TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ
SKYRIAUS
TEISĖJŲ
KOLEGIJŲ NUTARTYS

1. 3. Dėl nuosavybės ir paveldėjimo santykius
reguliuojančių įstatymų
taikymo laiko ir vietos atžvilgiu

Aplinkybė, kas buvo po 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus
nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal
iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje
galiojusius teisės aktus.
Nekilnojamojo turto paveldėjimo santykiams turi būti taikomi palikimo
atsiradimo momentu ir palikimo atsiradimo vietoje galioję teisės aktai.


P-šėjas
V. M-a-                                                               Civilinė
byla  Nr. 3K–7–4/1999 m.
Apeliacinės
instancijos teismo
pranešėjas
K. Gurinas

N U T A R T I S

1999 m. kovo 10 d.
Vilnius

Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija,
susidedanti iš
kolegijos
pirmininko A. M-io,
teisėjų: R. Č-os,
S. G-aus, V. M-o, A. S-io, A. S-aus ir J. Š-o,
viešame
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės
G-vidos L-ės prašymą pateikti teikimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
senatui (1998 m. gruodžio 10 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso
pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 punktas)
dėl Lietuvos apeliacinio teismo 1998 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje
byloje pagal ieškovės G. L-ės ieškinį atsakovams L-ai D-ei
G-enei ir R-einių rajono valdybai dėl potvarkio, sprendimo ir kadastrų
pripažinimo negaliojančiais.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo V. M-o pranešimą,

nustatė:

Ieškovė G. L-ė 1997 m. spalio
10 d. kreipėsi su ieškiniu į R-einių rajono apylinkės teismą, prašydama
panaikinti R-einių rajono valdybos 1995 m. kovo 28 d. potvarkį Nr. 872–p bei
1995 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. 3430, kuriais buvo atstatyta nuosavybės teisė
į 27,44 ha žemės atsakovei L. D. G-enei, taip pat panaikinti šios žemės
sklypo registraciją atsakovės vardu žemės kadastre 1995 m. balandžio 4 d. , registracijos  Nr. 72/5552–1. Savo reikalavimą ieškovė
grindė tokiais argumentais: ieškovės senelis S-a- M-is nuosavybės teise
R-einių rajono Žvalionių kaime valdė 54,87 ha žemės. S. M-is mirė 1932 m.
nepalikęs testamento. Įstatyminiu S. M-io įpėdiniu buvo jo sūnus M-a-
M-is – ieškovės tėvas (miręs 1959 m. ). S. M-io žmona A. M-i-ė 1933 m.
sudarė naują santuoką su M. L-. Atsakovė L. D. G-enė yra A.
M-i-ės–L-i-ės ir M. L-os duktė. Pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos
Respublikos įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 2 straipsnį bei Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057  3 punktą mirusio turto savininko sutuoktiniui
nuosavybės teisė neatkuriama, jeigu jis sudarė naują santuoką. Kadangi A.
M-i-ė po turto savininko – S. M-io – mirties sudarė naują santuoką, tai
nei ji, nei jos įpėdinė – atsakovė L. D. G-enė negali atstatyti nuosavybės
teisės.
R-einių
rajono apylinkės teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m.
rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 1998 m. sausio 15 d. sprendimu ieškinį
patenkino.
Šiaulių
apygardos teismas 1998 m. balandžio 21 d. nutartimi atmetė atsakovės L. D.
G-enės apeliacinį skundą ir R-einių apylinkės teismo sprendimą paliko
nepakeistą, nurodydamas, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m.
rug-sėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057  3
punktą, santuokai pasibaigus dėl turto savininko mirties, jo sutuoktiniui
nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriama tik tuo atveju, jeigu
jis nesudarė naujos santuokos.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1998 m. birželio 30
d. nutartimi patenkino atsakovės L. D. G-enės kasacinį skundą, panaikino
R-einių rajono apylinkės teismo 1998 m. sausio 15 d. sprendimą ir Šiaulių
apygardos teismo 1998 m. balandžio 21 d. nutartį ir ieškovės ieškinį atmetė.
Kolegijos nuomone, atsakovei pagrįstai atstatyta nuosavybės teisė į jos motinai
A. M-i-ei–L-i-ei priklausiusią žemę. Kolegija taip pat nurodė, kad
nuosavybės teisė į žemę atsakovei buvo atstatyta pagal 1991 m. birželio 18 d.
įstatymo nustatytą tvarką ir sąlygas, todėl teismai nepagrįstai taikė 1997 m.
liepos 1 d. įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d.
nuostatas.
Ieškovė
G. L-ė 1998 m. liepos 15 d. pateikė prašymą dėl teikimo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senatui ir prašė panaikinti 1998 m birželio 30 d. Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus nutartį, palikti galioti 1998 m.
sausio 15 d. R-einių rajono apylinkės teismo sprendimą. Savo prašymą ji grindė
tokiais argumentais:
1)
buvusio savininko sutuoktinis, po turto savininko mirties sudaręs naują
santuoką, neturėjo teisės atstatyti nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį
turtą nei pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymą, nei pagal 1997 m. liepos 1 d.
įstatymą. Būtent taip nuosavybės teisės atkūrimo klausimo sprendimą buvusio
turto savininko sutuoktiniui išaiškino Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir
Teisingumo ministerijos 1992 m. balandžio 21 d. išaiškinime Nr. 1130/6–123 ir
1992 m. balandžio 7 d. išaiškinime Nr. 06–93;
2)
A. M-i-ė savo pirmojo vyro S. M-io turto niekada nepaveldėjo, todėl
atsakovei negalėjo būti atstatyta nuosavybės teisė į žemę, kuri jos motinai
nuosavybės teise niekada nepriklausė.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

konstatuoja:

Abu ieškovės prašyme nurodyti
argumentai yra teisės klausimai, todėl teisėjų kolegija turi pasisakyti dėl
kiekvieno iš jų.
1.
Dėl asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį
turtą
Abiejų
įstatymų – tiek Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo “Dėl
piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir
sąlygų”, tiek ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tikslas ir paskirtis
vienodi – jais siekiama bent iš dalies atkurti piliečių nuosavybės teisę į
išlikusį nekilnojamąjį turtą ir tokiu būdu apginti pažeistą jų nuosavybės
teisę. Šiais įstatymais pirmiausiai siekiama apginti to asmens, kurio
nuosavybės teisė buvo pažeista, t. y. savininko, teises ir interesus. Tokia
išvada darytina tiek iš pirmojo, tiek ir iš antrojo įstatymo 2 straipsnio, kuriame
asmeniu, kuriam atkuriama nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą,
pirmiausiai įvardijamas būtent savininkas. Kitų asmenų, numatytų 2 straipsnyje,
teisė susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko
teisių. Jie gali atkurti nuosavybės teisę tik tuo atveju, jeigu turto
savininkas miręs.
Savininko
nuosavybės teisė buvo pažeista, kai jam nuosavybės teise priklausęs turtas buvo
pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotas ar kitaip nusavintas. T-ėl
nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymų prasme yra
turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto
turto nuosavybės teisės subjektu to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo
momentu. Nagrinėjamoje byloje kaip tik ir kilo klausimas, ar atsakovės motina
A. M-i-ė–L-i-ė buvo ginčo žemės sklypo savininkė, ar ne. Apylinkės ir
apygardos teismas vadovavosi tuo, kad ji nebuvo žemės savininkė, o Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pripažino, kad  priešingai – ji buvo žemės savininkė, todėl
jos dukrai – atsakovei L. D. G-enei – pagrįstai atkurta nuosavybės teisė į
jos motinai priklausiusią žemę.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybė,
kas buvo po 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto
ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m.
birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius
teisės aktus.
Iš
byloje esančių įrodymų matyti, kad ginčijamo 54,87 ha dydžio žemės sklypo
savininku iki 1932 m. rugsėjo 18 d. buvo S. M-is (b. l. 14, 17). Šiam mirus,
atsirado paveldėjimo pagal įstatymą teisiniai santykiai, nes S. M-is mirė
nepalikęs testamento (b. l. 14). Lietuvos Respublikos R-einių apskrityje
palikimo atsiradimo momentu galiojo Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado
X tomo 1 dalis. T-ėl kas po S. M-io mirties paveldėjo jo turtą, turi būti
nustatoma pagal šių Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1104–1380
straipsnius. Civilinių įstatymų 1105 straipsnis nustatė, kad paveldėjimo teisę
turi tik asmenys, susiję su mirusiuoju kraujo giminystės ryšiais. Civilinių
įstatymų 1127 straipsnis nustatė, kad “artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar
motinos priklauso jų teisėtiems vaikams”. Iš byloje esančios pažymos matyti,
kad po S. M-io mirties liko du jo vaikai – sūnus M-a- ir duktė J-a
(b. l. 17). Vadinasi, jie buvo S. M-io pirmos eilės įpėdiniai.
Pergyvenusio
sutuoktinio teisinė padėtis paveldėjimo santykiuose buvo ypatinga. Civilinių
įstatymų 1148 straipsnis nustatė, kad “žmona gauna po vyro ¼ dalį jo
nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nuosavybe”. Taigi žmona, nors ir nebūdama
priskirta prie įpėdinių pagal kraujo giminystę, po vyro mirties paveldėdavo ¼
dalį vyro turto. Kad minėtas 1148 straipsnis nustatė būtent žmonos teisę
paveldėti po vyro mirties ¼ jo turto, pabrėžė ir Lietuvos Vyriausiasis
Tribunolas 1928 m. vasario 8 d. sprendime, priimtame S-iomėjos G-ės
byloje, konstatuodamas, kad “našlės teisė gauti savo dalį iš mirusio vyro turto
yra paveldėjimas”.
Civilinių
įstatymų 1255 straipsnis nustatė, kad palikimas įgyjamas jį priimant. Palikimo
priėmimo tvarką detalizavo 1261 straipsnis: “palikimo priėmimu laikoma, kada
paveldėtojai nei atsišaukimo apie skolų nemokėjimą nepadarė, nei mirusiojo
turto pajamų nesutaupė, tik turėjo ir naudojo savo asmens pelnui”. Tai reiškia,
kad palikimas galėjo būti priimtas pradėjus turtą faktiškai valdyti ir
tvarkyti. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad A. M-i-ė–L-i-ė po savo
vyro mirties priėmė palikimą – ji ir toliau gyveno ūkyje ir jį tvarkė iki pat
žemės ir kitokio turto nacionalizavimo 1944–1948 m. (b. l. 14,42). Paveldėjusi ¼
savo vyro turto, ji tapo šios turto dalies savininkė ir ja išliko iki pat turto
nacionalizavimo nepriklausomai nuo to, kad sudarė naują santuoką, nes iki 1940
m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos R-einių apskrityje galioję teisės aktai
nenustatė, kad žmona, sudariusi naują santuoką, netenka nuosavybės teisės į
paveldėtą ¼ vyro turto dalį. T-ėl kasatorės teiginys, kad A.
M-e-lienė–L-i-ė savo pirmojo vyro S. M-io turto niekada nepaveldėjo, yra
nepa-grįstas.
A.
M-i-ė–L-i-ė mirė 1957 m. rugsėjo 27 d. (b. l. 21). T-ėl atsakovė L. D.
G-enė, kaip mirusio savininko dukra, įgijo teisę atkurti nuosavybės teisę į
jos motinai nuosavybės teise priklausiusią žemės sklypo dalį (Nuosavybės teisės
į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 2
straipsnio 1 dalies 2 punktas; Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 
3 punktas). Dėl šios priežasties R-einių rajono apylinkės teismas ir
Šiaulių apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 3 punktu, nustatančiu, kad kai santuoka
baigėsi dėl turto savininko mirties, sutuoktiniui nuosavybės teisės į turtą
atkuriamos, jeigu jis nesudarė naujos santuokos. Kaip jau buvo nurodyta, A.
M-i-ė–L-i-ė buvo žemės sklypo savininkė, nes ji nuosavybės teisę į tą
žemės sklypo dalį įgijo paveldėjimo būdu pagal palikimo atsiradimo momentu
galiojusius įstatymus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija pabrėžia, kad privatinėje teisėje galioja principas, jog
įstatymas neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit; lex prospicit, non
respicit). Šio principo svarbą bei būtinumą jį nuosekliai taikyti akcentavo
ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (1994 m. kovo 16 d. nutarimas).
T-ėl civiliniams santykiams gali būti taikomi tik tie teisės aktai, kurie
galiojo tų civilinių santykių atsiradimo momentu. Dėl šios priežasties minėtas
Vyriausybės nutarimas negali būti taikomas tiems civiliniams santykiams, kurie
atsirado iki 1940 m. birželio 15 d. T-ėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad
R-einių rajono apylinkės teismas bei Šiaulių apygardos teismas, netaikydami
iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos R-einių apskrityje galiojusių
civilinių įstatymų  ir suteikdami minėtam
Vyriausybės nutarimui grįžtamąją galią, padarė materialinės teisės pažeidimą,
dėl kurio jie turi būti panaikinti (CPK 3542 str. 2 d. ).
2.
Dėl paveldėjimo santykius reguliuojančių teisės normų taikymo
Iš
byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovei L. D. G-enei buvo atkurta
nuosavybės teisė į 27,44 ha žemės, t. y. į ½ ginčo žemės sklypo (b. l. 6).
Lietuvos apeliacinis teismas, savo nutartimi konstatuodamas, kad atsakovei
nuosavybės teisė į jos motinai priklausiusią žemę buvo atkurta pagrįstai, tuo
pačiu pripažino, kad atsakovės motinai A. M-i-ei–L-i-ei nuosavybės teise
priklausė ½ ginčo žemės sklypo. Tokia Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos išvada teisiškai nepagrįsta dėl šių priežasčių.
A.
M-i-ė–L-i-ė nuosavybės teisę į dalį žemės sklypo įgijo išvestiniu, t. y.
paveldėjimo būdu. Ieškovės G. L-ės tėvas M. M-is nuosavybės teisę į
dalį žemės sklypo taip pat įgijo išvestiniu – paveldėjimo būdu. Sprendžiant
klausimą, į kokio dydžio žemės sklypą gali būti atkurta ieškovės ir atsakovės
nuosavybės teisė, svarbu nustatyti, kokia pirminio žemės sklypo savininko – S.
M-io – palikimo dalis paveldėjimo būdu atitinkamai perėjo A.
M-i-ės–L-i-ės ir M. M-io nuosavybėn. Sprendžiant šį klausimą turi
būti taikomos tos teisės normos, kurios galiojo palikimo atsiradimo momentu.
T-ėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
konstatuoja, kad nekilnojamojo turto paveldėjimo santykiams turi būti
taikomi palikimo atsiradimo momentu ir palikimo atsiradimo vietoje galioję
teisės aktai. Kaip jau buvo minėta, palikimo atsiradimo momentu (t. y. S.
M-io mirties dieną –1932 m. rugsėjo 18 d. ) R-einių apskrityje galiojo
Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1104–1380
straipsniai, reguliavę paveldėjimo santykius. Remiantis Civilinių įstatymų 1148
straipsniu, A. M-i-ė–L-i-ė paveldėjo 1/4 žemės sklypo. Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, netaikydama šių
teisės aktų, padarė materialinės teisės pažeidimą, todėl jos nutartis
naikintina (CPK 3542 str. 2 d. ).
M.
M-is palikimo atsiradimo momentu buvo nepilnametis (gimęs 1930 m. sausio 2
d. ). Pagal Civilinių įstatymų 1257 straipsnį nepilnamečių įpėdinių teises įgyvendindavo
jų globotojai. Taigi M. M-io teises į palikimą įgyvendino jo motina A.
M-i-ė–L-i-ė. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad tiek A.
M-i-ė–L-i-ė, tiek ir M. M-is palikimą priėmė, nes ir toliau gyveno
ūkyje. Tačiau kokią būtent žemės sklypo dalį paveldėjo M. M-is, nėra
nustatyta. Iš byloje esančios pažymos (b. l. 17) matyti, kad po S. M-io
mirties liko du jo vaikai – sūnus M-a- ir dukra J-a. Jeigu palikimą
priėmė tik M. M-is, tai jis paveldėjo 3/4 ginčo žemės sklypo. Tačiau jeigu
palikimą priėmė ir kitas S. M-io vaikas – dukra J-a, tai M. M-is
paveldėjo tik pusę šios dalies, nes pagal Civilinių įstatymų 1128 straipsnį
visas vaikams tenkantis palikimas būdavo dalijamas tarp jų po lygiai.
Neišsiaiškinus šios aplinkybės, negalima tiksliai nustatyti ne tik M. M-io
paveldėtos žemės sklypo dalies, bet gali keistis ir A. M-i-ės–L-i-ės
paveldėtos žemės sklypo dalies
dydis. Jeigu būtų nustatyta, kad S. M-io dukra J-a buvo bendras S.
M-io bei A. M-i-ės–L-i-ės vaikas ir priėmė palikimą, tačiau mirė iki
žemės nacionalizavimo nepalikusi testamento, tai pagal Civilinių įstatymų 1141
straipsnio nustatytas sąlygas A. M-i-ė–L-i-ė galėjo paveldėti ir jos
dalį. T-ėl A. M-i-ė–L-i-ė galėjo būti ir didesnio nei 1/4 ginčo žemės
sklypo savininkė. Kadangi šie klausimai yra fakto, o ne teisės klausimai, juos
būtina aiškintis iš naujo. T-ėl visi teismų sprendimai naikintini ir byla
perduotina nagrinėti iš naujo.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kole-gija,
remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos CPK 368 straipsnio
1 dalies 5 punktu,

nutarė:

1.
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. birželio 30 d.
nutartį, Šiaulių apygardos teismo 1998 m. balandžio 21 d. nutartį bei R-einių
rajono apylinkės teismo 1998 m. sausio 15 d. sprendimą ir perduoti bylą iš
naujo nagrinėti R-einių rajono apylinkės teismui naujos sudėties.
2.
Pasiūlyti nutartį paskelbti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje.

Teisėjų
kolegijos pirmininkas:                                 A.
M-is

Teisėjai:    R.
Č-a, S. G-us, V. M-a-, A. S-is, A. S-us, J. Š-a-
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt