Paieška : Teismų praktika LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS NrLIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#1093: Svečiai
#1: Vartotojai
#5739: Registruoti vartotojai

# manostogas


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ
SKYRIAUS
TEISĖJŲ
KOLEGIJŲ NUTARTYS

1. 8. Dėl kreditorių
ieškinių ir finansinių reikalavimų

Nepriklausomai nuo to, ar kreditorius finansinius
reikalavimus pateikė tiesiogiai įmonės administratoriui, ar kreditoriaus
civilinis ieškinys buvo perduotas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui iš
baudžiamosios bylos, klausimą dėl kreditorinių reikalavimų pagrįstumo ir jų
dydžio sprendžia bankroto bylą nagri­nėjantis teismas, tvirtindamas kreditorių
finansinių reikalavimų sąrašą.

P-šėjas A. D-a-                                                             Civilinė byla Nr. 3K–3–219/1999 m.
Apeliacinės instancijos teismo
pranešėjas K. Gurinas

N U T A R T I S

1999 m. gegužės 31
d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų  kolegija, susi­dedanti iš
kolegijos
pirmininko S. G-aus,
teisėjų J. J-ės ir A. D-o,
viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo
civilinę bylą pagal trečiojo asmens K-o J-o J-iaus kasacinį skundą dėl
Vilniaus apygardos teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarties ir Lietuvos
apeliacinio teismo 1999 m. sausio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje dėl investicinės akcinės bendrovės „Investicinė Kauno holdingo
kompanija” pateiktų teismui tvirtinti fizinių asmenų – indėlininkų kreditorinių
reikalavimų sąrašų ir administratoriaus ginčijamų kreditorinių reikalavimų
dydžių.
Teisėjų kolegija

nustatė:

Investicinės akcinės bendrovės „Investicinė Kauno
holdingo kompanija” bankroto byloje kreditorinių reikalavimų sąrašai buvo
sudaryti pagal Lietuvos Res­publikos rajonus ir Vilniaus apygardos teismo
nutartimis išsiųsti apylinkių teismams, pavedant jiems supažindinti su šiais
sąrašais indėlininkus. Indėlininkai, kurių netenkino kreditorinių reikalavimų,
įtrauktų į sąrašą, dydis, padavė bankroto bylą nagrinėjančiam Vilniaus
apygardos teismui pareiškimus. Pagal paduotus pareiškimus administratorius,
patikslinęs kreditorinių reikalavimų sąrašus, juos pateikė teismui tvirtinti,
tačiau dėl dalies kreditorinių reikalavimų dydžių tarp kreditorių ir admi­nistratoriaus
yra kilęs ginčas.
Trečiasis asmuo K. J. J-ius prašė patvirtinti jam
kreditorinį reikalavimą 5435 Lt sumai, skaičiuojant palūkanas už 3000 Lt
paskolą po 60 proc. nuo 1995 m. sausio 3 d. iki 1996 m. gegužės 10 d. , nes iki
šios dienos IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija” vykdė ūkinę veiklą ir
turėjo pajamų.
Vilniaus apygardos teismas 1998 m. spalio 27 d. nutartimi
K. J. J-iaus prašymą skaičiuoti palūkanas iki 1996 m. gegužės 10 d. atmetė ir
konstatavo, kad pagal Lietu­­vos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 6 str. 6
d. 2 papunktį, iškėlus įmonei bankroto bylą, uždraudžiamas visų finansinių
prievolių, įskaitant palūkanas, mokėjimas. Kadangi įmonei bankroto byla iškelta
1995 m. liepos 21 d. , todėl pagal indėlių sutartis palūkanos kreditoriams,
taigi ir trečiajam asmeniui K. J. J-iui, turėtų būti skaičiuojamos iki 1995 m.
liepos 21 d. , nes išimčių įstatymas nenumato. Tačiau dėl skaičiavimo netikslumų
anksčiau administratoriaus nurodytą 3943 Lt K. J. J-iaus kreditorinio
reikalavimo sumą teismas padidino iki 3981 Lt ir tokio dydžio K. J. J-iaus
kreditorinį reikalavimą patvirtino. Vilniaus apygardos teismas 1998 m. spalio
27 d. nutartimi išsprendė taip pat ir kitų fizinių asmenų – indėlininkų kreditorinių
reika­lavimų dydžio patvirtinimo klausimą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, išnagri­nėjusi bylą pagal K. J. J-iaus ir L. P-io
atskiruosius skundus, 1999 m. sausio 11 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo
1998 m. spalio 27 d. nutartį paliko nepakeistą.
Trečiasis asmuo K. J. J-ius kasaciniu skundu prašo
Vilniaus apygardos teismo 1998 m. spalio 27 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio
teismo 1999 m. sausio 11 d. nutarties dalį dėl K-o J-o J-iaus
kreditorinio reikalavimo pakeisti ir padidinti kreditorinio reikalavimo dydį
iki 5435 Lt. Nurodo šiuos kasacinio skundo argumentus:
1) bylą išnagrinėjusieji teismai neteisingai apskaičiavo
kasatoriaus kreditorinio reikalavimo dydį nuo 1995 m. sausio 3 d. iki 1995 m. liepos
21 d. , t. y. iki bankroto bylos iškėlimo reikalavimo dydis turi būti ne 3981
Lt, bet 3987 Lt;
2) 1996 m. vasario 1 d. nutarimu baudžiamojoje byloje
kasatoriaus kreditoriniai reikalavimai buvo pripažinti 5269,47 Lt sumai,
pripažinus jį civiliniu ieškovu ir nukentėjusiuoju;
3) teismai neįvertino aplinkybės, kad IAB „Investicinė
Kauno holdingo kompanija” valdyba savo įgaliojimus vykdė iki 1996 m. gegužės 11
d. , kuomet Kauno apygardos teismas nutartimi paskyrė bankrutuojančiai įmonei
administra­­torę A. S-i-ę; iki to laiko buvusios įmonės valdyba
sudarinėjo sandorius, taip pat operavo ir kasatoriaus pinigais, todėl palūkanos
turi būti skaičiuojamos iki 1996 m. gegužės 10 d. , ir bendra reikalavimo suma
sudaro 5435 Lt;
4) teismai neįvertino Įmonių bankroto įstatymo 5 str. 3
d. , pagal kurią, nustačius tyčinį įmonės bankrotą, kreditoriai, kuriems skolų
grąžinimo terminai dar nesuėjo, turi teisę reikalauti grąžinti skolas nuo
teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Įmonės bankrotas tyčiniu pripažintas Vilniaus
apygardos teismo 1998 m. vasario 27 d. sprendimu, įsiteisėjusiu 1998 m. kovo 14
d. , todėl kasatoriaus kreditoriniai reika­lavimai turėtų būti tikslinami netgi
iki 1998 m. kovo 14 d. , tačiau kasatorius savo valia apsiribojo palūkanų
reikalavimu tik iki 1996 m. gegužės 10 d. ;
5) kitiems kreditoriams, kurie kreipėsi į kitus teismus,
bet ne į bankroto bylą iškėlusį teismą, teismų sprendimuose palūkanos buvo
skaičiuojamos bei įskaitomos į kreditorinius reikalavimus taip pat ir po
bankroto bylos iškėlimo; taip pažeidžiamas asmenų lygybės prieš įstatymą
principas.
Atsiliepime į kasacinį skundą IAB „Investicinė Kauno
holdingo kompanija” administratorius prašo kasacinį skundą atmesti, o teismų
priimtas nutartis palikti galioti. Jis nurodo, kad visiems indėlininkams
palūkanas skaičiavo pagal tą pačią metodiką – remiantis Lietuvos banko valdybos
1993 m. rugsėjo 21 d. nutarimu patvirtintomis Gyventojų indėlių operacijų
Lietuvos Respublikos bankuose taisyk­lėmis ir imant kaip pagrindą 365 dienas
metuose. K. J. J-iaus kreditorinis reikalavimas, būtent 3981 Lt sumai, buvo
patvirtintas dar Kauno apygardos teismo 1996 m. spalio 7 d. nutartimi, kuri
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1997 m. rugsėjo 22 d. nutartimi panaikinta ne dėl
kreditorinio reikalavimo tikslumo, bet dėl neįvertinto dalinio indėlio
grąžinimo. Be to, kasatorius netinkamai interpretuoja Įmonių bankroto įstatymo
6 str. 6 d. dėl įmonės valdymo organų įgaliojimų, nes įsiteisėjusioje 1998 m.
lapkričio 11 d. Vilniaus apygardos teismo nutartyje yra įvertinta neteisėta
įmonės direktorės J. B-ės bei įmonės valdybos veikla po 1995 m. liepos 21
d. , t. y. po bankroto bylos iškėlimo dienos.
Teisėjų kolegija

konstatuoja:

Visi kasaciniame skunde išdėstyti argumentai yra susiję
su teisės normų taikymu, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl kiekvieno iš
nurodytų argumentų.
1. Palūkanų už kreditorių indėlius dydžio aritmetinio
skaičiavimo klausimas teisės normų taikymo atžvilgiu yra aktualus tuo požiūriu,
kad, skaičiuojant palūkanas už indėlius visiems atsakovo kreditoriams, turi
būti laikomasi vienodos metodikos. Tik tokiu atveju bus užtikrintas visų
kreditorių lygiateisiškumas bei vienodas jų teisėtų interesų gynimas. Teismas,
patikslindamas trečiojo asmens K. J. J-iaus kreditorinį reikalavimą ir jį
padidindamas nuo 3943 Lt iki 3981 Lt (bet ne iki 3987 Lt), pagrįstai vadovavosi
Lietuvos banko valdybos 1993 m. rugsėjo 21 d. nutarimu (protokolo Nr. 31)
patvirtintų Gyventojų indėlių operacijų Lietuvos Respublikos bankuose taisyklių
1 priede nustatyta palūkanų skaičiavimo bendra metodika (išskyrus tai, kad
skaičiuojant buvo laikomasi 365 dienų skaičiaus metuose, o metodikoje skaičiuo­jama
360 dienų metuose).
2. Pagal Įmonių bankroto įstatymo (1992 m. rugsėjo 15 d.
įstatymas Nr. I–2880) 9 str. 1 d. teismui iškėlus įmonės bankroto bylą,
kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį nuo bylos iškėlimo
dienos pareikšti administratoriui savo finansinius reikalavimus. Šio straipsnio
3 dalis (1996 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. I–1632) numatė, kad bankroto bylą
nagrinėjančiam teismui perduodami kreditorių civiliniai ieškiniai, pareikšti
Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Įmonės administratorius
įpareigotas sudaryti kreditorių reikalavimų sąrašą, pateikti jį tvirtinti
teismui, taip pat ginčyti nepagrįstus kreditorių reikalavimus (Įmonių bankroto
įstaty­mo 7 str. 3 d. 4 p. ). Administratorius, pateikdamas teismui tvirtinti
kreditorių reikalavimų sąrašą, turi informuoti teismą apie tai, kurių
kreditorių, kokius reika­lavimus ir kokiu pagrindu jis laiko nepagrįstais. Sprendimą
dėl tokių reikalavimų įtraukimo į sąrašą ir dėl kreditorinių reikalavimų dydžio
turi padaryti teismas, tvir­tindamas nutartimi pateiktą sąrašą. Tokiu
būdu, nepriklausomai nuo to, ar kreditorius finansinius reikalavimus pateikė
tiesiogiai įmonės administratoriui, ar kreditoriaus civilinis ieškinys buvo
perduotas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui iš baudžia­mosios bylos,
klausimą dėl kreditorinių reikalavimų pagrįstumo ir jų dydžio sprendžia
bankroto bylą nagrinėjantis teismas, tvirtindamas kreditorių finansinių
reikalavimų sąrašą. T-ėl nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad kreditoriniai
reikalavimai jau buvo pripažinti baudžiamojoje byloje, pripažinus jį
atitinkamos sumos civiliniu ieškovu. Kita vertus, pripažinimas civiliniu
ieškovu parengtiniame tardyme taip pat nereiškia ieškinio pagrįstumo, nes
ieškinio pagrįstumo ir dydžio klausimą baudžiamojo proceso tvarka taip pat
sprendžia teismas, priimdamas nuosprendį.
3. Įmonių bankroto įstatymo (1992 m. rugsėjo 15 d. , Nr.
I–2880 redakcija) 6 str. 7 d. nustatė, kad, teismui iškėlus įmonės bankroto
bylą, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, be to, uždraudžiamas visų
finansinių prievolių, įskaitant palūkanas ir mokesčius, mokėjimas. Tai yra
imperatyvios įstatymo nuostatos, kurios reiškia, kad nuo bankroto bylos įmonei
iškėlimo dienos buvusių įmonės valdymo organų veiksmai yra neteisėti, atlikti
viršijant jiems suteiktus įgaliojimus, todėl negali sukelti teisinių pasekmių.
Kita vertus, palūkanų už indėlius skaičiavimo terminas įstatyme siejamas ne su
įmonės valdymo organų teisėta ar neteisėta veikla po bankroto bylos iškėlimo,
bet su pačiu bankroto bylos iškėlimo įmonei faktu. Kad palūkanos skaičiuojamos
tik iki bankroto bylos įmonei iškėlimo dienos, taip pat yra nurodęs Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senatas 1997 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 19, kuriuo
buvo aprobuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 1997 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje dėl bankroto bylos
iškėlimo UAB „WDB”. T-ėl teismų išvada K. J. J-iui skaičiuoti delspinigius iki
1995 m. liepos 21 d. , t. y. iki bankroto bylos iškėlimo įmonei, yra teisėta ir
pagrįsta, nes minėtos teisės normos jokių išimčių nenumato.
4. Įmonių bankroto įstatymo 5 str. 3 d. numato, kad
nustačius tyčinį įmonės bankrotą, kreditoriai, kuriems skolų grąžinimo terminai
dar nesuėjo, turi teisę reikalauti grąžinti skolas nuo teismo sprendimo
įsiteisėjimo dienos. Taigi ši teisės norma, kuria savo argumentus grindžia
kasatorius, iš viso nereglamentuoja klausi­mų, susijusių su palūkanų už
indėlius skaičiavimo terminais įmonės bankroto atveju.
Prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir per nustatytą
terminą pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 176 str. 1 d. ). Taigi jei
prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai pagal bendrą taisyklę iš
skolininko galima reikalauti prievolę įvykdyti tik tada, kai prievolės įvykdymo
terminas yra pasibaigęs. Įmonių bankroto įstatymo 5 str. 3 d. iš šios taisyklės
numato išimtį, kad tyčinio įmonės bankroto atveju reikalauti grąžin­­-ti skolas
kreditorius įgyja teisę, nors prievolės įvykdymo terminas dar nėra pasibaigęs.
5. Pagal CPK 396 str. 8 p. teismo antstolis privalo
sustabdyti vykdomąją bylą, kai skolininkui iškeliama bankroto byla. Šiuo atveju
vykdomasis dokumentas persiunčiamas teismui, iškėlusiam bankroto bylą.
Įsiteisėjęs teismo sprendimas, kurio pagrindu išduotas vykdomasis raštas, yra
privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, taigi ir bankroto bylą
nagrinėjančiam teismui; revizuoti kitų teismų sprendimus, kuriais išspręsti
kreditorių turtiniai reikalavimai, bankroto bylą nagri­nėjantis teismas neturi
teisės (CPK 14 str. ); teismų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti
patikrintas bendra civilinio proceso normų nustatyta tvarka. Teismas privalo
spręsti bylas, taigi ir bankroto bylą nagrinėjantis teismas turi spręsti
kreditorių reikalavimų pagrįstumo klausimus tik remiantis Lietuvos
Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais bei kitais galiojančiais teisės
aktais (CPK 11 str. ). Taigi įsta­tymas nenumato galimybės teismui sprendžiant
civilinius ginčus remtis kitose bylose teismų priimtais sprendimais. Teismo
sprendimas vienoje byloje gali turėti prejudicinės reikšmės nagrinėjant kitas
civilines bylas tik tais atvejais, kai bylose dalyvauja tie patys asmenys (CPK
61 str. ). T-ėl kasatoriaus argumentas, kad teismas pažeidė asmenų
lygiateisiškumo principą, yra nepagrįstas.
Kadangi žemesniųjų teismų nutartys, kuriose išspręstas
kasatoriaus K. J. J-iaus kreditorinio reikalavimo dydžio klausimas, yra teisėtos
ir pagrįstos, jos paliekamos galioti, o kasacinis skundas netenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 368 str. 1 d. 1 p. ,

nutarė:

Vilniaus apygardos teismo 1998 m. spalio 27 d. nutartį ir
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m.
sausio 11 d. nutartį palikti nepakeistas.

Teisėjų kolegijos pirmininkas                                                                                             S.
G-us

Teisėjai                                                                                                                             J.
J-ė
                                                                            
A. D-a-


Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.5171 sekundės -