Paieška : Teismų praktika LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS NrLIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#5300: Svečiai
#0: Vartotojai
#5715: Registruoti vartotojai


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ
SKYRIAUS
TEISĖJŲ
KOLEGIJŲ NUTARTYS

1. 9. Dėl susitarimų
privatizuoti butus ginčijimo

Tais atvejais, kai ieškovas ginčija susitarimą
privatizuoti butą, numatytą 1991 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos butų
privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje, motyvuodamas savo suklydimu dėl to, kas
taps privatizuoto buto savininku, ir teigia, kad jis taip pat ketino tapti buto
bendrasavininkiu, susitari­­mas privatizuoti butą ir buto pirkimo–pardavimo
sutartis gali būti pripažinti negaliojan­čiais tik iš dalies, o abišalė
restitucija netaikoma.

P-šėjas V. M-a-                                                           Civilinė byla Nr. 3K–3–206/1999 m.
Apeliacinės instancijos teismo
pranešėja V. G-ė

N U T A R T I S

1999 m. gegužės 31
d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų
kolegijos pirmininko A. M-io,
teisėjų V. M-o ir J. Š-o,
viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo
civilinę bylą pagal atsakovų – R-os S-ės ir Kauno miesto valdybos
kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 1998 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės
E-os J-ės ieškinį atsakovams – K-iui Ryšiui, R-ai S-ei
ir Kauno miesto valdybai dėl susi­tarimo privatizuoti butą ir dovanojimo
sutarties pripažinimo negaliojančiais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija

nustatė:

Ieškovė E. J-ė 1996 m. spalio 16 d. kreipėsi su
ieškiniu dėl nuosa­vybės teisės į dalį buto pripažinimo ir dovanojimo sutarties
pripažinimo nega­liojančia. Ieškininiame pareiškime ieškovė nurodė, kad ji ir
atsakovai – ieškovės brolis K. R- ir jo dukra R. S-ė buvo buto,
esančio Kaune, Partizanų g. 164–17, nuomininkai. 1992 m. jie visi trys susitarė
privatizuoti butą K. R- vardu. Pagal 1992 m. birželio 25 d. sutartį šios
patalpos buvo privatizuotos K. R- vardu. Privatizuojant butą ieškovė ir
K. R- už jį sumokėjo lygiomis dalimis. T-ėl ieško­vė mano, kad ji įgijo
nuosavybės teisę į pusę privatizuoto buto. Atsakovas K. R- 1996 m. liepos 25
d. sutartimi butą, be ieškovės sutikimo, padovanojo atsakovei R. S-ei.
Ieškovė, remdamasi Lietuvos CK 142 ir 1421 straipsniais, prašė pripa­žinti
jai nuosavybės teisę į 1/2 dalį ginčo buto ir iš dalies panaikinti 1996 m.
liepos 25 d. buto dovanojimo sutartį.
Po civilinės bylos iškėlimo ieškovė savo ieškininius
reikalavimus keitė ir tikslino: 1997 m. sausio 7 d. papildomu ieškininiu
pareiškimu ieškovė prašė pakeisti buto pirkimo–pardavimo sutartį, pripažįstant,
kad pagal šią sutartį ji yra nusipirkusi 1/2 dalį ginčo buto (b. l. 29); 1997 m.
birželio 5 d. papildomu ieškininiu pareiškimu prašė pripažinti negaliojančia
1992 m. birželio 25 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį (b. l. 48–49); 1997 m.
rugsėjo 8 d. papildomu ieškininiu pareiškimu ieškovė prašė pripažinti iš dalies
negaliojančiu 1991 m. gruodžio 16 d. susitarimą dėl buto priva­tizavimo,
sudarytą tarp ieškovės, K. R- ir R. S-ės, kartu pripažįstant, kad
ieškovė ir K. R- susitarė privatizuoti butą lygiomis dalimis, t. y. po 1/2
dalį (b. l. 82–83); 1998 m. gegužės 15 d. papildomu ieškininiu pareiškimu prašė
pripažinti negaliojančiais 1991 m. gruodžio 16 d. susitarimą privatizuoti butą,
1992 m. birželio 25 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį ir 1996 m. liepos 25 d.
buto dovanojimo sutartį, nes pasirašydama susitarimą privatizuoti butą ji
suklydo – manė, kad taps buto bendra­­-savininke, ir nesuprato, kad vieninteliu
buto savininku taps K. R- (b. l. 156–157).
Kauno miesto apylinkės teismas 1998 m. rugsėjo 9 d.
sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Teismas nurodė byloje nesant pateiktų
įrodymų, kad susitarimą privatizuoti butą ieškovė sudarė prieš savo valią ar
verčiama atsakovo, ar jo suklaidinta; fakto, kad buvo susitarta dėl dalinės
nuosavybės sukūrimo, ieškovė neįrodė; dalies ieškovės lėšų panaudojimas butui
privatizuoti ieškovei nuosavybės teisės į butą nesukūrė; be to, ieškovė
praleido ieškininės senaties terminą ir nepa­teikė įrodymų, dėl kokių svarbių
priežasčių šis terminas buvo praleistas, o atsakovas prašė taikyti ieškininės
senaties terminą (b. l. 178–179).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija 1999 m. gruodžio 21 d. sprendimu patenkino ieškovės apeliacinį skundą,
panaikino Kauno apylinkės teismo 1998 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir ieškinį
patenkino. Sprendime teisėjų kolegija nurodė faktines bylos aplinkybes ir
įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovė, pasirašydama susitarimą privatizuoti
butą K. R- vardu, suklydo (CK 56 str. ); šis susitarimas neatitinka sandoriams
keliamų reikalavimų, nes jame nėra tiksliai nurodyta, kas taps buto savininku
ar bendrasavininkiais. T-ėl šis susitarimas, kaip neatitinkantis įstatymo reikalavimų,
negalioja; pripažinus negaliojančiu susitarimą privatizuoti butą,
negaliojančiomis pripažintinos ir buto pirkimo–pardavimo bei buto dovanojimo
sutartys. Teismas taip pat pritaikė restituciją ir įpareigojo atsakovą – Kauno
miesto valdybą grąžinti K. Ryšiui 12 382 Lt – valstybinėmis vienkartinėmis
išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis sumokėtą butą kainą, išreikštą litais
(b. l. 205–207). Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
1999 m. sausio 5 d. nutartimi ištaisė sprendimo aritmetinę klaidą ir nurodė,
kad iš atsakovų priteistina 740 Lt žyminio mokesčio (b. l. 208).
Kasaciniais skundais atsakovai – R. S-ė ir Kauno
m. valdyba prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 1998 m. gruodžio 21 d. sprendimą bei 1999 m. sausio 5 d. nutartį
panaikinti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 1998 m. rugsėjo 9 d.
sprendimą.
Kauno m. valdyba savo kasaciniame skunde nurodo, kad
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija neteisingai apskaičiavo
valstybinių išmokų ir lito santykį. Teismas turėjo priteisti iš Kauno m.
valdybos tik 17,20 Lt, nes Vyriausybė nenumato, kad vieno investicinio čekio
vertė lygi 1 litui. T-ėl reikėjo taikyti santykį, kad vienas litas lygus 100
investicinių čekių. Be to, teismas nepagrįstai išieškojo iš Kauno m. valdybos
žyminį mokestį, nes ji pagal CPK 102 straipsnio
21 punktą nuo žyminio mokesčio atleista. Apygardos teismas nenurodė, kokiu
pagrindu priteisia iš Kauno m. valdybos žyminį mokestį. Kasatoriaus nuomone,
apy­gardos teismas taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
1997 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 5 patvirtintų nuostatų, nustatančių teismo
sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką.
R. S-ė kasacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
1) teismas viršijo ieškovės reikalavimus, nes ieškovė
teigė buvusi suklaidinta, o teismas konstatavo ją pačią suklydus. Byloje nėra
įrodymų, kad atsakovai ieškovę suklaidino;
2) ieškovė nereikalavo pripažinti susitarimo
negaliojančiu CK 40 straipsnio pagrindu. Teismas, vertindamas susitarimą,
neatkreipė dėmesio, kad to susitarimo šalimi buvo ne tik ieškovė ir K. R-,
bet ir kasatorė;
3) teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovė sumokėjo
dalį buto kainos. Iš tikrųjų pinigus ji skolino K. Ryšiui, o ne mokėjo už
perkamą butą;
4) teismas sprendimą grindžia spėliojimais;
5) ieškovė, ne vieną kartą keisdama savo ieškininius
reikalavimus, tokiais savo veiksmais patvirtino, kad ji susitarimo sudarymo
metu suvokė, jog butas privatizuojamas tik K. R- vardu, ir ji neįgyja
nuosavybės teisės į jį;
6) teismas neteisingai išsprendė žyminio mokesčio,
investicinių čekių ir lito santykio klausimus.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė E. J-ė
paaiškino, kad savo ieškininiame pareiškime nurodžiusi CK 56 straipsnį, kaip
savo ieškinio pagrindą. T-ėl teismas neviršijo ieškininių reikalavimų ribų.
Ieškovės nuomone, apygardos teismas pagrįstai pripažino ją suklydus. Ieškininės
senaties termino ji nėra praleidusi. Žyminis mokestis iš Kauno m. valdybos
priteistas pagrįstai, nes valdyba gynė ne savo, o atsakovų teises. Be to,
ieškovės nuomone, valdybos kasaciniame skunde nenurodyti konkretūs kasacijos
pagrindai, t. y. kokios teisės normos yra pažeistos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija

konstatuoja:

Lietuvos CPK 358 straipsnio 1 dalis nustato, kad
kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina
apskųstus sprendimus ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Taigi kasacinis
teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus. T-ėl teisėjų kolegija
analizuoja tik tuos kasacinių skundų argumentus, kuriais yra keliama teisės
taikymo ir aiškinimo problema.
R. S-ės kasaciniame skunde keliami du teisės
taikymo ir aiškinimo klausimai. Pirma, ar Kauno miesto apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija teisingai taikė teisės normas,
reguliuojančias sandorių negaliojimą. Antra, ar Kauno miesto apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija teisingai pritaikė teisės normas,
reguliuojančias žyminio mokesčio ir restitucijos klausimus. Šį teisinį
argumentą savo kasaciniame skunde nurodo ir Kauno miesto valdyba.
Kiti kasacinio skundo argumentai yra fakto klausimai, todėl teisėjų kolegija
dėl jų nepasisako.
Atsakant į klausimą, ar teisingai buvo taikytos ir
aiškintos teisės normos, reguliuojančios sandorių negaliojimą, būtina
atsižvelgti į susitarimo privatizuoti butą specifiką ir gyvenamųjų patalpų
privatizavimo tikslus. 1991 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos butų
privatizavimo įstatymas nustatė valstybinio ir visuomeninio butų fondo
privatizavimo sąlygas ir tvarką. B-ų privatizavimas buvo sudėtinė priva­tizavimo
proceso dalis. Privatizavimo apskritai ir butų privatizavimo konkrečiai tikslas
– transformuoti nuosavybės teisę iš viešo asmens – valstybės – privatiems
asmenims. Privatizavimas yra vienas iš būdų, kuriuo siekiama iš vienos
ekonominės sistemos pereiti į kitą ekonominę sistemą – rinkos ekonomiką.
Privatizavimu taip pat užtikrinamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 46
straipsniuose įtvirtintas privačios nuosavybės prioritetas prieš kitas
nuosavybės teisės rūšis.
Privatizuojant butus pagal B-ų privatizavimo įstatymą
susiklostydavo dviejų rūšių santykiai. Pirma, santykiai tarp privatizuojamo
buto nuomininko ir jo šeimos narių, kurie pagal B-ų privatizavimo įstatymo 5
straipsnį turėjo susitarti, kieno vardu bus privatizuojamas butas ir kas taps
privatizuoto buto savininku. Antra, susiklos­tydavo santykiai tarp asmens
(asmenų), privatizuojančių butą, iš vienos pusės ir savivaldybių ar kitų
subjektų, numatytų B-ų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje, iš kitos pusės.
Tai reiškia, kad privatizavimo procese būdavo sudaromi du sandoriai. Pirma,
būdavo sudaromas sandoris tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos
narių dėl to, kas taps privatizuoto buto savininku. Antra, asmuo ar asmenys,
nurodyti šiame susitarime, sudarydavo buto pirkimo–pardavimo sutartį. Pagal
B-ų priva­tizavimo įstatymo 5 straipsnį susitarimo tarp privatizuojamo buto
nuomininko ir jo šeimos narių sudarymas buvo būtina buto pirkimo–pardavimo
sutarties sudarymo sąlyga. Taigi buto pirkimo–pardavimo sutartis negalėjo būti
sudaryta, jeigu toks susitarimas nebūdavo pasiekiamas. Susitarimą, numatytą
B-ų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje, pripažinus apskritai negaliojančiu,
išnyktų buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo būtinoji sąlyga. Tokiu atveju
tektų pripažinti negaliojančiu ir privatizavimo sandorį – buto
pirkimo–pardavimo sutartį. Tačiau buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimas
negaliojančia reikštų reprivatizavimą, t. y. privačios nuosavybės transformavimą
į viešąją nuosavybę. Reprivatizavimas prieštarautų ne tik B-ų privatizavimo
įstatymo tikslams, bet ir neatitiktų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir
46 straipsniuose įtvirtinto privačios nuosavybės teisės prioriteto principo.
Tuo pačiu būtų pažeidžiamas civilinių santykių stabilumas, trikdoma nekilnojamo
turto rinka. T-ėl buto pirkimo–pardavimo sutartis gali būti pripažinta
negaliojančia tik tuo atveju, jeigu įrodoma, kad pirkėjas apskritai neketino
privatizuoti buto arba buvo padaryti imperatyvių teisės normų, reguliuojančių
butų privatizavimą, pažeidimai.
Kaip minėta, susitarimas, numatytas B-ų privatizavimo
įstatymo 5 straipsnyje, yra sandoris, kuris gali būti ginčijamas bendrais
sandorių negaliojimo pagrindais. Ieškovė E. J-ė susitarimą ginčija
teigdama, kad ji suklydo dėl to, kas taps privatizuojamo buto savininku: ji
manė pati tapsianti buto bendrasavininke kartu su atsakovu K. Ryšiu. Taigi
ieškovė neginčija susitarimo apskritai, o ginčija tik jo turinį. Tokie ieškovės
veiksmai patvirtina, kad ji ketino privatizuoti ginčo butą, tačiau kitokiomis
sąlygomis. Esant tokioms aplinkybėms, susitarimą privatizuoti butą pripažinti
apskritai negaliojančiu nėra pagrindo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas
1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 9 4 punkte nurodė, kad susitarimas pirkti
butą gali būti pripažintas iš dalies negaliojančiu. Tokia nuostata atitinka
Lietuvos civilinio kodekso 60 straipsnio nuostatą, kad gali būti pripažinta
negaliojančia tik dalis sandorio.
Bylose dėl susitarimo privatizuoti butą pripažinimo
negaliojančiu, kuomet reikalavimas susitarimą pripažinti negaliojančiu
motyvuojamas šį susitarimą suda­riusio asmens suklydimu dėl to, kas taps
privatizuoto buto savininku, būtina atkreipti dėmesį, kad pastaroji aplinkybė,
t. y. aplinkybė, kas taps buto savininku, yra esminė tokio susitarimo sąlyga.
T-ėl suklydimas dėl šios aplinkybės turi esminę reikšmę. Sprendžiant klausimą,
ar asmuo tikrai dėl šios sąlygos suklydo, atsižvelgtina ne tik į konkretaus
susitarimo turinį, bet ir jo sudarymo aplinkybes (ar susitarimą tvirtino
notaras, ar kitas asmuo ir pan. ), asmens, sudariusio susitarimą, amžių, kitas
svarbias bylai aplinkybes. Pagal Lietuvos civilinio kodekso 56 straipsnio
prasmę šalies suklydimas gali būti sąlygotas tiek jo paties neteisingo
aplinkybių suvokimo, tiek ir kitos šalies veiksmų. T-ėl Kauno miesto apylinkės
teismo argumentai, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog susitarimą
privatizuoti butą ieškovė sudarė prieš savo valią ar verčiama atsakovo, ar jo
suklaidinta, yra nepakankami išvadai apie ieškovės suklydimo nebuvimą daryti.
Tokie įrodymai galėtų liudyti buvus apgaulę ar grasinimą (CK 57 str. ). Tačiau
ieškovė teigia suklydusi pati, o ne buvusi priversta sudaryti ginčijamą
susitarimą. Iš kitos pusės, grasinimo ar apgaulės nebuvimas dar nereiškia, kad
suklydimo, kaipo tokio, visai nebuvo, nes šalis gali suklysti ir nesant kitos
šalies klaidinančių veiksmų ar neveikimo.
Kai susitarimas privatizuoti butą nėra ginčijamas visiškai,
o tik keliamas klausimas dėl to, kas turėjo tapti privatizuoto buto savininkais
ar savininku, pripažinti visiškai negaliojančiu privatizavimo sandorį taip pat
nėra pagrindo. Tokiais atvejais privatizavimo sandorio galiojimo ar negaliojimo
klausimas apskritai nėra keliamas, o kalbama tik apie buto pirkimo–pardavimo
sutarties vienos iš šalių – pirkėjo – subjektinę sudėtį: aiškinamasi, ar
atsižvelgiant į susitarimo šalių tikruosius ketinimus pirkėjas yra vienas ar
daugiau asmenų. Taigi ir buto pirkimo– pardavimo sutartis turi būti
pripažįstama ne visiškai negaliojančia, o tik iš dalies negaliojančia (CK 60
str. ). Tokią išvadą taip pat patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 9  4
punktas, kuriame numatyta, kad, pripažinus susita­rimą pirkti butą iš dalies
negaliojančiu, buto pirkimo–pardavimo sutartis taip pat pripažįstama iš dalies
negaliojančia. Pripažinus buto pirkimo– pardavimo sutartį negaliojančia tik iš
dalies, abišalei restitucijai, t. y. reprivatizavimui, taikyti teisinio pagrindo
nėra.
Asmenys, įrodę, kad sudarydami susitarimą privatizuoti
butą jie suklydo dėl to, kas taps buto savininku, turi teisę reikalauti, kad
jiems būtų pripažinta nuosavybės teisė į dalį privatizuoto buto. Nustatant
tokiems asmenims nuosavybės teisės dalį į privatizuotą butą, reikia atsižvelgti
į buto naudojimo iki privatizavimo tvarką, taip pat į jų įdėtas lėšas
privatizuojant butą bei kitas svarbias bylai aplinkybes.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, remda­masi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad tais
atvejais, kai ieškovas ginčija susitarimą privatizuoti butą, numatytą 1991 m.
gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje,
motyvuodamas savo suklydimu dėl to, kas taps privatizuoto buto savininku, ir
teigia, kad jis taip pat ketino tapti buto bendra­savininkiu, susitarimas
privatizuoti butą ir buto pirkimo–pardavimo sutartis gali būti pripažinti
negaliojančiais tik iš dalies, o abišalė restitucija netaikoma.
Kasatorių argumentas dėl žyminio mokesčio yra pagrįstas.
Pagal Lietuvos CPK 102 straipsnio 1 dalies 21 punktą savivaldybių tarybos ir jų
padaliniai yra atleisti nuo žyminio mokesčio bylose, kuriose jie gina
savivaldybių interesus. Nagrinėja­­moje byloje Kauno miesto valdyba buvo
patraukta atsakove, taigi ji gina savo, kaip atsakovės, o plačiąja prasme – ir
savivaldybės interesus. T-ėl pagal Lietuvos CPK 102 straipsnio 1 dalies 21
punktą Kauno miesto valdyba yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo.
Kauno miesto apylinkės teismas ir Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija neteisingai aiškino ir taikė Civilinio
kodekso 47 ir 60 straipsnius ir B-ų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį,
nukrypo nuo Lietuvos Aukš­čiausiojo Teismo formuojamo vienodo teisės taikymo ir
aiškinimo (CPK 3542 str. 2 d. ). Kadangi ieškovė nenurodo jokių butų
privatizavimą reguliavusių teisės aktų pažeidimų, kuriuos būtų padariusi Kauno
miesto valdyba, ir nekelia klausimo dėl privatizavimo sandorio negaliojimo
apskritai, svarstytinas klausimas, ar Kauno miesto valdyba šioje byloje yra
tinkamas atsakovas. Teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, taip pat turi
pareikalauti, kad ieškovė tiksliai suformuluotų savo ieškinio dalyką (CPK 146
str. 2 d. 7 p. ).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, remda­masi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos
CPK 368 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

nutarė:

1. Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. rugsėjo 9 d.
sprendimą bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
1998 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo
Kauno miesto apylinkės teismui naujos sudėties.
2. Pasiūlyti paskelbti nutartį Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo biuletenyje.

Teisėjų kolegijos pirmininkas                                                                                 A.
M-is

Teisėjai                                                                                                                 V.
M-a-
                                                                            
J. Š-a-

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.61346 sekundės -