Paieška : Teismų praktika LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS NrLIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#5215: Svečiai
#0: Vartotojai
#5715: Registruoti vartotojai


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ
SKYRIAUS
TEISĖJŲ
KOLEGIJŲ NUTARTYS

1. 6. Dėl nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atstatymo
įvaikiams

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 2 straipsnio
1 dalies 2 punkte numatyti įvaikiai turi teisę į nuosavybės teisės į
nekilnojamąjį turtą atstatymą, mirus buvusiam savininkui, tik tuo atveju, jei
turto savininko jie buvo įvaikinti pagal įvaikinimo metu galiojusius įstatymus,
išskyrus atvejus, kada dėl nuosavybės tei­sės į žemės sklypus ar mišką
atstatymo kreipiasi įvaikiai, kurių įvaikinimo faktas nustatytas teismine
tvarka pagal CPK 272 straipsnio 2 dalies 11 punktą.


P-šėjas A. D-a-                                                                     Civilinė byla Nr. 3K–3–142/1999 m.
Kasacinės instancijos
pranešėjas G. B-is

N U T A R T I S

1999 m. gegužės 19
d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos
pirmininko A. S-aus,
teisėjų R. Č-os ir A. D-o,
viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo
civilinę bylą pagal ieškovės A-os Kliuk kasacinį skundą dėl Š-ių
rajono apylinkės teismo 1998 m. birželio 15 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos
teismo 1998 m. lapkričio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
ieškovės A-os Kliuk ieškinį atsakovams – Š-ių rajono valdybai,
R-ai S-ai, V-i Kerulienei, trečiajam asmeniui – Š-ių
rajono 1–ajam notarų biurui dėl gyvenamųjų namų pirkimo–pardavimo sutarčių
pripažinimo negaliojančiomis.
Teisėjų kolegija

nustatė:

Ieškovė A-a Kliuk nurodė, kad jos įtėvis S-anas
V-a- (S-an V-) (1899–1985) nuosavybės teisėmis valdė du gyvenamuosius
namus ir ūkio pastatus Pabradėje, Mokyklos g. 12 ir 14, kuriuos paveldėjo po
tėvo A-o V-o mirties 1943 metais. Remdamasi 1991 m. birželio 18 d.
Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atstatymo tvar­kos ir sąlygų”, 1991 m. gruodžio 30 d.
ieškovė padavė prašymą atsakovui – Š-ių rajono valdybai atstatyti
nuosavybės teisę į minėtą nekilnojamąjį turtą. Tačiau 1996 m. gegužės 29 d. ji
sužinojo, kad atsakovas gyvenamuosius namus leido privatizuoti, pažeisdamas
Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 3 ir 4 straipsnių
reikalavimus: 1993 m. kovo 29 d. namą Mokyklos g. 12 atsakovas par­davė
V. Kerulienei, o 1993 m. rugpjūčio 30 d. namą Mokyklos g. 14 pardavė
R. S-ai. Vadovaudamasi Civilinio kodekso 6 ir 47 straipsniais, ieškovė
prašė pripažinti negaliojančiomis gyvenamųjų namų Mokyklos g. 12 ir 14,
Pabradėje, pardavimo V. Kerulienei ir R. S-ai sutartis, taip pat atnaujinti
ieškininės sena­ties terminą, kaip praleistą dėl pateisinamos priežasties,
pažeistoms teisėms ginti.
Š-ių rajono apylinkės teismas 1998 m. birželio 15
d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad 1993 metais, privatizuojant
gyvenamuosius namus Mokyklos g. 12 ir 14, Pabradėje, ieškovė nebuvo pateikusi
dokumentų, įrodančių jos teisę į nuosavybės atstatymą, nors apie tokių
dokumentų pateikimą ieškovei buvo priminta. Be to, nors ieškovė buvo įvaikinta,
tačiau pagal CPK 272 str. 11 p. įvaikinimo faktas gali būti nustatytas tik dėl
nuosavybės teisės į žemės sklypą ar mišką atstatymo. T-ėl teismas padarė
išvadą, jog ieškininiai reikalavimai negali sukelti teisinių pasekmių.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės kasacinį skundą, 1998 m. lapkričio
5 d. nutartimi Š-ių rajono apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Kasaciniu skundu, paduotu remiantis 1998 m. gruodžio 10
d. CPK pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 3 straipsniu,
ieškovė A. Kliuk prašo panaikinti Š-ių rajono apylinkės teismo 1998 m.
birželio 15 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo 1998 m. lapkričio 5 d.
nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Skundą ji motyvuoja
šiais argumentais:
1) prašymą dėl gyvenamųjų namų Mokyklos g. 12 ir 14,
Pabradėje, grąžinimo ieškovė pateikusi laiku, o nuosavybės teisę į namus
patvirtinantys dokumentai pateikti vėliau ne dėl ieškovės kaltės;
2) leisdama nurodytus gyvenamuosius namus privatizuoti,
Š-ių rajono valdyba pažeidė B-ų privatizavimo įstatymo 3 str. 1 d. 5 p.
reikalavimus;
3) teismai nepagrįstai konstatavo, kad teismo nustatytas
ieškovės įvaikinimo faktas tinka tik atstatant nuosavybės teises į žemę ar
mišką, nes jis nustatytas nuosavybės teisėms atstatyti.
Atsakovas – Š-ių rajono valdyba atsiliepime į
kasacinį skundą prašo palikti galioti byloje priimtus teismų sprendimą ir
nutartį. Jis nurodo, kad priva­tizuojant ginčo gyvenamuosius namus 1993 metais
galiojantys įstatymai pažeisti nebuvo. Ieškovė nebuvo pateikusi dokumentų,
įrodančių jos teisę į nuosavybės ats­tatymą; ieškovė taip pat neturėjo pirminių
dokumentų, įrodančių, kad jos įtėvis valdė turtą iki nacionalizacijos ir kad ji
yra šio turto paveldėtoja. Teismo 1995 m. birželio 6 d. sprendimas dėl
juridinio fakto nustatymo, kad S-anas V-a- įvaikino A-ą Kliuk,
leido tik nuosavybės teisėms į žemę ar mišką atstatyti. Juridinį faktą, kad
ieškovės įtėvis S. V-a- valdė gyvenamuosius namus ir ūkio pastatus,
Š-ių rajono apylinkės teismas nustatė tik 1996 m. gruodžio 16 d.
Teisėjų kolegija

konstatuoja:

Kasacinis skundas paduotas remiantis CPK pakeitimo ir
papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (1998 m. gruodžio 10 d. , Nr. VIII–960)
3 straipsniu, todėl toks skundas nelaikomas pakartotiniu ir byla nagrinėtina
kasacine tvarka iš esmės.
1. Dėl
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo mirusio buvusio
savininko įvaikiams
Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis
turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai
suvisuomenintas, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas nustatė
specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstaty­­mo tvarkos ir sąlygų” (1991 m.
birželio 18 d. , Nr. I–1454). Šio įstatymo 2 straipsnis apibrėžė ratą asmenų,
kurie turi teisę įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka pretenduoti į
nuosavybės teisių atstatymą. Pagal minėto įstatymo 2 str. 1 d. 2 p. , mirus
buvusiam turto savininkui, nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atstatoma ne tik mirusiojo savininko vaikams, bet ir jo įvaikiams.
Pagal bendrą taisyklę įvaikinimas sukuria teisines
pasekmes tik tuo atveju, kada jis įformintas pagal įvaikinimo metu galiojusių
norminių aktų reikalavimus, t. y. pripažįstamas tik juridinis, bet ne faktinis
įvaikinimas. Iki 1993 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. I–275, kuriuo buvo pakeistas
SŠK keturioliktasis skirsnis, įsigaliojimo Lietuvos teritorijoje galioję
įstatymai nustatė, kad įvaikinimas atsiranda nuo to laiko, kai vietinės
valdžios vykdomasis organas priima sprendimą įvaikinti (SŠK 119 str. ), ir tai
reiškė įvaikinimo juridinį įforminimą. Tik juridinio įvaikinimo atveju įtėviams
ir įvaikiams, kaip giminaičiams pagal kilmę, atsiranda tarpusavio asmeninės ir
turtinės teisės bei pareigos. T-ėl neatsitiktinai, dingus civilinės
metrikacijos archyvams, į teismą galima kreiptis ne dėl įvaikinimo fakto
nustatymo, bet dėl įvaikinimo įregistravimo fakto nustatymo (CPK 272 str. 2 d.
3 p. ). Taigi būtent juridinio įvaiki­nimo prasme įstatymų leidėjas vartoja
„įvaikių” ir „įtėvių” sąvokas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 2 straipsnyje. T-ėl
tik įvaikiai, kurių atžvilgiu įvaikinimas buvo nustatyta tvarka įteisintas jų
įvaikinimo momentu, turi teisę į nuosavybės teisės atstatymą mirus buvusiam
savininkui.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis
Seimas) 1992 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr. I–2563 „Dėl priemonių agrarinei reformai
plėtoti” 3 p. nustatė, kad tais atvejais, kai faktiniai įtėviai įvaikinimo
juridiškai nėra įforminę, įvaikinimo faktas gali būti nustatytas teismo
sprendimu. Ši teisės norma buvo realizuota 1994 m. lapkričio 8 d. įstatyme Nr.
I–636 „Dėl Lietuvos Respublikos CPK pakeitimo ir papildymo”, kuriuo buvo
papildyta CPK 272 str. antroji dalis. CPK 272 str. 2 d. 11 p. buvo nustatyta,
kad teismai nagrinėja bylas, taip pat ir dėl įvaikinimo fakto nustatymo, kai
faktiški įtėviai įvaikinimo juridiškai nėra įforminę. Tačiau šioje teisės
normoje numatyta sąlyga, jog toks įvaikinimo faktas gali būti nustatytas, t. y.
jis gali sukelti teisines pasekmes, tik tuo atveju, jei šio fakto nustatymas
susijęs su nuosavybės teisės į žemės sklypą ar mišką atstatymu. Tokiu būdu minė­tais
teisės aktais buvo numatyta galimybė teismine tvarka suteikti juridinę reikšmę
įvaikinimo faktui, nors jis anksčiau nebuvo įteisintas pagal galiojusius
įstatymus. Taip buvo pada­­ryta išimtis iš bendros taisyklės, suteikusi
galimybę pagal kitokią teisinę proce­dūrą ir atgręžtine tvarka įrodyti ir
juridiškai įforminti egzistavusį faktinį įvaikinimą, taip pat nustatyto tokio
juridinio fakto pagrindu pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tačiau
įstatymų leidėjo valia ši išimtis taikoma tik asmenims, pretenduojan­tiems ne į
visus nekilnojamojo turto objektus, į kuriuos gali būti atsta­tyta nuosavybės
teisė pagal specialųjį įstatymą (įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 3 straipsnis), bet
atstatantiems nuosavybės teises tik į žemės sklypus ar mišką, taigi negali būti
taiko­ma preten­duojantiems atstatyti nuosavybės teisę į gyvenamuosius namus.
Tai tiesiogiai išplau­kia iš Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992
m. gegužės 7 d. nutarimo Nr. I–2563 pavadinimo ir paskirties, nes būtent šiame
nutarime pirmą kartą įstatymų leidėjas numatė įvaikinimo fakto teismine tvarka
nustatymo galimybę. Be to, ir CPK 272 str. 2 d. 11 p. turinys bei konstrukcija
paneigia galimybę įrodinėti įvaikinimo faktą remiantis CPK 272 str. 2 d. 14 p. ,
t. y. kitais, negu numatyta šio straipsnio 11 punkte, tikslais. Remiantis
išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos
Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išli­kusį nekilnojamąjį
turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyti
įvaikiai turi teisę į nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atstatymą, mirus
buvusiam savininkui, tik tuo atveju, jei turto savininko jie buvo įvaikinti
pagal įvaikinimo metu galiojusius įstatymus, išskyrus atvejus, kada dėl
nuosavybės teisės į žemės sklypus ar mišką atstatymo kreipiasi įvaikiai, kurių
įvaikinimo faktas nustatytas teismine tvarka pagal CPK 272 straipsnio 2 dalies
11 punktą. Toks teisės aiškinimas dėl tų pačių motyvų liečia ir Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m.
liepos 1 d. , Nr. VIII–359) 2 straipsnyje numatytus įvaikius.
Pagal ieškovės faktinio įvaikinimo metu galiojusio
Lietuvos teritorijoje RTFSR Santuokos ir šeimos kodekso 59 str. įvaikinama buvo
globos ir rūpybos organo nutarimu, kuris turėjo būti įregistruotas civilinės
būklės aktų įrašų įstaigoje. Ieškovė byloje pati pripažįsta (b. l. 85), kad
tokiu būdu jos įvaikinimas įteisintas nebuvo. Vilniaus m. 2–ojo apylinkės
teismo 1995 m. birželio 1 d. sprendimu (b. l. 12) buvo nustatytas ne ieškovės
įvaikinimo įregistravimo faktas, bet jos įvaikinimo 1949 metais faktas. T-ėl
tokio juridinio fakto nustatymas sukeltų teisines pasekmes, jei ieškovė
pretenduotų į mirusiojo jos įtėvio S. V-o žemės sklypą ar mišką, tačiau
negali sukelti ir nesukelia teisinių pasekmių, siekiant atstatyti nuosavybės
teisę į įtėvio išlikusius gyvenamuosius namus. Kadangi ieškovė pagal įstatymą
neįeina į ratą asmenų, kuriems gali būti atstatyta nuosavybės teisė į S. V-o
valdytus gyve­namuosius namus, todėl jos teisės, sudarant ginčijamus namų
privatizavimo sandorius, negalėjo būti pažeistos. Ieškovė dėl nurodytų sandorių
nuginčijimo neturi reikala­vimo teisės, todėl bylą išnagrinėję teismai ieškinį
atmetė pagrįstai.
2. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Š-ių rajono apylinkės teismas 1998 m. birželio 15
d. sprendime vienu iš ieškinio netenkinimo motyvų nurodė aplinkybę, kad ieškovė
nebuvo pateikusi dokumentų, įrodančių jos teisę į nuosavybės atstatymą. Tačiau
tokia teismo išvada yra nepagrįsta, nes teismas neįvertino galiojančių norminių
aktų, nustatančių nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą patvirtinančių
dokumentų pateikimo termi­nus, reikalavimų. Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio
18 d. įstatymo Nr. I–1454 10 str. 1 d. nustatė, kad prašymus dėl nekilnojamojo
turto sugrąžinimo piliečiai patei­­­­kia iki 1991 m. gruodžio 31 dienos, o
pagal šio įstatymo 10 str. 5 d. Vyriausybė gali pratęsti nuosavybės teisę
patvirtinančių dokumentų pateikimo laiką. Ieškovė prašymą dėl nuosavybės teisių
atstatymo pateikė laiku. Vyriausybė 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 4
p. 5 papunktyje nustatė, kad nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai gali
būti pridedami kartu su prašymu arba pateikiami vėliau, o jų patei­kimo laiką
nustato ar pratęsia Vyriausybė atskiru nutarimu. Po to Vyriausybė atskirais
nutarimais nuosekliai pratęsdavo tokių dokumentų pateikimo terminus iki pat
1998 m. gruodžio 31 d. (1991 m. gruodžio 24 d. nutarimas Nr. 590, 1992 m. kovo
16 d. nutarimas Nr. 171, 1993 m. gruodžio 24 d. Nr. 964 ir t. t. ).
Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. I–1548  5 p. (V. Ž. 1991, Nr. 21, akto Nr. 549)
numatyta, kad tais atvejais, kai asmenys nuosavybės teisę įrodinėja teisme,
dokumentų pateikimo laikas yra vienas mėnuo nuo teismo sprendimo įsigaliojimo
dienos. Tą patį pakartoja ir Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr.
470 
4 p. 9 papunktyje. T-ėl pripažinti, kad ieškovė praleido nuosavybės teisę
patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus, ir tuo remiantis leisti
privatizuoti gyvenamuosius namus atsakovėms nebuvo galima. Tačiau ši aplinkybė
nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį, nes, kaip minėta, ieškovė iš viso negali
pretenduoti į ginčo gyvenamųjų namų nuosavybės teisių atstatymą. Įstatyminis
pagrindas atsakovėms parduoti gyvenamuosius namus buvo B-ų privatizavimo
įstatymo 2 str. 3 dalis bei 3 str. 1 d. 5 p. , nes gyvenamieji namai Mokyklos g.
12 ir 14, Pabradėje, savininkams grąžinti nebuvo ir dėl šių namų nebuvo paduota
prašymų asmenų, kurie turėtų teisę šį nekilnojamąjį turtą pagal specialųjį
įstatymą susigrąžinti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 368 str. 1 d. 1 p. ,

nutarė:

Š-ių rajono apylinkės teismo 1998 m. birželio 15 d.
sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 1998 m. lapkričio 5 d. nutartį palikti nepakeistus.

Teisėjų kolegijos pirmininkas                                                                                             A.
S-us

Teisėjai                                                                                                                             R.
Č-a
                                                                                        
A. D-a-


Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.68416 sekundės -