Paieška : Teismų praktika LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS NrLIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#5279: Svečiai
#0: Vartotojai
#5715: Registruoti vartotojai


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ
SKYRIAUS
TEISĖJŲ
KOLEGIJŲ NUTARTYS

1. 21. Dėl subjektų,
turinčių teisę ginčyti sandorius CK 54 straipsnio pagrindu

Pripažįstant negaliojančiu sandorį, sudarytą asmens,
kuris dėl psichinės ligos negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, jei jis
nebuvo CPK nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu, taikytina ne CK 50 str. 2
d. , o CK 54 str. , nepriklausomai nuo to, ar tokį ieškinį pareiškė pats asmuo,
negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, ar jo įpėdiniai, paveldėję jo
turtines ir neturtines teises bei pareigas.

P-šėja D. A-ė                                          Civilinė byla Nr. 3K–3–442/1999 m.
Apeliacinės instancijos teismo
pranešėja D. K-i-ė

N U T A R T I S

1999 m. rugsėjo 15 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos
pirmininko A. S-io,
teisėjų A. D-o ir D. A-ės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal
ieškovo N-aus Ž-o kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo
apylinkės teismo 1998 m. gruodžio 17 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo
1999 m. vasario 11 d. nutarties dalies panaikinimo civilinėje byloje pagal
M. Ž-o ieškinį atsakovui P. J-ui dėl buto pirkimo–pardavimo
sutarties pripažinimo negaliojančia.
Teisėjų kolegija

nustatė:

1996 m. balandžio 4 d. Vilniaus m. 10–ajame notarų biure
buvo patvirtinta buto, esančio E-o g. 24–16, V-, pirkimo–pardavimo
sutartis tarp pardavėjo M-hailo Ž-o ir pirkėjo Pavelo J-o.
M. Ž-a- kreipėsi į teismą nurodydamas, kad ši sutartis yra sudaryta
apgaulės būdu, pasinaudojant jo bloga sveikata bei lietuvių kalbos nemokėjimu.
Ieškovas teigia, kad iš atsakovo gavęs 1000 JAV dolerių ir manęs, kad pas
notarą pasirašęs už juos, o ne buto pirkimo–pardavimo sutartį. Tačiau, kaip
vėliau paaiškėjo, sutartyje parašyta, kad už butą M. Ž-a- gavęs 60 000
Lt. Tokios pinigų sumos jam niekas nedavęs. Gautą 1000 JAV dolerių sumą
ieškovas supratęs kaip rankpinigius už parduodamą butą. M. Ž-a- teismo
prašė pripažinti buto pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia vadovaujantis CK
57 straipsniu.
1996 m. gruodžio 7 d. M. Ž-ui mirus, jo sūnus
N-us Ž-a- įstojo į procesą kaip M. Ž-o teisių perėmėjas. Jis
nurodė, kad tėvas mirdamas jam testamentu paliko butą E-o g. 24–16,
V-. Tėvas buvęs ligonis, sutrikusios psichikos, reikalaujantis nuolatinės
priežiūros. Atsakovas, pasinaudodamas tėvo fiziniu bei psichiniu
nevisavertiškumu, apgaulės būdu įkalbėjo tėvą parduoti butą, žadėdamas nupirkti
kitą. Tačiau buvo sumokėtas tik 1000 JAV dolerių užstatas, nors už butą buvo
sutarta 15 000 JAV dolerių suma. Likusiųjų pinigų atsakovas nesu­mokėjo.
N. Ž-a- teismo prašė pripažinti buto pirkimo–pardavimo sutartį
negaliojančia.
M. Ž-ui buvo teismo paskirta pomirtinė psichiatrinė
ambulatorinė ekspertizė, siekiant nustatyti, ar M. Ž-a-, sudarydamas 1996
m. balandžio 4 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį, galėjo suprasti savo veiksmų
esmę ir juo valdyti. Teismo psichiatrų ekspertų komisija padarė išvadą, kad
M. Ž-a- nuo 1986 m. sirgo lėtine progresuojančia psichikos liga –
kraujagyslių demensija (įgyta silpna­protystė), dėl kurios jis 1996 m. balandžio
4 d. negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti.
Papildomame ieškininiame pareiškime N. Ž-a-
patikslino sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindus ir nurodė, kad
pirkimo–pardavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia, kaip sudaryta
neveiksnaus fizinio asmens (CK 50 str. 2 d. ) Ieškovas prašė buto
pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia ir įpareigoti P. J-ą
perduoti jam šį butą.
Teisminio nagrinėjimo metu ieškovas patikslino savo
reikalavimus, nurody­damas, kad gavo iš atsakovo 1000 JAV dolerių, kaip
rankpinigių, ir 6500 JAV dolerių, už kuriuos N. Ž-a- įsigijo sodo namą iš
M. A-.
Vilniaus m. 2–asis apylinkės teismas 1998 m. gruodžio 17
d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas pripažino buto
pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, nes ji buvo sudaryta neveiksnaus
asmens. Teismas padarė išvadą, kad N. Ž-o reikalavimas iš atsakovo
priteisti 30 000 Lt, todėl kad neva atsakovas nesumo­­kėjęs už butą visų
sutartų 60 000 Lt pinigų, nepagrįstas įrodymais. P-s M-hailas Žurav­liovas
teigė, kad už butą iš P. J-o gavo tik 1000 JAV dolerių. Jo sūnus N-us
Ž-a- nurodė, kad P. J-a- sumokėjęs 7500 JAV dolerių. Nustatyta, kad
buto pirkimo–pardavimo metu vyko du sandoriai. M. Ž-a- pardavė P. J-ovle­vui
butą už 60 000 Lt, o N-us Ž-a- pasirašė su M. ir
M. A-ais 24 000 Lt paskolos sutartį. Be to, 1996 m. liepos 15 d.
N. Ž-a- nupirko iš M. A-aus sodo sklypą su namu už 27 000 Lt.
Teismas nurodė, jog neti­kėti atsakovo parodymais, kad jis buto pirkimo metu
sumokėjo M. Ž-ui 60 000 Lt, nėra pagrindo, o ieškovas įrodymų, kad buvo
sumokėti ne visi pinigai, teismui nepateikė, taip pat nepateikė įrodymų, jog
tai padarė apgaulės būdu. Ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 30 000 Lt
yra nepagrįstas ir atmestinas. B-o pirkimo pardavimo sutartis pripažinta
negaliojančia (CK 50 str. 2 d. ). Remiantis CK 47 str. , šalys įpareigotos
grąžinti viena kitai visą tai, ką yra gavusios pagal buto pirkimo–pardavimo
sandorį. Teismas, pripažinęs pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia,
įpareigojo P. J-ą grąžinti N. Ž-ui butą, o N. Ž-ą – grąžinti
P. J-ui 60 000 Lt.
Vilniaus apygardos teismas 1999 m. vasario 11 d.
nutartimi atmetė apeliacinį skundą, kuriame N-us Ž-a- prašė
pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti sumažinant iš jo priteistą sumą
iki 30 000 Lt. Kolegija nurodė, jog daryti išvadą, kad pirkėjas nesumokėjo visų
pinigų, nėra pagrindo, tai konstatavo ir pirmo­sios instancijos teismas, laikęs
neįrodytu ieškinio pagrindo – pripažinimo pirkimo–pardavimo sutarties
negaliojančia dėl to, kad ji sudaryta apgaulės būdu pardavėjui negavus 60 000
Lt, nurodytų pirkimo–pardavimo sutartyje. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios
instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. .
Kasaciniame skunde ieškovas N. Ž-a- nurodo, kad
teismai neteisingai išsprendė restitucijos klausimą, laikydami, jog šiuo atveju
taikytinos CK 47 str. taisyklės. Tačiau šis straipsnis gali būti taikomas tik
tada, kai abi sandorio šalys yra ir tokią restituciją galima įvykdyti. Šiuo
atveju viena sandorio šalių pasikeitė, nes M. Ž-a- mirė, o N. Ž-a-
tapo jo turto paveldėtoju pagal testamentą. Tiesiogiai jis nėra sandorio šalis.
CK 594 str. numato tik įpėdinio atsakomybę už palikėjo skolas. Skolų velionis
tėvas neturėjo. Šiuo atveju atsirado kitokio pobūdžio prievolė, kuri nepereina
įpėdiniui, nes to nenumato įstatymas. I- CK 47 str. kalbama tik apie sandorio
šalis. Atsakovas nepareiškė ieškovui dar gyvam esant jokių skolinių
reikalavimų, kaip tai numato CK 594 str. Atsakovas priešieškinio nepateikė ir
savo teisės negynė. Atsakovas neįrodė, kad būtų sumokėjęs visus pinigus už
perkamą butą. Priešingai, tarpininkų pagalba buvo sudaromos įvairios kitos
sutartys, kurios turėjo pridengti pagrindinį sandorį. Atsakovas suvokė, kad jis
sutartį sudaro su nesveiku asmeniu, todėl turėjo visą riziką prisiimti sau.
Neabejotina, kad iš atsakovo pusės buvo apgaulės elementų, tačiau teismas šių
aplinkybių reikiamai neįvertino.
Kasatorius prašo Vilniaus m. 2–ojo apylinkės teismo 1998
m. gruodžio 17 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 1999 gruodžio 17 d.
nutartį pakeisti – sprendimo ir nutarties dalis, kuriose iš N. Ž-o
priteista 60 000 Lt suma P. J-ui, panaikinti, likusias sprendimo ir
nutarties dalis palikti galioti.
Teisėjų kolegija

konstatuoja:

Dėl restitucijos taikymo
Kolegija konstatuoja, kad teismai teisingai išsprendė
restitucijos klausimą. Pagal CK 47 str. , kai sandoris negalioja, kiekviena iš
šalių privalo grąžinti antrajai šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal sandorį.
Taigi taikytina restitucija yra sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmė.
N. Ž-a-, kaip paveldėtojas ir M. Žuravl­iovo teisių perėmėjas, įstojo į
procesą ginčydamas sandorį, kurį teismas pripažino negaliojančiu ir pritaikė
restituciją. Teismo sprendimo pagrindu buto pardavėjas (jo teisių perėmėjas)
atgavo butą ir buvo įpareigotas sugrąžinti pinigus, gautus pagal negaliojančia
pripažintą sutartį, t. y. tapo skolingas buto pirkėjui. Pagal CK 594 str.
priėmęs palikimą įpėdinis paveldi turtines ir neturtines teises bei pareigas ir
atsako už palikėjo skolas jam perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės
ribose. Kasatoriaus teiginiai, kad jis nebuvo sandorio šalimi, tėvas skolų
neturėjo, todėl tokia prievolė nepereina įpėdiniui ir restitucijos principas
jam netaikomas, nepagrįsti dar ir dėl to, kad pats kasatorius, įstojęs į
procesą kaip ieškovas, ginčijo sudarytą sandorį. Taigi sandorio pripažinimas
negaliojančiu yra paties kasatoriaus veiksmų pasekmė.
Tais pačiais motyvais atmestinas ir kasacinio skundo
teiginys, kad atsakovas turėjęs pareikšti skolinius reikalavimus ar
priešieškinį M. Ž-ui dar gyvam esant.
Dėl įrodymų vertinimo taisyklių
Kolegija konstatuoja, kad teismai nepažeidė įrodymų
vertinimo taisyklių, nurodydami, kad ieškovas nepateikė teismui tinkamų
įrodymų, jog ne visi pinigai už butą buvo sumokėti, ir turėjo pagrindą
pripažinti atsakovo pateiktus įrodymus, kuriais remiantis nustatyta, kad
pinigai už įgytą butą buvo sumokėti.
Dėl pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu
pagrindo
Kolegija konstatuoja, kad šioje byloje teismai nurodė
netinkamą materialinės teisės normą, pripažindami sandorį negaliojančiu pagal
CK 50 str. 2 d. , kuri nurodo, kad negalioja sandoris, sudarytas fizinio asmens,
pripažinto neveiksniu dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės. Asmenys
pripažįstami neveiksniais teismo sprendimu CPK 28–ajame skirsnyje nustatyta
tvarka. M. Ž-a- nebuvo pripažintas neveiksniu CPK nustatyta tvarka. Jam
buvo paskirta pomirtinė psichiatrinė ekspertizė, padariusi išvadą, kad
M. Ž-a- nuo 1986 m. sirgo psichikos liga ir 1996 m. balandžio
4 d. – sandorio sudarymo momentu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų
valdyti, t. y. buvo konstatuotas jo ligos faktas. I- nors teismai konstatavo,
kad M. Žurav­liovas sirgo tokia liga, dėl kurios jis sandorio sudarymo momentu
negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (tiek CK 50 str. 2 d. ,
tiek 54 str. atveju turime reikalą su piliečių psichikos sutrikimu), tačiau
nepagrįstai nurodė CK 50 str. 2 d. , nes neveiksniu M. Ž-a- įstatymo
nustatyta tvarka pripažintas nebuvo.
Kolegija konstatuoja, kad pripažįstant negaliojančiu
sandorį, sudarytą  asmens, kuris dėl
psichinės ligos negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, jei jis nebuvo CPK
nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu, taikytina ne CK 50 str. 2 d. , o CK 54
str. , nepriklausomai nuo to, ar tokį ieškinį pareiškė pats asmuo, negalėjęs
suprasti savo veiksmų reikšmės, ar jo įpėdiniai, paveldėję jo turtines ir
neturtines teises bei pareigas.
Kadangi sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal abu
paminėtus straipsnius pasekmės yra tos pačios, t. y. dvišalė restitucija,
kolegija konstatuoja, kad nors teismai, pritaikydami netinkamą CK normą, padarė
procesinį pažeidimą, nurodydami netin­kamą įstatymą, kuriuo vadovavosi, šis
pažeidimas neturėjo įtakos teisingam bylos išsprendimui, todėl pirmosios
instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis iš
esmės paliktini galioti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 368 str. 1 d. 1 p. ir
370 str. 1 d. ,

nutarė:

Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 1998 m. gruodžio
17 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos 1999 m. vasario
11 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistus.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėjų kolegijos pirmininkas                                                                                             A.
S-is

Teisėjai                                                                                                                             A.
D-a-
                                                                            
D. A-ė


Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.57854 sekundės -