TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ
SKYRIAUS
TEISĖJŲ
KOLEGIJŲ NUTARTYS

1. 6.
Dėl darbdavio teisės pasirinkti atleidžiant iš darbo darbuotojus, mažinant jų
skaičių
Darbuotojai, kurie nėra
išvardinti DSĮ 37 str. 1 d. , neturi pirmumo teisės būti palikti dirbti, kai
sumažinamas darbuotojų skaičius jų atžvilgiu; nesant kitų įstatymuose
įtvirtintų garantijų, darbdavys turi teisę pasirinkti, su kuriuo darbuotoju
tęsti darbo santykius, o kurį darbuotoją atleisti iš darbo DSĮ 29 str. 1 d. 2
p. numatytu pagrindu.
P-šėjas A. S-is                                                                 Civilinė
byla 3K–3–70/1999 m.
Apeliacinės
instancijos teismo
pranešėjas
B. P-a-

N U T A R T I S
1999 m. balandžio 15 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos
pirmininko Č. J-o,
teisėjų A. D-o ir A. S-io,
viešame
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsa-kovo –
specialios paskirties uždarosios akcinės bendrovės “Jurita” kasacinį skundą dėl
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 1998 m. lapkričio
17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S-os
Ž-os ieškinį atsakovui – specialios paskirties uždarajai akcinei
bendrovei “Jurita” dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir
kompensacijos išieškojimo.
Teisėjų kolegija

nustatė:

Ieškovė nuo 1993 m.
sausio 4 d. dirbo pas atsakovą buhaltere. 1997 m. lapkričio 17 d. atsakovo
įsakymu Nr. 67 K ieškovė 1997 m. lapkričio 17 d. atleista iš darbo pagal DSĮ 29
str. 1 d. 2 p. (kai sumažinamas darbuotojų skaičius dėl gamybos ar darbo
organizavimo pakeitimų).
Ieškovė nurodė, kad
iš darbo atleista neteisėtai. Darbo organizavimo pakeitimų atsakovo įmonėje
nebuvo. Jos etatas nepanaikintas, darbą atlieka kitas asmuo. Jos darbo funkcijų
atlikimas pagal pareigybinę instrukciją įmonėje yra būtinas ir visos šios
funkcijos nekompiuterizuotos (pvz. : kompensacijos šilumai ir karštam vandeniui
tvarkos paaiškinimas bei dokumentų priėmimas ir apiforminimas, darbas su
skolininkais, su pasų stalu, kainų pakeitimų aiškinimas ir t. t. ). Darbuotojų
skaičiaus mažinimo nebuvo, ją vieną perspėjo ir atleido, įforminę atleidimą
kaip etatų mažinimą. Jai nebuvo siūlomas joks kitas darbas. Ieškovė prašė
pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti ją į darbą ir priteisti iš
atsakovo vidutinį atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką.
Nagrinėjant bylą ieškovė pakeitė reikalavimus, prašė pripažinti atleidimą iš
darbo neteisėtu, į darbą negrąžinti, priteisti piniginę kompensaciją.
Vilniaus miesto
1–asis apylinkės teismas 1998 m. kovo 24 d. sprendimu ieškininį pareiškimą
atmetė. Sprendimą motyvavo tuo, kad Finansų ir apskaitos skyriuje, kuriame
dirbo ieškovė, gyventojų informavimo bei aptarnavimo darbui pagerinti buvo
vykdomi darbo organizavimo pakeitimai, sumažinant darbuotojų skaičių.
Kompiuterizuojant darbuotojų darbą, ieškovės atliekamos darbo funkcijos buvo
paskirstytos ir pavestos atlikti kitiems šio skyriaus darbuotojams. Įstatymu
nustatyta atleidimo iš darbo tvarka pažeista nebuvo. Ieškovė atsisakė jai
siūlomo kiemsargės darbo, o perkelti ieškovę jos sutikimu į kitą darbą,
atitinkantį jos kvalifikaciją ar specialybę, nebuvo galimybės. DSĮ 37 str.
numatytos pirmenybės būti paliktai dirbti ieškovė neturėjo. S-uje likusių
dirbti darbuotojų kvalifikacija nebuvo žemesnė už ieškovės.
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 1998 m. gegužės
18 d. nutartimi Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo sprendimą paliko
nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmetė. Kolegija nutartį motyvavo tuo,
kad buhalterijos darbas buvo pertvarkytas, kompiuterizuotas, ieškovės
atliekamas darbas buvo perduotas kitai darbuotojai, sugebančiai tą darbą
atlikti kompiuteriu, o ieškovės užimama pareigybė panaikinta. Ieškovė neįrodė,
jog ji galėjo tuos darbus atlikti kompiuteriu. Ieškovė pagal specialybę beveik
nedirbo, todėl teigti, kad ieškovės kvalifikacija yra aukštesnė negu likusių
buhalterijoje darbuotojų, negalima. Pirmenybės likti darbe pagal DSĮ 37 str.
ieškovė neturėjo. Jos nurodyta aplinkybė, jog atsakovas priėmė naujus darbuotojus,
todėl nebuvo etatų mažinimo, šiuo atveju reikšmės neturi, nes iš bylos
medžiagos matyti, jog atsakovas priėmė į darbą inžinerinį–techninį darbuotoją,
nesusijusį su buhalterine apskaita, kurią vykdė ieškovė. Spręsti, kokių ir kiek
darbuotojų pakanka savo funkcijoms vykdyti, yra atsakovo teisė. Kolegija padarė
išvadą, kad apylinkės teismas apsvarstė bei įvertino visas bylos aplinkybes ir
priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 1998 m. lapkričio 17 d.
nutartimi Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1998 m. kovo 24 d. sprendimą
ir Vilniaus apygardos teismo 1998 m. gegužės 18 d. nutartį panaikino, ieškovės
ieškinį patenkino: pripažino ieškovės atleidimą iš darbo pagal DSĮ 29 str. 1 d.
2 p. neteisėtu, nustatė, kad ji atleista iš darbo pagal DSĮ 28 str. , priteisė
iš SP UAB “Jurita” ieškovei 9560,46 Lt kompensaciją. Kolegija nutartį motyvavo
tuo, kad iš esmės pas atsakovą vyko darbo organizavimo pakeitimai, todėl
pagrįstai buvo mažinamas darbuotojų skaičius. Tačiau kolegija konstatavo, kad
pirmos ir apeliacinės instancijų teismai, vertindami ieškovės atleidimo
teisėtumą, padarė išvadas, priešingas faktinėms bylos aplinkybėms. Iš trijų
Finansų ir apskaitos skyriaus buhalterių atsakovas darbo sutartį nutraukė tik
su ieškove. Lyginant ieškovę su kitomis dviem buhalterėmis, tik ieškovė turi
aukštąjį ekonominį išsilavinimą, t. y. 1982 m. baigusi Vilniaus universiteto
Ekonomikos fakultetą ir turi pramonės planavimo specialybę. Buhalterė S. Gležko
yra baigusi tik trijų mėnesių buhalterių kursus 1988 metais. T-ėl neteisinga
teigti, kad ieškovės kvalifikacija yra žemesnė už buhalterės S. Gležko. Kita
buhalterė – O. Ulan turi spec. vidurinį išsilavinimą ir finansininkės
kvalifikaciją. Kolegija padarė išvadą, kad ieškovė pagal DSĮ 37 str. turėjo
pirmumo teisę likti dirbti, lyginant su kitomis buhalterėmis.
Atsakovas kasaciniu
skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
kolegijos 1998 m. lapkričio 17 d. nutartį, palikti galioti Vilniaus miesto
1–ojo apylinkės teismo 1998 m. kovo 24 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 1998 m. gegužės 18 d. nutartį.
Kasatorius nurodo, jog ieškovė neturėjo pirmumo teisės likti dirbti lyginant su
kitomis buhalterėmis. Lietuvos apeliacinio teismo kolegija netinkamai išaiškino
DSĮ 37 str. , darbuotojo kvalifikaciją siedama su mokslo cenzu, neatsižvelgdama
į darbo stažą, įgūdžius, nekreipdama dėmesio į tai, kad Finansų ir apskaitos
skyriaus darbas nesusijęs su ieškovės įgyta pramonės planavimo specialybe. Be
to, buvo pažeista DSĮ 42 str. 3 d. norma, nepagrįstai priteisiant ieškovei
dešimties vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją už
priverstinę pravaikštą. Teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog po atleidimo
ieškovė dirbo, apie tai liudija įrašai jos socialinio draudi-mo knygelėje.
Atsiliepime į
kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti, o Apeliacinio teismo
nutartį palikti galioti. Ji nurodo, jog atsakovo kasaciniame skunde nurodyti
motyvai nepagrįsti. Iš trijų Finansų ir apskaitos skyriuje  dirbusių buhalterių tik ji turėjo aukštąjį
ekonominį išsilavinimą. Per visą darbo pas atsakovą laikotarpį jai nebuvo
taikyta jokių drausminio poveikio priemonių, nepareikšta jokių pastabų
dėl jos darbo. Vykdomoms apskaitos operacijoms nebuvo taikoma kompiuterizuota
apskaita. Jos nėra ir šiuo metu, todėl atsakovo motyvas, jog ieškovė nedirba
kompiuteriu nepagrįstas, juo labiau kad apskaitos darbas kompiuteriu jai yra
žinomas. Ieškovė nurodo, jog daugiau kaip po pusmečio į Finansų ir apskaitos
skyrių vėl buvo priimta nauja buhalterė, nemokanti dirbti kompiuteriu ir
neturinti buhalterinio išsilavinimo, todėl skyriaus darbuotojų skaičius liko
toks pats, kaip ir prieš mažinimą. Be to, ji nurodo, kad teismas, priteisdamas
dešimties vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją, nepažeidė
DSĮ 42 str. Jos trumpalaikis darbas po atleidimo iš darbo negali turėti esminės
reikšmės kompensacijos dydžiui. Kompensacija priteista mažesnė už įstatymo
leistiną. Apeliacinio teismo sprendimas jau įvykdytas.
Teisėjų kolegija

konstatuoja:

Kasacinis skundas
nagrinėjamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso
pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (1998 m. gruodžio 10 d. ,
Nr. VIII–960) 3 straipsniu.
Atleidžiant
iš darbo dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo, įstatymas atitinkamiems asmenims
numato pirmenybę būti paliktiems dirbti. Nagrinėdamas reikalavimus grąžinti į
darbą asmenis, atleistus iš darbo dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo (DSĮ 29
str. 1 d. 2 p. ), teismas, be kita ko, turi patikrinti, ar darbuotojas neturėjo
pirmenybės būti paliktas dirbti. Pirmumo teisę būti paliktam dirbti, kai
sumažinamas darbuotojų skaičius, reglamentuoja DSĮ 37 str. Šis straipsnis įtvirtina
papildomą teisės į darbą garantiją jame išvardintiems asmenims. DSĮ 37 str. 1
d. nustatyta, kad pirmumo teisę būti paliktiems dirbti turi darbuotojai: 1)
kurie toje darbovietėje buvo sužaloti arba susirgo profesine liga; 2) kurie
vieni išlaiko vaikus (įvaikius) iki 16 metų arba kitus šeimos narius,
pripažintus I ar II grupės invalidais; 3) kurie turi ne mažiau kaip 10 metų
nepertraukiamąjį darbo stažą toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje; 4)
kuriems iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip 3 metai; 5) kuriems tokia
teisė nustatyta kolektyvinėje sutartyje. Šis sąrašas yra išsamus. Vadinasi, tik
darbuotojai, išvardinti DSĮ 37 str. 1 d. , turi pirmumo teisę būti palikti
dirbti, kai sumažinamas darbuotojų skaičius. DSĮ 37 str. 2 d. nustatyta, kad
šio straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nurodyta pirmenybė likti darbe taikoma tik
tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija ir darbo našumas nėra žemesni už tos
pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje,
organizacijoje, kvalifikaciją ir darbo našumą. Ši nuostata neišplečia DSĮ 37
str. 1 d. nurodyto sąrašo, o tik detalizuoja pirmumo teisės likti darbe
taikymą. Pagal šią nuostatą DSĮ 37 str. 1 d. 2, 3 ir 4 punktuose išvardintų
darbuotojų pirmumo teisė likti darbe nėra absoliuti, o yra sąlyginė, priklauso
nuo jų kvalifikacijos ir darbo našumo, lyginant su kitų tos pačios specialybės
darbuotojų, dirbančių toje pačioje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje,
kvalifikacija ir darbo našumu. Taigi įstatymas pirmumo teisę būti paliktam
dirbti, kai sumažinamas darbuotojų skaičius, numato tik DSĮ 37 str. 1 d.
išvardintiems darbuotojams, o kitiems darbuotojams – nenumato. Vadinasi,
mažinant darbuotojų skaičių dėl gamybos ar darbo organizavimo pakeitimų,
darbuotojų, kurie nepatenka į DSĮ 37 str. 1 d. nurodytą sąrašą ir neturi kitų
įstatymuose įtvirtintų garantijų, palikimo dirbti ar atleidimo iš darbo
klausimą įstatymas palieka spręsti darbdaviui. Jų atžvilgiu darbdavys turi
teisę savo nuožiūra pasirinkti, su kuriuo darbuotoju nutraukti darbo sutartį, o
su kuriuo darbuotoju tęsti. Tokių darbuotojų teisės į darbą DSĮ 37 str.
pagrindu nėra ginamos ir šios teisės normos pažeidimo konstatavimas negalimas
net ir tuo atveju, kai iš darbo atleistas darbuotojas, kurio kvalifikacija ir
darbo našumas yra aukštesni už palikto dirbti tos pačios specialybės darbuotojo
kvalifikaciją ir darbo našumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbuotojai, kurie nėra išvardinti
DSĮ 37 str. 1 d. , neturi pirmumo teisės būti palikti dirbti, kai sumažinamas
darbuotojų skaičius jų atžvilgiu, nesant kitų įstatymuose įtvirtintų garantijų,
darbdavys turi teisę pasirinkti, su kuriuo darbuotoju tęsti darbo santykius, o
kurį darbuotoją atleisti iš darbo DSĮ 29 str. 1 d. 2 p. numatytu pagrindu.
G-ą nagrinėjantis teismas, tikrindamas, ar darbuotojas neturėjo pirmumo
teisės būti paliktas dirbti, turi nustatyti, ar yra faktinės aplinkybės,
sudarančios pagrindą šį darbuotoją priskirti prie asmenų, kuriems įstatymas
numato pirmumo teisę būti paliktiems dirbti, kokios konkrečiai tai aplinkybės
ir pagal kurį iš DSĮ 37 str. 1 d. punktų jis turi pirmumo teisę. Konstatavus
tokių aplinkybių nebuvimą, daroma išvada, kad darbuotojas neturėjo DSĮ 37 str.
numatytos pirmumo teisės būti paliktas dirbti. Šioje byloje nei vienas iš
teismų nekonstatavo aplinkybių, sudarančių pagrindą ieškovę priskirti prie DSĮ
37 str. 1 d. išvardintų asmenų, buvimo. Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus
skyrius, atlikęs patikrinimą pagal ieškovės skundą dėl atleidimo iš darbo
teisėtumo, nustatė, kad ieškovė neturėjo DSĮ 37 str. numatytos pirmumo teisės
būti palikta dirbti (b. l. 49). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus kolegijos išvada, kad ieškovė pagal DSĮ 37 str. turėjo pirmumo teisę
būti palikta dirbti lyginant su kitomis buhalterėmis, motyvuojama išimtinai
ieškovės kvalifikacija ir darbo našumu. Tačiau darbuotojo kvalifikacija ir
darbo našumas nėra juridiškai reikšmingi faktai, savarankiškai sudarantys
pagrindą jį priskirti prie DSĮ 37 str. 1 d. išvardintų asmenų. Apeliacinio
teismo kolegija, kaip ir apylinkės bei apygardos teismai, nenustatė aplinkybių,
kurios sudarytų pagrindą ieškovę priskirti prie DSĮ 37 str. 1 d. išvardintų
asmenų, todėl kolegijos nutartyje padaryta išvada apie ieškovės turėjimą
pirmumo teisės likti dirbti yra nepagrįsta, DSĮ 37 str. išaiškintas ir taikytas
netinkamai. Kadangi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
kolegija panaikino apylinkės teismo sprendimą ir apygardos teismo nutartį bei
patenkino ieškinį tik dėl to, kad padarė nepagrįstą išvadą dėl DSĮ 37 str.
pažeidimo, šios kolegijos 1998 m. lapkričio 17 d. nutartis yra neteisėta.
Iš
bylos duomenų matyti, kad apylinkės teismas patikrino, ar pas atsakovą iš
tikrųjų buvo darbuotojų skaičiaus sumažinimas, ar tai buvo padaryta dėl gamybos
ar darbo organizavimo pakeitimų, ar ieškovė buvo įspėta apie darbo sutarties
nutraukimą, ar buvo laikomasi DSĮ 34 str. nustatytų įspėjimo terminų, ar
ieškovė neturėjo DSĮ 37 str. numatytos pirmumo teisės būti palikta dirbti, ar
nebuvo galima ieškovės perkelti jos sutikimu į kitą darbą, ir pagrįstai
konstatavo, kad ieškovė iš darbo pagal DSĮ 29 str. 1 d. 2 p. atleista teisėtai
ir pagrįstai. Vilniaus apygardos teismo kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine
tvarka, pagrįstai nurodė, kad apylinkės teismo sprendi-mas atitinka faktines
bylos aplinkybes, yra teisėtas ir pagrįstas. CPK 3542 str. numatytų pagrindų
panaikinti apylinkės tesimo sprendimą ir apygardos teismo nutartį nėra.
Atsižvelgiant
į išdėstytus argumentus, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
kolegijos nutartis naikintina (CPK 3542 str. 2 d. ),
paliekant galioti apylinkės teismo sprendimą ir apygardos teismo nutartį.
Kasacinio skundo
argumentas dėl DSĮ 42 str. 3 d. pažeidimo nenagrinėtinas, nes paliekamas
galioti apylinkės teismo sprendimas, kuriuo ieškinys atmestas.
P-enkinus kasacinį
skundą, iš ieškovės priteistina 119,51 Lt teismo išlaidų atsakovui, kuriuos
pastarasis sumokėjo paduodamas kasacinį skundą (b. l. 106).
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi CPK 368 str. 1 d. 3 p. , 112 str. ,

nutarė:

Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 1998 m. lapkričio 17 d.
nutartį panaikinti. Palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1998
m. kovo 24 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
kolegijos 1998 m. gegužės 18 d. nutartį.
Priteisti iš
S-os Ž-os 119,5 Lt teismo išlaidų specialios paskirties uždarajai
akcinei bendrovei “Jurita”.
Pasiūlyti šią
nutartį paskelbti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje.

Teisėjų
kolegijos pirmininkas                                                                                             Č.
J-a-

Teisėjai                                                                                                                             A.
D-a-
                                                                            
A. S-is



Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt