|
|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr APŽVALGA Nužudymų baudžiamųjų bylų nagrinėjimo teismų praktikos apibendrinimo apžvalga Nužudymas yra pats sunkiausias ir pavojingiausias nusikaltimas asmeniui, o tuo pačiu ir visuomenei, nes juo kėsinamasi į pačią svarbiausią prigimtinę žmogaus vertybę – gyvybę. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas nužudymu laiko nusikalstamas veikas, numatytas 104, 105, 106, 107 ir 109 straipsniuose. Kiti nusikaltimai, kurių sudėtyje numatyta pasekmė – neatsargus gyvybės atėmimas, nužudymais nelaikomi. Įstatymų, numatančių baudžiamąją atsakomybę už nužudymus, taikymo prak-tiką reglamentavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumo 1991 m. gegužės 10 d. nutarimo Nr. 3 ,,Dėl teismų praktikos, taikant įstatymus, nustatančius baudžiamąją atsakomybę už nužudymus ir kūno sužalojimus” išaiškinimai, aprobuoti Teisėjų senato 1995 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 6 ,,Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumo nutarimų (1991–1994 m. ) reikšmės vienodos teismų praktikos taikant įstatymus formavimui”, išskyrus 4 punkto 5 dalies antrą pastraipą bei 14 ir 19 punktus. Šie išaiškinimai neteko galios ryšium su 1993 m. birželio 10 d. įstatymu padarytais BK 14 str. ir 111 str. 2 d. pakeitimais (dėl būtinosios ginties ribų ir atsakomybės už tyčinį sunkų kūno sužalojimą, sukėlusį nukentėjusiojo mirtį). Tačiau nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja BK 105 str. , nustatančio atsakomybę už tyčinį nužudymą sunki-nančiomis aplinkybėmis, redakcija. Joje numatyta papildoma tyčinį nužudymą kvalifikuojanti aplinkybė – savo motinos arba tėvo nužudymas, pakeistos 3 punkto (ryšium su nukentėjusiojo vykdymu tarnybinių ar visuomeninių pareigų), 5 punkto (kaltininkui žinomai nėščios moters), 7 punkto (turint tikslą paslėpti kitą nusikaltimą arba palengvinti jį padaryti, taip pat ryšium su išžaginimu) formuluotės. Be to, 1997 m. balandžio 30 d. įstatymu šis straipsnis papildytas dar viena kvalifikuojančia tyčinį nužudymą aplinkybe – nužudymas mažamečio ar bejėgiškos būklės asmens. Dėl to ir kiti minėto plenumo nutarime esantys išaiškinimai nebeatitiko įstatymo ir jo taikymo praktikos, todėl teismai nebegalėjo jais vadovautis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nužudymų baudžiamųjų bylų kasacinio nagrinėjimo duomenys rodo, kad teismai darė klaidų kvalifikuodami veikas, kuriomis kėsinamasi į gyvybę, dėl to kad nepilnai ir nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, liečiančias kėsinimosi motyvą, tikslą ar būdą, taip pat netinkamai įvertino duomenis apie kaltininko kaltės formą, jos tyčios turinį. Teismai darė klaidų ir paskirdami nuteistiesiems aiškiai per švelnias bausmes, neatitinkančias padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio ir nuteistojo asmenybės. Apibendrinimo tikslas – išsiaiškinti, kaip teismai, nagrinėdami nužudymų baudžiamąsias bylas, taiko materialines ir procesines normas, kokios klaidos daromos taikant šias normas, taip pat kaip teismų praktikoje interpretuojamos sunkinančių tyčinių nužudymų aplinkybių sąvokos ir kt. Analizuota bausmių skyrimo nuteistie-siems pagal BK 104 ir 105 straipsnius praktika: BK 39 str. reikalavimų laikymasis, bausmės rūšies ir dydžio motyvavimas teismų nuosprendžiuose, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių ar kitokių, teismo nuomone, svarbių skiriant bausmę aplinkybių pobūdis bei kiti bausmių skyrimo klausimai. Apibendrinimo apimtis. Apibendrinimui iš Lietuvos apygardų teismų pareikalautos per 1997 metus išnagrinėtos baudžiamosios bylos dėl nužudymų. Tokių bylų buvo gauta 221. Jose pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 104 str. – 140 asmenų, pagal 105 str. – 98 asmenys. Taip pat išstudijuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų sky-riaus teisėjų kolegijos kasacinės nutartys, priimtos per 1997 ir 1998 metus. Pagal šias nutartis 1997 metais kasacine tvarka išnagrinėtos 99 baudžiamosios bylos dėl nužudymų. Iš jų 14 bylų grąžinta iš naujo nagrinėti (11 – apygardos teismui, 3 – Apeliaciniam teismui); pakeisti 4 teismų nuosprendžiai, tarp jų – 3 dėl per švelnios bausmės. 1998 metais kasacine tvarka išnagrinėtos 88 šių kategorijų bylos. Iš jų 8 teismų nuo-sprendžiai panaikinti ir 7 bylos grąžintos iš naujo nagrinėti (Apeliaciniame teisme – 3, apygardos teismuose – 4); 8 teismų nuosprendžiai pakeisti, tarp jų 5 dėl per švelnios bausmės. Pagal 1997 ir 1998 metų kasacinių bylų dėl nužudymų nagrinėjimo duome-nis Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nėra švelninusi bausmės nė vienam nuteis-tajam pagal BK 104 ar 105 straipsnius; 8 nuteistiesiems nuosprendžius pakeitė, paskirdama griežtesnes bausmes. Tarp jų: Vilniaus apygardos teismo – 2 nuosprendžiai, Kauno apygardos teismo – 1, Klaipėdos apygardos teismo – 1, Šiaulių apygardos teismo – 1, Panevėžio apygardos teismo – 3. Dėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, padaryto nagrinėjant bylas pirmosios instancijos teisme, panaikinti 3 teismų nuosprendžiai ir apeliacinės nutartys; 2–jose bylose apeliacinės nutartys panaikintos dėl Apeliacinio teismo padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. D-iausia (16) teismų sprendimų kasacine tvarka panaikinta dėl teisminio nagrinėjimo vienpusiškumo ir neišsamumo, teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių. Panaikinus jose Apeliacinio teismo nutartis, naujam apeliaciniam nagri-nėjimui grąžinta 10 baudžiamųjų bylų, o 6–iose bylose, panaikinus ir pirmosios instancijos nuosprendžius, bylos grąžintos nagrinėti iš naujo apygardų teismams. Pagal šiuos nužudymo bylų kasacinio nagrinėjimo duomenis matyti, kad 154 (82,3 proc. ) iš 187 kasacine tvarka išnagrinėtų šios kategorijos bylų teismų nuo-sprendžiai pripažinti teisėtais ir pagrįstais, 21 (11,2 proc. ) nuosprendis panaikintas, o bylos grąžintos nagrinėti iš naujo, 12 nuosprendžių (6,4 proc. ) pakeisti, iš jų 8 dėl neteisingai paskirtos (per švelnios) bausmės. Bendrieji teisminio nagrinėjimo trūkumai Apibendrintų bylų ir kasacinės praktikos duomenys rodo, kad nagrinėdami ir šios kategorijos bylas teismai pažeisdavo BPK 18 str. reikalavimus dėl visapusiško, pilnutinio ir objektyvaus (1983 11 30 redakcija) bylos aplinkybių ištyrimo. Šie pažei-dimai dažniausiai pasireikšdavo tuo, kad teismai išvadas dėl teisiamojo kaltumo ar nekaltumo padarydavo neištyrę ir neįvertinę visų byloje esančių įrodymų, nepašalinę prieštaravimų proceso dalyvių parodymuose, ekspertizių išvadose, nesiaiškinę ir neįvertinę parodymų keitimo priežasčių ir kt. , dėl ko teismo padarytos išvados neati-tikdavo faktinių bylos aplinkybių, arba teismo nuosprendyje išdėstytos išvados būdavo prieštaringos. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos (toliau – kolegijos) 1996 m. liepos 8 d. nuosprendis J. R-io, nuteisto pagal BK 105 str. 12 p. , byloje ir Apeliacinio teismo nutartis panaikinti, o byla grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes teismas neišsamiai ištyrė įvykio situaciją, nepašalino prieš-taravimų liudytojų parodymuose, neapklausė vienintelio įvykio liudytojo, kurio parodymai lėmė teisiamojo kaltę, rėmėsi parodymais asmens, kurio parodymai dėl jo psichinės būklės kėlė abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) kasacinė byla 2K–66, 1997 m. ). Šiaulių apygardos teismo kolegijos 1997 09 15 nuosprendis V. Pagojaus, S. V-aus ir S. M-iūtės, nuteistų pagal BK 105 str. 5 p. , byloje ir Lietuvos apeliacinio teismo 1998 04 29 nutartis panaikinti, byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes teismas nepašalino prieštaravimų dėl nusikaltimo padarymo laiko, nukentėjusiosios mirties laiko, padarytų sužalojimų pobūdžio, nukentėjusiosios veiksmų po smurto aplinkybių ir kitų esminių aplinkybių (LAT kasacinė byla 2K–171/98). Vilniaus apygardos teismo kolegijos 1998 03 31 nuosprendis A. N-aus byloje, pagal BK 105 str. 9 p. nuteisto už tai, kad, M. Mann sudavus nukentėjusiajam L. I-ui kumščiu į galvą ir šiam parkritus, tyčia sudavė L. I-ui smūgį į krūtinę, o po to, pakėlęs pastarąjį už rūbų nuo žemės, ranka sudavė du smūgius į galvą, taip padarydamas galvos smegenų sumušimą, ir tokiu būdu tyčia nužudė L. I-ą, panaikintas, nes nepašalinti prieštaravimai tarp teisės medicinos akto duomenų ir eksperto parodymų teisme apie padarytų sužalojimų pobūdį ir jų pasekmes – ryšį su mirtimi. Be to, netirta, ar sužalojimas galvoje negalėjo atsirasti nuo kritimo ir atsi-trenkimo į kietą pagrindą, kai nukentėjęs griuvo pastumtas M. Mann, t. y. dėl esminių teisiamojo kaltumo ar nekaltumo aplinkybių neištyrimo. Kartu su nuosprendžiu panaikinta ir Apeliacinio teismo nutartis (LAT kasacinė byla 2K–186/98). Panevėžio apygardos teismo 1997 02 10 nuosprendis A. R-os, nuteisto pagal BK 104 str. , byloje panaikintas, nes teismo išvados neatitiko faktinių bylos aplinkybių, prieštaravo byloje esantiems liudytojų ir teisiamojo parodymams, teismo medicinos išvadai, be to, esant esminiams prieštaravimams teismo medicinos eksper-tizės ir papildomos ekspertizės teisme išvadoms, kurias padarė tas pats ekspertas teisiamajam teigiant, kad smūgius sudavė ginantis nuo jį puolančio nukentėjusiojo, nes sužalojimų pobūdis, jų seka, padarymo mechanizmas šiuo atveju yra esminės aplinkybės vertinant padarytos veikos pobūdį (LAT kasacinė byla 2K–155/97). Klaipėdos apygardos teismo 1998 02 03 nuosprendis J. M-hniovo, nuteisto pagal BK 104 str. , ir V. Jeliutino, nuteisto pagal BK 116 str. 1 d. , byloje panaikintas, nes teismas pripažino J. M-hniovą nužudžius V. B-ą, remdamasis pakeistais V. Jeliutino ir liudytojo V. S-o parodymais, duotais tardymo pradžioje ir sutampančiais su J. M-hniovo parodymais, duotais parengtinio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Šių pirminių parodymų pakeitimo motyvų teismas netyrė ir tinkamai neįvertino. Byla grąžinta Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (LAT kasacinė byla 2K–157/98). Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 1997 02 17 nuosprendis, kuriuo V. Veprincevas išteisintas pagal BK 16 str. , 105 str. 2, 4, 5, 6 ir 8 punktus bei 234 str. 1 d. , o D. Begauskas – pagal BK 294 str. 1 d. , panaikinant Vilniaus apygardos teismo apkaltinamąjį nuosprendį šių asmenų atžvilgiu, kasacine tvarka panaikintas. Kolegija nurodė, kad Apeliacinis teismas neapsvarstė visų byloje surinktų parodymų, vienpusiškai išnagrinėjo kai kurias aplinkybes ir padarė išvadas, keliančias abejonių jų teisingumu. L-ytojų parodymus, kuriais jie tvirtino V. Veprincevo iškeltą alibi ir kuriais paremtas nuosprendis, teismas vertino nepakankamai kritiškai, neap-svarstęs jų tikėtinumo ir patikimumo (neatsižvelgė į tai, kad parodymai duoti praėjus beveik keturiems metams po įvykio, be to, neturėjo ir realaus pagrindo, nes V. Vep-rincevas dirbo taksi vairuotoju, aptarnaudavo keleivius ir visą laiką geležinkelio stoties taksi aikštelėje negalėjo būti (LAT kasacinė byla 2K–150/97). Dėl teismo nuosprendžio išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių, nes nepašalinti esminiai prieštaravimai liudytojų, nuteistųjų parodymuose, nepasisakyta dėl šių parodymų vertinimo nemotyvuota, kodėl vienais parodymais tikima, o kiti atmetami, 1997 04 18 nutartimi panaikintas Panevėžio apygardos teismo kolegijos 1996 09 02 nuosprendis S. Š-o, nuteisto pagal BK 105 str. 7 p. ir kt. , byloje ir atitinkama Apeliacinio teismo nutartis, o 1998 05 19 nutartimi tuo pačiu pagrindu panaikinta Apeliacinio teismo 1998 03 13 nutartis, kuria nuteistųjų apeliaciniai skundai buvo atmesti. Dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, panaikinti: 1) Klaipėdos apygardos teismo 1997 02 04 nuosprendis A. Papievio, nuteisto pagal BK 104 str. , byloje ir Apeliacinio teismo nutartis dėl to, kad buvo pažeistos nukentėjusiosios ir jos atstovės teisės, nes nuosprendis paremtas įrodymais, kurie nebuvo pagarsinti ir tirti, teismo posėdžio protokolas iš esmės nepilnas (LAT kasacinė byla 2K – 145/97); 2) Kauno apygardos teismo 1995 11 28 nuosprendis A. Kevalaitienės, nuteis-tos pagal BK 104 str. , byloje ir Vilniaus apygardos teismo 1997 02 10 nuosprendis Č. Kurcevičiaus, nuteisto pagal BK 104 str. , byloje bei atitinkamos Apeliacinio teismo nutartys panaikintos dėl to, kad teismas, pažeisdamas BPK 260 str. 4 d. reikalavimus, nesupažindino proceso dalyvių iki teisminio tardymo pradžios su naujai gautais įrody-mais (LAT kasacinės bylos 2K–10/97 ir 2K–158/97); 3) Šiaulių apygardos teismo kolegijos 1996 06 20 nuosprendis A. K-o, nuteisto pagal BK 16 str. 2 d. , 105 str. 12 p. ir 203 str. 2 d. , byloje panaikintas, byla grąžinta nagrinėti nuo atidavimo teismui stadijos, nes A. K-o pagal BK 203 str. 2 d. teismui nebuvo atiduotas (LAT kasacinė byla 2K–55/97). Dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, padarytų nagrinėjant apeliacinius skundus, panaikintos šios Apeliacinio teismo nutartys: 1) E. N-iaus, nuteisto pagal BK 104 str. , byloje, nes apie teisę dalyvauti Apeliacinio teismo posėdyje nebuvo pranešta nukentėjusiajai J. Č-i-ei, be to, teismo posėdyje nebuvo suteiktas žodis jame dalyvavusiam apeliantui E. N-iui, apeliacinėje nutartyje nenurodyti skundo atmetimo motyvai (LAT kasacinė byla 2K–119/97); Dėl to, kad iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo įvykdyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymai, išdėstyti kasacinėse nutartyse, panaikinta 1997 03 06 nutartis G. Birštono, nuteisto pagal BK 105 str. 8 p. , byloje (LAT kasacinė byla 2K–34/97), taip pat Apeliacinio teismo 1997 06 27 nuosprendis ir 1998 01 28 nutartis A. T-o, kaltinamo pagal BK 105 str. 1 p. , byloje (LAT kasacinės bylos 2K–200/97 ir 2K–74/98). Dėl kūno sužalojimų ir nukentėjusiojo mirties priežastinio ryšio Pagal apibendrintas bylas ir kasacinės praktikos duomenis darytina išvada, kad tais atvejais, kai nukentėjęs po pavartoto smurto miršta iškart ar neužilgo, dėl kalti-ninko atsakomybės už kilusias pasekmes (mirtį) abejonių paprastai nekyla. Tačiau tais atvejais, kai nukentėjusysis miršta po ilgesnio laiko dėl padarytų sužalojimų, sukeltų komplikacijų, pavėluoto ar netinkamo gydymo, keliamas klausimas dėl kaltininko atsakomybės laipsnio. Ši problema teismų praktikoje ypač išryškėjo po to, kai 1993 m. birželio 10 d. įstatymu buvo panaikintas BK 111 str. 2 dalyje numatyt-a- kvalifikuojantis požymis – ta pati veika, sukėlusi nukentėjusiojo mirtį. Iš analizuotų bylų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių matyti, kad tais atvejais, kai tyčiniais smurto veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus, pavojingas gyvybei sužalojimas ir nukentėjęs dėl to mirė, tai veika kvalifikuojama kaip tyčinis nužudy-mas nepriklausomai nuo to, kiek laiko praėjo nuo sužalojimo iki mirties, taip pat nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusio gydymas buvo tinkamas ar netinkamas, pavėluotas ar ne. Klaipėdos apygardos teismo 1998 04 17 nuosprendžiu M. M-a- pagal BK 104 str. nuteistas už tai, kad 1997 m. birželio 26 d. vakare neblaivus savo bute kilusio konflikto metu nužudė savo sugyventinę K. Svertenienę, ją mušdamas, spardant suduodamas ne mažiau 8 smūgius į įvairias kūno vietas – galvą, pilvą. Nuo smūgio į pilvą plyšo plonoji žarna, nuo ko išsivystė difuzinis pilvaplėvės uždegimas, tarpžarni-niai pūliniai, fekalinės fistulės, antrinis kirmėlinės ataugos uždegimas, plaučių užde-gimas, galvos smegenų pabrinkimas, ir nuo to nukentėjusioji 1997 m. spalio 5 d. mirė. Kasacinį skundą, kuriuo nuteistasis prašė veiką perkvalifikuoti į BK 111 str. , kolegija atmetė, motyvuodama tuo, kad dėl padarytų sužalojimų bei po to išsivysčiu-sių komplikacijų nukentėjusiosios būklė buvo pavojinga gyvybei, o jai padarytas suža-lojimas (pilvo srityje) buvo susietas tiesioginiu priežastiniu ryšiu su jos mirtimi (LAT kasacinė byla 2K–160/98). Tokiais pat motyvais atmesti nuteistojo A. Papievio ir jo gynėjo kasaciniai skun-dai dėl Klaipėdos apygardos teismo 1998 01 23 nuosprendžio ir Apeliacinio teismo nutarties. Šioje byloje A. Papievis nuteistas už tai, kad, būdamas girtas, 1995 m. gegužės 8 d. nukentėjusiojo S. V-io namuose, tarpusavio ginčo su nukentėjusiuoju metu tyčia smogė jam sulenktos kojos keliu į pilvą, dėl ko plyšo plonoji žarna (padarytas sunkus, pavojingas gyvybei kūno sužalojimas), ir nuo šios uždaros pilvo traumos išsivysčius totaliniam pūlingam pilvaplėvės uždegimui, tarpžarniniams bei kepenų aplinkos pūliniams ir įvykus plaučių arterijų tromboembolijai nukentėjusysis ligoni-nėje birželio 3 d. mirė. Kolegija nutartyje nurodė, kad nukentėjusiojo mirtis įvyko nuo tiesioginių komplikacijų, kurias sukėlė padaryti sužalojimai, todėl ne laiku padaryto sunkaus kūno sužalojimo nustatymas nepašalina A. Papievio atsakomybės dėl jo padarytais veiksmais kilusių pasekmių (LAT kasacinė byla 2K–92/98). Tokios pat nuomonės buvo ir Klaipėdos apygardos teismas, kurio 1997 10 31 nuosprendžiu pagal BK 104 str. nuteistas K. N- už tai, kad jis 1997 02 27, būda-mas girtas, supykęs kirvio pentimi smogė nukentėjusiajam J. M-ai keturis smūgius į galvą, mušė kumščiais ir spardė kojomis į įvairias kūno vietas, iš viso sudavė ne mažiau kaip devynis smūgius ir tokiu būdu padarė žaizdas ir kraujosrūvas, kaukolės skliauto, paliežuvio kaulo, gerklų skydinės ir žiedinės kremzlių, šonkaulių lūžimus, dėl ko, išsivysčius potrauminiam absceduojančiam plaučių uždegimui bei galvos smegenų edemai, nukentėjusysis kovo 15 d. mirė. Teisiamojo teiginį, kad jis nėra kaltas dėl nukentėjusiojo mirties, nes šis miręs nuo plaučių uždegimo, be to, buvo atsisakęs stacionarinio gydymo, teismas paneigė, remdamasis teismo medicinos ekspertizės išvada, kad dėl galvos ir kūno sužalojimų sutriko nukentėjusiojo alsavimas, o dėl šonkaulių lūžimų, sumažėjo krūtinės ląstos kvėpavimo judesiai, dėl ko išsivystė plaučių uždegimas. Tuo remdamasis teismas padarė išvadą, kad susirgimas plaučių uždegimu nebuvo atsitiktinio pobūdžio reiškinys, o neišvengiamas ir sąlygojamas nustatytų sužalojimų (Klaipėdos apygardos teismo baudž. byla 2–120/97). Nužudymo sudėties požymių nustatymas ir baudžiamųjų įstatymų taikymas Nužudymo motyvas yra vienas veiką kvalifikuojančių požymių, tačiau nagri-nėdami bylas teismai ne visais atvejais pilnai ir visapusiškai ištiria bylos aplinkybes, atspindinčias teisiamųjų ir nukentėjusiųjų tarpusavio santykius, tikruosius smurto pavartojimo motyvus ir tikslus, ir dėl to padaro nepagrįstas išvadas ir netinkamai kvalifikuoja veikas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. birželio 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo kolegijos 1997 m. spalio 1 d. nuosprendžiu pagal BK 105 str. 8 p. nuteistų E. B-io ir V. Jeriomino baudžiamoji byla grąžinta Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo, nes apygardos teismas E. B-io reikalavimą iš D. Četvergovo paskolinti jam 20 litų ir smurto pavartojimą šiam atsisakius tai padaryti laikė padarytu iš savanaudiškų paskatų, nors iš duomenų apie įvykių eigą, įvykio dalyvių veiksmus labiau tikėtina, jog prašy-mas paskolinti pinigų buvo tik pretekstas sukelti konfliktą. Be to, pats teisiamasis E. B-is nebuvo paklaustas, kodėl jis, turėdamas pinigų, prašė nukentėjusįjį jų pasko-linti ir kodėl pinigai nebuvo paimti iš nukentėjusiojo nei gera valia, nei prievarta (LAT kasacinė byla 2K–99/98). Vilniaus apygardos teismo kolegijos 1998 m. kovo 31 d. nuosprendžiu A. N-us buvo nuteistas už tyčinį L. I-o nužudymą dėl chuliganiškų paskatų, nes kartu su M. Mann mušė nukentėjusįjį. Naikindama teismo nuosprendį dėl teisminio nagrinėjimo nepilnumo ir nevisapusiškumo, kolegija nurodė ir tai, kad teismo išvada dėl A. N-aus veikos motyvų kelia abejonių, yra nepakankamai tirta. Tyrimo pradžioje A. N-us parodė, jog jam žinoma, kad M. Mann mušė nukentėjusįjį už motinos sumušimą (LAT kasacinė byla 2K–186). Dėl priešingų teismo išvadų apie teisiamojo veikos motyvus kasacine tvarka panaikintas Klaipėdos apygardos teismo 1996 09 26 nuosprendis, kuriuo V. Tifenzinas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 107 str. Šio nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas nurodė, kad V. Tifenzinas, kai jį užpuolė ir ėmė mušti E. Ž-a-, staiga didžiai susijaudinęs dėl pavartoto jo atžvilgiu priešingo įstatymams smurto, tyčia peiliu smogė pastarajam vieną kartą į pilvą ir sunkiai jį sužalojo. Tačiau kvalifikacijos moty-vuose nurodoma, kad nusikaltimas padarytas ginantis nuo pavojingo kėsinimosi, nors ir peržengiant būtinosios ginties ribas (LAT kasacinė byla 2K–79/97). Apibendrinimui iš teismų gautos 23 baudžiamosios bylos, kuriose asmenys nuteisti už tyčinius nužudymus, padarytus grupės asmenų. Iš jų 18 bylų dėl tyčinių nužudymų, padarytų sunkinančiomis aplinkybėmis, ir 5 – dėl nužudymų be sunkinančių aplinkybių. 19–koje bylų visi grupės nuteistieji buvo tyčinio nužudymo vykdytojai, patys tiesiogiai dalyvavo atimant gyvybę nukentėjusiajam, jų veikos kvalifikuotos tik pagal BK 104 ar 105 straipsnius. Dėl jų veikos kvalifikavimo teisingumo abejonių nekilo. Tačiau ne dėl visų, pripažintų nužudymo bendrininkais, teismo sprendimas laikytinas teisingu. Nužudymo bendrininkais teismai kartais pripažįsta asmenis, kurie patys tiesiogiai nedalyvavo atimant gyvybę ir nesant duomenų, kad jie buvo susitarę ir veikė kartu, turėdami tyčią nužudyti, su asmenimis, neteisėtai atėmusiais gyvybę. Vilniaus apygardos teismo 1997 09 25 nuosprendžiu V. K-sevičius pripažin-tas kaltu ir nuteistas už tai, kad sukurstė V. R-ol tyčia nužudyti G. G-į. Teismas nuosprendžiu nustatė, kad V. K-sevičius ir V. R-ol su kitais keturiais teisiamaisiais nesitarė G. G-į nužudyti, o tik norėjo jį ,,pamokyti” – sumušti. Bemušant G. G-į, V. R-ol išsitraukė medžioklinį peilį, o V. K-sevičius jį paėmė ir tris kartus dūrė nukentėjusiajam į nugarą ir taip padarė jam lengvą kūno sužalojimą. Po to iš V. K-sevičiaus peilį paėmė V. R-ol ir smūgiais į kaklą nužudė G. G-į. Teismo nuomone, V. K-sevičius savo veiksmais sužadino V. R-ol ketinimą nužudyti G. G-į. V. R-ol parodė, kad, pamatęs peilį, prisiminė, kaip buvo skriau-džiamas patėvio, supyko ant G. G-io ir jį nužudė. Teismas laikė, kad tokioje situacijoje panaudodamas peilį V. K-sevičius suvokė, kad peilio panaudojimas gali sukelti G. G-io mirtį, gali sužadinti ketinimą ir V. R-ol panaudojant peilį nužudyti G. G-į ir, nors neįrodyta, kad jis siekė G. G-io mirties, tačiau sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Tuo pačiu teismas pripažino, kad V. K-sevičius sukurstė nužudyti G. G-į, neturėdamas tam tyčios. Kurstymas padaryti nusikaltimą be tyčios neįmanomas ir tokiu atveju asmuo gali atsakyti tik už savo paties padarytus veiksmus. Kaltininko tyčios turinio nustatymas Kėsinimasis į kito asmens gyvybę laikomas tyčiniu, jei kaltininkas sąmoningai veikia ar neveikia, suvokdamas, kad jo veika atims kito žmogaus gyvybę, ir to siekia (tiesioginė tyčia) arba, nors ir nesiekdamas šių pasekmių, sąmoningai leidžia joms kilti (netiesioginė tyčia). Tiesioginės ir netiesioginės tyčios atribojimas ypač svarbus sprendžiant klausimą dėl pasikėsinimo nužudyti kvalifikavimo, nes pasikėsinimas nužudyti galimas tik esant tiesioginei tyčiai. M-mas Aukščiausiojo Teismo plenumo nutarimas orientavo teismus į tai, kad, spręsdami klausimą dėl kaltininko tyčios, jie atsižvelgtų į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nužudymo įrankius ir būdą, žaizdų ir kitų sužalojimų skaičių, pobūdį, išsidėstymą gyvybiškai svarbių žmogaus organų atžvilgiu, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius nusikaltimo metu, prieš jį ir po jo. Apibendrintų bylų duomenys rodo, kad teismai iš esmės laikėsi šio reikalavimo, išvadas šiuo klausimu dažniausiai padarydavo pakankamai ištyrę ir įvertinę esmines tyčios turinį charakterizuojančias aplinkybes. 17–koje iš apibendrinimui gautų baudžiamųjų bylų asmenys pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 16 str. 2 dalį bei 104 ar 105 straipsnius už pasikėsinimą nužudyti. Vilniaus apygardos teismo 1997 10 29 nuosprendžiu I. S-ina pagal BK 16 str. 2 d. ir 104 str. nuteista už tai, kad girtaujant kilus konfliktui pasikėsino nužudyti D. Nešukaitytę – ją užpuolė peiliu grasindama nužudyti, bet peilis iš jos buvo atimtas. Tęsdama savo veiksmus, ji išstūmė nukentėjusiąją iš buto, esančio penktame aukšte, balkono, o, nukentėjusiajai užsikabinus už balkono turėklų, daužė kumščiu per rankas. I. S-ina savo tikslo nepasiekė, nes nukentėjusioji nukrito ant minkštos žemės, be to, jai buvo greitai suteikta kvalifikuota medicininė pagalba. Teismas nuosprendyje nurodė, kad teisiamoji, stumdama nukentėjusiąją iš penkto aukšto balkono, suprato, kad daro veiksmus, pavojingus nukentėjusiosios gyvybei, ir numatė, kad krisdama iš tokio aukščio ji gali žūti. Siekimą atimti gyvybę, teismo nuomone, liudijo tai, kad kambaryje buvusiems asmenims ji apie įvykį nepra-nešė, nesidomėjo nukritusios nukentėjusiosios būkle, grasindama peiliu pastarajai sakė: ,,aš tave supjaustysiu” (LAT kasacinė byla Nr. 2K–58/98). Kauno apygardos teismo 1998 08 17 nuosprendžiu V. J-a- pagal BK 16 str. 2 d. ir 104 str. nuteistas už tai, kad, būdamas girtas, susiginčijo su nukentėju-siuoju R. Sirijatavičium, tyčia smogė jam peiliu į kairiąją krūtinės pusę ir taip padarė kiauryminę krūtinės kairės pusės žaizdą su kairiojo plaučio sužalojimu, širdies skil-velio kiauryminiu sužalojimu, t. y. sunkų, pavojingą gyvybei kūno sužalojimą, taip pasikėsindamas jį nužudyti, bet nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo savo valios, nes nukentėjusiajam buvo suteikta skubi kvalifikuota medicininė pagalba. Teismas išvadą apie V. J-o tyčios turinį parėmė tokiomis faktinėmis aplinkybėmis: abiem susiginčijus ir einant į lauką ,,pasimušti” V. J-a- pasiėmė kambaryje buvusį peilį. Pasistumdžius tarpusavyje, smogė peiliu nukentėjusiajam į kairįjį šoną. Smūgis buvo stiprus, nes pasiekė širdį ir pradūrė skilvelį, o peilio kotas nulūžo. Teismas taip pat konstatavo, kad V. J-a- suprato savo pavojingo visuo-menei veikimo pobūdį, numatė jo pasekmes ir padarė viską, kad jos įvyktų, o mirtis neįvyko dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo V. J-o valios: jį sudraudė brolis, o nukentėjusiajam buvo suteikta skubi medicininė pagalba (LAT kasacinė byla 2K–220/98). Apibendrintose bylose 10–čiai teisiamųjų tardymo pateiktą kaltinimą – pasikėsinimą nužudyti – teismai pripažino nepagrįstu, nes nenustatė tiesioginės tyčios teisiamųjų veikose ir veikas kvalifikavo pagal sužalojimų pasekmes. Pagal šiuos nuosprendžius matyti, kad tokią išvadą teismai darė dažniausiai nustatę, jog objektyviai kaltininkui nebuvo kliūčių savo sumanymą įgyvendinti (su-duoti daugiau smūgių ar pan. ) siekiant mirties, tačiau kaltininkas, suvokęs, kad nukentėjusysis gyvas, arba smurtą nutraukė, arba net ėmėsi priemonių suteikti jam pagalbą gelbėjant gyvybę. Taip Klaipėdos apygardos teismo 1997 10 15 nuosprendžiu K. K-io, kaltinamo pagal BK 16 str. 2 d. ir 104 str. už tai, kad, būdamas girtas, savo bute, tarpusavio ginčo su sugyventine metu, smogė jai tyčia peiliu į pilvą ir padarė sunkų, pavojingą gyvybei kūno sužalojimą – pasikėsino nužudyti, veika perkvalifikuota į BK 111 str. 1 d. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad nenustatyta, jog K. K-ys siekė nukentėjusiąją nužudyti, nes, smogęs peiliu, jis numetė peilį po lova ir išėjo į kitą kambarį, tęsti smurtą jam niekas netrukdė, tačiau jis to nedarė (baudž. byla 2–125/97). To paties teismo kolegijos 1997 08 28 nuosprendžiu J. L-aus veika iš BK 16 str. 2 d. ir 105 str. 1 p. perkvalifikuota į BK 111 str. 1 d. , motyvuojant tuo, kad teisiamasis nukentėjusiajam dūrė peiliu vieną kartą, po to matė, kad šis vaikšto, tačiau jokio smurto nebevartojo (baudž. byla 2–98/97). Panevėžio apygardos teismo 1997 09 12 nuosprendžiu A. V. Činskio veika perkvalifikuota į BK 112 str. , motyvuojant tuo, kad jo veikoje nebuvo tiesioginės tyčios nužudyti, nes, sudavęs kirviu vieną smūgį ir sužalojęs ranką, daugiau nieko nukentėjusiajam nedarė, įsidėjo kirvį į maišelį ir išėjo, t. y. turėjo realią galimybę sumanymą baigti, bet to nedarė pats savo valia (baudž. byla 2–105/97). Apibendrintose bylose apygardų ir Apeliacinis teismai savo priimtus nuos-prendžius, kuriais veikos kvalifikuotos kaip pasikėsinimas nužudyti, perkvalifikavo į BK straipsnius pagal kilusias pasekmes, motyvuodami tuo, kad kaltininko veikoje nenustatyta tiesioginė apibrėžta tyčia, t. y. siekimas tik atimti gyvybę, o nustatyta, kad jis veikė turėdamas neapibrėžtą tyčią – siekė bet kokių pasekmių (mirties ar kūno sužalojimo). Panevėžio apygardos teismo kolegijos 1997 12 23 nuosprendžiu V. M-o, kaltinamo pagal BK 16 str. 2 d. ir 105 str. 12 p. už tai, kad, būdamas girtas, ginčo metu dūrė atsineštu peiliu D. Č-iui į įvairias kūno vietas, padarė sunkų kūno sužalojimą, pavojingą gyvybei, ir taip pasikėsino jį nužudyti, veika perkvalifikuota į BK 111 str. 1 d. Teismas veikos perkvalifikavimą motyvavo tuo, kad V. M-a- tiek parengti-nio tardymo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu neigė turėjęs tikslą nužudyti D. Č-į. Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais nustatyta, kad V. M-a- su D. Č-iu iki įvykio nesipyko, paties įvykio metu V. M-a- nukentėjusiajam jokio grasinimo jį nužudyti neišsakė. Iš nukentėjusiojo D. Č-io parodymų matyti, kad V. M-a- nuo nukentėjusiojo pabėgo, kai šis dar buvo gyvas, nes dar stovėjo prie sienos. Kiti asmenys V. M-ui sukliudyti nužudyti D. Č-į negalėjo, nes tokių asmenų nebuvo. D. Č-is nesipriešino, buvo sužalotas ir bejėgis gintis. V. M-o ir D. Č-io nurodytas ginčo pretekstas – tai, kad D. Č-is neleido paskambinti tele-fonu V. M-ui, buvo pakankama priežastis supykus D. Č-į sužaloti, tačiau nepakankama priežastis dėl to nukentėjusįjį nužudyti. Po D. Č-io sužalojimo V. M-a- aplinkiniams liudytojams pasakė, kad jis ,,pripjovė” D. Č-į, o liudy-tojai suprato, kad V. M-a- sužalojo D. Č-į, bet jo nenužudė. Iš liudytojų V. M-i-ės, G. D-i-ės parodymų matyti, kad po to, kai jos nuėjusios į D. Č-io butą ir pamačiusios sužalotą D. Č-į, kuris buvo gyvas, pasakė apie tai V. M-ui, pastarasis jokių veiksmų bandyti toliau atimti gyvybę D. Č-iui nesiėmė, kokio nors apgailestavimo, kad D. Č-is po jo sužalojimo liko gyvas, neišreiškė. Visa tai rodo, kad pasekmių atžvilgiu V. M-a- veikė neapibrėžta tyčia ir jo veiksmai kvalifikuotini pagal atsiradusias pasekmes, t. y. kaip tyčinis sunkus kūno sužalojimas pavojingas gyvybei (baudž. byla 2b–144/97). Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija 1996 02 19 nuosprendžiu pakeitė Kauno apygardos teismo nuosprendį ir A. G-i-ės veiką iš BK 16 str. 2 d. ir 104 str. perkvalifikavo į BK 111 str. 1 d. , motyvuodama tuo, kad po sužalojimo peiliu nukentėjusysis buvo sąmoningas, kalbėjo, šaukėsi pagalbos, o A. G-i-ė daugiau jam nieko nedarė, nors jai tai daryti niekas netrukdė. Byloje nepakanka duomenų, kad A. G-i-ė tikrai norėjo ir ketino nužudyti nukentė-jusįjį. Neabejotinai nustatyta, kad ji, smogdama du kartus peiliu (sužalojo dešinįjį širdies skilvelį ir dešinio plaučio viršutinę skiltį), veikė neapibrėžta tyčia pasekmių atžvilgiu, todėl turi atsakyti už faktiškai kilusias pasekmes (baudž. byla 1A–20/98). Lietuvos apeliacinis teismas 1998 02 20 nuosprendžiu pakeitė Vilniaus apy-gardos teismo 1997 10 17 nuosprendį ir V. Kudžmos veiką perkvalifikavo į BK 111 str. 1 d. Atmesdama generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl šio nuos-prendžio, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nurodė: “veikos vertinimui kaip pasikėsinimui nužudyti ir jos kvalifikavimui pagal BK 16 str. 2 d. ir 104 str. šioje byloje reikšmės turi du esminiai momentai: apibrėžtos tyčios nužudyti buvimas ir BK 104 str. numatytų pasekmių nebuvimas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. ” Byloje nustatyta, kad nuteistasis smogė nukentėjusiajam lenktiniu peiliu vieną smūgį į krūtinės sritį ir padarė jam sunkų kūno sužalojimą. Smūgis peiliu į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno vietą rodo, kad V. Kudžma suprato, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus sveikatą bei gyvybę. Visa tai suprasdamas jis numatė, kad gali sužaloti ar atimti gyvybę nukentėjusiajam. Šių pasekmių jis ir norėjo. T-ėl apygardos ir Apeliacinis teismai teisingai įvertino teisiamojo veiksmus kaip padarytus tyčia. Tačiau objektyvios bylos aplinkybės ir teisiamojo bei nukentėjusiojo parodymai nepatvirtina apygardos teismo išvados, kad nuteistasis turėjo apibrėžtą tyčią ir siekė būtent nužu-dyti nukentėjusįjį. N-s nusikaltimui padaryti buvo panaudotas daiktas, galintis ir sužaloti asmenį, ir atimti gyvybę, tačiau buvo suduotas tik vienas smūgis. Nuteistasis sudavė smūgį į gyvybiškai svarbią kūno vietą. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad smūgis suduotas specialiai nesitaikius. Peilis, kuriuo buvo suduotas smūgis, nepriklausė nešaunamųjų ginklų grupei. P-s nuteistasis tvirtina, kad tai buvo afekto pasireiškimas, o ne sąmoningas noras atimti gyvybę. Jei jis būtų turėjęs apibrėžtą tyčią, jis galėjo suduoti daugiau smūgių ir pasiekti norimą tikslą. Be to, apie apibrėžtos tyčios nužu-dyti nebuvimą rodo V. Kudžmos ir nukentėjusiojo tarpusavio santykiai, kurie iki nusikaltimo padarymo nebuvo blogi, ir V. Kudžmos veiksmai po nusikaltimo padarymo, kai jis pats iškvietė policiją ir greitąją pagalbą. Prokuroras prašė kvalifikuoti veiką kaip pasikėsinimą nužudyti dėl to, kad, jo manymu, BK 104 str. numatytos pasekmės nekilo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, t. y. dėl to, kad nukentėjusiajam laiku buvo suteikta medicinos pagalba. Tačiau išvada, kad nuteistasis nebaigė nusikaltimo dėl to, kad nukentėjusiajam laiku buvo suteikta medicinos pagalba, tik dalinai atitinka faktines bylos aplinkybes. Įstatyme numatytų pasekmių nekilimas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, reiškia, kad kaltininkas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nesugebėjo atlikti visų veiksmų, kuriuos jis laikė būtinais pasekmėms atsirasti, arba jis padarė viską, ką jis laikė reikalinga, tačiau jo norimos pasekmės nekilo dėl tų priežasčių. Nukentėjusysis liko gyvas tik dėl to, kad laiku buvo suteikta medicinos pagalba. Tačiau kad tokia pagalba būtų suteikta ir nukentėjusysis nemirtų, pasirūpino pats nuteistasis, iškviesdamas greitąją pagalbą. Taigi negalima teigti, kad jis veikė apibrėžta tyčia nužudyti ir pasekmės nekilo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo V. Kudžmos valios. Bylos aplinkybės rodo V. Kudžmą veikus neapibrėžta tyčia. Jo tyčia apėmė tiek kūno sužalojimų padarymą, tiek ir gyvybės atėmimą. Tačiau realiai buvo padarytas sunkus kūno sužalojimas. Esant neapibrėžtai tyčiai, veika kvalifikuojama pagal kilusias pasekmes. Lietuvos apeliacinis teismas teisingai interpretavo faktines bylos aplinky-bes ir teisingai perkvalifikavo veiką iš BK 16 str. 2 dalies ir 104 straipsnio į BK 111 str. 1 dalį, kadangi realiai nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus kūno sužalojimas (LAT kasacinė byla 2K–75/98). Šioje kolegijos nutartyje atskleista neapibrėžtos tyčios sąvoka – kaip apimanti ir kūno sužalojimų padarymą, ir gyvybės atėmimą – reiškia, kad praktikoje kaip pasikėsinimas nužudyti gali būti kvalifikuojama tik tokia veika, kada nustatyta, jog kaltininko buvo siekiama tik vieno tikslo – atimti gyvybę, jo netenkino jokios kitos pasekmės (kūno sužalojimai ir pan. ). Tyčinį nužudymą kvalifikuojančios aplinkybės Pagal BK 105 str. 1 p. (savo tėvo arba motinos nužudymas) apibendrintose bylose nuteisti 15 asmenų, daugiausia (6) Šiaulių apygardos teisme. Visi šie asmenys nuteisti už tai, kad nužudė savo prigimtinį tėvą ar motiną. Klaipėdos apygardos teismo teisėjų kolegijos 1997 05 22 nuosprendžiu S. P-s pagal BK 105 str. 1 p. nuteistas už tai, kad nužudė savo tikrą tėvą A. S-į. Jis tai padarė jau būdamas 1975 metais įvaikintas kito asmens, kuris įrašy-tas jo tėvu oficialiuose dokumentuose. Tarp nužudytų tėvų ar motinų nebuvo tokių, kuriems anksčiau buvo atimtos tėvystės ar motinystės teisės nusikaltimą padariusių asmenų atžvilgiu. Trys nuteistieji savo tėvus nužudė itin žiauriai, du dar ir iš savanaudiškų paskatų. Taikant šią įstatymo normą praktikoje gali kilti problemų svarstant, ar ji gali būti taikoma asmenims, nužudžiusiems savo tikrą tėvą ar motiną, kuriems atimtos tėvystės ar motinystės teisės, taip pat nužudžiusiems savo įtėvį ar įmotę. Teisinėje literatūroje (“Teisės problemos” 1997, nr. 2) yra nuomonių, kad ši norma galėtų būti taikoma tais atvejais, kai įtėviai įrašyti gimimo įrašų knygoje įvaikio tėvais. Apibendrintose bylose nustatytas šiurkštus BK 7 str. reikalavimų pažeidimas, taikant šią nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusią normą. Panevėžio apygardos teismo kolegijos 1997 03 28 nuosprendžiu S. A-a- pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 105 str. 1 p. už tai, kad jis 1992 m. lapkričio 23 d. dėl asmeninių nesutarimų šeimoje pasmaugė savo tėvą P. A-ą ir lavoną užkasė garažo rūsyje. Šis nusikal-timas paaiškėjo 1996 metų rugsėjo mėnesį, kai S. A-ui buvo iškelta baudžia-moji byla už kitą tyčinį nužudymą, padarytą 1996 02 19. Pirmojo nužudymo padarymo metu galiojusio BK 105 straipsnio redakcijoje nebuvo numatyta tėvo ar motinos nužudymas kaip sunkinanti nužudymą aplinkybė, todėl ši įstatymo norma S. A-ui negalėjo būti pritaikyta. Teismo nuosprendį S. A-a- apskundė tik dėl nuteisimo už E. M-ašio nužudymą. Apeliacinis skundas Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 1997 m. birželio 4 d. nutartimi atmestas (baudž. byla 2–40/97). Asmenų, kurie kartu vartojo smurtą, žinodami, jog žudomas bendravykdytojo tėvas ar motina, veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 18 str. ir 105 str. 1 p. , nes įstatymas kalba tik apie savo tėvo ar motinos nužudymą. Kauno apygardos teismo teisėjų kolegijos 1997 10 17 nuosprendžiu G-a- K-a- pagal BK 18 str. 4 d. , 16 str. 2 d. ir 105 str. 1 ir 8 punktus, M-s R-us ir A. G-us pagal BK 18 str. 6 d. , 16 str. 2 d. ir 105 str. 8 p. , M. R-us pagal BK 18 str. 1 d. , 16 str. 2 d. ir 105 str. 8 p. , R. Ragas pagal BK 18 str. 4 d. ir 105 str. 8 p. nuteisti už tai, kad G. K-a- 1996 metų rugsėjo pradžioje turėdamas tikslą nužudyti savo motiną P. N. K-i-ę ir, tikėdamasis užvaldyti visą jos turtą, užverbavo šiam sumanymui įgyvendinti nepilnametį R. Ragą, paža-dėdamas jam už tai 5000 JAV dolerių, kuris savo ruožtu užverbavo nepilnametį M. R-ų, o šis – M. A. G-ų. Pagal susitarimą 1996 m. rugsėjo 9 d. vakare G. K-a- įsileido į butą M. R-ų ir A. M. G-ų, o pats išėjo; R. Ragui iš gretimo namo stebėjusiam ir telefonu pranešusiam apie K-ie-nės grįžimą į namus, jie veikė toliau pagal susitarimą – M. A. G-us papurškė nukentėjusiajai į veidą dujų balionėliu ir smogė kumščiu tris kartus į veidą, o M. R-ze-vičius 10 kartų smogė nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas. Nukentėjusiajai susmukus, tikėdamiesi, kad ji nužudyta, M. A. G-us ir M. R-us iš buto išėjo, M. R-ui nupjovus telefono laidą ir užrakinus duris. Kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, nuosprendį ir Apeliacinio teismo nutartį paliko galioti, pripažindamas veikos kvalifikavimą teisingu (LAT kasacinė byla 2K–125/98). Kaltinimus pagal BK 105 str. 2 p. (dviejų ar daugiau asmenų nužudymas), apibendrintose bylose tardymo organai buvo pateikę 9 asmenims. Teismų nuosp-rendžiais pripažinti kaltais ir nuteisti pagal šį punktą 5 asmenys, iš jų 2 – dar ir už nužudymą itin žiauriai, 1 – už tokį nužudymą, padarytą iš savanaudiškų paskatų ir 2 – už nužudymą dviejų asmenų, padarytą itin žiauriai ir iš savanaudiškų paskatų. Kauno apygardos teismo 1997 01 02 kolegijos nuosprendžiu nuteistas M. Kudinskas, Klaipėdos apygardos teismo 1997 11 03 kolegijos nuosprendžiu nutei-sti R. D-a- ir O. Paroikovas pagal BK 105 str. 2 p. už dviejų asmenų nužudymą tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, esant vieningam sumanymui ir dėl tų pačių paskatų. Tokia pati veika, padaryta dėl tų pačių paskatų, kai pavartojus smurtą asmuo nužudomas, o kitas lieka gyvas, kvalifikuota kaip baigtas nužudymas pagal BK 104 ar 105 straipsnius ir kaip pasikėsinimas nužudyti du ar daugiau asmenų pagal BK 16 str. ir 105 str. 2 p. (Kauno apygardos teismo 1997 03 12 kolegijos nuosprendis A. N-o byloje). Panašiai kvalifikuota ir G. B-iaus veika, kuris Vilniaus apygardos teismo 1997 03 05 kolegijos nuosprendžiu nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą nužudyti savo buvusią žmoną V. P-ę, užpuolė ją ir įrėmė peilį. Ją, šaukiančią pagalbos, puolė gelbėti sesuo I. Š-ė, kuriai G. B-ius smogė peiliu ir vietoje nužudė, o po to du kartus smogė peiliu į krūtinę ir pilvą V. P-ei. Ji liko gyva, nes buvo laiku suteikta kvalifikuota medicininė pagalba (baudž. byla 1–84/97). Nenustačius tyčios nužudyti vieną iš dviejų asmenų, į kurį buvo nukreiptas vienu metu ir toje pat vietoje pavartotas smurtas, veika negali būti kvalifikuojama kaip kėsinimasis nužudyti du ar daugiau asmenų. BK 105 str. 3 p. (nužudymas nėščios moters) naujojoje redakcijoje nenuma-tyta ankstesnėje normoje buvusi aplinkybė – žinomai nėščios moters, todėl galėjo kilti problemų ją taikant praktikoje. Apibendrinimui negauta šios kategorijos bylų, tačiau kasacinėje instancijoje tokia byla buvo nagrinėta ir teismo nuosprendis pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Tai Klaipėdos apygardos teismo 1998 04 29 kolegijos nuosprendis, kuriuo V. Š-a- pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 117 str. 2 d. ir 105 str. 3 p. Pripažindamas V. Š-ą kaltu, teismas nuosprendyje nustatė, kad jis, žinodamas, kad jo žmona L. Š-ė yra nėščia, tyčia tris kartus smogė kumščiu jai į galvą, tampė už plaukų ir taip tyčia, žinomai nėščią L. Š-ę nužudė (LAT kasacinė byla 2K–211/98). Tokia praktika laikytina teisinga, ir šią aplinkybę (žinojo ar suprato) inkri-minuojant veiką būtina nustatyti. Pagal BK 105 str. 4 p. ( nužudymas pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu) apibendrintose bylose kaltinimas buvo pateiktas 3 asmenims, pripažinti kaltais ir nuteisti 2 asmenys. Tai Šiaulių apygardos teismo 1997 11 03 nuosprendžiu nuteista R. S-ins-kienė, kuri, būdama girta, iš keršto turėdama tikslą nužudyti R. G-į ir žinodama, kad jis miega girtas lauko virtuvės palėpėje, o pirmame virtuvės aukšte yra užrakinta Z. G-ė, tyčia padegė palėpėje buvusius popierius, dėl ko sudegė stogas ir dūmuose užduso R. G-is. Z. G-ei pavyko išsigelbėti. Teismas veiką kvali-fikavo motyvuodamas tuo, kad R. S-i-ė žinojo, jog pirmame aukšte užrakinta Z. G-ė ir kad buvo kilęs pavojus pastarosios gyvybei. Kauno apygardos teismo 1997 m. gegužės 12 d. kolegijos nuosprendžiu M. Lipčius pripažintas kaltu pagal BK 105 str. 4 p. ir nuteistas už tai, kad 1997 m. sausio 12 d. , būdamas girtas pasikėsino nužudyti E. Nainį – susprogdino pastarojo buto kambaryje kovinę–gynybinę granatą. Teismas veiką kvalifikavo pagal BK 105 str. 4 p. , motyvuodamas tuo, kad M. Lipčius į daugiabutį namą atėjo ankstų rytą, kai faktiškai beveik visi gyventojai miegojo ar buvo savo butuose. Iš šių nuosprendžių matyti, kad teismų praktikoje įstatymu pažymėtas pavo-jingumo daugeliui žmonių požymis suprantamas kaip mirties pavojaus sukėlimas ne tik tam asmeniui, į kurį kėsinamasi, bet ir bent vienam kitam asmeniui, ir kaltininkas tai suvokia. Tuo vadovaujantis Vilniaus apygardos teismo 1997 01 08 kolegijos nuosprendžiu V. J-o, kuris buvo kaltinamas pagal BK 105 str. 4 p. tuo, kad pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu – pistoletu šovęs vieną šūvį G. T-iui į krūtinę ir du šūvius į namo kiemą, kuriame dirbo ne mažiau keturių žmonių, nužudė G. T-į, veika perkvalifikuota į BK 104 str. , nes į nukentėjusįjį buvo šauta jam esant kieme iš gatvės, kieme tuo metu kitų žmonių nebuvo, asmuo, šaudęs į kiemą, negalėjo matyti kitų asmenų. Teismo nuomone, tai rodo, kad V. J-a-, šaudamas į G. T-į, esantį kieme, kai aplinkui nebuvo žmonių, suvokė, jog, siekdamas nužudyti, naudoja tokį būdą, kuris pavojingas tik siekiamo nužudyti žmogaus gyvybei, bet ne kitų žmonių gyvybei. Nužudymas turėtų būti kvalifikuojamas kaip padarytas pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu ir tada, kai asmuo kėsinasi ne į kokį nors konkretų asmenį, bet apskritai į bet kokį žmogų, sąmoningai panaudodamas būdą, kuris sukelia realų pavojų ne vieno, bet bent jau dviejų žmonių gyvybei. Pagal BK 105 str. 5 p. nužudymas (itin žiauriai) kaltinimus apibendrintose by-lose tardymas buvo pateikęs 53 asmenims, iš jų teismų nuosprendžiais pripažinti kaltais ir nuteisti pagal šį punktą 35 asmenys, t. y. 66 procentai atiduotųjų teismui. Vilniaus apygardos teismas pripažino kaltais ir nuteisė 11 iš 13 teisiamųjų, Panevėžio – 6 iš 7, Kauno – 12 iš 19, Šiaulių – 2 iš 8 ir Klaipėdos – 4 iš 6. Iš to darytina išvada, kad ir tardymo ir teismų praktikoje itin žiauraus nužudymo sąvoka supranta-ma nevienodai. Aukščiausiojo Teismo plenumo nutarimo 11 punkte apibrėžta tokio nužudymo sąvoka akcentuojant tai, kad įvykio aplinkybės (nužudymo būdas ir kt. ) turi patvirtinti kaltininko ypatingą žiaurumą, kurį jis suvokia. Taip išskiriamas kaltininko žiaurumas, kaip asmens savybė, pasireiškusi objektyviai nustatytais jo veiksmais, tiek paties nukentėjusiojo, tiek ir kitų asmenų atžvilgiu. Pagal apibendrintų bylų nuosprendžius teismai paprastai pripažįsta nužudymą itin žiauriu, kai nužudoma padegant arba smurto vartojimo metu kankinama, panau-dojant įvairius įrankius, arba kai tyčia žalojamos itin skausmingos žmogaus kūno vietos ir pan. Tokie sprendimai abejonių nekelia, nes kaltininko veiksmų pobūdis rodo jo norą, siekimą tyčia sukelti aukai dideles kančias. Tačiau tais atvejais, kai nukentėjęs nužudomas padarant daug kūno sužalojimų, teismų praktika yra skirtinga. Kai kurių teismų nuomone, nužudymas gali būti laikomas padarytu itin žiauriai tik tada, kai akivaizdu, jog kaltininkas siekė sukelti nukentėjusiajam dideles kančias ir kad tokie turi būti visi padaryti kūno sužalojimai, dėl kurių įvyko mirtis. Šiaulių apygardos teismo 1997 05 10 nuosprendžiu R. B-i-ė ir R. N- nuteisti už tai, kad būdami girti, iš pykčio sudavė ne mažiau kaip 18 smūgių rankomis ir kojomis, padarė daugiau kaip 20 galvos ir kitų kūno vietų sužalojimų, daugybinius kairiųjų ir dešiniųjų šonkaulių tiesioginius lūžius, taip tyčia nužudė 72 metų amžiaus R. B-i-ės tėvą, kuris nuo padarytų sužalojimų po dviejų parų savo namuose mirė. Eksperto nuomone, šonkaulių lūžiai sukėlė nukentėjusiajam didelį skausmą ir kančias. Teismas nelaikė nužudymą itin žiauriu, motyvuodamas tuo, kad nukentėjusia-jam buvo padaryti tik du sunkūs kūno sužalojimai, sukėlę mirtį, be to, nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, atmesdama prokuroro apeliacinį skundą 1997 08 20 taip pat nurodė, kad nenustatyta nuteistųjų tyčia ir tikslas nužudyti itin žiauriai, nes padaryti tik du sunkūs kūno sužalojimai. Tuo tarpu Šiaulių apygardos teismo 1997 11 17 kolegijos nuosprendžiu A. G-a- nuteistas pagal BK 105 str. 1 ir 5 punktus už tai, kad, būdamas girtas, iš pykčio tyčia mušė rankomis ir spardė savo tėvą, ir taip padarė jam 11 galvos ir kūno sužalojimų, tarp jų daugybinius abipusius šonkaulių lūžius, sukėlusius nuken-tėjusiojo mirtį, kuri įvyko po dviejų parų. Teismas laikė, jog nukentėjusysis nužudy-tas itin žiauriai, nes prieš mirtį jautė didelius skausmus ir teisiamasis tai suvokė, o nužudymą pripažino padarytu esant netiesioginei tyčiai. Taip pat Šiaulių apygardos teismo 1997 03 19 kolegijos nuosprendžiu R. P-a-, kuris sudavė ne mažiau kaip 19 smūgių kojomis, rankomis ir pagaliu į įvairias kūno vietas, ne mažiau kaip 10 į galvą ir taip tyčia nužudė R. M-ą, pagal 5 punktą išteisintas, motyvuojant tuo, kad pagal eksperto išvadą po suduotų smūgių nukentėjęs neteko sąmonės. T-ėl, teismo nuomone, jis didelio skausmo nejautė. Prokuroro apeliacinis skundas atmestas, nesant įrodymų, kad tyčia būtų buvusi nukreipta nužudyti itin žiauriai. Šio teismo kolegijos 1997 09 04 nuosprendžiu J. S-ys ir S. J-ušas, kurie, būdami girti, pasivijo bandančią pabėgti S. V-aitę, sudavė ne mažiau kaip 15 smūgių į įvairias kūno vietas kirviu, medžio šaka, rankomis ir kojomis, padarė daugybi-nius sužalojimus kūne ir galvoje, tarp jų kaukolės lūžį, nosies kaulų lūžį, 7–11 šonkaulių lūžius, ir taip ją nužudė, pagal 5 punktą išteisinti, nes ,,nukentėjusioji po padarytų sužalojimų neteko sąmonės ir negalėjo jausti stipraus skausmo”. Taip pat šio teismo 1997 09 22 nuosprendžiu R. L-a- atiduotas teismui ir nuteistas pagal BK 104 str. už tai, kad, būdamas girtas, iš pykčio sudavė savo sugyventinei ne mažiau kaip 6 smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, mindė kojomis ir spaudė keliais jos krūtinę, taip padarė daugybinius šonkaulių lūži-mus, kepenų ir blužnies plyšimus, nuo ko ji mirė, motyvuojant tuo, kad nukentėjusioji mirė greitai ir didelio skausmo nejautė. 1997 10 07 nuosprendžiu J. Leliukas pagal BK 104 str. nuteistas už tai, kad girtavimo metu supykęs sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 23 smūgius nukentėjusiajam A. B-ui į galvą ir kitas kūno vietas, motyvuojant tuo, kad nukentėjusysis dėl galvos sumušimo neteko sąmonės ir nejautė stipraus skausmo. 1997 01 16 kolegijos nuosprendžiu tokiu pat pagrindu pagal 5 punktą išteisinta Palu-binskienė, kuri nužudė M. R-ickytę, suduodama rankomis ir pagaliu į galvą. Tačiau tos pačios apygardos teismo kolegijos 1997 06 16 nuosprendžiu J. U-elis nuteistas pagal BK 105 str. 5 punktą už tai, kad nukentėjusiajai sudavė 38 smūgius rankomis ir kojomis į veidą ir kūną, padarė abiejų pusių šonkaulių lūžius, krūtinkaulio lūžį, tokiu būdu, sukeldamas stiprų fizinį skausmą, nužudė savo 80 metų motiną S. U-elienę. Pagal eksperto išvadą, nukentėjusioji išbuvo gyva 3–4 val. ir turėjo jausti stiprų fizinį skausmą. Klaipėdos apygardos teismo praktikoje ši aplinkybė, ar nukentėjęs jautė skausmą ar ne, ar buvo mušamas dar gyvas, ar jau miręs, taip pat svarbi sprendžiant veikos kvalifikavimo pagal BK 105 str. 5 punktą klausimą. Šio teismo kolegijos 1997 09 03 nuosprendžiu D. K-a-, būdamas girtas, sudavė rankomis, kojomis ir kauptuku ne mažiau kaip 40 smūgių į galvą ir kitas kūno vietas ir taip padarė daugybinius sužalojimus bei šonkaulių lūžimus, dėl ko išsivystė trauminis šokas, t. y. tokiu būdu nužudė savo žmoną I. K-ę. Motyvuodamas kvalifikaciją, teismas nurodė, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas didelis skausmas ir kančios, nes sužalojimai padaryti esant jai dar gyvai. Taip pat šio teismo kolegijos 1997 11 03 nuosprendžiu R. D-a- ir O. Poroikovas pagal BK 105 str. 5 punktą nuteisti už tai, kad įsibrovė į nukentėjusių butą, užpuolė ten miegojusius A. P- ir N. Chodasovskąją, mušė juos kumščiais, badė peiliu, padarė daugybinius sužaloji-mus ir taip juos gulinčius nužudė, motyvuojant tuo, kad nukentėjusieji buvo žudomi su tam tikromis pauzėmis, iš pradžių kumščiais, o vėliau ir peiliais, ir tai rodo, kad jie jautė didelį fizinį skausmą ir kančias, o teisiamieji tai turėjo suvokti. Klaipėdos apygardos teismo kolegijos 1997 01 27 nuosprendžiu E. Pakamorė pagal 105 str. 5 punktą nuteistas nustačius, kad po pirmojo jo šūvio į nukentėjusįjį R. D-avičių šis buvo dar gyvas apie 20 minučių, kol nebuvo dar kartą šauta į kaklą. Dėl pirmojo šūvio padaryto sužalojimo nukentėjusysis jautė didelį skausmą. Be to, teisiamasis suprasdamas, kad nukentėjusysis dar gyvas, jį mušė per galvą pagaliu ir kastuvu. Teismas nuosprendyje nustatė šiuos objektyvius faktus, padarė pagrįstą išvadą, tačiau apie teisiamojo psichinį santykį su žudymo būdu (norėjo ar suvokė), nuos-prendyje nepasisakė. To paties teismo kolegijos 1997 08 29 nuosprendžiu pagal 5 punktą H. S-pi-nas ir G. Gaudutis išteisinti, nurodant, kad pasikėsinimo nužudyti būdas (peiliu pjauta per kaklą) rodo, jog buvo siekiama atimti gyvybę iš karto. Taip pat šio teismo kolegijos 1997 03 03 nuosprendžiu J. A-is, kuris, būda-mas girtas, iš pykčio sudavė 12 smūgių kirviu į galvą ir nužudė savo sugėrovą A. G-į, pagal 5 punktą išteisintas, motyvuojant tuo, kad nukentėjusysis buvo nužudytas iš karto, todėl kokios nors priešmirtinės kančios sukeltos nebuvo. Teismas pripažino, kad nužudymo būdas yra savaime žiaurus, tačiau jis negali būti įvertintas kaip itin žiaurus. Motyvuojant tuo, kad nukentėjusiojo mirtis įvyko greitai, smurtas buvo inten-syvus, dėl girtumo nukentėjusysis (pagal eksperto išvadą) nejautė skausmo ar jo pojūčiai buvo prislopinti, pagal 5 punktą šio teismo kolegijos nuosprendžiais išteisinti: E. B-a-, kuris, sudavė ne mažiau kaip 15 smūgių į galvą ir taip nužudė S. A-ą; A. G-ys, kuris būdamas girtas iš pykčio mušė savo žmoną A. G-ę rankomis ir kojomis, sudavė jai ne mažiau kaip 30 smūgių, dėl ko plyšo kepenys ir nukentėjusioji vietoje mirė. Klaipėdos apygardos teismo kolegijos 1997 01 24 nuosprendžiu J. Kogan, kuris iš pykčio suduodamas daug smūgių rankomis ir kojomis savo 62 metų amžiaus motinai padarė daug sužalojimų kūne ir galvoje, dėl kurių nukentėjusioji po 12 valan-dų ligoninėje mirė, nužudė ją, pagal 5 punktą išteisintas, motyvuojant tuo, kad gyvybės atėmimo būdas nebuvo itin žiaurus, teisiamasis nesiekė motiną kankinti ir nekankino. Teismas pripažino, kad nukentėjusioji jautė didelį skausmą, bet mano, kad nėra įro-dymų apie ,,jos dideles kančias”. Be to, teismas nurodė, kad ir nužudymas padarytas netiesiogine tyčia, ne visi sužalojimai buvo sunkūs ir pavojingi gyvybei, nukentėjusioji buvo mušama neilgai, o mirė po keliolikos valandų. Prokuroro apeliacinis skundas, kuriame jis nurodė šias aplinkybes, kad: suduota daug smūgių, padaryti skausmingi sužalojimai, teisiamasis pats nekvietė ir neleido kaimynams iškviesti medicininės pagalbos gulinčiai ant grindų sužalotai motinai ir tuo sąmoningai pratęsė jos kančias, buvo atmestas. Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija 1997 03 19 nutartyje taip pat nurodė, kad pagal gyvybės atėmimo būdą ar kitas aplinkybes nenustatyta, jog J. Kogan būtų siekęs sukelti dideles kančias. Be to, ne visi kūno sužalojimai buvo sunkūs ir pavojingi gyvybei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 1997 06 03 nutartimi nuosprendis ir nutartis pakeisti, veika kvalifikuota ir pagal 5 punktą, paskiriant 13 metų laisvės atėmimo bausmę. Panevėžio apygardos teismo išnagrinėtose bylose 2 asmenys nuteisti ir pagal 5 punktą, nustačius, kad jie žudymo metu ne tik sudavė nukentėjusiajam smūgius rankomis ar kojomis, bet ir tyčia kankino, badydami, žalodami itin jautrias kūno vietas (J. Svainialo ir J. I-aunio baudž. bylos), suprasdami, jog tokiu būdu sukelia dideles kančias. Kitais atvejais, kai nukentėjusiesiems buvo padaryti įvairūs sužalojimai suduo-dant daugelį smūgių, ir šio teismo bylų nuosprendžių išvados ir motyvai yra skirtingi. A. Č-us kolegijos 1997 09 12 nuosprendžiu nuteistas pagal BK 105 str. 5 p. , motyvuojant tuo, kad jo veiksmai – smūgių sudavimas baldais ir jų dalimis nukentėjusiajai J. A-ei į galvą ir kitas kūno dalis, krūtinės ląstos suspaudimas, sulaužant šonkaulius, smaugimas rodo, kad jis siekė mirties, o daugybės kūno suža-lojimų padarymu (suduodant ne mažiau kaip 82 smūgius) nukentėjusiajai buvo sukel-tos didelės kančios. Teismas nustatė, kad sužalojimai padaryti prieš keletą valandų iki mirties, ir visi vertinami, kaip sukėlę ypatingas kančias, iki nukentėjusioji neteko sąmonės. G. P- ir A. Činka kolegijos 1997 01 24 nuosprendžiu pagal 5 punktą nuteisti už tai, kad, būdami girti, sudavė nukentėjusiajam rankomis ir kojomis bei akmeniu į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip 64 smūgius, padarė daugybę kūno sužalojimų, sukėlė dideles kančias, ir tokiu būdu itin žiauriai nužudė Z. K-ą. Teismo nuomone, nužudymas pagal gyvybės atėmimo būdą padarytas itin žiauriai, o sužalojimų skaičius, lokalizacija ir pobūdis, kolegijos nuomone, rodo, kad teisiamųjų tyčią apėmė ir nužudymo būdas, ir pasekmės. Tačiau to paties teismo kolegijos 1997 04 09 nuosprendžiu S. G-a-, kuris, būdamas girtas, iš pykčio tyčia rankomis, kojomis ir plaktuku sudavė savo 70 metų amžiaus tėvui 25 smūgius į galvą, krūtinę ir kitas kūno dalis, be kitų, padarė jam daugybinius abipusius šonkaulių lūžimus su plaučio sužalojimu, kas sukėlė trauminį šoką ir nukentėjusiojo mirtį, pagal 5 punktą išteisintas. Teismo nuomone, byloje nėra įrodymų, kad teisiamasis turėjo tyčią savo tėvą nužudyti itin žiauriai, taip pat nenu-statyta, kad jis buvo nužudytas kankinant ar itin skausmingu būdu. Iš bylos matyti, kad nukentėjęs buvo sumuštas spalio 16 d. apie 22 val. , o mirė spalio 17 d. apie 3 val. vežamas į ligoninę. S. L-ius kolegijos 1997 03 08 nuosprendžiu pagal 5 punktą taip pat išteisin-tas. Jis, būdamas girtas, lapkričio 9 d. apie 19 val. sumušė kumščiais ir lazdomis bei spardė savo žmoną Z. L-iuvienę, sudavė apie 32 smūgius į galvą ir kitas kūno vietas. Nukentėjusioji sumušta gulėjo lovoje, dejavo, prašė vandens, tačiau S. L-ius neleido kaimynams kviesti medicinos pagalbos, ir Z. L-iuvienė lapkričio 10 d. apie 11 val. namuose mirė. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad nužudymo būdas nerodo, kad S. L-ius siekė itin žiauriai nužudyti savo žmoną. Į galvą suduoti tik 8 smūgiai, nužudymo metu nukentėjusioji nebuvo kankinama, iš jos nebuvo tyčiojamasi. Nėra kategoriškos eksperto išvados, kad nukentėjusioji jautė ypatingą skausmą, nes ji buvo girta, nužudymo įrankis buvo paprasta lazda, kumštis. Nekelia abejonių tik kolegijos 1997 02 24 nuosprendis, kuriuo S. B-a- išteisintas pagal 5 punktą. Jis grupėje su kitais užpuolė J. M-unaitį, 5 kartus smogus atsineštu kirviu nukentėjusiajam į galvą, buvo kėsintasi jį nužudyti, norint pagrobti jo automobilį ir pinigus. Teismas veiką perkvalifikavo nenustatęs, kad buvo norima nužudyti itin žiauriai ir kad nukentėjusysis nebuvo kankinamas, po pirmo smūgio neteko sąmonės ir nejautė didelių skausmų. Teismo išvada pagrįsta, nes pasirinktas nužudymo būdas rodo, jog buvo siekiama gyvybę atimti greitai. Kauno apygardos teismo praktikoje nužudymai, padaryti esant nukentėjusiojo kankinimo ar tyčiojimosi iš jo požymiams, paprastai laikomi padaryti itin žiauriai. A. Orlauskas pagal 5 punktą kolegijos 1997 09 22 nuosprendžiu nuteistas už tai, kad, veikdamas grupėje, užpuolė M- Sliž, mušė, kankino ją, reikalavo pinigų: sudavė jai ne mažiau kaip 16 smūgių mediniu grūstuvu ir pagaliu į įvairias kūno vietas, smaugė elektros laidu, pylė ant veido acto rūgštį, kuri pateko į kvėpavimo ir virškinimo takus, padarė įvairius kūno sužalojimus, sukėlė nukentėjusiajai dideles kančias ir taip ją iš savanaudiškų paskatų nužudė. Teismas nurodė, kad sužalojimų skaičius ir kan-kinimo būdai parodė, jog kaltininkai siekė sukelti ir sukėlė nukentėjusiajai ypatingas kančias. A. Smolskas kolegijos 1997 08 13 nuosprendžiu pagal 5 punktą nuteistas už tai, kad, būdamas girtas, asmeninio kivirčo metu mušė kumščiais, spardė kojomis ir badė virtuviniu peiliu J. Valkauską, padarė jam 54 atskirus sužalojimus, tarp jų ir šonkaulių bei krūtinkaulio lūžius, plaučių, širdies ir kitų vidaus organų sumušimus bei durtines–pjautines žaizdas kojose. Smurtą vartojo ilgą laiką. Teismas rėmėsi teismo medicinos eksperto išvada apie tai, kad durtinės–pjautinės žaizdos kojose traktuotinos kaip kankinimas, nes jas darant nebuvo siekiama atimti gyvybę, o sukelti skausmą ir kančias. D. M-enė ir V. Š- kolegijos 1997 01 24 ir 1997 09 29 nuos-prendžiais nuteisti pagal 5 punktą už tai, kad iš savanaudiškų paskatų sumušė rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas 62 metų amžiaus M. D-ūtę, surišo jai rankas, užkimšo burną ir dar gyvą, apdėję rūbais, juos padegė, nuo ko nukentėjusioji, patirdama dideles kančias, mirė. Ar nuteistieji suvokė, kad ji gyva ir patirs kančias? Z. Karošienė kolegijos 1997 03 27 nuosprendžiu pagal 5 punktą nuteista, motyvuojant tuo, kad ji iš pykčio ir keršto sudavė plaktuku savo vyrui V. Karošui ne mažiau kaip 31 smūgį, į galvą smogė tik tris kartus, o kitus stiprius smūgius sudavė į nugarą, juosmenį, kojas, suvokdama, kad nuo tokių sužalojimų jis nemirs, o, siekdama sukelti fizinį skausmą, dideles kančias, tai padarė turėdama netiesioginę tyčią nužudyti, nes nukentėjęs mirė nuo trauminio šoko, sukelto visų kūno sužalojimų. Motyvuojant dideliu suduotų smūgių ir padarytų sužalojimų skaičiumi, svarstant, ar nukentėję mirė iškart, ar vėliau, jautė skausmą, ar ne, pripažinti kaltais pagal 5 punktą: K. G-alevičius, kuris trypė ir spardė kojomis, sudavė ne mažiau kaip 19 smūgių, padarė daugybę kūno sužalojimų, nuo kurių nukentėjusysis per valandą mirė, itin žiauriu pripažįstant patį nužudymo būdą; A. L-a-, kuris, sudavė ne mažiau kaip 32 smūgius kumščiais ir spardydamas padarė nukentėjusiajam, neblaiviam R. J-valkiui, daugybę vidaus organų sužalojimų, kas sukėlė vidinį nukraujavimą ir trauminį šoką, nuo kurių nukentėjusysis mirė, motyvuojant tuo, kad nukentėjusysis jautė dideles kančias, o nužudymas padarytas netiesiogine tyčia; V. Skromovas, kuris, suduodamas kirvio pentimi ir ašmenimis, kumščiais ir spardydamas, padarė A. M-ū-rai 33 sužalojimus, kurie sukėlė nukraujavimą, trauminį šoką ir mirtį, motyvuojant tuo, kad nukentėjusysis jautė dideles fizines kančias, o nužudymas, padarytas esant tiesioginei tyčiai; A. V. R-us, kuris, būdamas girtas, tarpusavio ginčo metu su-davė sugyventinei K. B-i-ei ne mažiau kaip 29 smūgius buteliu, stiklo šuke, rankomis bei kojomis, ir taip padarė galvos ir kūno sužalojimus, kurie sukėlė trauminį šoką, nuo ko ji mirė, motyvuojant tuo, kad nukentėjusioji jautė dideles kančias. Motyvuojant dar ir tuo, kad nukentėjusieji buvo mušami ilgą laiką, pagal 5 punktą nuteisti: S. Tatulis, kuris, būdamas girtas, konflikto metu sudavė sugyventinei M. M-ei ne mažiau kaip 80 smūgių į galvą ir kitas kūno vietas rankomis, kojomis, metaliniu semtuvėliu, peiliu, buteliu, smaugė, pešė plaukus, padarė daugybę vidaus ir išorės sužalojimų, nuo kurių nukentėjusioji netrukus mirė, motyvuojant tuo, kad buvo suduota daug smūgių ir mušama gana ilgą laiką, dėl ko nukentėjusioji jautė dideles kančias (nustačius, kad nužudymas padarytas netiesiogine tyčia); G. Kapi-tonovas, kuris, būdamas neblaivus, sudavė kumščiais, mediniu suoliuku ir kojomis ne mažiau kaip 48 smūgius į galvą, krūtinę ir kitas kūno vietas, taip padarė 81 kūno sužalojimą, nuo kurių neblaivus nukentėjęs A. J-a- kelių – keliolikos minučių laikotarpiu mirė, motyvuojant smūgių skaičiumi, sužalojimų kiekiu ir mušimo laiku (apie valandą), taip pat eksperto išvada apie patirtą skausmą ir kančias (neatskleidus tyčios turinio nei dėl nužudymo, nei dėl jo būdo). D-s sužalojimų nukentėjusiajam padaryta jau po jo mirties. Motyvuojant tuo, kad gyvybės atėmimo metu nukentėjusiesiems buvo sukel-tos ne tik fizinės, bet ir dvasinės kančios pagal 5 punktą nuteistas M. Kudlinskas, kuris kilusio konflikto metu, sudavė smūgius lazda ir taburetėmis, daug smūgių į galvą ir kitas kūno vietas ir taip nužudė 83 metų M. K-ę ir 91 metų J. K-ą, kurie mirė vietoje. Savo sprendimą teismas pagrindė tuo, kad sužalojimai nuken-tėjusiųjų rankose rodo, kad jie gynėsi nuo smūgių, buvo mušami ilgą laiką, pergyveno dideles kančias, matydami vienas kito mušimą, ir kaltininkas tai suprato (nužudymas laikomas padarytas tiesiogine tyčia). Konstatavus, kad smurto pobūdis nerodo kaltininko tyčios kankinti ar sukelti nukentėjusiajam kančias, pagal 5 punktą išteisinti: H. V-ukonis, kuris įsibrovė į 85 metų amžiaus M. Chrapansienės gyvenamąjį namą, kirviu sudavė jai 6 smūgius į galvą ir ją nužudė, motyvuojant tuo, kad buvo siekiama greitos mirties, o sužalojimai nukentėjusiosios rankose atsirado ginantis nuo smūgių, specialiai į rankas nebuvo smogiama (nužudymas padarytas tiesiogine tyčia); K. B-is, kuris, būdamas girtas, supykęs pargriovė ir spardė, sudavė ne mažiau kaip19 smūgių į galvą ir kitas kūno vietas sugyventinei S. V-ai, kuri po kelių valandų mirė, motyvuojant tuo, kad visi sužalojimai padaryti vienu metu per trumpą laiką, nebuvo siekiama žiauriai kankinti, nužudymas padarytas netiesiogine tyčia; A. N-a-, A. Tereščenko ir R. A-us, kurie įsibrovė į 73 metų amžiaus M. M-ės ir 83 metų amžiaus M. K-alkovo butą, 4 kartus sudavė taburete M. M-ei per galvą, po to, gulint jai ant grindų, užmetė ant viršaus pagalvę bei antklodę ir šokinėjo kojomis jai ant galvos ir kitų kūno vietų tol, kol ji nustojo judėti, taip pasikėsino ją nužudyti, be to, tuo pat metu taburete per galvą jie mušė M. K-alkovą, nuo ko ši mirė vietoje, motyvuojant tuo, kad nenustatyta aplinkybių, kurios rodytų veikų ypatingą žiaurumą: smurtas buvo pavartotas tik gyvybei atimti, nukentėjusieji prarado sąmonę neatsibudę, todėl apie smurtą kito atžvilgiu nežinojo, ypatingos kančios nenustatytos (nužudymas padarytas tiesiogine tyčia); P. S-s, kuris, būdamas girtas, supykęs sudavė savo žmonai B. S-ei kirviu bei lazdakočiu ne mažiau kaip 24 smūgius į įvairias kūno vietas, padarė jai tiesioginius šonkaulių lūžius, daugybę žaizdų, nuo kurių, išsi-vysčius trauminiam šokui, nukentėjusioji mirė, motyvuojant tuo, kad B. S-s neturėjo tyčios sukelti nukentėjusiajai didelių skausmų ar kitokiu būdu žiauriai kankinti, be to, nėra objektyviai nustatyta, ar nukentėjusioji jautė didelį skausmą, ar patyrė dideles kančias (nužudymas padarytas netiesiogine tyčia). Apeliacinio teismo nuosprendis, kuriuo P. S-s buvo pripažintas kaltu pagal 5 punktą, Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos panaikintas, nes kaltininkas veikė su neapibrėžta tyčia. Motyvuojant tuo, kad panaudotas gyvybės atėmimo būdas nesukėlė nuken-tėjusiajam ypatingų kančių, pagal 5 punktą išteisinti:G. P-ovas, kuris tarpusavio konflikto metu spyrė į krūtinę nukentėjusiajam V. P-uskui ir, nugriuvus gelžbe-toniniam luitui, smogė į galvą bei krūtinę, nuo ko šis vietoje mirė, konstatavus, kad ypatingos kančios jam nebuvo sukeltos; L. Kudžma, kuris, įsibrovęs į 82 metų amžiaus J. P-ūtės namą, sudavė ne mažiau kaip 16 kartų į įvairias kūno vietas, dėl ko plyšo kepenys, buvo sulaužyti šonkauliai ir nuo trauminio šoko nukentėjusioji mirė, motyvuojant tuo, kad nuteistojo veiksmai nepasižymėjo ypatingu žiaurumu ir kanki-nimu, nukentėjusioji galėjo netekti sąmonės, smūgiai suduoti intensyviai, per trumpą laiką, be to, pagal ekspertą, 82 metų moteris jaučia mažesnį skausmą (nužudymas pripažintas padarytu tiesiogine tyčia). J. J-is, kuris, būdamas girtas, tyčia sunkiai sužalojo R. K-ą, o po to, grasindamas užmušti, privertė plaukti per ežerą, kur nukentėjęs nuskendo, pagal 5 punktą išteisintas, motyvuojant tuo, kad privertimas plaukti per ežerą, kad ir sužalotą R. K-ą, nesudaro itin žiauraus nužudymo sąvokos, tuo labiau kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia, nukentėjusiojo artimųjų prie ežero nebuvo. Nustatyta, kad R. K-i buvo suduota į galvą ne mažiau kaip 20 smūgių, padarytas sunkus, pavojingas gyvybei kūno sužalojimas ir ši trauma buvo mirties priežastis uždusus vandenyje. Plaukdamas nukentėjusysis šaukėsi pagalbos, tai girdėjo ir J. J-is, nes tuo metu dar buvo įvykio vietoje. Vilniaus apygardos teismo kolegijos išnagrinėtose bylose smurto veiksmai, kuriais buvo sąmoningai keliamas didelis skausmas nukentėjusiajam, panaudojant atitinkamus įrankius ar žalojant itin skausmingas kūno vietas, pripažįstami turintys kankinimo požymių ir tuo išreiškiantys ypatingą kaltininko žiaurumą. Tuo pagrindu pagal 5 punktą nuteisti R. G- ir A. J-ionok, kurie įsibrovė į nukentėjusiojo A. T-o butą, sudavė jam per galvą, surišo rankas ir kojas, o galvą apvyniojo paklode, po to mušė šautuvo buože per galvą, krūtinę ir nugarą, taip pat degino kūną įkaitintu lygintuvu, ir nuo sukelto trauminio šoko nukentėjusysis mirė. Tyčinį nužu-dymą teismas laikė padarytu netiesiogine tyčia, o daugybinių kūno sužalojimų padarymas, surišto nukentėjusiojo nuogo kūno deginimas, ypač jautrių kūno vietų, teismo nuomone, patvirtina abiejų kaltininkų ypatingą žiaurumą, kadangi bendrais veiksmais buvo sukeltos ypatingos kančios. Atsižvelgiant į suduotų smūgių skaičių, padarytų kūno sužalojimų pobūdį, smurto intensyvumą, jo naudojimo laiką, nukentėjusiojo reakciją – pripažinti sukė-lusiais dideles kančias ir todėl itin žiaurūs nužudymai, kuriuos padarė: girtas S. Karavackas, sudavęs neblaiviam nukentėjusiajam 20 smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, sukėlė trauminį šoką, motyvuojant tuo, kad buvo mušama su didele jėga, kas patvirtina kaltininko didelį žiaurumą, tai patvirtina ir psichiatrinė ekspertizė, teismui pripažinus, kad nužudymas padarytas esant netiesioginei tyčiai; A. A-a- ir I. Taso, kurie, būdami girti, iš keršto sudavė nukentėjusiajam rankomis ir kojomis 32 smūgius į galvą ir kitas kūno vietas, šoko gulinčiam ant krūtinės, padarė daugybę sužalojimų, sukėlusių didelį skausmą ir dideles priešmirtines kančias, tyčiojosi iš jo degindami barzdą, pildami vandenį, klausdami: ar užmušti, tokiu būdu nužudė to siekdami ir suprasdami savo veiksmų pobūdį; A. K-is, kuris, būdamas girtas, rankomis ir kojomis sudavė savo neblaiviai motinai 40 smūgių į galvą ir kitas kūno vietas, padarė daugybę sužalojimų, sukėlusių trauminį šoką ir mirtį, motyvuojant tuo, kad smūgių skaičius, pobūdis, smurto vartojimas net 2 valandas patvirtina teisiamojo ypatingą žiaurumą; S. B-ius, kuris, būdamas girtas, iš chuliganiškų paskatų suda-vė nukentėjusiajam S. Bricui ne mažiau kaip 38 smūgius rankomis ir kojomis, sumuštą tampė po kiemą, taip sukėlė jam ypatingus skausmus ir kančias, nužudė turėdamas netiesioginę tyčią, motyvuojant tuo, kad suduota daug smūgių ir padaryta daug sužalojimų, smurtas tęsėsi apie valandą, nukentėjusysis gynėsi, prašė nebemušti, buvo tampomas, dejavo, jautė skausmą, nes buvo mušamas blaivėjant, ir teisiamasis suvokė savo veiksmų žiaurumą; A. Ž-a-, kuris, būdamas girtas, iš pykčio pasinaudojo 3 mažamečiais tarpininkais – liepė jiems mušti ilgą laiką nukentėjusįjį R. J-iną rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, trypti jo kūną kojomis, padarant daugybę sužalojimų, sukeliant jam dideles kančias, ką teisiamasis suprato, ir trauminį šoką, nuo kurio nukentėjęs po kelių valandų mirė, tai nuteistasis padarė, turėdamas netiesioginę tyčią nužudyti; R. A-us, kuris, būdamas girtas, bendrininkavo kartu veikdamas ir sudarydamas sąlygas padaryti S. G-mavičiaus nužudymą itin žiauriai ir iš savanaudiškų paskatų: bendrininkai sudavė kojomis 23 smūgius į galvą ir 7 smūgius į kitas kūno vietas, daugybiniai kūno sužalojimai sukėlė ypatingas kančias, nes nukentėjusysis dejavo, prašė nemušti, jo rankos buvo surakintos antrankiais, motyvuojant tuo, kad tai matydamas nuteistasis suprato, kad nukentėjusiajam sukeliamos ypatingos kančios ir kad yra mušamas bejėgis, turėdamas netiesioginę tyčią dalyvavo nužudyme; M. Drumblionis, kuris, būdamas girtas, iš pykčio sudavė neblaiviai nukentėjusiajai kumščiais ne mažiau kaip 22 smūgius į veidą ir kitas kūno vietas, nuo ko plyšo blužnis ir kairysis inkstas, lūžo abiejų pusių šonkauliai, tai sukėlė ūmų vidinį nukraujavimą ir trauminį šoką, motyvuojant tuo, kad sužalojimų pobūdis rodo ypatingą teisiamojo žiaurumą ir jis suvokė, kad sukelia dideles fizines kančias, taip netiesiogine tyčia nukentėjusiąją nužudė. Tačiau šio teismo kolegijos 1997 11 17 nuosprendžiu pagal 5 punktą išteisintas V. P-, kuris, būdamas girtas, sausio 21 d. tarpusavio konflikto metu sudavė neblaiviam nukentėjusiajam 40 smūgių rankomis ir kojomis į galvą, liemenį ir kitas kūno vietas, paliko jį be sąmonės gulėti lauke, kur nukentėjusysis mirė nuo uždusimo užspringęs krauju iš nosies ir lūpų žaizdų, motyvuojant tuo, kad nėra įrodymų, jog nukentėjusysis buvo žudomas kankinant itin skausmingu būdu, atsižvelgiant ir į eks-pertizės išvadą, kad skausmo pojūtį galėjo mažinti nužudytojo girtumas. Kai kurie šio teismo sprendimai bylose pagal BK 104 str. kelia abejonių, kai nužudymo būdas – ilgalaikis mušimas, o pasekmės – daugybiniai sužalojimai. J. J-molinskij byloje, kuris, būdamas girtas, tarpusavio konflikto metu sudavė nukentėjusiajam S. M-nui 6 smūgius į galvą ir 37 smūgius rankomis ir kojomis į kitas kūno vietas, nukentėjusiajam besiginant rankomis nuo smūgių, dejuojant ir šaukiant, nužudymas pripažintas padarytu be sunkinančių aplinkybių, nes nenustatyta, kad teisiamasis suprato savo veiksmų itin didelį žiaurumą ir siekė itin žiauriai nužudyti, todėl kad buvo girtas, o daug smūgių dar nereiškia kankinimo ar skausmingo būdo. Taip pat kolegijos 1997 04 29 nuosprendžiu A. B-, kuris, būdamas girtas, iš pykčio sudavė su didele jėga rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 32 smūgius į galvą ir įvairias kūno vietas savo motinai, padarė jai daugybinius galvos, kūno, vidaus organų, rankų ir kojų sužalojimus, nuo kurių ji po dviejų parų ligoninėje mirė, nuteistas pagal 104 str. Teismas pripažino, kad suduota daug smūgių, nukentėjusioji buvo mušama kambaryje ir koridoriuje, stovinti ir pargriuvusi ant grindų, tačiau, ekspertui nepa-tvirtinus, jog ji patyrė fizines kančias, nelaikė žudymo itin žiauriu. To paties eksperto išvadoje buvo pripažinta, kad sužalojimai ant nukentėjusiosios rankų būdingi savigynai. Kaltinimas apibendrintose bylose pagal 5 punktą dėl to, kad asmuo nužudytas jo artimųjų akivaizdoje, jiems sukeliant dvasines kančias, nebuvo pateiktas nei vienam asmeniui, tačiau 2–jose bylose tokia faktinė aplinkybė buvo nustatyta. Teismo spren-dimai šiose bylose skiriasi. J. M-ij 1997 01 23 nuosprendžiu pagal BK 104 str. nuteistas už tai, kad, būdamas girtas, namo kieme asmeninių santykių aiškinimosi metu tyčia smogė peiliu F. Pogolskij, gynusio savo žmoną nuo kito smurto, į pilvą ir jį nužudė. Nagri-nėjant bylą nustatyta, kad įvykio vietoje buvo ir jį matė nužudytojo duktė ir sūnus, kurie suprato kas vyksta, nes ir, pagal liudytojų parodymus, vaikai šaukė, jog nužudė jų tėvelį. Išsamiau ši aplinkybė nebuvo tirta. Skirdamas bausmę, teismas nuosprendyje nurodė, kad nusikaltimas šaltakraujiškai padarytas dviejų mažamečių nužudytojo vaikų ir žmonos akivaizdoje. Generalinės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas, kuriuo buvo prašoma veiką kvalifikuoti pagal 105 str. 5 p. , atmestas, motyvuojant tuo, kad nenustatyta, jog J. M-ij būtų siekęs tyčia sukelti artimiesiems dideles dva-sines kančias. Nagrinėjant G. B-iaus, kaltinamo tyčiniu nužudymu ir pasikėsinimu nužudyti du asmenis bylą, teismas nustatė, kad jis, būdamas girtas, mažametės V. P-ės dukters akivaizdoje smogė peiliu į pilvą jos tetai I. Š-ei ir ją nužudė, o po to du kartus smogęs peiliu V. P-ei pasikėsino ją nužudyti, taip pat teismas nustatė, kad mažametė suvokė įvykio aplinkybes, nes klykė ir šaukė, prašė nežudyti mamos. Tuo remiantis, kolegija teismo posėdyje įspėjusi BPK 280 str. 2 d. tvarka teisiamąjį, kad kaltinimas gali būti pakeistas sunkesniu, nuteisė pagal 5 punktą, motyvuodama tuo, kad pasikėsinimą nužudyti V. P-ę padarė itin žiauriai, suvokdamas, kad sukelia jos dukrai dideles kančias. Pagal BK 105 str. 6 p. (nužudymas darant kitą sunkų nusikaltimą), apibendrintose bylose buvo kaltinami ir nuteisti 3 asmenys. Panevėžio apygardos teismo kolegijos 1997 05 12 nuosprendžiu J. I-aunis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 118 str. 4 d. ir 105 str. 5, 6 punktus, už tai, kad, būdamas girtas, siekė lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja, norėdamas palaužti jos pasipriešinimą, sudavė jai smūgius, smaugė, žalojo kūną aštriu daiktu ir, staigiai atlošdamas jos galvą atgal, pažeidė stuburo smegenis, nuo ko nukentėjusioji mirė, be to, ją išžagino, t. y. padarė sunkų nusikaltimą, tyčia, itin žiauriai ją nužudė. Kauno apygardos teismo kolegijos 1997 04 18 nuosprendžiu A. Pustelnikas ir T. B-s pagal BK 118 str. 3 d. ir 105 str. 6 p. nuteisti už tai, kad, būdami girti ir veikdami grupėje, pavartojo smurtą – mušė, spardė bei smaugė nukentėjusiąją E. B. ir ją išžagino (T. B-s pasikėsino tai padaryti), t. y. padarė sunkų nusikaltimą ir, jį darant, tyčia sunkinančiomis aplinkybėmis nužudė nukentėjusiąją. Šiais atvejais pagal BK 105 str. 6 p. asmenys nuteisti už nužudymą, padarytą tuo pat metu, kai buvo daromas ar kėsinamasi padaryti kitą sunkų nusikaltimą. Kitas sunkus nusikaltimas, kuris daromas ar kėsinamasi jį padaryti, kvalifikuojamas atskirai. Veika pagal BK 105 str. 6 p. kvalifikuojama, kai asmuo nužudomas darant kitus sun-kius nusikaltimus, išvardytus BK 81 str. , išskyrus nusikaltimus nuosavybei, chuliganizmą. Taip Vilniaus apygardos teismo kolegijos 1997 01 13 nuosprendžiu R. G- ir A. J-ionok pagal 6 punktą išteisinti, motyvuojant tuo, kad nužudy-mas padarytas plėšimo metu ir papildomai kvalifikuoti veiką kaip plėšimą nereikia. Kadangi nukentėjusysis buvo nužudytas siekiant palengvinti padaryti plėšimą, todėl veika nekvalifikuotina ir pagal 7 punktą. Veika kvalifikuojama pagal BK 105 str. 6 p. , kai nužudymą ir kitą sunkų nusikaltimą daro vienas ir tas pats asmuo arba kai jis nužudo bendrininkaudamas kito sunkaus nusikaltimo padaryme. Pagal įstatymo prasmę, veika pagal šį punktą kvalifikuojama tada, kai tyčinis nužudymas padaromas kito sunkaus nusikaltimo darymo, kėsinimosi ar rengimosi padaryti metu, bet ne po to, kai kitas sunkus nusikaltimas padarytas. Teismų praktikoje nevienodai kvalifikuojamas kitas sunkus nusikaltimas, pvz. , išžaginimas. V-u atveju veika kvalifikuota iš sutapties pagal BK 118 str. 3 d. , kitu – pagal BK 118 str. 4 d. , kuri numato atsakomybę už išžaginimą, sukėlusį itin sunkias pasekmes. Pagal BK 105 str. 7 p. , numatantį atsakomybę už tyčinį nužudymą, turint tikslą paslėpti kitą sunkų nusikaltimą, apibendrintose bylose tardymas buvo pateikęs kaltinimus 3 asmenims, pripažinti kaltais ir nuteisti 3, iš jų 2 – pagal BK 18 str. 6 d. kaip nužudymo bendrininkai. Jų veikos kvalifikuotos iš sutapties ir pagal BK 272 str. 3 d. dėl padaryto turto plėšimo, kuriame bendrininkavo vėliau nužudyta nukentėju-sioji, įsibraunant į butą. Šis nužudymas padarytas praėjus parai po plėšimo, iškilus pavojui, kad pagal bendrininkę, kuri priklausė ,,palydovių” firmai, gali būti išaiškinti ir kiti plėšimą padarę asmenys. Tardymas R. P-uchovo veiką buvo kvalifikavęs pagal BK 16 str. , 105 str. 8 p. dėl pasikėsinimo nužudyti K. K-ą dėl savanaudiškų paskatų ir BK 105 str. 7 p. , 12 p. – dėl L. P-os nužudymo, siekiant paslėpti pasikėsinimą nužudyti K. K-ą, ir kaip asmens, anksčiau padariusio pasikėsinimą nužudyti. Teisminio nagrinėjimo metu nenustačius tyčios nužudyti K. K-ą, veikos atitinkamai perkvalifikuotos. Kai asmuo tyčia nužudo nukentėjusįjį, siekdamas paslėpti kito asmens padarytą sunkų nusikaltimą, jo veika kvalifikuojama pagal BK 105 str. 7 p. Papildomai kva-lifikuoti veiką pagal BK 295 str. nebereikia. Pagal BK 105 str. 8 p. (nužudymas dėl savanaudiškų paskatų), tardymas kaltinimus apibendrintose bylose buvo pateikęs 60 asmenų, teismų nuosprendžiais pripažinti kaltais ir nuteisti 44 asmenys. Iš to skaičiaus Vilniaus apygardos teismo kolegija pripažino kaltais ir nuteisė pagal BK 105 str. 8 punktą 7 iš 12, kuriems buvo pateiktas toks kaltinimas, Kauno – 14 iš 17, Klaipėdos – visus 12, Panevėžio – 9 iš 10, Šiaulių – 2 iš 8. Dėl šio kaltinimo išteisinamieji nuosprendžiai abejonių nekelia, nes pareng-tinis tyrimas savanaudiškas paskatas šiose bylose buvo inkriminavęs nepagrįstai (nužudyti dėl skolos negrąžinimo). Dviejų nuteistųjų veikos perkvalifikuotos dėl to, kad iš nukentėjusiųjų nebuvo paimtas jų turtas (Kauno apygardos teismo M. Kudlinsko, Vilniaus apygardos teismo S. B-iaus baudžiamosios bylos). Šiaulių apygardos teismo kolegijos 1997 01 16 nuosprendžiu I. P-i-ė pagal šį punktą išteisinta, teismui nustačius, kad nukentėjusioji buvo nužudyta kilus tarpusavio ginčui, o jos turėtus pinigus teisiamoji sumanė pagrobti jau po pavartoto smurto, pamačiusi nužudytosios kišenėje piniginę. Be pagrindo 105 str. 8 p. buvo tardymo inkriminuotas A. G-i-ei, G. G-ui ir R. P-ui, nes tardymo metu jie teigė, kad nukentėjusįjį R. M-ą mirtinai sumušė iš keršto už tai, kad jis pavogė G-i-ės vištas (Šiaulių apygardos teismo byla 1–28/97). Pagal BK 105 str. 8 p. taip pat buvo kaltinami R. B-i-ė ir R. N- už tai, kad nužudė J. G-ilą, nors abu kaltinamieji teigė, jog mušė nukentėjusįjį įtarę, jog šis pasisavino jų pinigus (Šiaulių apygardos teismo byla 1–16/97). Kauno apygardos teismo kolegijos 1997 04 10 nuosprendžiu K. B-is pagal 8 punktą išteisintas, nes jis savo sugyventinę nužudė iš pykčio už tai, kad ji pragėrė jo jai anksčiau duotus pinigus (baudž. byla 1–110/97). Vilniaus apygardos teismo kolegijos 1997 04 10 nuosprendžiu R. Petuchovo, A. Falkevičiaus ir J. Falkevičiaus, kaltinamų pagal BK 16 str. ir 105 str. 8 p. , bei Panevėžio apygardos teismo kolegijos 1997 03 05 nuosprendžiu V. V-aus, taip pat kaltinamo pagal BK 16 str. ir 105 str. 8 p. , veikos perkvalifikuotos į BK 272 str. , motyvuojant tuo, kad šie asmenys smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu pavartojo, turė-dami tikslą užvaldyti svetimą turtą, bet nesiekdami jų mirties. Iš 44 pripažintų kaltais ir nuteistų pagal BK 105 str. 8 p. asmenų 34, pavartoję smurtą ir nužudę nukentėjusiuosius, taip pat užvaldė ir jų įvairios vertės turtą (nuo 10 iki 25 tūkstančių litų vertės): automobilius, kompiuterius, pinigus įvairia valiuta, brangenybes ir kt. D-uma šias veikas padarė įsibraudami į gyvenamąsias patalpas. Šių asmenų veikos papildomai už nusikaltimą nuosavybei kvalifikuotos nebuvo. Pagal BK 105 str. 9 p. (nužudymas iš chuliganiškų paskatų) kaltinimas apibendrintose bylose buvo pateiktas 16 asmenų, teismų nuosprendžiais pripažinti kaltais ir nuteisti 7. Iš jų Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiais pripažinti kaltais ir nuteisti 3 iš 5 teisiamųjų, Kauno apygardos teismo 3 iš 7 teisiamųjų. Apibendrintų bylų nuosprendžių analizė rodo, kad teismų praktikoje nėra apibrėžtų kriterijų, kuriais remiantis tyčinio nužudymo paskatos būtų laikomos chuliganiškomis, t. y. kaip kilusios dėl aiškaus visuomenės visuotinių moralės ir elgesio normų negerbimo, siekimo pademonstruoti panieką aplinkiniams ir nesiskaitymą, pasireiškusį smurto pavartojimu be dingsties ar pasinaudojant menkaverte dingstimi, kaip atitinkamu pretekstu. Įvykio aplinkybių interpretavimas šiuo požiūriu, kaip maty-ti iš nuosprendžio, priklauso nuo nuosprendį priimančių teisėjų subjektyvaus vertinimo, ir apygardų teismų praktika šiuo klausimu yra nevienoda. Vilniaus apygardos teismo kolegijos 1997 10 13 nuosprendžiu S. B-ius pripažintas kaltu ir pagal BK 105 str. 9 p. už tai, kad būdamas girtas, niekindamas elementarias elgesio ir moralės normas, po kilusio tarpusavio konflikto su nuken-tėjusiuoju, viešoje vietoje, matant pašaliniams asmenims, mušė, spardė nukentėjusįjį, ir tokiu būdu jį nužudė (baudž. byla 1–188). Tuo tarpu Panevėžio apygardos teismo kolegijos 1997 05 14 nuosprendžiu A. D-is, kuris buvo kaltinamas ir pagal BK 105 str. 9 p. už tai, kad viešoje vietoje, Leliūnų miestelyje, prie autobusų stotelės, būdamas girtas, daugelio žmonių akivaiz-doje sukėlė muštynes, iš chuliganiškų paskatų, dūrė J. Tugarinui į pilvą ir jį nužudė. Dėl šio kaltinimo A. D-is išteisintas, motyvuojant tuo, kad nukentėjusysis ir nuteistasis prieš tai kartu girtavo, stotelėje ginčijosi dėl asmeninių priežasčių, nuken-tėjusysis pats įsivėlė į muštynes ir dėl to nuteistojo veikoje nėra chuliganiškų paskatų (baudž. byla 2–22). Taip pat Kauno apygardos teismo kolegijos 1997 03 14 nuosprendžiu G. Katukevičius, kuris buvo kaltinamas pagal BK 105 str. 9 p. už tai, kad, būdamas girtas, turėdamas menkavertę dingstį – nepažįstamas nukentėjusysis Š. Ančerevičius dėl netinkamo jo elgesio, pasiūlė jam išeiti iš baro, pasikvietė jį į kiemą ,,pasiaiškinti”, ten jam sudavė smūgį į veidą, o po to nužudė, durdamas peiliu į pilvą, nuteistas pagal BK 104 str. , motyvuojant tuo, kad konfliktas kilo nukentėjusiojo iniciatyva (baudž. byla 1–5). Kauno apygardos teismo kolegijos 1997 06 11 nuosprendžiu R. B-ezinas, kuris buvo kaltinamas pagal BK 16 str. ir 105 str. 5, 9 ir 12 punktus, už tai, kad iš chuliga-niškų paskatų pasikėsino nužudyti J. T-ų, kai kaimo gatvėje, būdamas girtas, be priežasties prikibo prie nukentėjusiojo ir smogė jam du smūgius peiliu į krūtinę, pagal šį punktą išteisintas, motyvuojant tuo, kad pasikėsinimas nužudyti padarytas tarpusavio ginčo metu. Tačiau iš teismo nuosprendžio matyti, kad iki įvykio nukentėjusysis ir nuteis-tasis vienas kito nepažinojo. R. B-ezinas su draugu girti vaikštinėjo po kaimą, beldėsi į namo langus. Netoliese su draugais buvęs nukentėjusysis pasiteiravo, ko jie ieško ir baladojasi. T-et R. B-ezinas su draugu priėjo prie jų. Kaip teigia R. B-ezinas, jam pasirodę, kad J. T-us jau puola muštis, todėl išsitraukė peilį ir du kartus pastarajam dūrė. Bėgantį nukentėjusįjį dar vijosi, bet nepavijo. Šiuo atveju teismas įvykusį pokalbį įvertino kaip ginčą, kilusį dėl asmeninių santykių. Nukentėjusiojo poelgis, kaip pateisinama smurto pavartojimo dingstis, šio apygardos teismo praktikoje vertinamas ir nagrinėjant bylas pagal BK 104 str. Teismo 1997 04 30 nuosprendžiu D. M-a- pagal BK 104 str. nuteistas už tai, kad (pagal nuosprendį) tarpusavio konflikto metu nudaužto butelio šuke tyčia smogė L. L-iui į kaklą ir jį nužudė. Iš įvykio liudytojų parodymų matyti, kad nuteistasis ir nukentėjusysis anksčiau nebendravo, nebuvo pažįstami. Jie ir kiti panašaus amžiaus asmenys buvo darželio pavėsinėje, tarpusavyje bendravo. Nukentėjusysis nusikeikė. D. M-a- nudaužė rankoje turėtą butelį su rankena, puolė L. L-į, kažką pasakė ir dūrė šuke į kaklą. Nukentėjusysis nieko rankose neturėjo, D. M-o nepuolė. D. M-a- mojavo šuke ir šaukė, kad visus papjaus (baudž. byla 1–83). Šiuo atveju teismo išvada apie neva buvusį tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo tarpusavio konfliktą aiškiai nepagrįsta. Tačiau yra ir priešingų šio teismo sprendimų. 1997 05 13 kolegijos nuo-sprendžiu R. L-a- pripažintas kaltu pagal BK 105 str. 9 ir 5 punktus už tai, kad (pagal nuosprendį), būdamas girtas, turėdamas menkavertę dingstį dėl nukentėjusiojo įvykdytos A. D-io mobilaus ryšio telefono vagystės, iš chu-liganiškų paskatų su A. D-iu gatvėje prievarta įsodino nukentėjusįjį A. J-valkį į automobilį, atvežė į Kauno prieplaukos teritoriją, išrengė nuogai, po to R. L-a- jį spardė ir mušė kumščiais, padarė įvairius sužalojimus, nuo kurių nukentėjusysis mirė, sudavė 32 smūgius ir taip iš chuliganiškų paskatų itin žiauriai jį nužudė. Teismas pripažino, kad A. J-valkis buvo pavogęs A. D-io mobilaus ryšio telefoną, todėl nukentėjusiojo įsodinimą į automobilį ir atvežimą į prieplaukos teritoriją nelaikė chuliganiškais veiksmais. Viešosios tvarkos pažeidimas ir visuomenės negerbimas, teismo nuomone, prasidėjo tada, kai nukentėjusysis buvo nuogai išrengtas, o jo mušimas buvo chuliganiškų veiksmų tąsa. Šiuo atveju, suskaidęs veiką į atskirus veiksmus, teismas neatsižvelgė į tai, kad ir nukentėjusiojo atvežimas, ir nurengimas, ir mušimas buvo padaryti dėl tos pačios priežasties – nukentėjusiojo netinkamo poelgio, kurį laikyti menkaverte dingstimi vargu ar galima. Apibendrintose bylose tardymo buvo pareikšti kaltinimai pagal BK 105 str. 9 p. ir tokiems asmenims, kurie smurtą pavartojo ir nužudė nukentėjusiuosius, su kuriais buvo artimi, bendravo, nesant akivaizdžių duomenų apie veikos padarymo chuliganiškas paskatas. Vilniaus apygardos teismo 1997 11 17 nuosprendžiu V. P-, kaltinamas ir atiduotas teismui pagal BK 105 str. 5 ir 9 punktus už tai, kad, būdamas girtas, iš chuliganiškų paskatų nužudė Č. B-iaš. Teismas nustatė, kad jie abu svečiavosi pas nukentėjusiojo buvusią žmoną, šventė jos gimtadienį, nesipyko, nekonfliktavo. Svečiams išsiskirsčius, liko dviese ir toliau girtavo. Po to dėl girtumo ėmė tarpusavyje muštis, todėl teismas padarė išvadą, kad chuliganiškos paskatos inkriminuotos nepagrįstai (baudž. byla 1–294). Pagal BK 105 str. 10 p. (nužudymas ryšium su nukentėjusiojo vykdymu savo valstybinės ar pilietinės pareigos) apibendrintose bylose kaltinimai pareikšti 2–jose bylose 2 asmenims, abu pripažinti kaltais ir nuteisti. Vilniaus apygardos teismo kolegijos 1997 05 30 nuosprendžiu E. D-į pripažino kaltu pagal BK 225 str. 2 d. ir 105 str. 9 p. ir 10 p. už tai, kad jis, būdamas girtas, namo kieme iš chuliganiškų paskatų sumušė M. Tubelevičių, padarė jam kūno sužalojimus ir, tęsdamas chuliganiškus veiksmus, ryšium su P. J-imovo pilietinės pareigos vykdymu siekiant apginti M. Tubelevičių, smogė per galvą šampano buteliu ir tyčia jį nužudė (baudž. byla 1–169). Kauno apygardos teismo kolegijos 1997 11 17 nuosprendžiu A. S-us pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 272 str. 2 d. ; 16 str. 2 d. ir 105 str. 10 p. už tai, kad 1997 m. kovo 17 d. po kartu su bendrateisiamuoju A. Rakščiu įvykdyto turto plėšimo, padaryto įsibraunant į Lietuvos taupomojo banko Kauno centro skyriaus ,,S-ėtekio” filialą, siekdamas išlaikyti užvaldytą svetimą turtą bei išvengti sulaikymo, šovė vieną kartą iš nupjautvamzdžio šaunamojo ginklo į policininką R. N-ą, kuris vykdė valstybinę pareigą, ir pasikėsino tyčia jį nužudyti, bet patai-kė jam tik į ranką. Tuo tarpu A. Rakščio, kuris tuo pat metu sviedė medine kuoka policininkui R. N-ui į galvą ir padarė lengvą, nesukėlusį sveikatos sutrikimo kūno sužalojimą, veika kvalifikuota pagal BK 2011 str. 2 d. kaip pasipriešinimas policijos darbuotojui, einančiam jam pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. Šiais abiem atvejais, veikos padarytos nukentėjusiesiems vykdant savo valstybinę pareigą. Valstybinės pareigos vykdymu turėtų būti suprantamas valstybės pareigūno ar valstybės tarnautojo vykdymas pareigų, kurias reglamentuoja įstatymai, kiti teisės aktai bei tarnybiniai nuostatai ar pareiginės instrukcijos. Pilietinės pareigos vykdymas – tai asmens, kaip valstybės piliečio ar visuomenės nario, vykdymas pareigų, kurias vykdyti tiesiogiai įpareigoja įstatymai, pavyzdžiui, liudyti teisme, pranešti teisėsaugos institucijoms apie sunkaus nusikaltimo padarymą (arba moralės normos, pvz. , apginti nuo užpuoliko kitą asmenį). Apibendrintose bylose 2 nukentėjusieji buvo nužudyti plėšimo, įsibraunant į patalpas, metu, kuomet jie vykdė tarnybines – sargų pareigas. Tai Klaipėdos apygardos teismo kolegijos 1997 02 21 nuosprendžiu nuteistas E. P-ius, kuris įsibrovė gru-pėje su kitais nuteistaisiais į Klaipėdos universiteto Menų fakulteto pastatą, užpuolė ten buvusią sargę ir ją nužudė, po to užvaldė U-iversitetui priklausančio turto už 24 234,4 Lt; ir to paties teismo 1997 02 14 nuosprendžiu nuteistas E. Eidintas, kuris įsibrovė į UAB ,,Vojava” statomo objekto teritoriją, užpuolė sargą ir jį nužudė, po to pagrobė UAB ,,Vojava” priklausančio turto už 240 Lt. Abiejų nuteistųjų veikos kvalifikuotos tik pagal BK 105 str. 8 p. kaip nužudymas, padarytas iš savanaudiškų paskatų. Šios normos taikymo praktikoje kyla problemų, sprendžiant bendrosios ir specialiosios normų (BK 64 str. – kėsinimasis į Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo nario, M-stro Pirmininko, ministro arba Seimo skiriamo pareigūno gyvybę, BK 65 str. – kėsinimasis į užsienio valstybės atstovo gyvybę, BK 2031 str. – kėsinimasis į policininko ar policijos rėmėjo gyvybę) taikymo klausimą, jei tokiais atvejais asmuo, į kurio gyvybę kėsinamasi, nužudomas arba pasikėsinama realiai jį nužudyti. Atsižvelgtina ir į tai, kad pagal BK 11 str. 2 d. asmenys nuo 14 iki 16 metų už nurodytas veikas neatsako. Teismų praktikoje nevienodai kvalifikuojamos veikos, kai kėsinamasi į policijos darbuotojo gyvybę nusikaltėlio sulaikymo metu. Panevėžio apygardos teismo kolegija M. K-io, kuris bėgdamas nuo jį persekiojusio policijos komisaro, vykdžiusio savo tarnybinę pareigą, šovė į jį iš revolverio ir taip padarė jam šautinį, kiauryminį dešinės šlaunies odos ir raumenų sužalojimą, veika kvalifikuota pagal BK 2031 str. Kauno apygardos teismo kolegija A. S-aus veiką, kuris taip pat po padaryto plėšimo, vengdamas sulaikymo, šovė į policininką, pataikė jam į ranką ir taip padarė apysunkį kūno sužalojimą, veika kvalifikuota pagal BK 16 str. ir 105 str. 10 p. kaip pasikėsinimas nužudyti. Tokiu atveju taikant specialiąją normą už tokią veiką bus baudžiama švelniau, negu už pasikėsinimą į policininko ar kito specialaus nukentėjusiojo gyvybę, vykdant jam savo pareigas. Šiuo požiūriu baudžiamojo įstatymo sankcijos už šias veikas turėtų būti keičiamos. Pagal BK 105 str. 11 p. (nužudymą, padarytą itin pavojingo recidyvisto) apibendrintose bylose nuteisti 4 asmenys, visi jie itin pavojingais recidyvistais buvo pripažinti iki tyčinio nužudymo, už kurį nuteisti šiose bylose, padarymo. Klaipėdos apygardos teismo 1997 12 04 nuosprendžiu nuteistas pagal BK 105 str. 8 p. ir 11 p. D. Tiriūnas, gimęs 1961 metais, itin pavojingu recidyvistu buvo pripažintas 1990 metais, po to buvo dar kartą nuteistas laisvės atėmimu lygtinai, o 1997 04 12 prie N-o, siekdamas užvaldyti A. Topčijenko turtą – automobilį, užpuolė jį, nužudė ir užvaldė automobilį. Panevėžio apygardos teismo 1997 05 14 nuosprendžiu pagal BK 105 str. 11 p. nuteistas 1939 metais gimęs A. D-ietis, itin pavojingu recidyvistu pripažintas 1979 metais, po to dar du kartus teistas laisvės atėmimu, o 1996 m. rugsėjo 6 d. , būdamas girtas, viešoje vietoje nužudė J. Tugariną. Vilniaus apygardos teismo 1997 06 26 nuosprendžiu S. P-yna, gimęs 1951 metais, pripažintas itin pavojingu recidyvistu 1977 metais, po to dar kartą teistas laisvės atėmimu, o 1996 07 08, būdamas girtas, buitinio konflikto metu tyčia nužudė D. M-ų. Vilniaus apygardos teismo 1997 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu I. Volosevičius, gimęs 1952 metais, nuteistas pagal BK 16 str. 2 d. ir 105 str. 11 p. ir 12 p. , nes 1989 metais L-ijos Aukščiausiojo Teismo buvo nuteistas už tyčinį nužudymą sunki-nančiomis aplinkybėmis (1985 metais buvo pripažintas itin pavojingu recidyvistu, nes nužudė atlikdamas bausmę). Atlikdamas už tai bausmę Vilniaus griežtojo režimo kolonijoje, kilusio asmeninio konflikto metu pasikėsino nužudyti nuteistąjį E. Gabulį. Bausmę I. Volosevičius pagal L-ijos Aukščiausiojo Teismo nuosprendį atlikinėjo Lietuvoje ir paskutiniame nuosprendyje jam pridėta ir neatliktos bausmės dalis, t. y. vykdomas 1989 metų L-ijos Aukščiausiojo Teismo nuosprendis. Apibendrintose bylose kaltinimus pagal BK 105 str. 12 p. (nužudymas, padarytas asmens, anksčiau nusikaltusio tyčiniu nužudymu, numatytu BK 104 ir 105 straipsniuose) tardymas buvo pateikęs 8 asmenims, iš jų 3 buvo anksčiau teisti: 1 – pagal BK 105 str. , 2 – pagal BK 104 str. ir turėjo neišnykusius teistumus. Jų veikos buvo kvalifikuotos pagal iki 1995 m. sausio 1 d. galiojusias BK 104 ir 105 str. redakcijas. Pagal naują šios sunkinančios aplinkybės redakciją, ji inkriminuojama tik tada, kai asmuo yra anksčiau padaręs BK 104 ir 105 straipsniuose numatytas veikas. Apibendrintose bylose teismų nuosprendžiais pripažinti kaltais pagal BK 105 str. 12 p. 5 asmenys. Iš jų 3 anksčiau buvo nuteisti, kiti už anksčiau padarytus nužudymus šiose bylose teisiami. Jų veikos kvalifikuotos įvairiai. Pagal Aukščiausiojo Teismo plenumo nutarimo 15 str. 2 d. pirmoji veika tokiais atvejais kvalifikuojama savarankiškai, o paskutinysis nusikaltimas – kartu su sunkinančiąja aplinkybe, ar atsižvelgiant į jo stadiją bei bendrininkavimo pobūdį. Tuo vadovaujantis Panevėžio apygardos teismo kolegija 1997 03 28 nuos-prendžiu S. A-ą pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 105 str. 1 p. (už tyčinį tėvo nužudymą, padarytą 1992 metais) laisvės atėmimu 9 metams, pagal BK 105 str. 12 p. (už E. M-ašiaus tyčinį nužudymą, padarytą 1996 metais) – laisvės atėmimu 15 metų. Kitų teismų praktikoje veikos buvo kvalifikuotos kitaip. Vilniaus apygardos teismo kolegijos 1997 03 26 nuosprendžiu nuteisto J. S-iaus, kuris 1996 05 11 apie 1 val. iš savanaudiškų paskatų įsibrovė ir nužudė A. G-liauskaitę, o po to tą pačią dieną apie 24 val. iš savanaudiškų paskatų įsibrovė ir nužudė D. M-ę; abi veikos kvalifikuotos tik pagal BK 105 str. 8 ir 12 punktus. Taip pat Panevėžio apygardos teismo kolegijos 1997 04 23 nuosprendžiu nuteista J. N-i-ė, kuri 1994 01 06 įsibrovė, veikdama grupėje su kitais, ir iš sava-naudiškų paskatų tyčia nužudė B. Nemiškaitę, o 1994 06 16, veikdama grupėje, iš savanaudiškų paskatų tyčia nužudė A. G-ę; abi veikos kvalifikuotos tik pagal BK 105 str. 8 ir 12 punktus. Pagal šį punktą veika kvalifikuojama, jei nusikaltimai (tyčiniai nužudymai) buvo padaryti vienu metu ir nebuvo susiję vieningu sumanymu; kiekvienas iš šių nusikal-timų yra arba baigtas nužudymas, arba pasikėsinimas nužudyti, arba bendrininkavimas tyčia nužudant. Be to, pagal dabartinę 12 punkto redakciją tyčinis nužudymas, padarytas asmens anksčiau padariusio nužudymą viršijant būtinosios ginties ribas, turi būti kvalifikuojamas pagal šį punktą kaip pakartotinis, tuo iš esmės keičiant ankstesnę teismų praktiką. Pagal BK 105 str. 13 p. (nužudymas mažamečio ar bejėgiškos būklės asmens), kuris įsigaliojo nuo 1997 m. gegužės 14 d. , apibendrintose bylose nebuvo pateiktas kaltinimas nė vienam nuteistajam. Po šio įstatymo įsigaliojimo mažamečių asmenų nužudymų apibendrintose bylose nebuvo. Už mažamečių ar bejėgiškos būklės asmenų nužudymus, padarytus iki šio įstatymo įsigaliojimo, apibendrintose bylose teismai yra nuteisę 19 asmenų (remiamasi teismų nuosprendžiais pripažinta sunkinančia atsako-mybę aplinkybe, numatyta BK 41 str. 2 d. 5 p. ). Pagal Baudžiamųjų įstatymų prasmę mažamečiais laikomi vaikai ir paaug-liai iki 14 metų amžiaus. Tačiau pagal šį požymį negali būti kvalifikuojama veika motinos, kuri nužudo savo naujagimį gimdymo metu ar tuojau po gimdymo (BK 106 str. ), nepriklausomai nuo sunkinančių nužudymą aplinkybių buvimo. Kitų tokio nusikaltimo vykdytojų veiksmai kvalifikuojami kaip tyčinis nužudymas ir priklauso-mai nuo nužudymo aplinkybių. Jei motina savo kūdikį nužudo vėliau, veika kvali-fikuojama bendrais pagrindais. Pagal BK 104 str. Panevėžio apygardos teismo 1997 08 13 nuosprendžiu nuteisti I. D-aitė ir G. A-ius, kurie 1997 04 07 naktį iš pykčio nužudė jų abiejų sūnų, gimusį 1996 10 26. Teismas nurodė, kad nusikaltimas padarytas prieš mažametį asmenį, esantį bejėgiškos būklės. Kauno apygardos teismo 1997 01 31 nuosprendžiu G. U-us pagal BK 104 str. ir A. U-ė pagal BK 18 str. ir 104 str. nuteisti už tai, kad 1995 06 01 naktį, būdami girti, nužudė A. U-ės mažametę dukrą L. J-aitę, gimusią 1984 metais. Šiaulių apygardos teismo 1997 06 23 nuosprendžiu S. K-a- pagal BK 104 str. nuteistas už tai, kad 1997 01 04 naktį nužudė ką tik jo sugyventinės pagim-dytą gyvą ir išnešiotą kūdikį. Teismas pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikaltimas padarytas prieš bejėgiškos būklės kūdikį. Atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kaip nužudymas padarytas bejėgiškos būklės asmens, inkriminuota ir Vilniaus apygardos teismo 1997 01 23 nuosprendžiu nuteistam F. P-ui, kuris užnėrė kilpą ant kaklo ir pasmaugė savo žmoną, buvusią be sąmonės dėl sūnaus M-hailo jai prieš tai padaryto sunkaus galvos sužalojimo. Taip pat Šiaulių apygardos teismo kolegija 1997 06 16 nuosprendžiu J. U-elį nuteisė pagal BK 105 str. 1, 5 ir 8 punktus už tai, kad jis 1997 01 11 savo motinos S. U-elienės gyvenamajame name, būdamas girtas, reikalavo jam testamentu palikti gyvenamąjį namą, sudavė motinai 38 smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, kūno sužalojimo padarymu sukeldamas stiprų fizinį skausmą itin žiauriai ją nužudė; teismas nurodė, kad J. U-elio kaltę sunkina tai, jog jis nusikaltimą padarė prieš nusenusį (gim. 1917 m. ) bejėgiškos būklės asmenį. Nustatyta, kad nukentėjusioji buvo silpnos sveikatos, vaikščiojo tik su ramentais. Tokiu būdu bejėgiškumo būsena teismų praktikoje suprantama tokia orga-nizmo būsena, kurią sukėlė ne paties nukentėjusiojo veiksmai, o jo liga, amžius ar kitų padaryti kūno sužalojimai. Abejotina, ar pagrįstai nėra laikoma sunkinančia atsakomybę aplinkybe nužudymas miegančio ar stipriai girto asmens. Pavyzdžiui, Klaipėdos apygardos teis-mo R. D-o ir O. Paraikovo, kurie įsibrovę nužudė 2 miegančius asmenis, byla; Vilniaus apygardos teismo D. Serdcevos, kuri, daužydama akmeniu per galvą iš pykčio nužudė dėl girtumo nepaeinantį, gulintį P. A-į, byla. Taip pat Šiaulių apygar-dos teismo kolegijos 1997 11 03 nuosprendžiu R. S-i-ė nuteista pagal BK 105 str. pritaikius tik 4 punktą už tai, kad 1997 07 04, būdama girta, iš keršto, turėda-ma tikslą nužudyti R. G-į, žinodama, kad šis miega girtas lauko virtuvės palėpėje, padegė ten buvusius popierius ir kilusio gaisro metu nuo ūmaus apsinuodijimo smal-kėmis ir dūmais R. G-is mirė. Tyčinio nužudymo, padaryto viršijant būtinosios ginties ribas, kvalifikavimas Panaikinus BK 108 str. , numačiusį atsakomybę už nužudymą, padarytą viršijus būtinosios ginties ribas, tokia veika kvalifikuojama pagal BK 141 str. ir 104 str. , o esant sunkinančių tyčinį nužudymą aplinkybių ir pagal kai kuriuos BK str. punktus. Tai nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo ,,Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo” 10 punktas. Pagal apibendrintų bylų duomenis tyčinis nužudymas, padarytas viršijant būti-nosios ginties ribas, buvo kvalifikuotas ir pagal BK 105 str. numatytas sunkinančias atsakomybę aplinkybes. Vilniaus apygardos teismo kolegijos 1997 06 03 nuosprendžiu J. R-, kuris, gindamas nuo įsibrovusių pavartoto ir besitęsiančio smurto savo brolį V. R-, peržengė būtinosios ginties ribas, savo gamybos ietimi dūrė į pilvą S. S- ir taip tyčia jį nužudė, po to du kartus tyčia durdamas ietimi pasikėsino nužudyti A. T-ą, o dar vėliau dūrė į pilvą L. Gološčapovai ir tyčia ją nužudė, veika kvalifikuota buvo pagal BK 141 str. ir 104 str. , 141 str. ir 105 str. 2 p. , 141 str. , 16 str. 2 d. ir 105 str. 2 p. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų kolegijos 1997 10 23 nuos-prendžiu šis nuosprendis pakeistas. J. R-is dėl L. Gološčapovos nužudymo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 107 str. , o dėl kitų kaltinimų išteisintas, nusta-čius, kad jis neperžengė būtinosios ginties ribų. Vadovaujantis principais, kad švelninančios atsakomybę aplinkybės turi lemiamą reikšmę kvalifikuojant veikas, tyčinis nužudymas, padarytas BK 141 str. sąlygomis, neturėtų būti kvalifikuojamas pagal BK 105 str. Kitų valstybių nuosprendžių pripažinimas Apibendrintose bylose teismai, spręsdami bausmės prijungimo, pripažinimo itin pavojingu recidyvistu ir bausmės atlikimo vietos (kolonijos) rūšies paskyrimo klausimus, visais atvejais atsižvelgė į ne Lietuvos teismų nuosprendžius, priimtus teisiamųjų atžvilgiu iki 1990 metų kovo 11 dienos. Dėl kitų valstybių nuosprendžių, priimtų po šios datos, apibendrintose bylose teismų praktika nėra vienoda. Vilniaus apygardos teismo 1997 10 17 nuosprendžiu S. B-ius, gimęs 1979 05 08, Lietuvos Respublikos pilietis, pagal BK 105 str. 5 ir 9 punktus nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę atliekant griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Byloje yra B-arusijos Respublikos, Grodno srities, Ostrovecko rajono liaudies teismo 1995 m. (turėtų būti 1994 m. ) gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo S. B-ius už grupinę slaptą turto vagystę nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje, nuorašas bei B-arusijos Respublikos, Mogiliovo srities, Pervomaisko rajono, Bobruisko miesto teismo 1996 04 25 nutartis, kuria S. B-ius paleistas lygtinai prieš laiką penkiais mėnesiais anskčiau. N-ją nusikaltimą S. B-ius padarė 1996 10 25, pasibaigus neatliktos bausmės laikui. Šio teistumo apygardos teismas nepripažino atsakomybę sunkinančia aplin-kybe, motyvuodamas tuo, kad jis nuteistas užsienio valstybės teismo, kurio nuospren-džio teisėtumo ir pagrįstumo Lietuvos teismas nėra įvertinęs. Tačiau teismas atsižvelgė į tai, kad S. B-ius jau atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę ir paskyrė bausmę atlikti griežtojo režimo kolonijoje. Kauno apygardos teismo kolegijos 1997 09 22 nuosprendžiu A. Orlauskas, gimęs 1974 m. , be pilietybės, be nuolatinės gyvenamosios vietos, pagal BK 105 str. 5, 8 punktus ir 146 str. 3 d. nuteistas laisvės atėmimu trylikai metų su viso turto konfiskavimu. Remdamasis BK 42 str. , teismas šią bausmę subendrino su Rusijos Federacijos, K-grado srities, Gvardeisko rajono teismo 1995 m. liepos 10 d. nuosprendžiu paskirta už grupinę svetimo turto vagystę, įsibraunant į patalpą, trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios dalį A. Orlauskas jau buvo atlikęs K--grado srityje. Teismas tokį sprendimą motyvavo Rusijos Federacijos generalinio pro-kuroro pavaduotojo 1996 06 04 raštu Lietuvos generalinio prokuroro pavaduotojui, kuriuo pranešama apie prašymo išduoti A. Orlauską patenkinimą ir prašoma užtik-rinti Rusijos teismo nuosprendžio vykdymą bei, remiantis 1992 m. liepos 21 d. Teisinės pagalbos sutarties 76 str. , pranešti apie bylos tyrimo rezultatus. Nei 1992 m. liepos 21 d. Rusijos Federacijos, nei 1992 m. spalio 29 d. B-aru-sijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos pasirašytose sutartyse dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose nėra numatytas teis-mo sprendimų baudžiamosiose bylose vykdymas. To nenumato kitų valstybių (Estijos, Moldavijos, Ukrainos, Uzbekistano, K-achstano bei Lietuvos) analogiškos sutartys. Šios valstybės taip pat nėra deponavusios Europos Taryboje ratifikacinių raštų dėl 1970 m. Europos konvencijos dėl tarptautinio baudžiamųjų nuosprendžių pripaži-nimo. Šiuo metu deponuotas Lietuvos Respublikos ratifikacinis raštas įsigaliojo nuo 1998 m. liepos 9 d. , o Konvencija galioja A-ijos, K-o, Islandijos, Turkijos, D-ijos, Nyderlandų, N-vegijos, Ispanijos ir Š-ijos atžvilgiu. Įsipareigojimas vykdyti teismo sprendimus baudžiamosiose bylose yra numa-tytas tik Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos 1993 m. sausio 26 d. sutartyje (galiojančioje) dėl teisinės pagalbos ir teisnių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose. Dėl tokių nuosprendžių vykdymo tvarkos ir sąlygų, turėtų būti priimti atitin-kami baudžiamieji ir procesiniai įstatymai. Kaltinimo pakeitimas teisme Apibendrintose 1997 metų bylose kaltinimus teisiamiesiems už nužudymus teismai keitė, remdamiesi BPK 280 str. nuostatomis. Kaltinimas į sunkesnį buvo pakeistas 3 asmenims, 2 teisiamiesiems buvo papildomai inkriminuota dar viena sunkinanti nužudymą aplinkybė, 1 veika iš BK 104 str. perkvalifikuota į BK 105 str. 11 p. Šią bylą Vilniaus apygardos teismas buvo grąžinęs tyrimui papildyti, motyvuodamas tuo, kad šių bylų atidavimo teismui ir teis-minio nagrinėjimo tvarka yra kitokia, ir ji negali būti pažeista. Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis minimo Aukščiausiojo Teismo plenumo nutarimo 16 punktu, prokuroro skundą atmetė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, remdamasi BPK 280 str. nuostatomis, Generalinės prokuratūros skundą patenkino. Teismo galimybė keisti kaltinimą į sunkesnį po Konstitucinio teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimo yra ribota ir šiuo metu nėra priimta nauja BPK 280 str. redak-ija. Kaltinimą papildžius viena ar keliomis sunkinančiomis atsakomybę aplinkybėmis, numatytomis BK 105 str. , kaltinimas turėtų būti laikomas sunkesniu, nes nuo to priklausytų bausmės dydis. Pripažinimo itin pavojingu recidyvistu pagrįstumas Apibendrintų bylų duomenys rodo, kad, taikydami teisiamajam BK 26 str. nuostatas, teismai ne visada tinkamai motyvuoja savo sprendimus. 1) Kauno apygardos teismo 1997 01 17 nuosprendžiu V. V-a nuteistas pagal BK 104 str. ir pripažintas itin pavojingu recidyvistu, motyvuojant tuo, kad jis 5 kartus teistas laisvės atėmimu ir auklėjamosios reikšmės bausmė jam neturėjo, todėl jam skirtina griežta laisvės atėmimo bausmė, be to, jis BK 26 str. pagrindu pripažintinas itin pavojingu recidyvistu. Įstatymo norma, konkretūs teistumai ir kitos asmenį charak-terizuojančios aplinkybės nenurodytos. Be to, jis pirmą kartą (1984 m. ) nuteistas už nusikaltimą, kurį padarė būdamas nepilnametis, todėl šiuo teistumu negalima remtis. 2) Vilniaus apygardos teismo 1997 09 05 nuosprendžiu pagal BK 105 str. 5 p. laisvės atėmimu vienuolikai metų nuteistas S. Karavackas, itin pavojingu recidyvistu pripažintas remiantis BK 26 str. 1 d. 2 p. , tačiau nuosprendis motyvuojamas tik tuo, kad jis turi keturis neišnykusius ir nepanaikintus teistumus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pirmas iš keturių teistumų yra už nusikaltimą, kurį S. Karavackas padarė būdamas nepilnametis (1986 ir 1987 m. yra tik nuosprendžių nuorašai). Dažniausiai pasitaikantis trūkumas – tai, kad byloje nėra visų ankstesnių teis-mų nuosprendžių, o dažniausiai tik jų išrašai, todėl ne visada aišku, kada ir kokio pobūdžio nusikaltimą anksčiau padarė teisiamas šioje byloje asmuo. T-ėl, spręsdamas asmens pripažinimo itin pavojingu recidyvistu klausimą, teismas turi patikrinti, ar nėra aplinkybių, kliudančių priimti tokį sprendimą. Būtina nustatyti, kiek metų turint buvo padaryti ankstesni nusikaltimai, ar nebuvo panaikin-tas ar išnykęs teistumas už tuos nusikaltimus, ar ankstesnis teismas nepakeitė nusi-kaltimo kvalifikacijos ir pan. Iš tardymo organų būtina reikalauti, kad prie bylos būtų pridėti pilni ankstesnių nuosprendžių nuorašai, charakteristikos iš bausmės atlikimo vietos, darboviečių, gyvenamųjų vietų, mokymosi įstaigų ir pan. Kai asmuo yra padaręs nusikaltimų ir turi teistumus, kurių visuma pagal įstatymą sudaro pagrindą pripažinti jį itin pavojingu recidyvistu, teismas turi spręsti pripaži-nimo klausimą, atsižvelgdamas į teisiamojo asmenybę, padarytų nusikaltimų pavo-jingumo visuomenei laipsnį, jų motyvus, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, dalyvavimo nusikaltimuose laipsnį bei pobūdį ir kitas bylos aplinkybes. Aprašomojoje nuosprendžio dalyje teismas privalo išdėstyti motyvus, o rezoliucinėje – tokio spren-dimo pagrindus ir patį sprendimą. Be to, BK 26 str. 1 d. 4 p. numatytais pagrindais asmuo negali būti pripažintas itin pavojingu recidyvistu, jei naują nusikaltimą jis padaro, nors ir būdamas pilnametis, bet atlikdamas laisvės atėmimo bausmę už nusikaltimą, kurį padarė, neturėdamas aštuoniolikos metų. Bausmių skyrimą apibendrintose bylose charakterizuoja šie duomenys Pagal BK 105 str. nuteisti 98 asmenys (iš jų 10 už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą), 97 asmenys nubausti laisvės atėmimu; vienam paskirta mirties bausmė pakeista laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 47 proc. teisiamų už šį nusikaltimą asmenų anksčiau nebuvo teisti, 27 proc. buvo teisti 1 kartą, 23 proc. buvo teisti du ir daugiau kartų (daugiausia nuteistųjų Vilniaus apygardos teismo bylose). 2 proc. – nusikaltimą padarė per vienerius metus po bausmės atlikimo pagal ankstesnius nuosprendžius. Už tokį nusikaltimą apiben-drintose bylose nuteisti 17 nepilnamečių ir 9 moterys. Bylų duomenimis 58 iš 98 asmenų, nuteistų už tyčinį nužudymą, jį padarė ar pasikėsino padaryti būdami girti. 75 proc. nuteistųjų nužudė ar pasikėsino nužudyti asmenis, kurie buvo jų šeimos nariai, sugyventiniai, kaimynai ar bendradarbiai, t. y. asmenys, kurie nuteistiesiems buvo pažįstami, o 1/3 nuteistųjų pasikėsino į gyvybę iki tol nepažįstamų asmenų. D-iausia (37 proc. ) nuteistųjų tyčinį nužudymą padarė iš savanaudiškų paskatų (tokių daugiau tarp nuteistųjų Klaipėdos, Panevėžio ir Kauno apygardų teismų). Beveik 27 proc. asmenų nuteisti už tyčinį nužudymą, padarytą itin žiauriai. Tokių santykinai daugiau tarp nuteistųjų Kauno ir Vilniaus apygardų teismų. Dau-giau kaip viena sunkinanti nužudymą aplinkybė inkriminuota 27 nuteistiesiems, ir tokių asmenų daugiausia tarp Vilniaus apygardos teismo nuteistųjų. Švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė apibendrintose bylose paskirta 5 nuteistiesiems: 3–ims Kauno apygardos teismo nuteistiesiems už pasikėsinimą ir 2–iems Vilniaus apygardos teismo (1 nepilnametis, kurio vaidmuo buvo antraeilis, ir 1 – už tyčinį nužudymą 2 asmenų, padarytą viršijant būtinosios ginties ribas). Šio teismo nuosprendžiuose išdėstyti BK 45 str. taikymo motyvai neprieštarauja įstatymui. Tačiau kai kurie Kauno apygardos teismo 1997 02 17 nuosprendžio bausmių skyrimo nuteistiesiems G. D-ui ir D. Mičiulienei motyvai neatitinka baudžiamojo įsta-tymo. Skirdamas minimalią bausmę G. D-ui ir taikydamas D. Mičiulienei BK 45 str. , kurie nuteisti už tai, kad kartu su A. Mičiuliu ir D. N-e kėsinosi iš savanaudiškų paskatų nužudyti A. N-ių, teismas nurodė, kad jie teisiami pirmą kartą, prisipažino ir gailisi, nusikaltimo nebaigė, taip pat kad abu yra riboto pakal-tinamumo. Šią aplinkybę teismas parėmė teismo psichiatrinės ekspertizės išvada, kad G. D-ui ir D. Mičiulienei nustatytas įgimtas vidutinio laipsnio debilumas. Be to, teismo nuosprendyje taikant BK 45 str. sąlygas nenurodyta nei šio straipsnio dalys, nei punktai, kuriais rėmėsi teismas šiuo konkrečiu atveju. Išimtinė mirties bausmė, pakeičiant ją laisvės atėmimu iki gyvos galvos, Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu paskirta S-ui M-iui, gim. 1975 m. , kuris, iš anksto susitaręs su nepilnamečiais M. V-u ir A. M-u, turėdami vieningą tyčią nužudyti E. Č-ą, užvaldyti buto raktą ir įsibraunant į butą pavogti 8000 JAV dolerių, 1996 11 30 pasmaugdami nužudė 15 metų amžiaus E. Č-ą, po to įsibrovė į jo tėvų butą ir neradę pinigų užvaldė kitokio turto už 808 Lt. Skirdamas išimtinę bausmę, teismas nurodė, kad padarytas tyčinis, sunkus nusikaltimas, kurio pavojingumo laipsnis labai didelis, sunkinanti atsakomybę aplinkybė yra tai, kad S. M-is pirmiau buvo padaręs nusikaltimą nuosavybei, o lengvinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta. T-ėl, teismo nuo-mone, nusikaltimo padarymo aplinkybės, teisiamojo asmenybė rodo jo itin didelį pavojingumą visuomenei, dėl to skirtina išimtinė bausmė. Tačiau, atsižvelgdamas į jo jauną amžių, humanizmo principus, teismas bausmę pakeitė laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Nuteistojo apeliacinis skundas 1998 02 18 kolegijos nutartimi atmestas, kasa-cine tvarka nei jis, nei jo gynėja nesiskundė. Pagal laisvės atėmimo bausmės trukmę apibendrintose bylose asmenys nuteisti: minimalia 8 metų bausme – 10 asmenų iš 98 nuteistųjų (iš jų 4 už nebaigtą nužudymą); laisvės atėmimu nuo 9 iki 10 metų imtinai – 29 asmenys (tarp jų 17 nepilnamečių); laisvės atėmimu nuo 10 iki 12 metų imtinai – 29 asmenys (arba 32 proc. ); laisvės atėmimu nuo 12 iki 14 metų imtinai – 12 asmenų (tokios ar griežtesnės bausmės nepaskyrė nė vienam nuteistajam Šiaulių apygardos teismas); laisvės atėmimu 15 metų nuteisti 10 asmenų. Ilgesnės trukmės laisvės atėmimo bausmė nebuvo paskirta nė vienam iš 3 nuteistųjų, kurie šį nusikaltimą padarė po 1997 m. gegužės 14 d. Tai Šiaulių apygardos teismo kolegijos 1997 11 17 nuosprendžiu nuteistas A. G-a- už tai, kad 1997 07 31, būdamas girtas, itin žiauriai nužudė J. G-ą. Teismas paskyrė jam laisvės atėmimą 11 metų (prokuroro buvo siūlyta 13 metų), motyvuodamas tuo, kad jis nusikalto pirmą kartą, asmenybę kompromituojančių duomenų nėra. Panevėžio apygardos teismo kolegijos 1997 11 2 nuosprendžiu V. K-a- nuteistas už tai, kad 1997 09 13, būdamas girtas, motinai atsisakius duoti pinigų alkoholiniams gėrimams, mušė ją rankomis, tampė už plaukų, spardė, trypė kojomis pargriuvusią ant grindų, sudavė ne mažiau kaip 25 smūgius, padarė daugybę vidaus organų sužalojimų, nuo kurių nukentėjusioji po trijų parų ligoninėje mirė. V. Kali-nauskas nubaustas laisvės atėmimu 11 metų (tokios prašė ir prokuroras), t. y. beveik minimalia bausme. Teismas nenustatė atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau konstatavo, kad nuteistasis girtavo, nedirbo, mušdavo savo tėvus ir seseris, pragerdavo jų duotus pinigus, kurių pats nuolat reikalaudavo. Apibendrintose bylose dėl tyčinių nužudymų sunkinančiomis aplinkybėmis prokurorų poziciją bausmės skyrimo atžvilgiu nuteistiesiems charakterizuoja šie duomenys: daugiau kaip pusei (57 proc. ) nuteistųjų prokurorai prašė paskirti griež-tesnę negu teismo paskirta bausmė. Beveik visais atvejais prokuroro siūloma bausmė buvo 1 – 2 metais griežtesnė negu teismo paskirtoji, t. y. pozicijos nebuvo aiškiai skirtingos. Prokurorų apeliacinių skundų dėl bausmių skyrimo šiose bylose nebuvo. Griežtesnės negu prokurorų siūlomos bausmės paskirtos 4 apibendrintų bylų nuosprendžiais nuteistiems asmenims. Visi Klaipėdos apygardos teismo. Tai 1997 08 29 nuosprendžiu už pasikėsinimą nužudyti iš savanaudiškų paskatų laisvės atėmimu 12 metų kiekvienas nuteisti H. Sojapinas ir G. Gaudutis (prokuroras siūlė skirti po 11 metų); 1997 05 05 ir 12–18 d. nuosprendžiais už tyčinį nužudymą iš savanaudiškų paskatų nuteisti laisvės atėmimu M. V- 9 metams, A. M-is 10 metų (pro-kuroro siūlyta 8 metai, 6 mėn. ) ir I. M-is, kuriam mirties bausmė pakeista kalėjimu iki gyvos galvos (prokuroro buvo siūlyta skirti 14 metų laisvės atėmimo). Už tyčinius nužudymus, padarytus itin pavojingo recidyvisto, apibendrintose bylose nuteisti 4 asmenys, iš kurių 3–ims buvo paskirta maksimali 15 metų laisvės atėmimo bausmė, 1–am – 14 metų laisvės atėmimas, o 1–am – 12 metų laisvės atėmi-mo bausmė (tiek prašė skirti ir prokuroras). Už tyčinį nužudymą, padarytą asmens, anksčiau nusikaltusio tyčiniu nužudymu nuteisti 6 asmenys: 3 – 15 metų laisvės atėmimo, 2 – 14 metų laisvės atėmimo ir 1 – 9 metams laisvės atėmimo. Tai Kauno apygardos teismo kolegijos 1997 06 11 nuosprendžiu nuteistas R. B-ezinas, kuris 1986 m. buvo nuteistas laisvės atėmimu už pasikėsinimą nužudyti, po to dar kartą teistas laisvės atėmimu už sunkius nusikaltimus, 1995 01 10 paleistas atlikęs bausmę, niekur nedirbo, 1996 m. liepos 29 d. ir liepos 30 d. , veikdamas grupėje, pavogė svetimą turtą įsibraunant į gyvenamąjį namą, o rugsėjo 10 d. girtas pasikėsino nužudyti gatvėje sutiktą J. T-ų. Skirdamas bausmę, teismas nurodė, kad padaryti sunkūs ir pavo-jingi visuomenei nusikaltimai: R. B-ezinas nusikalto, būdamas girtas, anksčiau buvo padaręs nusikaltimus ir kaip asmenybė yra charakterizuojamas neigiamai, tačiau atsi-žvelgta į tai, kad jis prisipažino ir gailisi, didelių nuostolių nepadarė (prokuroras prašė skirti 10 metų). Nuteisiant pagal BK 105 str. apibendrintose bylose 5 asmenys dar pripažinti itin pavojingais recidyvistais. Iš jų 3 nuteisti laisvės atėmimu 15 metų, dalį šios baus-mės (5 metus) atliekant kalėjime; 1 – laisvės atėmimu 14 metų, 5 metus atliekant kalėjime, 1 – laisvės atėmimu 11 metų – be kalėjimo (Vilniaus apygardos teismo S. Karavacko, 4 kartus teisto, baudž. byla). Atlikti dalį paskirtos bausmės kalėjime nustatyta visiems 4–iems, kurie padarė nužudymą, būdami pripažinti itin pavojingais recidyvistais, ir 4–iems iš 6–ių, kurie nuteisti pagal 12 punktą. Tarp likusių dviejų – 1 moteris ir 1 nuteistas už pasikėsinimą nužudyti. Tai jau minėta Kauno apygardos teismo R. B-ezino baudžiamoji byla. Be šių 11 nuteistųjų, dalį bausmės atlikti kalėjime paskirta dar 10 suaugusių vyrų, nuteistų pagal BK 105 str. , t. y. toks režimas paskirtas 21 iš 70 nuteistųjų, kurių atžvilgiu BK 25 str. 8 d. nuostatos galėjo būti taikomas. Kauno apygardos teismo bylose toks režimas paskirtas 8 iš 20, kurių atžvilgiu galėjo būti taikomas, Panevėžio – 5 iš 12, Klaipėdos – 6 iš 22, Šiaulių apygardos – nė vienam iš 7 nuteistųjų. Už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis nuteista 19 nepilnamečių ir 9 moterys. M-ali įstatymo leidžiama laisvės atėmimo bausmė paskirta 11 nepilnamečių. Iš nuteistų nepilnamečių 13 tyčinį nužudymą padarė iš savanaudiškų paskatų, o 5 dar ir itin žiauriai. Klaipėdos apygardos teismo maksimali laisvės atėmimo bausmė paskirta 5 iš 7 nuteistų nepilnamečių, Vilniaus – 1 iš 4, Kauno – 4 iš 7. Skirdami tokio dydžio bausmę teismai nuosprendžiuose visais atvejais nurodė, kad nusikaltimo padarymą, būnant nepilnamečiu, laiko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau faktiškai, bausmės dydį motyvavo kitomis – atsakomybę sunki-nančiomis, asmenį ar nusikaltimą charakterizuojančiomis aplinkybėmis. Tokia praktika laikytina teisinga, tačiau ne visi tokio sprendimo motyvai yra tinkami. Taip Klaipėdos apygardos teismo kolegija 1997 11 03 nuosprendžiu R. Dža-farovą ir O. Poroikovą nuteisė pagal BK 105 str. 2, 5 ir 8 punktus laisvės atėmimu 10 metų kiekvieną, nurodydama, kad įstatymo leidėjas, nustatydamas maksimalią 10 metų laisvės atėmimo ribą nepilnamečiams, tuo pačiu jau atsižvelgia į jų nepilna-metystę, todėl kolegija, atsižvelgdama į nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, nemato galimybės, remiantis jų nepilnametyste, dar švelninti bausmę. Įstatymo leidėjo nustatytas bausmės trukmės apribojimas nėra kliūtis skirti nepilnamečiams ir mažesnės trukmės bausmę, tačiau teismui ir nėra privaloma visada nepilnamečiui skirti bausmę, mažesnę negu 10 metų laisvės atėmimo. Už tyčinius nužudymus be sunkinančių aplinkybių (BK 104 str. ) laisvės atėmi-mu nubausti 133 iš 135 nuteistųjų; 2 asmenims, taikant BK 45 str. sąlygas, paskirtos kitos rūšies bausmės. Be to, BK 45 str. pagrindu dar 4 asmenims laisvės atėmimo bausmės paskirtos mažesnės negu žemiausioji sankcijos riba. Tarp nuteistųjų pagal BK 104 str. – 5 nepilnamečiai ir 32 moterys; pirmą kartą teisiami buvo tik 63 proc. nuteistųjų, likusieji 37 proc. jau buvo anksčiau teisti, o tarp nuteistųjų Panevėžio apygardos teismo, tokie sudaro beveik pusę. Pusė visų nuteistųjų iki nužudymo padarymo nuolat girtavo, daugiau kaip pusė – nužudymą padarė girtau-jant kartu su nukentėjusiuoju (Panevėžio apygardos teismo bylose 86 proc. ). Tik 7 nuteistieji nužudė ar pasikėsino nužudyti pašalinį asmenį; kitų aukos – tai šeimos nariai, giminaičiai, draugai, kaimynai ar bendradarbiai, t. y. artimi pažįstami. Švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė – pataisos darbai be laisvės atėmi-mo – paskirta, pritaikius BK 141 str. sąlygas, 2 nuteistiesiems (Vilniaus apygardos teismas – T. K-onosovai, nužudžiusiai savo vyrą, Klaipėdos apygardos teismas – I. Kontrotienei, kuri, besigindama nužudė savo girtą vyrą). Dviem nuteistoms moterims teismai taikė BK 45 str. sąlygas, motyvuodami tuo, kad ilgalaikis laisvės atėmimas neigiamai atsilieps jų mažamečių vaikų auklėji-mui (Šiaulių apygardos teismo V. V-ės ir Vilniaus apygardos teismo J. Žitlinskos bylose). Klaipėdos apygardos teismas 45 str. pagrindu nepilnametę O. T-ytę už pasikėsinimą nužudyti J. Č-ą nubaudė laisvės atėmimu 2 metams, tačiau nuospren-dyje nenurodė, kokiais konkrečiais BK 45 str. dalimis ar punktais rėmėsi. Prokurorų apeliacinių skundų dėl BK 45 str. taikymo šiose bylose nebuvo paduota. Apibendrintose bylose laisvės atėmimu nuo 5 iki 6 metų imtinai nubausti 36 asmenys arba 26 proc. visų pagal BK 104 str. nuteistųjų. Iš jų 9 asmenys nuteisti už pasikėsinimą nužudyti. Tačiau atskiruose apygardų teismuose šis santykis skirtingas. Vilniaus apygardos teismo bylose tokia bausme nubausti 11 arba 30 proc. asmenų, padariusių baigtą tyčinį nužudymą, Šiaulių apygardos teismo – 7 arba 37 proc. , Panevėžio – 3 arba 26 proc. , Klaipėdos apygardos teismo – 5 arba 27 proc. , Kauno – 2 arba 10 proc . Tarp 11 asmenų, nubaustų tokio dydžio bausme, Vilniaus apygardos teismo bylose 4 moterys, 9 nuteistieji tyčinį nužudymą padarė būdami girti, tai teismo pripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe. 5 nuteistiesiems tokio dydžio bausmės paskirtos, nenustačius jokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių, motyvuojant dažniausiai tuo, kad teisiami pirmą kartą arba jų teistumai išnykę, arba atsižvelgiant į sveikatos būklę. D. J-is, gimęs 1955 metais, pagal BK 104 str. nuteistas už tai, kad 1990 m. kovo mėn. , būdamas girtas, savo namuose nužudė 83 metų amžiaus tėvą, kurio lavoną užkasė miške. Jis nubaustas laisvės atėmimu 6 metams, nenustačius atsakomybę lengvinančių aplinkybių, pripažinus dvi sunkinančias aplinkybes – girtu-mą ir smurto pavartojimą prieš nusenusį asmenį. Prokuroro tais pačiais motyvais buvo siūloma 8 metų bausmė, bet apeliacinių skundų dėl bausmės nebuvo paduota. Kauno apygardos teismo 1997 03 17 nuosprendžiu A. A. R-s, gimęs 1940 metais, nuteistas laisvės atėmimu 6 metams už tai, kad 1996 04 10 darbovietėje, būdamas girtas, susibarė su bendradarbiu A. S-umi, sudavė jam ne mažiau kaip 6 smūgius į galvą, taip padarė sužalojimus, nuo kurių pastarasis mirė vietoje. Teismas pripažino girtumą sunkinančia atsakomybę aplinkybe, o lengvinančia – kad atlygintos laidojimo išlaidos. Taip pat teismas nurodė, kad padarytas sunkus nusi-kaltimas, teisiamasis charakterizuojamas patenkinamai, teisiamas pirmą kartą, yra nejauno amžiaus, serga išemine širdies liga. Prokuroras prašė skirti teisiamajam 10 metų laisvės atėmimo bausmę, apeliacinio skundo dėl bausmės švelnumo nebuvo paduota. Vilniaus apygardos teismo 1997 09 05 nuosprendžiu Z. L-ėnas 6 metų laisvės atėmimu nuteistas už tai, kad (pagal nuosprendį), supykęs dėl savo žmonos netinkamo elgesio, sudavė jai apie 27 smūgius į įvairias kūno dalis, padarė sužalojimus, nuo kurių nukentėjusioji po paros mirė. Tokį bausmės dydį teismas motyvavo tuo, kad viena iš pagrindinių nusikalstamos veikos padarymo priežasčių buvo pačios nukentėjusiosios netinkamas elgesys, kad teisiamasis turi 5 mažamečius nepilnamečius vaikus, ir todėl jam galima skirti baudžiamojo įstatymo numatytą sankcijos vidurkį. Prokuroras prašė skirti Z. L-ėnui 9 metų laisvės atėmimo bausmę, o Apeliacinio teismo kolegija prokuroro skundą atmetė, taip pat akcentuodama netinkamą nukentėjusiosios elgesį. Pagal nuteistojo parodymus, jis mušė žmoną už tai, kad ši buvo neblaivi ir, be to, nedavė jam prašomų pinigų. Pagal jų vaikų parodymus, abu tėvai dažnai išgerdavo ir bardavosi bei mušdavosi, pagal kitų liudytojų parodymus, pats Z. L-ėnas dieną prieš įvykį ir vėliau sumušęs žmoną, girtavo. Jis vartojo prieš žmoną intensyvų smurtą, ją smaugė, t. y. jo elgesys taip pat nebuvo geras. Be to, teis-mo motyvas, kad jis išlaiko 5 mažamečius vaikus, negali būti pagrindu skirti tokią švelnią bausmę, nes tų vaikų motiną jis pats ir nužudė. Pagal generalinio prokuroro kasacinį skundą teismo nuosprendis pakeistas – Z. L-ėnui paskirta 7 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Panašiu atveju, tokiais pat motyvais (netinkamas nukentėjusiojo elgesys ir tai, kad teisiamoji turi 3 mažamečius vaikus – 5 metų ir 6 mėn. ) laisvės atėmimo bausmė paskirta taip pat Vilniaus apygardos teismo 1997 12 22 nuosprendžiu nuteistai B. Stučkienei, kuri, būdama girta, namuose dviem peilio dūriais nužudė savo vyrą A. Stučką. Iš bylos duomenų matyti, kad jie abu dažnai girtaudavo, mušdavosi, B. Stuč-kienė yra buvusi blaivykloje. Prokuroras prašė skirti 7 metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau skundų dėl bausmės švelnumo nebuvo paduota. Panevėžio apylinkės teismo 1997 09 29 nuosprendžiu S. P. Š-ius nubaustas laisvės atėmimu 6 metams už tai, kad, būdamas girtas supyko ant žmonos, kuri taip pat buvo girta, dūrė jai peiliu į krūtinę ir nužudė. Teismas pripažino girtumą atsako-mybę sunkinančia aplinkybe, nenustatė, kad S. P. Š-ius nuolat girtavo, buvo įskaitoje už netinkamą vaikų auklėjimą, 5 kartus buvo blaivykloje, o bausmę švelnino, motyvuodamas tuo, kad jis yra antros grupės invalidas dėl dešinės kojos amputavimo. Prokuroras prašė skirti teisiamajam 9 metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau apeliacinio skundo nebuvo paduota. Nuosprendis pakeistas pagal generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą, paskiriant 7 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, nes teismas neatsižvelgė į tai, kad S. P. Š-ius ne tik pats girtavo, bet ir įtraukė į girtavimą vaikus, kurie tapo alkoholikais, be to, neatsižvelgė į tai, kad nužudžius Š-i-ę liko be priežiūros jų du nepilnamečiai vaikai ir nuo vaikystės invalidė dukra. Dėl per švelnios bausmės apeliacine tvarka pakeistas Klaipėdos apygardos teismo 1997 06 12 nuosprendis, kuriuo A. R-is buvo nuteistas laisvės atėmimu 5 metams už tai, kad, būdamas neblaivus susikivirčijo su broliu G. R-iu ir tyčia jį nužudė, smogdamas peiliu į krūtinę. Teismas nuosprendyje pripažino, kad atsa-komybę sunkina girtumas nusikaltimo padarymo metu, tačiau iš esmės atsižvelgė į netinkamą nukentėjusiojo elgesį iki įvykio, be to, nurodė kitus motyvus: aiškiai neigia-mą teisiamojo ir nukentėjusiojo socialinę gyvenimo aplinką, taip pat teisiamojo asmens socialinius bruožus. Pagal prokuroro apeliacinį skundą nuosprendis pakeistas ir nauju nuosprendžiu paskirtas 7 metų laisvės atėmimas, motyvuojant tuo, kad dėl nusikaltimo sunkumo ir pavojingumo laipsnio, nesant atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nebuvo pagrindo skirti minimalią bausmę. L-ės atėmimu nuo 6 iki 8 metų imtinai apibendrintose bylose nuteista 57 arba 42,2 proc. nuteistųjų, o pagal apygardų teismus šis santykis skiriasi: Vilniaus – 47,4 proc. nuteistųjų, Kauno – 35,7 proc. , Šiaulių – 45 proc. , Panevėžio – 34 proc. , Klaipėdos – 45,4 proc. L-ės atėmimu nuo 8 iki 10 metų nubausti visose apibendrintose bylose 29 nuteistieji arba 23,7 proc. , o Kauno ir Panevėžio apygardų teismų bylose atitinkamai 39 proc. ir 41 proc. L-ės atėmimu nuo 10 iki 12 metų nubausti 6 nuteistieji (Vilniaus ir Kauno apygardų teismų bylose). BK 411 straipsnio nuostatų taikymas Apibendrintose bylose, skirdami bausmes nuteistiesiems pagal BK 104 ir 105 str. , teismai retai vadovavosi BK 411 str. nuostatomis. Tai paaiškinama tuo, kad nebuvo nustatyta sunkinančių atsakomybę aplinkybių (Vilniaus – 7, Klaipėdos – 6, Šiaulių – 3, Panevėžio – nė vieno, Kauno – 7) tik 23 nuteistųjų atžvilgiu, be to, iš jų tik (Vilniaus – 3, Klaipėdos – nė vieno, Kauno – 3) 6 asmenų atžvilgiu konstatuotos aplinkybės, numatytos BK 411 str. (visiškas kaltės prisipažinimas, nuoširdus gailė-jimasis, padėjimas išsiaiškinti nusikaltimą), arba kokios nors kitos švelninančios atsakomybę aplinkybės. Šiuo metu galiojanti 45 str. norma gali būti taikoma plačiau, nes įstatymas nedraudžia jos taikyti ir esant atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms. Apibendrintose bylose BK 411 str. taikymas teismų svarstytas taip pat kitų nuteistųjų (esant sunkinančioms aplinkybėms) atžvilgiu ir netaikytas, motyvuojant ne tik sunkinančių aplinkybių buvimu, bet ir nurodant, kad nėra visiško kaltės prisi-pažinimo (objektyvios ir subjektyvios pusės) ar aktyvaus padėjimo išaiškinti nusi-kaltimą. Neprisipažinimu padarius nusikaltimą teismų laikomas ir teisiamojo neigimas norėjus nužudyti, priešingai teismo išvadai, kad buvo siekiama nukentėjusiojo mirties. Bausmės skyrimo motyvai teismų nuosprendžiuose BK 39 str. įpareigoja teismus, skiriant bausmę, vadovautis teisine sąmone, atsižvelgti į padarytojo nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę ir į bylos aplinkybes, lengvinančias ir sunkinančias atsakomybę. BPK 346 str. įpareigoja nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtinai nurodyti atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, motyvuoti teisiamojo pripažinimą itin pavojingu recidyvistu, bausmės, žemesnės už žemiausiąją ribą, baudžiamojo įstatymo numatytos už tą nusikaltimą skyrimą, perėjimą prie kitos, švelnesnės bausmės ir kt. klausimais. Nusikaltimo pobūdis ir jo pavojingumo laipsnis apibendrintų bylų nuospren-džiuose paprastai išreiškiamas, nurodant, kad padarytas nusikaltimas sunkus, itin sunkus, tyčinis (tiesioginės tyčios atveju), sunkios ar labai sunkios pasekmės (baigto nužudymo atveju). Kartais nuosprendyje tik nurodoma, kad padarytas pavojingas visuomenei nusikaltimas, arba tik nurodomas bendras teiginys, kad teismas atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį (Vilniaus apygardos teismo – 6 nuosprendžiai, Klaipėdos – 2, Šiaulių – 7, Kauno – 5). Nepavojingų visuomenei nusikaltimų BK nenumato, todėl tokie teismo motyvai neatitinka įstatymo. Nieko nepasisakyta šiuo klausimu 17–koje Vilniaus apygardos teismo nuo-sprendžių, 1–ame Klaipėdos, 4–iuose Šiaulių, 4–iuose Panevėžio, 2–juose Kauno nuosprendžiuose. Nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį galėtų atskleisti tyčios turinys, jos rūšis (staiga ar suplanuota iš anksto), smurto pavartojimo motyvai ir tikslas, smurto pobūdis, vieta, aplinka, smurto veiksmų apimtis, vartojimo trukmė, kaltininko veiks-mai po kėsinimosi į gyvybę, stadija ir kt. Apibendrintose bylose 125 arba 98 proc. nuteistųjų teismai nenustatė jokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nepilnamečių atžvilgiu visiems atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta jų nepilnametystė nusikaltimo padarymo metu. Tačiau realiai dėl to bausmė paskirta švelnesnė 14–kai nuteistųjų. Apibendrintose bylose nė vienam iš suaugusių teisiamųjų, kuriems buvo nusta-tyta bent viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nebuvo paskirta maksimalaus dydžio (12, 15 ar 20 metų) laisvės atėmimo bausmė. Pagal BK 40 str. 8 punktą prisipažinimas padarius nusikaltimą laikomas lengvinančia aplinkybe, kai asmuo pats atvyksta (ar praneša) atitinkamiems parei-gūnams apie savo padarytą nusikaltimą. Teismų praktikoje prisipažinimas laikomas lengvinančia atsakomybę aplinkybe ir be atvykimo ar pranešimo, arba tada, kai nužudymo kaltininkas akivaizdus arba kai įrodymų verčiamas prisipažįsta. Be to, aplinkybėmis, kurios, sprendžiant pagal nuosprendžius, nors ir nepri-pažintos lengvinančiomis, bet į kurias atsižvelgiant bausmė švelninama, laikoma, kai asmuo teisiamas pirmą kartą ar nebaustas administracine tvarka. Kartais nurodomos ir tokios: neįrašytas narkologinio kabineto įskaiton, sutinka atlyginti gydymo ir laidojimo išlaidas, jauno amžiaus ar senyvo amžiaus, t. y. aplinkybės, kurios nepriklausė nuo teisiamojo valios ar elgesio. 28 teisiamųjų atžvilgiu bausmės skyrimo motyvuose nurodomas ir netinkamas nukentėjusiojo elgesys iki įvykio (girtavo, mušdavo teisiamąjį ar jo šeimos narius ir pan. ), kuris paprastai laikomas švelnesnės bausmės skyrimo motyvu. Tačiau kai kurios motyvų formuluotės teismų nuosprendžiuose negali būti priimtinos, pvz. , “nukentėjusysis buvo asociali asmenybė”, nes įstatymas, bet kokio asmens gyvybę gina vienodai, nepriklausomai nuo jo socialinės padėties, išsilavinimo, kilmės ir pan. Taip pat nepriimtinos ir abstrakčios formuluotės, pvz. , “neigiama socia-linė aplinka”, nes tai sąvoka be konkretaus turinio, be to, suponuojanti teismo nuo-monę, kad ta konkreti aplinka suformavo atitinkamo elgesio asmenybę ir tuo pačiu mažina asmens atsakomybę už savo poelgius. Tai Klaipėdos apygardos teismo 1997 06 12 nuosprendis A. R-io byloje, kuris, būdamas girtas susikivirčijo ir durklu nužudė savo brolį G. R-į. Teismas paneigė teisiamojo aiškinimą, kad nukentėjusysis jį mušęs, tačiau bausmės motyvuose tai konstatavo, be to, nurodė, kad atsižvelgia į aiškiai neigiamą teisiamojo ir nuken-tėjusiojo socialinę gyvenimo aplinką, ir paskyrė minimalią (5 metų) laisvės atėmimo bausmę. Bausmės švelninimo motyvuose kartais nurodomos aplinkybės, kurios teismo nėra nustatytos ir nėra numatytos įstatyme. Skirdamas bausmę G. D-ui ir D. M-ei, Kauno apygardos teismas, be kitų aplinkybių, nurodė ir tai, kad teisiamieji remiantis psichiatrinių ekspertizių išvadomis yra ribotai pakaltinami. G. D-a- Centrinės teismo psichiatrų ekspertų komisijos 1996 07 31 pripažin-tas esantis vidutinio laipsnio debilas, tačiau tai jam netrukdė ir netrukdo suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Tokia pat išvada duota 1995 07 11 aktu ir D. M-ės atžvilgiu. Neaišku, kuo remdamasis teismas laikė šiuos asmenis ribo-tai pakaltinamais, nes tokios sąvokos Baudžiamajame kodekse nėra, o BK 121 str. (kuris panaikintas) riboto pakaltinamumo sąvoką apibrėžė kaip asmens ne visišką galėjimą suvokti savo veiksmų pobūdžio ar juos valdyti dėl psichikos nukrypimų, t. y. tokia aplinkybė šiuo konkrečiu atveju nebuvo tirta ir nustatyta. BK 41 str. numatytų sunkinančių atsakomybę aplinkybių sąrašas yra išsamus ir teismas negali atsižvelgti į kitokias sunkinančias atsakomybę aplinkybes. Apibendrintų bylų nuosprendžiais girtumas pripažintas atsakomybę sunkinan-čia aplinkybe visiems teisiamiesiems, kurie nužudė ar kėsinosi nužudyti, būdami neblaivūs. Tokių yra 164 arba 71,9 proc. nuteistųjų. 38 nuteistiesiems sunkinančia atsakomybę aplinkybe pripažinta tai, kad jie pirmiau buvo padarę nusikaltimus, nors tokių nuteistųjų apibendrintose bylose buvo ir daugiau. Vilniaus apygardos teismo 1997 03 08 nuteistas I. Achrem tyčinį nužudymą padarė lygtinai paleistas prieš laiką neatliktosios bausmės laikotarpiu, tačiau teismas sunkinančia atsakomybę aplinkybe pripažino tik jo girtumą nusikaltimo padarymo metu. Pasitaiko, kad ši aplinkybė inkriminuojama asmenims, kurių teistumas už ankstesnius nusikaltimus yra išnykęs. Vilniaus apygardos teismo kolegijos 1997 m. sausio 13 d. nuosprendžiu R. G- nuteistas už grupinį nužudymą sunkinančio-mis aplinkybėmis, pripažinus, kad jo atsakomybę sunkina girtumas ir tai, kad nusikaltimus padarė, būdamas pirmiau padaręs nusikaltimą. Tačiau už pirmesnius nusikaltimus R. G- buvo teistas laisvės atėmimu lygtinai, privalomai įdarbi-nant, ir šis jo teistumas naujo nusikaltimo padarymo dieną jau buvo išnykęs. Nusikaltimo padarymas prieš nusenusį, mažametį, bejėgiškos būklės asmenį apibendrintose bylose pripažintas sunkinančia atsakomybę aplinkybe 16 nuteistųjų atžvilgiu. Pagal teismų nuosprendžius nusenusiais laikomi asmenys, turintys daugiau kaip 70 metų amžiaus, bejėgiškos būklės – dėl mažametystės, kūdikiai ir vaikai iki 14 metų amžiaus, sveikatos invalidai. Kėsinimasis į šeimos narių (senolių, tėvo, žmonos ar vyresnių kaip 14 metų amžiaus vaikų) gyvybę teismų praktikoje nėra laikoma aplinkybe, turinčia kitokio nukentėjusiojo priklausomumo nuo kaltininko požymių, kuri numatyta BK 41 str. 5 p. Tokia praktika ne visai atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. bei Santuokos ir šeimos kodekso nuostatų prasmę. Nusikaltėlio asmenybę charakterizuojantys duomenys gali būti pagrindas bausmei švelninti ar griežtinti įstatymo sankcijos ribose. Apibendrintų bylų nuosprendžiuose tokiais duomenimis paprastai nurodomi teisiamojo ankstesnio elgesio buityje ar darbovietėje faktai, šeimos padėtis, išlaikytinių buvimas, sveikatos stovis ar kitos aplinkybės, kurios teigiamai ar neigiamai apibūdina teisiamąjį. Be to, dažnai teismų nuosprendžiuose konstatuojamas paties teisiamojo požiū-ris į padarytą nusikaltimą ir priklausomai nuo to sprendžiama apie jo asmenybę. Pvz. , prisipažinimas ir gailėjimasis nusikaltus, visais atvejais laikomi teigiamais asmenybės bruožais. B- dažnai neigiamu bruožu, dėl kurio pagal nuosprendį nėra pagrindo skirti švelnesnę bausmę, nurodoma, kad teisiamasis kaltu neprisipažįsta. Tai Panevėžio apygardos teismo B-io, Mokan, K-o ir kitų bylų nuosprendžiai. Tokia teismo pozicija prieštarauja įstatymui, nes prisipažinimas nėra teisiamojo pareiga. Dažnai teismo išvada, kad teisiamasis charakterizuojamas neigiamai ar teigia-mai, nebūna konkretizuota, neišdėstomi faktai, duomenys, jų šaltiniai, kurie tokią išvadą patvirtintų. Tai Kauno apygardos teismo Kevalaitienės, M-o, Usevičiaus, P-ovo, L-, B-iajev, Ž-onio ir kt. bylų, Vilniaus apygardos teismo S-iaus, J. Falkevičiaus ir kt. bylų nuosprendžiai. Be to, J. Falkevičius praeityje du kartus teistas, niekur nedirbo, todėl teismo išvada, kad jis charakterizuojamas teigia-mai, neparemta konkrečiais duomenimis. Surašydami nuosprendžius ir išdėstydami juose bausmės skyrimo motyvus, asmenybę charakterizuojančius duomenis, teismai ne visada pakankamai aiškiai išdėsto, kokias aplinkybes ar kokius duomenis laiko švelninančiais, o kokius griežti-nančiais atsakomybę, kurie iš jų yra lemiami, esminiai skiriant bausmę. T-ėl, kai kuriais atvejais bausmės skyrimo motyvai atrodo nelogiški, vienas kitam prieš-taraujantys. Šiaulių apygardos teismo R. L-o bylos nuosprendyje nurodoma, kad, skiriant bausmę, atsižvelgtina į tai, kad teisiamasis praeityje teistas, kad išvadų nepadarė, atsižvelgtina ir į jo sveikatos būklę, taip pat ir į mirusiosios konfliktinę asmenybę, todėl bausmė švelnintina. Dažnai parašomos visos aplinkybės, nurodant, kad teismas į jas atsižvelgia, bet nėra teismo išvados dėl tų aplinkybių reikšmės skiriant bausmę. Panevėžio apygardos teismo kolegijos G. Pilkos ir A. Činko bylos nuospren-dyje nurodyta, kad kolegija atsižvelgia į tai, jog teisiamieji administracinėmis baudomis nebausti, seniūnijoje nesvarstyti, A. Činka neteistas, G. P- teistas, bet teistumas išnykęs, ir į tai, kad nusikaltimo padarymo metu niekur nedirbo, girtavo, padarė sunkų ir pavojingą visuomenei nusikaltimą, nesigaili padarę nusikaltimą (jie kaltais nepri-sipažino). Vilniaus apygardos teismo J. Č-o bylos nuosprendyje teismas nurodė, kad atsižvelgia į tai, kad teisiamasis nuoširdžiai gailisi, nėra baustas administracine tvarka, neteistas, tačiau niekur nedirba. I- tuo pačiu nuosprendžiu teismas taikė įstatymą “Dėl amnestijos”, nes teisiamasis yra antros grupės invalidas. Asmenį charakterizuojanti aplinkybė – nedirbo – nurodyta 27 nuteistųjų atžvilgiu ir paprastai ji vertinama kaip neigiamai charakterizuojanti asmenį. Tačiau ne visais atvejais ji tokia gali būti pripažinta, nes neturėti darbo ar nedirbti asmuo gali ir dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių. T-ėl ši aplinkybė turi būti tiriama, ir gali būti pripažinta neigiamai charakterizuojanti asmenį, kai jis nedirba dėl nepateisinamų priežasčių (girtauja, neieško darbo, prarado darbą dėl savo kaltės ir pan. ). IŠVADOS IR PASIŪLYMAI Teismų praktikos, nagrinėjant nužudymų bylas, apibendrinimas parodė, kad teismai vis dar padaro esminių klaidų, nagrinėdami šias bylas, be to, įvairiai interpretuoja ir taiko įstatymų, numatančių atsakomybę už nužudymus normas, nepa-kankamai įvertina veikos pavojingumo laipsnį, parinkdami teisiamiesiems bausmes. Yra prieštaravimų, netikslumų ir baudžiamojo įstatymo, reglamentuojančio atsakomybės už nužudymus taikymą, normose. Siekiant pašalinti apibendrinimo metu išryškėjusias įstatymų taikymo proble-mas ir suvienodinti teismų praktiką, siūloma: 1) apibendrinimo apžvalgą apsvarstyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senate ir ją aprobuoti; 2) informuoti įstatymų leidėją apie tikslingumą padaryti tokius įstatymų pakeitimus: 1. BK 105 str. 12 punktą pakeisti šio turinio nauja redakcija: “12) jeigu tai padarė asmuo, anksčiau nusikaltęs tyčiniu nužudymu, numatytu šio kodekso 104 arba 105 straipsniuose (išskyrus nužudymu, peržengus būtinosios ginties ribas)”; 2. BK 105 str. 10 punktą pakeisti šio turinio nauja redakcija : ,,10) ryšium su nukentėjusiojo vykdymu savo tarnybinės ar visuomeninės pareigos”; 3. Pakeisti BK 64, 65 ir 2031 straipsnių sankcijas šio turinio nauja redakcija: ,,baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties (variantas – penkiolikos) iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos”. 4. Pakeisti BK 25 str. 1 dalies 3–čio sakinio redakciją: po žodžių ,,Jeigu straipsnio sankcijoje” įrašyti ,,minimali”, toliau – kaip tekste. 5. Papildyti Baudžiamąjį ir Baudžiamojo proceso kodeksus normomis, reguliuojančiomis užsienio valstybių nuosprendžių pripažinimo ir vykdymo tvarką ir sąlygas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |
2947: Svečiai