Paieška : Teismų praktika LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS NrAPŽVALGA Įstatymų taikymo teismų TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#5218: Svečiai
#0: Vartotojai
#5715: Registruoti vartotojai


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
APŽVALGA

Įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant įvaikinimo bylas
apibendrinimo apžvalga

1993 m. spalio 12 d. įstatymu Nr. I–275 ,,Dėl Lietuvos
Respublikos santuokos ir šeimos kodekso pakeitimo” buvo pakeistas Santuokos ir
šeimos kodekso keturio­lik­tasis skirsnis, reglamentuojantis įvaikinimą. Šiuo
pakeitimu Lietuvoje buvo įteisintas tarptautinis įvaikinimas, o prašymų
įvaikinti nagrinėjimas perduotas teismams. Įvai­kinimą šalies viduje pagal
dabar galiojančius procesinius įstatymus sprendžia apylinkės teismai, o
užsieniečių prašymams įvaikinti – Vilniaus apygardos teismas (rūšinis
teismingumas).
Apibendrinimo tikslas – nustatyti, kaip teismai taikė praktikoje SŠK ketu­rioliktojo
skirsnio nuostatas, kokių iškilo neaiškumų, kaip pakito prašymų įvaikinti
nagrinėjimas Lietuvos Respublikai pripažinus tarptautinės teisės normas,
reguliuo­jančias vaiko įvaikinimą jo kilmės ir kitoje šalyje, kokius įstatymų
pažeidimus ir klaidas dažniausiai darė teismai, kas jas nulėmė ir kaip turėtų
būti formuojama teismų praktika.
Apibendrinimo apimtis. Apibendrinta: 1997 m. apylinkės teismuose išna­grinėtų
216 bylų, Vilniaus apygardos teisme – 113 bylų; 1998 m. apylinkės teismuose
išnagrinėtos 228 bylos, Vilniaus apygardos teisme – 110 bylų; 1999 metais – 39
bylos, išnagrinėtos per pirmąjį pusmetį Vilniaus apygardos teisme.
Vilniaus apygardos teisme 9 bylos su užsieniečių
prašymais įvaikinti buvo nutrauktos, 3 prašymai palikti nenagrinėti, kitus
prašymus, gautus nuo 1997 metų iki 1999 metų II pusmečio, teismas patenkino.
Vilniaus apygardos teismo bylose ape­liacinių ar kasacinių skundų nebuvo gauta.
Apylinkės teismuose išnagrinėti Lietuvoje gyvenančių
asmenų prašymai įvai­kinti iš apibendrintų 444 bylų 5 bylose buvo atmesti, 3
bylos su šiais prašymais nutrauktos ir vienas prašymas paliktas nenagrinėtas,
kitose bylose prašymai paten­kinti. Per 1997–1998 metų laikotarpį dėl apylinkės
teismo sprendimų buvo paduotas vienas apeliacinis skundas ir vienas kasacinis
skundas. Panevėžio ir Kauno apygardų teismai gautus skundus atmetė.
Iš apylinkės teisme patenkintų prašymų – du trečdaliai
prašymų, kuriuose prašo­ma įvaikinti sutuoktinio vaiką. Lietuvoje per tą patį
laikotarpį įvaikinta žymiai mažiau vaikų nei į kitas šalis.
Bendrosios pastabos. Peržiūrėjus pareikalautas bylas matyti, kad teismų prak­tika
šios kategorijos bylose nevienoda. Šios kategorijos bylų problematiškumą rodo
tai, kad dauguma prašymų įvaikinti patenkinami, sprendimai neskundžiami ir
neperžiūrimi nei apeliacine, nei kasacine tvarka.
Vaikų teisių apsaugos tarnybos, įpareigotos įvaikinimo
bylose atstovauti vals­tybę ir ginti vaikų interesus, neskundžia teismų
sprendimų, kurie priimti nesilaikant ar netinkamai taikant materialinės ir
proceso teisės normas. Teismai priima nagrinėti prašymus įvaikinti nepatikrinę,
ar iki teismo įvykdytos įvaikinimo procedūros. Nagrinė­dami prašymus įvaikinti
teismai netaiko tarptautinės teisės normų, kurios reglamentuoja įvaikinimo
klausimus įvaikinant šalies viduje ir į kitas valstybes.

Teisės normų
taikymas

Nagrinėdami prašymus įvaikinti, teismai turi vadovautis:
Lietuvos Respublikos Konstitucija;
Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso
keturioliktuoju skirsniu (1999 m. gruodžio 16 d. Lietuvos Respublikos santuokos
ir šeimos kodekso 108, 109, 112, 113, 132 straipsnių pakeitimo ir papildymo
įstatymu Nr. VIII–1482). Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. gruodžio 16 d.
Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 108, 109, 112, 113, 132
straipsnių pakeitimo ir papildymo įstaty­mu Nr. VIII–1482 naujai reglamentavo
kai kuriuos įvaikinimui keliamus reikalavi­­mus, ir nors dėl naujų įstatymų
normų taikymo dar nėra teisminės praktikos, Senatas pripažino esant reikalinga
atkreipti teismų dėmesį į šių pakeitimų esmę. N-jasis įstatymas paliko galioti
senąsias įvaikinimo procedūras, tačiau sugriežtino reika­lavi­mus tarptautiniam
įvaikinimui;
1996 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos vaiko teisių
apsaugos pagrindų įstatymu Nr. I–1234 (Žinios, 1996 m. , Nr. 33–807);
1998 m. kovo 24 d. Lietuvos Respublikos vaiko globos
įstatymu Nr. VIII–674 (Žinios, 1998 m. , Nr. 35–933);
1991 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos pilietybės
įstatymu Nr. I–2072 (Žinios, 1991 m. , Nr. 36–977);
1991 m. lapkričio 5 d. Lietuvos Respublikos emigracijos
įstatymu Nr. I–1946 (Žinios, 1991 m. , Nr. 33–894);
1999 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos tarptautinių
sutarčių įstatymu
Nr. VIII–1248 (Žinios, 1999 m. , Nr. 60–1948);
Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarka (toliau
– Apskaitos tvarka), patvirtinta 1995 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos
Vyriausybės nutarimu Nr. 1344 (Žinios, 1995 m. , Nr. 86–1946);
Vaikų teisių apsaugos tarnybos prie Socialinės apsaugos
ir darbo ministerijos (toliau – Vaikų teisių apsaugos tarnybos) nuostatais,
patvirtintais 1994 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu
Nr. 370 (Žinios, 1994 m. , Nr. 37–679);
Rajonų, miestų vaikų teisių apsaugos tarnybų (toliau –
miestų (rajonų) tarnybų) bendraisiais nuostatais, patvirtintais 1994 m. gegužės
13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 370 (Žinios, 1994 m. ,
37–679);
Civilinės būklės aktų registravimo laikinosiomis
taisyklėmis, patvirtintomis
1999 m. kovo 26 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 65 (Žinios, 1999 m. ,
Nr. 29–840).
Nustatant, kuriuos vaikus galima įvaikinti, teismai turi
išaiškinti, kokiais atve­­­­­jais būtina pripažinti vaiką likusiu be tėvų
globos. SŠK keturioliktasis skirsnis nereglamentuoja likusio be tėvų globos
vaiko sąvokos. Teismai, spręsdami bylas, gali taikyti pagal analogiją Vaiko
globos įstatymo 2 straipsnį. Nustatymas atvejų, kada vaikas lieka be tėvų
globos, reikšmingas vykdant įvaikinimo procedūras: įtrau­kiant vaiką į galimų
įvaikinti vaikų sąrašą, gaunant tėvų sutikimus įvaikinti.
Įvaikinti galima tik vaiko interesais. Vaiko interesai –
tai vaiko teisės ir galimy­bės įgyvendinti jas konkrečioje situacijoje.
Pagrindinės vaiko teisės išvardytos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo
7–18 straipsniuose.
Nagrinėjant prašymus įvaikinti, teismai turi remtis 1989
m. lapkričio 20 d. Jungtinių T-ų vaiko teisių konvencija (toliau – Vaiko
teisių konvencija), kuri Lietuvoje įsigaliojo 1992 m. kovo 1 d. , o ratifikuota
1995 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I–983 (Žinios, 1995 m. ,
Nr. 60–1501). Konvencijoje numa­tyti pagrindi­niai įvaikinimo principai.
Užtikrinti Konvencijoje numatytas vaiko teises turi valstybė, kurioje vaikas
gyvena. Valstybė gerbia tėvų ir kitų įstatyminių atstovų teises ir reika­lau­­­ja
atsakomybės ir deramo elgesio su vaiku. Tėvystės teisės negali būti priešiškos
vaiko interesams. Vaikas, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs šeimos
aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti, turi teisę,
kad valstybė pasirū­pin­tų jo priežiūros pakeitimu.
S-stant vaiko priežiūros pakeitimo variantus,
atsižvelgtina į vaiko indivi­dualybę, paveldimumą, etninę kilmę, religinę ir
kultūrinę priklausomybę ir gimtąją kalbą.
Jeigu nacionaliniai įstatymai, reglamentuojantys
įvaikinimą šalies viduje, neati­tinka Vaiko teisių konvencijos, tai taikomos
Vaiko teisių konvencijos normos (SŠK 217 str. 2 ir 3 d. , Lietuvos Respublikos
tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 2 d. ).
Tarptautinis įvaikinimas yra tik alternatyvi vaiko
priežiūra, kai neįmanoma suteikti tinkamos priežiūros toje šalyje, iš kurios
vaikas kilęs. Įvaikinant į kitą šalį, vaiko kilmės valstybė per savo
institucijas turi užtikrinti, kad priimančioji šalis pripažins šį įvaikinimą
savo šalyje ir, užtikrindama vaiko interesus, subsidiariai turės taikyti ir
įvaikintojo valstybės teisėje nustatytas įvaikinimo sąlygas ir draudimus.
Teismai, remdamiesi 1968 m. Europos konvencija dėl
informacijos apie užsie­nio teisę (Lietuvoje Konvencija įsigaliojo 1996 m.
lapkričio 17 d. (Žinios, 1996 m. , Nr. 16–414), kreipiasi į Lietuvos Respublikos
teisingumo ministeriją, kaip į instituciją, priimančią ir perduodančią
pavedimus suteikti informaciją apie atitinkamos užsie­­­­­nio šalies teisę,
reglamentuojančią įvaikinimo klausimus.
1997 m. spalio 16 d. įstatymu Nr. VIII–457 ratifikuota 1993
m. gegužės 29 d. Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo
tarptautinio įvaikinimo srityje (toliau – Hagos konvencija), kuri įsigaliojo
Lietuvoje nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d. (Žinios, 1997 m. , Nr. 101–2546).
Hagos konvencijos paskirtis – suvienodinti taikomas
normas įvairiose valstybė­­se įvaikinant į kitą šalį. Konvencija numato
valstybėse – konvencijos dalyvėse vienodas įvaikinimo procedūras, įvaikinimo
teisės apribojimus, įvaikinimo teisines pasekmes nepriklausomai nuo to, kokioje
šalyje įvaikinimas būtų sprendžiamas. Konvencija siekiama neleisti atsirasti
galimoms kolizijoms tarp įvairių teisės sistemų.
Lietuvai, pripažinusiai tarptautinio
įvaikinimo sistemą nuo 1993 metų, šios konvencijos įgyvendinimas padės tinkamai
realizuoti teisei įvaikinti kitose šalyse keliamus reikalavimus, leis realiai
įgyvendinti įvaikintojų kontrolę.


Valstybių, kurios
ratifikavo 1993 m. gegužės 29 d. Hagos konvenciją dėl vaikų apsaugos ir
bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje, sąrašas

       
                             Šalis               
                       Ratifikavimo
data           Konvencijos toje šalyje
                                                                                                                      įsigaliojimo data

                            Meksika                             1994 m. rugsėjo 14
d.          1995 m. gegužės 1 d.
                            Rumunija                             1994 m. gruodžio 28
d.        1995 m. gegužės 1 d.
                            Šri
L-ka                            1995 m.
sausio 23 d.            1995 m. gegužės 1
d.
                            K-a-                                1995 m. vasario
20 d.          1995 m. birželio 1 d.
                            Lenkija                               1995 m. birželio
12 d.          1995 m. spalio 1 d.
                            Ispanija                               1995 m. liepos 11
d.            1995 m. lapkričio 1 d.
                            Ekvadoras                          1995 m. rugsėjo 7 d.            1996 m. sausio 1 d.
                            Peru                                    1995 m.
rugsėjo 14 d.          1996 m. sausio 1 d.
                            K-a
Rika                         1995 m.
spalio 30 d.            1996 m. vasario 1
d.
                            B-ina
Faso                      1996 m. sausio
11 d.            1996 m. gegužės 1 d.
                            Filipinai                               1996 m. liepos 2
d. 1996 m. lapkričio 1 d.
                            Kanada                               1996 m. gruodžio
19 d.        1997 m. balandžio 1 d.
                            Venesuaela                         1997 m. sausio 10 d.            1997 m. gegužės 1 d.
                            Suomija                              1997 m. kovo 27 d.             1997 m. liepos 1 d.
                            Š-ija                               1997 m. gegužės
28 d.         1997 m. rugsėjo 1 d.
                            D-ija                                 1997 m. liepos
2 d. 1997 m. lapkričio 1 d.
                            N-vegija                            1997 m. rugsėjo 25
d.          1998 m. sausio 1 d.
                            Olandija                              1998 m. birželio
26 d.          1998 m. spalio 1 d.
                            Prancūzija                           1998 m. birželio 30
d.          1998 m. spalio 1 d.
                            K-ija                           1998 m. liepos 13 d.            1998 m. lapkričio 1 d.
                            A-alija                            1998 m. rugpjūčio 25
d.       1998 m. gruodžio 1 d.
                            S-a-                          1998 m. lapkričio 17
d.        1998 m. kovo 1 d.
                            Izraelis                                1999 m. vasario
3 d.            1999 m. birželio 1 d.
                            B-ilja                               1999 m. kovo 10
d.             1999 m. liepos 1 d.
                            A-ija                               1999 m. gegužės
19 d.         1999 m. rugsėjo 1 d.
                            Čilė                                     1999 m.
liepos 13 d.            1999 m. lapkričio 1
d.
                            Panama                               1999 m. rugsėjo
23 d.          2000 m. sausio 1 d.

    
     Teismai šį sąrašą
gali patikslinti U-io reikalų ministerijos Teisės ir tarp­tautinių sutarčių
departamente arba Teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės ir Europos
integracijos departamente.
Šalinti kolizijas tarp įvairių teisinių sistemų padeda
Lietuvos dvišalės teisi­nės pagalbos sutartys, kuriose atskirai aptariami
teisinės pagalbos ir bendradarbiavimo klausimai šeimos bylose.
Lietuva yra pasirašiusi dvišalius susitarimus ir su
šalimis ne Hagos konvencijos dalyvėmis, pavyzdžiui, su Rusija. Teismai turi
taikyti tos šalies įstatymus, dėl kurių tai­­ky­mo susitarta konkrečioje
sutartyje: dėl įvaikinimo procedūrų, pilietybės, prašymų įvaikinti ar
panaikinti įvaikinimą teismingumo. Pavyzdžiui, sprendžiant Lenkijos pilie­čių
pra­šy­­mą įvaikinti, taikomi įtėvių pareiškimo dėl įvaikinimo padavimo metu
galioję Lenkijos įstatymai (1993 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos ir
Lenkijos Respub­likos sutar­ties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių
civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose 31 str. ).
Jeigu dvišalė teisinio bendradarbiavimo sutartis tarp
valstybių – Hagos kon­vencijos dalyvių prieštarauja Hagos konvencijai, taikomos
konvencijoje numatytos įvaikinimo procedūrą reglamentuojančios normos.

Įvaikinimo samprata

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos
nuostatos, kad šeima yra visuo­­­menės ir valstybės pagrindas, kad valstybė
saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, leidžia teigti, jog
vaikas turi teisę ir privalo augti savo šeimoje ir negali būti atskiriamas nuo
tėvų, jei tik nėra aplinkybių, dėl kurių pagal įstatymą reikia atskirti vaiką
nuo jo tėvų. Taigi tėvų teisė rūpintis ir auklėti savo vaikus yra išimtinė.
Tėvystės teisės negali būti vykdomos priešingai vaikų interesams (SŠK 65 str. 3
d. ). Atskirti vaiką nuo tėvų galima tik išimtiniais atvejais, numatytais
įstatymuose:
1) tėvams gyvenant atskirai, jiems skiriantis (SŠK 67
str. );
2) kai atimtos tėvystės teisės (SŠK 71 str. );
3) kai vaikas paimamas iš tėvų neatimant tėvystės teisių
(SŠK 78 str. );
4) bet kada, kai tėvams atimama laisvė (areštas,
sulaikymas, įkalinimas);
5) tėvų mirties atveju;
6) kai tėvai serga psichikos liga ir jiems taikomos
medicininio pobū­­džio priemonės;
7) kai tėvai vaiku nesirūpina, neprižiūri, neauklėja,
daro neigiamą įtaką, ir vaiko fiziniam bei psichiniam saugumui yra pavojus
(Vaiko globos įstatymo 2 str. , SŠK 78 str. );
8) kai tėvai vaiku negali rūpintis dėl ligos;
9) kai tėvai nežinomi (rastas vaikas);
10) kai tėvai žinomi, bet ieškomi, ir kita.
Jeigu tėvai nevykdo arba netinkamai vykdo tėviškas pareigas
auklėti ir išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės, tokie vaikai turi teisę į
ypatingą valstybės apsaugą ir paramą.
Valstybė turi pasirūpinti tokių vaikų priežiūros
pakeitimu. Kad vaikas galėtų sėkmingai vystytis ir subręsti savarankiškam
gyvenimui, jam turi būti užtikrinta:
– psichologinis saugumas;
– materialinis saugumas;
– saugi, jo amžiaus tarpsnį atitinkanti edukacinė
aplinka.
Vaikui, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs savo
šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti, turi
būti parinktas atitinkamas prie­žiūros būdas: globa (rūpyba) arba įvaikinimas,
arba institucinė priežiūra.
Įvaikinimo instituto tikslas – apsaugoti vaiko interesus.
Jis patenkina svarbius ne tik įvaikinamųjų, bet ir įtėvių poreikius. Įvaikinimu
vaikas įgyja naują šeimą, o įtėviai patenkina motinystės ir tėvystės
jausmus. Įvaikinimu tarp įtėvio ir įvaikio sukuriami tokie teisiniai santykiai,
kokie yra tarp tėvų ir vaikų, įtėviams bei jų gimi­naičiams ir įvaikiams bei jų
palikuonims suteikiamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos,
kaip giminaičiams pagal kilmę (SŠK 120 str. ).
Įvaikinimas – valios aktas, kuris negalimas be valios
pasireiškimo iš įvaikintojo pusės ir be būtinojo sutikimo iš įvaikinamojo
pusės, bet įvaikinimas – ne sutartis, nes įvaikinimas negali pasibaigti
įvaikintojo ar įvaikinamojo pageidavimu, įvaikinimo santykiai tęstiniai.
Atsiradę įvaikintojo noru ir teismo sprendimo pagrindu, jie tęsiasi iki
gyvenimo pabaigos ir baigiasi vienam iš tų santykių subjektų mirus. V-o iš jų
mirtis nebaigia įvaikinimo aktu suformuotų santykių, išlieka teisių ir pareigų
tęstinumas jų palikuonims. Tai atitinka įvaikinimo instituto tikslus ir
paskirtį, nes tik ilgai besitęsiantys santykiai sukuria pagrindą vaikui saugiai
augti ir tapti visaverte asmenybe.
Įgyvendinant Vaiko teisių konvencijos 20 str. , valstybės
numato keletą nete­kusio savo šeimos vaiko priežiūros būdų: pirmiausia ieškoma
jo šeimos gimi­naičių, po to galima globa (rūpyba) ar įvaikinimas ir vaiko
atidavimas į atitinkamas institucijas.
Pasirenkant vaiko priežiūros būdą, kuris labiausiai
atitiktų vaiko interesus, negalima teigti, kad institucinė priežiūra geresnė ar
blogesnė nei globa ar įvaikinimas. Vaiko teisių konvencijos 20 str. taikymo
praktika Jungtinių T-ų institucijoms leido daryti išvadą, kad vaikui, kuriam
panaikinta globa, vyresniems vaikams, kuriems artimesnis nepriklausomumas, arba
didelės šeimos vaikams, kurie nori būti kartu, tinkamesnė institucinė
priežiūra. Ši priežiūra yra netinkama jaunesniems vaikams, kurių vystymosi
poreikiai reikalauja santykių vienas su vienu. Vaikams iki šešerių metų
skirtina globa arba jie įvaikintini.
Vaikų poreikis augti šeimoje, kad vaikas būtų saugus, o
šeimos santykiai būtų visaverčiai, pripažįstamas daugelio pasaulio šalių, nes
šeima yra nacionalinė visuome­nės grupė, kurios aplinkoje geriausiai vystosi
vaikai. Įvaikinimas suteikia vaikui gali­mybę augti meilės, supratimo, sėkmės
atmos­feroje. Tarptautinio įvaikinimo praktika rodo, kad įvaikinimas efektyvus,
jeigu įgyvendinamos vaiko, kaip žmogaus, teisės, įskaitant teisę išsaugoti savo
identiš­kumą ir teisę žinoti, kas yra jo biologiniai tėvai.
Vaikas turi savo vardą, gimimo vietą, savo kultūrą ir
religiją, savo fizinį, pro­tinį ir emocinį išsivystymo lygį, brolių ir seserų,
savo individualią istoriją, todėl įvaikinant į kitą šalį reikalinga papildoma
vaiko interesų argumentacija. Negalima pripažinti, kad įvaikinimas užsienyje
atitinka vaiko interesus remiantis įsitikinimais, kad vaiką įvaikinus į
turtingesnę šalį automatiškai jam pasidarys geriau, ir tokiu būdu sutelkti
dėmesį tik į materialinius vaiko poreikius.
Tarptautinis įvaikinimas galimas, kai labiausiai atitinka
vaiko interesus ir kai vaikui užtikrinamos visos garantijos ir teisės kaip ir
nacionalinio įvaikinimo atveju.
Teismai, nagrinėdami prašymus įvaikinti, dėl vaiko
priežiūros būdo netinkamo pasirinkimo neatmetė nė vieno prašymo, vaikų teisių
apsaugos tarnybų išvadose nėra analizės, kodėl parinktas vaikui priežiūros
būdas labiausiai atitinka jo interesus, nors Vaikų teisių apsaugos tarnybai ir
atitinkamoms miestų (rajonų) tarnyboms pavesta Lietuvos valstybėje įgyvendinti
vaikų teisių apsaugą ir teikti jiems paramą.
Apibendrinus tarnybų išvadas, vaikų auklėjimo ar globos
įstaigų sutikimus, galima daryti išvadą, kad Lietuvoje galioja praktika, jog
įvaikinimas, ypač tarptautinis, yra geresnis vaiko priežiūros būdas nei globa
(rūpyba) ar priežiūra atitinkamose institucijose. D-iausia vaikų įvaikina
JAV, Izraelio, Prancūzijos, Š-ijos, Italijos, Lenkijos piliečiai. Apibendrinimo
medžiaga leidžia teigti, kad Lietuvoje neišvystytos ir neišnaudotos galimybės
įvaikinti vaiką savo šalyje, t. y. pritaikyti iš esmės pagrindinį vaiko
priežiūros būdą, kad jis augtų šeimoje. Šis būdas pakeistas alternatyviu
įvaikinimu kitoje šalyje vien dėl materialinių interesų tenkinimo, atimant
vaikų teisę į jų identiškumą, pakertant kultūrinę ir etninę vaiko kilmę, ugdant
vaikui iškreiptą tėvynės vaizdą. Iškyla pavojus, kad vietoje vaiko teisių
pareiškėjai įgyvendina savo teisę į vaiką. Tokią padėtį lėmė ir pavėluotas,
palyginus su tarptautiniu įvaikinimu, kitų priežiūros būdų įstatyminis
reglamentavimas. Pavyzdžiui, Vaiko globą regla­mentuojantis įstatymas priimtas
tik 1998 metais.
1999 m. gruodžio 16 d. įstatymu Nr. VIII–1482 pakeistos
įvaikinimo proce­dūros griežtinant tarptautinio įvaikinimo reglamentavimą ir
liberalizuojant įvaikinimo procedūras šalies viduje padės apginti viešąjį
interesą: saugoti tautos genofondą ir suteikti tinkamą priežiūrą vaikui –
Lietuvos piliečiui šalies viduje.

Įvaikintojai

Teisė įvaikinti pripažįstama Lietuvoje gyvenantiems
abiejų lyčių pilname­­čiams piliečiams, sutuoktiniams bei asmenims, jeigu jie
yra įrašyti į asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, sąrašą (SŠK 109 str. 1 ir 2
d. , 117 str. 1 d. ), ir užsienio valstybių – Hagos konvencijos dalyvių
piliečiams bei užsienio valstybių, kurios su Lietuvos Respub­­li­ka yra
sudariusios tarptautinę sutartį dėl teisinės pagalbos, piliečiams (SŠK 132 str.
1 d. ).
Nacionaliniai įstatymai teisę įvaikinti sieja su
pilietybe. Lietuvos Respublikos piliečiams suteikiama pirmenybė įvaikinti prieš
kitus įvaikintojus, jeigu norima įvai­kinti tą patį vaiką (SŠK 109 str. 4 d. 4
p. ).
SŠK 132 str. 4 d. numato, kad užsienio piliečiui
neleidžiama įvaikinti vaiko, jeigu gautas Lietuvoje gyvenančios šeimos ar
šeimynos prašymas perduoti joms vaiką auklėti ir išlaikyti. Šios normos prasmė
yra ta, kad užsienio pilietis negali įvaikinti, jeigu gautas prašymas auklėti
ir prižiūrėti vaiką iš šeimos, gyvenančios Lietuvoje. Šiuo atveju suteikiama
pirmenybė gyvenimui Lietuvoje neatsižvelgiant į pilietybę.
Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjo asmens be
pilietybės, gyvenančio Lie­tuvos Respublikoje, prašymą įvaikinti
neanalizuodamas įtėvio ir įvaikio pilietybės klausimų (civ. byla 2–335/98).
Asmens be pilietybės prašymą įvaikinti teismas paten­kino, nors pareiškėjas
neturėjo teisės įvaikinti (SŠK 109 str. 1 d. ).
Tarptautinės teisės normos įvaikinimo institutą priskiria
privatinės tarptautinės teisės reguliavimo sričiai, o pilietybės klausimai
reglamentuoti viešosios tarptautinės teisės normose.
Hagos konvencija yra tarptautinės privatinės teisės
norminis aktas. Šios kon­vencijos 2 straipsnis, reguliuojantis jos galiojimą,
numato, kad konvencija taikoma sutuoktiniams ir asmenims, gyvenantiems
valstybėje – konvencijos dalyvėje. Kon­vencija nesieja tarptautinio įvaikinimo
su pilietybe, ji tik kelia reikalavimus, reikš­mingus pilietybės klausimams
spręsti: emigracijos ir natūralizacijos klausimams, t. y. leidimą vaikui nuolat
gyventi priimančioje šalyje pagal jos nacionalinius įstatymus. Lietuvos
Respublikos pilietybės įstatymo ketvirtasis skirsnis reglamentuoja vaiko
pilietybės pasikeitimą pasikeitus tėvų pilietybei. Šio įstatymo 24 str. 2 d.
numato, kad įtėviai prilyginami tėvams, o įvaikiai – vaikams. Dėl tokių
pilietybės klausimų sureguliavimo galima teigti, kad nacionaliniai įstatymai,
suteikiantys teisę įvaikinti Lietuvos Respublikos ir užsienio piliečiams,
neprieštarauja tarptautinės teisės nor­moms, reglamentuojančioms įvaikinimą.
Lietuvoje dažniausiai prašo įvaikinti sutuoktiniai.
U-iečių, siekiančių įvai­kinti Lietuvos piliečius, dauguma yra asmenys,
gyvenantys santuokoje. Reti atvejai, kai įvaikina pavieniai asmenys.
Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr.
2–398/97, patenkino JAV pilietės prašymą įvaikinti vienerių metų mergaitę. Per
2,5 metų laikotarpį Vilniaus apygar­­­­­­­­­­­­dos teismas įvaikino 20 vaikų –
Lietuvos piliečių užsienio valstybių piliečiams, kurie įvai­kinimo momentu
nebuvo santuokoje.
Pageidaujantieji įvaikinti Lietuvoje dažniausiai yra
vaiko tėvo ar motinos sutuok­tiniai. Iš 1997 m. išnagrinėtų 216 bylų tokie
prašymai įvaikinti sutuoktinio kitoje santuokoje gimusį ar nesantuokinį vaiką
pareikšti 173 atvejais. Mažai padėtis kito civilinėse bylose, išnagrinėtose
1998 metais.
Teismai, gavę prašymus įvaikinti, tikrina įvaikintojus
charakterizuojančią medžiagą. Analizuojant bylų medžiagą nebuvo rasta faktų,
kad įvaikintojais būtų tapę neveiksnūs ar ribotai veiksnūs asmenys, kuriems
atimtos tėvystės teisės ar dėl jų kaltės panaikintas įvaikinimas (SŠK 109 str.
3 d. 1, 2, 3, 4 p. ).
N-eidžiama įvaikinti savo vaikų, seserų, brolių (SŠK 108
str. 3 d. ).
Vaiko kilmė nustatoma vadovaujantis Santuokos ir šeimos
kodekso aštunta­jame skirsnyje nurodytomis normomis. SŠK 53 str. numato, kad vaiko
kilimas iš tėvų, esančių tarpusavyje santuokoje, patvirtinamas tėvų  santuokos įrašu. Pasitaiko atvejų, kai tarp
sutuoktinių santuoka būna formali, sutuoktinė gyvena su kitu asmeniu. Jeigu
jiems gimsta vaikas, šio kilmė nustatoma santuokos įrašo pagrindu, nes sutuok­tinis
neginčija įrašo vaiko gimimo liudijime, nors nėra vaiko biologinis tėvas.
Apibendrinant įvaikinimo bylas šalies viduje, nustatyta faktų, kai biologinis
tėvas prašo įvaikinti savo vaiką. Tokio tėvo prašymą įvaikinti vienerių metų
dukrą patenkino Trakų rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–1044/98.
Prašyme įvaikinti jis nurodė esąs biologinis mergaitės tėvas, kad gyvena su jos
motina, kurios santuo­kiniai ryšiai su mergaitės gimimo liudijime įrašytu tėvu
seniai nutrūkę, nors santuoka nenutraukta.
Biologiniam tėvui devynerių metų dukrą įvaikino Pakruojo
rajono apylinkės teismas (civ. byla Nr. 2–321/98).
Pasitaiko atvejų, kai vaiko kilmė iš konkretaus tėvo
nenustatoma SŠK 53, 54, 55 straipsnių tvarka. Vėliau, šiems asmenims susituokus,
biologinis tėvas prašo įvai­kinti žmonos nesantuokinį vaiką, nors iš esmės
turėtų būti sprendžiamas klausi­mas dėl tėvystės pripažinimo. Tokiais atvejais
patenkinus prašymą įvaikinti, pažei­džiamas SŠK 108 str. 3 d. numatytas
draudimas.
Šilutės rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr.
2–1895/98 ir Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–1960/98
teismas įvaikino vaiką jo biologiniams tėvams.
Teismas, nagrinėdamas prašymą įvaikinti ir nustatęs, kad
pareiškėjas yra biologinis tėvas ar motina, privalo prašymą dėl įvaikinimo
atmesti (SŠK 108 str. 3 d. ). Pareiškėjas turi teisę kelti klausimą dėl tėvystės
nustatymo SŠK 55, 56, 58, 59, 60 straipsnių tvarka.
Įvaikinant būtina įvaikintojo sveikatos būklės pažyma
(SŠK 111 str. ). Iš esmės teismai tinkamai vykdo šį įstatymo reikalavimą, tačiau
pasitaiko bylų, kuriose nėra patikrinta įvaikintojo sveikatos būklė – Akmenės
rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–393/97, Panevėžio miesto
apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–19601/98, Kauno miesto apylinkės
teismo civilinėje byloje 2–9215/98.
Lietuvoje gyvenančių įvaikintojų sveikatos būklės pažymos
neinformatyvios ir įvairių formų. Teismai turi atkreipti dėmesį, kad
įvaikintojų sveikatos būklę būtina vertinti, nes silpna sveikata, konstatuoti
tam tikri jų sveikatos sutrikimai gali būti pagrin­das atsisakyti tenkinti
prašymą. G-oja Sveikatos apsaugos ministerijos patvir­tintas 046/a formos
medicinos pažymėjimas, kurį turi pasirašyti komisija. Pažymoje kons­tatuojama
išvada, kad asmuo gali būti įvaikintoju ir nurodomi medicininiai duomenys,
kuriais grindžiama tokia išvada.
Teismų praktikoje nepasitaikė atvejų, kad būtų pažeistas
SŠK 110 straipsnis, numatantis amžiaus skirtumą tarp įvaikintojo ir
įvaikinamojo.
Apibendrinus bylas galima padaryti išvadą, kad
įvaikintojų amžius nesiekia 50 metų. Prašančiųjų įvaikinti Lietuvoje amžius –
30–40 metų ir jaunesni, tuo tarpu užsieniečių, prašančių įvaikinti Lietuvos
pilietį, dauguma 40–50 metų ir vyresnio amžiaus asmenys.
Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2–329/98
patenkino JAV pilie­čių prašymą įvaikinti dvejų metų berniuką. Įtėvio amžius –
72 metai, o įmotės – 58 metai.
Įstatymo leidėjas neriboja maksimalaus įtėvių amžiaus, o
minimalus amžius siejamas su pilnametyste. Gyvenimiška patirtis, šeiminių
santykių psichologija leistų daryti išvadą, kad maksimalus amžius turėtų būti
ribojamas. N-s SŠK keturio­likta­jame skirsnyje nėra numatyta įvaikintojo
amžiaus riba, bet teismas įvaikinamojo interesais gali atsisakyti tenkinti
prašymą įvaikinti, kai įvaikintojo amžius akivaizdžiai kelia abejonių dėl
psichologinio, socialinio suderinamumo tarp įvaikinamojo ir įvai­kintojo, ir
pagal analogiją taikyti Vaiko globos įstatymo 23 str. 7 ir 8 punktus.
SŠK keturioliktasis skirsnis nenumato draudimo būti
įvaikintojais teistiems asmenims. Vaiko globos įstatymo 23 str. 6 p. neleidžia
skirti vaiko globėju asmenį, teistą už tyčinius nusikaltimus. Kadangi
įvaikinimo pasekmės prilygsta naujų tėvų ir naujos šeimos sukūrimui, ko nebūna
globos suteikimo atveju, teismai, spręsdami klau­simą, ar pareiškėjas gali
tapti įtėviu, kaip analogiją galėtų taikyti Vaiko globos įstatymo 23 str. 6
punktą.
Įvaikintojus charakterizuojanti medžiaga, kuri pateikiama
apylinkės teismams prie prašymo įvaikinti, dažnai neleidžia susidaryti nuomonės
apie pareiškėjo požiūrį į vaikus, t. y. ar nėra gauta informacijos apie
įvairiausius fizinio ir psichinio smurto pasireiškimus, įžeidimus,
piktnaudžiavimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, grubaus elgesio,
išnaudojimo atvejus vaikų atžvilgiu. Bylose retai pateikiamos privačių asmenų,
pavyzdžiui, kaimynų, gerai pažįstančių šeimą asmenų rekomendacijos, nėra
Psichikos sveikatos centro duomenų (1995 m. birželio 6 d. Psichikos sveikatos
priežiūros įstatymo 11 str. ). Tipinė darbinė charakteristika nesuteikia
visapusiškos galimybės teismui padaryti išvadą apie įvaikintojų pasiruošimą
būti įtėviais. Vaiko teisių konvencijos 19 str. reikalavimai, siekiant apginti
vaikus nuo įvairių fizinio ir psichinio smurto pasireiškimų, įvykdyti
užsieniečių pateikiamose namų studijose apie jų pasiruošimą tapti įtėviais.
Asmenys, gyvenantys Lietuvos Respublikoje, ir užsienio
piliečiai, pageidau­jantys įvaikinti vaiką – Lietuvos pilietį ar nuolat
gyvenantį Lietuvoje, turi būti įrašyti į sąrašus 1995 m. spalio 16 d. Lietuvos
Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1344, 5–10. 5 ir 11–16 punktuose numatyta
tvarka. Nuo 1999 m. gruodžio 16 d. įstatymu Nr. VIII–1482 papildžius SŠK 109
str. 1 d. , pageidaujantys įvaikinti asmenys negali tapti įvaikintojais, jeigu
jie nėra įrašyti į sąrašus.

Įvaikinamieji

Įvaikinamasis – tai ne jaunesnis kaip trijų mėnesių
vaikas, laikinai arba visam laikui netekęs šeimos aplinkos arba dėl savo
interesų toje aplinkoje negalintis būti nepilnametis, įrašytas į galimų
įvaikinti vaikų sąrašą. (Vaiko teisių konvencijos 20 str. , SŠK 108 str. 1 d. ,
SŠK 1081 str. ).
U-io valstybės piliečiams leidžiama įvaikinti ne
jaunesnius kaip dvylikos mėnesių nepilnamečius vaikus (SŠK 108 str. 1 d. , 1999
m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. VIII–1482 redakcija).
SŠK keturioliktajame skirsnyje nėra nurodyta atvejų, kada
galima vaiką laikyti netekusiu savo šeimos aplinkos. Nustatydamas, kokiu
pagrindu vaikas tos šeimos aplinkos neteko, teismas įvaikinimo procedūrai
pradėti gali vadovautis pagal analogiją Vaiko globos įstatymo 2 straipsniu.
1998 m. kovo 24 d. Vaiko globos įstatymo Nr. VIII–674 2
str. 2 dalis numato atvejus, kada vaikas laikomas likusiu be tėvų globos:
našlaitis, kurio tėvai arba turė­tas vienintelis iš tėvų yra miręs; kai tėvai
nežinomi, bet ieškomi; kai vaikas įstatymo nustatyta tvarka paimtas iš tėvų;
kai tėvai ar vienas iš jų nustatyta tvarka paskelbti mirusiais, pripažinti
nežinia kur esančiais ar neveiksniais; kai tėvai negali vaiku rūpintis dėl
ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių; kai tėvai vai­­ku
nesirūpina, jo neprižiūri, neauklėja, daro jam neigiamą įtaką ar kai jo
fiziniam bei psichi­­niam saugumui iškyla pavojus.
Vaikas, netekęs šeimos aplinkos, esant, kai tai būtina,
išankstiniam tėvų suti­kimui, tampa įvaikinamuoju ir įrašomas į galimų
įvaikinti vaikų sąrašą.
Įvaikinti leidžiama ne jaunesnius kaip trijų mėnesių
nepilnamečius vaikus.
Įstatymų leidėjas, nustatydamas vaiko, kurį galima
įvaikinti, amžiaus mini­mumą, siejo jį su vaiko biologinių tėvų apsisprendimu
duoti ar ne sutikimą įvaikinti. SŠK 108 str. 1 d. reikalavimas dėl įvaikinamojo
amžiaus minimumo teismų praktikoje buvo įgyvendintas tinkamai, nors
apibendrinant bylas buvo konstatuoti pažeidimai. SŠK 108 str. 1 d. redakcijoje,
galiojusioje iki 1999 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. VIII–1482 įsigaliojimo,
buvo sąlyga, kad galima įvaikinti ir anksčiau, nei vaikui sueis trys mėnesiai,
jei vaiko tėvai teismo posėdyje patvirtina savo sutikimo įvaikinti
savanoriškumą. Pvz. , Kauno m. apylinkės teismas civilinėje byloje Nr.
2–10516/98 nusprendė 1998 m. liepos 9 d. patenkinti prašymą įvaikinti 1998 m.
birželio 17 d. gimusią mergaitę, kurios motina parašė sutikimą įvaikinti dar
iki mergaitės gimi­mo, bet posėdyje nedalyvavo, ir sutikimo įvaikinti
savanoriškumas teisme nebuvo patvir­tintas. Apibendrinant bylas tokių pažeidimų
konstatuota Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinėse bylose Nr. 2–4571/97,
2–1463/97, V-aviškio rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–87/97,
Š-ių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–101/97, Klaipėdos rajono
apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–274/97, Biržų rajono apylinkės teismo
civilinėje byloje Nr. 2–90/97.
Po SŠK 108 str. 1 d. pakeitimo neliko įstatyminės
galimybės įvaikinant netaikyti vaiko amžiaus minimumo: įvaikinti šalyje
leidžiama ne jaunesnius kaip trijų mėnesių amžiaus vaikus, o į kitas šalis – ne
jaunesnius kaip dvylikos mėnesių amžiaus vaikus.
Asmenys, pageidaujantys įvaikinti vaiką, pareiškime
nurodo, kokio įvaikio jie norėtų. Tokių pareiškimų analizė ir teismų praktika
leidžia konstatuoti, kad daugu­ma įtėvių, gyvenančių Lietuvoje, prašo kuo
jaunesnio vaiko. Tačiau tokie jų norai gali būti patenkinti esant tėvų
sutikimui laikinai globoti vaiką nuo jo gimimo iki jam sueis SŠK 108 str. 1 d.
numatytas minimalus amžius, leidžiantis įvaikinti. Laikinai globodami vaiką
pageidaujantieji įsivaikinti dar kartą pasitikrina savo ketinimus žengti tokį
svarbų žingsnį – prašyti įvaikinti, kartu vaikų apsaugos ir globos institucijos
gali objektyviau įvertinti būsimų įtėvių galimybes.
Teismai tenkina globėjų prašymus įvaikinti jų globotinį.
Antai Telšių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–815/97 įvaikintas
penkių mėnesių amžiaus berniukas, kurį iki prašymo įvaikinti tris mėnesius
globojo pareiškėjai.
Lietuvoje prašantieji įvaikinti pageidauja sveikų vaikų,
o minimalūs sveikatos sutrikimai ar žinomos jų tėvų ligos būna dažna
priežastis, dėl kurios atsisakoma įvaikinamojo.
SŠK 111 str. numato, kad įvaikinant būtina įvaikinamojo
sveikatos būklės pažyma. D-umoje bylų tokių pažymų nerasta: Akmenės rajono
apylinkės teismo išna­­gri­­nėtose civilinėse bylose 2–723/97, 2–760/98, Kauno
rajono apylinkės teis­­mo civilinėje byloje 2–1303/97, Š-ių rajono apylinkės
teismo byloje 2–101/98. Kitose bylose pažymos buvo įvairių formų, patvirtintos
vieno gydytojo, nepakankamai informatyvios.
Jeigu sveikatos būklės prašymą pasirašė tik vaikų globos
namų gydytojas, teismas gali pripažinti, kad nėra tinkamai įvykdyta būtina
įvaikinimo sąlyga, numatyta SŠK 111 straipsnyje.
U-iečiai dažnai sutinka įvaikinti vaiką, kurio
sveikata sutrikusi, bet esant tinkamai priežiūrai ir suteikus reikiamą
medicininę pagalbą ji gali žymiai pagerėti. T-ėl išvados apie įvaikinamojo
sveikatos būklę labai svarbios jų apsisprendimui įvaikinti, žinant, kokie galimi
sunkumai jų laukia. Sveikatos pažymėjimas – būtinas dokumentas perkeliant vaiką
į kitą šalį, kurios migracijos tarnybos dėl jo sveikatos būklės gali nesutikti
leisti vaiką įvežti.
Teismai privalo reikalauti, kad medicinos pažymėjimas
būtų 046/a formos, patvirtintas komisijos. Išvadoje turi būti nurodyti visi
tyrimų rezultatai, specialistų kon­sultacijos, taikytas gydymas ir konstatuota
medicininė galimybė vaiką įvaikinti.
M-icinos įstaigų pareiga konstatuoti, ar vaikas gali dėl
sveikatos būklės būti įvaikintas, ar jis nėra psichiškai ir fiziškai
nevisavertis. Šiems vaikams valstybė turi teikti ypatingą globą ir rūpinimąsi
(Vaiko teisių konvencijos 23 str. ), bet juos įvaikinant būtina papildomai
aiškintis įvaikintojų ir tokių įvaikinamųjų suderinamumo gali­mybes.

Įvaikinimo
procedūros iki teismo

Įvaikinimo procedūras iki teismo Lietuvos Respublikoje
vykdo Vaikų teisių apsaugos tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo
ministerijos (toliau – Vaikų teisių apsaugos tarnyba) (šios tarnybos nuostatų
4. 4, 5. 6, 5. 11 punktai) ir miestų (rajonų) vaikų teisių apsaugos tarnybos
(toliau – miestų (rajonų) tarnybos) (šių tarnybų bendrųjų nuostatų 5. 3, 6. 1,
6. 6, 6. 7, 6. 14, 6. 17 punktai). Kartu šios valstybinės institucijos atstovauja
valstybės ir vaikų interesams nagrinėjant prašymus įvaikinti teisme (Vaikų
teisių apsaugos tarnybos nuostatų 4. 3, 5. 8, 5. 10 punktai, Miestų (rajonų) vaikų
teisių apsaugos tarnybų bendrųjų nuostatų 6. 14, 6. 16, 8. 5 punktai).
Tarnybos pirmiausiai sudaro asmenų, pageidaujančių
įvaikinti, ir vaikų, galimų įvaikinti, sąrašus (1995 m. spalio 16 d. Lietuvos
Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1344 patvirtinta Lietuvos Respublikos
įvaikinimo apskaitos tvarka).
Šios apskaitos tikslas – kontroliuoti įvaikinimą.
Valstybė, saugodama vaikystę, tėvystę ir motinystę bei šeimą (Konstitucijos 38
str. ), turi sukurti tokią apsaugos sis­te­­mą, kuri neleistų su šiais procesais
susijusiems asmenims gauti nepateisinamos finan­sinės naudos. Valstybė per
paskirtas institucijas siekia sudaryti norinčiųjų tapti įvaikintojais ir galimų
įvaikinti vaikų sąrašus ir šios informacijos dėka padėti surasti vieniems
kitus, suteikti būtiną kvalifikuotą pagalbą, atsisakant privataus tarpi­ninka­vimo.
Lietuvoje įvaikinimo apskaitos nebuvo iki 1995 m.
birželio 27 d. , kol nebuvo papildytas Santuokos ir šeimos kodekso
keturioliktasis skirsnis ir įvesta SŠK 1081 str. norma.
SŠK 1081 str. yra blanketinė norma, daranti nuorodą į Vyriausybės
nutari­mą, kuriuo patvirtinta apskaitos tvarka. T-ėl įtraukimas į tarnybų
sudarytus sąrašus – privaloma iki teismo įvaikinimo procedūra. 1999 m. gruodžio
16 d. įstatymu Nr. VIII–1482 pakeitus SŠK 108 ir 109 straipsnių redakcijas,
draudžiama įvaikinti, jeigu įvaikintojai ir įvaikinamieji nėra įrašyti į
sąrašus.
Pageidaujančios (–tys) įvaikinti piliečiai, Lietuvos
Respublikos šeimos ir asme­nys, registruojasi pagal gyvenamąją vietą miestų
(rajonų) tarnybose, kurioms pateikia rašytinius prašymus įtraukti jas (juos) į
norinčiųjų įvaikinti sąrašą. Prašymuose turi nurodyti, kokios lyties, kokio
amžiaus vaiko pageidauja, ar įvaikintų tik vieną vaiką, ar kartu ir jo brolius
bei seseris. Kartu su prašymais tarnyboms pateikia: pasus, jeigu įregistruota
santuoka – santuokos liudijimą, būsimojo įtėvio sutuoktinio (jeigu įvai­kinti
pageidauja vienas iš jų) notariškai patvirtintą sutikimą, sveikatos būklės pažy­mėjimą
(forma 046/a ), duomenis apie finansinę būsimųjų įtėvių būklę (Apskaitos
tvarkos 5, 6, 7, 10 punktai).
Miesto (rajono) tarnyba per 3 dienas persiunčia Vaikų
teisių apsaugos tarnybai prašymą įtraukti į norinčiųjų įvaikinti sąrašą. Vaikų
teisių apsaugos tarnyba registruoja prašymus eilės tvarka pagal jų pateikimo
datą. Pageidaujantys įvaikinti gali kreiptis tiesiogiai į Vaikų teisių apsaugos
tarnybą, kuri per 3 dienas informuoja miesto (rajono) tarnybą pagal
pageidaujančio įvaikinti gyvenamąją vietą (Apskaitos tvarkos 6 punktas).
Pageidaujantieji įvaikinti užsienio piliečiai pateikia
Vaikų teisių apsaugos tarny­bai rašytinius prašymus įtraukti į norinčiųjų
įvaikinti Lietuvos Respublikos pilietį sąrašą. Šie prašymai registruojami eilės
tvarka pagal jų pateikimo datą. Prašymus jie pateikia asmeniškai arba per savo
įgaliotą asmenį. Prie prašymų užsienio piliečiai pateikia šiuos dokumentus:
valstybėje, kurioje jie gyvena, nustatyta tvarka parengtą namų studiją,
socialinių darbuotojų išvadą ar analogišką dokumentą; sveikatos būklės
pažymėjimą; finansinės būklės duomenis; policijos liudijimą dėl teistumo,
patraukimo baudžiamojon atsakomybėn; santuokos, gimimo liudijimų, pasų kopijas;
įvaikinimo agentūrų licencijų kopijas, jeigu jos norinčiuosius įvaikinti
atstovauja iki teismo – įgaliojimų kopijas. Dokumentų kopijos turi būti
išverstos į lietuvių kalbą, notariškai patvirtintos ir legalizuotos arba
apostilizuotos (Apskaitos tvarkos 11–16 punktai).
Miestų (rajonų) tarnybos ir Vaikų teisių apsaugos
tarnyba, gavusios pagei­daujančiųjų įvaikinti asmenų prašymus, tiria jų
gyvenimo ir buities sąlygas, renka informaciją apie juos kaip asmenybes, jų
tinkamumą būti įtėviais (Apskaitos tvarkos 23 punktas). Miestų (rajonų) tarnybos
nustato ir registruoja likusius be tėvų vaikus (našlai­čius), taip pat vaikus,
turinčius tėvus, kurie tinkamai jų neauklėja, neprižiūri (Miestų (rajonų) vaikų
teisių apsaugos tarnybų bendrųjų nuostatų 6. 6 punktas).
Valstybinės ir nevalstybinės vaikų globos įstaigos,
medicinos įstaigos (gim­dymo namai, ligoninės) turi pranešti vaikų teisių
apsaugos tarnyboms apie kiekvieną joms žinomą be tėvų globos paliktą vaiką
(Apskaitos tvarkos 4 punktas).
Vaikų teisių apsaugos tarnyba sudaro galimų įvaikinti
vaikų sąrašą (Apskaitos tvarkos 18 punktas).
Miestų (rajonų) tarnybos kiekvienam vaikui turi parengti
šiuos dokumentus (kopijas): nuotrauką, gimimo liudijimą, išrašą iš gimimo akto
išrašo, teismo spren­dimus, jei tėvams atimtos tėvystės teisės ar vaikas
atskirtas nuo tėvų, ar tėvai pripa­žinti neveiksniais, nežinia kur esančiais,
tėvų mirties liudijimą. Priklausomai nuo aplinkybių – ir kitus dokumentus:
nuolatinės globos paskyrimo dokumentus, sutikimus, nesėk­mingos tėvų paieškos
dokumentus, šeimos istoriją, vaiko sveikatos būklę patvir­tinančius dokumentus,
duomenis apie vaiko tėvų sveikatos būklę, persirgtas ligas, patirtas traumas,
žalingus įpročius, ligas, kuriomis jis serga šiuo metu (Apskaitos tvarkos
24. 1–25. 4 punktai).
Vaikų teisių apsaugos tarnyba, atsižvelgdama į norinčių
įvaikinti šeimų pagei­davimus, išdėstytus prašymuose, eilės tvarka raštu
informuoja apie vaikus, kuriuos galima įvaikinti (SŠK 108, 1081, 112, 113, 114
straipsniai, Apskaitos tvarkos 19 punk­­­tas). Tarnybos turi siūlyti visus
vaikus, kurie yra įtraukti į galimų įvaikinti sąrašą ir kurie atitinka
pageidaujančiųjų prašymuose norimą įvaikinti vaiką. Pageidaujan­­tieji
įvaikinti gali pasirinkti vaiką, kurį norėtų įvaikinti. Jeigu gavęs pasiūlymą
pageidau­jantis įvaikinti Lietuvos pilietis sutinka su juo, Vaikų teisių
apsaugos tarnyba turi iš anksto jį supažindinti su būsimojo įvaikio ar jo tėvų
asmens dokumentais iki įvaikinimo prašymas bus perduotas teismui.
Šeima ar asmuo atsisako įvaikinti siūlomą vaiką raštu
išdėstydami motyvus (Apskaitos tvarkos 19–21 punktai). Atsisakymas įvaikinti
išsiunčiamas Vaikų teisių apsaugos tarnybai, kuri vaikus siūlo kitoms į sąrašą
įrašytoms Lietuvos Respubli­kos šeimoms ar asmenims, o atsisakiusi šeima lieka
pageidaujančių įvaikinti sąraše (Aps­kai­­tos tvarkos 19–21 punktai).
Neatsiradus Lietuvos Respublikoje šeimos, norinčios vaiką
įvaikinti ar globoti, ir jei neįmanoma jam suteikti tinkamos priežiūros
Lietuvoje, galima pasiūlyti įvai­kinti konkretų vaiką užsienio valstybių
piliečiams eilės tvarka (Vaiko teisių konven­cijos 21 str. b papunktis, SŠK 132
str. 4 d. , Vaiko globos įstatymo 1 str. , Apskaitos tvarkos 11–16, 22 punktai. ).
U-iečiams galima siūlyti įvaikinti vaikus, jeigu nuo jų įrašymo į šį sąrašą
praėjo šeši mėnesiai (SŠK 132 str. 4 d. , 1999 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr.
VIII–1482 redakcija).
Įvaikinimo apskaita reikšminga teismui siekiant
patikrinti, ar prašymas įvaikinti pateikiamas laikantis eiliškumo, ar negalėjo
pretenduoti į konkretų vaiką kita šeima, anksčiau pageidavusi įvaikinti tokio
amžiaus, lyties ir sveikatos vaiką. Nagrinėjant užsieniečių prašymus,
įvaikinimo apskaitos duomenys leidžia teismui daryti spren­dimus dėl vaikų
teisių apsaugos tarnybų išvadų, ar tikrai negauti prašymai įvaikinti ar globoti
konkretų vaiką šalies viduje, ar šeimoms Lietuvoje buvo pranešta, kad jos
galėtų minėtą vaiką įvaikinti ar globoti.
Įvaikinimo apskaitos tvarka patvirtinta Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1995 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 1344.   CPK 3063 str. , reglamentuojantis
įrodymų patei­kimą prie prašymo įvaikinti, ir CPK 3064 str. , nurodantis
teisėjo veiksmų būtinumą ruošiantis prašymo įvaikinti nagrinėjimui, nebuvo
pakeisti naujoms materialinėms normoms įgyvendinti. CPK trisdešimt antrasis1 skirsnis priimtas
1994 m. lapkričio 8 d. įstatymu Nr. I–636, o SŠK 1081 str. norma priimta
1995 m. birželio 27 d. Dėl šių procesinių normų spragų teisėjai įvaikinimo
bylose nereikalavo apskaitos duomenų, o vaikų teisių apsaugos tarnybų išvadose
nenurodyti šie duomenys arba jei nurodyti, tai neinformatyviai. Pavyzdžiui,
Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2–237/97 nagrinėjant JAV
piliečių prašymą įvaikinti berniuką, augantį Alytaus kūdi­kių namuo­­se, Vaikų
teisių apsaugos tarnyba išvadoje nurodė: ,,B-niukas buvo siūlomas globoti ar
įvaikinti Lietuvoje gyvenančioms šeimoms, tačiau nėra gautas tokio pobū­džio
prašymas”. Tokia išvada neatitinka Vyriausybės nutarime numatytos Apskaitos
tvarkos. Išvadoje turi būti nurodyti duomenys apie pareiškėjų įtraukimą į
sąrašus, vaiko, gali­mo įvaikinti, įrašymo į sąrašus data. Siūlymas Lietuvos
piliečiams įrodomas raštiškais pra­­­ne­­šimais jiems bei jų atsisakymais
įvaikinti pasiūlytą vaiką (SŠK 1081 str. , Apskaitos tvarkos 19–22 punktai).
Lietuvos Respublikoje įvesta pareikštinė norinčių
įvaikinti asmenų tvarka negali būti paversta tik formaliu tokių asmenų ar
galimų įvaikinti vaikų registravimu. Tokių sąrašų sudarymas leidžia nepažeisti
pageidaujančiųjų įvaikinti teisių, laikantis eiliškumo, atsižvelgti į jų
pageidavimus dėl norimo įvaikinti vaiko. Tačiau vaikų teisių apsaugos tarnybos
būtent šios funkcijos neatlieka. Lietuvoje įsigaliojo ydinga praktika, kad
vaikų pasirinkimas vyksta ne tarnybose, o lankantis vaikų namuose, kai
būsimiems įtėviams kyla idealizuotas noras įvaikinti, o ne noras išsiaiškinti
tikruosius konkretaus vaiko poreikius. Būsimojo įvaikio parinkimas vyksta per
nekvalifikuotus tarpininkus.
Vilniaus apygardos teismas 1997 m. gruodžio 12 d.
atskirąja nutartimi civili­nėje byloje Nr. 2–472/97 atkreipė Socialinės
apsaugos ir darbo ministerijos dėmesį, kad Vaikų teisių apsaugos tarnyba,
nesilaikydama eiliškumo pageidaujančiųjų įvaikinti sąrašuose, pažeidė šeimų
teisę pasirinkti norimą vaiką. Toks teismų vertinimas, pripa­žįstant įvaikinimo
apskaitos esmę ir tikslus atitinka SŠK 1081 str. normos reikalavimus.
Tačiau teismų praktikoje apskaitos klausimas iš esmės paliktas be reikiamo
įvertinimo, net buvo įvaikinti vaikai, visai neįtraukti į sąrašus.
Vilniaus apygardos 
teismas civilinėje byloje Nr. 2–219/98 patenkino Lenkijos piliečių
prašymą įvaikinti devynerių metų Pabradės mokyklos internato auklėtinę, nors
prašymo pareiškimo dieną mergaitės nebuvo galimų įvaikinti vaikų sąraše. Ar
pareiškėjai yra užsiregistravę kaip pageidaujantys įvaikinti, byloje duomenų
nėra. Tokių bylų, kuriose nėra duomenų apie įtraukimą į sąrašus, netikrintas
eiliškumas, apibendrinimo metu nustatyta per visą apžvelgiamąjį laikotarpį.
Šiais atvejais vaikų teisių apsaugos tarnybos, o ne teismai, sprendė, kuri
šeima atitinkamą vaiką galės įvaikinti, nepaisant eiliškumo ir teisės sutikti
ar atsisakyti įvaikinti pasiūlytą vaiką.
Po privalomos apskaitos įvedimo įvaikinimo teisė
Lietuvoje ribojama drau­dimu: įvaikinti draudžiama, jeigu įvaikinamasis ir
įvaikintojai nėra įtraukti į vaikų teisių apsaugos tarnybų sudarytus sąrašus.
Teismai turi atkreipti dėmesį, kad po 1998 m. rugpjūčio 1
d. , kai Lietuvos Res­­­­pub­­­likoje įsigaliojo Hagos konvencija, asmenys iš
valstybių – Hagos konvencijos dalyvių, pageidaujantys įvaikinti Lietuvos
pilietį, turi teisę kreiptis į centrinę valdžios instituciją pagal savo
gyvenamąją vietą (Hagos konvencijos 14 str. ). Priimančios valstybės centrinė
institucija susisiekia su Vaikų teisių apsaugos tarnyba. Šios insti­tucijos
kaupia, saugo ir keičiasi informacija apie vaiką ir būsimuosius įtėvius, kiek
tai reikalinga tarptautiniam įvaikinimui (Hagos konvencijos 9 str. a
pastraipa).
Priimančios valstybės centrinės valdžios institucijos,
įsitikinusios, kad pareiš­kėjai yra tinkamai pasirengę vaiką įvaikinti, turi
paruošti informacinio pobūdžio raštą apie pareiškėjų tapatybę, kilmę,
sugebėjimą auklėti vaiką, šeimos istoriją, vaiko ligų istoriją, socialinę
aplinką, įvaikinimo priežastis, vaikų, kuriuos jie pasirengę globoti,
charakteristiką. Raštas pateikiamas Vaikų teisių apsaugos tarnybai (Hagos
konven­cijos 15 str. ).
Vaikų teisių apsaugos tarnyba turi perduoti priimančios
šalies centrinės valdžios institucijai informaciją apie vaiką, įrodymus,
patvirtinančius, kad gauti visi sutikimai, ir nurodyti priežastis, nulėmusias
vaiko įkurdinimo vietą (Hagos konvencijos 16 str. ).
U-io valstybių, Hagos konvencijos dalyvių,
piliečiams, norintiems įvai­kinti Vaikų teisių apsaugos tarnybos pasiūlytą
vaiką, gali būti skiriamas bandomasis laiko­tarpis, ir vaikas, susitarus
valdžios institucijoms, gali būti įkurdinamas būsimųjų įtėvių šeimoje (Hagos
konvencijos 20 str. ). Tačiau vaiką įkurdinti galima tik įvykdžius Hagos
konvencijos 17 str. reika­lavimus, t. y. , kai priimančios šalies institucijos
pritaria tokiam sprendimui, užtikrina, kad bus gauti būsimųjų įtėvių sutikimai,
yra ar bus gauti leidimai įvažiuoti vaikui į priimančią valstybę ir nuolat
tenai gyventi. Perkėlimas vykdomas vadovaujantis Hagos konvencijos 18
straipsniu.

Būtinos įvaikinimo
sąlygos:

– įvaikintojo noras įvaikinti konkretų vaiką;
– vaiko tėvų ar šeimynų, globėjų (rūpintojų) bei
valstybinių, visuomeninių ir             kitų
vaikų auklėjimo įstaigų rašytinis sutikimas įvaikinti;
– antrojo sutuoktinio sutikimas įvaikinti, jeigu įtėvis
ar įmotė yra vedę;
– vaiko, kuriam suėjo dešimt metų, sutikimas;
– vaiko globos ir rūpybos institucijos išvados, kad
įvaikinimas yra vaiko interesais, o įvaikintojas įvykdė visus reikalavimus ir
ištirtos visos aplinkybės,  kad jis
galėtų tapti įtėviu;
– įvaikintojo ir įvai­­ki­­namojo sveikatos būklės
pažymos, išduotos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos
nustatyta tvarka. (SŠK 111, 112, 114, 115, 116, 117 straipsniai. )

Tėvų sutikimas
įvaikinti

SŠK 112 str. tokiam sutikimui kelia šiuos reikalavimus:
kad sutikimas būtų rašytinis, kad sutikime tėvams būtų išaiškintos jų teisės ir
įvaikinimo pasekmės.
Sutikimas gali būti išankstinis, nenurodant konkretaus
įvaikintojo.
Lietuvoje tėvai duoda išankstinius sutikimus, nes
sutikime pirmiausia nurodo atsisakymą prižiūrėti, auklėti vaiką, po to sutinka,
kad jis būtų įvaikintas. Tokie suti­kimai duodami vaiko globos ir rūpybos
institucijose, nes šios institucijos pradeda faktiškai rūpintis vaiku, kuris
neteko savo šeimos aplinkos arba praktiškai jau nuo gimimo šios aplinkos
neįgijo. Būtent sutikimas yra pagrindas steigti vaikui globą ir rūpybą,
įtraukti į galimų įvaikinti asmenų sąrašą.
SŠK 112 str. nereglamentuoja, kam yra duodamas sutikimas.
Įvedus įvaikinimo apskaitą, Lietuvoje ir toliau išliks išankstiniai sutikimai,
kuriuos tėvai duos tarnyboms.
Teismai turi patikrinti, ar sutikimą įvaikinti tėvai davė
sąmoningai, ar nebuvo poveikio jų valiai, ar iš tikrųjų jie suprato įvaikinimo
pasekmes (SŠK 120 str. , Vaiko teisių konvencijos 21 str. ir Hagos konvencijos 4
str. ).
V-išos motinos atsisako auginti vaiką ir sutinka jį
atiduoti įvaikinti dar šiam negimus ar netrukus po gimimo (Panevėžio m.
apylinkės teismo civ. byla Nr. 2–1689/98, Kupiškio rajono apylinkės teismo civ.
byla Nr. 2–525/98, Šilutės rajono apylinkės teismo civ. byla Nr. 2–1365/98,
Vilniaus apygardos teismo civ. byla Nr. 2–440/99).
Teismai, vertindami tėvų sutikimus, ypač vienišų motinų,
turėtų atsižvelgti, kad jos patiria spaudimą jau gimdymo namuose ar vaikų
įstaigose. Toks poveikis daromas dažniausiai materialiniais sumetimais
nurodant, kad vaikui geriau augti normalioje šeimoje arba turtingesnėje šalyje.
Hagos konvencijos 4 straipsnyje nuro­dyta, kad motinos sutikimas įvaikinti gali
būti duodamas tik vaikui gimus, o kad suprastų įvaikinimo pasekmes prieš
duodami sąmoningą raštišką sutikimą tėvai turėtų gauti teisininkų konsultaciją.
Tokios nuostatos numatytos ir Vaiko teisių konvencijos 21 straipsnyje.
Nagrinėjančiam bylą teismui, kilus abejonei dėl sutikimo
įvaikinti, jis neturėtų apsiriboti vien formaliu procesinio įstatymo vykdymu –
pranešti tėvams apie posėdį, bet, esant reikalui išaiškinti svarbias
įvaikinimui aplinkybes, gali pripažinti tokį tėvų dalyvavimą posėdyje būtinu.
Išankstinis tėvų sutikimas įstatyme siejamas ne su
terminu, bet su sąlyga – atšaukimu. Praktikoje tėvai nesidomi, ar sutikimas
įvaikinti jau sukėlė pasekmes, ar ne, tačiau SŠK 112 str. 4 d. numato pareigą
vaikų teisių apsaugos tarnyboms pra­nešti tėvams apie ketinimą įvaikinti jų
vaiką, jeigu tėvų sutikimas įvaikinti buvo duotas nenurodžius konkretaus
įvaikintojo.
Apibendrinimas parodė, kad teismų praktikoje toks
pranešimas apie ketini­mą įvaikinti sutapatinamas su šaukimo į teismo posėdį
įteikimu, kai šaukimus tėvams įteikia tarnybos (Vilniaus apygardos teismo civ.
bylos Nr. 2–247/97, 2–218/97). Tė­vams turi būti pranešta apie ketinimą
įvaikinti (SŠK 112 str. 4 d. ). Tai atlieka vaikų globos ir rūpybos institucija.
Teismai privalo užtikrinti tėvams teisę atšaukti
sutikimą. Tėvai turi teisę atšaukti sutikimą nenurodydami motyvų. Apie prašymo
įvaikinti nagrinėjimo datą teismas privalo pranešti tėvams bendra CPK 130 str.
1 d. ir 131 str. tvarka. Dažniausiai tėvai į posėdį neatvyksta, teismas
nagrinėja bylas jiems nedalyvaujant ir nepatikrina tarny­boms duoto sutikimo
įvaikinti savanoriškumo. Tokiu būdu neįgyvendinama sutikimo atšaukimo teisė.
Įvaikinant sutuoktinio vaiką, būtinas motinos ar
tėvo rašytinis sutikimas (SŠK 116 str. 1 d. ). SŠK 116 str. redakcija nekito nuo
1993 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. I–275 priėmimo.
1995 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės
nutarimu Nr. 1344 įvedus įvaikinimo apskaitą Lietuvoje, Apskaitos tvarkos 10. 3
punkte numatyta, kad būsimojo įtėvio sutuoktinio (jeigu įvaikinti pageidauja
vienas iš sutuoktinių) sutikimas turi būti patvirtintas notariškai. Toks
griežtesnės sutikimo formos reikalavimas neatitin­ka bendrų reikalavimų, pagal
kuriuos pakanka sutikimą įvaikinti duoti raštu. Praktikoje sutikimuose
įvaikinti notaras liudija parašą (Notariato įstatymo 26 str. 1 d. 6 p. ).
Kadangi sutikimas yra valios pasireiškimo aktas, tai
teismui svarbu nustatyti, ar iš tikrųjų yra išreikšta ši valia. V-os raiškos
formai taikytina bendra taisyklė – valia turi būti išreikšta raštu.
Štai P-ų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr.
2–488/97 sutuoktinio prašymą įvaikinti žmonos sūnų, teismas patenkino nesant
tėvo sutikimo ir nepakvietęs jo į teismo posėdį. Analogiškai sprendė prašymą
Kauno rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–1186/97, M-mpolės
rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–1330/97, Panevėžio rajono
apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–3121/98.
Tėvo sutikimas – būtina įvaikinimo sąlyga, todėl nesant
šios sąlygos, prašymas turi būti atmestas, kaip tai padarė Panevėžio miesto
apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–101/98.

Įvaikinimas be tėvų
sutikimo

Įvaikinimai be tėvų sutikimo yra leidžiami laikantis
įstatyme numatytų pa­grindų, nes tai išlyga iš bendros įvaikinimo sąlygos,
pagal kurią tėvų sutikimas būtinas.
Teismai prašymą įvaikinti esant tėvų sutikimui dažnai
pakeičia įvaikinimu be tėvų sutikimo. Tokia teismų praktika konstatuota bylose,
kuriose tėvai nesutinka įvaikinti.
Pakruojo rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr.
2–136/97 įvaikino moti­­nos sutuoktiniui dukrą, nors mergaitės tėvas nesutiko.
Teismas nurodė, kad tėvas viene­rius metus nelankė mergaitės, ja nesirūpino,
todėl jo sutikimas nereikalingas. Vilniaus apygardos teismas 1998 m. birželio
29 d. sprendimu įvaikino berniuką Didžiosios Britanijos piliečiams, nors
motina, atliekanti bausmę įkalinimo vietose, pranešė teismui nesutinkanti, kad
sūnus būtų įvaikintas, nes grįžusi iš įkalinimo vietų ji pati ketina jį auklėti
ir prižiūrėti. Teismas padarė išvadą, kad jos sutikimas nereika­lingas (SŠK 113
str. 4 p. ). Teismas įvaikinimą su tėvų sutikimu pakeitė įvaikinimu be tėvų
sutikimo, nesant įvaikintojų prašymo (civ. byla Nr. 2–351/98).
Teismas prašymus įvaikinti su tėvų sutikimu turėjo
atmesti tuo pagrindu, kad negautas tėvų sutikimas kaip būtina įvaikinimo sąlyga
SŠK 112 str. tvarka, o ne savo nuožiūra keisti prašymo pagrindą.
Įvaikinimas be tėvų sutikimo galimas SŠK 113 str.
numatytais atvejais: jeigu tėvai yra nežinomi, jiems atimtos tėvystės teisės,
pripažinti neveiksniais, paskelbti nežinia kur esančiais. SŠK 113 str. 4 ir 5
punktai panaikinti 1999 m. gruodžio 16 d. įstatymu Nr. VIII–1482.
Praktikoje SŠK 113 str. 4 p. normą teismai taikė, kai
tėvams nebuvo atimtos tėvystės teisės, tačiau net ir negyvendami kartu su vaiku
jie nesutiko, kad jis būtų įvaikintas. Šią normą pareiškėjai prašė taikyti
nagrinėjant prašymus sutuoktinių, kurie norėjo įvaikinti žmonos ar vyro vaikus.
Teismai turėjo būti ypatingai atidūs nagrinė­dami šios kategorijos bylas, nes
gyvenant atskirai nuo vaikų sumažėja galimybių dalyvauti auklėjant juos.
Pasitaikė ir trukdymo faktų.
Pakruojo rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr.
2–136/97 įvaikino sutuoktinio žmonos septynerių metų dukrą be jos tėvo
sutikimo. Tėvui teismo posė­dyje nedalyvaujant, teismo išvada, kad jis
mergaitės nelankė metus laiko, nesirūpino ja, padaryta tik remiantis
suinteresuotų asmenų paaiškinimais. Vaikų teisių apsaugos tarnyba sutiko su
tokiu įvaikinimu ir nurodė, kad mergaitė įvaikinta jos pačios intere­sais
turėti vienodą pavardę ir augti pilnoje šeimoje. Tuo tarpu tam, kad būtų
pagrįstai ir objektyviai pritaikyta SŠK 113 str. 4 d. , teismas turėjo
pareikalauti iš pareiškėjo įrodymų, kurie sudarytų pagrindą taikyti svarstomą
teisės normą. Pavyzdžiui, tokius veiksmus atliko M-mpolės rajono apylinkės
teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 2–3267/98.
D-umoje bylų, kuriose patenkintas prašymas įvaikinti,
įvaikinta be tėvų suti­kimo, nes vienam ar abiem tėvams atimtos tėvystės
teisės. Tėvystės teisių atėmimo institutas su teisių atėmimo pasekmėmis (SŠK 71
str. ir 73 str. ) neatitinka Kons­titucijoje įtvirtinto principo, jog
užtikrinamos asmenų prigimtinės teisės ir jos negali būti atimamos
(Konstitucijos 18 str. ). Šeimos teisės vystymas reikalauja keisti tėvystės
(motinystės) teisių atėmimą į tėvystės (motinystės) teisių apribojimą.
Atkreiptinas dėmesys, kad tėvystės teisių atėmimas dar nereiškia, kad tėvai
neturi teisės pareikšti savo valios dėl įvaikinimo, nes tėvystės teisės gali
būti ir grąžinamos. Būtent siekimas susigrąžinti vaikus yra pagrindas keisti
savo elgesį ir gyvenimo būdą. Tuo tarpu vaikų teisių apsaugos tarnybos vietoje
to, kad skatintų tokį tėvų elgesio pasikeitimą, pasinaudojo SŠK 113 str. 2 p.
kaip galimybe be tėvų sutikimo įvaikinti vaikus. Vilniaus apygardos teismas
1998 m. gegužės 26 d. sprendimu įvaikino vienerių metų dvynu­kus JAV
piliečiams, t. y. praėjus tik trims mėnesiams nuo teismo sprendimo, kuriuo atimtos
motinystės teisės vienišai motinai, priėmimo dienos. Nėra duomenų, ar dvy­nukai
buvo įrašyti į galimų įvaikinti vaikų sąrašą ir kad jie buvo siūlyti Lietuvos
piliečiams (civ. byla Nr. 2-309/98). Pasitaiko bylų, kuriose vaikų teisių
apsaugos tarnybos neleistinai delsia atlikti veiksmus vaiko, netekusio šeimos
aplinkos, intere­sams apginti. Štai motinai atimtos motinystės teisės 1996 m.
gegužės 3 d. , o berniukas įrašytas į galimų įvaikinti vaikų sąrašą tik po dvejų
metų (Vilniaus apygardos teismo civ. byla Nr. 2–424/99).
Tėvystės teisių atėmimo procedūros taikymo praktika turi
tiesioginę įtaką įvaikinimo procedūroms įgyvendinti.
Štai devynerių su puse metų mergaitė buvo apgyvendinta
JAV piliečių šeimoje 1996 m. rugpjūčio mėnesį (apgyvendinimo teisinis pagrindas
neaiškus). Mergaitė į Lie­­tuvą negrąžinama. 1999 m. vasario 25 d. sprendimu ji
įvaikinama JAV piliečiams be tėvų sutikimo. Tėvams tėvystės teisės atimtos 1997
m. vasario 27 d. , mergaitei jau negyvenant Lietuvoje (Vilniaus apygardos teismo
civ. byla Nr. 2–303/99).
Tokių bylų analizė leidžia daryti išvadą, kad teismai
nereaguoja į netinkamą Vaikų teisių apsaugos tarnybos veiklą, kuria
pažeidžiamos tėvų ir vaikų teisės. Teismai neatkreipė dėmesio, kad sprendimų
atimti teisę vaiką auklėti, paimti vaikus iš tėvų SŠK 78 ir 79 straipsnių
tvarka negalima prilyginti sprendimams atimti tėvystės teises. Šiais atvejais
galima įvaikinti tik esant tėvų sutikimui.
Štai atėmus vienišai motinai teisę auklėti vaiką,
Vilniaus apygardos teismas nesi­­aiš­kino, kokiu pagrindu pripažįsta esant
galimybę vaiką įvaikinti, ir be motinos suti­­­­kimo jį įvaikino užsieniečiams
(civ. byla Nr. 2–555/99).
Tėvų sutikimas įvaikinti – reali garantija saugant tėvų
ir vaikų prigimtines teises.
Vaiko teisių konvencijos 21 str. a papunktis, Hagos
konvencijos 4 str. numato, kad visais atvejais galima įvaikinti tik esant
sąmoningam pasikonsultavusių suin­teresuotų asmenų sutikimui. Tie atvejai, kai
toks sutikimas nereikalingas, griežtai reglamentuotini. SŠK 113 str. numatyti
atvejai yra neišsamūs, kai kurie prieštaringi arba tiesiogiai prieštaraujantys
tarptautinės teisės normoms. Tokie atvejai, kai tėvų sutikimas nereikalingas,
nustatomi tikrinant, kaip vai­kas liko be tėvų globos.
Įvaikinti galima be tėvų sutikimo, kai vaikas našlaitis
(tėvai, ar vienas iš jų mirę), kai tėvai nežinomi (rastas vaikas), kai tėvai
žinomi, bet jie ieškomi (šiuo atveju būtini duomenys apie nesėkmingas tėvų
paieškas 1995 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1344 25. 3 punkto
numatyta tvarka).
Nėra galimybės gauti tėvų sutikimo įvaikinti vaikus, kai
tėvai ar vienintelis iš turėtų tėvų paskelbti mirusiais, nežinia kur esančiais,
pripažinti neveiksniais. Kitais atvejais tėvų sutikimas būtinas, jeigu vaikas
įvaikinamas į kitą šalį (Hagos konvenci­jos 4 str. ). Tarptautinio įvaikinimo
atveju SŠK 113 str. 2 p. prieštarauja tarptautinės teisės normoms, todėl
taikytinos tarptautinės normos.

Įvaikinamojo
sutikimas

Iki 1999 m. balandžio 14 d. galiojo SŠK 115 str. 1 d.
reikalavimas, kad įvaiki­nant asmenį, kuriam suėjo penkiolika metų, būtinas jo
rašytinis sutikimas. Nuo 1999 m. balandžio 14 d. šio straipsnio redakcija
pakeista remiantis 1999 m. kovo 25 d. įstatymu Nr. VIII–1106, ir dabar būtinas
dešimt metų sulaukusio įvaikinamojo sutikimas.
Skirtingai nuo tėvų, sutikimą įvaikinamasis duoda
teismui. Teismų praktikoje šis įstatymo skirtumas nėra tinkamai įgyvendinamas.
Įvaikinamieji, kaip ir tėvai, duoda išankstinius
sutikimus Vaikų globos ir rūpybos institucijai ir teismo posėdyje tokį sutikimą
patvirtina.
Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas patenkino
sutuoktinio prašymą įvai­kinti žmonos šešiolikos metų dukrą pastarajai posėdyje
nedalyvaujant (civ. byla Nr. 2–214/97). Duodamas sutikimą Vaikų globos ir
rūpybos institucijai, vaikas jau išreiškia savo nuomonę ir jam ją pakeisti
teisme būtų sunku dėl psichologinių aplinkybių, todėl vaiko, sulaukusio
penkiolikos metų, o nuo 1999 metų balandžio 14 d. – sulau­kusio dešimties metų
amžiaus, sutikimas duodamas teismui, įrašant jį į protokolą ir vaikui pasira­šant,
ar atskirą rašytinį sutikimą pridedant prie bylos (CPK 3065
str. 5 d. ). Tokiais atvejais ypač svarbu įgyvendinti įvaikinamojo procesinę
teisę – išklau­syti jį teismo procese.
Įvaikinamojo sutikimas skiriasi nuo tėvų sutikimo ne tik
tuo, kam jis yra duodamas, bet ir turiniu. Sutikdamas būti įvaikintas,
įvaikinamasis turi sutikti ir dėl teisinės padėties naujų tėvų atžvilgiu. Pagal
SŠK 118 str. 3 d. įvaikintojai gali būti pripažinti vaiko, kuriam yra suėję
penkiolika metų, tėvais tik tada, kai dėl to yra rašytinis vaiko sutikimas.
Toks sutikimas būtinas norint pakeisti vardą ir pavardę (SŠK 122 str. 4 d. ).
Išaiškindamas vaiko sutikimą procese, teismas turi informuoti jį dėl įvaikinimo
ir dėl sutikimo įvaikinti galinčių atsirasti pasekmių. Teismas turėtų
patikrinti, ar buvo užtikrinta galimybė vaikui gauti teisininko konsultaciją
(Hagos konvencijos 4 str. d pastraipos 1, 3 punktai). Tarptautinės teisės
normos vaiko raštiško sąmoningo sutikimo nesieja su konkrečiu amžiumi. Hagos
konvencijos 4 straipsnio d pastraipoje numatyta, kad atsižvelgiant į vaiko
brandumą ir amžių turi būti gautas raštiškas sąmoningas vaiko sutikimas būti
įvaikintam. Teismai vaiko brandumą nu­sta­to įrodymais, numatytais CPK.
Dešimties metų amžiaus vaikas jau turi savo nuomonę, gali
išreikšti savo norus, atitinkamas simpatijas ir antipatijas, todėl,
atsižvelgiant į įvaikinamojo interesus, teis­mams sutikimas įvaikinti gali būti
duodamas kartu su sutikimu, kad įvaikintojai taptų jo tėvais arba įtėviais, bei
sutikimu pakeisti vardą ir pavardę.
Tarptautinės teisės normos, reglamentuojančios
įvaikinimą, be vaiko raštiško sąmoningo sutikimo, numato ir kitokius vaiko
požiūrio į galimą įvaikinimą išaiškinimo būdus – tai vaiko nuomonė ir noras
(Hagos konvencijos 4 str. d pastraipos 2 punktas). Toks vaiko nuomonės ir noro
išaiškinimas galimas išplečiant įvaikinamojo procesines teises, ką leidžia
įgyvendinti SŠK 115 str. 2 d. nauja redakcija. Teismai turėtų suteikti vaikams
nepriklausomai nuo amžiaus procesines teises, ypač teisę būti išklausytam
visais jį liečiančiais klausimais bylos nagrinėjimo metu, nepa­žeidžiant jo
interesų.
Atsižvelgiant į teisės normas, reglamentuojančias
įvaikinamųjų teises dalyvauti patiems įvaikinimo procese, įvaikinimas be vaiko
sutikimo galimas tik įstatyme numa­tytais atvejais. SŠK 115 str. 3 d. numato,
kad sutikimo nereikalaujama, jeigu įvaiki­namasis gyvena įvaikintojų šeimoje ir
įvaikintoją laiko savo motina (tėvu). Įvaikinant sutuoktinio vaiką, dažniausiai
vaikas iki sprendimo įvaikinti gyvena su įvaikintoju šeimoje.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas įvaikino sutuoktiniui
penkiolikos metų am­žiaus žmonos sūnų ir nurodė, kad vaikas daug metų augo
pareiškėjo šeimoje, vadi­no jį tėvu (civ. byla Nr. 2–3206/98).
Įvaikinant sutuoktinio vaiką, pareiškėjas prašo
suvienodinti sutuoktinių ir vaiko, įvaikinamojo ir bendrų sutuoktinių vaikų
pavardes.
Įvaikinimo santykiai ir pasekmės atsiranda teismo
sprendimo pagrindu, kuris gali būti priimtas tik esant valios pasireiškimui –
norui įvaikinti.
Analizuojant apibendrinimui pateiktas bylas, nustatyti
faktai, kai per įvairius fondus, bendrijas vaikai patenka į kitų šalių šeimas,
kurios tik po keleto metų kreipiasi dėl konkrečių vaikų įvaikinimo, o šie iki
įvaikinimo į Lietuvą negrąžinami.
Štai našlaičių fondo „Širdis į širdį” iniciatyva
devynerių metų šešių mėnesių mergaitė 1996 m. rugpjūčio mėnesį buvo išvežta į
JAV ir Konektikuto valstijoje apgyvendinta bevaikių JAV piliečių šeimoje.
Mergaitė gyveno jų šeimoje daugiau kaip metus. Į galimų įvaikinti vaikų sąrašą
nebuvo įtraukta. Praėjus daugiau kaip dvejiems metams, ji buvo šios šeimos
įvaikinta. Pareiškėjai pateikė notariškai patvir­tintą mer­gai­­­­­­­tės
sutikimą. Mergaitė teisme nedalyvavo, į 
Lietuvą nebuvo grąžinta (Vilniaus apygardos teismo civ. byla 2–303/99).
Toks vaiko įkurdinimas užsieniečių šeimoje iki įvaikinimo
negali būti prily­ginamas SŠK 115 str. 3 d. numatytam pagrindui, t. y. kaip
galimybė įvaikinti be įvaikinamojo sutikimo. Netaikytina šiems užsieniečiams ir
pirmenybė prieš kitus įvaikintojus, gyvenančius Lietuvoje, norint įvaikinti konkretų
vaiką (SŠK 109 str. 4 d. 6 p. ).

Vaiko auklėjimo
įstaigų, šeimynų, globėjų (rūpintojų) sutikimas

Įvaikinimo santykiai negali susiformuoti be valios
pasireiškimo, t. y. noro įvai­kinti. Dažnai ką tik gimęs vaikas netenka tėvų
globos, o gauti tėvų sutikimą įvaikinti nėra galimybės. Tokiais atvejais
būtinas su vaiku susijusių asmenų, valdžios ir kitų institucijų sutikimas
pradėti įvaikinimo procedūrą.
SŠK 114 str. numato šeimynų, globėjų (rūpintojų),
valstybinių, visuomeninių ir kitų vaikų auklėjimo įstaigų sutikimo būtinumą.
Pagal prasmę šių subjektų sutikimai pakeičia biologinių
tėvų sutikimus, todėl jie turi būti rašytiniai, nenurodant konkretaus
įvaikintojo ir pažymint, kad įvaikinimo pasekmės yra aiškios, ypač dėl
juridinių vaiko ir šeimos santykių nutrūkimo ar nenutrūkimo. Įstatymo leidėjas
nenumato sutikimo įvaikinti atšaukimo teisės šeimy­noms, globėjams
(rūpintojams), valstybinėms vaiko auklėjimo įstaigoms, visuo­meninėms
organizacijoms.
Toks sutikimas turi platesnę reikšmę nei biologinių tėvų,
nes, remdamiesi visa reikalinga ir patikima informacija apie vaiką, šie
įvaikinimo procesuose dalyvaujantys subjektai turi pasisakyti, ar konkrečiam
vaikui atsižvelgiant į jo interesus reikia parinkti kitą priežiūros būdą. Jie
turi nurodyti argumentus, kodėl įvaikinimas bus tinkamesnis vaiko priežiūros
būdas nei, pavyzdžiui, rūpyba ar institucinė priežiūra (Vaiko teisių
konvencijos 20 str. ).
Vaiko auklėjimo įstaigų, šeimynų, globėjų (rūpintojų)
sutikimų, kurie duoti apibendrintose bylose, analizė leidžia daryti išvadą, kad
dauguma šių sutikimų yra pagrįsti argumentu, jog vaikui geriau augti šeimoje,
ypač užsieniečių; sutikimai duodami išskiriant brolius ir seseris, giliau
neišanalizavus konkretaus vaiko interesų ir galimybių prisitaikyti naujoje
šeimoje. V-inami tik materialiniai poreikiai, o užsie­niečiai, vos susipažinę
su kūdikių, globos namų ar internatų aplinka, pabendravę su vaiku tik kelias
valandas, apsisprendžia įvaikinti. Tokiuose pasirinkimuose slypi gali­mi
neigiami įvaikinimo padariniai – psichologinis neatitikimas, nesuprasti
tikrieji vaiko interesai.
Pasitaiko atvejų, kai nesant tėvų sutikimo, teismas
pripažįsta nesant būtina gauti atitinkamų institucijų sutikimą, t. y. taikoma
SŠK 114 str. 5 dalis.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas įvaikino trejų metų
mergaitę, nesant kūdi­kių namų sutikimo ir jų atstovui byloje nedalyvaujant;
tėvams atimtos tėvystės teisės. Analogiška padėtis konstatuota Alytaus rajono
apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–637/97, Vilniaus apygardos teismo
civilinėje byloje Nr. 2–501/99.
SŠK 114 str. 5 d. taikymui įstatymo leidėjas numatė
sąlygą – „jeigu toks įvaikinimas be globėjų, rūpintojų ir kitų sutikimo atitiks
vaiko interesus”. Teismų spren­­­­­­­­dimuose bendrai nurodoma, kad įvaikinimas
atitinka vaiko interesus, bet nėra motyvų, kodėl taikoma SŠK 114 str. 5 d.
Pažymėtina, kad įvaikinant į kitas šalis teismui būtina nustatyti, nesant
galimybės įvaikinti šalies viduje faktą. Šios aplinkybės nustatymas yra
įmanomas tik pasitelkus vaikų teisių apsaugos institucijas. Praktiškai –
taikant SŠK 114 str. 5 d. nuostatas įvaikinimas leistinas tik įvaikinant
Lietuvos piliečiams.
Lietuvoje vangiai įgyvendinamas nuolatinės globos
institutas, todėl įvaikini­mui dažniau atiduodama pirmenybė nei globai.
Kauno miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr.
2K–214/98 įvaikino dvejų metų berniuką, nors tam prieštaravo vaiko laikinoji
globėja, kuri dar nebuvo apsi­sprendusi, ar prašys berniuką suteikti jai
nuolatinei globai. Vaiko motina pageidavo, kad vaikas liktų pas globėją.
Teismas, vadovaudamasis SŠK 114 str. 3 ir 4 d. , vaiko
interesais priima sprendimą jį įvaikinti. 1998 m. kovo 24 d. Vaiko globos
įstatyme Nr. VIII–674 pripažįstama, kad vaiko globa šeimoje ar šeimynoje turi
atitikti vaiko interesus. SŠK 114 str. 3 d. nebuvo pakeista priėmus šį
įstatymą, todėl globėjo teisės SŠK 114 str. 3 d. yra susiaurintos.
SŠK 114 str. 1, 2 ir 4 dalių reikalavimų įvykdymas yra
labai svarbus, jeigu prašymas įvaikinti sprendžiamas be tėvų sutikimo. Šios
kategorijos bylos, kur įvaiki­nama be tėvų sutikimo, sudaro daugumą
apibendrintų bylų.
Vaikų auklėjimo įstaigų sutikimai turi platesnę reikšmę
nei globėjų ar rūpintojų. Šių įstaigų sutikimų pagrindu valstybės vardu išvadą
duoda tarnybos. Neretai vaikų auklėjimo įstaigos, ypač kūdikių namai, atlieka
įvaikinimo procedūrų veiksmus, kurie priskirti miesto (rajono) tarnybai, t. y.
užsiima įvaikintojų paieška.

Išskirti seseris ir
brolius leidžiama tik išimtiniais atvejais

Įstatymo leidėjas įvaikinimu numatydamas vaikui,
netekusiam šeimos aplinkos, galimybę įgyti naują šeimą, maksimaliai siekė
apginti kitus šeimos santykius, gimi­nystę, t. y. kiek galimybės leidžia
neišskirti seserų ir brolių. S-tama, kad įvaikinti brolius ir seseris, ypač
jei jų yra keli (vaikus iš daugiavaikės šeimos), yra labai proble­miška, tačiau
išimtis gali būti leistina iš vienos šeimos įvaikinant ne mažiau kaip du vaikus
ir panašiai.
Teismų praktikoje įstatymo garantuotos brolių ir seserų
teisės neleisti išskirti įvaikinimo atveju nėra pilnai apgintos. Teismai per
daug plačiai ir neargumentuotai taiko šią išimtį. Štai jau minėtoje civilinėje
byloje Nr. 2–351/98 Didžiosios Britanijos piliečiams įvaikinti du skirtingų
šeimų berniukai. V-o iš jų motina nesutiko įvaikinti, o kitos ketverių metų
amžiaus berniukas augo kartu su penkerių metų sesute Šiaulių logo­pediniuose
vaikų namuose. Teismas nurodė, kad brolį ir seserį galima išskirti, nes jie
kartu negyveno, o tai prieštaravo Šiaulių logopedinių vaikų namų išduotai
pažymai (b. l. 18). Be to, šis berniukas turi dar du brolius. Tokiu būdu, be
pakankamo įstatymi­­nio pagrindo, keturi vaikai buvo išskirti ir įvaikinti
skirtingose šalyse.
Teismai, išskirdami brolius ir seseris, sprendime dažnai
nenurodo tokios išim­ties taikymo motyvų. Vilniaus apygardos teismas civilinėje
byloje Nr. 2–346/97 spren­dime nurodė, kad brolius tikslinga išskirti, tačiau
nepaaiškino, kuo ir kieno interesais tas tikslingumas pasireiškė. Taip
civilinėje byloje Nr. 2–392/99 išskirti pus­­­antrų metų mergaitė ir jos dvejų
su puse metų brolis, kurie abu augo Šiaulių sutrikusio vystymosi vaikų globos
namuose, nenurodant tikrųjų motyvų
Pasitaiko atvejų, kai pareiškėjai nežino, jog jų
įvaikinamas vaikas turi brolių ir seserų. 1997 m. liepos 4 d. Vilniaus
apygardos teismo sprendimu JAV piliečiams buvo įvaikinta dešimties metų
mergaitė, kuri turėjo keturiolikos metų brolį. Vaikai buvo išskirti be
pakankamo pagrindo. 1998 m. sausio 19 d. sesers įtėviai kreipėsi į Vilniaus
apygardos teismą su prašymu jiems įvaikinti ir įdukros brolį. Teisme
pareiškėjai nurodė, kad apie brolio buvimą nebuvo informuoti (b. l. 54). Po 1997
m. liepos mėnesį įvykusio teismo proceso jie apie tai sužinojo, leido vaikams
bendrauti telefonu, nes įdukra negali gyventi be brolio. 1998 m. sausio 30 d.
sprendimu Vilniaus apygardos teismas įvaikino ir brolį (civ. byla Nr.
2–128/98).
Negalima pripažinti pagrįstu išskirti brolius ir seseris
tokį motyvą, kad broliai ir seserys jau buvo išskirti įvaikinant juos kitiems
asmenims, todėl galima išskirti ir  kitus
brolius ir seseris (Vilniaus apygardos civ. byla Nr. 2–624/98).
Nepakanka motyvo, kad vaikui geriau augti šeimoje ir dėl
to tikslinga jį iš­s­­kir­ti su broliais ir seserimis, kaip nurodė Vilniaus
apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2–363/97.
Teismai, svarstydami klausimą dėl brolių ir seserų
išskyrimo, turi nepamiršti, kad įstatymas numato tik išimtį, leidžiančią
išskirti, o pagal bendrą taisyklę – broliai ir seserys negali būti išskirti.
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 25 str. 2 d. , SŠK
136 str. , Vaiko globos įstatymas numato, kad steigiant globą (rūpybą) turi būti
siekiama sudaryti sąlygas vaikams gyventi kartu su broliais ir seserimis.
Alytaus vaikų globos namų atstovas Vilniaus apygardos
teismo civilinėje byloje Nr. 2–137/98 nurodė, kad įvaikinamojo brolis perduotas
globoti į šeimyni­nius globos namus, o įvaikinamojo atžvilgiu pripažino nesant
tikslinga taikyti tokį prie­žiūros būdą, nes jis jau turi globėjus Prancūzijoje
(b. l. 72). Broliai teismo spren­dimo priėmi­mo dieną buvo dvylikos ir trylikos
metų amžiaus, kartu augo vienuose globos namuose. Dvylikametis brolis parašė
rašytinį sutikimą dėl brolio įvaiki­nimo. 1998 m. vasario 20 d. sprendimu
teismas brolius išskyrė, motyvuodamas tuo, kad įtėviai sutin­ka, jog broliai
ateityje bendrautų. Tačiau Lietuvoje nepilnamečio brolio teisių teismas neapgynė.
SŠK 121 str. tvarka sprendime nenurodyta apie jo teisių išsau­gojimą,
neįformintas pareiškėjo sutikimas dėl šių teisių išsaugojimo. Teismas
neįvertino ir kitų auklėjimo įstaigos netinkamų veiksmų, dėl kurių broliai buvo
išskirti, nes abu vaikai turėjo būti perduoti šeimynos globai Lietuvoje (SŠK
132 str. 4 d. , 136 str. ).
Vilniaus apygardos teismas išskyrė vienuolikos ir
keturiolikos metų brolius, augusius Vilniaus 3–jame internate, dėl to, kad jų
kartu įvaikinti neprašė, nors Trakų rajono vaikų teisių apsaugos tarnyba
nesutiko, kad vaikai būtų išskirti. Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovė
nurodė, kad brolis negali būti kliūtis įvaikinant kitą brolį (civ. byla Nr.
2–28/97).
Broliai ir seserys negali būti įvaikintojai (SŠK 108 str.
3 d. ), juos išskirti galima tik išimtiniais atvejais, todėl teismai brolių ir
seserų atskyrimą turi taikyti ribotai, argu­mentuotai ir tik įvaikinamojo
interesais. Vykdant įvaikinimo procedūras turi būti maksimaliai gerbiamos jų
teisės. Negalima išskirti brolių ir seserų vien jų sutikimų pagrindu.
Vaikų auklėjimo ir globos įstaigos, be teisinio pagrindo,
reikalauja rašytinių sutikimų įvaikinti iš įvaikinamojo nepilnamečių brolių ir
seserų. Tokia netinkama praktika konstatuota visose bylose, kuriose
įvaikinamasis turi vyresnių nei dešimties metų amžiaus brolių ir seserų.
Nustatyta, kad teismai taikė SŠK 108 str. 2 d. brolių ir seserų sutikimo
pagrindu, nors tam vaikų teisių apsaugos tarnybos prieštaravo.
Štai Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr.
2–363/97, kurioje paten­kintas prašymas įvaikinti aštuonerių ir devynerių metų
brolį ir seserį Lenkijos piliečiams, Pabradės internato administracija pateikė
rašytinius vienuolikos, dvylikos ir penkiolikos metų brolių ir seserų sutikimą
įvaikinti jaunesniuosius. Teismas nerea­gavo į tokius įstatymo pažeidimus, o
liekančių gyventi internate brolių ir seserų sutikimų pagrindu pritaikė išimtį
– SŠK 108 str. 2 d. įvaikinant išskirti seseris ir brolius, nors Š-ių
rajono savivaldybės vaikų teisių apsaugos tarnyba nesutiko juos išskirti.
Atkreiptinas teismų dėmesys, kad neleistina pažeisti
brolių ir seserų, likusių be tėvų globos, teisių. Būtina plačiau taikyti SŠK
109 str. 4 d. 3 p. , SŠK 136 str. , Vaiko globos įstatymą. Įstatyme numatytos
išimtys leistinos tik įvaikinamojo interesais (vai­­kai nežino apie giminystę,
negyveno ir nebuvo kartu auklėjami, negali gyventi bei būti kartu auklėjami dėl
sveikatos ar faktiškai jau yra atskirti). Faktiško išskyrimo motyvą nuro­­­­dė
Vilniaus apygardos teismas (civ. byla Nr. 2–303/99), įvaikindamas dvi seseris
JAV piliečiams, nes kitas tris seseris jau globojo Lietuvoje gyvenanti šeima.

U-iečių teisė
įvaikinti Lietuvos piliečius

Ši teisė ribojama draudimu: neleidžiama įvaikinti vaiko,
jeigu tą patį vaiką nori įvaikinti Lietuvos Respublikos pilietis, arba yra
gautas Lietuvoje gyvenančios šeimos ar šeimynos prašymas perduoti jiems vaiką
auklėti ir išlaikyti (SŠK 109 str. 4 d. 4 p. , SŠK 132 str. 4 d. 1999 m.
gruodžio 16 d. įstatymo Nr. VIII–1482 redakcija, Hagos konvencijos preambulė).
Iki 1999 m. gruodžio 16 d. įstatymo įsigaliojimo
užsieniečių teisės įvaikinti drau­­dimus numatė SŠK 132 str. 2 d. , kuri buvo
priimta 1994 m. lapkričio 8 d. įsta­tymu Nr. I–642 ir nebuvo keičiama pildant
SŠK keturioliktąjį skirsnį nauja norma – SŠK 1081 str. Įvaikinimo
apskaita buvo įvesta 1995 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. I–966. Įvaikinimo
apskaitos Lietuvoje tvarkos įvedimas turėjo didelę reikšmę įgyven­dinant SŠK
132 str. 2 d. numatytą imperatyvą, nes per apskaitą galima buvo patikrinti, ar
buvo realiai pasiūlytas vaikas Lietuvoje pageidaujantiems įvaikinti asmenims,
ir objektyviai nustatyti, kad prašymas įvaikinti pasiūlytą vaiką negautas.
1999 m. vasario 25 d. teismo sprendimu Italijos
piliečiams įvaikinta dvejų metų mergaitė, kuri į galimų įvaikinti vaikų sąrašą
buvo įtraukta 1999 m. sausio 4 d. (Vilniaus apygardos civ. byla Nr. 2–351/99).
P-ikrinti, ar realiai buvo pasiūlytas vaikas, ir
objektyviai nusta­tyti, kad Lietuvoje pageidaujantys įvaikinti neprašė šio
vaiko, galima tik pareikalavus informacijos apie pranešimus suinteresuotiems
asmenims (Apskaitos tvarkos 19–22 punktai).
Įstatymų leidėjas nenustatė termino, kiek laiko reikėtų
galimą įvaikinti vaiką siūlyti Lietuvoje pageidaujantiems įvaikinti asmenims,
šeimoms. Praktikoje nusi­stovė­­­­­­­­­­jęs terminas 1–2 mėnesiai nuo tos
datos, kai duomenys apie vaiką iš miesto (rajono) tarnybų perduodami
respublikinei apskaitai.
Akivaizdu, kad įvedus įvaikinimo apskaitą, turėjo pakisti
ir SŠK 132 str. 2 d. taikymas. Tai draudžiamojo pobūdžio norma, todėl švelninti
jos taikymo sąlygų Vil­niaus apygardos teismas negalėjo.
Tarptautinio įvaikinimo pranašumas yra tuomet, kai vaiko
negalima perduoti globai ar įvaikinti šeimai toje šalyje, iš kurios vaikas
kilęs, šeima randama kitoje valsty­­­­­­­­­­bėje (Hagos konvencijos preambulė).
1998 m. kovo 24 d. priėmus Vaiko globos įstatymą, teismai
turi patikrinti, ar negautas Lietuvoje gyvenančių asmenų prašymas globoti
konkretų vaiką, nes Vaiko teisių konvencijos 21 str. globą ir įvaikinimą šalies
viduje pripažįsta vaiko, netekusio savo šeimos aplinkos, priežiūros būdais, o
tarptautinį įvaikinimą tik alternatyviu šiems būdams. Tokios nuostatos
įtvirtintos Vaiko globos įstatymo 1 str. ir SŠK 136 str. Lietuvoje gyvenančio
asmens prašymas įvaikinti ar globoti konkretų vaiką teismui turi būti pagrindas
atmesti užsieniečių prašymą įvaikinti SŠK 132 str. 2 d. (nauja redakcija – SŠK
132 str. 4 d. ) tvarka. Apibendrinimo metu buvo konstatuota kitokia teismų
praktika: užsieniečių teisė įvaikinti Lietuvos pilietį buvo įgyvendinta švelninant
šiai teisei numatytus apribojimus.
1998 m. birželio 22 d. sprendimu Vilniaus apygardos
teismas įvaikino dešimties metų mergaitę, kuri apsigyveno JAV piliečių šeimoje
1995 m. našlaičių fondo ,,Širdis į širdį” iniciatyva, be aiškaus teisinio
pagrindo. Lietuvoje mergaitę siekė globoti čia gyvenantis asmuo, kuris ja
rūpinosi iki jos išvykimo į JAV. Teismas kvietė šį asmenį  į posėdį ir jis patvirtino savo norą, kad
mergaitė būtų grąžinta į Lietuvą. Teismas patenkino JAV piliečių prašymą,
nurodydamas, kad iki mergaitei apsigyvenant JAV, globa jai nebuvo paskirta, o
prašymų globoti ar įvaikinti Lietuvoje nepareikšta (civ. byla Nr. 2–336/98).
Šioje byloje teismas prieštaringai taikė globos institutą: nurodė, kad turėtų
būti iki prašymo įvaikinti įsteigta globa, kartu, remdamasis  SŠK 132 str. 2 d. pagrindu, argumentavo, kad
negautas prašymas šalies viduje globoti ar įvaikinti.
Kaip įvaikinimo, taip ir globos atveju teismas turi
patikrinti, ar realiai buvo pasiūlyta globoti vaiką Lietuvos šeimoms ir
šeimynoms.
Štai 1998 m. vasario 7 d. sprendimu buvo patenkintas
Prancūzijos piliečių prašymas įvaikinti septynerių metų berniuką, kuris augo
šeimynoje ,,Tėviškės namai”. Šeimynos auklėtojos nurodė, kad Vaikų teisių
apsaugos tarnyba neieškojo Lietuvoje vaikui nuolatinės globos iki
pilnametystės, o pasiūlė jį, kaip galimą įvaikinti, užsie­niečiams.
Teismai neturi plečiamai aiškinti imperatyvios SŠK 132
str. 4 d. normos. Šios normos esmė yra ta, kad negalima vaiko įvaikinti
užsieniečiams, jeigu dėl konk­­retaus vaiko gautas prašymas Lietuvoje
gyvenančių asmenų. Prašymo gavimas yra pagrindas atmesti užsieniečių prašymą
įvaikinti. Teismai praktikoje šią normą taiko kitaip. Štai Vilniaus apygardos
teismas, pradėjęs nagrinėti JAV piliečių prašymą įvaikinti vienerių metų trijų
mėnesių amžiaus berniuką, gavo J-avos gyventojų prašymą įvaikinti tą patį
berniuką ir berniuko senelės prašymą globoti anūką. J-a­vos rajono vaikų
teisių apsaugos tarnyba pateikė išvadą, kad nesutinka berniuką įvaikinti
užsieniečiams. Teismas nesprendė užsieniečių prašymo pagal tuo metu galio­­jusią
SŠK 132 str. 2 d. redakciją, bet atidėjo bylą. Respublikinės Vaikų teisių
tarnybos atstovė pareiškė, kad šeima iš Lietuvos ir JAV piliečiai turi vienodas
tei­ses (b. l. 105). Teismas ištyrė pretendentų iš Lietuvos galimybę įvaikinti,
gavo jų raštiš­ką atsisakymą, kad negalės materialiai aprūpinti vaiko taip,
kaip užsieniečių šeima, ir patenkino JAV piliečių prašymą. Sprendime teismas
nurodė motyvus, kad nebuvo Lietuvoje gyvenančių šeimų prašymų paimti globai arba
įvaikinti berniuką (civ. byla Nr. 2–258/97). Teismas, nagrinėdamas JAV piliečių
prašymą, nepagrįstai vadovau­damasis CPK 3065 str. 1 d. , kvietė
pretendentus iš Lietuvos ir tuo paskatino juos atsisakyti prašymo užsieniečių
naudai, nors tokių teisių įstatyme užsieniečiams nesuteikta.
CPK 3065 str. 1 d. numato vienodą procesinę padėtį keliems
asmenims į tą patį vaiką šalies viduje arba keliems asmenims iš užsienio. Esant
pageidaujantiesiems įvaikinti tą patį vaiką iš Lietuvos ir užsienio, jeigu
nagrinėjant užsieniečių prašymą įvaikinti paaiškėja, kad tą vaiką įvaikinti ar
globoti prašo Lietuvos piliečiai ar Lietuvoje gyvenanti šeima ar šeimyna,
teismas užsieniečio prašymą atmeta SŠK 132 str. 4 d. , 109 str. 4 d. 4 p.
pagrindu.
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
nuomone, pretenduojan­tys įvaikinti Lietuvos piliečiai ir Lietuvoje gyvenančios
šeimos ar šeimynos į bylos pagal užsieniečių prašymą įvaikinti nagrinėjimą
nešauktini.
Tarptautiniam įvaikinimui būtinos šios papildomos
sąlygos:
– turi būti deramai išnagrinėtas klausimas, ar galima
vaiką įkurdinti valstybėje – gimtinėje, ir po to nuspręsti, kad tarptautinis
įvaikinimas labiausiai atitiks vaiko interesus (Vaiko teisių konvencijos 21
str. b papunktis, Hagos konvencijos 4 str. b pastraipa);
– vaikui yra ar bus išduotas oficialus leidimas įvažiuoti
į tą šalį ir nuolat joje gyventi (Hagos konvencijos 5 str. c pastraipa);
– įvaikinant vaiką, turi būti nustatyta, kad užsienio
valstybė pripažins konkretaus vaiko įvaikinimą (Vaiko teisių konvencijos 21
str. a, b, c papunkčiai, Hagos konvencijos 23 str. 1 paragrafas, 26 str. ).
Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas užsieniečių
prašymus įvaikinti, netaikė tarptautinės teisės numatytų apribojimų įvaikinimui
kitose šalyse. Tarptau­tinė teisė įvaikinimą kitoje šalyje laiko alternatyva
kitiems vaiko priežiūros būdams, o pirmenybę suteikia bet kokiai pakankamai
vaiko priežiūrai šalies viduje.
Vaiko teisių konvencijos 21 str. numato, kad įvaikinant į
užsienį turi būti užtik­­rinta, kad vaikui bus suteiktos tokios pat garantijos
ir laikomasi tokių pat normų kaip ir įvaikinant šalies viduje. Lietuvos
teismams nagrinėjant vaikų, turinčių nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje,
įvaikinimo bylas turi būti taikoma Lietuvos teisė. Tačiau teismas turi
atsižvelgti ir į įvaikintojo valstybės teisėje nustatytas įvaikinimui sąlygas
ir draudimus, siekdamas, kad Lietuvos teismo sprendimas toje valstybėje būtų
pripa­žįstamas (Hagos konvencijos 4 str. ).
Šias garantijas galima įgyvendinti tik nustačius, kaip
priimančioji valstybė pripažins įvaikinimą. Įvaikinimo pripažinimas reiškia
vaiko ryšių tarp vaiko ir įtėvių pripažinimą, įtėvių atsakomybės už vaiką
pripažinimą, vaiko ir jo ankstesnių tėvų juridinių santykių pasibaigimą ir
suteikimą vaikui tų teisių ir garantijų, kurios tolygios teisėms ir
garantijoms, atsirandančioms įvaikinus toje šalyje. Taigi subsidiariai turi
būti taikoma ir įvaikintojo valstybės (valstybės, į kurią vaikas po įvaikinimo
bus išvežtas) teisė.
Tarptautinio įvaikinimo bylose nekonstatuota, kad būtų
įvykdyta ši būtina tarptautiniam įvaikinimui sąlyga, nes bylose nėra duomenų
apie sprendimų pripa­žinimą, įvaikio teisinę padėtį įtėvio valstybėje.
Įvaikinant į Izraelį, bylose nerasta specialių
institucijų leidimų arba sutikimų, kad leidimai bus išduoti vaikui įvažiuoti į
tą šalį ir nuolat joje gyventi (Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr.
2–168/98, 2–131/98 ir kitos, kur pareiškėjai – Izraelio piliečiai). P-eikti
šios šalies piliečių dokumentai neleidžia daryti išvados apie vaikui
suteikiamas garantijas ir įvaikinimo pripažinimą Izraelyje.
Nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d. teismas, nagrinėdamas
užsieniečių prašymus įvai­kinti Lietuvos piliečius, turėjo taikyti Hagos
konvenciją, tačiau, apibendrinus šio teismo 1999 metų pirmojo pusmečio bylas,
šios tarptautinės teisės normų taikymo bylose nekonstatuota. Teismai turi
atkreipti dėmesį, kad nesant būtinų įvaikinimo sąlygų (jeigu nenumatytos
nacionalinių įstatymų ar tarptautinių teisės normų išimtys iš šių sąlygų (SŠK
113 str. , 114 str. 5 d. , 115 str. 3 d. , Hagos konvencijos 24 str. ), teismai
turi prašymą įvaikinti atmesti.

Kitos reikšmingos
įvaikinimui aplinkybės

Lietuvoje dažni atvejai, kai vaikai įkurdinami ar
perkeliami į kitas šalis iki įvaikinimo. Tokia padėtis susiklostė Pabradės
internato auklėtinius įkurdinant Len­ki­­j­os Respublikoje. Našlaičių fondas
„Širdis į širdį” įkurdino Klaipėdos vaikų globos namų „S-elė” auklėtinius
JAV. Prancūzijoje vaikus įkurdina organizacija „Šiaurė–Pietūs”. Kai kurie jų
gyvena tose šalyse 1–2 metus iki įvaikinimo. Iki 1998 m. rugpjūčio 1 d.
įvaikinimą reglamentuojančios normos nenu­matė tokio įkurdinimo galimybės,
tačiau nuo nurodytos datos pradėjus veikti Hagos kon­vencijai Lietuvoje, šios
konven­cijos 20 straipsnis numato bandomąjį laikotarpį, per kurį vaikas gali
būti įkurdintas pas būsimus įtėvius.
V-ose šalyse nurodomas bando­masis laikotarpis, kitur
steigiama laikinoji globa. Šių procedūrų esmė nustatyti, ar pageidaujantieji
įvaikinti konkretų vaiką yra psichologiškai ir materialiai pasiruošę tam. Ypač
svarbus konkretaus įvaikintojo ir įvaikinamojo psichologinis suderinamu­mas.
Šios visos procedūros yra įvaikinimo pro­­­­­ce­so dalis, todėl vaikų
įkurdinimas, jeigu nacionaliniuose įstatymuose bus numa­tytas bandomasis
laikotarpis, turi būti kontroliuojamas centrinių valdžios institucijų (Hagos
konvencijos 20 str. ).
Apiben­drinimo metu nustatyti vaikų įkurdinimo kitose
šalyse atvejai iš esmės traktuotini kaip pasiūlymai juos įvaikinti, nors nėra
pradėtas įstatymų numatytas įvaikinimo procesas. Tokie vaikų įkurdinimo būdai
kitoje valstybėje teismo turėjo būti pripažinti neteisėtais, ir teismas turėjo
pranešti vaiko apsaugos institucijai apie būtinumą grąžinti vaiką į Lietuvą
(E-igracijos įstatymo 6 str. ).
Vilniaus apygardos civilinėje byloje Nr. 2–56/97
Vokietijos piliečiai nurodė, kad per privatų tarpininką susipažino su šeima,
kuri laukėsi aštunto vaiko. Motinai buvo 3–4 nėštumo mėnuo. V-o mėnesio
vaikas Vokietijoje buvo įkurdintas netei­sėtai paskirtos globos pagrindu.
Vaikas Lietuvos šeimoms nebuvo siūlytas nei glo­boti, nei įvaikinti. Teismas jį
įvaikino po metų, Vokietijos piliečiams atsižvelgiant į vaiko interesus, kad
mergaitė jau priprato šioje šeimoje ir kad perduodant ją kitiems būtų pažeisti
jos interesai.
Vilniaus apygardos teismas turi atkreipti dėmesį į tai,
kad teisėtu vaiko įkur­di­nimu užsienio valstybėje gali būti pripažintas
paskirtas bandomasis laikotarpis būsimų įtėvių šeimoje arba įvaikinimas, arba
globa (rūpyba) ir kitais atvejais (žiūrėti E-igraci­jos įstatymą, Hagos
konvenciją).

Prašymas įvaikinti

SŠK 117 str. nurodo šios kategorijos bylų procesines
nuostatas, t. y. teis­­min­gumą ir teiseną, kurių tvarka nagrinėjami prašymai.
CPK 3062 str. numato reikalavimus prašymui. Ši procesinė norma
įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d. , todėl joje nėra papildomų reikalavimų, kurie
būtini įvedus SŠK 1081 str. , dėl įvaikinimo apskaitos: pareiškėjas turėtų
nurodyti, ar jis yra pageidaujančiųjų įvaikinti sąraše, ar įvaikinamasis yra
galimų įvaikinti vaikų sąraše. Apibendrintose bylose kiti duomenys prašyme apie
pareiškėj­us ir įvaikinamuosius pareiškėjų iš esmės nurodyti teisingai.
Pareiškėjų nurodomus įvaikinimo motyvus galima sugrupuoti
taip:
1) pareiškėjai bevaikiai ir siekia patenkinti motinystės
(tėvystės) jausmus;
2) turi įvaikintą vaiką ir pasisekus siekia dar įvaikinti,
kad įvaikis nebūtų vienišas;
3) turi vieną ar du biologinius vaikus, siekia didesnės
šeimos, bet daugiau dėl sveikatos ar amžiaus patys vaikų turėti negali;
4) vaikas, kurį siekia įvaikinti, auga pareiškėjo šeimoje
ir susiklosto tėvystės santykiai.
Teismai neretai priima nagrinėti prašymus,
neatitinkančius CPK 3063 str. 2 d. reikalavimų, kuriuose nėra duomenų apie
įvaikinimo procedūrų iki teismo įvykdymą, nėra suformuluotas prašymas įvaikinti
ir nenurodyta, kokia bus įvaikintojų ir įvaiki­namųjų padėtis po leidimo
įvaikinti.
Įvaikintojai, kurie siekia tapti vaiko tėvais, turi tai
aiškiai nurodyti prašyme, kartu nurodydami, kad įvaikinamieji taps jų vaikais.
Vilniaus apygardos teismas priėmė JAV piliečių prašymą
įvaikinti viene­rių metų berniuką, nors nebuvo suformuluotas prašymas dėl
įvaikintojų ir įvaikinamojo teisinės padėties (civ. byla Nr. 2–478/97).
Neatitinkantys CPK 3062 str. 2 d. prašymai yra ir kitose Vilniaus apygardos
teismo civilinėse bylose Nr. 2–472/97, 2–364/97, 2–161/97. Šio teismo teisėjai,
priimdami nagrinėti prašymus, nutartyse nepareika­­­­lauja paša­linti
prašymuose esančių trūkumų CPK 3064 str. tvarka, o
tokius trūkumus šalina teismo proceso metu.
Nesuformuluoti prašymai gauti ir sprendžiant įvaikinimus
šalies viduje. Tai Kauno miesto apylinkės teisme gauti prašymai (civ. bylos Nr.
2–8388/98, 2–8398/98), Akmenės rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr.
2–393, Š-ių rajo­no apy­linkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–820/97, Šilutės
rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–1365/98 ir kt.
Pareiškėjai susikoncentruoja tik ties reikalavimu
pakeisti pavardę ir vardą.
Akmenės rajono apylinkės teismo išnagrinėtose bylose
prašoma įvaikintojus pripažinti tėvais, o įvaikinamuosius – įvaikiais, o ne
vaikais.
Įvaikinimas – vienas šeimyninių santykių atsiradimo būdų,
tai juridinę reikš­mę turintis faktas, todėl prašymai įvaikinti nagrinėjami
ypatingos teisenos tvarka (SŠK 117 str. 3 d. ).
J-iškio rajono apylinkės teismas priėmė ieškinį, kuriame
prašoma įvaikinti sutuoktinės devynerių metų berniuką, ir išnagrinėjo prašymą
ieškininės teisenos tvarka (civ. byla Nr. 2–135/98).
Kitų šalių piliečiai prašymus pateikia laikydamiesi
Lietuvos CPK 3061 ir 3062 straipsnių reikalavimų, jeigu kitaip nenumato jų šalies
ir Lietuvos Respublikos teisinio bendradarbiavimo sutartys.
Valstybės – Hagos konvencijos dalyvės piliečiai privalo
nurodyti, kad jie įvykdė Konvencijos 14–17 straipsnių reikalavimus, o jeigu
būsimas įvaikis buvo įkurdintas bandomajam laikotarpiui jų šeimoje, pateikti
priimančios šalies sprendimą dėl jų tinka­mumo įvaikinti šį konkretų vaiką
(Hagos konvencijos 19 str. , 21 str. ).
U-io valstybių piliečiai prie prašymų įvaikinti
pateikia teismui įrodymus, numatytus CPK 3063 str. 2 d. Dokumentai, kurie buvo pateikti kreipiantis į
savo šalies centrines institucijas Hagos konvencijos 14 str. tvarka ar į Vaikų
teisių apsau­gos tarnybą prašant įtraukti į apskaitą, turi būti atnaujinti ir
papildyti, kartu turi būti pateiktas leidimas vaikui nuolat gyventi pareiškėjo
šalyje ir kad jo šalis pripažins Lietuvos piliečio įvaikinimą (Hagos
konvencijos 5 str. c pastraipa). Vilniaus apygar­­dos teismo 1999 metų pirmojo
pusmečio išnagrinėtose bylose užsieniečių prašymai tokių reikalavimų
neatitinka, o teismas CPK 151 str. ir 3064 str. tvarka nereikalavo
prašymų papildyti.

Pasiruošimas
nagrinėti bylą

CPK 3064 str. – speciali procesinė norma, reglamentuojanti tik
prašymų įvai­kinti pasiruošimo teisminiam nagrinėjimui klausimus. D-uma
apylinkės teismų šią procesinę bylos paruošimo nagrinėjimui stadiją vykdo pagal
CPK 3064 str. reika­lavimus, išskyrus atvejus, kai byla
išnagrinėjama per dvi dienas nuo prašymo įvaikinti padavimo dienos. Tokia
praktika susiklostė Kauno miesto apylinkės teismo nagri­nėjamose bylose.
Vilniaus apygardos teismo apibendrintose bylose
nustatyta, kad prie prašymų įvaikinti pareiškėjai pateikia savo šalių išvadas
apie įvaikintojų materialinę, socialinę padėtį, rekomendacijas, duomenis apie
teistumą ar administracinės teisės pažeidimus bei vaikų teisių apsaugos tarnybų
išvadas. Teismas, gavęs šiuos dokumentus, CPK 166 str. tvarka priima nutartį
skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje, tuo nurodyda­mas, kad nėra kliūčių
prašymui nagrinėti. Ši teismo praktika neatitinka CPK 3064
str. reikalavimų. Pasiruošimas bylai yra teisėjo pareiga, nes teisėjui privalu
pavesti Vaikų teisių tarnybai pateikti išvadą, užklausti, ar negauti prašymai
iš Lietuvoje gyvenančių šeimų įvaikinti ir globoti konkretų vaiką, gauti
duomenis apie įvaikinamųjų ir įvaikintojų apskaitą. Pasiruošimo bylai stadijoje
teisėjas analizuoja pareiškėjo pateiktus įrodymus prie bylos, reikalui esant
nurodo būtinumą pašalinti trūkumus dėl prašymo turinio, privalomų įrodymų
pateikimo (CPK 3062 str. , 3063 str. ).
Apibendrinant Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtas
bylas, rasti nelega­lizuoti ir nepatvirtinti apostile dokumentai civilinėse
bylose Nr. 2–778/98, 2–472/97, 2–136/98 ir kt. Šiose bylose gauti JAV, Izraelio
ir Italijos piliečių prašymai. D-iausia nelegalizavimo faktų bylose, kuriose
pareiškėjai JAV piliečiai. Nevyk­dant šio įstatymo, nebuvo atsisakyta priimti
prašymų, jie buvo išnagrinėti ir patenkinti.
CPK 3064 str. redakcija galioja nuo 1995 m. sausio 1 d. , todėl
pasiruošimas bylai reglamentuotas galiojusioms materialinėms normoms
įgyvendinti nuo nuro­­­dytos datos. Ši procesinė norma nereglamentuoja, kaip
įgyvendinti pakeistas po 1995 m. sausio 1 d. SŠK keturioliktojo skirsnio
normas, tačiau, užpildant šią procesinių normų spragą, teismai turėtų taikyti
jas plečiamai ir papildomai pareikalauti įvaikini­mo apskaitos duomenų (SŠK 1081
str. , Apskaitos tvarka). Į šias nuostatas turėtų atsižvelgti ypač Vilniaus
apygardos teismo teisėjai. Besiruošdami nagrinėti bylą, jie turėtų patikrinti
apskaitos duomenis: Apskaitos tvarkos 11–16 punktuose numatytus duomenis apie
įvaikintojų ir įvaikinamųjų įtraukimą į sąrašus; pranešimus apie tai, kaip
suinteresuotiems asmenims buvo pranešta apie galimą įvaikinti vaiką (Apskaitos
tvarkos 19–22 punktai).
Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas įvaikinimo
agentūros turimam leidimui (licencijai) dirbti tarptautinio įvaikinimo srityje.
V-oms agentūroms pagal licen­ciją leidžiama rekomenduoti įtėvius, kitoms
agentūroms licencijos leidžia, ypač JAV atskirų valstijų vardu, duoti sutikimą,
kad būtų įvaikintas vaikas iš kitos šalies.
Bylose, kuriose gauti prašymai iš Izraelio piliečių,
rastos tik socialinių darbuo­tojų išvados apie įtėvius, bet šie darbuotojai
negali duoti sutikimo įvaikinti (civ. byla Nr. 2–257/97). Tokius leidimus šioje
šalyje suteikia Izraelio užsienio reikalų ministerijos Gyventojų administravimo
departamentas, o įvaikinant į Lenkiją - kvali­fikacinės komisijos savo
sprendimais, kuriuose remiamasi įvaikinimo ir globos centro išvadomis,
rekomendacijomis (civ. byla Nr. 2–288/97, b. l. 43).
1993 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu
ratifikuota Lie­tuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutartis dėl teisinės
pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose
bylose. Šios sutarties 31 str. reg­la­­­­mentuoja įvaikinimą kitaip nei teismas
sprendžia prašymus kitų šalių piliečių, kurių šalys neturi ratifikuotos
teisinės pagalbos sutarties su Lietuvos Respublika. Teisi­­nės pagalbos su
Lenkija sutarties 31 str. 1 p. numato, kad įvaikinant taikomi susit­ariančios
šalies, kurios pilietis yra įtėvis, pareiškimo dėl įvaikinimo padavimo metu
galioję įstatymai.
Pasiruošimo stadijoje Vilniaus apygardos teismo teisėjas
turėjo iš Lietuvos teisingumo ministerijos gauti informaciją apie šalies, į
kurią įvaikina, teisines normas, reglamentuojančias įvaikinimo sąlygas ir
draudimus toje šalyje.
Vilniaus apygardos teismas, priimdamas užsieniečių
prašymus be atitinkamų institucijų sutikimo leisti konkrečiam pareiškėjui
įvaikinti, privalėjo reikalauti leidimo iš atitinkamo tų valstybių organo,
sprendžiančio migracijos ir natūralizacijos klausimus dėl įvaikinimo ir dėl
galimybės vaikui nuolat gyventi pareiškėjo valstybės teritorijoje užtikrinimo.
Tokie organai paprastai yra atitinkami užsienio reikalų ministerijų padaliniai:
taip yra Izraelyje, Prancūzijoje, Italijoje, Lenkijoje. Bylose nėra duomenų,
kas tokius klau­simus sprendžia JAV, tačiau akivaizdu, kad migracijos ir
natūralizaci­jos klausimų įvaikinimo agentūros nesprendžia. Ruošdamasis
nagrinėti bylą, Vilniaus apygardos teisėjas turi patikrinti, ar norinčiųjų
įvaikinti namų studija, socialinių darbuotojų išvada nėra parašytos prieš kelis
metus, kai užsienietis prašė Vaikų teisių apsaugos tarnybą įrašyti į
pageidaujančiųjų įvaikinti sąrašus.
Pavyzdžiui, JAV piliečių prašymas gautas 1997 m. gegužės
17 d. , prie prašy­mo buvo pateikta 1993 m. spalio 19 d. patvirtinta socialinio
darbuotojo namų studija. Teisėjas CPK 3064
str. tvarka nepareikalavo namų studijos papildymo, o prašymo įvaikinti motyvas
– pareiškėjai bevaikiai. Nagrinėjant bylą paaiškėjo, kad pareiškėjai turi 1995
metais gimusį sūnų ir prašo įvaikinti tais pačiais metais gimusią mergaitę.
Šioje byloje teismas priėmė sprendimą per aštuonias dienas nuo prašymo gavimo
dienos, visai neanalizavęs klausimo, ar įvaikinimas atitiks įvaikinamojo
interesus, kaip bus suderinta biologinio vaiko ir įvaikio padėtis šioje
šeimoje. Tokius psicho­loginius tyrimus privalėjo padaryti JAV Konektikuto
valstijos socialinė tarnyba, žinoma, jeigu būtų kreiptasi dėl namų studijos
papildymo (civ. byla Nr. 2–253/97). Tokios situacijos išvengta civilinėje
byloje Nr. 2–481/97, kurioje patys pareiškėjai papildė namų stadiją.
Teisėjas, ruošdamasis bylos nagrinėjimui, turi
išanalizuoti pateiktus įrodymus, kad išvengtų nurodytų klaidų. Pasiruošimo
bylos nagrinėjimui stadija yra labai svarbi ir gavus prašymą įvaikinti šalies
viduje.
Apylinkių teismai, priimdami nutartis CPK 3064
str. tvarka, netinkamai spren­džia apskaitos duomenų pareikalavimo klausimus:
ne visada pareikalaujami duomenys apie sveikatos būklę – medicininė pažyma
forma 046/a, arba jie būna neišsamūs. Pavyzdžiui, Šilutės apylinkės teismo
civilinėje byloje Nr. 2–334/97, Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinėje
byloje Nr. 2–479/97, Šiaulių miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr.
2–944/97, Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr.
2–1274/97, Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2–288/97 ir kt.
Tinkamai pasiruošta bylų nagrinėjimui, palyginus su
kitais apylinkių teismais, Šiaulių miesto apylinkės teisme. Šio teismo bylose,
be medicininių pažymų ir socia­linę ar materialinę padėtį apibūdinančių
duomenų, yra ir policijos tyrimo medžiaga, apklausiant kaimynus apie būsimų
įtėvių elgesį ir jų požiūrį į vaikus, šeimyninius santykius, o miesto (rajono)
tarnybos tyrimo aktai nėra vienkartiniai ir epizodiniai. Ši medžiaga leidžia
teismui plačiau išsiaiškinti apie įtėvių pasirengimą ir norą įvai­kinti.
Šiaulių miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2–1026/97, 2–658/98.
CPK 3064 str. 1 p. pagrindu teisėjas paveda pareiškėjų
gyvenamosios vietos globos ir rūpybos institucijai pateikti išvadą apie
pareiškėjų gyvenimo ir buities sąlygas, informaciją apie juos, kaip asmenybes,
jų tinkamumą ir pasirengimą būti įtėviais. Išvados būtinumą numato SŠK 1081
str. tvarka patvirtintos Apskaitos tvar­kos 23–25. 6 punktai. Tai materialinė
norma, reglamentuojanti išvadą kaip įvaikinimo sąlygą.
CPK 3064 str. įsigaliojo anksčiau nei buvo priimtas Vyriausybės
nutarimas įvesti apskaitą. Teisėjas paveda pateikti išvadą ne tik vietos globos
ir rūpybos orga­nams, bet ir Vaikų teisių apsaugos tarnybai, kai yra
nagrinėjami užsieniečių prašymai (1994 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos
Vyriausybės nutarimu Nr. 370 patvir­tintų Vaikų teisių apsaugos tarnybos
nuostatų 5. 8 punktas).
Hagos konvenciją, vadovaudamasi Konvencijos 6 str. 1
paragrafu, vykdo Socia­linės apsaugos ir darbo ministerija. Valstybės
interesus, vaiko teisių apsaugą Lietuvos valstybėje šiuo metu vykdo valdymo
organas – Vaikų teisių apsaugos tar­ny­ba prie Lietuvos Respublikos socialinės
apsaugos ir darbo ministerijos ir vietinės valdžios organai – vaikų teisių
apsaugos tarnybos prie rajonų, miestų savivaldybių. (1994 m. gegužės 13 d.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 370 patvirtinti nuostatai). Šių
tarnybų išvados turi atitikti CPK 55 str. 2 ir 3 dalyse numatytus reikalavimus.
Ne visose apibendrintose bylose gautos išvados. Nerasta
išvadų Vilniaus rajo­no apylinkės teismo išnagrinėtose civilinėse bylose Nr.
2–763/97, 2–479/97, 2–1238/97, S-o rajono apylinkės teismo civilinėse bylose
Nr. 2–112/97, 2–238/97, Šilalės rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr.
2–152/97, Anykščių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–6901/98,
V-aviškio rajono apylinkės teismo civilinėse bylose Nr. 2–355/98, 2–338/98,
Šiaulių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje
Nr. 2–632/98, Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2–26/97. Šio
teismo civilinėje byloje 2-257/98 atitinkamų institucijų raštai, kuriuose
įvaikinimui neprieš­taraujama, negali būti vertinami kaip išvada (CPK 55, 3064 str. ).
Pasitaikė atvejų, kai išvadą pakeitė buities ir
materialinių sąlygų aktas arba lakoniškas sutikimas įvaikinti, arba
aktas–rekomendacija. Pavyzdžiui, Ignalinos rajo­no apylinkės teismo civilinėje
byloje Nr. 2–41/97, Šiaulių miesto apylinkės teismų civi­linėse bylose Nr.
2–2100/97, 2–217/97.
Negalima valstybinės institucijos išvados, numatytos CPK
55 str. , pakeisti įrodymais, gaunamais CPK 75 ir 3063 straipsnių tvarka.
Ruošdamasis nagrinėti bylą, teisėjas turi nustatyti, ar
tinkamai įvykdytas CPK 3064 str. tvarka duotas pavedimas. Kol negauti įrodymai CPK
3063 tvarka ir neįvyk­dyti pavedimai bei teismo reikalavimai
CPK 3064 str. tvarka, negalima priimti nutartį ir skirti bylą
nagrinėti teismo posėdyje, nes minėtų normų reikalavimų neįvyk­dy­­mas yra
kliūtis pradėti bylos nagrinėjimą.
Teisėjas, tikrindamas, kaip įvykdytas pavedimas pateikti
išvadą, turi atkreipti dėmesį į tai, kad išvados būtų parengtos laikantis
Apskaitos tvarkos 23–25. 6 reika­lavimų. Šis dokumentas turi remtis įvaikinimo
apskaitos duomenimis, turi būti anali­­­­zuojamos aplinkybės, kodėl vaikas liko
be savo šeimos, priemonės, kurių buvo imtasi siekiant sugrąžinti jį į šeimos
aplinką, vaiko priežiūros būdų parinkimo pagrindai. Tarnybos turi pagrįsti,
kodėl įvaikinimas yra tinkamesnis priežiūros būdas nei kiti, kokiais vaiko
interesais vadovaujantis ši tarnyba sutinka ar nesutinka, kad vaikas būtų
įvaikintas. Išvadoje turi būti nurodyti duomenys apie įvai­kintojus, jų
pasiruošimą būti įtėviais, materialinės ir socialinės įvaikintojų gyvenimo
sąlygos, kitų asmenų prašymai įvaikinti ar globoti tą patį vaiką. Tarnyba
pasisako, kuriems iš pageidaujančiųjų įvaikinti suteikia pirmenybę.
Išvadoje dėl tarptautinio įvaikinimo turi būti nurodyta:
kodėl buvo pasirinktas tarptautinis įvaikinimas; įvaikinimo procedūros iki
teismo analizė, kad konkretaus vaiko negalima buvo perduoti globai ar įvaikinti
šeimai Lietuvoje; kaip šeima buvo surasta kitoje valstybėje; kokia pateikta
informacija apie būsimus įtėvius iš priiman­čios šalies institucijų remiantis
buvo nustatyta galimybė patikėti vaiką konkretiems įvaikintojams ir kokius
vaiko poreikius patenkins šis įvaikinimas konkrečioje situacijoje. Be to,
išvadoje turi būti nurodyta, ar įvaikinimui pritaria priiman­­čios šalies
centrinės valdžios institucijos, yra ar bus suteiktas leidimas vaikui įvažiuoti
į šalį ir nuolat joje gyventi, ar įvaikinimas bus pripažintas (Hagos
konvencijos 15–17 str. ).
CPK 3064 str. įpareigoja teisėją išreikalauti išvadą pasiruošimo
stadijoje, tuo tarpu CPK 3065 str. 2 d. numato, kad tokią išvadą gali duoti globos ir
rūpybos institucijų atstovas teisme.
Teismas turėtų skirti šių išvadų paskirtį. Pasiruošimo
stadijoje gauta išvada – būtina sąlyga pradėti nagrinėjimą, o proceso metu
atstovas duoda išvadą po bylos išnagrinėjimo iš esmės, t. y. kai išklausyti
pareiškėjai, tėvai, vaikai, išanalizuoti įrodymai.

Bylos nagrinėjimas

Nagrinėjant įvaikinimo bylas, būtinai turi dalyvauti
pareiškėjai bei globos ir rūpybos institucijų atstovai (CPK 3065
str. 2 d. ).
Teismai iš esmės tinkamai taikė šią procesinę normą, nors
pasitaikė atvejų, kai Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovai byloje
nedalyvavo. Pavyzdžiui, Kauno rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje
byloje Nr. 2–372/97, Vilniaus miesto 1–ojo apy­linkės teismo civilinėje byloje
Nr. 2–5199/98, R-iškio rajono apylin­kės teis­mo civilinėje byloje Nr.
2–903/97, Š-ių rajono apylinkės teismo civilinėje bylo­­je Nr. 2–721/97 vaikų
teisių apsaugos tarnybos nebuvo kviestos, todėl ir neda­­­­­­­­­­­­­­ly­­vavo.
Vaiko tėvų, globėjų (rūpintojų) dalyvavimas byloje nėra
būtinas, tačiau teis­mas privalo pranešti šiems asmenims apie bylos nagrinėjimą
(CPK 3065 str. 1 d. ).
Minėtų asmenų teisės žinoti apie bylos nagrinėjimą
pažeidžiamos keliais būdais:
Pirmas – kai vaiko tėvas ar tėvai neįtraukti į bylą, nes
pareiškėjas prašyme jų nenurodė kaip suinteresuotų asmenų, o teismas nepriėmė
nutarties įtraukti juos į procesą (V-aviškio rajono apylinkės teismo civ.
byla Nr. 2–538/98, Kauno miesto apy­linkės teismo civ. bylos Nr. 2–83/98,
2–8171/98, 2–8002/98, V-aviškio rajono apylinkės teismo civ. byla Nr.
2–1046/96). Šios kategorijos procesinis pažeidimas sudaro absoliutų procesinių
normų pažeidimą (CPK 338 str. 2 d. 2 p. ).
Antras – kai apylinkių teismuose buvo išnagrinėtos bylos,
nekviečiant tėvų į posėdį. Tai V-aviškio rajono apylinkės teismo civilinė
byla Nr. 2–87/97, Lazdijų rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2–488/97 ir
kt. Tokia padėtis konstatuota 80 bylų, išnagrinėtų 1997–1998 metais apylinkių
teismuose (CPK 338 str. 3 d. 1 p. pažeidimas).
Trečias – kai K-ės rajono apylinkės teismas vaiko tėvą
apklausė kaip liudy­toją ir nelaikė jo proceso šalimi (civ. byla Nr. 2–515/97).
Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas užsieniečių
prašymus, nėra padaręs absoliučių procesinių normų pažeidimų, tačiau šaukimus
tėvams neretai įteikdavo vaikų teisių apsaugos tarnybos. Tokia praktika teismui
neleido tinkamai įgyvendinti tėvų teisę atšaukti sutikimą įvaikinti.
Į teismo posėdį nebuvo kviečiami tėvai, kai buvo
nagrinėjami prašymai įvai­kinti be tėvų sutikimo SŠK 113 str. 2 p. , 4 p. ir 5
p. pagrindu. Tačiau SŠK 113 str. numato įvaikinimą, kai tėvų sutikimas
nereikalaujamas, bet neišsprendžia tėvų proce­sinių teisių. Ši materialinė
norma neatleidžia teismo nuo pareigos pranešti tėvams apie teismo posėdį ir
palieka tėvams procesinę teisę dalyvauti nagrinėjant prašymą įvaikinti.
CPK 3065 str. 3 d. numato, kad įvaikinamasis, kuriam yra suėję
dešimt metų, dėl įvaikinimo gali būti išklausytas teismo posėdyje. 1999 m.
balandžio 14 d. įsigaliojo nauja SŠK 115 str. redakcija, pagal kurią įvaikinant
vaiką, sulaukusį dešimties metų, būtinas jo rašytinis sutikimas. Jo sutikimą
išaiškina teismas.
Pakeitus SŠK 115 str. redakciją, CPK 3065
str. 3 d. nebuvo pakeista. Kadangi dešimtmečio sutikimas duodamas teismui, tai
teismai po 1999 m. balandžio 14 d. privalomai turi kviesti dešimtmetį į teismo
posėdį. Iki 1999 m. balandžio 14 d. toks būtinas dešimtmečio dalyvavimas teisme
galėjo būti pripažintas vadovaujantis Vaiko teisių konvencijos 12 str. 2 p. ,
kur vaiko amžius neribojamas, bet garantuojama teisė būti išklausytam įvairiais
būdais jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinė­jimo metu.
Akivaizdu, kad nacionalinių materialinės teisės normų
pasikeitimai bei ratifi­kuotos ir įsigaliojusios Lietuvoje konvencijų nuostatos
nevisiškai atsispindi procesinėse normose dėl įvaikinamojo dalyvavimo. SŠK 115
str. 2 d. leidžia kviesti įvaikinamąjį į posėdį, todėl, pasinaudojant šia
norma, teismai turėtų įgyvendinti suteiktas teises įvaikinamiesiems.
Per 1997–1998 metų laikotarpį apylinkių teismai sprendė
prašymus įvai­kinti 56 vaikus, kurių amžius nuo dešimties iki penkiolikos metų,
iš jų 28 įvaikinamieji teisme nebuvo išklausyti.
Štai Kauno miesto apylinkės teismas (civ. byla Nr.
2–7883/98) įvaikino vienuolikos metų mergaitę patėviui. Mergaitės motina mirė,
ir mergaitė tapo jos buto paveldėtoja. Neapklausta keturiolikos metų mergaitė
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–2605/97, nors
dėl savo amžiaus ji buvo visiškai pajėgi pareikšti savo nuomonę teismui.
Anykščių rajono apylinkės teismas patenkino moti­nos sutuoktinio prašymą
įvaikinti vienuolikos metų mergaitę, nedalyvaujant nei mer­gaitei, nei jos
tėvui įvaikinimo procese (civ. byla Nr. 2–6901/98).
Per apibendrinamąjį laikotarpį teismai įvaikino 26
vaikus, kuriems sprendimo priėmimo dieną buvo sukakę 15–17 metų. Iš jų 4
įvaikinamieji į teismo posėdžius nebuvo kviesti, nors jų dalyvavimas teisme
buvo būtinas, nes pagal tuo metu galiojusio SŠK 115 str. 4 d. redakciją tokio
amžiaus įvaikinamųjų būtiną rašytinį sutikimą įvai­kinti turėjo išaiškinti
teismas. To nepadarė Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas civilinėje byloje
Nr. 2–2698/97, Vilniaus miesto 4–asis apylinkės teismas civilinėje byloje Nr.
2–539/98, Jurbarko rajono apylinkės teismas Nr. 2–416/98, Kauno miesto apylin­­kės
teismas Nr. 2–9535/97.
Per 1997–1999 metų pirmąjį pusmetį Vilniaus apygardos
teismas išnagrinėjo 24 prašymus įvaikinti vaikus nuo dešimties iki penkiolikos
metų amžiaus, 10 iš jų teismo posėdyje dalyvavo. Teismas neapklausė teisme
vaikų, kurie įvairių fondų iniciatyva jau buvo patekę į kitas šalis, o prašymai
įvaikinti juos gauti po kelerių metų. Taip vienuolikos metų mergaitė iš
Klaipėdos našlaičių fondo ,,Širdis į širdį” fondo iniciatyva buvo apgyvendinta
JAV piliečių šeimoje, kurioje pragyveno dvejus metus. Vilniaus apygardos
teismas, nagrinėdamas šių piliečių prašymą įvaikinti mergaitę, į teismo posėdį
jos nekvietė. Klaipėdos vaikų teisių tarnyba nesutiko su mergaitės įvaikinimu,
nes Lietuvoje gyvenantys asmenys norėjo ją globoti (civ. byla Nr. 2–336/98).
Teismas įvaikino trylikos metų berniuką į Prancūziją, neiškvietęs jo į teismo
posėdį, nors jį reikėjo apklausti dėl jo atskyrimo nuo dvylikos metų brolio
(civ. byla Nr. 2–137/98). Vyresnis kaip 15 metų į užsienį įvaikintas vienas
vaikas, kuris teismo posėdyje dalyvavo.
Bylos turi būti nagrinėjamos uždarame teismo
posėdyje, kad būtų išsaugotas įvaikinimo slaptumas (SŠK 134 str. ). Neretai
teismo posėdžio protokole nurodyta, kad prašymas įvaikinti buvo nagrinėtas
viešame teismo posėdyje. Taip buvo padaryta Vilniaus apygardos teismo
išnagrinėtose bylose Nr. 2–848/98, 2–501/99, 2–204/98, 2–278/99 ir kt. Dažnai
šio teismo išnagrinėtų bylų teismo posėdžio protokoluose ir sprendimuose
nepasisakoma, kokiame procese išnagrinėtas prašymas įvaikinti.

Teismo sprendimas

Teismo sprendimą šios kategorijos bylose reglamentuoja
materialinės ir proce­sinės normos.
SŠK 118 str. 1 d. ir CPK 3066 str. numato, kad
teismo sprendimai gali būti dvejopi: vaiką įvaikinti arba prašymą atmesti.
Apibendrintose bylose tik keli prašymai buvo atmesti, o dauguma prašymų –
patenkinti.
Teismai gali patenkinti prašymą įvaikinti, jeigu
atsižvelgdami į konkrečias faktines bylos aplinkybes padaro išvadą, kad
įvaikinimas atitinka vaiko interesus (SŠK 108 str. 1 d. ).
Išanalizavus teismų sprendimus, kuriais iš esmės buvo
tenkinami visi pareiškėjų prašymai įvaikinti, negalima padaryti išvados, kad
buvo daroma gilesnė analizė, jog būtent ši nauja šeima visiškai patenkins vaiko
poreikį augti saugiai ir hormoningai vystytis. Prašymai buvo tenkinami
nurodant, kad įvaikinimas atitinka vaiko intere­sus augti šeimoje. Tačiau vaiko
interesų apsauga neapsiriboja vien šeimos jam suradimu. Teismas turi
konstatuoti, kad įvaikinimas pakankamai garantuoja, jog pagerės įvaiki­namojo
ugdymo, auklėjimo ir gyvenimo sąlygos.
Aiškinant, kas yra vaiko interesai, negalima kitaip
interpretuoti, sumenkinti ar pakeisti nors vieną vaiko teisę, numatytą 1996 m.
kovo 14 d. Vaiko teisių pagrindų įstatyme Nr. I–1234 ar Vaiko teisių
konvencijoje. Vaiko interesai – tai pirmiausia įstatymuose numatytos vaiko
teisės ir galimybės šias teises įgyvendinti konkrečioje situacijoje.
G-oja taisyklė – jog įvaikintojai turi būti
pripažįstami įtėviais, o įvaikinamieji – įvaikiais, o kad juos būtų galima
pripažinti tėvais, vaikais, būtinas pareiškėjų pra­šymas, atitinkamo amžiaus
vaiko sutikimas ir motyvuotas teismo sprendimas (SŠK 118 str. 1–3 d. , 119 str.
1–3 d. , CPK 3066 str. 2, 3 d. ).
Įvaikinant siekiama sukurti geriausias sąlygas augti ir
vystytis vaikui naujoje šeimoje. Dėl šių priežasčių dažnai norima pakeisti
vaiko pavardę ir vardą. Vaiko interesais kartais jam geriau nesakyti, kas yra
jo biologiniai tėvai, o įtėvius laikyti tikraisiais tėvais. Tai sunku
įgyvendinti, jeigu įvaikintojų šeimoje yra kiti vaikai, o įvaikis labai jautrus
ir liguistai reaguoja į aplinkinių pastabas ir pan.
 Akmenės rajono
apylinkės teismas civilinėse bylose: Nr. 2–244/98, 2–760/98, 2–398/98,
2–259/98, 2–135/98 įvaikintojus pripažino tėvais, o vaikus įvaikiais. Tokiais
sprendimais teismas pažeidė įvaikinamųjų asmenines teises – jie atsidūrė
nelygioje teisinėje padėtyje su kitais giminaičiais ir naujaisiais tėvais.
Pasitaikė atvejų, kai teismai neišsprendė įvaikintojų ar
įvaikinamojo padėties po prašymo patenkinimo. Šiaulių rajono apylinkės teismas
Lietuvos piliečiams įvaikino trijų mėnesių jų globotinį, pripažino pareiškėjus
įvaikinamojo tėvais, o vaiko padėties naujoje šeimoje neišsprendė (civ. byla
Nr. 2–179/98). Tokias klaidas darė ir Šilutės rajono apylinkės teismas
civilinėje byloje Nr. 2–133/98, Vilniaus rajono apylinkės teismas civilinėje
byloje Nr. 2–1268/98, M-mpolės rajono apylinkės teismas civilinėje byloje
Nr. 2–193/98 ir kt.
Teismai nepripažino tėvu ir sūnumi, t. y. neišsprendė
abiejų – įvaikintojo ir įvaikinamojo – teisinės padėties po įvaikinimo. Tai
Šiaulių rajono apylinkės teismas civilinėse bylose Nr. 2–1938/98, 2–632/98,
Vilniaus 1–asis apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–2582/97, Panevėžio
miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–6324/97, M-mpolės rajono
apylinkės teismas, civilinėje byloje Nr. 2–1330/97, R-einių rajono apylinkės
teismas civilinėje byloje Nr. 2–713/98.
Štai Kauno miesto apylinkės teismas 1998 m. vasario 3 d.
sprendimu leido įvaikinti sutuoktiniui du jo žmonos vaikus, išsprendė vaikų
pavardžių ir vardų klau­simą, bet nepriėmė sprendimo dėl įvaikintojo ir
įvaikinamųjų teisinės padėties, todėl 1998 m. birželio 30 d. teismas priėmė
naują sprendimą ir pripažino įvaikintoją tėvu, o įvaikinamuosius vaikais.
Alytaus rajono apylinkės teismas tokią savo klaidą taisė priim­damas papildomą
sprendimą (civ. byla Nr. 2035/98).
Vilniaus apygardos teismas visose apibendrinimo metu
gautose bylose pripa­žino įvaikintojus tėvais, o įvaikinamuosius vaikais, nors
ne visi įvaikintojai to prašė (žiūrėti apžvalgos dalį apie prašymus įvaikinti).
Teismai, gavę įvaikintojų prašymus juos pripažinti
tėvais, gali jų netenkinti, tačiau sprendime privalo nurodyti motyvus. Štai
Alytaus rajono apylinkės teismas įvaikintoją pripažindamas įtėviu, nors buvo
prašymas pripažinti jį tėvu, tokio sprendimo motyvų nenurodė (civ. byla Nr.
2–593/98). Taip pasielgė ir Pasvalio rajono apylin­­-kės teis­mas civilinėje
byloje Nr. 2–2053/98, Kauno rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr.
2–1304/97.
CPK 3066 str. 4 d. numato, kad įvaikinimas turi būti
įregistruotas per vieną mėnesį kaip civilinės būklės aktas, todėl teismai
sprendime turi suformuluoti įvaiki­nimo aktą taip, kad jis atitiktų būtinus
civilinės būklės akto rekvizitus. Be jų teisinės padėties naujoje šeimoje,
pavardės ir vardo nurodymo, turi būti pakartotinai įrašyti vaiko gimimo vieta
ir gimimo metai. Lietuvos įstatymai nenumato galimybės keisti įvaikinamojo
gimimo metus ir gimimo vietą. Šie duomenys labai svarbūs įvaikinant vaiką į
kitas šalis.
Vaiko teisė išsaugoti savo individualybę pagal Vaiko
teisių konvencijos 8 str. prasmę gali būti interpretuojama kaip vaiko teisė
išsaugoti savo vardą, pavardę, tauty­­­­­bę, pilietybę ir šeimos ryšius.
Įvaikinimo atveju vaikas netenka ryšių su savo šeima,
gali netekti vardo, pavar­dės, pilietybės, tačiau paliekama jo gimimo vieta ir
gimimo metai. Šių vaiko kilmę nurodančių faktų keisti įvaikinus neleidžiama.
Kilmę nustatančiu faktu laiky­tina ir tautybė, nes tai tiesiogiai susiję ir su
vaiko gimimo vieta.
Sprendimu įvaikinti vaiko pilietybė nepakeičiama. Toks
sprendimas įvaikinti gali būti pagrindas įvaikiui pilietybei pasikeisti
(Lietuvos Respublikos pilietybės įsta­­tymo 24, 27, 32 str. ).
Vilniaus apygardos teismas sprendimuose nenurodė, į kokią
šalį leidžia įvai­kinti, įtėvių gimimo metų ir gyvenamosios vietos (CPK 3066
str. 5 d. , 1999 m. kovo 26 d. Civilinės būklės aktų registravimo laikinųjų
taisyklių 33 punktas).
Teismų sprendimuose turi būti nurodyta įtėvių pareiga per
mėnesį įregistruoti teismo sprendimą įvaikinti sprendimo priėmimo vietos
civilinės būklės aktų įrašų įstaigoje (SŠK 126 str. 2 d. , 3066
str. 4 d. ). D-iau kaip pusėje apibendrintų apylin­kės teismų bylų sprendimų
nėra nurodyta ši įtėvių prievolė.
Vilniaus apygardos teismas nė viename sprendime
neįpareigojo įtėvio regist­ruoti teismo sprendimą Vilniaus civilinės
metrikacijos skyriuje.
Pasitaikė atvejų, kai pareiškėjai neįvykdė prievolės
registruoti sprendimo.
Štai 1996 m. liepos 4 d. sprendimu Panevėžio miesto apylinkės teismas leido
įvai­kinti ir nurodė terminą, per kurį sprendimas turi būti įregistruotas.
Sprendimas nebuvo įregistruotas ir pareiškėjas prašė įvaikinti iš naujo. 1998
m. balandžio 16 d. buvo priim­tas analogiškas sprendimas (Panevėžio apylinkės
teismo civ. byla Nr. 2–1960/98).
Praktikoje teismai vieno mėnesio terminą įregistruoti sprendimą
pripažįsta kaip naikinamąjį terminą ir jį praleidus termino neatstato, o
sprendžia prašymą įvaikinti iš naujo. Atkreiptinas teismų dėmesys, kad SŠK 126
str. 2 d. numatytas vieno mė­nesio terminas registruoti įsiteisėjusį teismo
sprendimą įvaikinti nėra naikinamasis terminas, kurį įtėvių prašymu esant
svarbioms priežastims teismas gali atstatyti vado­vaudamasis SŠK 9 str. 2 d. ir
CK 90 str. 2 dalimi
Pasitaikė atvejų, kai teismo sprendimui įsiteisėjus
įtėvis nevykdė prievolės įregistruoti teismo sprendimą. 1998 m. spalio 21 d.
sprendimu Vilniaus apygardos teismas įvaikino Italijos piliečiams ketverių metų
berniuką. Pastarieji sprendimo neįregistravo ir išvyko iš Lietuvos, nepasiėmę
įvaikio. G-ojant minėtam sprendi­­­­­mui, teismas priėmė prašymą įvaikinti tą
patį berniuką kitiems Italijos piliečiams (civ. byla Nr. 2–843/98).
Įvaikinimo pasekmės atsiranda įsiteisėjus teismo
sprendimui, todėl įvaikis, esant sprendimui, negali būti laikomas galimu
įvaikinti vaiku.
Kai įtėviai nevykdo pareigų, t. y. neregistruoja
sprendimo, nepasiima įvaiko, teismas turi pranešti Vaikų teisių apsaugos
tarnybai apie tai, kad įtėviai nevykdo savo pareigų ir kenkia įvaikio
interesams. Vaikų teisių apsaugos tarnyba gali pareik­šti ieškinį dėl
įvaikinimo pripažinimo negaliojančiu SŠK 128 str. 1 d. numatytu pagrindu. Jeigu
įtėviai dėl kokių nors priežasčių atsisako būti įtėviais neįsiteisėjus teismo
sprendimui, tai tarnybos, gindamos vaiko interesus, gali apskųsti sprendimą
apelia­cine tvarka.
Teismai sprendimų rezoliucinėse dalyse nepasisako apie
biologinių tėvų teisių pasibaigimą ir naujų tėvų teisių atsiradimą (SŠK 120
str. ). Ypač tai svarbu įvaikinant į užsienį, nes vaikas kitoje šalyje turi
tokias pat įvaikinimo pasekmes, kaip ir savo kilmės šalyje, o tai yra svarbu
pripažįstant įvaikinimą kitoje šalyje.

Įvaikinimo pasekmės

Įvaikinant įvaikinamasis praranda asmenines bei turtines
teises ir atleidžia­mas nuo pareigų savo biologinių tėvų ir jų giminaičių
atžvilgiu. Tokios nuostatos konk­retizuojamos kituose civilinės teisės institutuose.
Įvaikintiesiems bei jų palikuonims paveldėjimo teisė
neatsiranda po jų bio­loginių tėvų, tikrųjų brolių ir seserų ar naujo ryšio
giminaičių mirties.
Vaiko interesais SŠK 121 str. numatyta taisyklė, pagal
kurią, įvaikinant vienam asmeniui, teisės ir pareigos gali būti išsaugotos
vaiko motinai, jeigu įvaikina vyras, arba tėvui, jeigu įvaikina moteris.
Mirus vienam iš tėvų, artimieji giminaičiai (seneliai,
dėdės, tetos) (Vaiko globos įstatymo 2 str. 6 d. ), sutinkant įvaikintojui, gali
išsaugoti mirusio tėvo ar motinos giminaičių teises ir pareigas įvaikintajam.
Tokie atvejai turi būti nurodyti sprendime.
Įvaikinimo aktas sukuria šias teises ir pareigas:
a) tarp įvaikintojų ir įvaikinamųjų;
b) tarp įvaikinamojo ir įvaikintojo giminaičių;
c) tarp įvaikintojo palikuonių (vaikų, anūkų) ir
įvaikinamojo;
d) tarp įvaikinamojo palikuonių ir įvaikintojo ir jo
giminaičių.
Įvaikinti keli vaikai į vieną šeimą tampa broliais ir
seserimis. Taip pat broliais ir seserimis jie tampa ir su tikraisiais
įvaikintojų vaikais.

Įvaikinimo
panaikinimas

SŠK 127 ir 128 straipsniai numato įvaikinimo panaikinimo
tvarką ir pagrin­dus. Šios normos nereglamentuoja galimybės pripažinti
įvaikinimą negaliojančiu. Panai­kinimo pagrindai skiriasi nuo negaliojimo
pagrindų, skirtingos ir šių procesų teisinės pasekmės.
Apibendrinimui nebuvo gauta nei viena byla dėl įvaikinimo
panaikinimo įvaiki­nant į kitas šalis, o dėl įvaikinimo šalies viduje iš
apylinkės teismų buvo gautos 6 bylos.
Kadangi įvaikinimo panaikinimas siejamas su įtėvio kalte,
tai tokių bylų nebuvi­mas leidžia daryti išvadą, kad trūksta ar visai nėra
įtėvio elgesio kontrolės.
Štai Alytaus vaikų teisių apsaugos tarnyba prašė
panaikinti SŠK 128 str. 1 ir 3 punktų pagrindu įvaikinimą septyniolikos metų
mergaitei, kurią nuo trejų metų augino ir prižiūrėjo įmotė. Pas įmotę mergaitė
gyveno iki trečios klasės, po to grįžo į globos namus, vėliau vėl apsigyveno
pas įmotę, bet gyventi kartu negalėjo. Mergaitė ban­­­dė nusižudyti. G-os
namai ją charakterizavo teigiamai. Per tokį ilgą laiką mokyto­jai, kiti globos
namų pedagogai žinojo įvaikės problemas ir daugybę metų leido mergaitei
kankintis. Ieškinys pareikštas paprašius pačiai įmotei (Alytaus rajono
apylinkės teismo civ. byla Nr. 2–1302/98). Tai vienintelė apibendrinimo metu
gauta įvaikinimo panai­kinimo byla, kurioje ieškovas Vaikų teisių apsaugos
tarnyba.
Kitose 5 bylose panaikinti įvaikinimą prašė vaiko motina,
nes buvo įvaikintas jos sutuoktiniui (Pakruojo rajono apylinkės teismo civ.
byla Nr. 2–377/98), vaiko įtėvis (Utenos rajono apylinkės teismo civ. bylos Nr.
2–732/97, 2–232/98, 2–692/98) ir seneliai (Pakruojo rajono apylinkės teismo
civ. byla Nr. 2–221/98).
Pirmosiose keturiose bylose pareikšti ieškinius dėl
įvaikinimo panaikinimo paskatino motinų ir įtėvių santuokų nutraukimas. Šios
bylos duoda pagrindo teigti, kad įvaikinimai sutuoktinių vaikų vyksta be
pakankamo supratimo apie teises ir parei­gas, kurios atsiranda įvaikinus, kad
ši šeimos santykių rūšis nesiejama su santuoka ir tęsiasi santuokai nutrūkus.
Utenos rajono apylinkės teismas 1998 m. vasario 26 d.
sprendimu atmetė įtėvio prašymą panaikinti įvaikinimą ir nurodė, kad tai
pakenks įvaikio interesams, nes įvaikinimo aktu jis įgijo tėvą, kurio
neturėjo, gavo tinkamą materialinę paramą (civ. byla Nr. 2–232/98). Tokiais pačiais
motyvais buvo atmestas 1997 m. spalio 8 d. Ute­nos rajono apylinkės teismo ir
kito įtėvio ieškinys panaikinti įvaikinimą. Panevėžio apygardos teismas,
palikdamas sprendimą galioti, konstatavo, kad įtėvis neįrodė įvaikinimo
panaikinimo pagrindų (civ. byla Nr. 2–732/97). Tokio įvaikinimo panai­ki­nimo
prak­tika atitinka įstatymo reikalavimus, kad panaikinti įvaikinimą galima tik
atsižvelgiant į įvaikio interesus.
Tarptautinės teisės normos numato būdus, kaip apsaugoti
vaiką, ir nurodo, kad visų priimančių vaiką šalių centrinės institucijos turi
vykdyti įtėvių ar būsimų įtėvių priežiūrą ir juos kontroliuoti. Jeigu šios
institucijos nurodo, kad vaiko perkel­dinimas į įtėvių šeimą neatitinka vaiko
interesų, imamasi šių priemonių:
a) priversti atiduoti vaiką;
b) skirti kitą nuolatinę globą;
c) grąžinti vaiką į jo kilmės šalį, jei tai naudinga
vaiko interesams.
Tarptautinės teisės normos numato, kad vaiko grąžinimo į
tėvynę ar įkurdinimo kitoje šalyje bei įvaikinimo panaikinimas galimas tik
vaikui sutikus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyrius

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 1.28804 sekundės -