TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
APŽVALGA

Teismų praktikos, nagrinėjant skundus dėl teismo
antstolių veiksmų, atliktų vykdant turto varžytynes, taip pat nagrinėjant
civilines bylas dėl turto pardavimo iš (be) varžytynių aktų arba turto
perdavimo
išieškotojui aktų pripažinimo negaliojančiais,
apibendrinimo apžvalga

Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į teisminę
gynybą apima ne tik civilinės bylos iškėlimą teisme, operatyvų ginčo
išsprendimą, bet ir priimto sprendimo įgyvendinimą. Teisinis sprendimų dėl
priteisimo efektas pasiekiamas tik tada, kai skolininkas atlieka veiksmus,
kuriuos atlikti jį įpareigojo teismas. V-a teisinio sprendimų įgyvendinimo
formų yra priverstinis teismo sprendimų vykdymas. Vykdytini ne tik teismų, bet
ir kitų institucijų sprendimai, nurodyti Civilinio proceso kodekso (toliau
tekste – CPK) 372 straipsnyje. Konkrečius vykdymo veiksmus atlieka specialios
kompetencijos pareigūnai – teismo antstoliai, kurių teisinę padėtį nustato
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 74–89 straipsniai ir CPK 379, 381
straipsniai. Jeigu per teismo antstolio nustatytą terminą skolininkas neįvykdo
sprendimo geruoju, pradedamos taikyti CPK 391 straipsnyje nurodytos
priverstinio vykdymo priemonės. V-a iš tokių priemonių – išieškojimo
nukreipimas į turtą, priklausantį skolininkui, jį areštuojant ir parduodant iš
varžytynių (CPK 422–437 str. ). Priverstinai realizuojant teismo sprendimą tiek
skolininkas, tiek kiti suinte-resuoti asmenys realiai susiduria su jo
teisinėmis pasekmėmis, tiesiogiai paliečiami jų interesai. Pagal CPK 435
straipsnį šie asmenys turi teisę teismui skųsti teismo antstolio veiksmus,
atliktus parduodant turtą iš varžytynių, arba pareikšti ieškinius dėl
varžytynių akto, kaip pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos įgyjant turtą iš
varžytynių, pripa-žinimo negaliojančia. Tikslus ir griežtas įstatymų,
reglamentuojančių tokių bylų nagrinėjimą, laikymasis yra šių asmenų teisių ir
teisėtų interesų garantija.
Nagrinėjant
apibendrinimui pateiktas bylas matyti nemažai įstatymo taikymo spragų, procesinių
teisės normų pažeidimų, todėl šio apibendrinimo tikslas – susipažinus su
civilinių bylų, nagrinėtų teismuose pagal skundus dėl teismo antstolių veiksmų,
atliktų vykdant turto varžytynes, taip pat nagrinėjant civilines bylas dėl
turto pardavimo iš (be) varžytynių aktų arba turto perdavimo išieškotojui aktų
pripažinimo negaliojančiais praktika, išanalizuoti teisines klaidas, įstatymų
pažeidimus, daromus teismų, taikant CPK normas, reglamentuojančias vykdymo
procesą, nustatyti juos sąlygojančias priežastis.
Apibendrinimo apimtis. Apibendrinimui
iš teismų buvo pareikalautos civilinės bylos pagal skundus dėl teismo antstolių
veiksmų, atliktų vykdant turto varžytynes, taip pat nagrinėjant civilines bylas
dėl turto pardavimo iš (be) varžytynių aktų arba turto perdavimo išieškotojui
aktų pripažinimo negaliojančiais, išnagrinėtos 1996 – 1997 m. ir 1998 m.
pirmaisiais trimis ketvirčiais. Gautos 102 civilinės bylos: 74 bylose buvo
skundžiami teismo antstolių veiksmai CPK 472 str. 1 d. numatyta tvarka,
28 bylose ieškiniai dėl pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos įgyjant turtą iš
varžy-tynių, pripažinimo negaliojančia, pareikšti bendra tvarka, remiantis CPK
435 str. 2 d. 80 proc. civilinių bylų buvo išnagrinėta iš esmės – tai sudarė
78,43 proc. visų apiben-drinimui pateiktų bylų. 13 civilinių bylų buvo
nutrauktos (12,74 proc. ), 9 ieškininiai pareiškimai ir skundai palikti
nenagrinėti (8,82 proc. ). Teismai patenkino 40 proc. reikalavimų (8 ieškininius
pareiškimus bei 24 skundus), 60 proc. atmetė (9 ieškininius pareiškimus bei 39
skundus).
Apeliacine
tvarka buvo išnagrinėtos 38 civilinės bylos: 21 civilinėje byloje pirmosios
instancijos teismų sprendimai buvo palikti nepakeisti, kas šeštoje civilinėje
byloje pirmosios instancijos teismų sprendimai buvo panaikinti: 9 civilinės
bylos grąžintos iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, 6 bylose
pirmosios instancijos teismų sprendimai buvo panaikinti ir priimti nauji
sprendimai, 2 pareiškimai palikti nenagrinėti.
Kasacine tvarka teismai išnagrinėjo 8 civilines bylas: 4 kasaciniai skundai
buvo atmesti, 3 patenkinti, 1 kasacinis skundas patenkintas iš dalies.    

R-alavimų, nustatytų CPK 472 str. ir 435 str. ,
atribojimas

CPK
nustato du skirtingus reikalavimus, kurie nagrinėtini CPK 435 str. 1 d. ir 472
str. arba 435 str. 2 d. nustatyta tvarka. Pirmuoju atveju suinteresuoti asmenys
(išieškotojas, skolininkas, turto savininkas, turto pirkėjas ir kt. ) gali
paduoti skundą  dėl teismo antstolio
veiksmų pripažinimo neteisėtais, antruoju atveju CPK 435 str. 2 d. numato
suinteresuotiems asmenims galimybę bendra tvarka kreiptis į teismą dėl
pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos įgyjant turtą iš varžytinių, pripažinimo
negaliojančia.
Apibendrinant
teismų praktiką pastebėta, kad egzistuoja šių dviejų skirtingų reikalavimų
atribojimo problema. 21 byloje nesilaikyta ieškininės teisenos, nustatytos CPK
435 str. 2 d. R-alavimas pripažinti teismo antstolio veiksmus neteisėtais ir
reikalavimas pripažinti turto pardavimo iš (be) varžytynių aktą negaliojančiu
pagal savo teisinę prigimtį yra savarankiški ir CPK 435 str. numatyti du
skirtingi jų pateikimo būdai, bet praktikoje jie dažnai pateikiami viename
skunde. Pavyzdžiui, į Vilniaus rajono apylinkės teismą su skundu kreipėsi
pareiškėjas J. Ž. , prašydamas pripažinti teismo antstolio veiksmus, parduodant
iš varžytynių jam priklausantį butą Vilniaus rajone, R-oje, Gamyklos g.
38–68, neteisėtais, o “varžytynes neįvykusiomis”. Teismas pareiškėjo skundą
patenkino. 1998 m. vasario 17 d. sprendimu teismo ants-tolio veiksmai, parduodant
pareiškėjo J. Ž. butą, buvo pripažinti neteisėtais, o šio buto varžytynės –
“neįvykusiomis” (civilinė byla Nr. 25–422/1998). Panašūs
sprendimai sutinkami daugelyje apibendrinimui pateiktų civilinių bylų. V-
rajono apylinkės teismas išnagrinėjo pareiškėjo J. Ž. skundą, paduotą remiantis
CPK 472 str. , kuriuo šis asmuo prašo pripažinti negaliojančiu ne varžytynių
aktą, o pačias varžytynes, kurių metu buvo parduotos J. Ž. priklausančios UAB
“Varatas” akcijos, kadangi jis nesutiko su teismo antstolio nustatytomis akcijų
kainomis (civilinė byla Nr. 2–1011/97). P-eiktiems pavyzdžiams charakteringa
tai, jog abu pirmosios instancijos teismai neatkreipė dėmesio į skundų
trūkumus. Kaip žinia, kreipimosi į teismą turinys ir forma turi atitikti
įstatymo jiems keliamus reikalavimus. Ieškinyje (taip pat ir skunde) turi būti
tiksliai suformuluoti du ieškinį sudarantys elementai: asmens reikalavimas
(ieškinio dalykas) ir aplinkybės, pagrindžiančios tokį reikalavimą (ieškinio
pagrindas). CPK 146 str. 2 d. 7 p. apibrėžia ieškininio pareiškimo dalyką, kaip
ieškovo materia-linį ir teisinį reikalavimą, nukreiptą atsakovui per teismą.
Ieškovas ar pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su skundu ar ieškiniu,
prašydamas teisminės gynybos, visada turi tinkamai nurodyti savo reikalavimą.
Nuo tikslaus skundo ar ieškininio pareiškimo dalyko suformulavimo priklauso
tolesnis bylos nagrinėjimas. Minėtuose skunduose pareiškėjai prašo teismo
pripažinti negaliojančiomis (“neįvykusiomis”) pačias varžytynes, t. y.
praeityje įvykusį viešą skolininko turto realizavimo procesą, o ne jų metu
sudarytą turto pardavimo sandorį. Šiuo atveju, teismo turi būti prašoma
pripa-žinti negaliojančiu ne vykdymo veiksmą, varžytynes, o jo pagrindu
sudarytą turto pardavimo iš varžytynių aktą, kuris, taip pat kaip  turto perdavimo  išieškotojui aktas ir turto pardavimo be
varžytynių aktas,  įstatymo yra
prilyginamas notariškai patvirtintai pirkimo–pardavimo sutarčiai (CPK 432 str.
5 d. , 4341 str. 5 d. , 436 str. 6 d. ). Tokie sandoriai gali būti
pripažinti negaliojančiais ieškininės teisenos tvarka (CPK 435 str. 2 d. ). Abu
pareiškėjai kreipėsi į teismą, nesilaikydami CPK 435 str. 2 d. nuostatų.
V- ir Vilniaus rajonų apylinkių teismai civilines bylas išnagrinėjo,
neatkreipę dėmesio į tai, kad reikalavimai buvo pareikšti nesilaikant minėtų
įstatymo nuostatų.
Analogiškai
pasielgė ir Kaišiadorių rajono apylinkės teismas, į kurį su skundu kreipėsi
skolininkas – uždaroji akcinė bendrovė “Eurorida”, prašydama pripažinti
varžytynių aktą negaliojančiu dėl per mažos teismo anstolio nustatytos
metalinio sandėlio, esančio S-ų kaime, Kaišiadorių rajone, kainos.
Kaišiadorių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, priėmė
nutartį, kuria atmetė pareiškėjo skundą. Apeliacine tvarka išnagrinėjęs
atskirąjį skundą Kauno apygardos teismas ištaisė apylinkės teismo padarytas
klaidas – nutartį panaikino, o skundą paliko nenagrinėtą, motyvuodamas tuo, kad
pirmosios instancijos teismas, priimdamas skun-dą dėl antstolių veiksmų,
netaikė įstatymo, kurį turėjo taikyti (CPK 432 str. 5 d. , 435 str. 2 d. ). Su
Kauno apygardos teismo motyvais sutiko ir Lietuvos apeliacinis teismas
(civilinė byla Nr. 2–607/97).     
Skundas
dėl teismo antstolio veiksmų nagrinėjamas CPK 435 str. 1 d. ir 472 str.
nustatyta tvarka tais atvejais, kai dar nėra baigtas skolininko turto
realizavimas iš varžytynių – tai yra iki turto pardavimo proceso užbaigimo.
Turtą pardavus iš varžytynių ir vyresniajam teismo antstoliui patvirtinus turto
pardavimo iš varžytynių aktą yra ginčijamas turto pardavimo iš varžytynių
aktas, o ne atskiri teismo antstolio veiksmai. Tokių veiksmų atlikimas,
pažeidžiant procesinės teisės normas, gali būti vienas iš pagrindų reikalauti
varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu. Jei asmuo ginčija teismo antstolio
veiksmus po minėto akto patvirtinimo CPK 432 str. 4 d. nustatyta tvarka,
laikytina, jog atsirado ginčas dėl teisės, kuris turi būti nagrinėjamas
ieškininės teisenos tvarka (CPK 435 str. 2 d. ). Mūsų nagrinėtais atvejais,
pareiškėjams teisėjo nutartimi turėjo būti pasiūlyta pašalinti pareiškimo
trūkumus ir kreiptis į teismą, laikantis ieškininės teisenos taisyklių, kadangi
teismo antstolio veiksmai CPK 472 str. numa-tyta tvarka buvo skundžiami po
įvykusių varžytynių (CPK 104 str. 1 d. 1 p. , 146, 150, 151 str. ). Po turto
pardavimo iš (be) varžytynių aktų arba turto perdavimo išieškotojui akto
patvirtinimo įstatymo nustatyta tvarka (CPK 432 str. 4 d. , 4341
str. 4 d. , 436 str. 5 d. ), suinteresuotam asmeniui nesutinkant su turto
pardavimo iš (be) varžytynių aktu arba turto perdavimo išieškotojui aktu, kaip
pirkimo pardavimo sandoriu, ieškinine tvarka ginčijamas šis aktas, o ne atskiri
teismo antstolio veiksmai. Tokie ieškiniai yra turtinio pobūdžio.
Jeigu
skundas gaunamas jau po turto pardavimo iš (be) varžytynių aktų arba turto
perdavimo išieškotojui akto patvirtinimo, arba skundo nagrinėjimo metu
paaiškėja, jog kilo ginčas dėl varžytynių akto ar kito akto, prilyginamo
pirkimo–pardavimo sutarčiai, pagrįstumo, tai teismas palieka skundą nenagrinėtą
ir išaiškina suinteresuotiems asmenims, kad jie turi teisę pareikšti ieškinį
dėl sandorio pripaži-nimo negaliojančiu bendrais pagrindais (CPK 11 str. 6 d. ,
150, 245 str. ).

Skundų dėl teismo antstolių veiksmų nagrinėjimas

Teismo
sprendimo vykdymo stadijoje teismo antstoliui suteikti platūs ir reikšmingi
įgaliojimai. Siekiant apginti išieškotoją, skolininką ir kitus suinteresuotus
asmenis nuo neteisėtų teismo antstolio veiksmų, įstatymas numato jiems galimybę
kreiptis su skundu į teismą. Skundų dėl teismo antstolių veiksmų, parduodant
turtą iš varžytynių, nagrinėjimo tvarka nustatyta CPK 435 str. 1 d. ir 472 str.
Skundas gali būti paduotas tiek dėl teismo antstolių veiksmų, atliktų vykdant
sprendimą, tiek dėl atsisakymo juos atlikti. Skundus dėl teismo antstolių
veiksmų, atliktų vykdant turto varžytines, teisėtumo gali pareikšti šie
pareiškėjai: išieškotojas, skolininkas, turto savininkas, turto pardavimo
procese dalyvavę asmenys, CPK 55 str. numatyti asmenys, taip pat kiti asmenys,
kurių teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti, parduodant turtą
priverstine tvarka. Išanalizavus apibendrinimo medžiagą paaiškėjo, kad dėl
teis-mo antstolių veiksmų, atliktų vykdant turto varžytynes, teisėtumo buvo
paduoti 74 skundai. Skolininkai pateikė daugiau nei pusę visų skundų (40
skundų), 28 kartus teismo anstolių veiksmus apskundė išieškotojai, 6 atvejais –
kiti asmenys.
Skundai
dėl teismo antstolių veiksmų, parduodant turtą iš varžytynių, paduo-dami tam
teismui, prie kurio yra teismo antstolių kontora, per dešimt dienų nuo tos
dienos, kurią antstolis atliko skundžiamą veiksmą, arba nuo tos dienos, kurią
suinteresuoti asmenys, nepainformuoti apie veiksmo atlikimo laiką ir vietą,
sužinojo apie jį (CPK 435 str. 1 d. , 472 str. 1 d. ). Šis procesinis terminas
gali būti atstatytas, jeigu praleistas dėl priežasčių, teismo pripažintų
svarbiomis (CPK 127 str. ).
R-ia
atkreipti dėmesį į tai, kad nuo sprendimo vykdymo pradžios keičiasi šalių
procesinė padėtis: buvęs ieškovas tampa išieškotoju, buvęs atsakovas –
skolininku. Su procesinės padėties pasikeitimu yra susijęs naujų šalių
procesinių teisių ir pareigų atsiradimas. Skolininko ir išieškotojo teisės ir
pareigos yra reglamentuojamos CPK 393 str.
Išieškotojo
ir skolininko teisės ir pareigos. Priverstinio teismo sprendimo vykdymo metu
turi būti ginamos tiek išieškotojo, tiek skolininko teisės bei teisėti
interesai, kadangi būtent šie asmenys minėtoje proceso stadijoje realiai
patiria teisinius ir turtinius teismo sprendimo padarinius. Privatinėje teisėje
egzistuojantis šalių teisėtų interesų pusiausvyros principas įtvirtintas CPK
393 str. , kuriame nustatytos abiejų šalių teisės ir pareigos teismo sprendimo
vykdymo procese. Šio straipsnio antrosios dalies norma įpareigoja teismo
anstolį, pradedant priverstinį vykdymą, išaiškinti skolininkui ir išieškotojui
jų procesines teises ir pareigas.
CPK
393 str. numatytu pagrindu savo skundus ir ieškinius grindžia 18 pareiš-kėjų ir
ieškovų, (17,64 proc. visų skundų ir ieškininių pareiškimų), tačiau teismai,
nagrinėdami su varžytynėmis susijusias bylas, retai aiškinasi, ar buvo pažeisti
CPK 393 str. reikalavimai. Kaip parodė apibendrinimui pateikta medžiaga, tik 4
atvejais iš 18 teismai atsižvelgė į šios kategorijos pažeidimus. Pavyzdžiui,
pareiškėja L. A. savo skunde nurodė, kad vykdymo procese jai nebuvo išaiškintos
jos teisės. Pareiškėjos teigimu, būtent tai sutrukdė jai laiku atsiskaityti su
kreditoriais. Klaipėdos m. apylinkės teismas 1996 m. birželio 28 d. nutartimi
šį skundą atmetė. Klaipėdos apygardos teis-mas apylinkės teismo nutartį paliko
nepakeistą. Ji buvo panaikinta 1997 m. gegužės 27 d. Lietuvos apeliacinio
teismo civilinių bylų kolegijos nutartimi, o civilinė byla perduota iš naujo
nagrinėti apylinkės teismui, tarp kitų motyvų nurodant ir CPK
393 str. pažeidimą (civ. byla Nr. 2 K–502/97).
CPK
393 str. nėra numatyta, kokia forma – žodžiu ar raštu – turi būti išaiškintos
išieškotojo ir skolininko procesinės teisės ir pareigos. Dažniausiai tai yra
atliekama žodžiu. Tai apsunkina teismo anstolio pareigos, nustatytos CPK 393
str. 2 d. , tinkamo įvykdymo įrodymą, kilus ginčui tarp anstolio ir vykdymo
proceso šalių. Teismo antsto-liui rekomenduotina užfiksuoti šios pareigos
atlikimą raštu, išieškotojui ir skolininkui pasirašant, kad jie yra
supažindinti su savo procesinėmis teisėmis ir pareigomis. Pažymėtina, kad tais
atvejais, kai skolininkas slapstosi ar kitais būdais vengia daly-vauti vykdymo
procese, dėl ko teismo antstolis negali įvykdyti 393 str. 2 d. reikalavimų, šis
faktas turi būti užfiksuotas turto arešto akte, pasirašant išieškotojui ir
kitiems asmenims.
R-ia
paminėti, kad skolininkas, išieškotojas su savo teisėmis ir pareigomis taip pat
yra supažindinami per tam tikrus procesinius dokumentus, pavyzdžiui, teismo
antstolio skolininkui siunčiamame raginime sprendimą įvykdyti geruoju nurodoma,
kad jo neįvykdžius, sprendimas bus vykdomas priverstinai ir iš skolininko bus
išieškotos sprendimo vykdymo išlaidos (CPK 390 str. 5 p. ). Turto arešto akte
turi būti pažymėta, kad skolininkui ir kitiems asmenims išaiškinta teismo
antstolio veiksmų apskundimo tvarka ir terminas, taip pat apie tai, kad
skolininkui arba turto saugotojui išaiškintos su saugojimu susijusios jų
pareigos ir atsakomybė (CPK 410 str. 1 d. 9 p. , 414 str. ). Nagrinėjant bylas,
kuriose šiuo pažeidimu grindžiami skundai, teismai turėtų atsižvelgti į tai,
kokias pasekmes jis sukėlė, vertinti šį pažeidimą visų antstolio veiksmų
kontekste.
Raginimas
įvykdyti sprendimą geruoju. CPK 390 str. 1 d. nustato, kad teismo antstolis,
pradėdamas vykdyti sprendimą, pasiunčia skolininkui raginimą įvykdyti sprendimą
geruoju. Tai imperatyvinio pobūdžio teisės norma. Šio straipsnio reikalavimų
vykdymas – viena iš skolininko teisių ir teisėtų interesų garantijos formų. Jos
įgyvendinimas turi reikšmės tolesnei vykdymo proceso eigai. Teismai, gavę
skundus, kurie grindžiami CPK 390 str. pažeidimais, ne visuomet pateikia deramą
teisinį šių pažeidimų įvertinimą. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto 1–asis apylinkės
teismas 1996 m. sausio 24 d. nutartimi atmetė pareiškėjų T. Š. ir V. Š. skundą
dėl teismo antstolių veiksmų, kuriame, be kitų pažeidimų, buvo nurodyta, kad
antstolis neįteikė pareiš-kėjams raginimo įvykdyti sprendimą geruoju. P-s
antstolis teismui teigė, kad raginimas įvykdyti sprendimą geruoju buvo
nusiųstas per seniūniją, tačiau iš byloje esančio Žirmūnų seniūnijos rašto
matyti, kad pareiškėjams jokie dokumentai nebuvo siun-čiami. Šis rašytinis
įrodymas patvirtina, kad teismo antstolis pažeidė CPK 390 str. , tačiau
nutartyje šis pažeidimas neįvertintas, neišsiaiškinta, kaip pažeidimas įtakojo
tolesnę vykdymo proceso eigą (civ. byla Nr. 216–452/96).
Įstatymas
detaliai reglamentuoja raginimo įvykdyti sprendimą geruoju turinį (CPK 390 str.
2 d. ). V-a aktualiausių problemų, susijusių su šio straipsnio taikymu, yra
termino, per kurį skolininkas turi įvykdyti sprendimą geruoju, nustatymas.
Ragi-nime paprastai nurodomas įvykdymo terminas, nustatytas teismo sprendime.
Jeigu jame terminas nenustatytas, teismo antstolis pats paskiria įvykdymo
terminą, bet ne mažesnį kaip penkiolika dienų (CPK 390 str. 3 d. ). Dažniausiai
teismo sprendimas pradedamas vykdyti jam įsiteisėjus (CPK 234 str. ), tačiau CPK
235 str. yra nurodyti skubiai vykdytini sprendimai ir nutartys. CPK 236 str.
suteikia teismui teisę leisti sku-biai vykdyti visą sprendimą ar jo dalį. Šio
straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta, kad tai gali būti daroma visose
bylose, jei dėl ypatingų aplinkybių uždelsimas įvykdyti sprendimą gali padaryti
išieškotojui žymią žalą arba iš viso gali pasidaryti negalima
ar labai sunku sprendimą įvykdyti. Teismo antstolis, pradėdamas skubiai vykdyti
tokio pobūdžio sprendimą ar nutartį, vadovaudamasis CPK 390 str. nuostatomis,
privalo skolininkui įteikti raginimą įvykdyti sprendimą geruoju, nurodydamas,
kad sprendimas turi būti įvykdomas nedelsiant.
Dar
viena problema kyla, taikant CPK 390 str. ir Lietuvos Respublikos hipote-kos
įstatyme nustatytas teisės normas. Hipotekos įstatymo 39 str. numato, kad,
hipotekos teisėjui priėmus nutartį areštuoti įkeistą turtą, jis apie tai daro
žymą hipo-tekos registre, ne vėliau kaip kitą darbo dieną apie tai praneša
įkeisto turto registrui bei įspėja skolininką ir įkeisto turto savininką, kad,
negrąžinus skolos per vieną mėnesį, įkeistas turtas bus parduotas iš
varžytynių. CPK 390 str. taisyklės įpareigoja teismo antstolį prieš pradedant
vykdyti sprendimą pasiųsti skolininkui raginimą įvykdyti sprendimą geruoju. Šio
straipsnio trečiojoje dalyje nurodyta, jog nenustačius spren-dime įvykdymo
termino, jis negali būti mažesnis nei 15 dienų. Šiuo atveju pakanka įvykdyti
Hipotekos įstatymo 39 str. numatytą reikalavimą dėl vieno mėnesio termino
skolininkui bei turto savininkui suteikimo ir nereikia, remiantis CPK 390 str. ,
dar kartą įspėti skolininką dėl prievolės įvykdymo geruoju. Laikantis abiejuose
įstatymuose nustatytų terminų, būtų pažeistas svarbus civilinio proceso
operatyvumo principas, vilkinamas hipotekos teisėjo nutarties vykdymas,
pažeidžiami išieškotojo interesai. Hipotekos teisėjas skolininkui suteikia
galimybę sumokėti skolą, tuo išvengiant varžy-tynių. Skolos grąžinimo
reikalavimui įvykdyti skolininkui visiškai pakanka mėnesio, kurį jam suteikia
hipotekos teisėjas, todėl teismo antstoliui siųsti raginimą įvykdyti sprendimą
geruoju nereikia. Hipotekos įstatymo 39 str. nustatyta teisės norma yra
speciali CPK 390 str. atžvilgiu, todėl esant jų konkurencijai taikytina speciali
norma.
Skolininko
dalies turte, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, nustatymas.
Teismo sprendimo vykdymo proceso metu neretai paliečiami ne tik skolininko, bet
ir kitų bendrosios nuosavybės dalyvių interesai. CPK 404 str. 1 d. nustato, kad
išieškojimas iš fizinių asmenų gali būti nukreiptas į  skolininko lėšas, vertybinius popierius,
esančius bankuose ir kitose kredito įstaigose, kitokį turtą, jo dalį bendrojoje
nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. Areštuotą skolininko turtą,
kuris yra bendroji su kitais asmenimis nuosavybė, realizuoti galima tik
nustačius skolininko dalį jame (CK 121 str. 1 d. , 1211 str. , SŠK 21 str.
1 d. , CPK 404 str. , 406 str. 1 d. ). CPK 406 str. įpareigoja teismo antstolį,
aprašant ir areštuojant bendrąjį turtą, jeigu jame nera nustatyta skolininkui
priklausanti turto dalis, išieškotojui, o reikiamais atvejais – ir skolininkui,
pasiūlyti per dešimt dienų pareikšti ieškinį teisme. Teismo antstolis gali
kreiptis į teismą savo iniciatyva, jeigu teismo antstolio nustatytu terminu
tokie ieškininiai pareiškimai nepateikti. Toks pareiškimas nagrinėjamas teismo
posėdyje ne ginčo tvarka, pranešus skolininkui, išieškotojui ir kitiems
bendrosios nuosavybės dalyviams. Pastaruoju atveju skolininko dalis bendro-joje
nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi (CPK 406 str. 1 d. ). Atskira byla
neužvedama, o bylos medžiaga (pareiškimas, rašytiniai įrodymai, teismo posėdžio
protokolas, teismo nutartis) prijungiama prie vykdomosios bylos.
Nustatydamas
skolininko dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje teismas turi
atsižvelgti į visą jungtinį sutuoktinių turtą nepriklausomai nuo to, ar pagal
įstatymą į šį turtą išieškojimas gali būti nukreipiamas, ar ne, bet
realizuojamas tik toks turtas, į kurį pagal įstatymą galima nukreipti
išieškojimą. Pagal CPK 406 str. 2 d. nukreipti išieškojimą į skolininko turto
dalį galima įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria nustatyta skolininko turto
dalis, esanti bendrojoje nuosavybėje. Iš apibendrinimo medžiagos matyti, kad
minėtų teisės normų ne visuomet yra laikomasi. Pavyzdžiui, antstolių kontoros
prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo antstolė 1995 m. rugsėjo 8 d. turto
perdavimo aktu perdavė išieškotojai Z. P. butą, esantį Klaipėdoje, H. M-o g.
53–2, nuosavybės teise priklausantį skolininkui A. O. Teismo antstolė neatkreipė
dėmesio į tai, kad 1995 m. balandžio 6 d. Klaipėdos miesto teismas gavo
skolininko žmonos O. O. ieškinį dėl dalinio arešto turtui, taip pat ir šiam
butui, panaikinimo (civ. byla 2–580, 1998). Teismo antstolei buvo pateiktas
pareiškimas dėl vykdomosios bylos sustabdymo, nepaisant to, turtas buvo
perduotas išieškotojai. Teismas ieškinį patenkino. 1998 m. kovo 30 d. sprendimu
turto perdavimo aktas buvo pripažintas negaliojančiu, taip pat nustatyta
ieškovės dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, motyvuojant tuo, kad nors
butas ir buvo privatizuotas skolininko A. O. vardu, tačiau jis buvo įsigytas
santuokos metu iš abiejų sutuoktinių bendrų lėšų. Sutuoktinių nuosa-vybės teisė
į privatizuotą butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai,
kieno vardu buvo privatizuotas butas. SŠK 21 str. 3 d. nurodyta, kad turtas,
įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiems sutuoktiniams, nors jis
įformintas vieno iš jų vardu. SŠK 21 str. 1 d. nustato, kad turtas, su sutuoktiniu
įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė.    
Įstatymas,
apibrėždamas turtą, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas (CPK 404 str. ),
neįvardina žemės ūkio bendrovės nariui priklausančio pajaus. Lietuvos
Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo 14 str. 1 d. pajus apibrėžiamas kaip
bend-rovės narių turtinis ar neturtinis įnašas, suteikiantis jiems teisę
dalyvauti bendrovės veikloje ir gauti dalį jos pelno. Šio straipsnio antroji
dalis nustato, kad pajus bendrovės narių gali būti įnešamas pinigais,
materialinėmis ir kitomis vertybėmis, kurios pereina bendrovės nuosavybėn, bei
intelektinės veiklos produkcija. CK 1172 str. 3 d. nurodyta, kad bendrovės nariai turi
turtines reikalavimo teises į savo perduotą pajų, proporcingai savo pajaus vertei
gauna dividendus. Bendrovės narys savo teises į pajų gali perduoti kitiems
bendrovės nariams ar tretiesiems asmenims. Šios teisės normos leidžia daryti
išvadą, kad tais atvejais, kai skolininko sutuoktinis yra žemės ūkio bendrovės
narys, į bendrą dalytino turto masę įtrauktinas ir pajus. N-s Žemės ūkio
bendrovių įstatymo 14 str. 7 d. draudžia pardavinėti ir pirkti pajus per biržos
įstaigas ir viešuose aukcio-nuose, tačiau įstatymas numato galimybę organizuoti
uždarus aukcionus pajams parduoti ir pirkti.
CK
125 str. 1 d. nustato, kad jeigu dalis bendrosios nuosavybės teisėje parduodama
pašaliniam asmeniui, tai kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai
turi pirmenybės teisę pirkti parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir
kitomis tomis pačiomis sąlygomis. Išimtis numatyta tik tais atvejais, kai turto
dalis parduodama iš viešųjų važytynių – bendrasavininkiai negali pasinaudoti
pirmenybės teise pirkti parduodamos iš varžytynių skolininko turto dalies. Jie,
kaip ir kiti asmenys, išskyrus CPK 429 str. nurodytus asmenis, turi teisę
dalyvauti varžytynėse bendra tvarka. Apie organizuojamas turto, kurio
bendrasavininkiai jie yra, varžytynes šiems asmenims turi būti pranešta raštu.
CPK
406 str. nuostatų laikytis nereikia, kai išieškojimas nukreipiamas į turtą,
kuris yra bendras su kitais asmenimis ir buvo įkeistas prievolių įvykdymo
užtikrinimui (CK 40, 122 str. 1 d. , 176, 198 str. , SŠK 21 str. 4 d. , 25 str. 2
d. , Hipotekos įstatymo 8 str. 5 d. ).
Į
visą turtą, kuris yra bendroji jungtinė skolininko ir kitų asmenų nuosavybė,
išieškojimas gali būti nukreipiamas tik tada, kai vykdomas sprendimas dėl
nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo ir kai teismo nuosprendžiu nustatyta,
kad tas turtas įgytas už nusikalstamu būdu gautas lėšas (CPK 405 str. ).
Skolininko
turto areštas. Teismai, siekdami užtikrinti būsimą teismo sprendimo įvykdymą ir
ieškininio reikalavimo patenkinimą, taiko tam tikras įstatymo numatytas
priemones. Tokia teismų veikla vadinama ieškinio užtikrinimu. V-a iš įstatymo
numatytų ieškinio užtikrinimo priemonių yra skolininko turto areštas. CPK 155
str. nustato, kad ieškinys gali būti užtikrinamas bet kurioje bylos padėtyje,
jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali
pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Ieškinys gali būti užtikrinamas tiek
dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, tiek teismo iniciatyva. Teismui priėmus
nutartį dėl ieškinio užtikrinimo, ji turi būti teismo antstolio skubiai vykdoma
(CPK 163 str. ). Teismo antstolis, skubiai vykdydamas teismo nutartį, aprašo
skolininko turtą ir uždraudžia juo disponuoti. Tai įforminama turto arešto aktu
(CPK 408 str. ). Įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys patenkinamas,
ieškinio užtikrinimas tampa sprendimo įvykdymo užtikrinimu, tačiau vykdydamas
teismo sprendimą teismo antstolis privalo iš naujo imtis priemonių skolininko
turtui nustatyti, surastą turtą aprašyti bei įkainoti, laikydamasis CPK 39–40
skirsniuose nustatytų taisyklių. Tai padaryti būtina, kadangi nuo turto arešto
ir aprašymo ieškinio užtikrinimo tvarka iki teismo sprendimo vykdymo gali
praeiti ilgas laiko tarpas, per kurį turto vertė, jo sudėtis gali pakisti.
Teismo antstolis privalo išsiaiškinti visą skolininko turtą, kad galėtų vykdyti
CPK 409 str. 3 d. reikalavimus, suteikiančius skolininkui teisę pareikšti
antstoliui, į kuriuos daiktus reikia nukreipti išieškojimą pirmiausiai.
Skolininkas bei išieškotojas turi būti supažindinti su savo procesinėmis
teisėmis ir pareigomis (CPK 393 str. ).
Turtas
pripažįstamas areštuotu ne nuo teisėjo nutarties areštuoti turtą priėmimo
momento, o nuo jos įvykdymo. Nutartis laikoma įvykdyta teismo antstoliui
skolininko turto areštą įstatymų nustatyta tvarka įforminus turto arešto aktu
(CPK 408 str. , 409 str. , 410 str. ), o nutartis areštuoti žemę, gyvenamąjį namą,
butą, garažą, kitus pastatus ir statinius bei kitą turtą, kuris nustatyta
tvarka registruojamas (CPK 426 str. 2 d. ), laikoma įvykdyta nuo jos pateikimo
ir įregistravimo atitinkamoje turto registravimo įstaigoje dienos. Jeigu
teisėjo nutarties areštuoti turtą įregistravimas yra nepateisinamai
uždelsiamas, dėl ko turto savininkas perleidžia turtą kitam asmeniui,
pažeisdamas kreditoriaus interesus, tai teismas, atsižvelgdamas į konkrečias
aplinkybes, turėtų ginti kreditoriaus interesus, pripažindamas, kad disponavimą
turtu suvaržanti nutartis laikoma įvykdyta nuo jos pateikimo atitinkamai turto
registravimo įstaigai dienos.
Turto
savininkas neturi teisės realizuoti turto nuo to momento, kai sužino apie šiam
turtui taikomus suvaržymus (CPK 155 str. , 156 str. , 408 str. , BPK 1941 str. , 1942 str. , 195
str. ).
Teismo antstolis negali realizuoti
turto, kuriam uždėtas areštas, kito asmens ieškiniui kitoje byloje užtikrinti
(CPK 156, 157, 161, 425 str. ).
CPK
409 str. 1 d. nustato, kad teismo antstolis aprašo skolininko turto tiek, kiek
jo reikalinga išieškotojui priteistai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Tai
imperatyvi teisės norma, ginanti skolininko teises ir teisėtus interesus.
Peržiūrėjus apibendrinimui pateiktą medžiagą matyti, kad yra atvejų, kai teismo
antstoliai nesilaiko CPK 409 str. reikalvimų. Pavyzdžiui, UAB “Planetos kinas”
buvo skolinga išieškoto-jams 45 221,75 Lt. Teismo antstolių kontoros prie Kauno
miesto apylinkės teismo antstolis areštavo nekilnojamojo turto, UAB “Planetos
kinas” priklausančio pastato dalį, esančią Kaune, kurios inventorinė vertė 485
692 Lt, aprašydamas turto už beveik dešimt kartų didesnę sumą nei buvo
reikalinga priteistai išieškotojo sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Kauno
apygardos teismo 1998 m. kovo 4 d. sprendime teigiama, kad CPK 409 str. nebuvo
pažeistas, kadangi padengus UAB “Planetos kinas” įsiskolinimus likusią nuo
parduoto turto sumą (311 599 Lt ir 43 000 Lt) teismo antstolis mokėjimo
pavedimais perdavė skolininkui. Su tokia išvada nesutikusi Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1998 m. gegužės 18 d.
spren-dimu panaikino Kauno apygardos teismo 1998 m. kovo 4 d. sprendimą ir
patenkino UAB “Planetos kinas” ieškinį. Kolegija nurodė, jog sumos, kuri liko
padengus įsiskolinimus, perdavimas skolininkui, neįrodo teismo antstolio
veiksmų atitikimo įstatymo nuostatoms, reikalaujančioms aprašyti skolininko
turto tiek, kiek jo reikalinga priteistai išieškotojui sumai ir vykdymo
išlaidoms padengti. Nutartyje atkreiptas dėmesys ir į CPK 410 str. nuostatų pažeidimus.
Šis straipsnis nustato turto arešto akto turinį, nurodydamas jo sudėtines
dalis. CPK 410 str. 1 d. 5 p. nurodyta, kad turto arešto akte turi būti
kiekvieno aprašomo daikto pavadinimas, jo skiriamieji pažymiai (svoris
metražas, nusidėvėjimo laipsnis ir kiti požymiai); kiekvieno daikto skyrium
įkainojimas ir viso areštuojamo turto vertė. Teismo antstolių kontoros prie
Kauno miesto apylinkės teismo antstolio 1997 m. sausio 27 d. turto arešto aktas
minėtų reikalavimų neatitinka: jame nėra nurodyta, kokios patalpos sudaro
areštuojamą turtą, koks jų metražas. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimui
pritarė Lietuvos Aukščiau-siojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
1998 m. rugsėjo 21 d. nutartimi (civ. byla Nr. 2–190/97).

Areštuoto turto įkainojimas

Teisingas,
objektyvus ir pagrįstas areštuoto turto kainos nustatymas yra viena iš
svarbiausių prielaidų, nuo kurios priklauso sėkminga varžytynių eiga. Iš
apiben-drinimo medžiagos matyti, kad dažniausiai į teismus buvo kreiptasi dėl
CPK 411 str. pažeidimų. Šiame straipsnyje numatytais pagrindais savo ieškinius
ir skundus grindė 65 fiziniai ir juridiniai asmenys, kas  iš viso sudarė 63,72 proc. Teismai patenkino
17 skundų ir ieškinių  (53 proc. visų
patenkintų skundų ir ieškinių).
CPK
411 str. nustato, kad teismo antstolis įkainoja turtą kainomis, esančiomis toje
vietovėje, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą. K-a yra suprantama kaip
pinigų suma, paprašyta, pasiūlyta už prekes. K-a už konkrečias prekes yra
reliatyvus turto vertės patvirtinimas, padarytas konkrečių pardavėjų ir pirkėjų
tam tikromis aplin-kybėmis. CPK nedetalizuoja kainos nustatymo tvarkos, o
nustato tik bendrus principus. Ją reglamentuoja poįstatyminiai aktai: turto
vertės nustatymo principus numato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. kovo
28 d. nutarimas Nr. 440 “Bendrieji turto vertės nustatymo principai”, o turto
vertės nustatymo metodų parinkimą, taiky-mo tvarką, procedūras, turto vertinimo
dokumentų turinį nustato Lietuvos Respubli-kos Vyriausybės 1996 m. vasario 14
d. nutarimu Nr. 244 patvirtinta Turto vertinimo metodika. V-a- iš kriterijų
nustatant realią turto rinkos kainą gali būti Komisijos privalomam registruoti
turtui įvertinti prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nutarimas “Dėl
privalomo registruoti nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vidutinių rinkos kainų
nustatymo”, kuris patikslintas skelbiamas “Valstybės žiniose” kiekvieną metų
ketvirtį. Akcinių bendrovių akcijos įvertinamos pagal Nacionalinės vertybinių
popierių biržos kotiruotą akcijų kursą pardavimo dieną. Atkreiptinas dėmesys,
kad nuo 1999 m. liepos 1 d. įsigalioja Lietuvos Respublikos turto ir verslo
vertinimo pagrindų įstatymas Nr. VIII–1202, kuriame reglamentuojami materialaus
ir nema-terialaus turto, verslo vertinimo principai, būdai, vertės nustatymo
metodai, jų taikymas konkrečioms verslo sritims, turto ir verslo vertintojų
veiklos pagrindai, teisės, pareigos ir atsakomybė.
Turto vertinimą
įvairiais aspektais reglamentuojančių teisės normų išsklaidy-mas po skirtingus
poįstatyminius aktus, vertinimo metodų įvairovė, dažnai kintanti situacija
rinkoje apsunkina vertinimo procesą, sudaro palankias sąlygas įvairiems
piktnaudžiavimams ir pažeidimams, o kad jų esama nemažai, parodė šiam
apiben-drinimui pateiktų bylų analizė. Teismai, nagrinėdami skundus dėl teismo
antstolių veiksmų, susijusių su turto įkainojimu, ne visuomet kruopščiai
patikrina, ar antstolis laikėsi CPK 411 str. ir kitų teisės aktų,
reglamentuojančių turto vertinimo tvarką. Pavyzdžiui, Kauno miesto apylinkės
teismas 1996 m. lapkričio 29 d. nutartimi atmetė išieškotojo akcinės bendrovės
“V-ų bankas” skundą dėl teismo antstolio veiksmų, kuriais antstolis,
remdamasis CPK 434 str. 3 d. , perkainavo sodo namą su dviem priestatais, esantį
Amaliuose, Chemijos prospekte, Kaune, nustatydamas kainą
24 000 Lt. Pareiškėjas prašė teismą sustabdyti teismo antstolio veiksmus,
parduodant turtą iš varžytynių, perkainoti turtą, nustatant pradinę daikto
pardavimo kainą lygią inventorizacinei turto vertei. Žemės ir kito nekilnojamo
turto kadastro ir registro valstybinės įmonės nustatyta inventorizacinė turto
vertė buvo 81 853 Lt. UAB “Įgija” turto įvertinimo akte nurodė pastato rinkos
kainą 110 000 Lt. Kauno miesto apylinkės teismas neatkreipė dėmesio į tą
aplinkybę, kad ekspertas įvertinti turtui nebuvo iškviestas, nors pareiškėjas
nesutiko su teismo antstolio nustatyta kaina, be to, įvai-riuose turto
įvertinimo aktuose ginčo objektas įvertintas skirtingai. Teismas turėjo
atsižvelgti į didelį kainų skirtumą. Vadovaujantis CPK 87 str. , esant
prieštaringiems turto įvertinimo aktams, skiriama turto įvertinimo ekspertizė.
Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. lapkričio 29 d. nutartyje CPK 434 str. ,
411 str. pažeidimai nebuvo teisiškai įvertinti. Kauno apygardos teismas
panaikino minėtą nutartį, o skundą perdavė iš naujo nagrinėti Kauno miesto
apylinkės teismui. Šis teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, patenkino skundą,
įpareigodamas teismo antstolių kontorą varžytynes pradėti nustatant pradinę
turto pardavimo kainą 50 000 Lt (civ. byla 2–3900/97). R-ėtų atkreipti dėmesį
į tai, kad nustatydamas konkrečią kainą, nuo kurios įpareigojo ants-tolių
kontorą pradėti varžytynes, teismas peržengė savo kompetencijos ribas. Turto
kainą, remdamasis eksperto išvada, turėjo nustatyti teismo antstolis. Turto
eksperto dalyvavimas ginčytinais turto vertės nustatymo atvejais yra būtinas.
CPK 411 str.
numatyta, kad ekspertas teismo antstolio yra kviečiamas, jeigu atskirus daiktus
įkainoti sunku, taip pat jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja teismo
antstolio atliktam įkainojimui. Šiuo metu turto vertės ekspertizę Lietuvoje
atlieka juridiniai ir fiziniai asmenys, priklausantys šioms asociacijoms:
a) Lietuvos prekių
ekspertizės įmonių asociacijai (A-o g. 31, 2600 Vilnius, tel. 236146),
kurios nariai: UAB “Impeksservis” (A-o g. 31, 2600 Vilnius, tel. : 335643,
235470), UAB “Eksposervis” (K-timų g. 51, 2028 Vilnius, tel. 643472), UAB
“Kauno prekių ekspertizė” (K. D-aičio g. 8, 3000 Kaunas, tel. /faks. 229615),
UAB “Šiaulių prekių ekspertizė” (Krymo g. 42–52, 5410 Šiauliai, tel. 396117),
UAB “Beckmann ir J-gensen kontrolė” (Š-ių g. 17, 5802, Klaipėda, tel.
380172), UAB “J-os krovinių ekspertizė” (Š-ių g. 17, 5802, Klaipėda,
tel. 380701);
b) Autotransporto
priemonių nepriklausomų vertintojų asociacijai (J. Basa-navičiaus g. 28, 2009
Vilnius, tel. 650118);
c) Lietuvos turto
vertintojų asociacijai (K. S-o g. 6, 2600, Vilnius, tel. /faks. 618951),
kurios nariai, fiziniai asmenys, vykdo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto
ekspertizes.  
Turtą vertinančių įmonių
ir turto vertintojų veiklos priežiūrą vykdo viešoji įstaiga Lietuvos
Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas, kuris organizuoja,
koordinuoja, tobulina ir prižiūri turto vertinimo atlikimą Lietuvoje (G-o
pr. 38/2–203, 2600 Vilnius, tel. /faks. 225464).
Turto vertinimas –
nešališkas turto vertės apskaičiavimas, apimantis vertinamo turto aprašymą,
vertintojo nuomonę apie turto būklę, jo tinkamumą naudoti bei tikėtiną piniginę
vertę rinkoje. Tai sudėtingas procesas, reikalaujantis specialių žinių,
patirties, pasiruošimo. Turto vertintojui įstatymai kelia aukštus profesinius
reikalavimus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu
Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos 2 p. 5 d. turto vertintojas
apibrėžiamas kaip nepriekaištingos reputacijos fizinis asmuo, turintis
atitinkamą išsimokslinimą oficialiai pripažintoje mokymo institucijoje,
kvalifikacinį turto vertinimo pažymėjimą ir pakankamai patirties bei
kompetencijos, kad galėtų įvertinti turtą. Jis tik tada imasi vertinti turtą,
jei turi pakankamai žinių ir patirties tai įvykdyti, yra nešališkas. Šių Turto
vertinimo metodikoje nustatytų reikalavimų turi griežtai laikytis ir teismo
antstolis, įkainodamas areštuotą turtą. Teismo antstolis – pareigūnas, turintis
aukštąjį ar aukštesnįjį teisinį išsilavinimą (Teismų įstatymo 77 str. ). Kadangi
jis nėra kvalifikuotas turto vertintojas, jis turėtų imtis tik tipinių, įprastų
objektų vertinimo, kuriuos vertinant derėtų atsižvelgti taip pat į Žemės ir
kito nekilnojamo turto kadastro ir registro valstybinės įmonės nustatytą
inventorizacinę turto vertę. Pagrindinis teismo antstolio tikslas įkainojant
turtą – objektyviai nustatyti realią turto kainą, už kurią jis galėtų būti
parduotas varžytynėse, t. y. nustatyti turto rinkos vertę. Rinkos vertė –
apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo
dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir
pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi šalys veiktų dalykiškai,
be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Siekiant užtikrinti
šiuos reikalavimus, yra apibrėžtas ratas asmenų, negalin-čių dalyvauti
varžytynėse: biudžetinės organizacijos, valstybinės valdžios ir valdymo
institucijų, teismo, prokuratūros, policijos, vidaus reikalų, muitinės,
Valstybės kontrolės departamento sistemų darbuotojai, teismo antstoliai,
notarai, teismo anstolių kontorų darbuotojai, advokatai ir išvardintų asmenų
šeimų nariai (CPK 429 str. ). Asmenų, negalinčių dalyvauti varžytynėse,
nustatymas padeda įgyvendinti vieną iš pagrindinių turto vertinimo principų –
nešališkumą. V-indamas turtą antstolis turi būti nešališkas bei vadovautis
sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais.   Šių principų privalu laikytis ir vyresniajam
teismo antstoliui sudarant komisiją įkainoti neparduotam ar neparduotinam iš
varžytynių turtui (CPK 436 str. 1 d. ).
Civilinio proceso
įstatymas nereglamentuoja komisijos įkainoti neparduotam ar neparduotinam iš
varžytynių turtui sudarymo. Komisijai būdingi šie požymiai: komisija yra
suvokiama kaip asmenų grupė, kuriai pavesta ką nors atlikti; grupę turi
sudaryti nelyginis skaičius asmenų; komisijos sudėtyje turi būti nešališki
asmenys; į jos sudėtį nederėtų įtraukti teismo antstolių, išieškotojų. Bylų
analizė rodo, jog suda-rant komisiją dažnai neišvengiama klaidų. Pavyzdžiui,
apibendrinimui buvo pateikta Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr.
2–5995/96, kurioje ieškovas prašo pripažinti negaliojančiu komisijos, sudarytos
remiantis CPK 436 str. 1 d. , aktą , kuriuo buvo įvertintas nekilnojamas turtas
– UAB “L-ena” priklausanti taros supirktuvė, nustatant 121 000 Lt kainą
(antrosioms varžytynėms, kurios neįvyko, turtas buvo įkainotas 210 000 Lt).
Abejonių kelia teismo antstolių kontoros prie Kauno miesto apylinkės teismo
vyresniojo teismo antstolio sudarytos komisijos sudėtis: į ją buvo įtraukti tik
du nariai, abu – teismo antstoliai. Tokia komisijos sudėtis nėra tinkama,
kadangi pažeidžiamas komisijos nešališkumo principas. Į minėtos komisijos
sudėtį nebuvo įtraukti profesionalūs turto vertintojai. Komisijos kompetencija
verčia abejoti ir tai, kad jos surašytas turto įvertinimo aktas neatitinka
oficialiam dokumentui kelia-mų reikalavimų: jame nėra datos, registracijos
numerio.
V-inant turtą,
svarbu parinkti motyvuotą turto vertės nustatymo metodą. Yra šie metodai:
palyginamosios vertės, naudojimo pajamų vertės, ypatingosios vertės,
atstatomosios vertės. Jie pasirenkami priklausomai nuo vertinimo paskirties ir
turto tipo, atsižvelgiant į tai, kokia turto vertė aktuali užsakovui ir kas,
turto vertintojo požiūriu, geriausiai rodo turto vertę atviroje rinkoje. Nuo
metodo parinkimo dažnai priklauso vertinimo objektyvumas, todėl jo pasirinkimas
turi būti pagrįstas. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus kolegija 1998  rugpjūčio 25 d.
nutartimi paliko galioti Vilniaus m. 1–ojo apylinkės teismo 1997 m. gruodžio 18
d. ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 1998 m.
vasario 11 d. nutartis, kaip teisėtas ir pagrįstas. Kolegija padarė išvadą, kad
įvertinant pareiškėjo UAB “D-os leidykla” nekilnojamąjį turtą, esantį
V-, S- g. 4, nebuvo pažeisti įstatymo reikalavimai,
reglamentuojantys turto vertinimą. Kasatorius savo kasaciniame skunde teigė, kad
buvo pažeistos teisės normos, taikant palyginamosios turto vertės nustatymo
metodą (Turto vertinimo metodikos 21 p. 1 d. ). 1996 m. vasario 14 d. Lietuvos
Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 244 patvirtinta turto vertinimo metodikos
21 p. 1 d. nustato, kad palyginamosios vertės (pardavimo kainos analogų) metodo
esmė yra palyginimas, t. y. turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų
objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo
turto bei jo analogo skirtumus. Išanalizavus nekilnojamojo turto įvertinimo
ataskaitą matyti, kad ginčo pastato, esančo V-, S- g. 4, ir
palyginimui paimtų pastatų, esančių Malūnų g. 6 ir 6a, charakteristikos
panašios.

Skelbimas apie
būsimas varžytynes

CPK 428 str. pažeidimai, kaip aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinys
ar skundas, nurodyti daugiau nei 20 proc. ieškininių pareiškimų ir skundų. CPK
428 str. imperatyvi teisės norma įpareigoja vyresnįjį teismo antstolį apie
būsimas varžytynes paskelbti vietinėje spaudoje ne vėliau kaip likus
dvidešimčiai dienų iki varžytynių. Analogišką teismo antstolio pareigą paduoti
skelbimą apie būsimą neparduoto ar neparduotino iš varžytynių turto pardavimą
vietinėje spaudoje ne vėliau, kaip likus dvidešimčiai dienų iki pardavimo
numato CPK 436 str. 1 d. Dažniausiai susiduriama su vietinės spaudos sąvokos
problema, kadangi Lietuvos Respublikos teisės aktai jos neapibrėžia. Lietuvos
Respublikos visuomenės informavimo įstatymas išvardina, kas yra laikoma
visuomenės informavimo priemonėmis, tarp jų paminėdamas laikraštį, žurnalą ar
kitą leidinį. Dabartinis lietuvių kalbos žodynas apibūdina spaudą, kaip
periodinius leidinius.
Sprendžiant vietinės spaudos sampratos klausimą, derėtų atsižvelgti į
šiuos kriterijus: periodinio leidinio, kaip vienos iš visuomenės informavimo
priemonių, leidimo vietą, jame skelbiamos informacijos pobūdį, teritoriją,
kurioje yra platinama didžioji leidinio dalis. Apibendrinant vietinę spaudą
galima apibūdinti, kaip geogra-finiu kriterijumi apibrėžtoje aplinkoje
leidžiamus ir platinamus periodinius leidinius, atspindinčius tos vietovės
gyventojų informacinius poreikius. Be abejonės, prie vietinės spaudos galime
priskirti tokius leidinius kaip “Kauno diena”, “Laikinoji sostinė” – Kaune,
“V-nės naujienos” – V-, “Šiaulių kraštas” – Š-e ir pan. ,
tačiau teismų praktika rodo, kad didžiąją dalį skelbimų apie varžytynes
vyresnieji antstoliai paduoda į reklaminio pobūdžio leidinius (“A-o reklama”,
“N-u būsto” ir pan. ). Kyla klausimas, ar vyresnysis antstolis, padavęs skelbimą
į tokį leidinį, nepažeidžia CPK 428 str. , 436 str. 1 d. reikalavimų. Šiuo
klausimu nėra susiformavusi vieninga teisminė praktika. D-s teismų skelbimų
apie varžytynes padavimą į reklaminius leidinius traktuoja kaip CPK 428 str.
pažeidimą, kitų nuomone, tai atitinka šios teisės normos reikalavimus.
Skirtingos nuomonės atsispindi šiame pavyzdyje. Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus kolegija civilinėje byloje Nr. 2A–1579/1997 panaikino
Kauno miesto apylinkės teismo 1997 m. gegužės 12 d. sprendimą, nesutikdama su
šio teismo CPK 428 str. traktuote. Apylinkės teismas, patenkindamas ieškovės
S. S. ieškinį, kurį pastaroji grindė CPK 428 str. , motyvavo tuo, kad laikraštis
“N-u” nėra vietinė spauda. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos
nuomone, laikraštis “N-u” – periodinis leidinys, leidžiamas ir daugiausia
platina-mas Kauno mieste, jame spausdinami viešo pobūdžio skelbimai, siūlantys
pirkti, parduoti, nuomoti, siūlyti paslaugas. Ši visuomenės informavimo
priemonė tiražuoja-ma pakankamai plačiai, ypač Kauno mieste, todėl paskelbimas
apie varžytynes šiame laikraštyje neprieštarauja CPK 428 str. Su Kauno
apygardos teismo nuomone reikėtų sutikti. Šio straipsnio pažeidimu derėtų
laikyti informacijos apie varžytynes paskelbimą pramoginio tipo leidiniuose,
atspindinčiuose kultūrinio gyvenimo reiškinius, taip pat leidiniuose, kuriems
pagal Visuomenės informavimo įstatymą netaikomi reikalavimai, keliami
visuomenės informavimo priemonėms (pvz. , leidiniams, kurių tiražas mažesnis nei
100 egzempliorių, pusės spaudos lanko neviršijantiems neperiodiniams reklamos
leidiniams), bei leidiniuose, kuriuose nenurodyti Valstybinio standarto
nustatyti leidybiniai duomenys ir tarptautinis standartinis dokumento numeris.
Pavyzdžiui, Visagino m. apylinkės teismui pareiškėjas V. Š. skundė antstolio
veiksmus, remdamasis CPK 428 str. Vyresnysis teismo antstolis padavė skelbimą
likus aštuonioms dienoms iki varžytynių į rusų kalba leidžiamą nemokamą
reklaminį biuletenį “Į kiekvienus namus” (civ. byla 22 – 440/98). Kaip žinia,
varžytynių paskelbimo tikslas – pranešti apie turto pardavimą kuo platesniam
potencialių pirkėjų ratui, todėl skelbimai apie varžytynes turi būti skelbiami
periodinėse informavimo priemonėse, pasiekiančiose daugiausia skaitytojų. Šiuo
atveju informacijos apie varžytynes paskelbimas tokiame biuletenyje susiaurina
potencialių pirkėjų ratą. Jis neatitinka vietinei spaudai keliamų reikalavimų.
Teismo antstolis apie varžytynes paskelbdamas rusų kalba leidžiamame leidinyje
atsižvelgė į Visagino miesto ypatumus, būtent į tą aplinkybę, kad didžiosios
dalies šio miesto gyventojų gimtoji kalba yra rusų, tačiau minėto skelbimo
atspaus-dinimas tik rusiškame leidinyje prieštarauja valstybinės kalbos
naudojimo viešame gyvenime nuostatoms, suformuluotoms Lietuvos Respublikos
valstybinės kalbos įstatyme. Antras įstatymo pažeidimas, kurį padarė antstolis,
CPK 428 str. nustatyto ne mažesnio kaip dvidešimties dienų iki varžytynių
termino, per kurį turi būti paduotas skelbimas, nesilaikymas. Šio termino
nesilaikymas sutinkamas daugelyje bylų. Teismai, nagrinėdami bylas, dažnai šį
pažeidimą traktuoja kaip neesminį. Minėtas terminas suteikia galimybę visiems
varžytynėmis suinteresuotiems asmenims tinkamai joms pasiruošti. Civilinio
proceso kodekse nustatyta teisės norma yra imperatyvinio pobūdžio, todėl šis
pažeidimas, turi būti teismų traktuojamas kaip pagrindas pripažinti teismo
antstolio veiksmus neteisėtais.
Įstatymas
nenustato skelbimo apie būsimas varžytynes bei skelbimo apie neparduoto ar
neparduotino iš varžytynių turto pardavimą turinio, tačiau jis turėtų būti
pakankamai informatyvus. Dažniausiai antstoliai nurodo tik varžytynių vietą,
datą, turto pavadinimą ir pradinę jo vertę, nepateikdami bent trumpos
parduodamo turto charakteristikos. Skelbime turėtų būti trumpai apibūdinamas
parduodamas turtas, nurodoma jo pradinė vertė ir priklausomybė, turto buvimo
vieta bei galimybė apžiūrėti turtą, varžytynes vykdančios teismo antstolių
kontoros pavadinimas, jos adresas ir telefonas, varžytynių vieta ir laikas.

Pirkimo–pardavimo sutarčių, sudarytų įgyjant turtą iš varžytynių,
turtą perduodant išieškotojui ar turtą parduodant be varžytynių,
ypatumai ir jų negaliojimo sąlygos

Pagal
Civilinio kodekso 253 straipsnio prasmę pirkimo–pardavimo sutartis yra teisinis
santykis, kurio viena šalis, vadinama pardavėju, įsipareigoja perduoti turtą
kitai šaliai, vadinamai pirkėju, nuosavybėn ar patikėjimo teise, o pirkėjas
įsipareigoja priimti turtą ir sumokėti už jį nustatytą ar sutartą pinigų sumą.
Taigi pirkimo–parda-vimo sutartis yra konsensualinė, dvišalė, atlygintinė,
grindžiama laisvės, sąžiningumo, teisingumo bei privalomumo principais. Ji turi
bendrų bruožų su turto pardavimo iš varžytynių, turto perdavimo išieškotojui ir
turto pardavimo be varžytynių aktais, kuriuos įstatymo leidėjas prilygino
notariškai patvirtintoms pirkimo–pardavimo sutartims (CPK 432 str. 5 d. , 4341 str. 5
d. , 436 str. 6 d. ). Tokių sutarčių sudarymą reguliuoja specialios procesinės
normos (CPK 427–436 str. ) ir jomis vadovaujamasi tiek, kiek tai neprieštarauja
bendriesiems sutarčių sudarymo principams. Turto pardavimo iš varžytynių aktas,
turto perdavimo išieškotojui aktas ir turto pardavimo be varžytynių aktas, kaip
sutartis, turi specifinių bruožų, valios atžvilgiu nutolsta nuo klasikinės
pirkimo–pardavimo sutarties sampratos. Šiuo atveju parduodamo turto savininko
valia apribota priverstinio vykdymo priemonėmis, kurios yra viena iš teismo ar
kitos institucijos priimto sprendimo įgyvendinimo formų. Tačiau priverstinis
turto reali-zavimas nepaneigia sutarčių sudarymo laisvės principo. Sutarčių
sudarymo laisvė, kaip ir nuosavybės teisė, turi tam tikras ribas.
Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis laisvėmis žmogus privalo laikytis
Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių
bei laisvių (Konstitucijos 28 str. ). Be to, Konstitucijos 46 str. 3 dalyje
nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai
tautos gerovei, todėl tais atvejais, kai asmuo geruoju nevykdo prievolės,
veikia priešingai kitų asmenų teisėms, gali būti taikoma priverstinė teisinė
priemonė – prieš valią realizuojama nuosavybės teisė. Tuo siekiama atkurti
pažeistas kreditorių subjek-tyvines teises, užtikrinti jų interesų gynybą. Šį
vaidmenį atlieka teismo antstolis – pareigūnas, kuriam įstatymu suteikta teisė
atlikti įstatymo numatytus veiksmus, užtik-rinant išieškojimą pagal
vykdomuosius dokumentus (Teismų įstatymo 77 str. 1 d. , CPK 379 str. ). Jis
valstybės įpareigotas aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymo
saugomus interesus (CPK 379 str. 3 d. ). Taikant priverstinio vykdymo priemonę –
skolininko turto pardavimą, antstolis veikia kaip tarpininkas (valstybės
atstovas) tarp skolininko ir trečiojo asmens (pirkėjo). Tai yra veikia kaip
turinčio pareigą įvykdyti prievolę asmens atstovas įstatymais suteiktų
įgalinimų ribose, vykdo aktyvius juridi-nius veiksmus, turinčius valinį
charakterį. Antstoliui su pirkėju pasirašius turto reali-zacijos aktą (CPK 432
str. 2 d. , 4341 str. 2 d. , 436 str. 4 d. ), sukuriamos teisės bei pareigos ne tik
jiems, bet ir institucijai, kuriai atstovauja antstolis – teismo antstolių
kontorai, taip pat skolininkui, kurio turtas realizuotas, tačiau šio sandorio
subjektais tampa skolininkas (parduoto turto savininkas) ir pirkėjas. Būtent
šios sutarties pagrindu skolininkas praranda nuosavybės teisę į realizuotą
turtą, o pirkėjas tokią teisę įgyja.
Šį sandorį galima prilyginti
fiduciariniam (pasitikėjimo), nes tarpininkaujant sprendimą vykdančiam asmeniui
(teismo antstoliui) atsiranda prievoliniai teisiniai santykiai tarp skolininko
ir pirkėjo. N-s skolininkas bei išieškotojas ir gauna informaciją apie vykdymo
eigą (CPK 393 str. , 410 str. 3 d. , 428 str. ), tačiau neturi galimybės
kontroliuoti paties varžytynių ar kitokio turto realizacijos pro-ceso (CPK 431 str. ,
434 str. 1 d. , 436 str. ), t. y. vidinių sandorio sudarymo santykių. T-ėl
ypatingą reikšmę turi pasitikėjimas antstoliu, jo sąžiningumas ir
kompeten-cija.
Areštuoto
skolininko turto pirkėjais gali būti visi civilinės teisės subjektai, išskyrus
asmenis, nurodytus CPK 429 straipsnyje. Tai yra dėl parduodamo turto neturi
teisės varžytis biudžetinės organizacijos, taip pat valstybinės valdžios ir
valdymo institucijų, teismo, prokuratūros, policijos, vidaus reikalų, muitinės,
Valstybės kontro-lės departamento sistemų darbuotojai, notarai, advokatai,
teismo antstolių kontorų darbuotojai ir išvardytų asmenų šeimų nariai. Šie
draudimai netaikomi išieškotojams, įgijusiems teisę pasiimti turtą po
neįvykusių pakartotinių varžytynių (CPK 434 str.
1 d. , 4341 str. ).
Pagrindiniai
pirkimo–pardavimo sutarties elementai yra pirkimo–pardavimo dalykas ir kaina.
Sutarties dalykas gali būti tik neišimtas iš civilinės apyvartos skoli-ninkui
nuosavybės ar patikėjimo teisėmis priklausantis kilnojamasis ar nekilnojamasis
turtas, turintis ekonominę vertę (CK 97, 99, 101, 109 str. ), ir vertybiniai
popieriai. Išimtį sudaro fizinių asmenų turtas, į kurį pagal vykdomuosius
dokumentus negali būti nukreiptas išieškojimas (CPK priedas Nr. 2), taip pat
valstybės ar savivaldybės įmonėms priklausantys įrengimai, mašinos, statiniai
bei kiti neapyvartiniai aktyvai, būtini gamybinei veiklai (CK 101 str. 2 d. ,
Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 3 str. , CPK 456 str. 1 d. ). Be to,
įkeistas skolininko turtas gali būti realizuotas tik vykdant teismo sprendimą,
kuriuo patenkinti įkaito turėtojo reikalavimai. Tačiau parduodant turtą ne
visuomet laikomasi specialių apribojimų. Antai Klaipėdos miesto teismo
antstolių kontoros antstolis 1995 m. spalio 19 d. UAB “Laracija” iš varžytynių
pardavė pastatus, esančius Klaipėdoje, Paryžiaus Komunos gatvėje, kuriuos
valdė, naudojosi ir disponavo patikėjimo teisėmis kombinatas “Dailė”. Klaipėdos
apygardos teismas 1998 m. spalio 28 d. sprendimu, patenkinęs prokuroro ieškinį,
pirkimo–pardavimo sutartį, įgyjant turtą iš varžytynių, pripažino
negaliojančia. Teismas pagrįstai nurodė, kad pastatai yra valstybės nuosavybės
teisės objektas ir būtini įmonės gamy-binei veiklai (CK 99, 101 str. , CPK 456
str. ).
K-a
yra esminė pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga, nes būtina šios rūšies
sutarčiai. V-ės dėsnis reikalauja, kad nustatant prekės kainą būtų
atsižvelgiama į jos vertę vietinėje rinkoje. Parduodant turtą varžytynėse
svarbu, kad būtų nustatyta reali pradinė jo kaina, o varžytynių proceso metu
tik būtina išlaikyti minimalų trijų procentų kainos didinimo intervalą (CPK 431
str. 1 d. ). Turto vertės nustatymo principų pažeidimas, taip pat kainos
didinimo minimalaus intervalo nesilaikymas varžytynėse laikoma esminiu
sutarties sąlygų pažeidimu, dėl ko pirkimo–pardavimo sutartis gali būti
pripažinta negaliojančia. Teisminėje praktikoje kas antras ieškininis
reikalavimas dėl šios rūšies sutarčių pripažinimo negaliojančiomis motyvuojamas
dėl žemo (mažo) turto įkainavimo ir apie 15 proc. tokių ieškinių tenkinami.
Pavyzdžiui, Vilniaus rajono apylinkės teismo antstolių kontoros antstolis 1995
m. gruodžio 18 d. varžytynėse pil. V. F. už 7210 Lt pardavė dviejų kambarių
butą, esantį Vilniaus rajono J-šilių gyvenvietėje. Ieškovas N. A. prašė
pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą įgyjant turtą iš varžytynių, pripažinti
negaliojančia, motyvuodamas tuo, kad antstolis, įkainuodamas turtą, pažeidė
įvertinimo taisykles, CPK 411 str. nuostatas, neatsižvelgė į įkeitimo sutartyje
šalių susitarimu nustatytą buto įvertinimą – 33 000 Lt. Vilniaus rajono
apylinkės teismas 1996 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino. Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1997 m. sausio 27 d.
nutar-timi pirmos instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą ir nurodė, jog
apelianto nurodyta aplinkybė, kad ieškovas CPK 472 str. tvarka neskundė teismo
antstolio veiksmų įkainuojant  turtą,
neužkerta kelio minėtu pagrindu ginčyti šio sandorio teisėtumą (Vilniaus rajono
apylinkės teismo civ. byla Nr. 24–1445/96).
Sudaryta
sutartis įgyja juridinę galią ir šalims tampa privalomu elgesio etalonu, kai
suderinta valia išreikšta įstatymo nustatyta forma (CK 41 str. 1 d. , 44 str. ),
tai yra nuo to momento, kai turto pardavimo iš varžytynių ar turto pardavimo be
varžytynių aktą arba turto perdavimo išieškotojui aktą patvirtina vyresnysis
teismo antstolis savo parašu ir teismo antstolių kontoros antspaudu (CPK 432
str. 4 d. , 4341 str. 4 d. , 436 str. 5 d. ). Tokia sutartis gali būti nuginčijama tik
pareiškus ieškinį bendrais pagrindais. Iš šios bendros taisyklės taikytina
išimtis, kai viena šalis – pirkėjas – įvykdė susita-rimo sąlygas ir sumokėjo
visą sumą, už kurią nupirko turtą, o antroji šalis – antstolis – vengia
įforminti aktą. Kai vyresnysis teismo antstolis vengia patvirtinti aktą be
teisėto pagrindo, teismas pagal suinteresuoto asmens skundą, paduotą CPK 472
str. nustatyta tvarka, gali įpareigoti teismo antstolį tai padaryti. Šią
situaciją galima iliustruoti tokiu pavyzdžiu: pareiškėjas L. Z. prašė Š-ių
rajono apylinkės teismą įpareigoti vyresnįjį teismo antstolį S. V. įforminti
valgyklos–parduotuvės, esančios Švenčio-nėliuose, pastato pirkimo–pardavimo iš
varžytynių aktą, nes per penkias dienas sumokėjo visą sumą, už kurią nupirko
turtą, o teismo antstolis vengė aktą patvirtinti. Teismas, išnagrinėjęs bylą
CPK 472 str. nustatyta tvarka, 1998 m. kovo 17 d. nutartimi skundą patenkino.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1998 m.
gegužės 5 d. nutartimi vyresniojo teismo antstolio apeliacinį skundą atmetė.
Nutartyje pažymėjo, kad varžytynės įvyko, pirkėjas jų sąlygas įvykdė, todėl
antstolis privalėjo įforminti turto pardavimo iš varžytynių aktą (Š-ių
rajono apylinkės teismo vykdomoji byla Nr. 168/98).
Nekilnojamojo
turto įgijimo sutartis privalo būti registruojama atitinkamoje registravimo
įstaigoje ir nuo to momento įgijėjui į jį atsiranda nuosavybės teisė (CK 255
str. 1 d. , 149 str. 2 d. ). Sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalaujamos
notarinės formos arba neįregistruotas įstatymo nustatyta tvarka, yra niekinis –
savaime negaliojantis ir nevykdomas (CK 255 str. 2 d. ). Taip pat sandoris,
sudarytas įgyjant turtą iš varžytynių, nuo sudarymo momento neturi teisinės
galios ir specialus pripažinimas negaliojančiu nėra reikalingas tais atvejais,
kai Hipotekos įstatymo 49 str. nustatyta tvarka hipotekos kreditorius
užprotestuoja įvykusias varžytynes dėl pernelyg mažos turto kainos. Pagal šios
teisės normos prasmę vyresnysis teismo antstolis dešimties dienų laikotarpiu
nuo įvykusių varžytynių neturi teisės tvirtinti įkeisto turto pardavimo iš
varžytynių akto. Tokį aktą jis gali patvirtinti tik per minėtą terminą negavęs
hipotekos kreditoriaus protesto.
D-uma
ieškinių dėl pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos įgyjant turtą iš
varžytynių, pripažinimo negaliojančia pareiškiama Civilinio kodekso 47
straipsnio pagrindu. Tačiau čia nustatyta bendra sandorių negaliojimo teisės
norma, nes nėra detalizuojama, kokia norma turima omenyje – dispozityvi ar
imperatyvi. Pagal teisės normų loginį aiškinimą sutartis gali būti pripažinta
negaliojančia, pažeidus imperatyvias teisės normas. Šios teisės normos nustato
ribas, kurių šalys negali peržengti. Prie tokių priskiriami Civilinio kodekso
48–58 straipsniai ir kai kurios procesinės normos, pažeistos išaiškinant,
aprašant, organizuojant ir vedant varžytynes, turto perdavimą išieškotojui,
pardavimą be varžytynių. Prie procesinės teisės normų pažeidimų, sudarančių
pagrindą sandorį pripažinti negaliojančiu, priskiriami atvejai, kai:
a)
realizuojamas turtas, nenustačius skolininko dalies bendrojoje nuosa-vybėje
(CPK 406 str. );     
b)
realizuojamas turtas, į kurį negali būti nukreiptas išieškojimas (CPK 407
str. );
c)
skolininkas neinformuotas apie priverstinį sprendimo vykdymą (CPK 390, 393
str. );
d)
pažeistos turto įkainojimo taisyklės (CPK 411 str. );
e)
išieškojimas nukreipiamas į prievolėmis neapsunkintą gyvenamąjį būstą, žemę,
esant pakankamai kito turto (CPK 424 str. 1 d. );
f)
turto pardavimas buvo vykdomas ne tuo laiku, kaip kad buvo paskelbta, jei
nebuvo skelbimų arba buvo sutrumpinti skelbimams nustatyti terminai, taip pat
jei nebuvo pranešta apie šį vykdymo veiksmą įkaito turėtojui (CPK 428 str. );
g) pažeistas varžytynių viešumo principas;
h)
pažeistos varžytynių taisyklės (CPK 430, 431 str. 1 d. );
i)
turtas pirktas asmens, kuris neturėjo teisės varžytis (CPK 429 str. );
j)
parduotas turtas vėliau teismo pripažįstamas kito asmens, o ne skolininko
nuosavybe;
k)
tuo pačiu pagrindu neįvykus pakartotinėms varžytynėms, teismo ants-tolis
nesuteikia teisės išieškotojui pasiimti turtą už pradinio įkainojimo sumą, bet
kitiems asmenims parduoda be varžytynių (CPK 434 str. 1 d. , 436 str. ),
l)
kitais atvejais, kai pažeidžiami skolininko ir išieškotojo teisės bei teisėti
interesai.
Civilinio
kodekso 47 str. 2 dalis numato bendras sandorio negaliojimo pasekmes,
pasireiškiančias abišale restitucija, kai pagal negaliojantį sandorį šalys
grąžinamos į pirminę būklę. Pagal šią bendro pobūdžio taisyklę sandorį
pripažinus negaliojančiu, turto savininkui (skolininkui) grąžinamas turtas, o
pirkėjui priteisiami pinigai iš teismo antstolių kontoros, jei jie buvo
sumokėti į kontoros depozitinę sąskaitą, arba iš apylin-kės teismo Hipotekos
skyriaus, jeigu lėšos už priverstinai parduotą turtą buvo įmokėtos į Hipotekos
skyriaus depozitinę sąskaitą ir nepaskirstytos hipotekos kreditoriams. Kai
lėšos, gautos už parduotą turtą, jau yra paskirstytos kreditoriams, o sandoris
yra pripažintas negaliojančiu dėl teismo antstolio (antstolių) kaltės, pinigai
turto pirkėjui priteisiami ir išmokami iš antstolių kontoros, vykdžiusios
varžytynes. Tokiu būdu išmokėtas lėšas teismo antstolių kontora turi teisę
susigrąžinti iš skolininko, jeigu nepažeisti kitų išieškotojų interesai. Toks
ieškinys pareiškiamas CK 512 str. pagrindu. Išmokėjusi turto pirkėjui pinigus,
atlyginusi teismo, kitas bylos vedimo išlaidas, teismo antstolių kontora turi
teisę reikalauti, kad nuostoliai, kurių nepadengė skolininkas, būtų atlyginti
teismo antstolio (antstolių), pažeidusių teisės normas (Teismų įstatymo 81
str. , DĮK 142–147 str. ) arba kitų asmenų (CK 483 str. ). Teisminė praktika rodo,
kad ne visuomet laikomasi šių reikalavimų. Pavyzdžiui, Kauno miesto apylinkės
teismas 1997 m. birželio 15 d. sprendimu patenkino A. S. ieškinį ir buto
pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą įgyjant turtą iš varžytynių, pripažino
negaliojančia, bet restitucijos netaikė (civ. byla Nr. 2–5785/97). Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka
išnagrinėjusi bylą, 1998 m. gegužės 18 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos
teismo 1998 m. kovo 4 d. sprendimą ir, patenkinusi UAB “Planetos kinas”
ieškinį, pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą įgyjant bendrovės pasta-tą iš
varžytynių, pripažino negaliojančia. Sprendime konstatavo, kad teismo
antstolis, vykdęs varžytynes, pažeidė CPK 409, 410, 411 straipsnius, bet 16 000
Lt teismo išlaidų priteisė iš pirkėjo. Restitucijos netaikė ir Vilniaus rajono
apylinkės teismas, 1998 m. vasario 17 d. sprendimu pripažinęs negaliojančiu J.
Ž. buto R-oje varžytynių aktą (civ. byla 25–422/98).
Kaip
žinoma, sandoris yra vienas iš nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų. Šios
kategorijos bylose sprendžiama, ar nuosavybės teisės perleidimas ir įgijimas
sandorio pagrindu buvo teisėti, ar neteisėti. Sandorį pripažinus negaliojančiu,
panaikinamas nuosavybės teisės perleidimo ir atsiradimo pagrindas, buvusios
sandorio šalys sugrą-žinamos į pirminę padėtį (taikoma abišalė ar vienašalė
restitucija). Tai yra taikomos sandorio negaliojimo taisyklės (CK 47–58 str. ).
CK 143 str. 2 d. nustatytos taisyklės, reguliuojančios turto išreikalavimą iš
sąžiningo įgijėjo, kai turtas parduodamas nustatyta sprendimams vykdyti tvarka,
nėra taikomos reikalavimams pripažinti negaliojančiu turto priverstinio
pardavimo sandorį.
Šalis,
pažeidusi teisės normas, kas buvo pagrindas sandorį pripažinti negalio-jančiu,
turėtų atlyginti teismo ir kitas išlaidas ryšium su bylos nagrinėjimu (CPK
112–113 str. ).
CPK
4 straipsnyje išreikštas civilinio proceso teisės principas, suteikiantis teisę
suinteresuotam asmeniui ginti teisme savo pažeistą ar ginčijamą subjektyvinę
teisę arba įstatymo saugomą interesą. Tačiau tinkamu ieškovu, ginčijant šios
kategorijos pirkimo–pardavimo sutartį, gali būti turto savininkas, skolininkas,
išieškotojas, pirkė-jas, CPK 55 straipsnyje numatyti asmenys. Pirkėjas, kuris
nėra pareiškęs ieškinio, šios kategorijos bylose dalyvauja atsakovu. Antstolių
kontora į tokias bylas įtraukiama atsakovu ar bendraatsakoviu priklausomai nuo
to, kas ir kokį ieškinį pareiškia. Varžy-tynes vedę bei kitus vykdymo veiksmus
atlikę antstoliai tokiose bylose įtraukiami trečiaisiais asmenimis be
savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje (Teismų įstatymo 74, 76, 81 str. , CPK
39 str. ). Teisminėje praktikoje teismo antstolis dažnai neįtraukia-mas į
procesą dalyvaujančiu asmeniu, o teismo antstolių kontora įtraukiama į bylą
atsakovo arba trečiojo asmens teisėmis. Tai ydinga praktika, nes tokiu būdu
išspren-džiamos neįtrauktų į procesą asmenų teisės ir pareigos.
Kai
pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta įgyjant turtą iš varžytynių, pripa-žįstama
negaliojančia, tai kitos varžytynės organizuojamos tik tuo atveju, jei pinigai
nebuvo išmokėti išieškotojui ir vykdomoji byla nebuvo baigta.

Išieškojimas iš turto, kurio įkeitimas yra įregistruotas
Hipotekos registre

V-indami
teismo antstolių veiksmus, atliktus vykdant išieškojimą iš turto, kurio
įkeitimas yra įregistruotas Hipotekos registre, teismai neretai susiduria su
sunkumais. Tai sąlygoja šios prielaidos: pirma, hipotekos įstaigų veiklos
laikotarpis labai trumpas, todėl dar nėra susiformavusi teismų praktika šio
pobūdžio bylose; antra, norminiai aktai nėra suderinti tarpusavyje, nemažai
prieštaravimų tarp CPK ir norminių aktų, reguliuojančių hipotekos įstaigų
veiklą (Hipotekos įstatymas, Kilno-jamojo turto įkeitimo įstatymas, Hipotekos
registro nuostatai).
Teismo
antstolis, vykdydamas įkeitimu užtikrintą prievolę, privalo atsižvelgti į
reikalavimus, taikomus įkeistam turtui realizuoti. Hipotekos įstatymo 43 str. 1
d. nustatyta, kad hipotekos kreditoriui įkeistas turtas gali būti realizuojamas
varžyty-nėse tik hipotekos teisėjo nutartimi. Pažymėtina, kad kreditorių
reikalavimai, atsiradę iš turto įkeitimo sutarčių, sudarytų iki 1998 m.
balandžio 1 d. , kai duomenys apie šį įkeitimą įrašyti į hipotekos registro
duomenų bazę, tenkinami tokia pat tvarka (Kilnojamo turto įkeitimo įstatymo 59
str. ).
Teismai
savo veikloje dažnai neatsižvelgia į tai, kad CPK 4261 str.
vienareikš-miai nustato hipotekos kreditoriaus reikalavimo pirmumo teisę,
vykdant išieškojimą iš turto, kurio įkeitimas įregistruotas hipotekos registre.
Šiuo atveju reikalavimai yra tenkinami Hipotekos įstatymo arba Kilnojamojo
turto įkeitimo įstatymo nustatyta tvarka, laikantis juose nustatytos kreditorių
reikalavimų tenkinimo eilės. CPK 4261 str. imperatyviai nurodyta, kad tik patenkinus hipotekos
kreditorių reikalavimus, tenki-nami reikalavimai CPK 463–470 straipsniuose
nustatyta tvarka. CPK 470 str. numato nukentėjusiojo reikalavimų pirmenybę
vykdant teismo nuosprendį, nutartį, nutarimą dėl turto konfiskavimo, tačiau
jeigu šio turto įkeitimas yra įregistruotas hipotekos registre, remiantis CPK
4261 str. 1 d. , hipotekos
kreditoriaus reikalavimai turėtų būti tenkinami pirmiau nei nukentėjusiojo.
CPK
235 str. tarp skubiai vykdytinų sprendimų ir nutarčių nenurodo hipotekos
teisėjo nutarčių, tačiau Hipotekos įstatymo 43 str. nustato, kad kreditoriui
pakartotinai kreipiantis su pareiškimu į hipotekos skyrių dėl skolos
išieškojimo, hipote-kos teisėjas per tris darbo dienas priima nutartį už skolą
įkeistą turtą parduoti iš varžytynių. Ši nutartis per  tris darbo dienas išsiunčiama vykdyti turto
buvimo vietos antstolių kontorai. Iš to darytina išvada, kad šio pobūdžio
nutartys priskiriamos prie skubiai vykdytinų nutarčių.
Hipotekos
registro nuostatuose tarp dokumentų, pateiktinų registruojant hipo-tekos ar
kilnojamojo turto lakštą, yra nurodytas kitų bendrasavininkių sutikimas įkeisti
turtą, kuris reikalingas, kai įkeičiamas turtas yra kelių asmenų bendroji
nuosavybė. (Hipotekos registro nuostatų 30. 4. 5 p. ). CPK 406 str. 1 d. ir 417
str. 3 d. nustatyti reikalavimai, įpareigojantys skolininką ar išieškotoją,
teismo antstoliui areštavus bendrą su kitais asmenimis turtą, kuriame
skolininko dalis yra nenustatyta, kreiptis į teismą su ieškiniu dėl skolininko
dalies nustatymo. R-iamais atvejais įstatymas dėl to kreiptis įpareigoja patį
antstolį. Šių nuostatų laikytis nereikia, kai išieškojimas nukreipiamas į
turtą, kuris yra bendras su kitais asmenimis ir buvo įkeistas prievolių
įvykdymo užtikrinimui bendrosios dalinės ar bendrosios jungtinės nuosavybės
dalyvių sutikimu, kadangi toks sutikimas yra sandoris, kuris įpareigoja jo
dalyvius vykdyti jų užtikrinamą prievolę (CK 40, 122 str. 1 d. , 176, 198 str. ,
SŠK 21 str. 4 d. , 25 str. 2 d. , Hipotekos įstatymo 8 str. 5 d. ).
Jeigu
hipotekos kreditoriui turto kaina, gauta varžytynėse, pasirodo per maža, tuomet
jis pagal Hipotekos įstatymo 49 straipsnio nuostatą per dešimt dienų nuo
varžytynių pradžios turi teisę reikalauti antrųjų varžytynių ir pasiūlyti ne
mažiau kaip dešimtadaliu didesnę kainą už tą, už kurią turtas buvo parduotas.
Tokiu atveju varžytynės paskelbiamos neįvykusiomis ir skelbiamos naujos CPK 431
str. , 434 str. 3 dalyje nustatyta tvarka. Tik per nustatytą terminą varžytynių
neužprotestavus, vyresnysis teismo antstolis patvirtina turto pardavimo
varžytynėse aktą ir jis įgauna notariškai patvirtintos pirkimo–pardavimo
sutarties formą. Hipotekos įstatymas yra specialus įstatymas CPK atžvilgiu,
todėl esant bendrosios ir specialiosios teisės normų konkurencijai taikoma
specialioji.
CPK
434 str. 1, 5  dalys numato atvejus, kai,
neįvykus varžytynėms, teismo antstolis išieškotojui suteikia teisę pasiimti
turtą už pradinio įkainojimo sumą. Jeigu išieškotoju esantis hipotekos
kreditorius atsisako neparduotą turtą pasiimti, šis turtas turi būti
realizuojamas CPK 436 str. nustatyta tvarka, o ne antstolio siūlomas pasiimti
už pradinio įkainojimo sumą kitiems, nehipotekiniams kreditoriams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių
bylų skyrius
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt