|
|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 20. Dėl savivaldos institucijų kompetencijos ir valstybinės kalbos Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad savivaldos institucijų (tarybos, valdybos ir kitų) kompetencija yra savarankiškoji ir valstybės deleguotoji. Tačiau pagal šią įstatymo normą ne tik valstybės deleguotąsias funkcijas, bet ir savarankiškąją kompetenciją, savivaldybės privalo vykdyti, kiek tai leidžia Lietuvos Respublikos teisės aktai (Konstitucija, įstatymai, poįstatyminiai aktai). Savivaldos institucijos turi teisę spręsti ne tik tuos klausimus, kurie įstatymu konkrečiai priskirti tarybos savarankiškajai kompetencijai (Įstatymo 15 str. ir 18 str. ) ar valstybės deleguotajai kompetencijai (Įstatymo 16 str. ), bet ir kitas savivaldybės gyventojų bendruomenės nariams iškylančias problemas, tačiau tik tuo atveju, jei tokių klausimų sprendimas nepriskirtas valstybės institucijų kompetencijai (Įstatymo 14 str. 2 d. ). Valstybinė kalba yra vienas valstybės nacionalinio suvereniteto bruožų, nes valstybinės kalbos vartojimas viešajame valstybės gyvenime užtikrina T-os, kaip Valstybės kūrėjos ir suverenių galių turėtojos, identitetą, tautinę savimonę ir jos saviraišką. Valstybinės kalbos vartojimas viešajame gyvenime skatina valstybės ir jos piliečių integraciją ir, priešingai, kelių kalbų funkcionavimas paraleliai valstybę dezintegruotų bei skatintų joje decentralizacijos procesus. Kitų kalbų greta valstybinės įvedimas viešajame gyvenime susiaurina valstybinės kalbos vartojimo galimybę. T-ėl neabejotinai valstybinės kalbos ir greta jos kitų kalbų vartojimo viešajame gyvenime, jų teisinio statuso klausimai visoje valstybės teritorijoje yra valstybinės, bet ne vietinės reikšmės, ir jų sprendimas priklauso arba tiesiogiai T-ai, arba jos išrinktiems atstovams, t. y. Seimui. P-šėjas A. D-a- Civilinė byla Nr. 3K–7–268/1999 m. Apeliacinės instancijos teismo pranešėja Z. S-ė N U T A R T I S 1999 m. rugsėjo 14 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko J. Š-o, teisėjų D. A-ės, A. D-o, S. G-aus, A. M-io, A. S-iškio, B. S-o, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal Vilniaus rajono savivaldybės tarybos ir valdybos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 16 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 1999 m. vasario 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Vilniaus apskričiai skundą dėl Vilniaus rajono savivaldybės tarybos ir valdybos sprendimų pripažinimo neteisėtais. Teisėjų kolegija nustatė: Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybės valdyba 1997 m. gruodžio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 540 „Dėl viešųjų užrašų ir kitos rašytinės informacijos”, kuriuo nustatė, kad visose rajono įstaigose ir organizacijose greta valstybinės kalbos turi būti vartojama lenkų tautinės mažumos kalba. Vilniaus apskrities viršininkas tuo metu pagal jam įstatymo suteiktus įgaliojimus sustabdė šio sprendimo vykdymą ir pareikalavo jį panaikinti. Vilniaus rajono savivaldybės valdyba, apsvarsčiusi apskrities viršininko reikalavimus, jų iš esmės netenkino, o tik patikslino savo ankstesnį sprendimą, vėl įteisindama dviejų kalbų vartojimą. Vilniaus rajono savivaldybės taryba 1998 m. sausio 16 d. sprendimu pritarė Vilniaus rajono savivaldybės valdybos sprendimams. Suinteresuotų asmenų priimti administraciniai aktai yra neteisėti, todėl kad savivaldybės valdyba viršijo savo kompetenciją, netinkamai taikė ir pažeidė Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymą bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas dėl valstybinės kalbos. Prašė pripažinti neteisėtais ir panaikinti Vilniaus rajono valdybos 1997 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 540 „Dėl viešųjų užrašų ir kitos rašytinės informacijos”, 1998 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 1 „Dėl valdybos 1997 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 540 patikslinimo”, 1998 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 19 1 punktą, kuriame pripažinta, kad Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1997 m. gruodžio 22 d. sprendimas Nr. 540 bei 1998 m. sausio 7 d. šios valdybos sprendimas skirti specialiųjų tautinių mažumų teisės normoms reguliuoti ir parengti griežtai laikantis Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, taip pat Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 1998 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 87 „Dėl Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1998 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 19”. Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 1998 m. gruodžio 16 d. sprendimu skundą patenkino. Teismas nustatė šias bylos aplinkybes: Vilniaus rajono savivaldybės valdyba 1997 m. gruodžio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 540 „Dėl viešųjų užrašų ir kitos rašytinės informacijos” ir šiuo sprendimu nustatė kalbos vartojimo informaciniuose užrašuose tvarką, be kitų nuostatų nurodydama visose rajono įstaigose ir organizacijose greta valstybės kalbos vartoti lenkų tautinės mažumos kalbą (2 p. ). Vilniaus apskrities viršininkas 1997 m. gruodžio 30 d. potvarkiu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 14 str. 2 p. , sustabdė anksčiau minėto sprendimo vykdymą ir 1997 m. gruodžio 22 d. Vilniaus rajono savivaldybės merui pateikė reikalavimą dėl minėto sprendimo panaikinimo. Vilniaus rajono savivaldybės valdyba 1998 m. sausio 7 d. priėmė sprendimą Nr. 1 „Dėl valdybos 1997 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 540 patikslinimo”, kurio įžanginėje dalyje išdėstė teisės aktus bei motyvaciją, kodėl nuspręsta greta valstybinės kalbos vartoti lenkų tautinės mažumos kalbą ir iš esmės priėmė analogišką ankstesniajam sprendimą. Vilniaus apskrities viršininkas 1998 m. sausio 12 d. potvarkiu sustabdė 1998 m. sausio 7 d. sprendimo vykdymą ir pateikė reikalavimą dėl šio sprendimo panaikinimo. Vilniaus rajono savivaldybės valdyba 1998 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 19 nusprendė netenkinti pateiktų Vilniaus apskrities viršininko reikalavimų. Vilniaus rajono savivaldybės taryba 1998 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 87 nusprendė pritarti Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1998 m. sausio 15 d. sprendimui Nr. 19 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. sausio 12 d. pateikto Vilniaus rajono valdybai reikalavimo „Dėl Vilniaus rajono valdybos 1997 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 540 bei 1998 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. 1 panaikinimo”. Teismas konstatavo, kad Vilniaus rajono savivaldybės valdyba ir taryba, priimdamos skundžiamus sprendimus, viršijo joms suteiktą kompetenciją. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnis nustato, kad savivaldos institucijos turi savarankiškąją ir valstybės deleguotąją kompetenciją, savivaldos institucijos pagal joms priskirtą savarankiškąją kompetenciją turi veikimo iniciatyvos bei sprendimų priėmimo laisvę, kiek tai leidžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir poįstatyminiai aktai. Valstybės deleguotoji kompetencija reglamentuota Vietos savivaldos bei kitais įstatymais. Savivaldybių valdybų bei tarybų savarankiškąją kompetenciją apibrėžia Vietos savivaldos įstatymo 15 ir 18 straipsniai. Vilniaus rajono savivaldybės valdyba ėmėsi reglamentuoti savivaldybės teritorijoje esančiose įstaigose kalbų vartojimo tvarką, t. y. valstybinės kalbos vartojimą, o rajono savivaldybės taryba tokius veiksmus įteisino jiems pritardama. Tiek pagal savivaldybėms įstatymo nustatytą savarankiškąją kompetenciją, tiek pagal valstybės deleguotąją kompetenciją (Vietos savivaldos įstatymo 16 str. ) savivaldybės valdybai ir tarybai reglamentuoti valstybinės kalbos ir kitų kalbų vartojimo tvarką teisė nesuteikta. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnį valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatyme nustatyta, kad šio įstatymo vykdymą kontroliuoja Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo Kalbos inspekcija. T-ėl teismas padarė išvadą, kad Vilniaus rajono savivaldybės valdyba bei taryba ėmėsi administraciniais aktais reglamentuoti valstybinės kalbos vartojimo tvarką ir įgyvendinti valstybinės institucijos funkcijas, taip viršydama įstatymo jai suteiktus įgaliojimus. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal Vilniaus rajono valdybos ir tarybos apeliacinį skundą, 1999 m. vasario 23 d. nutartimi Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Konstitucijos 14 straipsnį Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Šio Konstitucijos straipsnio įgyvendinimo tvarką nustatė Valstybinės kalbos įstatymas. Pagal nurodyto įstatymo 17 straipsnį Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba. T-ėl priimti Vilniaus rajono valdybos ir tarybos sprendimai dėl lenkų kalbos vartojimo savivaldybės administracijos įstaigose ir organizacijose greta valstybinės kalbos prieštarauja Valstybinės kalbos įstatymui, nustatančiam Konstitucijos įtvirtintos valstybinės kalbos vartojimo tvarką. Valstybinės kalbos įstatymas nustatė galimybę greta lietuvių kalbos vartoti kitas kalbas tik tautinių bendrijų organizacijų pavadinimuose ir jų informaciniuose užrašuose (18 str. ). Valstybinės kalbos įstatymas nereglamentuoja Lietuvos gyventojų neoficialaus bendravimo ir religinių bendruomenių bei asmenų, priklausančių tautinėms bendrijoms, renginių kalbos (1 str. 2 d. ). Įstatymas nurodo, kad asmenų, priklausančių tautinėms bendrijoms, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius garantuoja kiti Lietuvos Respublikos įstatymai ir Lietuvos Respublikos Seimo priimti teisės aktai (1 str. 3 d. ). T-inių mažumų įstatymo, priimto 1989 m. lapkričio 23 d. iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo, kurio galiojimas nėra panaikintas, 4 straipsnyje nustatyta, kad administraciniuose vienetuose informaciniai užrašai greta lietuvių kalbos gali būti ir tautinės mažumos (vietine) kalba. Tuo remdamasi teisėjų kolegija padarė išvadą, kad T-inių mažumų įstatymo 4 straipsnis prieštarauja Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsniui. Be to, teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnį, be savarankiškosios ir valstybės deleguotosios savivaldos institucijų kompetencijos, savivaldybėse sprendžiamos ir kitos jų gyventojų bendruomenės nariams iškylančios problemos, kurias spręsti nepriskirta valstybės institucijų kompetencijai. Tačiau valstybinės ir tautinės mažumos kalbų vartojimo valstybinėse įstaigose (kad ir vietinės reikšmės) problema negali būti priskiriama prie problemų, nagrinėtinų vietos savivaldos institucijose, nes šio klausimo sprendimas liečia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą nuostatą, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba, o jos vartojimo tvarka nustatyta įstatymo. Įstatymas nenustatė tvarkos ir kriterijų, pagal kuriuos vietos savivaldybės galėtų spręsti kitos kalbos greta valstybinės vartojimo klausimus savivaldybės įstaigose. T-ėl šis klausimas lieka valstybinio, o ne vietinio pobūdžio, ir vietos savivaldybės valdybai ir tarybai teisė reglamentuoti valstybinės kalbos ir kitų kalbų vartojimo tvarką nesuteikta. Esant prieštaravimui tarp įstatymų, kurių priėmimas yra Seimo kompetencija, ir neturint teisės priimti sprendimų dėl valstybinės ir kitų kalbų vartojimo savivaldybės įstaigose, teisėjų kolegijos nuomone, skundžiami Vilniaus rajono savivaldybės valdybos ir tarybos sprendimai turi būti panaikinti kaip neteisėti. Kasaciniu skundu Vilniaus rajono savivaldybės taryba ir valdyba prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 1999 m. vasario 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą. Nurodo tokius skundo argumentus: 1. Teismas pripažino Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo ir Valstybinės kalbos įstatymo lygybę ir vienodą jų taikymo galimybę, tačiau be pagrindo konstatavo, kad T-inių mažumų įstatymo 4 straipsnis prieštarauja Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsniui, nes minėto įstatymo nuostatos nepripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. T-inių mažumų įstatymo 4 straipsnio norma yra kategoriška, o tai reiškia, jog greta valstybinės kalbos vartojama vietinė tautos mažumos kalba, nes priešingu atveju įstatymo nuostata bus pažeista. T-inių mažumų įstatymo reikalavimus atitinka ir Vietos savivaldos įstatymo 1 straipsnis, nes savivaldos institucijos turi teisę pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius; savivaldos institucijos nėra pavaldžios valstybės institucijoms; tautinių mažumų kalbų vartojimas Vilniaus rajono savivaldybės sprendimais nustatytas tik rajono savivaldybės administracijos įstaigose ir organizacijose, bet ne valstybinėse įstaigose. 2. Teismai neatsižvelgė į pateiktus įrodymus, susijusius su daugeliu tarptautinių dokumentų, numatančių tautinių mažumų ir joms priklausančių asmenų teisių ir laisvių apsaugą: Europos regioninių arba mažumų kalbų chartiją, Sisteminę tautinių mažumų apsaugos konvenciją, T-inėms arba etinėms religinėms ir kalbinėms mažumoms priklausančių asmenų teisių deklaraciją ir kitus. Teisėjų kolegija konstatuoja: 1. Dėl Vilniaus rajono valdybos ir tarybos skundžiamų aktų teisėtumo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3–5 straipsniuose yra įtvirtinta, jog Lietuvos valstybėje suverenitetas priklauso T-ai, kuri aukščiausią suverenią galią vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus, niekas neturi teisės T-os suvereniteto varžyti, riboti ar savintis. Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Pagal Konstitucijos 10 straipsnį Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius. Tokiu būdu šiomis konstitucinėmis nuostatomis yra įtvirtinta unitarinės valstybės santvarka, kurioje nė viena jos sudėtinė dalis neturi valstybinio junginio ar tam tikros autonomijos teisinio statuso. Tai reiškia, kad Lietuvos valstybės vidinės struktūros dalys turi tik administracinio – teritorinio padalijimo vienetų, kuriuose galioja centrinių valstybinės valdžios ar valdymo organų priimti teisės aktai, statusą. Konstitucijos 11 straipsnis skelbia, kad Lietuvos valstybės teritorijos administracinius vienetus ir jų ribas nustato įstatymas. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 1 ir 2 straipsnius Lietuvos administraciniai vienetai yra apskritys ir savivaldybės, savivaldybes valdo jos gyventojų bendruomenės išrinktos savivaldos institucijos pagal Vietos savivaldos įstatymą ir kitus įstatymus. Vietos savivaldos organizavimo ir veiklos principai taip pat yra įtvirtinti Konstitucijoje. Konstitucijos 119–120 straipsniuose nustatyta, jog savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Konstitucijoje apibrėžti savivaldos institucijų organizavimo pagrindai ir veiklos tvarka yra nustatyti Vietos savivaldos įstatyme. Pagal šio įstatymo 1 straipsnį vietos savivalda – tai Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius; savivaldybė – tai valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio gyventojų bendruomenė turi valstybės laiduotą savivaldos teisę. Tokiu būdu Lietuvos Konstitucijoje ir įstatymuose vietos savivalda iš vienos pusės įtvirtinama kaip savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešojo administravimo sistema, kuri nėra pavaldi valstybės centrinėms valdžioms ar valdymo institucijoms. Tačiau iš kitos pusės – savivaldos institucijų laisvė jų veikoje nėra absoliuti, ir savarankiškumas nereiškia galimybės ignoruoti valstybės interesus. Konstitucijos 120 straipsnyje ir Vietos savivaldos įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinti valstybės ir savivaldybės interesų derinimo bei teisėtumo principai reiškia ne tik tai, kad valstybė įvairiomis formomis savivaldybes remia, koordinuoja bendrus veiksmus, bet ir tai, jog savivaldybės veikia neperžengdamos valstybės įstatymų apibrėžtų ribų, ir tokiu būdu valstybė kontroliuoja savivaldybių veiklą. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad savivaldos institucijų (tarybos, valdybos ir kitų) kompetencija yra savarankiškoji ir valstybės deleguotoji. Tačiau pagal šią įstatymo normą ne tik valstybės deleguotąsias funkcijas, bet ir savarankiškąją kompetenciją, savivaldybės privalo vykdyti, kiek tai leidžia Lietuvos Respublikos teisės aktai (Konstitucija, įstatymai, poįstatyminiai aktai). Savivaldos institucijos turi teisę spręsti ne tik tuos klausimus, kurie įstatymu konkrečiai priskirti tarybos savarankiškajai kompetencijai (Įstatymo 15 str. , 18 str. ) ar valstybės deleguotajai kompetencijai (Įstatymo 16 str. ), bet ir kitas savivaldybės gyventojų bendruomenės nariams iškylančias problemas, tačiau tik tuo atveju, jei tokių klausimų sprendimas nepriskirtas valstybės institucijų kompetencijai (Įstatymo 14 str. 2 d. ). Valstybinė kalba yra vienas valstybės nacionalinio suvereniteto bruožų, nes valstybinės kalbos vartojimas viešajame valstybės gyvenime užtikrina T-os, kaip Valstybės kūrėjos ir suverenių galių turėtojos, identitetą, tautinę savimonę ir jos saviraišką. Valstybinės kalbos vartojimas viešajame gyvenime skatina valstybės ir jos piliečių integraciją ir, priešingai, kelių kalbų funkcionavimas paraleliai valstybę dezintegruotų bei skatintų joje decentralizacijos procesus. Kitų kalbų greta valstybinės įvedimas viešajame gyvenime susiaurina valstybinės kalbos vartojimo galimybę. T-ėl neabejotinai valstybinės kalbos ir greta jos kitų kalbų vartojimo viešajame gyvenime, jų teisinio statuso klausimai visoje valstybės teritorijoje yra valstybinės, bet ne vietinės reikšmės, ir jų sprendimas priklauso arba tiesiogiai T-ai, arba jos išrinktiems atstovams, t. y. Seimui. Konstitucijos 14 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba, konkretizuoja bei detalizuoja Valstybinės kalbos įstatymas. Šio įstatymo 25 straipsnyje įtvirtinta, kad jo vykdymą kontroliuoja Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo Kalbos inspekcija. Pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos statuso įstatymo 1 ir 3 straipsnius Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo sprendžia Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimus, o šios komisijos nutarimai yra privalomi visoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms. Tokiu būdu įstatymais įteisinta, kad valstybinės kalbos funkcionavimo (taigi ir kitų kalbų viešajame gyvenime vartojimo, ribojančio valstybinės kalbos vartojimą) klausimų sprendimas priskirtas valstybės, bet ne savivaldybės, institucijų kompetencijai. Vietos savivaldos įstatymo 15, 16, 18 straipsniuose taip pat nenumatyta, kad šiuos klausimus spręsti įgaliotos savivaldybės. Vietos savivaldos įstatymo 1 str. 6 d. numato, kad jeigu savivaldybei deleguotos ir kitokios valstybės valdymo ar administravimo funkcijos arba jeigu to reikia savivaldybės išskirtiniam statusui įgyvendinti, tai įstatymai gali nustatyti ir kitokią tos savivaldybės institucijų organizavimo ir veiklos tvarką. Tačiau nagrinėjamoje srityje Vilniaus rajono savivaldybei specialūs įgaliojimai ar specialus statusas įstatymais nesuteiktas. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 str. 3 d. savivaldybių raštvedyba tvarkoma lietuvių kalba ir turi atitikti valstybės nustatytus raštvedybos reikalavimus. Jokių išimčių iš šios taisyklės atskiroms savivaldybėms įstatymai taip pat nenumato, o visoms valstybės įstaigoms yra privalomas raštvedybos, apskaitos ir atskaitomybės tvarkymas valstybine kalba. Teisės spręsti valstybinės ar kitų kalbų vartojimo tvarką savivaldybės teritorijoje savivaldybėms nesuteikia taip pat ir Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo normos. Pagal Valstybinės kalbos įstatymo 1 str. 3 d. tautinėms bendrijoms priklausančių asmenų teisę puoselėti savo kalbą garantuoja Lietuvos Respublikos įstatymai ir Seimo priimti teisės aktai. Remiantis minėtų teisės aktų analize galima padaryti išvadą, kad skundžiami Vilniaus rajono savivaldos institucijų – valdybos ir tarybos – administraciniai aktai, kurie daro įtaką valstybinės kalbos vartojimui viešajame gyvenime, priimti viršijant įstatymų šioms institucijoms suteiktus įgaliojimus, ir todėl vien dėl šios priežasties apskritai yra neteisėti ir naikintini. Bylą išnaginėjusieji teismai šiuo atžvilgiu tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas ir padarė teisingas išvadas dėl skundžiamų savivaldybės aktų neteisėtumo. Nepagrįstas yra kasatoriaus argumentas, kad savivaldybės institucijos, savo sprendimuose pažodžiui pakartojusios T-inių bendrijų įstatymo 4 straipsnio nuostatas, įstatymo reikalavimo nepažeidė, o tik vykdė šio įstatymo nuostatas. M-mi savivaldybės aktai, priimti viršijant kompetencijos ribas, savo forma ir turiniu sukūrė dviprasmišką situaciją ir regimybę, jog savivaldybės administracijos įstaigose ir organizacijose greta valstybinės kalbos oficialiai įteisinamas kitos kalbos vartojimas, t. y. įteisinamas antrosios kalbos vartojimas viešajame gyvenime, nors T-inių mažumų įstatymo 4 straipsnio turinys ir prasmė yra visai kitokie. Be to, ginčijamuose savivaldybės aktuose netiksliai ir klaidinančiai reglamentuota galimybė daryti informacinius užrašus kitomis kalbomis savivaldybės administracijos įstaigose ir organizacijose. Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo 5 straipsnyje numatyta tik bendro pobūdžio galimybė atitinkamuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose greta lietuvių kalbos daryti informacinius užrašus tautinės mažumos kalba, tačiau iš viso nedetalizuota, kokiose savivaldybės teritorijos įstaigose ar organizacijose tai galima daryti. Tuo tarpu Valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsnyje konkrečiai reglamentuota, kad tik tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai ir jų informaciniai užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis. Tuo remiantis, šioje dalyje skundžiami Vilniaus rajono tarybos ir valdybos sprendimai yra neteisėti ne tik dėl kompetencijos ribų viršijimo, bet ir kaip prieštaraujantys valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojančioms teisės normoms. 2. Dėl teisės normų, reglamentuojančių tautinių mažumų kalbų ir valstybinės kalbos vartojimą, santykio Valstybinės kalbos įstatymas nustato valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, bet nereglamentuoja Lietuvos gyventojų neoficialaus bendravimo, kalbos vartojimo neformaliuose žmonių tarpusavio santykiuose, taip pat tautinėms bendrijoms priklausančių asmenų renginių kalbos (Įstatymo 1 str. 1 ir 2 d. ). Pagal Valstybinės kalbos įstatymo 2–7 straipsnių nuostatas visos Lietuvos Respublikoje veikiančios institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos raštvedybą, apskaitos, atskaitomybės, finansinius bei techninius dokumentus tvarko, taip pat tarp savęs susirašinėja valstybine lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos institucijų bei kitų gyventojų aptarnavimo įstaigų vadovai turi užtikrinti, kad gyventojai būtų aptarnaujami valstybine kalba. Įstatymo 1 str. 3 d. nustatyta, kad tautinėms bendrijoms priklausančių asmenų teisę puoselėti savo kalbą garantuoja kiti Lietuvos Respublikos įstatymai ir Seimo priimti teisės aktai. Pagal „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo” įstatymo 2 str. 2 d. įtvirtintą nuostatą neoficialus tautinių bendrijų ir kitų kalbų vartojimas nereglamentuojamas. T-inių mažumų įstatymas reglamentuoja Lietuvoje gyvenančioms tautinėms mažumoms taikomas garantijas visose gyvenimo srityse, jų teisinį statusą. Be kitų klausimų, šiame įstatyme įtvirtinta ir nuostata apie galimybę atitinkamuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose įstaigose ir organizacijose greta valstybinės kalbos vartoti tautinės mažumos (vietinę) kalbą. Tokiu būdu šių dviejų įstatymų reguliavimo dalykas yra skirtingas: Valstybinės kalbos įstatymas nereglamentuoja tautinių mažumų, t. y. neoficialių kalbų, vartojimo, o T-inių mažumų įstatymas nereguliuoja valstybinės kalbos vartojimo viešajame valstybės gyvenime. Teisės normos tarpusavyje konkuruoja tik tuomet, kai jos reguliuoja tuos pačius visuomeninius santykius. T-ėl nepagrįsta bylą sprendusių teismų išvada, kad T-inių mažumų įstatymo 4 ar 5 straipsniai prieštarauja Valstybinės kalbos įstatymo 17 ar 18 straipsniams. Tačiau kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog T-inių mažumų įstatymo 4–5 straipsniuose yra įteisinta tik principinė bendro pobūdžio tautinei mažumai priklausančių gyventojų teisė vartoti vietos įstaigose ir organizacijose gimtąją kalbą greta valstybinės kalbos. Šios teisės realizavimo tvarka ir mechanizmas Lietuvos Respublikos galiojančiais teisės aktais nėra detalizuoti. Kaip minėta, Valstybinės kalbos įstatymo 1 str. 3 dalyje apibrėžta tik tai, kad šie klausimai gali būti reglamentuojami kitais Lietuvos Respublikos įstatymais bei Seimo priimtais teisės aktais. Tokiu būdu T-inių mažumų įstatymo 4 straipsnyje iš esmės įtvirtinta tik programinė nuostata ir teisinis principas, kuriuos valstybė įsipareigoja gerbti, siekdama garantuoti tautinių mažumų apsaugą. T-inės mažumos gyventojų galimybė vartoti vietos įstaigose tos tautos mažumos kalbą sudaro sąlygas išvengti gyventojų diskriminacijos kalbos atžvilgiu, padeda operatyviau spręsti jų ekonominius, socialinius ir buities klausimus. Taigi į T-inių mažumų įstatymo 4 straipsnio turinį įeina sudarymas sąlygų vartoti gimtąją kalbą santykiuose tarp tautinei mažumai priklausančių asmenų ir administracinės valdžios, nepakeičiant valstybinės kalbos ir nepažeidžiant Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimų, t. y. tokiuose administraciniuose – teritoriniuose vienetuose raštvedyba tvarkoma ir susirašinėjama tarp vietinių įstaigų bei tarp jų ir centrinių valstybės įstaigų tik valstybine kalba. Būtent tokius principus įtvirtina ir kasatoriaus cituojami tarptautiniai dokumentai, numatantys tautinių mažumų ir joms priklausančių asmenų teisių apsaugą: Europos Tarybos Sisteminė tautinių mažumų apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), Europos regioninių, arba mažumų, kalbų chartija (toliau – Chartija) ir kt. Pavyzdžiui, Konvencijos 10 str. 2 dalis skelbia, kad „vietovėse, kuriose tradiciškai gyvena tautinė mažuma arba yra daug jos narių, jeigu šie asmenys to prašo ir jei toks prašymas atitinka realų poreikį, šalys stengsis kiek įmanoma sudaryti tokias sąlygas, kurios leistų vartoti mažumos kalbą santykiuose tarp tų asmenų ir administracinės valdžios”. Chartijos 10 str. 1 dalyje įtvirtinta: „šalys, jeigu tai įmanoma, valstybės administraciniuose rajonuose, kuriuose gyventojų, vartojančių regionines, arba mažumų, kalbas, skaičius pateisina toliau nurodytas priemones, atsižvelgdamos į kiekvienos kalbos būklę, įsipareigoja: a 1) garantuoti, kad valdymo institucijos vartotų regionines, arba mažumų, kalbas; arba 2) garantuoti, kad pareigūnai, palaikantys ryšius su visuomene, vartotų regionines, arba mažumų, kalbas bendraudami su asmenimis, kurie šiomis kalbomis į juos kreipiasi; arba 3) garantuoti, kad regioninių, arba mažumų, kalbų vartotojai galėtų pateikti pareiškimus raštu ar žodžiu ir gauti atsakymą šiomis kalbomis; arba 4) garantuoti, kad regioninių, arba mažumų, kalbų vartotojai šiomis kalbomis galėtų pateikti pareiškimus raštu arba žodžiu; arba 5) garantuoti, kad regioninių, arba mažumų, kalbų vartotojai šiomis kalbomis dokumentą galėtų pateikti teisėtai” ir t. t. Taigi šiuose dokumentuose nustatyta, kad kiekviena valstybė gali atsižvelgti į skirtingas situacijas ir problemas, kurias reikia išspręsti; valstybėms paliekama daug laisvės ir alternatyvos pasirinkti, kurias teises ji gali užtikrinti tautinėms mažumoms, priklausomai nuo istorinių tradicijų bei ekonominių sąlygų. Beje, Konvencijos, Chartijos ir kitų tarptautinių dokumentų šiais klausimais nuostatos jau atsispindi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir daugelyje Lietuvos Respublikos įstatymų, nors Lietuva nurodytų dokumentų nėra ratifikavusi (1995 m. vasario 1 d. yra tik pasirašiusi Europos Tarybos Konvenciją). V-a- tarptautinių teisės aktų principų įtvirtintas ir T-inių mažumų įstatymo 4 straipsnyje. Čia padarytos išvados, kad T-inių mažumų įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintą nuostatą valstybė turi detalizuoti, pagrįstumą neabejotinai patvirtinta ir Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. I–606 ir tapusi sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi (Konstitucijos 138 str. ). Šios sutarties 15 str. 2 d. nurodoma, jog „susitariančios šalys nustatys tautinių kalbų vartojimą savo įstaigose, ypatingai tuose administraciniuose – teritoriniuose vienetuose, kuriuose didelę dalį gyventojų sudaro tautinė mažuma”. Tuo taip pat įtvirtintas tik principinis dviejų valstybių susitarimas dėl mažumų kalbų vartojimo vietos įstaigose, o konkreti šių kalbų vartojimo vietos įstaigose tvarka ir apimtis turi būti nustatyta šalių susitarimu, remiantis abipusės pagarbos, pasitikėjimo bei pariteto principais, ir įteisinta kiekvienos valstybės nacionaliniais teisės aktais. Kartu pažymėtina ir tai, kad tiek tarptautinė Lietuvos ir Lenkijos sutartis, tiek ir cituotos Konvencija bei Chartija akcentuoja dar vieną svarbų principą valstybės santykyje su tautinėmis mažumomis, būtent: siekiant veiksmingos tautinių mažumų apsaugos, kartu būtina gerbti valstybių teritorinį vientisumą ir nacionalinį suverenitetą, nacionalinę Konstituciją ir šalies įstatymus, taip pat kitų asmenų, ypač daugumai arba kitoms tautinėms mažumoms priklausančiųjų, teises ir laisves. Tokiu būdu kasatoriaus skundo argumentas, kad teismai neįvertino tarptautinių teisės aktų nuostatų, yra nepagrįstas ne vien todėl, kad Lietuvos Respublika tarptautinių daugiašalių konvencijų nagrinėjamais klausimais nėra ratifikavusi, ir jos neturi teisinės galios Lietuvos teritorijoje, tačiau ir dėl to, kad Lietuvos Respublikos galiojantys teisės aktai iš esmės atitinka tarptautinių dokumentų principus tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisės vartoti savo gimtąją kalbą aspektu. Remiantis tuo, Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 16 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo 1999 m. vasario 23 d. nutartis paliktini galioti, o kasacinis skundas netenkintinas. Teismų padaryta klaida, aiškinant Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo ir Valstybinės kalbos įstatymo normų santykį, byloje nėra esminė ir nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtus ir pagrįstus teismų sprendimus. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad byloje nenustatyta ir aplinkybių, numatytų CPK 358 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 368 str. 1 d. 1 p. , nutarė: Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistus. Nutartis galutinė ir neskundžiama. Teisėjų kolegijos pirmininkas J. Š-a- Teisėjai D. A-ė S. G-us A. S-is A. D-a- A. M-is B. S-a- Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |
4414: Svečiai