Paieška : Teismų praktika LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS NrLIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#5291: Svečiai
#0: Vartotojai
#5715: Registruoti vartotojai


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO
NUTARIMAS Nr. 24

1999 m. gruodžio 31 d.

Dėl įstatymų taikymo teismų
praktikoje
nagrinėjant įvaikinimo bylas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas, išanalizavęs
teismų praktiką nagri­nėjant Lietuvoje gyvenančių ir užsienio valstybių
piliečių prašymus įvaikinti vaikus – Lietuvos piliečius, gyvenančius Lietuvoje,
nustatė, kad teismai kartais netinkamai taiko Lietuvos Respublikos santuokos ir
šeimos kodekso keturioliktojo skirsnio normas, reguliuojančias įvaikinimą;
netaiko specialių teisės aktų, nustatančių įvaiki­nimo teisės klausimus – nuo
1992 m. kovo 1 d. Lietuvoje įsigaliojusios Jungtinių T-ų vaiko teisių
konvencijos 20 ir 21 straipsnių ir nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvoje
įsigaliojusios 1993 m. gegužės 29 d. Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos ir
bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje. Nagrinėjant tam tikrų
valstybių piliečių bylas, netaikoma tų valstybių ir Lietuvos Respublikos
sutarčių dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir
baudžiamosiose bylose.
Teismai dažnai pažeidžia Civilinio proceso kodekso
trisdešimt antrojo1 skirsnio teisės normas, nepakankamai pasiruošia bylų
teisminiam nagrinėjimui, neįsigilinę įšių kategorijų bylų specifiką, ar tai
atitinka vaikų interesus, tenkina prašymus įvaikinti.
Apibendrinta teismų praktika rodo, kad teismų priimami
sprendimai nevienodai nustatė įtėvių ir įvaikių teisinę padėtį, civilinės
būklės aktų pakeitimų tvarką.
Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. gruodžio 16 d.
Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 108, 109, 112, 113, 132
straipsnių pakeitimo ir papildy­mo įstatymu Nr. VIII–1482 naujai reglamentavo
kai kuriuos įvaikinimui keliamus reikalavimus, ir nors dėl naujo įstatymo normų
taikymo dar nėra teisminės praktikos, Senatas pripažįsta esant reikalinga
atkreipti teismų dėmesį į šių pakeitimų esmę.
N-jasis įstatymas paliko galioti senąsias įvaikinimo
procedūras ir sugriežtino reikalavimus tarptautiniam įvaikinimui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas, siekdamas suvienodinti
įstatymų tai­kymo praktiką, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo
20 str. 1 d. 1 p. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 5 str. 1 d. 3 p. ,

nutarė:

I.
Išaiškinti teismams, kad:
1.
Nagrinėdami prašymus įvaikinti, teismai turi vadovautis Lietuvos Respub­likos
Konstitucija, Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso ketu­rio­liktajame
skirsnyje numatytomis įvaikinimą reglamentuojančiomis normomis (1999 m.
gruodžio 16 d. Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 108, 109, 112,
113, 132 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. VIII–1482); 1996 m.
kovo 14 d. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu Nr.
I–1234 (Žinios, 1996 m. , Nr. 33–807); 1998 m. kovo 24 d. Lietuvos Respublikos
vaiko globos įstatymu Nr. VIII–674 (Žinios, 1998 m. , Nr. 35–933); Įvaikinimo
apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarka, patvirtinta 1995 m. spalio 16 d.
Lietuvos Respublikos Vyriau­sybės nutarimu Nr. 1344 (Žinios, 1995 m. , Nr.
86–1946); Vaikų teisių apsaugos tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo
ministerijos nuostatais bei Rajonų, miestų vaikų teisų apsaugos tarnybų
bendraisiais nuostatais, patvirtintais 1994 m. gegužės 13 d. Lietuvos
Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 370 (Žinios, 1994 m. , Nr. 37–679);
Civilinės būklės aktų registravimo laikinosiomis taisyklėmis, patvirtintomis
1999 m. kovo 26 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 65 (Žinios, 1999 m. , Nr.
29–840). Nesant sureguliuotų klausimų įvaikinimo procedūroms vykdyti, gali būti
taiko­mas pagal analogiją Vaiko globos įstatymas.
Jungtinių T-ų vaiko teisių konvencija (toliau – Vaiko
teisių konvencija) yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis
ir taikoma tiesiogiai kartu su nacionaliniais įstatymais, reglamentuojančiais
įvaikinimo teisę ir jos įgyvendini­mo procedūrą (Konstitucijos 138 str. 3 d. ,
Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 1 d. , 1997 m.
birželio 13 d. Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 5, 2. 1 p. 4 d. ).
Jeigu nacionaliniai įstatymai, reglamentuojantys
įvaikinimą šalies viduje, neati­tinka Vaiko teisių konvencijos, tai taikomos
Vaiko teisių konvencijos normos (SŠK 217 str. 3 d. , Lietuvos Respublikos
tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 2 d. ).
Specializuota tarptautinė privatinės teisės 1993 m.
gegužės 29 d. Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo
tarptautinio įvaikinimo srityje (toliau – Hagos konvencija) yra sudedamoji
Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir taikoma tiesiogiai kartu su
nacionaliniais įstatymais nagrinėjant užsienio šalių piliečių, jeigu šie
piliečiai yra iš valstybių – Hagos konvencijos dalyvių, prašymus įvaikinti
vaikus – Lietuvos piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje (Hagos
konvencijos 2 str. 1 paragrafas).
Jeigu nagrinėjant užsienio šalių – Hagos konvencijos
dalyvių piliečių prašymus Lietuvos valstybės įstatymai, reglamentuojantys
užsieniečių teisę įvaikinti Lietu­­vos pilietį, prieštarauja Hagos konvencijai,
reglamentuojančiai tarptautinį įvaikinimą, taiko­mos šios konvencijos normos
(Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įsta­tymo 11 str. 2 d. ).
Įvaikinant į šalį, su kuria Lietuvos Respublika pasirašė
sutartį dėl teisinės pa­galbos ir teisinių santykių šeimos bylose, taikomos
sutartyje numatytos normos. Pavyzdžiui, sprendžiant Lenkijos piliečių prašymą
įvaikinti, taikomi įtėvių pareiškimo dėl įvaikinimo padavimo metu galioję
Lenkijos įstatymai (1993 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos
Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisi­nių santykių civilinėse,
šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose 31 str. ).
2. Teisė
įvaikinti pripažįstama Lietuvoje gyvenantiems abiejų lyčių pilna­mečiams
piliečiams, sutuoktiniams bei asmenims, jeigu jie yra įrašyti į asmenų,
norinčių įvaikinti vaikus, sąrašą (SŠK 109 str. 1 ir 2 d. , 117 str. 1 d. ), ir
užsienio valstybių – Hagos konvencijos dalyvių piliečiams bei užsienio
valstybių, kurios yra su Lietuvos Respublika sudariusios tarptautinę sutartį
dėl teisinės pagalbos, piliečiams (SŠK 132 str. 1 d. ).
Pagal SŠK keturioliktąjį skirsnį asmenims be pilietybės
nesuteikta teisė įvaikinti vaikus – Lietuvos piliečius (SŠK 109 str. 1 d. , 117
str. 1 d. , 132 str. 1 d. ).
Negali būti įvaikintojai SŠK 109 str. 3 d. 1–4 punktuose
numatyti asmenys. Nesantys santuokoje asmenys negali įvaikinti to paties vaiko
kartu (SŠK 109 str. 2 d. ).
N-eidžiama įvaikinti savo vaikų, seserų, brolių (SŠK 108
str. 3 d. ). Teismas, nagrinėdamas prašymą įvaikinti ir nustatęs, kad
pareiškėjas yra įvaikinamojo bio­loginis tėvas ar motina, privalo prašymą dėl
įvaikinimo atmesti (SŠK 108 str. 3 d. ). Pareiškėjas turi teisę kelti klausimą
dėl tėvystės nustatymo SŠK 55, 56, 59, 60, 61 straipsnių tvarka.
Pageidaujantys įvaikinti asmenys, gyvenantys Lietuvos
Respublikoje, įrašomi į sąrašą Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje
tvarkos 5–10. 5 punktuose numatyta tvarka.
U-iečiai, pageidaujantys įvaikinti Lietuvos
piliečius, įrašomi į sąrašą minėto nutarimo 11–16 punktuose numatyta tvarka.
Draudžiama įvaikinti, jeigu įvaikintojai nėra įrašyti į
Vaikų teisių apsaugos tarnybos sudarytus sąrašus (SŠK 109 str. 1 d. , 132 str. 4
d. ).
U-io valstybės piliečiui numatytas papildomas
draudimas – neleidžiama įvaikinti vaiko, jeigu tą patį vaiką nori įvaikinti
Lietuvos Respublikos pilietis arba yra gautas Lietuvoje gyvenančios šeimos ar
šeimynos prašymas perduoti jiems vaiką auklėti ir išlaikyti (SŠK 109 str. 4 d.
4 p. , 132 str. 4 d. , Hagos konvencijos pre­ambulė).
Teismas, nagrinėdamas prašymą įvaikinti ir nustatęs, kad
pareiškėjas negali būti įvaikintojas, o nagrinėdamas užsieniečių prašymus
nustatęs, kad gautas Lietuvoje gyvenančių šeimų ar asmenų prašymas įvaikinti ar
globoti tą patį vaiką, prašymus įvaikinti turi atmesti SŠK 109 str. 1, 2, 3 d.
ir 4 d. 4 p. , 108 str. 3 d. , 132 str. 4 d. pagrindais.
3. Vaiku
laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18 metų, jei pagal įstatymą jo
pilnametystė nepripažįstama anksčiau (Vaiko teisių konvencijos 1 str. ). Įvaiki­namasis
– tai ne jaunesnis kaip trijų mėnesių laikinai arba visam laikui netekęs šeimos
aplinkos arba dėl savo interesų toje aplinkoje negalintis būti nepilnametis,
įrašytas į galimų įvaikinti sąrašą (Vaiko teisių konvencijos 20 str. , SŠK 108
str. 1 d. , 1081 str. ). SŠK 108 str. 1 d. nenumato galimybės netaikyti
įvaikinant vaiko am­­žiaus minimumo.
U-io valstybės piliečiams leidžiama įvaikinti ne
jaunesnius kaip dvylikos mėnesių nepilnamečius vaikus (SŠK 108 str. 1 d. ).

Draudžiama įvaikinti, jei vaikas nėra įrašytas į Vaikų
teisių apsaugos tarnybos sąrašus (SŠK 108 str. 1 d. , 1081
str. , Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvar­­kos 4, 18 punktai).
SŠK keturioliktasis skirsnis nereglamentuoja atvejų, kada
vaikas laikomas likęs be tėvų globos. Teismai, nustatydami, kokiu pagrindu
vaikas liko be tėvų globos, gali vadovautis Vaiko globos įstatymo 2 straipsniu.
4.
Iki teismo įvaikinimo procedūrą Lietuvos Respublikoje vykdo Vaikų teisių
apsaugos tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Vaikų
teisių apsaugos tarnyba) (šios tarnybos nuostatų 4. 4, 5. 6, 5. 11 punktai) bei
rajonų, miestų vaikų teisių apsaugos tarnybos prie savivaldybės (toliau – miestų
(rajonų) tarnybos) (šių tarnybų bendrųjų nuostatų 5. 3, 6. 1, 6. 6, 6. 7, 6. 14,
6. 17 punktai). Kartu šios valstybinės institucijos atstovauja valstybės ir
vaikų interesams nagrinėjant prašymus įvaikinti teisme (Vaikų teisių apsaugos
tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų 4. 3, 5. 8, 5. 10
punktai; rajonų, miestų vaikų
teisių apsaugos tarnybų bendrųjų nuostatų 6. 14, 6. 16, 8. 5 punktai).
Pageidaujantys įvaikinti Lietuvos Respublikos piliečiai
registruojasi pagal gyvenamąją vietą miestų (rajonų) tarnybose arba kreipiasi
tiesiogiai į Vaikų teisių apsaugos tarnybą (Įvaikinimo apskaitos Lietuvos
Respublikoje tvarkos 5, 6, 7, 8, 10 punktai).
Miestų (rajonų) tarnybos nustato ir registruoja likusius
be tėvų globos vaikus (Rajonų, miestų vaikų teisų apsaugos tarnybų bendrųjų
nuostatų 6. 6 punktas). Valstybinės ir nevalstybinės vaikų globos įstaigos,
medicinos įstaigos (gimdymo namai, ligoninės) turi pranešti tarnyboms apie
kiekvieną joms žinomą be tėvų globos paliktą vaiką (Įvaikinimo apskaitos Lietuvos
Respublikoje tvarkos 4 punktas).
Vaikų teisių apsaugos tarnyba sudaro galimų įvaikinti
vaikų sąrašą (Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkos 18 punktas).
Miestų (rajonų) tarnybos, ištyrusios gautus Lietuvos
piliečių prašymus apie norimą įvaikinti vaiką, būsimų įtėvių tinkamumą, vaiką
ir jo biologinius tėvus apibū­dinančią medžiagą, kaip numato Įvaikinimo
apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkos 24. 1–25. 4 punktai, eilės tvarka raštu
informuoja norinčiuosius įvaikinti apie vaikus, kuriuos galima įvaikinti
(Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkos 19 punktas).
Tarnybos turi siūlyti visus vaikus, kurie yra įtraukti į
galimų įvaikinti sąrašą ir kurie atitinka pageidaujančiųjų prašymuose norimą
įvaikinti vaiką. Pageidaujantieji įvaikinti gali pasirinkti vaiką, kurį norėtų
įvaikinti.
Atsisakymas įvaikinti išsiunčiamas Vaikų teisių apsaugos
tarnybai, kuri vaikus siūlo kitoms į sąrašą įrašytoms Lietuvos Respublikos
šeimoms ar asmenims (Įvaiki­nimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkos 19–21
punktai).
Jeigu Lietuvos piliečiai sutinka tapti pasiūlyto
įvaikinti vaiko būsimais įtėviais, jie turi iš anksto susipažinti su
įvaikinamojo ir jo tėvų asmens dokumentais (Įvaikinimo apskaitos Lietuvos
Respublikoje tvarkos 25. 4 punktas).
Neatsiradus Lietuvos Respublikoje šeimos, norinčios vaiką
įvaikinti ar globoti, ir jei neįmanoma jam suteikti tinkamos priežiūros
Lietuvos Respublikoje, galima pasiūlyti įvaikinti vaiką užsienio valstybių
piliečiams eilės tvarka (Vaiko teisių kon­vencijos 21 str. b papunktis, SŠK 132
str. 4 d. , Vaiko globos įstatymo 1 str. , Įvaikinimo apskaitos Lietuvos
Respublikoje tvarkos 11–16, 22 punktai).
Pageidaujantys įvaikinti užsienio šalių piliečiai,
numatyti SŠK 132 str. 1 d. , įtraukiami į sąrašus norinčiųjų įvaikinti vaiką –
Lietuvos pilietį Vaikų teisių apsau­gos tarnyboje (Įvaikinimo apskaitos
Lietuvos Respublikoje tvarkos 11–16 punktai).
U-iečiams galima siūlyti įvaikinti vaikus, jeigu nuo
jų įrašymo į šį sąrašą praėjo 6 mėnesiai (SŠK 132 str. 4 d. ).
U-io valstybių – Hagos konvencijos dalyvių
piliečiams, norintiems įvaikinti Lietuvos Respublikos vaikų teisių apsaugos
tarnybos pasiūlytą vaiką, gali būti skiria­mas bandomasis laikotarpis, ir
vaikas, susitarus valdžios institucijoms, gali būti įkurdinamas būsimųjų įtėvių
šeimoje (Hagos konvencijos 20 str. ). Tačiau vaiką įkurdinti galima tik
įvykdžius Hagos konvencijos 17 str. reikalavimus, t. y. kai: priimančios šalies
institucijos pritaria tokiam sprendimui; bus gauti būsimųjų įtėvių sutikimai;
gauti leidimai įvažiuoti vaikui į priimančią valstybę ir nuolat tenai gyventi.
Perkėlimas vykdomas vadovaujantis Hagos konvencijos 18 straipsniu.
Teismai, gavę būsimųjų įtėvių prašymus įvaikinti, gali
atsisakyti juos priimti, jeigu pareiškėjai neįvykdė iki prašymo padavimo
teismui būtinų įvaikinimo procedūrų (nebuvo įtraukti į sąrašus, nepateikė
būtinų dokumentų, kad tarnybos galėtų paruošti išvadą apie jų tinkamumą būti
įtėviais, nėra būtinų įvaikinti sutikimų ir kita) (CPK 150 str. 2 d. 2 p. ).
Jeigu pradėjus nagrinėti prašymą įvaikinti paaiškėja, kad
pareiškėjai neįvykdė būtinų iki teismo įvaikinimo procedūrų, teismas pareiškimą
palieka nenagrinėtą (CPK 245 str. 1 p. ).
5.
Būtinos įvaikinimo sąlygos:
Įvaikintojo noras įvaikinti konkretų vaiką; vaiko tėvų ar
šeimynų, globėjų (rūpintojų) bei valstybinių, visuomeninių ir kitų vaikų
auklėjimo įstaigų rašytinis sutikimas įvaikinti; antrojo sutuoktinio rašytinis
sutikimas įvaikinti, jeigu įtėvis ar įmotė yra vedę; vaiko, kuriam suėjo dešimt
metų, rašytinis sutikimas; vaiko globos ir rūpybos institucijos išvada, kad
įvaikinimas neprieštarauja vaiko interesams, o įvai­kintojas įvykdė visus
reikalavimus ir ištirtos visos aplinkybės, kad jis taptų įtėviu; įvaikintojo ir
įvaikinamojo sveikatos būklės pažymos, išduotos Lietuvos Respublikos sveikatos
apsaugos ministerijos nustatyta tvarka (SŠK 111, 112, 114, 115, 116, 117 str. ,
Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkos 23–25. 6 punktai).
Tarptautiniam įvaikinimui būtinos šios papildomos
sąlygos:
– turi būti deramai išnagrinėtas klausimas, ar galima
vaiką įkurdinti valstybėje – gimtinėje, ir tik po to nuspręsta, kad
tarptautinis įvaikinimas labiausiai atitinka vaiko interesus (Vaiko teisių
konvencijos 21 str. b papunktis, Hagos konvencijos 4 str. b pastraipa);
– vaikui yra ar bus išduotas oficialus leidimas įvažiuoti
į tą šalį ir nuolat joje gyventi (Hagos konvencijos 5 str. c pastraipa);
– įvaikinant vaiką turi būti nustatyta, kad užsienio
valstybė pripažins konkre­taus vaiko įvaikinimą (Vaiko teisių konvencijos 21
str. a, b, c papunkčiai, Hagos konvencijos 23 str. 1 paragrafas ir 26 str. ).
Nesant būtinų įvaikinimo sąlygų, jeigu nenumatytos
nacionalinių įstatymų ar tarptautinių teisės normų išimtys iš šių sąlygų (SŠK
113 str. , 114 str. 5 d. , 115 str. 3 d. , Hagos konvencijos 24 str. ), teismai
prašymą įvaikinti turi atmesti.
6.
Tėvų sutikimas įvaikinti, kaip būtina įvaikinimo sąlyga, duodamas raštu vaikų
globos ir rūpybos institucijai (SŠK 112 str. 1 ir 2 d. ). Tokie sutikimai yra
išankstiniai, nežinant apie konkretų įvaikintoją (SŠK 112 str. 4 d. ).
Sutikimą įvaikinti galima pripažinti tinkamu, jeigu jame
pasirašytinai tėvams išaiškintos įvaikinimo pasekmės, numatytos SŠK 120 str. ,
ir sutikimo atšaukimo teisė (SŠK 112 str. 3 d. ). Notarai sutikime liudija tėvų
parašus (Notariato įstatymo 26 str. 1 d. 6 p. ).
Pareiga įvykdyti SŠK 112 str. 3 ir 5 dalių reikalavimus
tenka vaiko globos ir rūpybos institucijoms.
Nesusituokę nepilnamečiai tėvai rašytinį sutikimą
įvaikinti vaiką užsienio valstybės piliečiams gali duoti tik sulaukę
pilnametystės (SŠK 112 str. 2 d. ).
Tarptautiniams įvaikinimams motinos sutikimas turi būti
gautas tik po vaiko gimimo (Hagos konvencijos, 4 str. c pastraipa, 4 punktas).
7. Teismai
privalo realiai garantuoti tėvams galimybę atšaukti sutikimą įvai­kinti iki
teismo sprendimo priėmimo. Atšaukimas priimamas nepriklausomai nuo jo motyvų.
Tėvai turi apsispręsti be poveikio į jų valią.
Kadangi sutikimą įvaikinti tėvai duoda vaikų globos ir
rūpybos institucijai, tai teismai privalo užtikrinti tėvams teisę atšaukti
sutikimą be institucijų įsikišimo.
Negalima sutapatinti pranešimo apie ketinimą įvaikinti jų
vaiką su šaukimu atvykti į teismo procesą. Tėvams turi būti pranešta apie
ketinimą įvaikinti jų vaiką (SŠK 112 str. 4 d. ). Tai atlieka vaikų globos ir
rūpybos institucija. Apie prašymo įvaikinti nagrinėjimo datą teismas privalo
pranešti bendra CPK 130 str. 1 d. ir 131 str. tvarka.
8.
G-ėjų (rūpintojų), valstybinių ir kitų institucijų sutikimas, kuris būtinas
įvaikinant SŠK 114 str. numatytais atvejais, duodamas rašytine forma. Šis
sutikimas prilyginamas biologinių tėvų sutikimui įvaikinti, jeigu įvaikinama be
tėvų sutiki­mo, išskyrus teisę nurodyti konkretų įvaikintoją. SŠK 114 str.
nenumatyta sutikimo atšau­kimo teisė, todėl atšaukti sutikimo negalima.
Institucijų sutikimai turi būti motyvuoti reikalinga ir patikima informacija,
kad be tėvų globos likusiam vaikui įvaikinimas – tinkamiausias priežiūros būdas
ir atitinka vaiko interesus. Teismas turi patikrinti, ar SŠK 114 str.
numatytiems asmenims, institucijoms, organizacijoms yra aiškios įvaiki­nimo
pasekmės.
9.
Įvaikinant vaiką, kuriam suėjo dešimt metų, jo būtiną rašytinį sutikimą
išaiškina teismas (SŠK 115 str. 1 d. ). Vaiko sutikimas skiriasi nuo tėvų
sutikimo įvaikinti, nes vaikas, be sutikimo būti įvaikintu, duoda sutikimą, jog
įvaikintojai bus jo tėvais (SŠK 118 str. 3 d. ), ir sutinka, kad būtų pakeistas
jo vardas ir pavardė (SŠK 122 str. 3 d. ). Vaikas turi būti tinkamai informuotas
dėl įvaikinimo ir dėl sutikimo įvaikinti galinčių atsirasti pasekmių. Teismas
turėtų patikrinti, ar vaikui buvo užtikrinta galimybė gauti teisininko
konsultaciją (Hagos konvencijos 4 str. d pastraipos 1, 3 punktai). Vaiko
sutikimas gali būti užrašomas į protokolą ir vaiko pasirašomas arba kaip
atskiras dokumentas pridedamas prie bylos (CPK 3065 str. 5 d. ).
Nuo 1999 m. balandžio 14 d. SŠK 115 str. 2 d. , be vaiko
būtino sutikimo, numato, kad įvaikinant vaiką iki dešimties metų teismas turi
išklausyti ir atsižvelgti į vaiko norus, jei jie neprieštaraus paties vaiko
interesams.
Įvaikinant vaiką į valstybę – Hagos konvencijos dalyvę
turi būti gautas raštiškas sąmoningas vaiko sutikimas atsižvelgiant į vaiko
brandumą ir amžių. Teismai vaiko brandumą nustato įrodymais, numatytais CPK.
10.
Teismai, vertindami sutikimus įvaikinti, turėtų nustatyti, ar sutikimai įvai­kinti
duoti sąmoningai, ar nebuvo poveikio į duodančiųjų sutikimą valią, ar sutikimai
nebuvo išgauti prievartos būdu ar siekiant neteisėtos finansinės naudos (Hagos
konvencijos 4 str. c pastraipos 3 punktas ir d pastraipos 4 punktas, Vaiko
teisių konvencijos 21 str. ).
11.
Įvaikinimas be tėvų sutikimo galimas SŠK 113 str. numatytais atvejais.
Įvaikinant be tėvų sutikimo, kai tėvai nežinomi (rastas
vaikas), taikoma SŠK 113 str. 1 dalis. SŠK 113 str. teismai taiko ir tais
atvejais, kai tėvai žinomi, bet jie ieškomi, kai tėvai mirę arba paskelbti
mirusiais, nes šiais atvejais teismai gauti tėvų sutikimo negali, o vaikas
laikomas likęs be tėvų globos (Vaiko globos įstatymo 2 str. 2 d. 1, 4, 5
punktai) ir jam turi būti parinktas priežiūros būdas, atitinkantis jo interesus.
Tais atvejais, kai vaikas rastas arba tėvai žinomi, bet nesėkmingai ieškomi,
teismai privalo pareikalauti vaikų teisių apsaugos tarnybų duomenų apie
įvaikinamojo tėvų paiešką (Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkos
25. 3 punktas).
Jeigu tėvams apribotos teisės neatimant tėvystės teisių
SŠK 78 str. tvarka, negali būti taikomas SŠK 113 str. 2 punktas vaiką
įvaikinant. Tokiu tėvų teisių apribojimo atveju jų sutikimas būtinas (SŠK 112
str. 1 d. ).
Įvaikinant vaiką užsieniečiams teismas negali taikyti SŠK
113 str. 2 punkto, prieštaraujančio Vaiko teisių konvencijos 21 str. a
papunkčiui ir Hagos konvencijos 4 str. c pastraipos 1 punktui. Šios
tarptautinės normos nenumato galimybės įvaikinti vaiką be suinteresuotų asmenų
(įtėvių, artimųjų giminaičių, valstybinių ir kitų institucijų), atitinkamai
pasikonsultavusių, duoto sąmoningo sutikimo .
12.
Vaiko artimieji giminaičiai – senoliai, broliai ir seserys, vaiko tėvų broliai
bei seserys (Vaiko globos įstatymo 2 str. 6 d. ).
Vaiko globos ir rūpybos institucijos neturi teisinio
pagrindo reikalauti rašytinio sutikimo įvaikinti iš nepilnamečių įvaikinamojo
brolių ir seserų.
Įvaikinant siekiama išsaugoti brolių ir seserų santykius,
juos išskirti galima tik išimtiniais atvejais (SŠK 108 str. 2 d. ). Tokios išimtys
leistinos tik įvaikinamojo interesais, kai vaikai nežino apie giminystę,
negyveno ir nebuvo kartu auklėjami, negali gyventi bei būti kartu auklėjami dėl
sveikatos ar faktiškai jau yra atskirti.
Ginant brolių ir seserų teises turi būti plačiau taikoma
globa ir rūpyba, kuri sudaro didesnes galimybes augti šeimoje ar šeimynoje
neišskiriant brolių ir seserų (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 25 str.
2 d. , SŠK 136 str. , Vaiko globos įstatymas).
13.
Teismai, nagrinėdami prašymus įvaikinti, turi patikrinti ir kitas reikšmingas
įvaikinimui aplinkybes.
Amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo, nesančio santuokoje,
ir įvaikinamojo turi būti ne mažesnis kaip penkiolika metų (SŠK 110 str. 1 d. ).
Teismas šio įstatymo reikalavimo gali netaikyti, kai
nustato svarbias priežastis, kodėl amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir
įvaikinamojo gali būti mažesnis, ir tenkinti prašymą įvaikinti, jeigu toks
prašymas atitiks įvaikinamojo interesus (SŠK 110 str. 3 d. , 108 str. 1 d. ).
N-s SŠK keturioliktajame skirsnyje nėra numatyta įvaikintojo
amžiaus riba, bet teismas įvaikinamojo interesais gali atsisakyti tenkinti
prašymą įvaikinti, kai įvaikintojo amžius aiškiai neatitinka psichologinio,
socialinio suderinamumo tarp įvaikinamojo ir įvaikintojo.
Teismai turi reikalauti, kad miestų (rajonų) tarnybos
patikrintų įvaikintojų požiūrį į vaikus, ar nėra gauta informacijos apie
įvairiausio fizinio ir psichologinio smurto, įžeidimų, piktnaudžiavimo, grubaus
elgesio, išnaudojimo, įskaitant seksu­alinio piktnaudžiavimo atvejus iš
įvaikintojų pusės (Vaiko teisių konvencijos 19 str. ).
Teismai, analizuodami įvaikintojus charakterizuojančią
medžiagą, turi atkreipti dėmesį į tai, kad vaiko globėju negali būti asmuo,
teistas už tyčinius nusikaltimus (Vaiko globos įstatymo 23 str. 6 p. ). Šis
įstatymo reikalavimas pagal analogiją gali būti taikomas nagrinėjant prašymus
įvaikinti.
Teismai turi atkreipti dėmesį, kad įvaikinamojo
įkurdinimas ar perkėlimas į kitą valstybę galimas kaip bandomasis laikotarpis
iki įvaikinimo (Hagos konvencijos 20 str. ). Kiti vaiko įkurdinimo būdai kitoje
valstybėje, išskyrus atvejus, kai vaikas įvaikinamas arba jam įsteigta globa ar
rūpyba, teismo turi būti pripažįstami neteisėtais, ir teismas turi pranešti
vaiko apsaugos institucijai apie būtinumą grąžinti vaiką į Lietuvą (E-igracijos
įstatymo 6 str. ).
Teismai turi reaguoti pranešdami atitinkamoms valdžios
institucijoms, jeigu nagrinėjant prašymą įvaikinti paaiškėja faktai, kad
įvaikinant į kitas šalis su tuo susiję asmenys gauna nepateisinamą finansinę
naudą (Vaiko teisių konvencijos 21 str. d papunktis, Hagos konvencijos 8 str.
ir 32 str. ).
Įvaikinant į valstybę – Hagos konvencijos dalyvę, teismas
turi atkreipti dėmesį į tai, kad neturi būti jokių ryšių tarp būsimų įtėvių ir
vaiko tėvų ar kitų globėjų, kol atitinkamos valdžios institucijos nebus
įvykdžiusios privalomų reikalavimų pradėti įvaikinimo procesą, išskyrus
atvejus, kai įvaikinama šeimoje arba jei ryšiai yra tokie, kokius numato
Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos (Hagos konvenci­jos 29 str. ).
Teismas, nustatęs tokius neleistinus ryšius, turės įvertinti, ar tenkintinas
prašymas įvaikinti atsižvelgiant tik į vaiko interesus.
14.
Priimdamas prašymą įvaikinti, teisėjas, atsižvelgdamas į šių bylų specifiką,
turi patikrinti, ar prašymas įvaikinti savo forma ir turiniu atitinka CPK 3061 ir 3062 straipsnių
reikalavimus: būtinumą nurodyti duomenis apie įvaikintojus ir vaiką ar vai­kus,
kuriuos jie nori įvaikinti, apie vaiko tėvus (globėjus), duomenis apie įvaiki­nimui
būtinų procedūrų iki teismo įvykdymą, įvaikinimo motyvus, prašymą pripa­žinti
vaiko tėvais, o įvaikinamuosius – įvaikintojų vaikais arba pripažinti juos
įtėviais, o įvaiki­namuosius – įvaikiais. Pareiškėjas gali prašyti pakeisti
įvaikinamojo pavardę ir vardą. Prašymui pagrįsti pareiškėjas privalo prie prašymo
pateikti CPK 3063 str. išvardytus įrodymus. Jeigu prašo įvaikinti
sutuoktiniai, kurių vienas yra Lietuvos pilietis, o ant­ras – užsienio
valstybės pilietis, tai užsienio valstybės piliečiui taikomi CPK 3063 str. 2 d. numatyti
reikalavimai.
Prašyme suinteresuotais asmenimis nurodomi: vaiko tėvai,
vaikas, jeigu jam suėjo dešimt metų, globos ir rūpybos institucijos, šeimos,
globėjai ar šeimynos, kuriose auga ar auklėjamas be tėvų globos likęs
įvaikinamasis.
Piliečiai šalių, su kuriomis sudarytos teisinės pagalbos
ir bendradarbiavimo sutartys, prašymus pateikia laikydamiesi Lietuvos
Respublikos CPK 3061 ir 3062 straipsnių reikalavimų, jeigu kitaip nenumato jų šalies
ir Lietuvos Respublikos teisinio bendradarbiavimo sutartys.
Valstybės – Hagos konvencijos dalyvės piliečiai privalo
nurodyti, kad jie įvyk­­dė Hagos konvencijos 14–17 straipsnių reikalavimus, o
jeigu būsimas įvaikis buvo įkur­dintas bandomajam laikotarpiui jų šeimoje –
pateikti priimančios šalies sprendimą dėl jų tinkamumo įvaikinti šį vaiką (Hagos
konvencijos 19 str. ir 21 str. ).
Prie prašymų įvaikinti pareiškėjai užsieniečiai pateikia
teismui įrodymus, numatytus CPK 3063 str. 2 dalyje. Dokumentai, kurie buvo pateikti
kreipiantis, kad jie būtų įtraukti į sąrašus pageidaujančių įvaikinti vaiką, turi
būti atnaujinti ir papil­dyti, kartu turi būti pateiktas leidimas vaikui nuolat
gyventi pareiškėjo šalyje ir kad jo šalis pripažins Lietuvos piliečio
įvaikinimą.
15.
Teisėjas, ruošdamasis bylai, privalo laikytis ne vien CPK 164–166, 271
straipsnių reikalavimų, bet ir įvykdyti CPK 3064 ir 3065 straipsnių
reikalavimus – įpareigoti pareiškėjo gyvenamosios vietos globos ir rūpybos
instituciją pateikti išvadą.
Išvada – tai valstybės įpareigotos vaikų teisių gynimo
institucijos sprendimas apie galimybę įvaikinti konkretų vaiką. Šis dokumentas
turi remtis įvaikinimo apskaitos duomenimis, aplinkybių analize, kodėl vaikas
liko be savo šeimos; turi būti nurodytos priemonės, kurių buvo imtasi siekiant
jį sugrąžinti į šeimos aplinką, ir vaiko priežiūros būdų parinkimo pagrindai.
Tarnybos turi pagrįsti, kodėl įvaikini­mas yra tinkamesnis priežiūros būdas nei
kiti, kokiais vaiko interesais vadovaujantis ši tarnyba sutinka, kad vaikas
būtų įvaikintas. Išvadoje turi būti duomenys apie įvai­kintojus, jų pasiruošimą
būti įtėviais, materialinės ir socialinės įvaikintojų gyvenimo sąlygos.
Išvadoje turi būti nurodyti kitų asmenų prašymai įvaikinti ar globoti tą patį
vaiką. Tarnyba pasisako, kuriems iš pretendentų įvaikinti suteikia pirmenybę
(CPK 55 str. 2 d. ).
Išvadoje dėl tarptautinio įvaikinimo turi būti papildomai
nurodyta: kodėl buvo pasirinktas tarptautinis įvaikinimas; įvaikinimo
procedūros iki teismo analizė, kad konkretaus vaiko negalima buvo perduoti
globai ar įvaikinti šeimai Lietuvoje; kaip buvo surasta šeima kitoje
valstybėje; kokia pateikta informacija apie būsimus įtėvius iš priimančios
šalies institucijų remiantis buvo nustatyta galimybė patikėti vaiką konkretiems
įvaikintojams ir kokius vaiko poreikius patenkins konkrečioje situaci­joje šis
įvaikinimas. Taip pat išvadoje turi būti nurodyta, kad įvaikinimui pritaria
priimančios šalies centrinės valdžios institucijos, kad vaikui yra ar bus
suteiktas leidimas įvažiuoti į šalį ir nuolat joje gyventi, kad įvaikinimas bus
pripažintas (Hagos konvencijos 15–17 str. ).
Ruošiantis nagrinėti užsienio piliečių prašymą įvaikinti,
kad būtų įvykdyti SŠK 132 str. 4 d. reikalavimai, teisėjui nepakanka užklausti
vaiko buvimo vietos miesto (rajono) tarnybas, ar nėra gautas Lietuvos
Respublikoje gyvenančios šeimos ar šeimynos prašymas perduoti joms vaiką
auklėti ir išlaikyti, kaip numato CPK 3064
str. 3 p. , bet turi būti užklausiama ir Vaikų teisų apsaugos tarnyba, kuri
vykdo prašymų įvaikinti apskaitą visoje respublikoje. Teisėjas tuos duomenis
patikrina, pareikalaudamas pranešimų apie vaikų siūlymą pageidaujantiesiems
įvaikinti Lietu­voje ir jų atsisakymų priimti pasiūlymus. Teisėjas turėtų
reikalauti duomenų ne tik apie prašymą įvaikinti, bet ir duomenų apie prašymus
perduoti vaiką nuolatinei globai pagal 1998 m. kovo 24 d. Vaiko globos
įstatymą.
Bylos paruošimo stadijoje teisėjas turi patikrinti, ar
Lietuvą tarptautinio įvai­kinimo srityje atstovaujanti institucija įvykdė
tarptautiniam įvaikinimui keliamus reikalavimus, numatytus Hagos konvencijos 4
ir 14–17 straipsniuose.
16.
CPK 3065 str. numato nagrinėjant įvaikinimo bylas būtinumą
dalyvauti pareiškėjams bei globos ir rūpybos institucijos atstovams.
Jeigu pareiškėjai turi atstovą, kurio atstovavimas
įformintas laikantis CK ketvirtajame skirsnyje numatytų pagrindų, tai CPK 3065 str. reikalavimas
apie būtiną dalyvavimą neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos atvykti į teismą.
CPK 3065 str. 1 dalis taikoma arba šalies viduje keliems
asmenims, prašantiems įvaikinti tą patį vaiką, arba keliems užsieniečiams,
prašantiems įvaikinti tą patį Lietuvos pilietį. Esant keliems prašymams
įvaikinti konkretų vaiką, jie nagrinė­jami ypatingos teisenos tvarka, nes kelių
pareiškusiųjų norą įvaikinti tą patį vaiką daly­vavimas byloje nesudaro
pagrindo daryti išvadą, kad yra kilęs ginčas dėl teisės CPK 271 str. 3 d.
prasme.
N-s CPK 3065 str. 1 d. numato, kad vaiko tėvams, globėjams
(rūpintojams), vaikui ar kitiems suinteresuotiems asmenims tik pranešama, kada
įvyks prašymo įvaikinti nagrinėjimas, tačiau teismas atskirais atvejais gali
pripažinti tėvų ar vaiko dalyvavimą posėdyje būtinu, kaip numatyta CPK 3065 str. 2 dalyje.
Tokie atvejai gali būti, kai nagrinėjamas prašymas įvaikinti be tėvų sutikimo
vadovaujantis SŠK 113 str. 2 punktu. Ši materialinė norma neatleidžia teismo
nuo pareigos pranešti tėvams apie teismo posėdį ir palieka jiems procesinę
teisę dalyvauti nagrinėjant prašymą įvaikinti.
1999 m. kovo 25 d. įstatymu Nr. VIII–1106 pakeitus SŠK
115 str. ir nustačius, kad būtinas įvaikinamojo sutikimas jam sulaukus
dešimties metų ir kad šį sutikimą išaiškina teismas, įvaikinamasis privalo
dalyvauti suinteresuotu asmeniu teismo posėdyje sprendžiant prašymą jį
įvaikinti.
Teismai turėtų suteikti vaikui nepriklausomai nuo amžiaus
procesines teises, ypač teisę būti išklausytam tiesiogiai visais jį liečiančiais
klausimais nagrinėjimo metu, bet nepažeidžiant jo interesų (Vaiko teisių
konvencijos 12 str. 2 p. , SŠK 115 str. 2 d. ).
Teismai privalo patikrinti, ar vaiko tėvų, kurie yra
mirę, paskelbti mirusiais, pripažinti nežinia kur esančiais, artimi giminaičiai
informuoti apie prašymą įvaikinti, nes įstatymo leidėjas šių giminaičių teisių
iki galo neišsprendė, kadangi jų sutikimo įvaikinti nereikalaujama, todėl
pasinaudoti SŠK 121 str. 4 d. numatytomis teisėmis mirusio, paskelbto mirusiu
ar pripažinto nežinia kur esančio tėvo ar motinos giminės gali tik po tinkamos
informacijos apie numatomą įvaikinimą.
17.
Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi konstatuoti, ar vaikas yra
įvaikinamasis (SŠK 108, 1081 str. ), ar byloje gauti būtini sutikimai (SŠK 112, 114,
115, 116 str. ), ir ištirti, ar pareiškėjai yra tinkami būti įtėviais (SŠK 109,
110, 1081 str. ). Teismas patikrina įvaikintojų pasiruošimą
įvaikinti, analizuodamas vaiko globos ir rūpybos institucijų sudarytus aktus,
išvadas, medicinines pažymas, reko­mendacijas, charakteristikas. Sprendimas
turi atitikti ne tik CPK 222 str. , bet ir CPK 3066
str. reikalavimus.
Teismai gali patenkinti prašymą įvaikinti, jeigu
atsižvelgiant į konkrečias bylos faktines aplinkybes padaro išvadą, kad
įvaikinimas atitinka vaiko interesus (SŠK 108 str. 1 d. ). Vaiko interesai –
tai pirmiausia įstatymuose numatytos vaiko teisės ir galimybė šias teises
įgyvendinti konkrečioje situacijoje. Tokiais atvejais nepakanka
konstatuoti, kad vaikui geriau augti šeimoje, nei likti institucinėje priežiūroje.
Teismas turi konstatuoti, kad įvaikinimu pakankamai garantuojama, jog pagerės
įvaikina­mojo ugdymo, auklėjimo ir gyvenimo sąlygos, o būsimieji įtėviai yra
tinkamai pasirengę vaiką auklėti, prižiūrėti, suteikti jam galimybes
harmoningai vystytis.
Byloje dalyvaujant keliems asmenims, pareiškusiems norą
įvaikinti tą patį vaiką, teismas turi nurodyti motyvus, kodėl vienus (–ą) iš jų
pripažįsta tinkančiu tapti vaiko įtėviais. Pirmenybė įvaikinti suteikiama vaiko
motinos, tėvo sutuoktiniui, asmenims, kurių šeimoje vaikas yra auklėjamas ir
išlaikomas (SŠK 109 str. 4 d. 5, 6 p. ). SŠK 109 str. 4 d. numatyta pirmenybės
teisė užsieniečiui negali atsirasti prieš Lietuvos pilietį, norintį įvaikinti
tą patį vaiką, nes Lietuvos piliečio prašymas įvaikinti yra draudimas įvaikinti
užsieniečiui (Hagos konvencijos preambulė).
Įvaikinant užsieniečiams, teismas turi atkreipti dėmesį,
ar toks įvaikinimas atitinka vaiko šeimos ir valstybės interesus, nes vaikas
netenka tėvų, gimtosios kalbos, tėvynės, vardo, gimimo vietos, t. y. labai
esminių dalykų, kurie itin svarbūs asmens individualybei išsaugoti, todėl
tarptautinis įvaikinimas galimas, kai labiausiai atitinka vaiko interesus
(Hagos konvencijos 4 str. b pastraipa). Nepakanka konstatuoti materialinių
poreikių geresnį patenkinimą, bet ir būtina nustatyti, kaip bus garantuo­jamas
kitų vaiko teisių ir laisvių įgyvendinimas (Vaiko teisių apsaugos pagrindų
įstatymo 7–18 str. ), įtėvių, įvaikių psichologinio suderinamumo klausimai, taip
pat kitų naujos šeimos narių su įvaikinamuoju suderinamumo klausimai.
Priimant sprendimą leisti užsieniečiams įvaikinti vaikus
– Lietuvos Respubli­kos piliečius atsižvelgiama į vaiko auklėjimo paveldimumą,
jo etninę kilmę, religinę ir kultūrinę priklausomybę ir gimtąją kalbą (SŠK 132
str. 2 d. ).
Priimdamas sprendimą leisti įvaikinti piliečiams
valstybių, kurios yra suda­riusios su Lietuvos Respublika tarptautines sutartis
dėl teisinės pagalbos, teismas turi konstatuoti, kad yra pakankamai duomenų,
jog šį įvaikinimą pripažins priiman­čioji šalis.
Įvaikinimo pripažinimas reiškia vaiko ryšių tarp jo ir
įtėvių pripažinimą, įtėvių atsakomybės už vaiką pripažinimą, vaiko ir jo
ankstesnių tėvų juridinių santykių pasibaigimą ir suteikimą vaikui tų teisių ir
garantijų, kurios yra nustatytos įvaikiui įtėvio šalyje (SŠK 132 str. 5 d. ).
Teismo sprendimu įvaikintojai pripažįstami įtėviais:
įtėviu, įmote, o vaikai – įvaikiais: įsūniu, įdukra (SŠK 118 str. 1 d. , 119
str. 1 d. ).
Kad įvaikintojai būtų pripažinti vaiko tėvais: tėvu,
motina, o įvaikinamieji – vaikais: sūnumi, dukra, būtinas įvaikintojo prašymas
(SŠK 118 str. 2 d. , 119 str. 2 d. ). Teismas gali tenkinti šį prašymą,
nurodydamas motyvus. Tuo pačiu teismo sprendimu negalima įvaikintojus
pripažinti tėvais, o įvaikinamuosius – įvaikiais.
Rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje būtina nurodyti
apie prašymo įvaikinti patenkinimą ar atmetimą. P-enkinus prašymą būtina
nurodyti, kad turi būti padaryti pakeitimai civilinės būklės aktų registravimo
įstaigoje apie įvaikinimo aktą, kurio pagrindu išduodamas naujas gimimo
liudijimas. Sprendime įvaikintojai nurodomi tėvais ar įtėviais, įvaikinamieji –
vaikais ar įvaikiais. Nustatomas įvaikintojų asme­nybių tapatumas pagal paso
duomenis, nurodoma jų pilietybė.
Įvaikintam vaikui pasikeičia ne vien šeimos ryšiai, bet
gali pasikeisti jo vardas, pavardė. Siekiant išsaugoti vaiko individualybę,
sprendimo rezoliucinėje dalyje būtina nurodyti, kas įvaikinimo procese
nepasikeičia, t. y. vaiko gimimo vietą, gimimo datą.
Įvaikinant užsieniečiams, sprendimo rezoliucinėje dalyje
nurodoma, į kokią šalį leidžiama įvaikinti.
Sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas privalo nurodyti
biologinių tėvų ir vai­kų teisių bei pareigų pasibaigimą ir naujų tėvų ar
įtėvių su naujais vaikais ar įvaikiais teisių atsiradimą (SŠK 120 str. ).
Sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyta įtėvių
pareiga per mėnesio terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo jį įregistruoti teismo,
priėmusio sprendimą įvai­kinti, buvimo vietos civilinės metrikacijos įstaigoje.
Įvaikinimai užsienie­čiams registruojami Vilniaus miesto civilinės metrikacijos
skyriuje (SŠK 126 str. 2 d. , 1999 m. kovo 26 d. Lietuvos Respublikos teisingumo
ministro įsakymu Nr. 65 patvirtintų Civilinės būklės aktų registravimo
laikinųjų taisyklių 31–33 punktai).
18. Pareiškėjai,
prašydami įvaikinti, siekia sukurti juridiškai reikšmingą faktą, todėl
nagrinėjant prašymą įvaikinti negali būti tuo pat metu išspręsti klausimai dėl
įvaikinamojo turtinių teisių, įgytų iki įvaikinimo, gynimo, nes pareiškėjai
įgyja įstatyminio atstovo teises tik po sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo (SŠK
125 str. ).
19.
Įvaikinimas atsiranda įsiteisėjus teismo sprendimui (SŠK 125 str. ). Įsiteisėjęs
įvaikinimo sprendimas yra civilinės būklės aktas, kurį įtėviams privalu
įregistruoti (SŠK 126 str. 2 d. ), t. y. padaryti civilinės būklės akto įrašą.
SŠK 126 str. 2 d. numatytas vieno mėnesio terminas
registruoti įsiteisėjusį teismo sprendimą įvaikinti nėra naikinamasis terminas,
kurį įtėvių prašymu esant svarbioms priežastims teismas gali atstatyti
vadovaudamasis SŠK 9 str. 2 d. ir CK 90 str. 2 d.
II.
Aprobuoti teismų praktikos, nagrinėjant įvaikinimo bylas, apibendrinimo
apžvalgą ir ją paskelbti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO
SENATO PIRMININKAS                                                                                              V.
GREIČIUS

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO
SENATO SEKRETORĖ                                                                                                  L.
ŽILIENĖ

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.69458 sekundės -