|
|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 19. Dėl darbuotojo teisės atšaukti pareiškimą dėl atleidimo iš darbo Pasinaudoti Darbo sutarties įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje nustatyta teise per tris dienas atšaukti pareiškimą dėl atleidimo iš darbo darbuotojas gali tik tuo atveju, jeigu jis laikėsi to paties straipsnio 1 dalyje nustatytos išankstinio įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą tvarkos. Kai darbuotojas pareiškime nurodo konkrečią atleidimo iš darbo datą, ir laikotarpis tarp šios datos ir pareiškimo padavimo dienos yra mažesnis negu trys dienos, darbdavys turi teisę patenkinti darbuotojo prašymą atleisti nuo pareiškime nurodytos datos. Jeigu darbdavys šia teise pasinaudoja ir patenkina darbuotojo prašymą, darbuotojas savo pareiškimo atšaukti nebegali. P-šėjas V. M-a- Civilinė byla Nr. 3K–3–417/1999 m. Apeliacinės instancijos teismo pranešėjas A. Č-linksas N U T A R T I S 1999 m. rugsėjo 13 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko R. Č-os, teisėjų V. M-o ir B. S-o, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I-os B-ės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės I. B-ės ieškinį atsakovui – Kauno miesto K-iečių poliklinikai dėl grąžinimo į darbą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nustatė: Ieškovė I. B-ė 1997 m. lapkričio 27 d. kreipėsi su ieškiniu į Kauno miesto apylinkės teismą. Ieškininiame pareiškime ieškovė nurodė, kad nuo 1991 m. rugsėjo 4 d. dirbo K-iečių poliklinikoje mokyklų medicinos felčere. Darbdavio įkalbėta, ieškovė 1997 m. rugsėjo 2 d. parašė pareiškimą atleisti ją iš darbo pagal Darbo sutarties įstatymo 28 straipsnį, bet vėliau savo sprendimą pakeitė ir 1997 m. rugsėjo 4 d. parašė naują pareiškimą, kuriuo rugsėjo 2 d. pareiškimą atšaukė; 1997 m. rugsėjo 8 d. atsakovas vėl ją priimė į darbą, tačiau ne medicinos felčere, o medicinos seserimi; 1997 m. lapkričio 8 d. ieškovė iš darbo buvo atleista pagal Darbo sutarties įstatymo 26 straipsnio 2 dalį (pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai); ieškovė tik tada sužinojo, kad ji nebuvo grąžinta į ankstesnį darbą, o buvo priimta dirbti tik laikinai; ieškovės nuomone, pagal Darbo sutarties įstatymo 28 straipsnio 3 dalį ji turėjo teisę atšaukti savo ankstesnį pareiškimą dėl atleidimo iš darbo, o darbdavys neturėjo teisės jos atleisti kol nepasibaigė šioje normoje nustatytas terminas; kadangi terminuotą darbo sutartį ieškovė pasirašė tik atleidimo iš darbo dieną, t. y. 1997 m. lapkričio 8 d. , ir tik dėl panaudoto prieš ją grasinimo. Ieškovė prašė pripažinti jos atleidimą iš darbo 1997 m. rugsėjo 2 d. neteisėtu, taip pat pripažinti negaliojančia 1997 m. lapkričio 10 d. terminuotą darbo sutartį, kaip sudarytą suklydimo, grasinimo bei apgaulės įtakoje, bei atleidimą iš darbo 1997 m. lapkričio 8 d. – neteisėtu. Kauno miesto apylinkės teismas 1998 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė ieškovę neįrodžius, kad jos pareiškimas atleisti iš darbo buvo išgautas prieš jos valią; įstatymas nedraudžia darbdaviui atleisti darbuotoją iš darbo nuo pastarojo pareiškime nurodytos datos, todėl atsakovas turėjo teisę atleisti ieškovę iš darbo nuo 1997 m. rugsėjo 2 d. ; pareiškimo atleisti iš darbo atšaukimas negalimas, jeigu darbuotojas iš darbo jau yra atleistas; terminuota darbo sutartis su ieškove buvo sudaryta jos pačios prašymu; ši darbo sutartis nutraukta laikantis įstatymų reikalavimų. Teismas taip pat pripažino, kad vieno mėnesio ieškininės senaties terminas nepraleistas, nes šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo dokumento, patvirtinančio atleidimą, gavimo dienos. Kadangi įsakymo atleisti iš darbo nuorašas ieškovei nebuvo įteiktas, ieškininės senaties termino skaičiuoti nuo 1997m. rugsėjo 2 d. negalima (b. l. 73–74). Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. kovo 3 d. nutartimi atmetė ieškovės I. B-ės apeliacinį skundą ir Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. lapkričio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nutartyje nurodė ieškovę nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių, kad darbdavys vertė ją rašyti pareiškimą atleisti iš darbo; sudaryti naują – terminuotą darbo sutartį, kaip matyti iš pareiškimo priimti į darbą, pageidavo pati ieškovė. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad apylinkės teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovė nepraleido vieno mėnesio ieškininės senaties termino. Kolegijos nuomone, naujos darbo sutarties sudarymo 1997 m. rugsėjo 5 d. faktas patvirtina, kad ieškovė žinojo apie ankstesnės darbo sutarties nutraukimo aplinkybes (b. l. 123–124). Kasaciniu skundu ieškovė I. B-ė prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 1998 m. lapkričio 12 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 3 d. nutartį ir jos ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 1) teismai neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, neatkreipė dėmesio, kad pareiškimas atleisti iš darbo parašytas darbdaviui prievartaujant ir neišreiškė ieškovės valios ir norų; 2) teismai neįvertino aplinkybės, kad Darbo sutarties įstatymo 28 straipsnis suteikia darbuotojui teisę per tris dienas atšaukti savo pareiškimą atleisti iš darbo, ir šia teise ieškovė tinkamai pasinaudojo; 3) teismai buvo šališki ir neobjektyvūs teigdami, kad pati ieškovė pageidavo sudaryti terminuotą sutartį. Iš tikrųjų ieškovės ketinimas buvo grįžti į ankstesnį darbą, o darbdavys jai aiškino, kad tik tokiu būdu ji galėsianti grįžti į ankstesnį darbą; 4) ieškovė nežinojo, kad 1997 m. rugsėjo 2 d. yra atleista iš darbo, todėl Kauno apygardos teismas nepagrįstai pripažino, kad yra praleistas ieškininės senaties terminas. Atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą negauta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja: Lietuvos CPK 358 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Taigi kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus. Pirmasis ir trečiasis kasacinio skundo argumentai negali būti kasacinio nagrinėjimo dalyku, nes jie yra fakto klausimai. Faktinių bylos aplinkybių tyrimas ir įrodymų vertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų kompetencija. Kasacinis teismas tik tikrina, ar buvo tinkamai aiškinamos ir taikomos teisės normos, reguliuojančios įrodymus ir įrodinėjimą. Pagal CPK 58 straipsnio 1 dalį kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu. T-ėl teismas gali pripažinti, kad darbuotojas buvo priverstas parašyti pareiškimą atleisti iš darbo tik pastarajam pateikus įrodymų apie darbdavio apgaulę, smurtą, psichologinį spaudimą ar kitokius neteisėtus darbdavio veiksmus. Nesant byloje tokių įrodymų, teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių darbdavį vertus ją rašyti pareiškimą atleisti iš darbo. Kasacinio skundo argumentas, kad bylą nagrinėję teismai buvo nešališki ir neobjektyvūs, nenurodant, kokias proceso teisės normas, garantuojančias teismo nešališkumą, teismai pažeidė, taip pat negali būti kasacinio skundo nagrinėjimo dalyku. Ieškovė, turėdama duomenų apie teisėjų nešališkumą, galėjo pasinaudoti įstatymo jai suteikta nušalinimo teise (CPK 17–24 str. ). Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija pasisako tik dėl antrojo ir ketvirtojo kasacinio skundo argumentų. Dėl 1991 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 28 straipsnio 3 d. aiškinimo ir taikymo Darbo sutarties įstatymo 28 straipsnio 3 dalis nustato, kad darbuotojas turi teisę atšaukti pareiškimą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris kalendorines dienas nuo jo padavimo dienos. Ieškovė teigia, kad savo 1997 m. rugsėjo 2 d. pareiškimą atleisti ją iš darbo nuo rugsėjo 2 d. ji atšaukė rugsėjo 4 d. , todėl darbdavys jos negalėjo atleisti iš darbo. Dėl šios priežasties, ieškovės manymu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai pripažino, kad darbdavys turėjo teisę atleisti ją iš darbo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisės norma turi būti aiškinama atsižvelgiant į jos sisteminius ryšius su kitomis teisės normomis, taip pat į tos teisės normos tikslą. T-ėl Darbo sutarties įstatymo 28 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama viso 28 straipsnio bei kitų šio įstatymo straipsnių kontekste. Darbo sutarties įstatymo 2 straipsnis nustato, kad vienas darbo santykių reguliavimo principų yra darbo sutarties šalių lygiateisiškumas. Šis principas reikalauja, kad įstatymas nediskriminuotų nei vienos iš darbo sutarties šalių, derintų jų interesus, o darbo sutarties šalys atsižvelgtų į vieną kitos interesus. Įstatymų leidėjas, realizuodamas darbo sutarties šalių lygiateisiškumą, Darbo sutarties įstatymo 28 straipsnyje nustatė tokią darbo sutarties nutraukimo pagal darbuotojo pareiškimą tvarką, kuri leidžia derinti ir darbdavio, ir darbuotojo interesus. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad darbuotojas apie numatomą darbo sutarties nutraukimą turi raštu įspėti darbdavį ne vėliau kaip prieš 14 dienų. Taigi įstatymų leidėjas, pripažindamas darbuotojo teisę vienašališkai nutraukti darbo sutartį, kartu atsižvelgia į darbdavio interesus ir nustato tam tikrą pareigą darbuotojui. Darbo sutartis, kaip žmonių socialinio ir ekonominio kooperavimosi forma, gali būti efektyvi tik tuo atveju, jeigu ji yra stabili. Sutartinių santykių stabilumas atitinka ir darbuotojo, ir darbdavio interesus. V-ašališkas sutartinių santykių nutraukimas, iš anksto apie tai neinformavus kitos šalies, sugriauna susiklosčiusius stabilius santykius. Darbuotojui staiga ir vienašališkai nutraukus darbą, darbdavys gali nesugebėti operatyviai surasti naujo darbuotojo, kuris pakeistų išėjusįjį, o dėl to gali sutrikti gamybos procesai ar atsirasti kiti neigiami padariniai tiek darbdaviui, tiek ir kitiems asmenims. Įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, gamybos ir paslaugų procesų nenutrūkstamumą, nustatė, kad darbo sutartį šalys gali nutraukti vienašališkai tik iš anksto pranešus apie tai kitai šaliai. Pažymėtina, kad atitinkama darbdavio pareiga iš anksto įspėti darbuotoją apie numatomą jo atleidimą iš darbo yra nustatyta Darbo sutarties įstatymo 34 straipsnyje. Šiuo atveju įstatymų leidėjas, nustatydamas įspėjimo terminą, siekė sudaryti sąlygas atleidžiamam darbuotojui per įspėjimo terminą susirasti naują darbą. Taigi išankstinio įspėjimo apie numatomą darbo sutarties nutraukimą terminai yra nustatomi tos šalies naudai, kuri neinicijuoja darbo sutarties nutraukimo. Išankstinio įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminas, nustatytas darbdavio naudai, pirmiausiai naudingas darbdaviui. Tačiau kartu šis terminas atitinka ir darbuotojo interesus. Pirma, darbuotojui prieš 14 dienų įspėjus apie numatomą darbo sutarties nutraukimą, darbdavys negali darbuotojo atleisti iš darbo tol, kol šis terminas nepasibaigė. Antra, įstatymų leidėjas darbuotojui suteikia teisę pakeisti savo nuomonę ir per Darbo sutarties įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje nurodytą trijų dienų terminą savo pareiškimą atšaukti. Lygiateisiškumo principas reikalauja, kad asmuo naudotųsi savo teisėmis įstatymo nustatyta tvarka ir neignoruotų kitų asmenų teisėtų interesų. Jeigu asmuo nesilaiko įstatymo nustatytų reikalavimų ir ignoruoja kitų asmenų teisėtus interesus, tai jis turi patirti atitinkamas neigiamas teisines pasekmes. Toks asmuo praranda teisę reikalauti, kad kiti asmenys, kurių teisėtus interesus šis ignoruoja, gerbtų jo teises. Atsisakymas laikytis įstatymo nustatytos subjektinės teisės realizavimo tvarkos kartu reiškia ir atsisakymą nuo įstatymo suteiktų garantijų. Jeigu darbuotojas, pažeisdamas Darbo sutarties įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nurodytą pareigą, iš anksto neįspėja darbdavio apie darbo sutarties nutraukimą ir nurodo konkrečią darbo sutarties nutraukimo datą, trumpesnę nei 14 dienų, tai reiškia, kad darbuotojas nepaiso darbdavio interesų ir ignoruoja darbdavio naudai nustatytą terminą. Nepaisydamas įstatymo reikalavimų darbuotojas kartu praranda galimybę naudotis tomis įstatymo suteiktomis teisėmis, kurias jis būtų turėjęs, jeigu jis būtų laikęsis įstatymo nustatytų reikalavimų. V-a- iš bendrųjų teisės principų reikalauja, kad žmogus neturi gauti naudos iš savo netinkamo elgesio. Įstatymo ir kitos šalies interesų ignoravimas negali tapti naudingu įstatymą ir kitos šalies interesus ignoruojančiai šaliai. Šalių lygiateisiškumas tokioje situacijoje reikalauja, kad netinkamai besielgianti šalis patirtų tam tikrus neigiamus padarinius, o kita šalis gautų tam tikrą satisfakciją. Darbdavys, kuriam darbuotojas pareiškia apie darbo sutarties nutraukimą nesilaikant Darbo sutarties įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos, turi dvi galimybes. Pirma, jis gali reikalauti, kad darbuotojas vykdytų įstatymo reikalavimą ir nutrauktų darbo sutartį tik po 14 dienų, išskyrus atvejus, kai yra to paties straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės. Antra, darbdavys gali patenkinti darbuotoją prašymą ir atleisti jį nuo tos dienos, kurią darbuotojas nurodo savo pareiškime. Šiuo atveju abiejų šalių valia dėl darbo sutarties nutraukimo momento sutampa. Pastaruoju atveju darbuotojas, kuris sąmoningai nesilaikė įstatymo reikalavimo ir ignoravo darbdavio interesus, patiria tam tikrus neigiamus padarinius, t. y. jis savo noru atsisako nuo 28 straipsnio 3 dalyje nustatyto trijų dienų termino pareiškimui atšaukti. Atitinkamai tokie darbuotojo veiksmai suteikia ir tam tikrą satisfakciją darbuotojui, nusprendusiam tenkinti darbuotojo prašymą, – darbdavys neprivalo laukti, kol praeis 28 straipsnio 3 dalyje nustatytas trijų dienų terminas. Iš bylos byloje esančio ieškovės I. B-ės prašymo matyti, kad pareiškimą atleisti iš darbo ji parašė 1997 m. rugsėjo 2 d. , prašydama ją atleisti iš darbo nuo tos pačios dienos, t. y. nuo 1997 m. rugsėjo 2 d. Esant tokiam prašymui, darbdavys turėjo teisę tenkinti jos prašymą ir neprivalėjo laukti, kol nuo pareiškimo padavimo dienos praeis trys dienos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pasinaudoti Darbo sutarties įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje nustatyta teise per tris dienas atšaukti pareiškimą dėl atleidimo iš darbo darbuotojas gali tik tuo atveju, jeigu jis laikėsi to paties straipsnio 1 dalyje nustatytos išankstinio įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą tvarkos. Kai darbuotojas pareiškime nurodo konkrečią atleidimo iš darbo datą, ir laikotarpis tarp šios datos ir pareiškimo padavimo dienos yra mažesnis negu trys dienos, darbdavys turi teisę patenkinti darbuotojo prašymą atleisti nuo pareiškime nurodytos datos. Jeigu darbdavys šia teise pasinaudoja ir patenkina darbuotojo prašymą, darbuotojas savo pareiškimo atšaukti nebegali. Dėl Darbo sutarties įstatymo 42 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija savo nutartyje nurodė, kad ieškovė praleido ieškininės senaties terminą kreiptis į teismą, o apylinkės teismas nepagrįstai pripažino, kad šis terminas nebuvo praleistas. Ieškovė, nesutikdama su tokia teisėjų kolegijos išvada, kasaciniame skunde nurodė, kad apie atleidimą iš darbo ji nežinojo, todėl ieškininės senaties terminas nėra praleistas. Darbo sutarties įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad atleistas darbuotojas, nesutikdamas su atleidimu iš darbo, gali kreiptis į teismą per vieną mėnesį nuo dokumento, patvirtinančio atleidimą, gavimo dienos. Ši norma taip pat turi būti aiškinama sistemiškai, t. y. atsižvelgiant į kitas teisės normas, taip pat – į faktines konkrečios bylos aplinkybes. Izoliuotas šios normos aiškinimas ir taikymas gali sukurti situacijas, kai, pavyzdžiui, darbuotojui vengiant susipažinti su įsakymu apie jo atleidimą, įsakymas jam būtų įteiktas tik po kelių mėnesių ar net po metų. Ieškininės senaties eigą įstatymas paprastai sieja su subjektyviu momentu, t. y. su suinteresuoto asmens sužinojimu apie savo teisės pažeidimą. Pavyzdžiui, DĮK 242 straipsnis ir CK 86 straipsnis nustato, kad ieškininės senaties eiga prasideda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Įstatymų leidėjas, apibrėždamas vieno mėnesio ieškininės senaties termino eigos pradžią įsakymo apie atleidimo iš darbo įteikimo diena, preziumuoja, kad apie atleidimą iš darbo darbuotojas dažniausiai sužino tada, kai jam įteikiamas įsakymas dėl jo atleidimo iš darbo. T-ėl ieškininės senaties termino eiga turi būti skaičiuojama nuo įsakymo apie atleidimą iš darbo gavimo momento tik tuo atveju, kai jo gavimo ir sužinojimo apie atleidimą iš darbo momentai sutampa. Ši nuostata ypač svarbi, kai darbo sutartis nutraukiama ne darbuotojo, o darbdavio iniciatyva. Tačiau faktinės bylos aplinkybės gali patvirtinti, kad darbuotojas apie savo atleidimą iš darbo sužinojo net ir negavęs įsakymo apie atleidimą. Tokia situacija galima ypatingai tada, kai darbo sutartis nutraukiama darbuotojo iniciatyva. Tokiais atvejais prioritetą reikėtų suteikti subjektyviam momentui, t. y. išsiaiškinti, kada gi iš tiesų darbuotojas sužinojo apie savo atleidimą iš darbo. Iš nagrinėjamos bylos matyti, kad ieškovė I. B-ė 1997 m. rugsėjo 5 d. parašė prašymą priimti ją dirbti 0,5 etato medicinos seserimi nuo rugsėjo 8 d. iki lapkričio 8 d. (b. l. 14). Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija šį ieškovės prašymą įvertino kaip įrodymą, patvirtinantį, kad ieškovė apie savo atleidimą sužinojo 1997 m. rugsėjo 5 d. Tą pačią dieną, t. y. 1997 m. rugsėjo 5 d. , ieškovė sudarė naują terminuotą darbo sutartį (b. l. 16). Šios aplinkybės iš tiesų buvo pakankamas pagrindas apygardos teismui daryti išvadą, kad apie ankstesnės darbo sutarties nutraukimą, taigi ir atleidimą iš darbo, ieškovė sužinojo 1997 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija teisingai taikė Darbo sutarties įstatymo 28 ir 42 straipsnius ir kad išnagrinėjus bylą kasacijos pagrindų nenustatyta (CPK 3542 str. 5 str. ). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos CPK 368 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 370 straipsniu 1 dalimi, nutarė: 1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą. 2. Pasiūlyti paskelbti nutartį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje. 3. Nutartis galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Teisėjų kolegijos pirmininkas R. Č-a Teisėjai V. M-a- B. S-a- Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |
6987: Svečiai