|
|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr. 24 1999 m. gruodžio 31 d. Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant įvaikinimo bylas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas, išanalizavęs teismų praktiką nagrinėjant Lietuvoje gyvenančių ir užsienio valstybių piliečių prašymus įvaikinti vaikus – Lietuvos piliečius, gyvenančius Lietuvoje, nustatė, kad teismai kartais netinkamai taiko Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso keturioliktojo skirsnio normas, reguliuojančias įvaikinimą; netaiko specialių teisės aktų, nustatančių įvaikinimo teisės klausimus – nuo 1992 m. kovo 1 d. Lietuvoje įsigaliojusios Jungtinių T-ų vaiko teisių konvencijos 20 ir 21 straipsnių ir nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvoje įsigaliojusios 1993 m. gegužės 29 d. Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje. Nagrinėjant tam tikrų valstybių piliečių bylas, netaikoma tų valstybių ir Lietuvos Respublikos sutarčių dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose. Teismai dažnai pažeidžia Civilinio proceso kodekso trisdešimt antrojo1 skirsnio teisės normas, nepakankamai pasiruošia bylų teisminiam nagrinėjimui, neįsigilinę įšių kategorijų bylų specifiką, ar tai atitinka vaikų interesus, tenkina prašymus įvaikinti. Apibendrinta teismų praktika rodo, kad teismų priimami sprendimai nevienodai nustatė įtėvių ir įvaikių teisinę padėtį, civilinės būklės aktų pakeitimų tvarką. Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. gruodžio 16 d. Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 108, 109, 112, 113, 132 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. VIII–1482 naujai reglamentavo kai kuriuos įvaikinimui keliamus reikalavimus, ir nors dėl naujo įstatymo normų taikymo dar nėra teisminės praktikos, Senatas pripažįsta esant reikalinga atkreipti teismų dėmesį į šių pakeitimų esmę. N-jasis įstatymas paliko galioti senąsias įvaikinimo procedūras ir sugriežtino reikalavimus tarptautiniam įvaikinimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas, siekdamas suvienodinti įstatymų taikymo praktiką, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 20 str. 1 d. 1 p. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 5 str. 1 d. 3 p. , nutarė: I. Išaiškinti teismams, kad: 1. Nagrinėdami prašymus įvaikinti, teismai turi vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso keturioliktajame skirsnyje numatytomis įvaikinimą reglamentuojančiomis normomis (1999 m. gruodžio 16 d. Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 108, 109, 112, 113, 132 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. VIII–1482); 1996 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu Nr. I–1234 (Žinios, 1996 m. , Nr. 33–807); 1998 m. kovo 24 d. Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymu Nr. VIII–674 (Žinios, 1998 m. , Nr. 35–933); Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarka, patvirtinta 1995 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1344 (Žinios, 1995 m. , Nr. 86–1946); Vaikų teisių apsaugos tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatais bei Rajonų, miestų vaikų teisų apsaugos tarnybų bendraisiais nuostatais, patvirtintais 1994 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 370 (Žinios, 1994 m. , Nr. 37–679); Civilinės būklės aktų registravimo laikinosiomis taisyklėmis, patvirtintomis 1999 m. kovo 26 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 65 (Žinios, 1999 m. , Nr. 29–840). Nesant sureguliuotų klausimų įvaikinimo procedūroms vykdyti, gali būti taikomas pagal analogiją Vaiko globos įstatymas. Jungtinių T-ų vaiko teisių konvencija (toliau – Vaiko teisių konvencija) yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir taikoma tiesiogiai kartu su nacionaliniais įstatymais, reglamentuojančiais įvaikinimo teisę ir jos įgyvendinimo procedūrą (Konstitucijos 138 str. 3 d. , Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 1 d. , 1997 m. birželio 13 d. Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 5, 2. 1 p. 4 d. ). Jeigu nacionaliniai įstatymai, reglamentuojantys įvaikinimą šalies viduje, neatitinka Vaiko teisių konvencijos, tai taikomos Vaiko teisių konvencijos normos (SŠK 217 str. 3 d. , Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 2 d. ). Specializuota tarptautinė privatinės teisės 1993 m. gegužės 29 d. Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje (toliau – Hagos konvencija) yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir taikoma tiesiogiai kartu su nacionaliniais įstatymais nagrinėjant užsienio šalių piliečių, jeigu šie piliečiai yra iš valstybių – Hagos konvencijos dalyvių, prašymus įvaikinti vaikus – Lietuvos piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje (Hagos konvencijos 2 str. 1 paragrafas). Jeigu nagrinėjant užsienio šalių – Hagos konvencijos dalyvių piliečių prašymus Lietuvos valstybės įstatymai, reglamentuojantys užsieniečių teisę įvaikinti Lietuvos pilietį, prieštarauja Hagos konvencijai, reglamentuojančiai tarptautinį įvaikinimą, taikomos šios konvencijos normos (Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 2 d. ). Įvaikinant į šalį, su kuria Lietuvos Respublika pasirašė sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių šeimos bylose, taikomos sutartyje numatytos normos. Pavyzdžiui, sprendžiant Lenkijos piliečių prašymą įvaikinti, taikomi įtėvių pareiškimo dėl įvaikinimo padavimo metu galioję Lenkijos įstatymai (1993 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose 31 str. ). 2. Teisė įvaikinti pripažįstama Lietuvoje gyvenantiems abiejų lyčių pilnamečiams piliečiams, sutuoktiniams bei asmenims, jeigu jie yra įrašyti į asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, sąrašą (SŠK 109 str. 1 ir 2 d. , 117 str. 1 d. ), ir užsienio valstybių – Hagos konvencijos dalyvių piliečiams bei užsienio valstybių, kurios yra su Lietuvos Respublika sudariusios tarptautinę sutartį dėl teisinės pagalbos, piliečiams (SŠK 132 str. 1 d. ). Pagal SŠK keturioliktąjį skirsnį asmenims be pilietybės nesuteikta teisė įvaikinti vaikus – Lietuvos piliečius (SŠK 109 str. 1 d. , 117 str. 1 d. , 132 str. 1 d. ). Negali būti įvaikintojai SŠK 109 str. 3 d. 1–4 punktuose numatyti asmenys. Nesantys santuokoje asmenys negali įvaikinti to paties vaiko kartu (SŠK 109 str. 2 d. ). N-eidžiama įvaikinti savo vaikų, seserų, brolių (SŠK 108 str. 3 d. ). Teismas, nagrinėdamas prašymą įvaikinti ir nustatęs, kad pareiškėjas yra įvaikinamojo biologinis tėvas ar motina, privalo prašymą dėl įvaikinimo atmesti (SŠK 108 str. 3 d. ). Pareiškėjas turi teisę kelti klausimą dėl tėvystės nustatymo SŠK 55, 56, 59, 60, 61 straipsnių tvarka. Pageidaujantys įvaikinti asmenys, gyvenantys Lietuvos Respublikoje, įrašomi į sąrašą Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkos 5–10. 5 punktuose numatyta tvarka. U-iečiai, pageidaujantys įvaikinti Lietuvos piliečius, įrašomi į sąrašą minėto nutarimo 11–16 punktuose numatyta tvarka. Draudžiama įvaikinti, jeigu įvaikintojai nėra įrašyti į Vaikų teisių apsaugos tarnybos sudarytus sąrašus (SŠK 109 str. 1 d. , 132 str. 4 d. ). U-io valstybės piliečiui numatytas papildomas draudimas – neleidžiama įvaikinti vaiko, jeigu tą patį vaiką nori įvaikinti Lietuvos Respublikos pilietis arba yra gautas Lietuvoje gyvenančios šeimos ar šeimynos prašymas perduoti jiems vaiką auklėti ir išlaikyti (SŠK 109 str. 4 d. 4 p. , 132 str. 4 d. , Hagos konvencijos preambulė). Teismas, nagrinėdamas prašymą įvaikinti ir nustatęs, kad pareiškėjas negali būti įvaikintojas, o nagrinėdamas užsieniečių prašymus nustatęs, kad gautas Lietuvoje gyvenančių šeimų ar asmenų prašymas įvaikinti ar globoti tą patį vaiką, prašymus įvaikinti turi atmesti SŠK 109 str. 1, 2, 3 d. ir 4 d. 4 p. , 108 str. 3 d. , 132 str. 4 d. pagrindais. 3. Vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18 metų, jei pagal įstatymą jo pilnametystė nepripažįstama anksčiau (Vaiko teisių konvencijos 1 str. ). Įvaikinamasis – tai ne jaunesnis kaip trijų mėnesių laikinai arba visam laikui netekęs šeimos aplinkos arba dėl savo interesų toje aplinkoje negalintis būti nepilnametis, įrašytas į galimų įvaikinti sąrašą (Vaiko teisių konvencijos 20 str. , SŠK 108 str. 1 d. , 1081 str. ). SŠK 108 str. 1 d. nenumato galimybės netaikyti įvaikinant vaiko amžiaus minimumo. U-io valstybės piliečiams leidžiama įvaikinti ne jaunesnius kaip dvylikos mėnesių nepilnamečius vaikus (SŠK 108 str. 1 d. ). Draudžiama įvaikinti, jei vaikas nėra įrašytas į Vaikų teisių apsaugos tarnybos sąrašus (SŠK 108 str. 1 d. , 1081 str. , Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkos 4, 18 punktai). SŠK keturioliktasis skirsnis nereglamentuoja atvejų, kada vaikas laikomas likęs be tėvų globos. Teismai, nustatydami, kokiu pagrindu vaikas liko be tėvų globos, gali vadovautis Vaiko globos įstatymo 2 straipsniu. 4. Iki teismo įvaikinimo procedūrą Lietuvos Respublikoje vykdo Vaikų teisių apsaugos tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Vaikų teisių apsaugos tarnyba) (šios tarnybos nuostatų 4. 4, 5. 6, 5. 11 punktai) bei rajonų, miestų vaikų teisių apsaugos tarnybos prie savivaldybės (toliau – miestų (rajonų) tarnybos) (šių tarnybų bendrųjų nuostatų 5. 3, 6. 1, 6. 6, 6. 7, 6. 14, 6. 17 punktai). Kartu šios valstybinės institucijos atstovauja valstybės ir vaikų interesams nagrinėjant prašymus įvaikinti teisme (Vaikų teisių apsaugos tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų 4. 3, 5. 8, 5. 10 punktai; rajonų, miestų vaikų teisių apsaugos tarnybų bendrųjų nuostatų 6. 14, 6. 16, 8. 5 punktai). Pageidaujantys įvaikinti Lietuvos Respublikos piliečiai registruojasi pagal gyvenamąją vietą miestų (rajonų) tarnybose arba kreipiasi tiesiogiai į Vaikų teisių apsaugos tarnybą (Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkos 5, 6, 7, 8, 10 punktai). Miestų (rajonų) tarnybos nustato ir registruoja likusius be tėvų globos vaikus (Rajonų, miestų vaikų teisų apsaugos tarnybų bendrųjų nuostatų 6. 6 punktas). Valstybinės ir nevalstybinės vaikų globos įstaigos, medicinos įstaigos (gimdymo namai, ligoninės) turi pranešti tarnyboms apie kiekvieną joms žinomą be tėvų globos paliktą vaiką (Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkos 4 punktas). Vaikų teisių apsaugos tarnyba sudaro galimų įvaikinti vaikų sąrašą (Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkos 18 punktas). Miestų (rajonų) tarnybos, ištyrusios gautus Lietuvos piliečių prašymus apie norimą įvaikinti vaiką, būsimų įtėvių tinkamumą, vaiką ir jo biologinius tėvus apibūdinančią medžiagą, kaip numato Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkos 24. 1–25. 4 punktai, eilės tvarka raštu informuoja norinčiuosius įvaikinti apie vaikus, kuriuos galima įvaikinti (Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkos 19 punktas). Tarnybos turi siūlyti visus vaikus, kurie yra įtraukti į galimų įvaikinti sąrašą ir kurie atitinka pageidaujančiųjų prašymuose norimą įvaikinti vaiką. Pageidaujantieji įvaikinti gali pasirinkti vaiką, kurį norėtų įvaikinti. Atsisakymas įvaikinti išsiunčiamas Vaikų teisių apsaugos tarnybai, kuri vaikus siūlo kitoms į sąrašą įrašytoms Lietuvos Respublikos šeimoms ar asmenims (Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkos 19–21 punktai). Jeigu Lietuvos piliečiai sutinka tapti pasiūlyto įvaikinti vaiko būsimais įtėviais, jie turi iš anksto susipažinti su įvaikinamojo ir jo tėvų asmens dokumentais (Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkos 25. 4 punktas). Neatsiradus Lietuvos Respublikoje šeimos, norinčios vaiką įvaikinti ar globoti, ir jei neįmanoma jam suteikti tinkamos priežiūros Lietuvos Respublikoje, galima pasiūlyti įvaikinti vaiką užsienio valstybių piliečiams eilės tvarka (Vaiko teisių konvencijos 21 str. b papunktis, SŠK 132 str. 4 d. , Vaiko globos įstatymo 1 str. , Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkos 11–16, 22 punktai). Pageidaujantys įvaikinti užsienio šalių piliečiai, numatyti SŠK 132 str. 1 d. , įtraukiami į sąrašus norinčiųjų įvaikinti vaiką – Lietuvos pilietį Vaikų teisių apsaugos tarnyboje (Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkos 11–16 punktai). U-iečiams galima siūlyti įvaikinti vaikus, jeigu nuo jų įrašymo į šį sąrašą praėjo 6 mėnesiai (SŠK 132 str. 4 d. ). U-io valstybių – Hagos konvencijos dalyvių piliečiams, norintiems įvaikinti Lietuvos Respublikos vaikų teisių apsaugos tarnybos pasiūlytą vaiką, gali būti skiriamas bandomasis laikotarpis, ir vaikas, susitarus valdžios institucijoms, gali būti įkurdinamas būsimųjų įtėvių šeimoje (Hagos konvencijos 20 str. ). Tačiau vaiką įkurdinti galima tik įvykdžius Hagos konvencijos 17 str. reikalavimus, t. y. kai: priimančios šalies institucijos pritaria tokiam sprendimui; bus gauti būsimųjų įtėvių sutikimai; gauti leidimai įvažiuoti vaikui į priimančią valstybę ir nuolat tenai gyventi. Perkėlimas vykdomas vadovaujantis Hagos konvencijos 18 straipsniu. Teismai, gavę būsimųjų įtėvių prašymus įvaikinti, gali atsisakyti juos priimti, jeigu pareiškėjai neįvykdė iki prašymo padavimo teismui būtinų įvaikinimo procedūrų (nebuvo įtraukti į sąrašus, nepateikė būtinų dokumentų, kad tarnybos galėtų paruošti išvadą apie jų tinkamumą būti įtėviais, nėra būtinų įvaikinti sutikimų ir kita) (CPK 150 str. 2 d. 2 p. ). Jeigu pradėjus nagrinėti prašymą įvaikinti paaiškėja, kad pareiškėjai neįvykdė būtinų iki teismo įvaikinimo procedūrų, teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą (CPK 245 str. 1 p. ). 5. Būtinos įvaikinimo sąlygos: Įvaikintojo noras įvaikinti konkretų vaiką; vaiko tėvų ar šeimynų, globėjų (rūpintojų) bei valstybinių, visuomeninių ir kitų vaikų auklėjimo įstaigų rašytinis sutikimas įvaikinti; antrojo sutuoktinio rašytinis sutikimas įvaikinti, jeigu įtėvis ar įmotė yra vedę; vaiko, kuriam suėjo dešimt metų, rašytinis sutikimas; vaiko globos ir rūpybos institucijos išvada, kad įvaikinimas neprieštarauja vaiko interesams, o įvaikintojas įvykdė visus reikalavimus ir ištirtos visos aplinkybės, kad jis taptų įtėviu; įvaikintojo ir įvaikinamojo sveikatos būklės pažymos, išduotos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka (SŠK 111, 112, 114, 115, 116, 117 str. , Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkos 23–25. 6 punktai). Tarptautiniam įvaikinimui būtinos šios papildomos sąlygos: – turi būti deramai išnagrinėtas klausimas, ar galima vaiką įkurdinti valstybėje – gimtinėje, ir tik po to nuspręsta, kad tarptautinis įvaikinimas labiausiai atitinka vaiko interesus (Vaiko teisių konvencijos 21 str. b papunktis, Hagos konvencijos 4 str. b pastraipa); – vaikui yra ar bus išduotas oficialus leidimas įvažiuoti į tą šalį ir nuolat joje gyventi (Hagos konvencijos 5 str. c pastraipa); – įvaikinant vaiką turi būti nustatyta, kad užsienio valstybė pripažins konkretaus vaiko įvaikinimą (Vaiko teisių konvencijos 21 str. a, b, c papunkčiai, Hagos konvencijos 23 str. 1 paragrafas ir 26 str. ). Nesant būtinų įvaikinimo sąlygų, jeigu nenumatytos nacionalinių įstatymų ar tarptautinių teisės normų išimtys iš šių sąlygų (SŠK 113 str. , 114 str. 5 d. , 115 str. 3 d. , Hagos konvencijos 24 str. ), teismai prašymą įvaikinti turi atmesti. 6. Tėvų sutikimas įvaikinti, kaip būtina įvaikinimo sąlyga, duodamas raštu vaikų globos ir rūpybos institucijai (SŠK 112 str. 1 ir 2 d. ). Tokie sutikimai yra išankstiniai, nežinant apie konkretų įvaikintoją (SŠK 112 str. 4 d. ). Sutikimą įvaikinti galima pripažinti tinkamu, jeigu jame pasirašytinai tėvams išaiškintos įvaikinimo pasekmės, numatytos SŠK 120 str. , ir sutikimo atšaukimo teisė (SŠK 112 str. 3 d. ). Notarai sutikime liudija tėvų parašus (Notariato įstatymo 26 str. 1 d. 6 p. ). Pareiga įvykdyti SŠK 112 str. 3 ir 5 dalių reikalavimus tenka vaiko globos ir rūpybos institucijoms. Nesusituokę nepilnamečiai tėvai rašytinį sutikimą įvaikinti vaiką užsienio valstybės piliečiams gali duoti tik sulaukę pilnametystės (SŠK 112 str. 2 d. ). Tarptautiniams įvaikinimams motinos sutikimas turi būti gautas tik po vaiko gimimo (Hagos konvencijos, 4 str. c pastraipa, 4 punktas). 7. Teismai privalo realiai garantuoti tėvams galimybę atšaukti sutikimą įvaikinti iki teismo sprendimo priėmimo. Atšaukimas priimamas nepriklausomai nuo jo motyvų. Tėvai turi apsispręsti be poveikio į jų valią. Kadangi sutikimą įvaikinti tėvai duoda vaikų globos ir rūpybos institucijai, tai teismai privalo užtikrinti tėvams teisę atšaukti sutikimą be institucijų įsikišimo. Negalima sutapatinti pranešimo apie ketinimą įvaikinti jų vaiką su šaukimu atvykti į teismo procesą. Tėvams turi būti pranešta apie ketinimą įvaikinti jų vaiką (SŠK 112 str. 4 d. ). Tai atlieka vaikų globos ir rūpybos institucija. Apie prašymo įvaikinti nagrinėjimo datą teismas privalo pranešti bendra CPK 130 str. 1 d. ir 131 str. tvarka. 8. G-ėjų (rūpintojų), valstybinių ir kitų institucijų sutikimas, kuris būtinas įvaikinant SŠK 114 str. numatytais atvejais, duodamas rašytine forma. Šis sutikimas prilyginamas biologinių tėvų sutikimui įvaikinti, jeigu įvaikinama be tėvų sutikimo, išskyrus teisę nurodyti konkretų įvaikintoją. SŠK 114 str. nenumatyta sutikimo atšaukimo teisė, todėl atšaukti sutikimo negalima. Institucijų sutikimai turi būti motyvuoti reikalinga ir patikima informacija, kad be tėvų globos likusiam vaikui įvaikinimas – tinkamiausias priežiūros būdas ir atitinka vaiko interesus. Teismas turi patikrinti, ar SŠK 114 str. numatytiems asmenims, institucijoms, organizacijoms yra aiškios įvaikinimo pasekmės. 9. Įvaikinant vaiką, kuriam suėjo dešimt metų, jo būtiną rašytinį sutikimą išaiškina teismas (SŠK 115 str. 1 d. ). Vaiko sutikimas skiriasi nuo tėvų sutikimo įvaikinti, nes vaikas, be sutikimo būti įvaikintu, duoda sutikimą, jog įvaikintojai bus jo tėvais (SŠK 118 str. 3 d. ), ir sutinka, kad būtų pakeistas jo vardas ir pavardė (SŠK 122 str. 3 d. ). Vaikas turi būti tinkamai informuotas dėl įvaikinimo ir dėl sutikimo įvaikinti galinčių atsirasti pasekmių. Teismas turėtų patikrinti, ar vaikui buvo užtikrinta galimybė gauti teisininko konsultaciją (Hagos konvencijos 4 str. d pastraipos 1, 3 punktai). Vaiko sutikimas gali būti užrašomas į protokolą ir vaiko pasirašomas arba kaip atskiras dokumentas pridedamas prie bylos (CPK 3065 str. 5 d. ). Nuo 1999 m. balandžio 14 d. SŠK 115 str. 2 d. , be vaiko būtino sutikimo, numato, kad įvaikinant vaiką iki dešimties metų teismas turi išklausyti ir atsižvelgti į vaiko norus, jei jie neprieštaraus paties vaiko interesams. Įvaikinant vaiką į valstybę – Hagos konvencijos dalyvę turi būti gautas raštiškas sąmoningas vaiko sutikimas atsižvelgiant į vaiko brandumą ir amžių. Teismai vaiko brandumą nustato įrodymais, numatytais CPK. 10. Teismai, vertindami sutikimus įvaikinti, turėtų nustatyti, ar sutikimai įvaikinti duoti sąmoningai, ar nebuvo poveikio į duodančiųjų sutikimą valią, ar sutikimai nebuvo išgauti prievartos būdu ar siekiant neteisėtos finansinės naudos (Hagos konvencijos 4 str. c pastraipos 3 punktas ir d pastraipos 4 punktas, Vaiko teisių konvencijos 21 str. ). 11. Įvaikinimas be tėvų sutikimo galimas SŠK 113 str. numatytais atvejais. Įvaikinant be tėvų sutikimo, kai tėvai nežinomi (rastas vaikas), taikoma SŠK 113 str. 1 dalis. SŠK 113 str. teismai taiko ir tais atvejais, kai tėvai žinomi, bet jie ieškomi, kai tėvai mirę arba paskelbti mirusiais, nes šiais atvejais teismai gauti tėvų sutikimo negali, o vaikas laikomas likęs be tėvų globos (Vaiko globos įstatymo 2 str. 2 d. 1, 4, 5 punktai) ir jam turi būti parinktas priežiūros būdas, atitinkantis jo interesus. Tais atvejais, kai vaikas rastas arba tėvai žinomi, bet nesėkmingai ieškomi, teismai privalo pareikalauti vaikų teisių apsaugos tarnybų duomenų apie įvaikinamojo tėvų paiešką (Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkos 25. 3 punktas). Jeigu tėvams apribotos teisės neatimant tėvystės teisių SŠK 78 str. tvarka, negali būti taikomas SŠK 113 str. 2 punktas vaiką įvaikinant. Tokiu tėvų teisių apribojimo atveju jų sutikimas būtinas (SŠK 112 str. 1 d. ). Įvaikinant vaiką užsieniečiams teismas negali taikyti SŠK 113 str. 2 punkto, prieštaraujančio Vaiko teisių konvencijos 21 str. a papunkčiui ir Hagos konvencijos 4 str. c pastraipos 1 punktui. Šios tarptautinės normos nenumato galimybės įvaikinti vaiką be suinteresuotų asmenų (įtėvių, artimųjų giminaičių, valstybinių ir kitų institucijų), atitinkamai pasikonsultavusių, duoto sąmoningo sutikimo . 12. Vaiko artimieji giminaičiai – senoliai, broliai ir seserys, vaiko tėvų broliai bei seserys (Vaiko globos įstatymo 2 str. 6 d. ). Vaiko globos ir rūpybos institucijos neturi teisinio pagrindo reikalauti rašytinio sutikimo įvaikinti iš nepilnamečių įvaikinamojo brolių ir seserų. Įvaikinant siekiama išsaugoti brolių ir seserų santykius, juos išskirti galima tik išimtiniais atvejais (SŠK 108 str. 2 d. ). Tokios išimtys leistinos tik įvaikinamojo interesais, kai vaikai nežino apie giminystę, negyveno ir nebuvo kartu auklėjami, negali gyventi bei būti kartu auklėjami dėl sveikatos ar faktiškai jau yra atskirti. Ginant brolių ir seserų teises turi būti plačiau taikoma globa ir rūpyba, kuri sudaro didesnes galimybes augti šeimoje ar šeimynoje neišskiriant brolių ir seserų (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 25 str. 2 d. , SŠK 136 str. , Vaiko globos įstatymas). 13. Teismai, nagrinėdami prašymus įvaikinti, turi patikrinti ir kitas reikšmingas įvaikinimui aplinkybes. Amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo, nesančio santuokoje, ir įvaikinamojo turi būti ne mažesnis kaip penkiolika metų (SŠK 110 str. 1 d. ). Teismas šio įstatymo reikalavimo gali netaikyti, kai nustato svarbias priežastis, kodėl amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamojo gali būti mažesnis, ir tenkinti prašymą įvaikinti, jeigu toks prašymas atitiks įvaikinamojo interesus (SŠK 110 str. 3 d. , 108 str. 1 d. ). N-s SŠK keturioliktajame skirsnyje nėra numatyta įvaikintojo amžiaus riba, bet teismas įvaikinamojo interesais gali atsisakyti tenkinti prašymą įvaikinti, kai įvaikintojo amžius aiškiai neatitinka psichologinio, socialinio suderinamumo tarp įvaikinamojo ir įvaikintojo. Teismai turi reikalauti, kad miestų (rajonų) tarnybos patikrintų įvaikintojų požiūrį į vaikus, ar nėra gauta informacijos apie įvairiausio fizinio ir psichologinio smurto, įžeidimų, piktnaudžiavimo, grubaus elgesio, išnaudojimo, įskaitant seksualinio piktnaudžiavimo atvejus iš įvaikintojų pusės (Vaiko teisių konvencijos 19 str. ). Teismai, analizuodami įvaikintojus charakterizuojančią medžiagą, turi atkreipti dėmesį į tai, kad vaiko globėju negali būti asmuo, teistas už tyčinius nusikaltimus (Vaiko globos įstatymo 23 str. 6 p. ). Šis įstatymo reikalavimas pagal analogiją gali būti taikomas nagrinėjant prašymus įvaikinti. Teismai turi atkreipti dėmesį, kad įvaikinamojo įkurdinimas ar perkėlimas į kitą valstybę galimas kaip bandomasis laikotarpis iki įvaikinimo (Hagos konvencijos 20 str. ). Kiti vaiko įkurdinimo būdai kitoje valstybėje, išskyrus atvejus, kai vaikas įvaikinamas arba jam įsteigta globa ar rūpyba, teismo turi būti pripažįstami neteisėtais, ir teismas turi pranešti vaiko apsaugos institucijai apie būtinumą grąžinti vaiką į Lietuvą (E-igracijos įstatymo 6 str. ). Teismai turi reaguoti pranešdami atitinkamoms valdžios institucijoms, jeigu nagrinėjant prašymą įvaikinti paaiškėja faktai, kad įvaikinant į kitas šalis su tuo susiję asmenys gauna nepateisinamą finansinę naudą (Vaiko teisių konvencijos 21 str. d papunktis, Hagos konvencijos 8 str. ir 32 str. ). Įvaikinant į valstybę – Hagos konvencijos dalyvę, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad neturi būti jokių ryšių tarp būsimų įtėvių ir vaiko tėvų ar kitų globėjų, kol atitinkamos valdžios institucijos nebus įvykdžiusios privalomų reikalavimų pradėti įvaikinimo procesą, išskyrus atvejus, kai įvaikinama šeimoje arba jei ryšiai yra tokie, kokius numato Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos (Hagos konvencijos 29 str. ). Teismas, nustatęs tokius neleistinus ryšius, turės įvertinti, ar tenkintinas prašymas įvaikinti atsižvelgiant tik į vaiko interesus. 14. Priimdamas prašymą įvaikinti, teisėjas, atsižvelgdamas į šių bylų specifiką, turi patikrinti, ar prašymas įvaikinti savo forma ir turiniu atitinka CPK 3061 ir 3062 straipsnių reikalavimus: būtinumą nurodyti duomenis apie įvaikintojus ir vaiką ar vaikus, kuriuos jie nori įvaikinti, apie vaiko tėvus (globėjus), duomenis apie įvaikinimui būtinų procedūrų iki teismo įvykdymą, įvaikinimo motyvus, prašymą pripažinti vaiko tėvais, o įvaikinamuosius – įvaikintojų vaikais arba pripažinti juos įtėviais, o įvaikinamuosius – įvaikiais. Pareiškėjas gali prašyti pakeisti įvaikinamojo pavardę ir vardą. Prašymui pagrįsti pareiškėjas privalo prie prašymo pateikti CPK 3063 str. išvardytus įrodymus. Jeigu prašo įvaikinti sutuoktiniai, kurių vienas yra Lietuvos pilietis, o antras – užsienio valstybės pilietis, tai užsienio valstybės piliečiui taikomi CPK 3063 str. 2 d. numatyti reikalavimai. Prašyme suinteresuotais asmenimis nurodomi: vaiko tėvai, vaikas, jeigu jam suėjo dešimt metų, globos ir rūpybos institucijos, šeimos, globėjai ar šeimynos, kuriose auga ar auklėjamas be tėvų globos likęs įvaikinamasis. Piliečiai šalių, su kuriomis sudarytos teisinės pagalbos ir bendradarbiavimo sutartys, prašymus pateikia laikydamiesi Lietuvos Respublikos CPK 3061 ir 3062 straipsnių reikalavimų, jeigu kitaip nenumato jų šalies ir Lietuvos Respublikos teisinio bendradarbiavimo sutartys. Valstybės – Hagos konvencijos dalyvės piliečiai privalo nurodyti, kad jie įvykdė Hagos konvencijos 14–17 straipsnių reikalavimus, o jeigu būsimas įvaikis buvo įkurdintas bandomajam laikotarpiui jų šeimoje – pateikti priimančios šalies sprendimą dėl jų tinkamumo įvaikinti šį vaiką (Hagos konvencijos 19 str. ir 21 str. ). Prie prašymų įvaikinti pareiškėjai užsieniečiai pateikia teismui įrodymus, numatytus CPK 3063 str. 2 dalyje. Dokumentai, kurie buvo pateikti kreipiantis, kad jie būtų įtraukti į sąrašus pageidaujančių įvaikinti vaiką, turi būti atnaujinti ir papildyti, kartu turi būti pateiktas leidimas vaikui nuolat gyventi pareiškėjo šalyje ir kad jo šalis pripažins Lietuvos piliečio įvaikinimą. 15. Teisėjas, ruošdamasis bylai, privalo laikytis ne vien CPK 164–166, 271 straipsnių reikalavimų, bet ir įvykdyti CPK 3064 ir 3065 straipsnių reikalavimus – įpareigoti pareiškėjo gyvenamosios vietos globos ir rūpybos instituciją pateikti išvadą. Išvada – tai valstybės įpareigotos vaikų teisių gynimo institucijos sprendimas apie galimybę įvaikinti konkretų vaiką. Šis dokumentas turi remtis įvaikinimo apskaitos duomenimis, aplinkybių analize, kodėl vaikas liko be savo šeimos; turi būti nurodytos priemonės, kurių buvo imtasi siekiant jį sugrąžinti į šeimos aplinką, ir vaiko priežiūros būdų parinkimo pagrindai. Tarnybos turi pagrįsti, kodėl įvaikinimas yra tinkamesnis priežiūros būdas nei kiti, kokiais vaiko interesais vadovaujantis ši tarnyba sutinka, kad vaikas būtų įvaikintas. Išvadoje turi būti duomenys apie įvaikintojus, jų pasiruošimą būti įtėviais, materialinės ir socialinės įvaikintojų gyvenimo sąlygos. Išvadoje turi būti nurodyti kitų asmenų prašymai įvaikinti ar globoti tą patį vaiką. Tarnyba pasisako, kuriems iš pretendentų įvaikinti suteikia pirmenybę (CPK 55 str. 2 d. ). Išvadoje dėl tarptautinio įvaikinimo turi būti papildomai nurodyta: kodėl buvo pasirinktas tarptautinis įvaikinimas; įvaikinimo procedūros iki teismo analizė, kad konkretaus vaiko negalima buvo perduoti globai ar įvaikinti šeimai Lietuvoje; kaip buvo surasta šeima kitoje valstybėje; kokia pateikta informacija apie būsimus įtėvius iš priimančios šalies institucijų remiantis buvo nustatyta galimybė patikėti vaiką konkretiems įvaikintojams ir kokius vaiko poreikius patenkins konkrečioje situacijoje šis įvaikinimas. Taip pat išvadoje turi būti nurodyta, kad įvaikinimui pritaria priimančios šalies centrinės valdžios institucijos, kad vaikui yra ar bus suteiktas leidimas įvažiuoti į šalį ir nuolat joje gyventi, kad įvaikinimas bus pripažintas (Hagos konvencijos 15–17 str. ). Ruošiantis nagrinėti užsienio piliečių prašymą įvaikinti, kad būtų įvykdyti SŠK 132 str. 4 d. reikalavimai, teisėjui nepakanka užklausti vaiko buvimo vietos miesto (rajono) tarnybas, ar nėra gautas Lietuvos Respublikoje gyvenančios šeimos ar šeimynos prašymas perduoti joms vaiką auklėti ir išlaikyti, kaip numato CPK 3064 str. 3 p. , bet turi būti užklausiama ir Vaikų teisų apsaugos tarnyba, kuri vykdo prašymų įvaikinti apskaitą visoje respublikoje. Teisėjas tuos duomenis patikrina, pareikalaudamas pranešimų apie vaikų siūlymą pageidaujantiesiems įvaikinti Lietuvoje ir jų atsisakymų priimti pasiūlymus. Teisėjas turėtų reikalauti duomenų ne tik apie prašymą įvaikinti, bet ir duomenų apie prašymus perduoti vaiką nuolatinei globai pagal 1998 m. kovo 24 d. Vaiko globos įstatymą. Bylos paruošimo stadijoje teisėjas turi patikrinti, ar Lietuvą tarptautinio įvaikinimo srityje atstovaujanti institucija įvykdė tarptautiniam įvaikinimui keliamus reikalavimus, numatytus Hagos konvencijos 4 ir 14–17 straipsniuose. 16. CPK 3065 str. numato nagrinėjant įvaikinimo bylas būtinumą dalyvauti pareiškėjams bei globos ir rūpybos institucijos atstovams. Jeigu pareiškėjai turi atstovą, kurio atstovavimas įformintas laikantis CK ketvirtajame skirsnyje numatytų pagrindų, tai CPK 3065 str. reikalavimas apie būtiną dalyvavimą neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos atvykti į teismą. CPK 3065 str. 1 dalis taikoma arba šalies viduje keliems asmenims, prašantiems įvaikinti tą patį vaiką, arba keliems užsieniečiams, prašantiems įvaikinti tą patį Lietuvos pilietį. Esant keliems prašymams įvaikinti konkretų vaiką, jie nagrinėjami ypatingos teisenos tvarka, nes kelių pareiškusiųjų norą įvaikinti tą patį vaiką dalyvavimas byloje nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad yra kilęs ginčas dėl teisės CPK 271 str. 3 d. prasme. N-s CPK 3065 str. 1 d. numato, kad vaiko tėvams, globėjams (rūpintojams), vaikui ar kitiems suinteresuotiems asmenims tik pranešama, kada įvyks prašymo įvaikinti nagrinėjimas, tačiau teismas atskirais atvejais gali pripažinti tėvų ar vaiko dalyvavimą posėdyje būtinu, kaip numatyta CPK 3065 str. 2 dalyje. Tokie atvejai gali būti, kai nagrinėjamas prašymas įvaikinti be tėvų sutikimo vadovaujantis SŠK 113 str. 2 punktu. Ši materialinė norma neatleidžia teismo nuo pareigos pranešti tėvams apie teismo posėdį ir palieka jiems procesinę teisę dalyvauti nagrinėjant prašymą įvaikinti. 1999 m. kovo 25 d. įstatymu Nr. VIII–1106 pakeitus SŠK 115 str. ir nustačius, kad būtinas įvaikinamojo sutikimas jam sulaukus dešimties metų ir kad šį sutikimą išaiškina teismas, įvaikinamasis privalo dalyvauti suinteresuotu asmeniu teismo posėdyje sprendžiant prašymą jį įvaikinti. Teismai turėtų suteikti vaikui nepriklausomai nuo amžiaus procesines teises, ypač teisę būti išklausytam tiesiogiai visais jį liečiančiais klausimais nagrinėjimo metu, bet nepažeidžiant jo interesų (Vaiko teisių konvencijos 12 str. 2 p. , SŠK 115 str. 2 d. ). Teismai privalo patikrinti, ar vaiko tėvų, kurie yra mirę, paskelbti mirusiais, pripažinti nežinia kur esančiais, artimi giminaičiai informuoti apie prašymą įvaikinti, nes įstatymo leidėjas šių giminaičių teisių iki galo neišsprendė, kadangi jų sutikimo įvaikinti nereikalaujama, todėl pasinaudoti SŠK 121 str. 4 d. numatytomis teisėmis mirusio, paskelbto mirusiu ar pripažinto nežinia kur esančio tėvo ar motinos giminės gali tik po tinkamos informacijos apie numatomą įvaikinimą. 17. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi konstatuoti, ar vaikas yra įvaikinamasis (SŠK 108, 1081 str. ), ar byloje gauti būtini sutikimai (SŠK 112, 114, 115, 116 str. ), ir ištirti, ar pareiškėjai yra tinkami būti įtėviais (SŠK 109, 110, 1081 str. ). Teismas patikrina įvaikintojų pasiruošimą įvaikinti, analizuodamas vaiko globos ir rūpybos institucijų sudarytus aktus, išvadas, medicinines pažymas, rekomendacijas, charakteristikas. Sprendimas turi atitikti ne tik CPK 222 str. , bet ir CPK 3066 str. reikalavimus. Teismai gali patenkinti prašymą įvaikinti, jeigu atsižvelgiant į konkrečias bylos faktines aplinkybes padaro išvadą, kad įvaikinimas atitinka vaiko interesus (SŠK 108 str. 1 d. ). Vaiko interesai – tai pirmiausia įstatymuose numatytos vaiko teisės ir galimybė šias teises įgyvendinti konkrečioje situacijoje. Tokiais atvejais nepakanka konstatuoti, kad vaikui geriau augti šeimoje, nei likti institucinėje priežiūroje. Teismas turi konstatuoti, kad įvaikinimu pakankamai garantuojama, jog pagerės įvaikinamojo ugdymo, auklėjimo ir gyvenimo sąlygos, o būsimieji įtėviai yra tinkamai pasirengę vaiką auklėti, prižiūrėti, suteikti jam galimybes harmoningai vystytis. Byloje dalyvaujant keliems asmenims, pareiškusiems norą įvaikinti tą patį vaiką, teismas turi nurodyti motyvus, kodėl vienus (–ą) iš jų pripažįsta tinkančiu tapti vaiko įtėviais. Pirmenybė įvaikinti suteikiama vaiko motinos, tėvo sutuoktiniui, asmenims, kurių šeimoje vaikas yra auklėjamas ir išlaikomas (SŠK 109 str. 4 d. 5, 6 p. ). SŠK 109 str. 4 d. numatyta pirmenybės teisė užsieniečiui negali atsirasti prieš Lietuvos pilietį, norintį įvaikinti tą patį vaiką, nes Lietuvos piliečio prašymas įvaikinti yra draudimas įvaikinti užsieniečiui (Hagos konvencijos preambulė). Įvaikinant užsieniečiams, teismas turi atkreipti dėmesį, ar toks įvaikinimas atitinka vaiko šeimos ir valstybės interesus, nes vaikas netenka tėvų, gimtosios kalbos, tėvynės, vardo, gimimo vietos, t. y. labai esminių dalykų, kurie itin svarbūs asmens individualybei išsaugoti, todėl tarptautinis įvaikinimas galimas, kai labiausiai atitinka vaiko interesus (Hagos konvencijos 4 str. b pastraipa). Nepakanka konstatuoti materialinių poreikių geresnį patenkinimą, bet ir būtina nustatyti, kaip bus garantuojamas kitų vaiko teisių ir laisvių įgyvendinimas (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 7–18 str. ), įtėvių, įvaikių psichologinio suderinamumo klausimai, taip pat kitų naujos šeimos narių su įvaikinamuoju suderinamumo klausimai. Priimant sprendimą leisti užsieniečiams įvaikinti vaikus – Lietuvos Respublikos piliečius atsižvelgiama į vaiko auklėjimo paveldimumą, jo etninę kilmę, religinę ir kultūrinę priklausomybę ir gimtąją kalbą (SŠK 132 str. 2 d. ). Priimdamas sprendimą leisti įvaikinti piliečiams valstybių, kurios yra sudariusios su Lietuvos Respublika tarptautines sutartis dėl teisinės pagalbos, teismas turi konstatuoti, kad yra pakankamai duomenų, jog šį įvaikinimą pripažins priimančioji šalis. Įvaikinimo pripažinimas reiškia vaiko ryšių tarp jo ir įtėvių pripažinimą, įtėvių atsakomybės už vaiką pripažinimą, vaiko ir jo ankstesnių tėvų juridinių santykių pasibaigimą ir suteikimą vaikui tų teisių ir garantijų, kurios yra nustatytos įvaikiui įtėvio šalyje (SŠK 132 str. 5 d. ). Teismo sprendimu įvaikintojai pripažįstami įtėviais: įtėviu, įmote, o vaikai – įvaikiais: įsūniu, įdukra (SŠK 118 str. 1 d. , 119 str. 1 d. ). Kad įvaikintojai būtų pripažinti vaiko tėvais: tėvu, motina, o įvaikinamieji – vaikais: sūnumi, dukra, būtinas įvaikintojo prašymas (SŠK 118 str. 2 d. , 119 str. 2 d. ). Teismas gali tenkinti šį prašymą, nurodydamas motyvus. Tuo pačiu teismo sprendimu negalima įvaikintojus pripažinti tėvais, o įvaikinamuosius – įvaikiais. Rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje būtina nurodyti apie prašymo įvaikinti patenkinimą ar atmetimą. P-enkinus prašymą būtina nurodyti, kad turi būti padaryti pakeitimai civilinės būklės aktų registravimo įstaigoje apie įvaikinimo aktą, kurio pagrindu išduodamas naujas gimimo liudijimas. Sprendime įvaikintojai nurodomi tėvais ar įtėviais, įvaikinamieji – vaikais ar įvaikiais. Nustatomas įvaikintojų asmenybių tapatumas pagal paso duomenis, nurodoma jų pilietybė. Įvaikintam vaikui pasikeičia ne vien šeimos ryšiai, bet gali pasikeisti jo vardas, pavardė. Siekiant išsaugoti vaiko individualybę, sprendimo rezoliucinėje dalyje būtina nurodyti, kas įvaikinimo procese nepasikeičia, t. y. vaiko gimimo vietą, gimimo datą. Įvaikinant užsieniečiams, sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodoma, į kokią šalį leidžiama įvaikinti. Sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas privalo nurodyti biologinių tėvų ir vaikų teisių bei pareigų pasibaigimą ir naujų tėvų ar įtėvių su naujais vaikais ar įvaikiais teisių atsiradimą (SŠK 120 str. ). Sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyta įtėvių pareiga per mėnesio terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo jį įregistruoti teismo, priėmusio sprendimą įvaikinti, buvimo vietos civilinės metrikacijos įstaigoje. Įvaikinimai užsieniečiams registruojami Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje (SŠK 126 str. 2 d. , 1999 m. kovo 26 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 65 patvirtintų Civilinės būklės aktų registravimo laikinųjų taisyklių 31–33 punktai). 18. Pareiškėjai, prašydami įvaikinti, siekia sukurti juridiškai reikšmingą faktą, todėl nagrinėjant prašymą įvaikinti negali būti tuo pat metu išspręsti klausimai dėl įvaikinamojo turtinių teisių, įgytų iki įvaikinimo, gynimo, nes pareiškėjai įgyja įstatyminio atstovo teises tik po sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo (SŠK 125 str. ). 19. Įvaikinimas atsiranda įsiteisėjus teismo sprendimui (SŠK 125 str. ). Įsiteisėjęs įvaikinimo sprendimas yra civilinės būklės aktas, kurį įtėviams privalu įregistruoti (SŠK 126 str. 2 d. ), t. y. padaryti civilinės būklės akto įrašą. SŠK 126 str. 2 d. numatytas vieno mėnesio terminas registruoti įsiteisėjusį teismo sprendimą įvaikinti nėra naikinamasis terminas, kurį įtėvių prašymu esant svarbioms priežastims teismas gali atstatyti vadovaudamasis SŠK 9 str. 2 d. ir CK 90 str. 2 d. II. Aprobuoti teismų praktikos, nagrinėjant įvaikinimo bylas, apibendrinimo apžvalgą ir ją paskelbti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO SENATO PIRMININKAS V. GREIČIUS LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO SENATO SEKRETORĖ L. ŽILIENĖ Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |
3922: Svečiai