Paieška : Teismų praktika LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS NrLIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#5294: Svečiai
#0: Vartotojai
#5715: Registruoti vartotojai


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ
SKYRIAUS
TEISĖJŲ
KOLEGIJŲ NUTARTYS

1. 26. Dėl teisės kreiptis
su ieškiniu dėl grąžinimo į darbą

Darbo įstatymų kodekso 251 str. (1990 m. gegužės 15 d.
įstatymo Nr. I–211 redakcija) nustatyta, kad pareigūnų, kuriuos, vadovaujantis
Lietuvos Respub­likos Konstitucija, į pareigas skiria, renka ar tvirtina ir
atleidžia Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba arba skiria ir atšaukia jos
Prezidiumas, o darbo ginčai atleidimo iš darbo klausimais nagrinėjami įstatymų
nustatyta tvarka. DSĮ 1 str. 2 d. taip pat nurodyta, kad darbo sutarties
sudarymo ir nutraukimo su valstybinės bei vykdo­mosios valdžios teismo ir
prokuratūros tarnautojais bei kitais asmenimis ypatumus nustato įstatymai ir
kiti norminiai aktai, reguliuojantys tokių darbuotojų darbo santykius, jeigu
šis įstatymas to nedraudžia. Teismų įstatyme nėra aptariama teisė ginčyti
atleidimą iš teisėjų pareigų, tokio ginčo tvarka, kompensacijų klausimai ir kt.
Kitų specialių įstatymų, reguliuojančių tokių pareigūnų darbo ginčų
nagrinėjimą, nėra. DSĮ 42 str. 1 d. , nenumatanti jokių išimčių, suteikia teisę
visiems darbuo­tojams, kurie nesutinka su atleidimu iš darbo, kreiptis į teismą
dėl darbo ginčo išnagrinėjimo. Šios nuostatos atžvilgiu Teismų įstatymas jokių
ypatumų nenu­­mato. Esant DĮK 241 str. 2 d. 1 p. ir DĮK 251 str. kolizijai su
DSĮ 42 str. 1 d. , taikytina vėlesnė teisės norma – DSĮ 42 str. 1 d. , kuri
atitinka Lietuvos Respublikos Kons­titucijos 30 str. 1 d. ir Konvencijos 6 str.
1 d. bei tiesiogiai reguliuoja ginčo teisinį santykį dėl teisės kreiptis į
teismą išnagrinėti tokio pobūdžio darbo ginčą. Išdėstyti ieškininio pareiškimo
priėmimo teisinio reguliavimo ypatumai leidžia daryti išvadą, kad atleistas iš
teisėjo pareigų ieškovas turi teisę reikalauti grąžinti jį į ankstesnes
pareigas, ir šis ginčas žinybingas teismui.

P-šėjas B. S-a-                                                       Civilinė byla Nr. 3K–7–470/1999 m.
Pirmosios instancijos teismo teisėja
I. K-kutienė
Apeliacinės instancijos teismo pranešėja
M. M-ė
Kasacinės instancijos
Lietuvos apeliaciniame teisme
pranešėjas V. V-is

N U T A R T I S

1999 m. rugsėjo 29 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Č. J-o,
teisėjų D. A-ės, R. Č-os, A. M-io,
V. M-o, A. S-aus, B. S-o,
viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo
civilinę bylą pagal ieš­ko­­vo A-o M-o kasacinį skundą dėl Vilniaus
miesto 1–ojo apylinkės teismo 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarties, Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. spalio 15 d.
nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 1999 m. balandžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal A-o M-o ieškinį dėl grąžinimo į darbą.
Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

Ieškovas A. M-a- nuo 1995 m. balandžio mėnesio dirbo
Vilniaus apy­gardos teismo teisėju. 1999 m. liepos 20 d. Lietuvos Respublikos
Prezidento dekretu Nr. 126 atleistas iš pareigų, remiantis Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 84 str. 11 p. , 112 str. , 115 str. 5 p. , atsižvelgus į Lietuvos
Respublikos teisingumo ministro teikimą bei Teisėjų tarybos patarimą.
Ieškovas prašė panaikinti Respublikos Prezidento dekretą,
grąžinti jį į Vilniaus apygardos teismo teisėjo pareigas ir išieškoti
atlyginimą už visą priverstinės pra­vaikštos laiką. Prašymą motyvavo tuo, kad
darbdavys nenurodė atleidimo iš darbo priežasčių, o jis nėra padaręs žeminančių
teisėjo vardą veiksmų.
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo teisėja 1998 m.
rugpjūčio 28 d. nutartimi atsisakė priimti A. M-o pareiškimą, kaip
nežinybingą teismui. Teisėja nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos
102 ir 105 straipsnius Kons­titucinio Teismo kompetencijai priskirtina pareiga
nagrinėti, ar Prezidento aktai prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Tokia
teisė apylinkės teismui nesuteikta.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, 1998 m. spalio 15 d. nutartimi
apylinkės teismo teisėjos nutartį paliko nepakeistą, o ieškovo atskirąjį skundą
atmetė. Kolegija nurodė, kad teisėjų darbo santykiai, tarp jų ir atleidimas iš
darbo, nereguliuojami Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymu (toliau –
DSĮ). Šio įstatymo 1 str. 2 d. nustato, kad darbo sutarčių sudarymo, pakeitimo
ir nutraukimo ypatumus tam tikroms darbuotojų kategorijoms, tarp jų ir
teisėjams, nustato įstatymai ir kiti norminiai aktai, reguliuojantys tokių
darbuotojų darbo santykius. Kolegija nurodė, kad teisėjų darbo santykius
reguliuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija bei Lietuvos Respublikos teismų
įstatymas, kurio 56 str. numato teisėjų atleidimo iš pareigų tvarką. Pagal šį
straipsnį apygardų teismų teisėjus atleidžia Lietuvos Respublikos Prezidentas
teisingumo ministro teikimu, patarus Teisėjų tarybai. Kadangi ieškovo
reikalavimai grąžinti jį į teisėjo pareigas ir atlyginti už priverstinę
pravaikštą yra išvestiniai iš reikalavimo panaikinti 1998 m. liepos 20 d.
Respublikos Prezidento dekretą, kuris, pareiškėjo nuomone, yra nepagrįstas,
todėl jų nagrinėjimas bei šių reikalavimų teismingumo apylinkės teismui
klausimas būtų galimas tik išsprendus pirmąjį reikalavimą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 1999 m. balandžio 19 d. nutartimi ankstesnių teismų nutartis
paliko nepakeistas. Kolegijos nuomone, pagrindas panaikinti teismo sprendimus,
nutartis ar nutarimus kasacine tvarka yra jų nepagrįstumas arba esminiai
materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimai, išvardyti CPK 3712 ir 371 3
straipsniuose (1994 m. lapkričio 8 d. įsta­tymo Nr. I–636 redakcija). Kolegija,
nagrinėdama civilinę bylą kasacine tvarka, tokių pagrindų nenustatė.
Kasaciniu skundu A. M-a- prašo panaikinti teismų
nutartis ir perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti
ieškininio pareiškimo priėmimo klausimą. Jis nurodo, kad teismai netinkamai
išaiškino ir taikė materialinės teisės normas, padarė procesinės teisės normų
pažeidimų. Savo kasacinį skundą kasatorius grindė šiais argumentais:
1. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos (toliau – Konvencija) 6 str. 1 d. numato, kad nustatant kiekvieno
asmens pilietines teises ir pareigas (…) jis turi teisę, kad jo byla būtų
nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal
įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališ­­ko teismo. Remiantis Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 138 str. 3 d. , ši Konvencija yra sudedamoji Lietuvos
Respublikos teisinės sistemos dalis. Kasatorius teigia, kad jo ginčas yra
civilinio pobūdžio, nes Europos žmogaus teisių teismas 1990 m. birželio 28 d.
byloje Obermeieris prieš A-iją priimtame sprendime priėjo išvadą, jog gin­čai
dėl atleidimo iš darbo yra civiliniai.
2. Kasatorius nesutinka su teismų nuomone, kad teisėjų
atleidimo iš darbo klausimus reglamentuoja tik Lietuvos Respublikos
Konstitucija ir Teismų įstatymas. Jo nuomone, DSĮ ir DĮK normos taikytinos
tiems teisiniams santykiams, kurių nere­guliuoja specialiosios teisės normos
(pvz. , Teismų įstatyme nėra numatyta teisė ginčyti atleidimą iš darbo).
3. Konstitucijos 30 str. 1 d. nustato, kad asmuo, kurio
konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.
Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtina teisę į darbą, o Konstitucijos 5 str. 2 d.
suteikia kiekvienam asmeniui teisę ginti savo teises, remiantis Konstitucija.
Kasatoriaus nuomone, atsisakius priimti jo ieškininį pareiškimą, pažeista jo
teisė kreiptis į teismą, kadangi nėra teismams nežinybingų ginčų, jeigu jie
kyla dėl asmenų konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimo.
4. Joks įstatymas nedraudžia teismui nagrinėti kilusio
ginčo, o vadovaujantis principu „leidžiama viskas, kas nedraudžiama”
konstitucinė teisė dirbti apygardos teisėjo darbą gali būti ginama teisme.
5. Konstitucijos 105 str. 1 d. nustatyta, kad
Konstitucinis Teismas tikrina Respublikos Prezidento aktų teisėtumą, tačiau yra
apibrėžtas ratas subjektų, turinčių teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį
Teismą. Kasatoriaus manymu, spręsdamas ginčą teismas galėtų sustabdyti bylą ir
kreiptis į Konstitucinį Teismą. A. M-a- nurodo, kad nors Respublikos
Prezidento dekrete remiamasi Konsti­tucijos 84 str. 11 p. , tačiau šioje normoje
nėra numatyta, kad Respublikos Prezidentas galėtų atleisti apygardos teismo
teisėjus.
6. Nei Konstitucinis Teismas, nei Teisėjų taryba, minima
apeliacinės instancijos teismo nutartyje, nėra „teismas” Konvencijos 6 str. 1
d. bei Konstitucijos 30 str. prasme. Ankstesnių teismų nutartys, kuriose
nurodoma, kad ginčas žinybingas Konstituciniam Teismui, žinant, kad ieškovas į
šią instituciją neturi teisės kreiptis, prieštarauja Konvencijos bei
Konstitucijos nuostatoms.
7. Respublikos Prezidento dekretas neteisėtas taip pat
dėl neteisingo faktinių aplinkybių vertinimo bei procedūrinių pažeidimų.
Kasatoriaus nuomone, ieškininiai reikalavimai dėl
grąžinimo į darbą bei atlygi­nimo už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo
yra savarankiški, ir sprendimas dėl jų gali būti priimtas tik išsprendus bylą
iš esmės.
Atsiliepime į A. M-o kasacinį skundą Respublikos
Prezidento kanceliarija nurodo, kad minėtas skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Atsiliepime nurodoma, kad pagal DĮK 251 str. bei DSĮ 1 str. 2 d. teisėjų darbo
santykių ypatumus (tarp jų ir atleidimą iš darbo) reglamentuoja įstatymai bei
kiti norminiai aktai, reguliuojantys tokių darbuotojų darbo santykius. Teisėjų
skyrimo, atleidimo iš pareigų tvarką nustato ir detalizuoja Teismų įstatymas.
Šio įstatymo 56 str. 1 d. 5 p. nustato, kad Lietuvos Respublikos teismų
teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka, kai savo poelgiu
pažemina teisėjo vardą. Minėto straipsnio 7 d. numato, kad apygardų teisėjus
teisingumo ministro teikimu ir patarus Teisėjų tarybai atleidžia iš pareigų
Respublikos Prezidentas. Remiantis Teismų įstatymu bei Teisėjų tarybos
patvirtintais Teisėjų gar­bės teismo nuostatais, pareiškėjas 1996–1998 m. buvo
keturis kartus svarstytas Teisėjų garbės teisme, tačiau nepasinaudojo galimybe
Teisėjų garbės teismo sprendimus per dešimt dienų nuo jų priėmimo apskųsti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatui, kurio nutarimas yra galutinis (Teismų
įstatymo 20 ir 60 str. ). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatui panaikinus
paskirtas nuobaudas, teisingumo ministrui nebūtų pagrindo teikti, o Teisėjų
tarybai patarti atleisti pareiškėją iš teisėjo pareigų.
Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

Kasacinis skundas nagrinėjamas vadovaujantis Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo
įgyvendinimo įstatymo (1998 m. gruodžio 10 d. Nr. VIII–960) 3 straipsniu.
Teismai ieškovo prašymą dėl grąžinimo į darbą susiejo su
Respublikos Prezi­dento dekreto konstitucingumo nustatymu Konstituciniame
Teisme. Tokia išvada neteisinga. Respublikos Prezidento dekretas atleisti
teisėją iš pareigų yra individualaus pobūdžio vienkartinis aktas, kuriuo,
realizuojant įstatymų suteiktą kompetenciją darbo santykių srityje, išreikšta
valia dėl darbo sutarties pasibaigimo. Nagrinėjant ieškovo inicijuojamą ginčą svarstytina,
ar visi procedūriniai veiksmai iki dekreto priėmimo atlikti laikantis teisės
aktų reikalavimų, ar teisingumo ministras turėjo pagrindą prašyti Respublikos
Prezidentą atleisti ieškovą A. M-ą, savo poelgiu pažeminusį tei­sėjo
vardą. Ieškovo inicijuojamo ginčo dalykas yra ne Respublikos Prezidento dekreto
atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams patikrinimas, o
ieškovo atleidimo iš pareigų teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d. nustatyta,
kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę
kreiptis į teismą. Teisminės gynybos prieinamumo principas taip pat įtvirtintas
Teismų įstatymo 4 bei CPK 4 straipsniuose. Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. patvirtina, kad kiekvieną
civilinį ginčą turi spręsti teismas. Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo byla
būtų nagrinėjama lygybės ir viešumo sąlygomis nepriklausomo ir nešališko
teismo. Šios įstatyminės nuostatos garantuoja kiekvienam asmeniui, manančiam,
kad jo teisės yra pažeistos, teisminės gynybos prieinamumą. Pažymėtina, kad
teisė ginčyti atleidimą iš pareigų yra viena iš teisėjų nepriklausomumo
garantijų, kurios svarbą pabrėžė Jungtinių T-ų Organizacijos Generalinė Asamblėja,
1995 m. gruodžio 13 d. patvirtinusi „Pagrindinius teisėjų nepriklausomumo
principus”. CPK 26 str. iš esmės įtvirtino visų ginčų dėl teisės žinybinę
priklausomybę teis­mams, o CPK 29 str. nustatė teisminės priklausomybės
prioriteto taisyklę. Šio straipsnio antrojoje dalyje nurodyta, kad, kilus
abejonei ar galiojančių įstatymų kolizijai dėl konkretaus ginčo žinybingumo,
ginčas nagrinėjamas teisme.
DĮK 251 str. (1990 m. gegužės 15 d. įstatymo Nr. I–211
redakcija) nustatyta, kad pareigūnų, kuriuos, vadovaujantis Lietuvos
Respublikos Konstitucija, į pareigas skiria, renka ar tvirtina ir atleidžia
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba arba skiria ir atšaukia jos
Prezidiumas, o darbo ginčai atleidimo iš darbo klausimais nagrinėjami įstatymų
nustatyta tvarka. DSĮ 1 str. 2 d. taip pat nurodyta, kad darbo sutarties
sudarymo ir nutraukimo su valstybinės bei vykdomosios valdžios teismo ir
prokuratūros tarnautojais bei kitais asmenimis ypatumus nustato įstatymai ir
kiti norminiai aktai, reguliuojantys tokių darbuotojų darbo santykius, jeigu
šis įstatymas to nedraudžia. Teismų įstatyme nėra aptariama teisė ginčyti
atleidimą iš teisėjų pa­reigų, tokio ginčo tvarka, kompensacijų klausimai ir
kt. Kitų specialių įstatymų, reguliuojančių tokių pareigūnų darbo ginčų nagrinėjimą,
nėra. DSĮ 42 str. 1 d. , nenumatanti jokių išimčių, suteikia teisę visiems
darbuotojams, kurie nesutinka su atleidimu iš darbo, kreiptis į teismą dėl
darbo ginčo išnagrinėjimo. Šios nuostatos atžvilgiu Teismų įstatymas jokių
ypatumų nenumato. Esant DĮK 241 str. 2 d. 1 p. ir DĮK 251 str. kolizijai su DSĮ
42 str. 1 d. , taikytina vėlesnė teisės norma – DSĮ 42 str. 1 d. , kuri atitinka
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d. ir Konvencijos
6 str. 1 d. bei tiesiogiai reguliuoja ginčo teisinį santykį dėl teisės kreiptis
į teismą išnagrinėti tokio pobūdžio darbo ginčą. Išdėstyti ieškininio
pareiškimo priėmimo teisinio reguliavimo ypatumai leidžia daryti išvadą, kad
atleistas iš teisėjo pareigų ieškovas turi teisę reikalauti grąžinti jį į
ankstesnes pareigas, ir šis ginčas žinybingas teismui. Teismai, padarę išvadas,
kad A. M-o ieškininis reikalavimas teismui nežinybingas, pažeidė CPK 26
str. 1 d. , 150 str. 1 d. 1 p. normas, todėl teismų nutar­tys naikintinos ir
ieškininio pareiškimo priėmimo klausimas perduotinas svarstyti iš naujo (CPK
3542 str. 2 d. ).
Pagal Teismų įstatymo 56, 59, 30 straipsnius, Teisingumo
ministerijos nuostatų 6. 1. 2, 11. 14, 11. 17 punktus Teisingumo ministerija
kontroliuoja teisėjų administracinę veiklą, iškelia drausminę bylą, surenka
medžiagą ir pateikia ją Teisėjų garbės teismui dėl drausminės nuobaudos
teisėjui taikymo, taip pat pateikia medžiagą Respublikos Prezidentui dėl
teisėjo atleidimo iš pareigų. Teismų įstatyme numatyta teisėjų atleidimo
procedūra vadovavosi ir teisingumo ministras, inicijavęs ieškovo A. M-o
atleidimą iš pareigų. Dėl šių procedūrinių veiksmų, taip pat atsižvelgiant į
tai, kad ši institucija tvarko teismų finansavimo klausimus, atsakovu byloje
trauktina Teisingumo ministerija. Priimant ieškininį pareiškimą, reikėtų
vadovautis CPK 151 str. nuos­tatomis.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 368 str. 1 d. 5
p. , 370 str. , išplėstinė teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1998 m. rugpjūčio
28 d. nutartį, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 1998 m. spalio 15 d. nutartį bei Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegi­jos 1999 m. balandžio 19 d. nutartį
panaikinti ir ieškovo A. M-o ieškininio pareiš­kimo priėmimo klausimą
perduoti spręsti iš naujo Vilniaus miesto 1–ajam apylinkės teismui.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėjų kolegijos pirmininkas                                                                                 Č.
J-a-

Teisėjai                                                                                                                 D.
A-ė                                                                                                                                                
A. M-is            
A. S-us
        
R. Č-a
                                   
V. M-a-               

B. S-a-






Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.55448 sekundės -