavimai nebuvo pažeisti. Liudytojų asmens tapatybę nustatančių duomenų įslaptinimas neatima galimybės su šiais asmenimis atlikti visus kitus Baudžiamojo proceso kodekse numatytus veiksmus, tačiau šie veiksmai turi būti atliekami su išimtimi, numatyta BPK 1561 str. 2 d. Teisminio nagrinėjimo metu liudytojai „Tadas Tamulionis”, „Saša” ir „A-us” nebuvo apklausti, o jų parodymai, duoti parengtinio tyrimo metu, buvo balsu perskaityti. Šiuo atveju teismas pasinaudojo galimybe, numatyta BPK 3171 str. 1 d. ir suteikiančia teismui teisę pasirinkti: kviesti liudytojus, kurių asmens tapatybę nustatantys duomenys yra įslaptinti, į teismo posėdį ar balsu perskaityti jų parodymus, duotus parengtinio tyrimo metu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas reikalauja, jog asmenys, kaltinami nusikaltimo padarymu, turėtų teisę, kad kaltinimo liudytojai būtų apklausti. N-s BPK 3171 str. neįtvirtinta teismo pareiga apklausti liudytojus, kurių asmens tapatybę nustatantys duomenys yra įslaptinti, tačiau kitų Lietuvos Respublikos BPK normų analizė leidžia teigti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatyme yra užtikrinta asmenų, kaltinamų nusikaltimo padarymu teisė, kad kaltinimo liudytojai būtų apklausti teisme. BPK 267 str. 3 p. numatyta, jog teisminiame nagrinėjime teisiamasis turi teisę pareikšti prašymus. BPK 306 str. numatyta, jog teisiamasis turi teisę prašyti šaukti naujus liudytojus ar išreikalauti kitus įrodymus, o dėl pareikštų prašymų teismas turi priimti nutartį. BPK 325 str. numatyta teisminio nagrinėjimo dalyvių teisė, išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, prašyti papildyti teisminį tardymą ir dėl pareikštų prašymų teismas taip pat turi priimti nutartį. Taigi BPK 3171 str. 1 d. įtvirtinta diskrecinė norma neatima Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte numatytos teisės, tačiau reikalauja teisiamųjų aktyvumo šią teisę įgyvendinant, nes teisiamieji teisminio nagrinėjimo metu turi teisę pareikšti prašymą, kad liudytojai, kurių asmens tapatybę nustatantys duomenys yra įslaptinti, būtų teismo apklausti, ir teismas tokį prašymą privalo apsvarstyti. Parengiamojo teisiamojo posėdžio dalyje visiems teisiamiesiems buvo išaiškintos jų teisės, numatytos BPK 267 str. , ir visi teisiamieji savo teises suprato (t. 16, b. l. 15). Teisiamojo posėdžio protokole neužfiksuota, kad teisiamieji, jų gynėjai ar kiti proceso dalyviai būtų prašę apklausti liudytojus, kurių asmens tapatybę nustatantys duomenys yra įslaptinti, o pastabų dėl to teisiamojo posėdžio protokolui nuteistieji nepareiškė. Taigi nuteistieji neįgyvendino savo teisės, kad liudytojai, kurių asmens tapatybę nustatantys duomenys yra įslaptinti, būtų apklausti ir todėl nuteistojo K. Vaitiekūno gynėjo kasacinio skundo argumentai dėl to, jog neapklausus šių liudytojų buvo pažeista K. Vaitiekūno teisė į gynybą ir Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte numatyti reikalavimai, nepagrįsti. Nuteistasis G. Muraška kasaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, jog teismas buvo priėmęs nutartį apklausti įslaptintus liudytojus „Sašą” ir „A-ų”, tačiau neapklausė, nes jų nėra. Byloje nėra teismo nutarties apklausti G. Muraškos kasaciniame skunde nurodytus liudytojus, be to, tokia nutartis Lietuvos Respublikos BPK nenumatyta ir ji nereikalinga. Įslaptintų liudytojų „Sašos” ir „A-aus” asmens tapatybę nustatantys duomenys yra specialiame šių liudytojų apklausos protokolo priede ir jokių abejonių dėl šių asmenų realaus egzistavimo nekyla. Nuosprendyje neteisingai nurodytas vieno iš liudytojo, kurio asmens tapatybę nustatantys duomenys yra įslaptinti, slaptavardis: nuosprendyje šis liudytojas įvardytas kaip „Tamulionis”, kai tuo tarpu byloje – „Tadas Tamulionis”. Ši aplinkybė vertintina kaip techninė klaida, neturinti įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Nuosprendyje nurodytas bylos tomas ir lapai, kuriuose yra šio įslaptinto liudytojo parodymai. Nurodytuose bylos lapuose yra įslaptinto liudytojo „Tado Tamulionio” parodymai (t. 5, b. l. 273–274). Teisiamojo posėdžio protokole nurodyta, jog teisminio tardymo metu buvo perskaityti įslaptinto liudytojo „Tado Tamulionio” parodymai (t. 16, b. l. 202). Nuosprendyje išdėstyti liudytojo „Tamulionio” parodymai atitinka liudytojo „Tado Tamulionio” parodymus, esančius byloje. Taigi nekyla abejonių, kad nuosprendis grindžiamas būtent liudytojo „Tado Tamulionio” parodymais. Nuosprendyje netiksliai nurodyti liudytojos A. Tvaskutės parodymai. Nuosprendyje nurodyta, jog ši liudytoja davė analogiškus parodymus, kaip ir liudytoja S. Grybauskaitė, tačiau teismo posėdyje liudytoja A. Tvaskutė nenurodė, jog parduotuvėje „Svainija” maždaug savaitę prieš 1996 m. gruodžio 24 d. kartu su kitais asmenimis būtų lankęsis ir K. Vaitiekūnas (t. 16, b. l. 99, 100), tai nurodė liudytoja S. Grybauskaitė. Ši klaida neturi reikšmės K. Vaitiekūno kaltumo dėl nusikaltimų padarymo bei kitų klausimų, numatytų BPK 333 str. , sprendimui ir nepaveikė teisėto bei pagrįsto nuosprendžio priėmimo, nes K. Vaitiekūnas nebuvo kaltinamas ir teisiamas dėl kokio nors nusikaltimo, padaryto maždaug savaitę prieš 1996 m. gruodžio 24 d. Nuteistojo K. Vaitiekūno gynėjo kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad baudžiamoji byla Nr. 50–9–005–98 dėl nusikaltimų, numatytų BK 273 str. 3 d. – „J-apo”, „Ramūno”, R. O-ličiaus ir A. Stumbrio turto prievartavimo, kur veikas įvykdė K. Vaitiekūnas, S. Banelis, D. Augustavičius, A. Želvys, K. B-baraušas, buvo išskirta pažeidžiant BPK 18, 149 straipsniuose numatytus reikalavimus ir tai suvaržė K. Vaitiekūno teisę į gynybą, sukliudė teismui visapusiškai išnagrinėti bylą bei paveikė teisėto ir pagrįsto nuosprendžio priėmimą. Parengtinio tyrimo metu buvo iškeltos kelios baudžiamosios bylos, kurios atskirais tyrimo etapais buvo sujungiamos ir išskiriamos (t. 1, b. l. 1–14, 37, 41–47, 57; t. 12, b. l. 56–59, 63–76). Kasaciniame skunde nurodyta baudžiamoji byla (Nr. 50–9–005–98) buvo išskirta iš bylos, kurioje buvo tiriamas nužudymas peržengiant būtinosios ginties ribas, R. O-ličiaus ir A. Stumbrio turto prievartavimas 1996 m. gruodžio 24 d. , A. Stumbrio privedimas prie savižudybės, „Ramūno” ir „J-apo” turto prievartavimas (t. 1, b. l. 11–12) ir tą pačią dieną ši baudžiamoji byla buvo sujungta su byla, kurioje buvo tiriamas R. O-ličiaus ir A. Stumbrio turto prievartavimas 1996 m. lapkričio 8 ir 11 dienomis bei atviroji vagystė parduotuvėje „Svainija” 1996 m. gruodžio 16 d. (t. 1, b. l. 57). N-s nutarime išskirti minėtą bylą nenurodyta, kad išskyrimas yra būtinas, tačiau bylos išskyrimo metu susiformavusi situacija rodo, kad toks išskyrimas buvo būtinas. Tuo metu nebuvo žinoma, kur yra kaltinamieji V. Rakauskas, V. K-klys ir A. Lazauskas, o visi tardymo veiksmai, kuriuos buvo galima atlikti nesant akivaizdoje šiems kaltinamiesiems, buvo atlikti. Šiuo atveju prokuroras turėjo teisę išskirti ir sustabdyti bylą atskirų kaltinamųjų atžvilgiu arba sustabdyti visą bylą (BPK 218 str. 2 d. ). Prokuroras pasinaudojo jam suteikta teise išskirti bylą, nes sustabdymo pagrindai lietė ne visus kaltinamuosius, o neišskyrus bylos užbaigti parengtinį tardymą kitų kaltinamųjų atžvilgiu nebuvo įmanoma. Parengtinis tardymas kaltinamųjų V. Rakausko, V. K-klio, A. Lazausko baudžiamojoje byloje buvo sustabdytas (t. 12, b. l. 90–92). Nutarime išskirti bylą (t. 1, b. l. 11–12) tiesiogiai nenurodyta, kad išskyrimas nepakenks bylos ištyrimo bei išsprendimo visapusiškumui ir išsamumui, tačiau nurodyta, jog surinkti įrodymai leidžia individualizuoti veikas bei priimti procesinius sprendimus, taigi išspręsti baudžiamojo proceso uždavinius, iš kurių vienas yra visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių ištyrimas. Antra vertus, teismas nėra saistomas parengtinio tyrimo institucijų priimtais sprendimais, todėl nustatęs, kad byla buvo išskirta iš esmės pažeidžiant proceso įstatymą ir tai kliudo teismui nagrinėti bylą, turėjo galimybę grąžinti bylą tyrimui papildyti (BPK 255 str. 1 d. 1p. (įstatymo, galiojusio bylos teisminio nagrinėjimo metu, redakcija), tačiau pagrįstai tokio pažeidimo nekonstatavo. Pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių iškviesti į teismo posėdį liudytoją A. Blauzdį (t. 14, b. l. 172, 204, 232, 233, 246, 270), tačiau į teismo posėdį jis neatvyko ir nebuvo galimybės jį atvesdinti, kadangi nurodytoje gyvenamojoje vietoje jis nebuvo surastas (t. 14, b. l. 263). 1999 m. vasario 17 d. buvo priimta teismo nutartis toliau nagrinėti bylą, neatvykus A. Blauzdžiui ir kitiems liudytojams (t. 16, b. l. 197), o G. Muraškos ir A. Čiukšio prašymas atvesdinti liudytoją A. Blauzdį, pareikštas baigiant teisminį tardymą, teismo nutartimi buvo atmestas (t. 16, b. l. 219). Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai priimant šias nutartis nebuvo pažeisti. Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo paduotus apeliacinius skundus ir motyvuotai atmetė nuteistojo A. Paltanavičiaus, nuteistojo G. Muraškos, jo gynėjo, nuteistojo V. Petraičio ir jo gynėjo apeliacinius skundus bei dalį nuteistojo K. Vaitiekūno apeliacinio skundo. Apeliaciniame skunde nuteistasis K. Vaitiekūnas neginčijo įslaptintų liudytojų apklausos teisėtumo ir pagrįstumo, o tik nurodė, jog teismas ignoravo dalį įslaptinto liudytojo „Saša” parodymų (t. 16, b. l. 331–345). Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo teisėtumo, todėl nuteistojo K. Vaitiekūno gynėjo kasacinio skundo argumentai dėl BPK 388 str. 3 d. numatytų reikalavimų pažeidimo nepagrįsti. Nuteistasis A. Paltanavičius kasaciniame skunde nurodo, jog apeliacinės instancijos teisme nebuvo užtikrinta jo teisė į gynybą, tačiau šio savo teiginio nemotyvuoja. A. Paltanavičius dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir turėjo gynėją. Tiek A. Paltanavičius, tiek jo gynėja dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje atliktame teisminiame tardyme bei pasisakė teisminiuose ginčuose (t. 16, b. l. 535–546). Taigi apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. Paltanavičiui buvo užtikrinta jo teisė į gynybą, o jo kasacinio skundo argumentas dėl šios teisės neužtikrinimo nepagrįstas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 374 str. 3 d. numatytus reikalavimus, nuosprendžio dalies, kuria nustatytas nusikalstamos veikos, padarytos prie centrinio pašto, esančio Panevėžyje, Respublikos 60, laikas, pagrįstumą patikrino ne pagal visą byloje esančią bei proceso dalyvių pateiktą ar teismo pareikalautą medžiagą, taip pat pagal duomenis, nustatytus tiriant įrodymus teisminio tardymo metu, o tik pagal nukentėjusiojo R. O-ličiaus parodymus, duotus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose. Nei parengtinio tyrimo metu, nei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose R. O-ličius nenurodė tikslios susitikimo su V. Tuzuvu, K. Vaitiekūnu ir kitais asmenimis prie Panevėžio centrinio pašto datos, nes jos neprisiminė. Apklausose R. O-ličius šią datą nurodydavo tik apytiksliai, susiedamas ją su kitais įvykiais. 1996 m. gruodžio 24 d. apklausoje R. O-ličius parodė, jog susitikimas prie centrinio pašto įvyko praėjus maždaug dviem dienoms po jo pirmo susitikimo su V. Tuzovu (t. 2, b. l. 3). 1996 m. gruodžio 25 d. apklausoje R. O-ličius parodė, jog susitikimas prie centrinio pašto įvyko maždaug prieš pusantro mėnesio (t. 2, b. l. 37). Iš fotonuotraukų atpažindamas K. Vaitiekūną, R. O-ličius paaiškino, jog tai yra tas asmuo, kuris su V. Tuzovu ir kitais asmenimis 1996 m. lapkričio mėnesio viduryje susitiko su juo prie pašto (t. 2, b. l. 45). Pirmosios instancijos teisme R. O-ličius neneigė, kad šis susitikimas galėjo įvykti 1996 m. lapkričio 18 d. , tačiau pakartojo, jog tikslios datos neprisimena (t. 16, b. l. 61, 67). Kitų asmenų parodymuose nėra duomenų apie R. O-ličiaus susitikimo su V. Tuzovu, K. Vaitiekūnu ir kitais asmenimis prie centrinio pašto datą. Parengtinio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme R. O-ličiaus susitikimo su V. Tuzovu, K. Vaitiekūnu ir kitais asmenimis prie pašto data buvo nustatyta analizuojant R. O-ličiaus parodymus apie byloje tirtus įvykius ir lyginant šiuos parodymus su tiksliai nustatytų įvykių datomis. Be to, R. O-ličius parodė, jog susitikimas įvyko apie 17 val. o prieš tai jam skambino V. Tuzovas. Pirmosios instancijos teismo posėdyje R. O-ličius parodė, kad V. Tuzovas jam skambino tarp 15. 30 ir 16. 30 val. (t. 16, b. l. 53). Pagal telefonų skambučių suvestines nustatyta, kad telefonu, kurį turėjo V. Tuzovas, R. O-ličiui buvo skambinta 1996 m. lapkričio 18 d. 16. 21 val. , ir pokalbis truko 23 sekundes (t. 7, b. l. 106). Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomąją dalį ir nustatydamas, kad R. O-ličiaus ir A. Stumbrio turto prievartavimas prie centrinio pašto, esančio Panevėžyje, Respublikos 60, padarytas nenustatytą dieną apie 17 val. per laikotarpį nuo 1996 m. lapkričio 18 d. iki 1996 m. gruodžio 1 d. , savo išvadą motyvavo R. O-ličiaus parodymais ir konstatavo, jog kitų duomenų, patvirtinančių nuosprendyje nurodytą datą, byloje nėra. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nepagrįsta, nes teismas apsiribojo tik R. O-ličiaus parodymų apie minimo įvykio laiką analize ir neišanalizavo šių parodymų visumos, nesulygino R. O-ličiaus parodymų su byloje neginčijamai nustatytais įvykiais ir kita bylos medžiaga. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje neteisingai nurodyti R. O-ličiaus parodymai šios instancijos teismo posėdyje. Šiame posėdyje R. O-ličius taip pat nepaneigė, jog susitikimas su V. Tuzovu, K. Vaitiekūnu ir kitais asmenimis prie centrinio pašto įvyko 1996 m. lapkričio 18 d. (t. 16, b. l. 537), tačiau nutartyje nurodyta, kad R. O-ličius parodęs, jog šis susitikimas įvyko po 1996 m. lapkričio 18 d. Dėl šių priežasčių minėta apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina ir šioje dalyje paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 429 str. 1, 4 p. p. , 430, 4301 str. , nutarė: Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 11 d. nutarties dalį, kuria Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 22 d. nuosprendis pakeistas: nustatyta, jog nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas R. O-ličiaus ir A. Stumbrio turto prievartavimas 1996 m. lapkričio 18 d. apie 17 val. prie centrinio pašto, esančio Panevėžyje, Respublikos 60, laikomas padarytu nenustatytą dieną apie 17 val. per laikotarpį nuo 1996 m. lapkričio 18 d. iki 1996 m. gruodžio 1 d. , panaikinti ir palikti galioti šią Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalį. Kitą nutarties dalį palikti galioti. Nuteistųjų Vaido Petraičio, A-aus Paltanavičiaus, Gintaro Muraškos, K-io Vaitiekūno ir nuteistojo K. Vaitiekūno gynėjo kasacinius skundus atmesti. Teisėjų kolegijos pirmininkė L. Ž-ė Teisėjai V. A-ukas E. B-a- A. P-is A. R-ė A. Sirvydis P. K-is Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |