Paieška : Teismų praktika LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS NrLIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#5284: Svečiai
#0: Vartotojai
#5715: Registruoti vartotojai


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ
SKYRIAUS
TEISĖJŲ
KOLEGIJŲ NUTARTYS

1. 20. Dėl savivaldos
institucijų kompetencijos ir valstybinės kalbos

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 14
straipsnyje nustatyta, kad savivaldos institucijų (tarybos, valdybos ir kitų)
kompetencija yra savaran­kiškoji ir valstybės deleguotoji. Tačiau pagal šią
įstatymo normą ne tik valstybės deleguotąsias funkcijas, bet ir savarankiškąją
kompetenciją, savivaldybės privalo vykdyti, kiek tai leidžia Lietuvos
Respublikos teisės aktai (Konstitucija, įstatymai, poįstatyminiai aktai).
Savivaldos institucijos turi teisę spręsti ne tik tuos klausimus, kurie
įstatymu konkrečiai priskirti tarybos savarankiškajai kompetencijai (Įstatymo
15 str. ir 18 str. ) ar valstybės deleguotajai kompetencijai (Įstatymo 16 str. ),
bet ir kitas savivaldybės gyventojų bendruomenės nariams iškylančias problemas,
tačiau tik tuo atveju, jei tokių klausimų sprendimas nepriskirtas valstybės
institucijų kompetencijai (Įstatymo 14 str. 2 d. ).
Valstybinė kalba yra vienas valstybės nacionalinio
suvereniteto bruožų, nes valstybinės kalbos vartojimas viešajame valstybės
gyvenime užtikrina T-os, kaip Valstybės kūrėjos ir suverenių galių turėtojos,
identitetą, tautinę savimonę ir jos saviraišką. Valstybinės kalbos vartojimas
viešajame gyvenime skatina valstybės ir jos piliečių integraciją ir,
priešingai, kelių kalbų funkcionavimas paraleliai valstybę dezintegruotų bei
skatintų joje decentralizacijos procesus. Kitų kalbų greta valsty­binės
įvedimas viešajame gyvenime susiaurina valstybinės kalbos vartojimo galimybę.
T-ėl neabejotinai valstybinės kalbos ir greta jos kitų kalbų vartojimo
viešajame gyvenime, jų teisinio statuso klausimai visoje valstybės teritorijoje
yra valstybinės, bet ne vietinės reikšmės, ir jų sprendimas priklauso arba
tiesiogiai T-ai, arba jos išrinktiems atstovams, t. y. Seimui.

P-šėjas A. D-a-                                                           Civilinė byla Nr. 3K–7–268/1999 m.
Apeliacinės instancijos teismo
pranešėja Z. S-ė

N U T A R T I S

1999 m. rugsėjo 14
d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko J. Š-o,
teisėjų D. A-ės, A. D-o, S. G-aus,
A. M-io, A. S-iš­­kio, B. S-o,
viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo
civilinę bylą pagal  Vilniaus rajono
savivaldybės tarybos ir valdybos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo
apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 16 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo
1999 m. vasario 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal Lietuvos
Respublikos Vyriausybės atstovo Vilniaus apskričiai skundą dėl Vilniaus rajono
savivaldybės tarybos ir valdybos sprendimų pripažinimo neteisėtais.
Teisėjų kolegija

nustatė:

Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje nurodė, kad
Vilniaus rajono savival­dybės valdyba 1997 m. gruodžio 22 d. priėmė sprendimą
Nr. 540 „Dėl viešųjų už­rašų ir kitos rašytinės informacijos”, kuriuo nustatė,
kad visose rajono įstaigose ir organizacijose greta valstybinės kalbos turi
būti vartojama lenkų tautinės mažumos kalba. Vilniaus apskrities viršininkas
tuo metu pagal jam įstatymo suteiktus įgaliojimus sustabdė šio sprendimo
vykdymą ir pareikalavo jį panaikinti. Vilniaus rajono savivaldybės valdyba,
apsvarsčiusi apskrities viršininko reikalavimus, jų iš esmės netenkino, o tik
patikslino savo ankstesnį sprendimą, vėl įteisindama dviejų kalbų vartojimą.
Vilniaus rajono savivaldybės taryba 1998 m. sausio 16 d. sprendimu pritarė
Vilniaus rajono savivaldybės valdybos sprendimams. Suinteresuotų asmenų priimti
administraciniai aktai yra neteisėti, todėl kad savivaldybės valdyba viršijo
savo kompetenciją, netinkamai taikė ir pažeidė Lietuvos Respublikos valstybinės
kalbos įstatymą bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas dėl
valstybinės kalbos. Prašė pripažinti neteisėtais ir panaikinti Vilniaus rajono
valdybos 1997 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 540 „Dėl viešųjų užrašų ir kitos
rašytinės informacijos”, 1998 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 1 „Dėl valdybos 1997
m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 540 patikslinimo”, 1998 m. sausio 15 d.
sprendimo Nr. 19 1 punktą, kuriame pripažinta, kad Vilniaus rajono savivaldybės
valdybos 1997 m. gruodžio 22 d. sprendimas Nr. 540 bei 1998 m. sausio 7 d. šios
valdybos sprendimas skirti specialiųjų tautinių mažumų teisės normoms
reguliuoti ir parengti griežtai laikantis Lietuvos Respublikos tautinių mažumų
įstatymo bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, taip pat Vilniaus rajono
savivaldybės tarybos 1998 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 87 „Dėl Vilniaus rajono
savivaldybės valdybos 1998 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 19”.
Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 1998 m. gruodžio
16 d. sprendimu skun­dą patenkino. Teismas nustatė šias bylos aplinkybes: Vilniaus
rajono savivaldybės valdyba 1997 m. gruodžio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 540 „Dėl
viešųjų užrašų ir kitos rašytinės informacijos” ir šiuo sprendimu nustatė
kalbos vartojimo informa­ciniuose užrašuose tvarką, be kitų nuostatų nurodydama
visose rajono įstaigose ir organizacijose greta valstybės kalbos vartoti lenkų
tautinės mažumos kalbą (2 p. ). Vilniaus apskrities viršininkas 1997 m. gruodžio
30 d. potvarkiu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos apskrities valdymo
įstatymo 14 str. 2 p. , sustabdė anksčiau minėto sprendimo vykdymą ir 1997 m.
gruodžio 22 d. Vilniaus rajono savivaldy­­bės merui pateikė reikalavimą dėl
minėto sprendimo panaikinimo. Vilniaus rajono savival­dybės valdyba 1998 m.
sausio 7 d. priėmė sprendimą Nr. 1 „Dėl valdybos 1997 m. gruodžio 22 d.
sprendimo Nr. 540 patikslinimo”, kurio įžanginėje dalyje išdėstė teisės aktus
bei motyvaciją, kodėl nuspręsta greta valstybinės kalbos vartoti lenkų tautinės
mažumos kalbą ir iš esmės priėmė analogišką ankstesniajam sprendimą. Vilniaus
apskrities viršininkas 1998 m. sausio 12 d. potvarkiu sustabdė 1998 m. sausio 7
d. sprendimo vykdymą ir pateikė reikalavimą dėl šio sprendimo panaikinimo.
Vilniaus rajono savivaldybės valdyba 1998 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 19
nusprendė netenkinti pateiktų Vilniaus apskrities viršininko reikalavimų.
Vilniaus rajono savi­valdybės taryba 1998 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 87
nusprendė pritarti Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1998 m. sausio 15 d.
sprendimui Nr. 19 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. sausio 12 d.
pateikto Vilniaus rajono valdybai reikalavimo „Dėl Vilniaus rajono valdybos
1997 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 540 bei 1998 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. 1
panaikinimo”.
Teismas konstatavo, kad Vilniaus rajono savivaldybės
valdyba ir taryba, priimdamos skundžiamus sprendimus, viršijo joms suteiktą
kompetenciją. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnis
nustato, kad savivaldos insti­tucijos turi savarankiškąją ir valstybės
deleguotąją kompetenciją, savivaldos institucijos pagal joms priskirtą
savarankiškąją kompetenciją turi veikimo iniciatyvos bei sprendimų priėmimo
laisvę, kiek tai leidžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir
poįstatyminiai aktai. Valstybės deleguotoji kompetencija reglamentuota Vietos
savivaldos bei kitais įstatymais. Savivaldybių valdybų bei tarybų
savarankiškąją kompetenciją apibrėžia Vietos savivaldos įstatymo 15 ir 18
straipsniai. Vilniaus rajono savivaldybės valdyba ėmėsi reglamentuoti
savivaldybės teritorijoje esančiose įstaigose kalbų vartojimo tvarką, t. y.
valstybinės kalbos vartojimą, o rajono savivaldybės taryba tokius veiksmus
įteisino jiems pritardama. Tiek pagal savivaldybėms įstatymo nustatytą
savarankiškąją kompetenciją, tiek pagal valstybės deleguotąją kompetenciją
(Vietos savivaldos įstatymo 16 str. ) savivaldybės valdybai ir tarybai
reglamentuoti valstybinės kalbos ir kitų kalbų vartojimo tvarką teisė
nesuteikta. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnį valstybinė
kalba yra lietuvių kalba. Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatyme
nustatyta, kad šio įstatymo vykdymą kontroliuoja Valstybinės lietuvių kalbos
komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo Kalbos inspekcija. T-ėl teismas
padarė išvadą, kad Vilniaus rajono savivaldybės valdyba bei taryba ėmėsi
administraciniais aktais reglamentuoti valstybinės kalbos vartojimo tvarką ir
įgyvendinti valstybinės institucijos funkcijas, taip viršydama įstatymo jai
suteiktus įgaliojimus.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, išnagrinė­jusi bylą pagal Vilniaus rajono valdybos ir tarybos
apeliacinį skundą, 1999 m. vasario 23 d. nutartimi Vilniaus miesto 1–ojo
apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų
kolegija nurodė, kad pagal Konstitucijos 14 straipsnį Lietuvos Respublikos valstybinė
kalba yra lietuvių kalba. Šio Konstitucijos straipsnio įgyvendinimo tvarką
nustatė Valstybinės kalbos įstatymas. Pagal nurodyto įstatymo 17 straipsnį
Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba. T-ėl priimti
Vilniaus rajono valdybos ir tarybos sprendimai dėl lenkų kalbos varto­jimo
savivaldybės administracijos įstaigose ir organizacijose greta valstybinės
kalbos prieštarauja Valstybinės kalbos įstatymui, nustatančiam Konstitucijos
įtvirtintos valstybinės kalbos vartojimo tvarką. Valstybinės kalbos įstatymas
nustatė galimybę greta lietuvių kalbos vartoti kitas kalbas tik tautinių
bendrijų organizacijų pavadinimuose ir jų informaciniuose užrašuose (18 str. ).
Valstybinės kalbos įstaty­mas nereglamentuoja Lietuvos gyventojų neoficialaus
bendravimo ir religinių bendruomenių bei asmenų, priklausančių tautinėms
bendrijoms, renginių kalbos (1 str. 2 d. ). Įstatymas nurodo, kad asmenų,
priklausančių tautinėms bendrijoms, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir
papročius garantuoja kiti Lietuvos Respublikos įstatymai ir Lietuvos
Respublikos Seimo priimti teisės aktai (1 str. 3 d. ). T-inių mažumų įstatymo,
priimto 1989 m. lapkričio 23 d. iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo, kurio
galiojimas nėra panaikintas, 4 straipsnyje nustatyta, kad adminis­traciniuose
vienetuose informaciniai užrašai greta lietuvių kalbos gali būti ir tautinės
mažumos (vietine) kalba. Tuo remdamasi teisėjų kolegija padarė išvadą, kad
T-inių mažumų įstatymo 4 straipsnis prieštarauja Valstybinės kalbos įstatymo
17 straipsniui.
Be to, teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal Vietos
savivaldos įstatymo 14 straipsnį, be savarankiškosios ir valstybės
deleguotosios savivaldos institucijų kompetencijos, savivaldybėse sprendžiamos
ir kitos jų gyventojų bendruomenės nariams iškylančios problemos, kurias
spręsti nepriskirta valstybės institucijų kompetencijai. Tačiau valstybinės ir
tautinės mažumos kalbų vartojimo valstybinėse įstaigose (kad ir vietinės
reikšmės) problema negali būti priskiriama prie prob­lemų, nagrinėtinų vietos
savivaldos institucijose, nes šio klausimo sprendimas liečia Lietu­vos
Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą nuostatą, kad valstybinė kalba yra
lietuvių kalba, o jos vartojimo tvarka nustatyta įstatymo. Įstatymas nenustatė
tvarkos ir kriterijų, pagal kuriuos vietos savivaldybės galėtų spręsti kitos
kalbos greta valstybinės vartojimo klausimus savivaldybės įstaigose. T-ėl šis
klausimas lieka valstybinio, o ne vietinio pobūdžio, ir vietos savivaldybės
valdybai ir tarybai teisė reglamentuoti valstybinės kalbos ir kitų kalbų
vartojimo tvarką nesuteikta. Esant prieštaravimui tarp įstatymų, kurių
priėmimas yra Seimo kompetencija, ir neturint teisės priimti spren­dimų dėl
valstybinės ir kitų kalbų vartojimo savivaldybės įstaigose, teisėjų kolegijos
nuomone, skundžiami Vilniaus rajono savivaldybės valdybos ir tarybos sprendimai
turi būti panaikinti kaip neteisėti.
Kasaciniu skundu Vilniaus rajono savivaldybės taryba ir
valdyba prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1998 m.
gruodžio 16 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 1999 m. vasario 23 d.
nutartį ir priimti naują sprendimą. Nurodo tokius skundo argumentus:
1. Teismas pripažino Lietuvos Respublikos tautinių mažumų
įstatymo ir Valstybinės kalbos įstatymo lygybę ir vienodą jų taikymo galimybę,
tačiau be pagrin­­do konstatavo, kad T-inių mažumų įstatymo 4 straipsnis
prieštarauja Vals­tybinės kalbos įstatymo 17 straipsniui, nes minėto įstatymo
nuostatos nepripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. T-inių mažumų
įstatymo 4 straipsnio norma yra kategoriška, o tai reiškia, jog greta
valstybinės kalbos vartojama vietinė tautos mažumos kalba, nes priešingu atveju
įstatymo nuostata bus pažeista. T-inių mažumų įstatymo reikalavimus atitinka
ir Vietos savivaldos įstatymo 1 straipsnis, nes savival­dos institucijos turi
teisę pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus laisvai ir
savarankiškai reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos
gyventojų poreikius; savivaldos institucijos nėra pavaldžios valstybės
institucijoms; tautinių mažumų kalbų vartojimas Vilniaus rajono savivaldybės
sprendimais nustatytas tik rajono savivaldybės administracijos įstaigose ir
organizacijose, bet ne valstybinėse įstaigose.
2. Teismai neatsižvelgė į pateiktus įrodymus, susijusius
su daugeliu tarptau­tinių dokumentų, numatančių tautinių mažumų ir joms
priklausančių asmenų teisių ir laisvių apsaugą: Europos regioninių arba mažumų
kalbų chartiją, Sisteminę tautinių mažumų apsaugos konvenciją, T-inėms arba
etinėms religinėms ir kalbinėms mažumoms priklausančių asmenų teisių
deklaraciją ir kitus.
Teisėjų kolegija

konstatuoja:

1. Dėl Vilniaus rajono valdybos ir tarybos skundžiamų
aktų teisėtumo
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3–5 straipsniuose yra
įtvirtinta, jog Lie­tuvos valstybėje suverenitetas priklauso T-ai, kuri
aukščiausią suverenią galią vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus
savo atstovus, niekas neturi teisės T-os suvereniteto varžyti, riboti ar
savintis. Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė,
Teismas. Pagal Konstitucijos 10 straipsnį Lietuvos valstybės teritorija yra
vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius. Tokiu būdu šiomis
konstitucinėmis nuostatomis yra įtvirtinta unitarinės valstybės santvarka,
kurioje nė viena jos sudėtinė dalis neturi valstybinio junginio ar tam tikros
autonomijos teisinio statuso. Tai reiškia, kad Lietuvos valstybės vidinės
struktūros dalys turi tik administracinio – teritorinio padalijimo vienetų,
kuriuose galioja centrinių valstybinės valdžios ar valdymo organų priimti
teisės aktai, statusą.
Konstitucijos 11 straipsnis skelbia, kad Lietuvos
valstybės teritorijos admi­nistracinius vienetus ir jų ribas nustato įstatymas.
Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo
1 ir 2 straipsnius Lietuvos administraciniai vienetai yra apskritys ir
savivaldybės, savivaldybes valdo jos gyventojų bendruomenės išrinktos
savivaldos institucijos pagal Vietos savivaldos įstatymą ir kitus įstatymus.
Vietos savivaldos organizavimo ir veiklos principai taip pat yra įtvirtinti
Konstitucijoje. Konstitucijos 119–120 straipsniuose nustatyta, jog savivaldybės
pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir
savarankiškai.
Konstitucijoje apibrėžti savivaldos institucijų
organizavimo pagrindai ir veiklos tvarka yra nustatyti Vietos savivaldos
įstatyme. Pagal šio įstatymo 1 straipsnį vietos savivalda – tai Lietuvos
Respublikos teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos
valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal Konstituciją ir įstatymus
laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės
reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius; savivaldybė – tai valstybės
teritorijos admi­nistracinis vienetas, kurio gyventojų bendruomenė turi
valstybės laiduotą savivaldos teisę. Tokiu būdu Lietuvos Konstitucijoje ir
įstatymuose vietos savivalda iš vienos pusės įtvirtinama kaip savaveiksmiškumo
pagrindais veikianti vietinė viešojo administravimo sistema, kuri nėra pavaldi
valstybės centrinėms valdžioms ar valdymo institucijoms. Tačiau iš kitos pusės
– savivaldos institucijų laisvė jų veikoje nėra absoliuti, ir savarankiškumas
nereiškia galimybės ignoruoti valstybės interesus. Konstitucijos 120
straipsnyje ir Vietos savivaldos įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinti valstybės ir
savivaldybės interesų derinimo bei teisėtumo principai reiškia ne tik tai, kad
valstybė įvairiomis formomis savivaldybes remia, koordinuoja bendrus veiksmus,
bet ir tai, jog savivaldybės veikia neperžengdamos valstybės įstatymų apibrėžtų
ribų, ir tokiu būdu valstybė kontroliuoja savivaldybių veiklą.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 14
straipsnyje nustatyta, kad savivaldos institucijų (tarybos, valdybos ir kitų)
kompetencija yra savarankiškoji ir valstybės deleguotoji. Tačiau pagal šią
įstatymo normą ne tik valstybės deleguotąsias funkcijas, bet ir savarankiškąją
kompetenciją, savivaldybės privalo vykdyti, kiek tai leidžia Lietuvos
Respublikos teisės aktai (Konstitucija, įstatymai, poįstatyminiai aktai).
Savivaldos institucijos turi teisę spręsti ne tik tuos klausimus, kurie
įstatymu konkre­čiai priskirti tarybos savarankiškajai kompetencijai (Įstatymo
15 str. , 18 str. ) ar valstybės deleguotajai kompetencijai (Įstatymo 16 str. ),
bet ir kitas savivaldybės gyventojų bendruomenės nariams iškylančias problemas,
tačiau tik tuo atveju, jei tokių klausimų sprendimas nepriskirtas valstybės
institucijų kompetencijai (Įstatymo 14 str. 2 d. ).
Valstybinė kalba yra vienas valstybės nacionalinio
suvereniteto bruožų, nes valstybinės kalbos vartojimas viešajame valstybės
gyvenime užtikrina T-os, kaip Valstybės kūrėjos ir suverenių galių turėtojos,
identitetą, tautinę savimonę ir jos saviraišką. Valstybinės kalbos vartojimas
viešajame gyvenime skatina valstybės ir jos piliečių integraciją ir,
priešingai, kelių kalbų funkcionavimas paraleliai valstybę dezintegruotų bei
skatintų joje decentralizacijos procesus. Kitų kalbų greta valstybinės įvedimas
viešajame gyvenime susiaurina valstybinės kalbos vartojimo galimybę. T-ėl neabejotinai
valstybinės kalbos ir greta jos kitų kalbų vartojimo viešajame gyvenime, jų
teisinio statuso klausimai visoje valstybės teritorijoje yra valstybinės, bet
ne vietinės reikšmės, ir jų sprendimas priklauso arba tiesiogiai T-ai, arba
jos išrinktiems atstovams, t. y. Seimui.
Konstitucijos 14 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, kad
valstybinė kalba yra lietuvių kalba, konkretizuoja bei detalizuoja Valstybinės
kalbos įstatymas. Šio įstatymo 25 straipsnyje įtvirtinta, kad jo vykdymą
kontroliuoja Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos
Seimo Kalbos inspekcija. Pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos statuso
įstatymo 1 ir 3 straipsnius Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos
Respublikos Seimo sprendžia Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimus,
o šios komisijos nutarimai yra privalomi visoms įmonėms, įstaigoms ir
organizacijoms. Tokiu būdu įstatymais įteisinta, kad valstybinės kalbos
funkcionavimo (taigi ir kitų kalbų viešajame gyvenime vartojimo, ribojančio valstybinės
kalbos vartojimą) klausimų sprendimas priskirtas valstybės, bet ne
savivaldybės, institucijų kompetencijai. Vietos savivaldos įstatymo 15, 16, 18
straipsniuose taip pat nenumatyta, kad šiuos klausimus spręsti įgaliotos
savivaldybės. Vietos savivaldos įstatymo 1 str. 6 d. numato, kad jeigu
savivaldybei deleguotos ir kitokios valstybės valdymo ar administravimo
funkcijos arba jeigu to reikia savi­valdybės išskirtiniam statusui įgyvendinti,
tai įstatymai gali nustatyti ir kitokią tos savivaldybės institucijų
organizavimo ir veiklos tvarką. Tačiau nagrinėjamoje srityje Vilniaus rajono
savivaldybei specialūs įgaliojimai ar specialus statusas įstatymais
nesuteiktas. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 str. 3 d. savivaldybių
raštvedyba tvarkoma lietuvių kalba ir turi atitikti valstybės
nustatytus raštvedybos reikalavimus. Jokių išimčių iš šios
taisyklės atskiroms savivaldybėms įstatymai taip pat nenumato, o visoms
valstybės įstaigoms yra privalomas raštvedybos, apskaitos ir atskaitomybės
tvarkymas valstybine kalba. Teisės spręsti valstybinės ar kitų kalbų vartojimo
tvarką savivaldybės teritorijoje savivaldybėms nesuteikia taip pat ir Lietuvos
Respublikos tautinių mažumų įstatymo normos. Pagal Valstybinės kalbos įstatymo
1 str. 3 d. tauti­nėms bendrijoms priklausančių asmenų teisę puoselėti savo
kalbą garantuoja Lietuvos Respublikos įstatymai ir Seimo priimti teisės aktai.
Remiantis minėtų teisės aktų analize galima padaryti
išvadą, kad skundžiami Vilniaus rajono savivaldos institucijų – valdybos ir
tarybos – administraciniai aktai, kurie daro įtaką valstybinės kalbos
vartojimui viešajame gyvenime, priimti viršijant įstatymų šioms institucijoms
suteiktus įgaliojimus, ir todėl vien dėl šios priežasties apskritai yra
neteisėti ir naikintini. Bylą išnaginėjusieji teismai šiuo atžvilgiu tinkamai
išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas ir padarė teisingas išvadas
dėl skundžiamų savivaldybės aktų neteisėtumo.
Nepagrįstas yra kasatoriaus argumentas, kad savivaldybės
institucijos, savo sprendimuose pažodžiui pakartojusios T-inių bendrijų
įstatymo 4 straipsnio nuostatas, įstatymo reikalavimo nepažeidė, o tik vykdė
šio įstatymo nuostatas. M-mi savivaldybės aktai, priimti viršijant
kompetencijos ribas, savo forma ir turiniu sukūrė dviprasmišką situaciją ir regimybę,
jog savivaldybės administracijos įstaigose ir organizacijose greta valstybinės
kalbos oficialiai įteisinamas kitos kalbos vartoji­mas, t. y. įteisinamas
antrosios kalbos vartojimas viešajame gyvenime, nors T-inių mažumų įstatymo 4
straipsnio turinys ir prasmė yra visai kitokie.
Be to, ginčijamuose savivaldybės aktuose netiksliai ir
klaidinančiai regla­mentuota galimybė daryti informacinius užrašus kitomis
kalbomis savivaldybės administracijos įstaigose ir organizacijose. Lietuvos
Respublikos tautinių mažumų įstatymo 5 straipsnyje numatyta tik bendro pobūdžio
galimybė atitinkamuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose greta
lietuvių kalbos daryti informacinius užrašus tautinės mažumos kalba, tačiau iš
viso nedetalizuota, kokiose savivaldybės teritorijos įstaigose ar
organizacijose tai galima daryti. Tuo tarpu Valstybinės kalbos įstatymo 18
straipsnyje konkrečiai reglamentuota, kad tik tautinių bendrijų orga­nizacijų
pavadinimai ir jų informaciniai užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami
ir kitomis kalbomis. Tuo remiantis, šioje dalyje skundžiami Vilniaus rajono
tarybos ir valdybos sprendimai yra neteisėti ne tik dėl kompetencijos ribų
viršijimo, bet ir kaip prieštaraujantys valstybinės kalbos vartojimą
reglamentuojančioms teisės normoms.
2. Dėl teisės normų, reglamentuojančių tautinių mažumų
kalbų ir valstybinės kalbos vartojimą, santykio
Valstybinės kalbos įstatymas nustato valstybinės kalbos
vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, bet nereglamentuoja Lietuvos gyventojų
neoficialaus bendravimo, kalbos vartojimo neformaliuose žmonių tarpusavio
santykiuose, taip pat tautinėms bendrijoms priklausančių asmenų renginių kalbos
(Įstatymo 1 str. 1 ir 2 d. ). Pagal Valstybinės kalbos įstatymo 2–7 straipsnių
nuostatas visos Lietuvos Respublikoje veikiančios institucijos, įstaigos,
įmonės ir organizacijos raštvedybą, apskaitos, atskaitomybės, finansinius bei
techninius dokumentus tvarko, taip pat tarp savęs susirašinėja valstybine
lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos institucijų bei kitų gyventojų
aptarnavimo įstaigų vadovai turi užtikrinti, kad gyventojai būtų aptar­naujami
valstybine kalba. Įstatymo 1 str. 3 d. nustatyta, kad tautinėms bendrijoms
priklausančių asmenų teisę puoselėti savo kalbą garantuoja kiti Lietuvos
Respublikos įstatymai ir Seimo priimti teisės aktai. Pagal „Dėl Lietuvos
Respublikos valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo” įstatymo 2 str. 2 d.
įtvirtintą nuostatą neoficialus tautinių bendrijų ir kitų kalbų vartojimas
nereglamentuojamas. T-inių mažumų įstatymas reglamentuoja Lietuvoje
gyvenančioms tautinėms mažumoms taikomas garantijas visose gyvenimo srityse, jų
teisinį statusą. Be kitų klausimų, šiame įstatyme įtvirtinta ir nuostata apie
galimybę atitinkamuose administraciniuose teritori­niuose vienetuose įstaigose
ir organizacijose greta valstybinės kalbos vartoti tautinės mažu­mos (vietinę)
kalbą. Tokiu būdu šių dviejų įstatymų reguliavimo dalykas yra skirtingas:
Valstybinės kalbos įstatymas nereglamentuoja tautinių mažumų, t. y. neoficialių
kalbų, vartojimo, o T-inių mažumų įstatymas nereguliuoja valstybinės kalbos
vartojimo viešajame valstybės gyvenime. Teisės normos tarpusavyje konkuruoja
tik tuomet, kai jos reguliuoja tuos pačius visuomeninius santykius. T-ėl
nepagrįsta bylą sprendusių teismų išvada, kad T-inių mažumų įstatymo 4 ar 5
straipsniai priešta­rauja Valstybinės kalbos įstatymo 17 ar 18 straipsniams.
Tačiau kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog T-inių mažumų įstatymo 4–5
straipsniuose yra įteisinta tik principinė bendro pobūdžio tautinei mažumai priklausančių
gyventojų teisė vartoti vietos įstaigose ir organizacijose gimtąją kalbą greta
valstybinės kalbos. Šios teisės realizavimo tvarka ir mechanizmas Lietuvos
Respublikos galiojančiais teisės aktais nėra detalizuoti. Kaip minėta,
Valstybinės kalbos įstatymo 1 str. 3 dalyje apibrėžta tik tai, kad šie
klausimai gali būti reglamentuojami kitais Lietuvos Respublikos įstatymais bei
Seimo priimtais teisės aktais. Tokiu būdu T-inių mažumų įstatymo­ ­­4
straipsnyje iš esmės įtvirtinta tik programinė nuostata ir teisinis principas,
kuriuos valstybė įsipareigoja gerbti, siekdama garantuoti tautinių mažumų
apsaugą. T-inės mažumos gyventojų galimybė vartoti vietos įstaigose tos
tautos mažumos kalbą sudaro sąlygas išvengti gyventojų diskriminacijos kalbos atžvilgiu,
padeda operatyviau spręsti jų ekonominius, socialinius ir buities klausimus.
Taigi į T-inių mažumų įstatymo 4 straipsnio turinį įeina sudarymas sąlygų
vartoti gimtąją kalbą santykiuose tarp tautinei mažumai priklausančių asmenų ir
administracinės valdžios, nepakeičiant valstybinės kalbos ir nepažeidžiant
Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimų, t. y. tokiuose administraciniuose –
teritoriniuose vienetuose raštvedyba tvarkoma ir susirašinėjama tarp vietinių
įstaigų bei tarp jų ir centrinių valstybės įstaigų tik valstybine kalba. Būtent
tokius principus įtvirtina ir kasatoriaus cituojami tarptautiniai dokumentai,
numatantys tautinių mažumų ir joms priklausančių asmenų teisių apsaugą: Europos
Tarybos Sisteminė tautinių mažumų apsaugos konvencija (toliau – Konvencija),
Europos regioninių, arba mažumų, kalbų chartija (toliau – Chartija) ir kt.
Pavyzdžiui, Konvencijos 10 str. 2 dalis skelbia, kad „vietovėse, kuriose
tradiciškai gyvena tautinė mažuma arba yra daug jos narių, jeigu šie asmenys to
prašo ir jei toks prašymas atitinka realų poreikį, šalys stengsis kiek įmanoma
sudaryti tokias sąlygas, kurios leistų vartoti mažumos kalbą santykiuose tarp
tų asmenų ir administracinės valdžios”. Chartijos 10 str. 1 dalyje įtvirtinta:
„šalys, jeigu tai įmanoma, valstybės administraciniuose rajonuose, kuriuose
gyventojų, vartojančių regionines, arba mažumų, kalbas, skaičius pateisina
toliau nurodytas priemones, atsižvelgdamos į kiekvienos kalbos būklę,
įsipareigoja: a 1) garantuoti, kad valdymo institucijos vartotų regionines,
arba mažumų, kalbas; arba 2) garantuoti, kad pareigūnai, palaikantys ryšius su
visuomene, vartotų regionines, arba mažumų, kalbas bendraudami su asmenimis,
kurie šiomis kalbomis į juos kreipiasi; arba 3) garantuoti, kad regioninių,
arba mažumų, kalbų vartotojai galėtų pateikti pareiškimus raštu ar žodžiu ir
gauti atsakymą šiomis kalbomis; arba 4) garantuoti, kad regioninių, arba
mažumų, kalbų vartotojai šiomis kalbomis galėtų pateikti pareiškimus raštu arba
žodžiu; arba 5) garantuoti, kad regioninių, arba mažumų, kalbų vartotojai
šiomis kalbomis dokumentą galėtų pateikti teisėtai” ir t. t. Taigi šiuose
dokumentuose nustatyta, kad kiekviena valstybė gali atsižvelgti į skirtingas
situacijas ir problemas, kurias reikia išspręsti; valstybėms paliekama daug
laisvės ir alternatyvos pasirinkti, kurias teises ji gali užtikrinti tautinėms
mažumoms, priklausomai nuo istorinių tradicijų bei ekonominių sąlygų. Beje,
Konvencijos, Chartijos ir kitų tarptautinių dokumentų šiais klausimais
nuostatos jau atsispindi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir daugelyje
Lietuvos Respublikos įstatymų, nors Lietuva nurodytų dokumentų nėra
ratifikavusi (1995 m. vasario 1 d. yra tik pasirašiusi Europos Tarybos
Konvenciją). V-a- tarptautinių teisės aktų principų įtvirtintas ir T-inių
mažumų įstatymo 4 straipsnyje.
Čia padarytos išvados, kad T-inių mažumų įstatymo 4
straipsnyje įtvirtintą nuostatą valstybė turi detalizuoti, pagrįstumą
neabejotinai patvirtinta ir Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos
draugiškų santykių ir gero kaimyninio bend­radarbiavimo sutartis, ratifikuota
Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. I–606 ir tapusi
sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi (Konstitucijos 138
str. ). Šios sutarties 15 str. 2 d. nurodoma, jog „susitariančios šalys nustatys
tautinių kalbų vartojimą savo įstaigose, ypatingai tuose administraciniuose –
teritoriniuose vienetuose, kuriuose didelę dalį gyventojų sudaro tautinė
mažuma”. Tuo taip pat įtvirtintas tik principinis dviejų valstybių susitarimas
dėl mažumų kalbų vartojimo vietos įstaigose, o konkreti šių kalbų vartojimo
vietos įstaigose tvarka ir apimtis turi būti nustatyta šalių susitarimu,
remiantis abipusės pagarbos, pasitikėjimo bei pariteto principais, ir įteisinta
kiekvienos valstybės nacionaliniais teisės aktais.
Kartu pažymėtina ir tai, kad tiek tarptautinė Lietuvos ir
Lenkijos sutartis, tiek ir cituotos Konvencija bei Chartija akcentuoja dar
vieną svarbų principą valstybės santykyje su tautinėmis mažumomis, būtent:
siekiant veiksmingos tautinių mažumų apsaugos, kartu būtina gerbti valstybių
teritorinį vientisumą ir nacionalinį suverenitetą, nacionalinę Konstituciją ir
šalies įstatymus, taip pat kitų asmenų, ypač daugumai arba kitoms tautinėms
mažumoms priklausančiųjų, teises ir laisves. Tokiu būdu kasatoriaus skundo
argumentas, kad teismai neįvertino tarptautinių teisės aktų nuostatų, yra
nepagrįstas ne vien todėl, kad Lietuvos Respublika tarptautinių daugiašalių
konvencijų nagrinėjamais klausimais nėra ratifikavusi, ir jos neturi teisinės
galios Lietuvos teritorijoje, tačiau ir dėl to, kad Lietuvos Respublikos
galiojantys teisės aktai iš esmės atitinka tarptautinių dokumentų principus
tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisės vartoti savo gimtąją kalbą
aspektu.
Remiantis tuo, Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo
1998 m. gruodžio 16 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo 1999 m. vasario
23 d. nutartis paliktini galioti, o kasacinis skundas netenkintinas. Teismų
padaryta klaida, aiškinant Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo ir
Valstybinės kalbos įstatymo normų santykį, byloje nėra esminė ir nesudaro
pagrindo naikinti iš esmės teisėtus ir pagrįstus teismų sprendimus.
Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad byloje
nenustatyta ir aplinkybių, numatytų CPK 358 straipsnio 2 dalyje.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK
368 str. 1 d. 1 p. ,

nutarė:

Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1998 m. gruodžio
16 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 1999 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistus.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėjų kolegijos pirmininkas                                                                                             J.
Š-a-

Teisėjai                                                                                                                             D.
A-ė            
S. G-us               
A. S-is

A. D-a-                    
A. M-is            
B. S-a-             
                                                                
                                                                            
                                                                            
                                                                            

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.8409 sekundės -