|
|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 9. Dėl susitarimų privatizuoti butus ginčijimo Tais atvejais, kai ieškovas ginčija susitarimą privatizuoti butą, numatytą 1991 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje, motyvuodamas savo suklydimu dėl to, kas taps privatizuoto buto savininku, ir teigia, kad jis taip pat ketino tapti buto bendrasavininkiu, susitarimas privatizuoti butą ir buto pirkimo–pardavimo sutartis gali būti pripažinti negaliojančiais tik iš dalies, o abišalė restitucija netaikoma. P-šėjas V. M-a- Civilinė byla Nr. 3K–3–206/1999 m. Apeliacinės instancijos teismo pranešėja V. G-ė N U T A R T I S 1999 m. gegužės 31 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko A. M-io, teisėjų V. M-o ir J. Š-o, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų – R-os S-ės ir Kauno miesto valdybos kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E-os J-ės ieškinį atsakovams – K-iui Ryšiui, R-ai S-ei ir Kauno miesto valdybai dėl susitarimo privatizuoti butą ir dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nustatė: Ieškovė E. J-ė 1996 m. spalio 16 d. kreipėsi su ieškiniu dėl nuosavybės teisės į dalį buto pripažinimo ir dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškininiame pareiškime ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovai – ieškovės brolis K. R- ir jo dukra R. S-ė buvo buto, esančio Kaune, Partizanų g. 164–17, nuomininkai. 1992 m. jie visi trys susitarė privatizuoti butą K. R- vardu. Pagal 1992 m. birželio 25 d. sutartį šios patalpos buvo privatizuotos K. R- vardu. Privatizuojant butą ieškovė ir K. R- už jį sumokėjo lygiomis dalimis. T-ėl ieškovė mano, kad ji įgijo nuosavybės teisę į pusę privatizuoto buto. Atsakovas K. R- 1996 m. liepos 25 d. sutartimi butą, be ieškovės sutikimo, padovanojo atsakovei R. S-ei. Ieškovė, remdamasi Lietuvos CK 142 ir 1421 straipsniais, prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į 1/2 dalį ginčo buto ir iš dalies panaikinti 1996 m. liepos 25 d. buto dovanojimo sutartį. Po civilinės bylos iškėlimo ieškovė savo ieškininius reikalavimus keitė ir tikslino: 1997 m. sausio 7 d. papildomu ieškininiu pareiškimu ieškovė prašė pakeisti buto pirkimo–pardavimo sutartį, pripažįstant, kad pagal šią sutartį ji yra nusipirkusi 1/2 dalį ginčo buto (b. l. 29); 1997 m. birželio 5 d. papildomu ieškininiu pareiškimu prašė pripažinti negaliojančia 1992 m. birželio 25 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį (b. l. 48–49); 1997 m. rugsėjo 8 d. papildomu ieškininiu pareiškimu ieškovė prašė pripažinti iš dalies negaliojančiu 1991 m. gruodžio 16 d. susitarimą dėl buto privatizavimo, sudarytą tarp ieškovės, K. R- ir R. S-ės, kartu pripažįstant, kad ieškovė ir K. R- susitarė privatizuoti butą lygiomis dalimis, t. y. po 1/2 dalį (b. l. 82–83); 1998 m. gegužės 15 d. papildomu ieškininiu pareiškimu prašė pripažinti negaliojančiais 1991 m. gruodžio 16 d. susitarimą privatizuoti butą, 1992 m. birželio 25 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį ir 1996 m. liepos 25 d. buto dovanojimo sutartį, nes pasirašydama susitarimą privatizuoti butą ji suklydo – manė, kad taps buto bendra-savininke, ir nesuprato, kad vieninteliu buto savininku taps K. R- (b. l. 156–157). Kauno miesto apylinkės teismas 1998 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Teismas nurodė byloje nesant pateiktų įrodymų, kad susitarimą privatizuoti butą ieškovė sudarė prieš savo valią ar verčiama atsakovo, ar jo suklaidinta; fakto, kad buvo susitarta dėl dalinės nuosavybės sukūrimo, ieškovė neįrodė; dalies ieškovės lėšų panaudojimas butui privatizuoti ieškovei nuosavybės teisės į butą nesukūrė; be to, ieškovė praleido ieškininės senaties terminą ir nepateikė įrodymų, dėl kokių svarbių priežasčių šis terminas buvo praleistas, o atsakovas prašė taikyti ieškininės senaties terminą (b. l. 178–179). Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. gruodžio 21 d. sprendimu patenkino ieškovės apeliacinį skundą, panaikino Kauno apylinkės teismo 1998 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir ieškinį patenkino. Sprendime teisėjų kolegija nurodė faktines bylos aplinkybes ir įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovė, pasirašydama susitarimą privatizuoti butą K. R- vardu, suklydo (CK 56 str. ); šis susitarimas neatitinka sandoriams keliamų reikalavimų, nes jame nėra tiksliai nurodyta, kas taps buto savininku ar bendrasavininkiais. T-ėl šis susitarimas, kaip neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja; pripažinus negaliojančiu susitarimą privatizuoti butą, negaliojančiomis pripažintinos ir buto pirkimo–pardavimo bei buto dovanojimo sutartys. Teismas taip pat pritaikė restituciją ir įpareigojo atsakovą – Kauno miesto valdybą grąžinti K. Ryšiui 12 382 Lt – valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis sumokėtą butą kainą, išreikštą litais (b. l. 205–207). Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. sausio 5 d. nutartimi ištaisė sprendimo aritmetinę klaidą ir nurodė, kad iš atsakovų priteistina 740 Lt žyminio mokesčio (b. l. 208). Kasaciniais skundais atsakovai – R. S-ė ir Kauno m. valdyba prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. gruodžio 21 d. sprendimą bei 1999 m. sausio 5 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 1998 m. rugsėjo 9 d. sprendimą. Kauno m. valdyba savo kasaciniame skunde nurodo, kad Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija neteisingai apskaičiavo valstybinių išmokų ir lito santykį. Teismas turėjo priteisti iš Kauno m. valdybos tik 17,20 Lt, nes Vyriausybė nenumato, kad vieno investicinio čekio vertė lygi 1 litui. T-ėl reikėjo taikyti santykį, kad vienas litas lygus 100 investicinių čekių. Be to, teismas nepagrįstai išieškojo iš Kauno m. valdybos žyminį mokestį, nes ji pagal CPK 102 straipsnio 21 punktą nuo žyminio mokesčio atleista. Apygardos teismas nenurodė, kokiu pagrindu priteisia iš Kauno m. valdybos žyminį mokestį. Kasatoriaus nuomone, apygardos teismas taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 5 patvirtintų nuostatų, nustatančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką. R. S-ė kasacinį skundą grindžia tokiais argumentais: 1) teismas viršijo ieškovės reikalavimus, nes ieškovė teigė buvusi suklaidinta, o teismas konstatavo ją pačią suklydus. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovai ieškovę suklaidino; 2) ieškovė nereikalavo pripažinti susitarimo negaliojančiu CK 40 straipsnio pagrindu. Teismas, vertindamas susitarimą, neatkreipė dėmesio, kad to susitarimo šalimi buvo ne tik ieškovė ir K. R-, bet ir kasatorė; 3) teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovė sumokėjo dalį buto kainos. Iš tikrųjų pinigus ji skolino K. Ryšiui, o ne mokėjo už perkamą butą; 4) teismas sprendimą grindžia spėliojimais; 5) ieškovė, ne vieną kartą keisdama savo ieškininius reikalavimus, tokiais savo veiksmais patvirtino, kad ji susitarimo sudarymo metu suvokė, jog butas privatizuojamas tik K. R- vardu, ir ji neįgyja nuosavybės teisės į jį; 6) teismas neteisingai išsprendė žyminio mokesčio, investicinių čekių ir lito santykio klausimus. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė E. J-ė paaiškino, kad savo ieškininiame pareiškime nurodžiusi CK 56 straipsnį, kaip savo ieškinio pagrindą. T-ėl teismas neviršijo ieškininių reikalavimų ribų. Ieškovės nuomone, apygardos teismas pagrįstai pripažino ją suklydus. Ieškininės senaties termino ji nėra praleidusi. Žyminis mokestis iš Kauno m. valdybos priteistas pagrįstai, nes valdyba gynė ne savo, o atsakovų teises. Be to, ieškovės nuomone, valdybos kasaciniame skunde nenurodyti konkretūs kasacijos pagrindai, t. y. kokios teisės normos yra pažeistos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja: Lietuvos CPK 358 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Taigi kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus. T-ėl teisėjų kolegija analizuoja tik tuos kasacinių skundų argumentus, kuriais yra keliama teisės taikymo ir aiškinimo problema. R. S-ės kasaciniame skunde keliami du teisės taikymo ir aiškinimo klausimai. Pirma, ar Kauno miesto apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija teisingai taikė teisės normas, reguliuojančias sandorių negaliojimą. Antra, ar Kauno miesto apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija teisingai pritaikė teisės normas, reguliuojančias žyminio mokesčio ir restitucijos klausimus. Šį teisinį argumentą savo kasaciniame skunde nurodo ir Kauno miesto valdyba. Kiti kasacinio skundo argumentai yra fakto klausimai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Atsakant į klausimą, ar teisingai buvo taikytos ir aiškintos teisės normos, reguliuojančios sandorių negaliojimą, būtina atsižvelgti į susitarimo privatizuoti butą specifiką ir gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus. 1991 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas nustatė valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo sąlygas ir tvarką. B-ų privatizavimas buvo sudėtinė privatizavimo proceso dalis. Privatizavimo apskritai ir butų privatizavimo konkrečiai tikslas – transformuoti nuosavybės teisę iš viešo asmens – valstybės – privatiems asmenims. Privatizavimas yra vienas iš būdų, kuriuo siekiama iš vienos ekonominės sistemos pereiti į kitą ekonominę sistemą – rinkos ekonomiką. Privatizavimu taip pat užtikrinamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 46 straipsniuose įtvirtintas privačios nuosavybės prioritetas prieš kitas nuosavybės teisės rūšis. Privatizuojant butus pagal B-ų privatizavimo įstatymą susiklostydavo dviejų rūšių santykiai. Pirma, santykiai tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių, kurie pagal B-ų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį turėjo susitarti, kieno vardu bus privatizuojamas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku. Antra, susiklostydavo santykiai tarp asmens (asmenų), privatizuojančių butą, iš vienos pusės ir savivaldybių ar kitų subjektų, numatytų B-ų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje, iš kitos pusės. Tai reiškia, kad privatizavimo procese būdavo sudaromi du sandoriai. Pirma, būdavo sudaromas sandoris tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių dėl to, kas taps privatizuoto buto savininku. Antra, asmuo ar asmenys, nurodyti šiame susitarime, sudarydavo buto pirkimo–pardavimo sutartį. Pagal B-ų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį susitarimo tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių sudarymas buvo būtina buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo sąlyga. Taigi buto pirkimo–pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta, jeigu toks susitarimas nebūdavo pasiekiamas. Susitarimą, numatytą B-ų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje, pripažinus apskritai negaliojančiu, išnyktų buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo būtinoji sąlyga. Tokiu atveju tektų pripažinti negaliojančiu ir privatizavimo sandorį – buto pirkimo–pardavimo sutartį. Tačiau buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimas negaliojančia reikštų reprivatizavimą, t. y. privačios nuosavybės transformavimą į viešąją nuosavybę. Reprivatizavimas prieštarautų ne tik B-ų privatizavimo įstatymo tikslams, bet ir neatitiktų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 46 straipsniuose įtvirtinto privačios nuosavybės teisės prioriteto principo. Tuo pačiu būtų pažeidžiamas civilinių santykių stabilumas, trikdoma nekilnojamo turto rinka. T-ėl buto pirkimo–pardavimo sutartis gali būti pripažinta negaliojančia tik tuo atveju, jeigu įrodoma, kad pirkėjas apskritai neketino privatizuoti buto arba buvo padaryti imperatyvių teisės normų, reguliuojančių butų privatizavimą, pažeidimai. Kaip minėta, susitarimas, numatytas B-ų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje, yra sandoris, kuris gali būti ginčijamas bendrais sandorių negaliojimo pagrindais. Ieškovė E. J-ė susitarimą ginčija teigdama, kad ji suklydo dėl to, kas taps privatizuojamo buto savininku: ji manė pati tapsianti buto bendrasavininke kartu su atsakovu K. Ryšiu. Taigi ieškovė neginčija susitarimo apskritai, o ginčija tik jo turinį. Tokie ieškovės veiksmai patvirtina, kad ji ketino privatizuoti ginčo butą, tačiau kitokiomis sąlygomis. Esant tokioms aplinkybėms, susitarimą privatizuoti butą pripažinti apskritai negaliojančiu nėra pagrindo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 9 4 punkte nurodė, kad susitarimas pirkti butą gali būti pripažintas iš dalies negaliojančiu. Tokia nuostata atitinka Lietuvos civilinio kodekso 60 straipsnio nuostatą, kad gali būti pripažinta negaliojančia tik dalis sandorio. Bylose dėl susitarimo privatizuoti butą pripažinimo negaliojančiu, kuomet reikalavimas susitarimą pripažinti negaliojančiu motyvuojamas šį susitarimą sudariusio asmens suklydimu dėl to, kas taps privatizuoto buto savininku, būtina atkreipti dėmesį, kad pastaroji aplinkybė, t. y. aplinkybė, kas taps buto savininku, yra esminė tokio susitarimo sąlyga. T-ėl suklydimas dėl šios aplinkybės turi esminę reikšmę. Sprendžiant klausimą, ar asmuo tikrai dėl šios sąlygos suklydo, atsižvelgtina ne tik į konkretaus susitarimo turinį, bet ir jo sudarymo aplinkybes (ar susitarimą tvirtino notaras, ar kitas asmuo ir pan. ), asmens, sudariusio susitarimą, amžių, kitas svarbias bylai aplinkybes. Pagal Lietuvos civilinio kodekso 56 straipsnio prasmę šalies suklydimas gali būti sąlygotas tiek jo paties neteisingo aplinkybių suvokimo, tiek ir kitos šalies veiksmų. T-ėl Kauno miesto apylinkės teismo argumentai, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog susitarimą privatizuoti butą ieškovė sudarė prieš savo valią ar verčiama atsakovo, ar jo suklaidinta, yra nepakankami išvadai apie ieškovės suklydimo nebuvimą daryti. Tokie įrodymai galėtų liudyti buvus apgaulę ar grasinimą (CK 57 str. ). Tačiau ieškovė teigia suklydusi pati, o ne buvusi priversta sudaryti ginčijamą susitarimą. Iš kitos pusės, grasinimo ar apgaulės nebuvimas dar nereiškia, kad suklydimo, kaipo tokio, visai nebuvo, nes šalis gali suklysti ir nesant kitos šalies klaidinančių veiksmų ar neveikimo. Kai susitarimas privatizuoti butą nėra ginčijamas visiškai, o tik keliamas klausimas dėl to, kas turėjo tapti privatizuoto buto savininkais ar savininku, pripažinti visiškai negaliojančiu privatizavimo sandorį taip pat nėra pagrindo. Tokiais atvejais privatizavimo sandorio galiojimo ar negaliojimo klausimas apskritai nėra keliamas, o kalbama tik apie buto pirkimo–pardavimo sutarties vienos iš šalių – pirkėjo – subjektinę sudėtį: aiškinamasi, ar atsižvelgiant į susitarimo šalių tikruosius ketinimus pirkėjas yra vienas ar daugiau asmenų. Taigi ir buto pirkimo– pardavimo sutartis turi būti pripažįstama ne visiškai negaliojančia, o tik iš dalies negaliojančia (CK 60 str. ). Tokią išvadą taip pat patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 9 4 punktas, kuriame numatyta, kad, pripažinus susitarimą pirkti butą iš dalies negaliojančiu, buto pirkimo–pardavimo sutartis taip pat pripažįstama iš dalies negaliojančia. Pripažinus buto pirkimo– pardavimo sutartį negaliojančia tik iš dalies, abišalei restitucijai, t. y. reprivatizavimui, taikyti teisinio pagrindo nėra. Asmenys, įrodę, kad sudarydami susitarimą privatizuoti butą jie suklydo dėl to, kas taps buto savininku, turi teisę reikalauti, kad jiems būtų pripažinta nuosavybės teisė į dalį privatizuoto buto. Nustatant tokiems asmenims nuosavybės teisės dalį į privatizuotą butą, reikia atsižvelgti į buto naudojimo iki privatizavimo tvarką, taip pat į jų įdėtas lėšas privatizuojant butą bei kitas svarbias bylai aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad tais atvejais, kai ieškovas ginčija susitarimą privatizuoti butą, numatytą 1991 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje, motyvuodamas savo suklydimu dėl to, kas taps privatizuoto buto savininku, ir teigia, kad jis taip pat ketino tapti buto bendrasavininkiu, susitarimas privatizuoti butą ir buto pirkimo–pardavimo sutartis gali būti pripažinti negaliojančiais tik iš dalies, o abišalė restitucija netaikoma. Kasatorių argumentas dėl žyminio mokesčio yra pagrįstas. Pagal Lietuvos CPK 102 straipsnio 1 dalies 21 punktą savivaldybių tarybos ir jų padaliniai yra atleisti nuo žyminio mokesčio bylose, kuriose jie gina savivaldybių interesus. Nagrinėjamoje byloje Kauno miesto valdyba buvo patraukta atsakove, taigi ji gina savo, kaip atsakovės, o plačiąja prasme – ir savivaldybės interesus. T-ėl pagal Lietuvos CPK 102 straipsnio 1 dalies 21 punktą Kauno miesto valdyba yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Kauno miesto apylinkės teismas ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija neteisingai aiškino ir taikė Civilinio kodekso 47 ir 60 straipsnius ir B-ų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamo vienodo teisės taikymo ir aiškinimo (CPK 3542 str. 2 d. ). Kadangi ieškovė nenurodo jokių butų privatizavimą reguliavusių teisės aktų pažeidimų, kuriuos būtų padariusi Kauno miesto valdyba, ir nekelia klausimo dėl privatizavimo sandorio negaliojimo apskritai, svarstytinas klausimas, ar Kauno miesto valdyba šioje byloje yra tinkamas atsakovas. Teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, taip pat turi pareikalauti, kad ieškovė tiksliai suformuluotų savo ieškinio dalyką (CPK 146 str. 2 d. 7 p. ). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos CPK 368 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nutarė: 1. Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. rugsėjo 9 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Kauno miesto apylinkės teismui naujos sudėties. 2. Pasiūlyti paskelbti nutartį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje. Teisėjų kolegijos pirmininkas A. M-is Teisėjai V. M-a- J. Š-a- Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |
7755: Svečiai