TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ
SKYRIAUS
TEISĖJŲ
KOLEGIJŲ NUTARTYS


1. 10. Dėl įvaikinimo fakto nustatymo,
kai faktiški įtėviai juridiškai
įvaikinimo nėra įforminę, galimybės

CPK 272 str. 2 dalies 11 punktas negali būti taikomas pretenduojant
atkurti nuosavybės teisę į gyvenamuosius namus.

P-šėjas
B. S-a-                                                     Civilinė byla Nr. 3K–3–218/1999 m.
Apeliacinės
instancijos teismo
pranešėja
N. I-eikienė                                                              

N U T A R T I S

1999 m. gegužės 31 d.
Vilnius

Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos
pirmininko B. S-o,
teisėjų D.
A-ės ir V. G-o,
viešame
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiš-kėjos
B-ės A-os P-is atstovo R-o V-o kasacinį skundą dėl Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. vasario 8 d.
sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos B-ės A-os
P-is pareiškimą dėl įvaikinimo fakto nustatymo.
Teisėjų
kolegija

nustatė:

Pareiškėja
B. A. P-is prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad buvo
įvaikinta A-os B-ės ir J-o B-o. Nurodė, kad tėvai dėl
sunkios materialinės būklės jos nepajėgė auginti, todėl ketverių metų amžiaus
(1932 metais) perdavė auklėti bevaikei B-ų šeimai. Šioje šeimoje ji buvo
faktiškai įvaikinta. Įvaikinimas reikalingas siekiant atgauti įtėviams
priklausiusį turtą – gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, esančius A-ų g. 4,
Kaune.
Kauno
miesto apylinkės teismas 1998 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškimo
netenkino. Sprendimą argumentavo tuo, jog pareiškėja nepateikė dokumentų,
patvirtinančių, kad jos faktiniai įtėviai nuosavybės teise valdė žemės sklypą,
esantį A-ų g. 4, Kaune. Faktas, kurį pareiškėja prašė nustatyti, nesukels
tam tikrų teisinių pasekmių. Taip pat pareiškėja neįrodė įvaikinimo fakto.
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. vasario 8 d.
sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir pareiškimą
patenkino. Motyvuose nurodė, kad teismas išėjo už reikalavimo ribų, nes
pareiškėja prašymo dėl įtėvių nuosavybės teisės į žemę atkūrimo nekėlė.
Įvaikinimo fakto nustatymas pagal CPK 272 str. 11 punktą pasekmių požiūriu
sietinas su prašymo dėl nuosavybės teisės į žemės sklypą atstatymo padavimu, o
ne su žemės nuosavybės nustatymu. Pareiškėja prašymą dėl nuosavybės teisių
atstatymo yra padavusi. Taip pat pirmosios instancijos teismas netinkamai
įvertino faktinį įvaikinimą patvirtinančius įrodymus (CPK 65 str. ).
Kasaciniu
skundu pareiškėjos atstovas R. V-a- prašo Kauno apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos sprendimą pakeisti, nurodydamas, kad juridinę
reikšmę turintis faktas nustatomas turint tikslą atstatyti nuosavybės teisę į
žemę ir į pastatus. Skundą motyvuoja šiais argumentais:
Teismo
nuostata, kad nustačius juridinę reikšmę turintį faktą įgyjama teisė tik į
žemę, neturi logikos, nes negalima atgauti pastatus, esančius šioje žemėje.
Taip pat tai prieštarauja 1997 07 01 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui Nr. VIII–359, kurio I skyriaus Bendrųjų
nuostatų 2 straipsnio, išvardijančio piliečius, turinčius teisę į nuosavybės
teisių atkūrimą, 1 dalies 3 punkte rašoma, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį
turtą atkuriama mirusio turto savininko įvaikiams.
Taip
pat CPK 11 str. 6 dalyje teismui vienareikšmiai suteikta teisė taikyti
analogiją: jeigu nėra įstatymo, reguliuojančio santykius, teismas taiko
įstatymą, reguliuojantį panašius santykius, arba remiasi bendraisiais Lietuvos
Respublikos įstatymų pradmenimis ir jų prasme. Taip pat CPK 272 straipsnio
pirmas sakinys nurodo, kad teismas nustato įvairius faktus, nuo kurių priklauso
asmenų ne tik turtinių, bet ir asmeninių teisių atsiradimas, o 15 punktas
leidžia teismui nustatinėti įvairius, kituose punktuose nepaminėtus, juridinę
reikšmę turinčius faktus. Tokiu būdu, remiantis 15 punktu, turi būti atstatomas
juridinę reikšmę turintis faktas, turint tikslą atstatyti nuosavybę į pastatus,
o remiantis šio straipsnio pirmuoju sakiniu – atstatyti juridinę reikšmę
turintį faktą dėl asmeninių teisių atsiradimo. Tačiau teismas į šiuos
argumentus neatsižvelgė. CPK 272 str. 11 punktas, nurodantis nustatyti juridinę
reikšmę turintį faktą dėl žemės, turi būti taikomas ieškant nuosavybės teisių
atstatymo ir į pastatus, pritaikant pagal analogiją CPK 11 str. 6 dalį. Arba
reikia taikyti CPK 272 str. 15 punktą, leidžiantį nustatyti kitus juridinę
reikšmę turinčius faktus.
Teisėjų
kolegija

konstatuoja:

Lietuvos
Respublikos Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas) 1992 m. gegužės 7 d.
nutarimo Nr. I–2563 “Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti” 3 punkte
nustatė, jog tais atvejais, kai faktiniai įtėviai įvaikinimo juridiškai nėra
įforminę, įvaikinimo faktas gali būti nustatytas teismo sprendimu. Ši teisės
norma realizuota Lietuvos Respublikos 1994 m. lapkričio 8 d. įstatymu Nr. I–636
“Dėl Lietuvos Respublikos CPK pakeitimo ir papildymo”, kuriuo buvo papildyta
CPK 272 straipsnio antroji dalis. Šio straipsnio antrosios dalies 11 punkte
buvo nustatyta, kad teismai nagrinėja bylas ir dėl įvaikinimo fakto nustatymo,
kai faktiški įtėviai įvaikinimo juridiškai nėra įforminę. Tačiau šioje teisės
normoje numatyta sąlyga, kad toks įvaikinimo faktas gali būti nustatytas tik
tuo atveju, jei šio fakto nustatymas susijęs su nuosavybės teisės į žemės
sklypą ar mišką atstatymu. Tokiu būdu minėtais teisės aktais buvo padaryta
išimtis iš bendros taisyklės, suteikusi galimybę pagal kitokią teisinę
procedūrą įrodyti bei juridiškai įforminti egzistavusį faktinį įvaikinimą, taip
pat nustatyto tokio juridinio fakto pagrindu pretenduoti į išlikusį
nekilnojamąjį turtą. Tačiau įstatymų leidėjo valia ši išimtis taikoma asmenims
pretenduojant ne į visus nekilnojamojo turto objektus, į kuriuos gali būti
atstatyta nuosavybės teisė pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 3 straipsnį, bet
atstatant nuosavybės teises tik į žemės ūkio paskirties žemės sklypus ar mišką.
Taigi CPK 272 str. 2 dalies 11 punktas negali būti taikomas pretenduojant
atkurti nuosavybės teisę į gyvenamuosius namus. Tai tiesiogiai išplaukia iš
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo)
1992 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr. I–2563 “Dėl priemonių agrarinei reformai
plėtoti” pavadinimo ir paskirties, nes būtent šiame nutarime pirmą kartą
įstatymų leidėjas numatė įvaikinimo fakto nustatymo teismine tvarka galimybę.
Be to, atsakant į kasatoriaus prašymą taikyti teisės analogiją (CPK 11 str. 6 d. )
nustatant įvaikinimo faktą, pažymėtina, kad CPK 272 str. 2 dalies 11 punkto
turinys bei konstrukcija paneigia galimybę įrodinėti įvaikinimo faktą,
vadovaujantis CPK 272 str. 2 dalies 15 punktu, tai yra kitais, negu numatyta
šio straipsnio 11 punkte, tikslais. Teisę taikyti pagal analogiją galima tik
tada, kai nėra teisės normos, kuri reguliuotų konkretų visuomeninį santykį, ir
tas santykis yra teisinio reguliavimo sferoje. Įvaikinimo fakto nustatymas
turint tikslą atkurti nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą prilygtų naujos teisės
normos sukūrimui ir reikštų įstatymų leidėjo ketinimų ignoravimą (Konstitucijos
5, 109 str. ).
Ypatingosios
teisenos tvarka gali būti nustatyti ne bet kokie faktai, o tik tie, kurie pagal
įstatymą gali sukelti teisinius padarinius (CPK 272 str. 1 d. ). Faktai,
išvardyti CPK 272 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno
asmens atžvilgiu, o tik tam tikrai įstatymu apibrėžtai situacijai, kai juos
nustačius pareiškėjai įgis tam tikrą subjektinę teisę. T-ėl CPK 272 straipsnio
prasmė gali būti tinkamai suprasta tik atsižvelgiant į CPK 275 straipsnį,
kuriame pabrėžta, jog pareiškime dėl juridinio fakto nustatymo turi būti
nurodoma, kuriam tikslui reikia pareiškėjui nustatyti tą faktą. Šioje byloje
pareiškėja B-ė A-a P-is nurodė, kad ji nori atkurti nuosavybės
teisę į faktiniams įtėviams priklausiusį žemės sklypą bei gyvenamąjį namą,
esančius A-ų g. 4 (buvusi A-ų g. 2 a), Kaune (b. l. 9, 56). Tačiau iš
pateiktų rašytinių įrodymų (Valstybinio archyvo pažymėjimo Nr. B–651/93, 1933
metais sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties), taip pat pareiškėjos atstovo
paaiškinimų matyti, kad J-a- B-a- žemės sklypą, esantį A-ų g. 2 a,
Kaune, valdė neterminuotos nuomos teisėmis. Pagal Lietuvoje 1918 – 1940 metais galiojusio
Civilinių įstatymų (X t. 1 d. ) 420 straipsnį nuosavybės teisė buvo suprantama,
kaip įstatymu nustatyta tvarka įgyta teisė nepriklausomai nuo pašalinio asmens
turėti, naudoti ir rikiuoti turtą. Pagal šiandieninę terminologiją “rikiavimas”
atitinka disponavimo turtu teisę. Tuo tarpu neterminuota turto nuoma suprantama
kaip netermininis naudojimas ir valdymas su pareiga atlikinėti savininko naudai
tam tikras pinigines arba natūralines prievoles. Taigi neterminuota turto
nuoma, kaip naudojimo ir valdymo teisė, yra atskirta nuo nuosavybės teisės,
todėl asmenims nuosavybės teisės į žemę nesuteikė. Vadinasi, asmenims
neterminuotos nuomos pagrindu valdžiusiems žemę, nuosavybės teisė pagal
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymą neatkuriama. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs
įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad prašomas nustatyti faktas nesukurs
asmeninių ar turtinių teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo.
Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs juridinį faktą, nesukeliantį teisinių
pasekmių, pažeidė procesinės teisės normą ir netinkamai taikė materialinės
teisės normą, kas turėjo įtakos priimti neteisėtą sprendimą. T-ėl toks
sprendimas naikintinas (CPK 3542 str. 2 d. , 358 str. ).
Vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos CPK 368 str. 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutarė:

1.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m.
vasario 8 d. nutartį panaikinti, o Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m.
lapkričio 13 d. sprendimą palikti galioti.
2.
Pasiūlyti paskelbti nutartį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje.

Teisėjų
kolegijos pirmininkas                                                                                 B.
S-a-

Teisėjai                                                                                                                 D.
A-ė
                                                                            
V. G-a-

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt