|
|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 26. Dėl teisės kreiptis su ieškiniu dėl grąžinimo į darbą Darbo įstatymų kodekso 251 str. (1990 m. gegužės 15 d. įstatymo Nr. I–211 redakcija) nustatyta, kad pareigūnų, kuriuos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, į pareigas skiria, renka ar tvirtina ir atleidžia Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba arba skiria ir atšaukia jos Prezidiumas, o darbo ginčai atleidimo iš darbo klausimais nagrinėjami įstatymų nustatyta tvarka. DSĮ 1 str. 2 d. taip pat nurodyta, kad darbo sutarties sudarymo ir nutraukimo su valstybinės bei vykdomosios valdžios teismo ir prokuratūros tarnautojais bei kitais asmenimis ypatumus nustato įstatymai ir kiti norminiai aktai, reguliuojantys tokių darbuotojų darbo santykius, jeigu šis įstatymas to nedraudžia. Teismų įstatyme nėra aptariama teisė ginčyti atleidimą iš teisėjų pareigų, tokio ginčo tvarka, kompensacijų klausimai ir kt. Kitų specialių įstatymų, reguliuojančių tokių pareigūnų darbo ginčų nagrinėjimą, nėra. DSĮ 42 str. 1 d. , nenumatanti jokių išimčių, suteikia teisę visiems darbuotojams, kurie nesutinka su atleidimu iš darbo, kreiptis į teismą dėl darbo ginčo išnagrinėjimo. Šios nuostatos atžvilgiu Teismų įstatymas jokių ypatumų nenumato. Esant DĮK 241 str. 2 d. 1 p. ir DĮK 251 str. kolizijai su DSĮ 42 str. 1 d. , taikytina vėlesnė teisės norma – DSĮ 42 str. 1 d. , kuri atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d. ir Konvencijos 6 str. 1 d. bei tiesiogiai reguliuoja ginčo teisinį santykį dėl teisės kreiptis į teismą išnagrinėti tokio pobūdžio darbo ginčą. Išdėstyti ieškininio pareiškimo priėmimo teisinio reguliavimo ypatumai leidžia daryti išvadą, kad atleistas iš teisėjo pareigų ieškovas turi teisę reikalauti grąžinti jį į ankstesnes pareigas, ir šis ginčas žinybingas teismui. P-šėjas B. S-a- Civilinė byla Nr. 3K–7–470/1999 m. Pirmosios instancijos teismo teisėja I. K-kutienė Apeliacinės instancijos teismo pranešėja M. M-ė Kasacinės instancijos Lietuvos apeliaciniame teisme pranešėjas V. V-is N U T A R T I S 1999 m. rugsėjo 29 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Č. J-o, teisėjų D. A-ės, R. Č-os, A. M-io, V. M-o, A. S-aus, B. S-o, viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A-o M-o kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarties, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. spalio 15 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal A-o M-o ieškinį dėl grąžinimo į darbą. Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė: Ieškovas A. M-a- nuo 1995 m. balandžio mėnesio dirbo Vilniaus apygardos teismo teisėju. 1999 m. liepos 20 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 126 atleistas iš pareigų, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. 11 p. , 112 str. , 115 str. 5 p. , atsižvelgus į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro teikimą bei Teisėjų tarybos patarimą. Ieškovas prašė panaikinti Respublikos Prezidento dekretą, grąžinti jį į Vilniaus apygardos teismo teisėjo pareigas ir išieškoti atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką. Prašymą motyvavo tuo, kad darbdavys nenurodė atleidimo iš darbo priežasčių, o jis nėra padaręs žeminančių teisėjo vardą veiksmų. Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo teisėja 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi atsisakė priimti A. M-o pareiškimą, kaip nežinybingą teismui. Teisėja nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsnius Konstitucinio Teismo kompetencijai priskirtina pareiga nagrinėti, ar Prezidento aktai prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Tokia teisė apylinkės teismui nesuteikta. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, 1998 m. spalio 15 d. nutartimi apylinkės teismo teisėjos nutartį paliko nepakeistą, o ieškovo atskirąjį skundą atmetė. Kolegija nurodė, kad teisėjų darbo santykiai, tarp jų ir atleidimas iš darbo, nereguliuojami Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymu (toliau – DSĮ). Šio įstatymo 1 str. 2 d. nustato, kad darbo sutarčių sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo ypatumus tam tikroms darbuotojų kategorijoms, tarp jų ir teisėjams, nustato įstatymai ir kiti norminiai aktai, reguliuojantys tokių darbuotojų darbo santykius. Kolegija nurodė, kad teisėjų darbo santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, kurio 56 str. numato teisėjų atleidimo iš pareigų tvarką. Pagal šį straipsnį apygardų teismų teisėjus atleidžia Lietuvos Respublikos Prezidentas teisingumo ministro teikimu, patarus Teisėjų tarybai. Kadangi ieškovo reikalavimai grąžinti jį į teisėjo pareigas ir atlyginti už priverstinę pravaikštą yra išvestiniai iš reikalavimo panaikinti 1998 m. liepos 20 d. Respublikos Prezidento dekretą, kuris, pareiškėjo nuomone, yra nepagrįstas, todėl jų nagrinėjimas bei šių reikalavimų teismingumo apylinkės teismui klausimas būtų galimas tik išsprendus pirmąjį reikalavimą. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. balandžio 19 d. nutartimi ankstesnių teismų nutartis paliko nepakeistas. Kolegijos nuomone, pagrindas panaikinti teismo sprendimus, nutartis ar nutarimus kasacine tvarka yra jų nepagrįstumas arba esminiai materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimai, išvardyti CPK 3712 ir 371 3 straipsniuose (1994 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. I–636 redakcija). Kolegija, nagrinėdama civilinę bylą kasacine tvarka, tokių pagrindų nenustatė. Kasaciniu skundu A. M-a- prašo panaikinti teismų nutartis ir perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti ieškininio pareiškimo priėmimo klausimą. Jis nurodo, kad teismai netinkamai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas, padarė procesinės teisės normų pažeidimų. Savo kasacinį skundą kasatorius grindė šiais argumentais: 1. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 str. 1 d. numato, kad nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas (…) jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 str. 3 d. , ši Konvencija yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Kasatorius teigia, kad jo ginčas yra civilinio pobūdžio, nes Europos žmogaus teisių teismas 1990 m. birželio 28 d. byloje Obermeieris prieš A-iją priimtame sprendime priėjo išvadą, jog ginčai dėl atleidimo iš darbo yra civiliniai. 2. Kasatorius nesutinka su teismų nuomone, kad teisėjų atleidimo iš darbo klausimus reglamentuoja tik Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Teismų įstatymas. Jo nuomone, DSĮ ir DĮK normos taikytinos tiems teisiniams santykiams, kurių nereguliuoja specialiosios teisės normos (pvz. , Teismų įstatyme nėra numatyta teisė ginčyti atleidimą iš darbo). 3. Konstitucijos 30 str. 1 d. nustato, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtina teisę į darbą, o Konstitucijos 5 str. 2 d. suteikia kiekvienam asmeniui teisę ginti savo teises, remiantis Konstitucija. Kasatoriaus nuomone, atsisakius priimti jo ieškininį pareiškimą, pažeista jo teisė kreiptis į teismą, kadangi nėra teismams nežinybingų ginčų, jeigu jie kyla dėl asmenų konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimo. 4. Joks įstatymas nedraudžia teismui nagrinėti kilusio ginčo, o vadovaujantis principu „leidžiama viskas, kas nedraudžiama” konstitucinė teisė dirbti apygardos teisėjo darbą gali būti ginama teisme. 5. Konstitucijos 105 str. 1 d. nustatyta, kad Konstitucinis Teismas tikrina Respublikos Prezidento aktų teisėtumą, tačiau yra apibrėžtas ratas subjektų, turinčių teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Kasatoriaus manymu, spręsdamas ginčą teismas galėtų sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą. A. M-a- nurodo, kad nors Respublikos Prezidento dekrete remiamasi Konstitucijos 84 str. 11 p. , tačiau šioje normoje nėra numatyta, kad Respublikos Prezidentas galėtų atleisti apygardos teismo teisėjus. 6. Nei Konstitucinis Teismas, nei Teisėjų taryba, minima apeliacinės instancijos teismo nutartyje, nėra „teismas” Konvencijos 6 str. 1 d. bei Konstitucijos 30 str. prasme. Ankstesnių teismų nutartys, kuriose nurodoma, kad ginčas žinybingas Konstituciniam Teismui, žinant, kad ieškovas į šią instituciją neturi teisės kreiptis, prieštarauja Konvencijos bei Konstitucijos nuostatoms. 7. Respublikos Prezidento dekretas neteisėtas taip pat dėl neteisingo faktinių aplinkybių vertinimo bei procedūrinių pažeidimų. Kasatoriaus nuomone, ieškininiai reikalavimai dėl grąžinimo į darbą bei atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo yra savarankiški, ir sprendimas dėl jų gali būti priimtas tik išsprendus bylą iš esmės. Atsiliepime į A. M-o kasacinį skundą Respublikos Prezidento kanceliarija nurodo, kad minėtas skundas nepagrįstas ir atmestinas. Atsiliepime nurodoma, kad pagal DĮK 251 str. bei DSĮ 1 str. 2 d. teisėjų darbo santykių ypatumus (tarp jų ir atleidimą iš darbo) reglamentuoja įstatymai bei kiti norminiai aktai, reguliuojantys tokių darbuotojų darbo santykius. Teisėjų skyrimo, atleidimo iš pareigų tvarką nustato ir detalizuoja Teismų įstatymas. Šio įstatymo 56 str. 1 d. 5 p. nustato, kad Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka, kai savo poelgiu pažemina teisėjo vardą. Minėto straipsnio 7 d. numato, kad apygardų teisėjus teisingumo ministro teikimu ir patarus Teisėjų tarybai atleidžia iš pareigų Respublikos Prezidentas. Remiantis Teismų įstatymu bei Teisėjų tarybos patvirtintais Teisėjų garbės teismo nuostatais, pareiškėjas 1996–1998 m. buvo keturis kartus svarstytas Teisėjų garbės teisme, tačiau nepasinaudojo galimybe Teisėjų garbės teismo sprendimus per dešimt dienų nuo jų priėmimo apskųsti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatui, kurio nutarimas yra galutinis (Teismų įstatymo 20 ir 60 str. ). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatui panaikinus paskirtas nuobaudas, teisingumo ministrui nebūtų pagrindo teikti, o Teisėjų tarybai patarti atleisti pareiškėją iš teisėjo pareigų. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja: Kasacinis skundas nagrinėjamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (1998 m. gruodžio 10 d. Nr. VIII–960) 3 straipsniu. Teismai ieškovo prašymą dėl grąžinimo į darbą susiejo su Respublikos Prezidento dekreto konstitucingumo nustatymu Konstituciniame Teisme. Tokia išvada neteisinga. Respublikos Prezidento dekretas atleisti teisėją iš pareigų yra individualaus pobūdžio vienkartinis aktas, kuriuo, realizuojant įstatymų suteiktą kompetenciją darbo santykių srityje, išreikšta valia dėl darbo sutarties pasibaigimo. Nagrinėjant ieškovo inicijuojamą ginčą svarstytina, ar visi procedūriniai veiksmai iki dekreto priėmimo atlikti laikantis teisės aktų reikalavimų, ar teisingumo ministras turėjo pagrindą prašyti Respublikos Prezidentą atleisti ieškovą A. M-ą, savo poelgiu pažeminusį teisėjo vardą. Ieškovo inicijuojamo ginčo dalykas yra ne Respublikos Prezidento dekreto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams patikrinimas, o ieškovo atleidimo iš pareigų teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d. nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Teisminės gynybos prieinamumo principas taip pat įtvirtintas Teismų įstatymo 4 bei CPK 4 straipsniuose. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. patvirtina, kad kiekvieną civilinį ginčą turi spręsti teismas. Kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama lygybės ir viešumo sąlygomis nepriklausomo ir nešališko teismo. Šios įstatyminės nuostatos garantuoja kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, teisminės gynybos prieinamumą. Pažymėtina, kad teisė ginčyti atleidimą iš pareigų yra viena iš teisėjų nepriklausomumo garantijų, kurios svarbą pabrėžė Jungtinių T-ų Organizacijos Generalinė Asamblėja, 1995 m. gruodžio 13 d. patvirtinusi „Pagrindinius teisėjų nepriklausomumo principus”. CPK 26 str. iš esmės įtvirtino visų ginčų dėl teisės žinybinę priklausomybę teismams, o CPK 29 str. nustatė teisminės priklausomybės prioriteto taisyklę. Šio straipsnio antrojoje dalyje nurodyta, kad, kilus abejonei ar galiojančių įstatymų kolizijai dėl konkretaus ginčo žinybingumo, ginčas nagrinėjamas teisme. DĮK 251 str. (1990 m. gegužės 15 d. įstatymo Nr. I–211 redakcija) nustatyta, kad pareigūnų, kuriuos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, į pareigas skiria, renka ar tvirtina ir atleidžia Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba arba skiria ir atšaukia jos Prezidiumas, o darbo ginčai atleidimo iš darbo klausimais nagrinėjami įstatymų nustatyta tvarka. DSĮ 1 str. 2 d. taip pat nurodyta, kad darbo sutarties sudarymo ir nutraukimo su valstybinės bei vykdomosios valdžios teismo ir prokuratūros tarnautojais bei kitais asmenimis ypatumus nustato įstatymai ir kiti norminiai aktai, reguliuojantys tokių darbuotojų darbo santykius, jeigu šis įstatymas to nedraudžia. Teismų įstatyme nėra aptariama teisė ginčyti atleidimą iš teisėjų pareigų, tokio ginčo tvarka, kompensacijų klausimai ir kt. Kitų specialių įstatymų, reguliuojančių tokių pareigūnų darbo ginčų nagrinėjimą, nėra. DSĮ 42 str. 1 d. , nenumatanti jokių išimčių, suteikia teisę visiems darbuotojams, kurie nesutinka su atleidimu iš darbo, kreiptis į teismą dėl darbo ginčo išnagrinėjimo. Šios nuostatos atžvilgiu Teismų įstatymas jokių ypatumų nenumato. Esant DĮK 241 str. 2 d. 1 p. ir DĮK 251 str. kolizijai su DSĮ 42 str. 1 d. , taikytina vėlesnė teisės norma – DSĮ 42 str. 1 d. , kuri atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d. ir Konvencijos 6 str. 1 d. bei tiesiogiai reguliuoja ginčo teisinį santykį dėl teisės kreiptis į teismą išnagrinėti tokio pobūdžio darbo ginčą. Išdėstyti ieškininio pareiškimo priėmimo teisinio reguliavimo ypatumai leidžia daryti išvadą, kad atleistas iš teisėjo pareigų ieškovas turi teisę reikalauti grąžinti jį į ankstesnes pareigas, ir šis ginčas žinybingas teismui. Teismai, padarę išvadas, kad A. M-o ieškininis reikalavimas teismui nežinybingas, pažeidė CPK 26 str. 1 d. , 150 str. 1 d. 1 p. normas, todėl teismų nutartys naikintinos ir ieškininio pareiškimo priėmimo klausimas perduotinas svarstyti iš naujo (CPK 3542 str. 2 d. ). Pagal Teismų įstatymo 56, 59, 30 straipsnius, Teisingumo ministerijos nuostatų 6. 1. 2, 11. 14, 11. 17 punktus Teisingumo ministerija kontroliuoja teisėjų administracinę veiklą, iškelia drausminę bylą, surenka medžiagą ir pateikia ją Teisėjų garbės teismui dėl drausminės nuobaudos teisėjui taikymo, taip pat pateikia medžiagą Respublikos Prezidentui dėl teisėjo atleidimo iš pareigų. Teismų įstatyme numatyta teisėjų atleidimo procedūra vadovavosi ir teisingumo ministras, inicijavęs ieškovo A. M-o atleidimą iš pareigų. Dėl šių procedūrinių veiksmų, taip pat atsižvelgiant į tai, kad ši institucija tvarko teismų finansavimo klausimus, atsakovu byloje trauktina Teisingumo ministerija. Priimant ieškininį pareiškimą, reikėtų vadovautis CPK 151 str. nuostatomis. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 368 str. 1 d. 5 p. , 370 str. , išplėstinė teisėjų kolegija nutarė: Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutartį, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. spalio 15 d. nutartį bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 19 d. nutartį panaikinti ir ieškovo A. M-o ieškininio pareiškimo priėmimo klausimą perduoti spręsti iš naujo Vilniaus miesto 1–ajam apylinkės teismui. Nutartis galutinė ir neskundžiama. Teisėjų kolegijos pirmininkas Č. J-a- Teisėjai D. A-ė A. M-is A. S-us R. Č-a V. M-a- B. S-a- Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |
2205: Svečiai