|
|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr. 35 2002 m. birželio 21 d. Nr. 35 Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium Įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą valstybės konstitucinę pareigą saugoti ir globoti vaikystę, sprendžiant ginčus dėl vaikų, būtina užtikrinti vaikų, kaip ypatingos visuomenės grupės, teises ir interesus. Vaiko interesų ir gerovės prioritetas visose visuomenės ir valstybės gyvenimo srityse įtvirtintas Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje. Konvencijos 27 straipsnyje pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam ir socialiniam vystymuisi. Už šių teisių įgyvendinimą visų pirma yra atsakingi tėvai, tačiau valstybė, atsižvelgdama į nacionalines sąlygas ir savo galimybes, taip pat turi užtikrinti visas sąlygas vaikui gyventi ir augti sveikam. Šios principinės nuostatos lemia ginčų dėl vaikų ir jų gyvenamosios vietos nustatymo nagrinėjimo ypatumus. Bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu mano, jog tai yra būtina teisingam bylos išsprendimui. Teismas privalo imtis priemonių šalims sutaikyti ir siekti, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai. Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo (CK 3. 3 str. 1 d. ), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1. 5 str. 4 d. ). Teismų praktikoje kyla neaiškumų nustatant vaiko interesų turinį, aiškinantis vaiko nuomonę ginčo klausimu, vaiko padėtį procese, taip pat teisėjo vaidmenį teismo procese, įgyvendinant viešą interesą šios kategorijos bylose. Be to, susiduriama su sunkumais nustatant teisiškai reikšmingus faktus, renkant įrodymus bei įteikiant šaukimus, pranešimus ir kitus dokumentus, kai vienas iš tėvų gyvena užsienyje. Vaiko teisių apsaugos srities įstatymuose įtvirtinta nuostata, jog, nagrinėjant ginčus dėl vaikų, būtinas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos, pateikiančios teismui išvadą dėl ginčo, dalyvavimas. Teismai ne visuomet pareikalauja, kad institucijos pateikiamoje išvadoje būtų nurodyti visi teisiškai reikšmingi faktai, būtini sprendžiant ginčą ir nustatant vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš skyrium gyvenančių tėvų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 25 straipsnio 1 punktu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 5 straipsnio 1 dalies 3 punktu, n u t a r i a : I. Išaiškinti teismams, kad: 1. Ginčo santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, kiti įstatymai, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Lietuvos Respublikos Konstitucija saugo pagrindines vaiko, kaip žmogaus, teises į gyvybę, sveikatą, laisvę, asmens neliečiamybę, teisę į normalų fizinį, protinį, dvasinį, dorovinį, socialinį vystymąsi, teisę į mokslą ir kitas teises. Vaikų, kaip išskirtinės asmenų grupės, teisės ir pareigos yra reglamentuojamos Konstitucijos 38, 39, 41 straipsniuose. Ginčo teisiniams santykiams dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tėvams gyvenant skyrium, reguliuoti taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiosios knygos Šeimos teisė XI skyriaus normos, kurios apibrėžia tėvų valdžią vaikams (pirmasis skirsnis), vaikų teises ir pareigas (antrasis skirsnis), asmenines tėvų teises ir pareigas (trečiasis skirsnis), ginčus dėl vaikų (ketvirtojo skirsnio 3. 174–3. 178 str. ). Fizinio asmens ir nepilnamečio fizinio asmens nuolatinę gyvenamąją vietą ir jos nustatymo kriterijus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso antrosios knygos Asmenys ketvirtojo skirsnio normos. Teismas, spręsdamas ginčus dėl vaikų auklėjimo, gali remtis Lietuvos Respublikos 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. I–865 ratifikuotos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ( su išimtimis įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d. ) ir jos papildomų protokolų (Pirmasis protokolas įsigaliojo 1996 m. birželio 24 d. , Ketvirtasis – 1995 m. birželio 20 d. , Septintasis – 1995 m. rugsėjo 1 d. ir Vienuoliktasis – 1998 m. lapkričio 1 d. ) nuostatomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais, kai sprendžiami vaiko teisinės padėties, vaiko ir šeimos, vaiko ir visuomenės santykio klausimai. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (įsigaliojo 1992 m. kovo 1 d. , Seimo ratifikuota 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I–983; Žin. , 1995, Nr. 60) įtvirtina pagrindinius principus vaiko auklėjimo srityje ir pripažįsta kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam ir socialiniam vystymuisi. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (priimtas 1996 m. kovo 14 d. ; įsigaliojo nuo 1996 m. balandžio 13 d. ; Žin. , 1996, Nr. 33) nustato pagrindines vaiko teises, laisves bei pareigas, šių teisių ir laisvių apsaugos bei gynimo svarbiausias garantijas. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas (1998 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII–854 redakcija) (Žin. , 1998, Nr. 67) nustato tėvų teises ir pareigas švietimo srityje (23–24 str. ), moksleivių teises ir pareigas (21–22 str. ). Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas (Žin. , 1998, Nr. 115–3228) įtvirtina specialiųjų poreikių vaikų teises, specialiųjų poreikių vaikų tėvų (globėjų) teises ir pareigas (32–33 str. ). 2. Ginčo santykių teisinį reglamentavimą tiek nacionalinė, tiek tarptautinė teisė grindžia prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d. , CK 3. 3 str. 1 d. , VTAPĮ 4 str. 1 p. ), todėl teismas aiškindamas ir taikydamas teisės normas turi šiuo principu remtis. 3. Abiejų tėvų teisės ir pareigos auklėti vaikus yra lygios (CK 3. 156 str. ). Negalima teikti privilegijų tėvui (motinai) dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų (Konstitucijos 29 str. 2 d. ). Kilęs tarp jų ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo sprendžiamas vadovaujantis vaiko interesais ir atsižvelgiant į jo norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3. 174 str. 2 d. ). Vaiko interesus pirmiausiai nulemia teigiamas vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, vystymasis, atsižvelgiant į jo dvasinius, psichologinius, kultūrinius, moralinius, turtinius ir kitokius poreikius. 4. Nagrinėjantis bylą teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išsiaiškintos visos bylos aplinkybės. Tuo tikslu teismas savo iniciatyva turi rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jei mano, jog tai būtina teisingam bylos išsprendimui. Teismas, spręsdamas ginčą tarp skyrium gyvenančių tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi išsiaiškinti ir nustatyti šiuos teisiškai reikšmingus faktus: 1) kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų, panaudojant ir valstybės teikiamą paramą, įgyvendinimą; 2) kiekvieno iš tėvų šeimos aplinkos sąlygas, t. y. tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; 3) vaiko norus ir pažiūras. Teismas, nustatydamas pirmosios grupės teisiškai reikšmingus faktus, turi nustatyti tėvų galimybes ir pastangas užtikrinant šių vaiko teisių įgyvendinimą: teisės gyventi ir sveikai vystytis, teisės į identiškumą ir jo išsaugojimą, teisės į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę, teisės į garbę ir orumą, teisės laisvai reikšti pažiūras visais su juo susijusiais klausimais, teisės į minties, sąžinės ir religijos laisvę, teisės į mokslą, negalios vaiko teisės į visavertį gyvenimą, vaiko teisės į poilsį ir laisvalaikį, teises darbo srityje, teisės į saugią socialinę aplinką, teisės į valstybės teikiamą socialinę paramą ir kt. Aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas teismas turi nustatyti vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų, brolių, seserų (ir kitų giminaičių), kiekvieno tėvo dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, tėvų požiūrį į vaiko auklėjimą, vystymąsi, tėvų dalyvavimą vaiką auklėjant, išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, santykius tarp vaiko ir kiekvieno iš tėvų, kiekvieno iš tėvų galimybes sudaryti vaikui tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, materialinę tėvų padėtį, kitas aplinkybes), tėvo (motinos) sugyventinio ar sutuoktinio pažiūrį į vaiką ir kt. 5. Teismas, nustatydamas kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, turi: 1) įvertinti tėvo (motinos) galimybes sudaryti sąlygas vaikui sveikai vystytis (Konstitucijos 19 str. , Vaiko teisių konvencijos 6 str. , VTAPĮ 7, 27 str. ), atsižvelgdamas į tai, kad vystymasis apima fizinį, protinį, dvasinį, moralinį, psichinį ir socialinį vystymąsi. Vaiko interesai reikalauja sudaryti tokias sąlygas vystytis, kad jis užaugtų sveika, intelektuali, dorovinga bei tvirta asmenybė. Spręsdamas ginčą dėl vaiko auklėjimo, teismas turi įvertinti, ar aplinkoje, kurioje gyvena kiekvienas iš tėvų, atsižvelgiant į tėvų charakterio savybes, gyvenimo būdą ir kita, objektyviai galimas tokių sąlygų sudarymas; 2) įvertinti tėvo (motinos) gyvenamąją vietą, t. y. ji yra užsienio valstybėje ar Lietuvoje, bei tėvo (motinos) veiksmus ir galimybes, sudarant sąlygas bendrauti su kitu iš tėvų ir giminėmis. Išvykimas gyventi į užsienio valstybę savaime nereiškia, kad bus pažeista vaiko teisė į identiškumo išsaugojimą, tačiau nustačius, kad vaikas bus auklėjamas tik kitos tautybės, nei yra vaikas, kultūroje, kad vaikui kitaip nei dėl objektyvių priežasčių bus ribojama galimybė palaikyti ryšius su likusiu Lietuvoje tėvu (motina) ir kitais giminaičiais, teismas gali pripažinti, kad tėvas (motina) negali sudaryti sąlygų užtikrinti šios vaiko teisės įgyvendinimą (Konstitucijos 12 str. , Vaiko teisių konvencijos 8 str. , VTAPĮ 9 str. , CK 3. 161 str. 1, 2, 3 d. ); 3) įvertinti, ar tėvas (motina), įgyvendindamas tėvų valdžią vaiko atžvilgiu, nepiktnaudžiauja šia savo teise, nenaudoja tokių būdų, kurie pažeistų vaiko asmens orumą, teisę į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę (Konstitucijos 21–22 str. , Vaiko teisių konvencijos 16 str. , VTAPĮ 10 str. ). Tuo atveju, kai yra duomenų, jog tėvas (motina) vaiko teises į privataus gyvenimo neliečiamumą, asmens orumą pažeidžia šeimoje arba jos yra pažeidžiamos kitų asmenų už šeimos ribų, teismas turi šiuos faktus išsiaiškinti, įvertinti tėvo (motinos) veiksmus vaiko interesų požiūriu ir priimdamas sprendimą turi į tai atsižvelgti. Kai tėvas (motina) dėl ginčo vaiko auklėjimo, jo gyvenamosios vietos nustatymo ar dėl kito su vaiku susijusio klausimo kreipiasi į visuomenės informavimo priemones, o šios informuoja visuomenę, pateikdamos duomenis, kurie gali neigiamai paveikti vaiką, sudaryti kitų asmenų (taip pat ir kitų vaikų) neigiamą požiūrį į jį, teismas tokius tėvo (motinos) veiksmus turi įvertinti vaiko interesų požiūriu, atkreipiant dėmesį į tai, ar tokia vaiko interesų gynimo priemonė (būdas) yra tinkama. Tuo atveju, kai paskleista informacija visuomenės informavimo priemonėse gali pažeisti vaiko teises į privatumą, garbę ir orumą, teismas turi išsiaiškinti, ar tėvas (motina) ėmėsi įstatymuose numatytų priemonių vaiko teisėms ginti. Tėvų teisių ir pareigų vaikams įgyvendinimas, naudojant tokius būdus, kurie pažeidžia vaiko teises, taip pat tėvų neveikimas dėl pažeistų teisių gynimo, teismo turi būti vertinami kaip prieštaraujantys vaiko interesams; 4) įvertinti, kaip tėvas (motina) užtikrina vaikui teisę laisvai reikšti savo pažiūras ir nuomonę visais su juo susijusiais klausimais (Konstitucijos 25 str. , Vaiko teisių konvencijos 12–14, 30 str. , VTAPĮ 14 str. ); 5) įvertinti, ar tėvai, rūpindamiesi religiniu vaiko auklėjimu, atsižvelgia į vaiko pažiūras šiuo klausimu, vaiko dvasinius, moralinius ir kitokius įsitikinimus, taip pat į tai, ar religinės bendruomenės, kuriai priklauso vaikas, apeigos, mokymas ir skleidžiamas gyvenimo būdas neprieštarauja vaiko teisėms ir interesams (Konstitucijos 26 str. , CK 3. 174 str. 2 d. , Vaiko teisių konvencijos 14 str. , VTAPĮ 14 str. ). Tuo atveju, kai yra duomenų dėl vaiko teisių į minties, sąžinės ir religijos laisvę pažeidimų, teismas turi įvertinti, kokių veiksmų kiekvienas iš tėvų ėmėsi, siekdamas jas apsaugoti; 6) įvertinti, kaip tėvas (motina) užtikrintų vaiko teisės į mokslą įgyvendinimą (Konstitucijos 41 str. , Vaiko teisių konvencijos 28–29 str. , VTAPĮ 34–38 str. , Švietimo įstatymo 2, 15, 24, 25 str. ), atsižvelgiant į tai, kad šios teisės užtikrinimas yra viena iš pagrindinių sąlygų, lemiančių tinkamą tėvų teisių ir pareigų atlikimą. Kai tėvai, naudodamiesi valstybės teikiama parama, negali tinkamai lavinti ikimokyklinio amžiaus vaiką namuose, tai vaiko interesus labiausiai atitiktų jo ugdymas ikimokyklinio ugdymo įstaigoje (darželyje, lopšelyje). Vaikui turi būti sudaryta galimybė tenkinti saviraiškos poreikius pasirinktos krypties būreliuose, kitose papildomo ugdymo studijose (Vaiko teisių konvencijos 29 str. , VTAPĮ 16 str. 3 d. , 36 str. , Švietimo įstatymo 8, 15 str. ). Teismas, spręsdamas ginčą, visais atvejais turi išsiaiškinti kiekvieno iš tėvų požiūrį į vaiko mokymą, ugdymą ir lavinimą; 7) tuo atveju, kai yra sprendžiamas ginčas dėl negalios vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, atsižvelgiant į tai, kad negalios vaikas turi lygias teises su sveikais vaikais aktyviai gyventi, vystytis, įgyti išsimokslinimą, atitinkantį jo fizines, protines galias ir pageidavimus, dirbti jam tinkamą darbą, dalyvauti kūrybinėje bei visuomeninėje veikloje (Vaiko teisių konvencijos 23 str. , VTAPĮ 27–33 str. , Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymas, Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymo 32–33 str. ), teismas turi įvertinti kiekvieno iš tėvų požiūrį, galimybę ir gebėjimą rūpintis negalios vaiko sveikata ir lavinimu, tėvų pareigų negalios vaikui vykdymą. Vaiko interesus labiausiai atitiks tėvo (motinos) galėjimas užtikrinti negalios vaiko teisę gyventi visavertį gyvenimą; 8) įvertinti tėvo (motinos) sąlygas ir sugebėjimus užtikrinti vaiko teisės į poilsį ir laisvalaikį realizavimą (Vaiko teisių konvencijos 31 str. , VTAPĮ 16 str. ), įvertinant tėvų požiūrius į šią vaiko teisę ir jos įgyvendinimą. Užtikrinant vaiko teisę į poilsį ir laisvalaikį svarbiausia atsižvelgti į vaiko pažiūras, jo norus šios teisės realizavimo srityje, vaiko amžių, sveikatą ir poreikius; 9) įvertinti tėvo (motinos) galimybes užtikrinti tinkamą vaiko teisės dirbti realizavimą (Vaiko teisių konvencijos 32 str. , VTAPĮ VI skyriaus normos bei kiti įstatymai ir teisės aktai), atsižvelgiant į tai, kad vaikas turi teisę dirbti, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos, bendrojo išsilavinimo ir profesinio pasirengimo. Tėvai yra atsakingi ir turi rūpintis dirbančio vaiko teisių įgyvendinimu, mokslo ir darbo derinimu iki 16 metų, jei vaikas pageidauja, – ir pasirinkto mokslo baigimu. Tuo atveju, kai sprendžiamas ginčas dėl vaiko, kuris dirba, gyvenamosios vietos nustatymo, teismas turi išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių vaikas dirba, ar darbas netrukdo vaikui mokytis, nekenkia jo sveikatai, fiziniam, protiniam, doroviniam, socialiniam vystymuisi ir įvertinti kiekvieno iš tėvų galimybę užtikrinti tinkamą šios teisės įgyvendinimą; 10) įvertinti tėvo (motinos) galimybes užtikrinti vaikui saugią socialinę aplinką (Vaiko teisių konvencijos 19, 33, 34, 36–37 str. , VTAPĮ 43–47 str. ), atsižvelgiant į tai, kad įgyvendindami šią vaiko teisę tėvai ir kiti asmenys privalo apsaugoti vaiką nuo neigiamos socialinės aplinkos, t. y. nuo fizinio ar psichinio smurto demonstravimo, seksualinio išnaudojimo, jų įtraukimo į nusikalstamą ar kitą neteisėtą veiklą, ugdyti vaikui nuostatas prieš alkoholinių gėrimų vartojimą, rūkymą, draudžiant vaikui dirbti darbą, susijusį su tabako ar alkoholinių gėrimų gaminimu arba realizavimu, apsaugant vaiką nuo neteisėtų narkotinių ar kitų nuodingųjų priemonių bei medžiagų vartojimo, gaminimo ir platinimo. Tuo atveju, kai yra duomenų dėl vaiko teisės į fizinę, psichinę sveikatą bei sveiką gyvenimo būdą pažeidimų, teismas turi išsiaiškinti, ar aplinkoje, kur vaikui tektų gyventi, nėra asmenų, pažeidusių šią vaiko teisę. Taip pat teismas turi išsiaiškinti pačių tėvų požiūrį į šiuos neigiamus reiškinius bei į tai, kokių jie imasi priemonių, kad užkirstų kelią vaiką žaloti bei suteiktų jam saugią aplinką gyventi. Vaikas negali būti paliktas aplinkoje, kurioje yra asmenų, keliančių grėsmę vaiko saugumui; 11) įvertinti kiekvieno iš tėvų galimybę sudaryti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia vaiko fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi (Vaiko teisių konvencijos 27 str. , CK 3. 155 str. 2 d. , VTAPĮ 3 str. 4 p. , 11 str. ), atsižvelgiant į tai, kad tėvui, su kuriuo nenustatyta vaiko gyvenamoji vieta, lieka pareiga išlaikyti savo vaiką. Valstybė įstatymais ir kitais teisės aktais nustato įvairių formų paramą tėvams, auginantiems nepilnamečius vaikus, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatyme numatyta šeimos pašalpa (4 str. ), pašalpa šeimoms, auginančioms tris ir daugiau vaikų (41 str. ) ir pan. Tuo atveju, kai šeimoje yra sunki materialinė padėtis, tėvas (motina) turi rūpintis valstybės paramos gavimu ir jos panaudojimu pagal paskirtį, o teismas, spręsdamas ginčą, turi išsiaiškinti ir įvertinti, iš kokių lėšų tėvas (motina) gyvena, ar imasi veiksmų gauti valstybės paramą, ar gautą valstybės paramą panaudoja pagal paskirtį, ar tėvo (motinos) noras nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su savimi nėra siejamas su tikslu siekiant gauti tam tikrą valstybės mokamą paramą (pašalpą) ir jos panaudojimu ne vaiko interesams tenkinti. 6. Teismas, nustatydamas šeimos aplinkos sąlygas, turi išsiaiškinti vaiko prisirišimą prie kiekvieno iš tėvų, brolių, seserų (ir kitų giminaičių). Vaiko prisirišimas prie kiekvieno iš tėvų yra svarbi sąlyga, nustatant vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, jeigu toks prisirišimas yra natūralus ir nėra nulemtas tėvo (motinos) netinkamo elgesio, tik dėl savanaudiškų paskatų siekiant paveikti vaiko nuomonę. Neigiamos įtakos vaiko prisirišimo formavimuisi gali turėti jo nustatymas prieš kitą iš tėvų, siekiant dirbtinai sumenkinti jo autoritetą, ar vaiko dėmesio užkariavimas dovanomis, pramogomis ir kt. Todėl, nustatydamas vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų, teismas turi išsiaiškinti vaiko ir tėvo (motinos) tarpusavio santykių pobūdį, jų tikrumą. Kai vaikas vienareikšmiškai nepasako savo nuomonės, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi, teismas turi sužinoti vaiko pažiūras, prie kurio jis labiau prisirišęs, jei vaikas pakankamai brandus tokias pažiūras išreikšti. Spręsdamas vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų, teismas taip pat turi išsiaiškinti, su kuriuo iš tėvų ir kiek laiko vaikas gyveno nuo gimimo, su kuriuo iš tėvų vaikas gyvena bylos nagrinėjimo metu. Ypač svarbu išsiaiškinti vaiko ryšį su tėvu (motina) ir jų galimybę gyventi kartu, kai tėvas (motina) kartu su vaiku negyvena ar negyveno, ir dėl to vaikas gali jo nežinoti arba būti jį pamiršęs. Teismas taip pat turi išsiaiškinti, ar vaikas, dėl kurio gyvenamosios vietos nustatymo vyksta ginčas, turi brolių ir seserų, kiek laiko ir kur jie yra gyvenę kartu, kur broliai ir seserys gyvena bylos nagrinėjimo metu, ar tėvai yra susitarę dėl šių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, kokie yra brolių ir seserų tarpusavio santykiai. Tais atvejais, kai vaikas, dėl kurio gyvenamosios vietos nustatymo vyksta ginčas, turi nepilnamečių brolių ir seserų, teismas turi išsiaiškinti jų norus sprendžiamu klausimu ir požiūrį į tai, jei jų gyvenamoji vieta būtų skirtingose vietose. Šios aplinkybės yra svarbios, kadangi brolių ir seserų atskyrimas, ypač tuomet, kai vaikai yra prisirišę vienas prie kito, mėgsta tarpusavyje bendrauti ir būti kartu, pažeistų vaikų interesus. 7. Kai tėvai jau turi kitus sutuoktinius (sugyventinius), teismas turi išsiaiškinti tų asmenų požiūrį į vaiką ir surinkti duomenis apie jų asmenines, dorovines savybes. Taip pat teismas turi išsiaiškinti, ar šie asmenys nori dalyvauti vaiką auklėjant ir gyventi kartu su juo, ar jie neserga vaiko sveikatai pavojingomis ligomis, ar nėra priklausomi nuo alkoholio, narkotinių medžiagų ir kt. Kai tėvo (motinos) sutuoktinis (sugyventinis) turi savų vaikų ir vaikui gali tekti gyventi kartu su jais, teismas turi išsiaiškinti vaikų tarpusavio santykius, atkreipdamas dėmesį į tai, ar tarp vaikų nėra didelio priešiškumo ir kitų aplinkybių, darančių neįmanomą jų gyvenimą kartu. Visais atvejais teismas turi išsiaiškinti pačių vaikų požiūrį ir norą gyventi kartu. Sprendžiant ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina išsiaiškinti aplinką, į kurią vaikas pateks, priėmus sprendimą. Todėl teismas turi išsiaiškinti visus asmenis, gyvenančius su tėvu (motina). S-bu nustatyti tų asmenų požiūrį į vaiką ir vaiko požiūrį į juos, jų asmenines, dorovines savybes ir kt. 8. Sprendžiant klausimą, kuriam iš tėvų palikti vaiką auklėti, svarbu nustatyti kiekvieno iš jų asmeninius bruožus, moralines, dorovines savybes. Esant duomenų, kad tėvai ar vienas iš jų serga psichikos ar kitokia liga, galinčia kelti pavojų vaikui, tai pat yra priklausomi nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, teismas turi išsiaiškinti šias aplinkybes ir jas įvertinti atsižvelgdamas į tai, ar tėvo (motinos) liga ir priklausomumas kelia pavojų vaiko sveikatai ir saugumui, ar tai nėra kliūtis tinkamai vaiką auklėti ir prižiūrėti bei gyventi kartu. Jeigu yra duomenų apie tėvo (motinos) teistumą ar administracinį baustumą, tai teismas turi išsiaiškinti, kokius nusikaltimus ir pažeidimus yra padarę tėvai, priimdamas sprendimą – atsižvelgti į jų pobūdį. Esant duomenų, kad tėvas (motina) priklauso religinei bendruomenei, kurioje esančios elgesio taisyklės gali riboti vaiko vystymąsi, teismas privalo šias aplinkybes išsiaiškinti, įvertindamas jas vaiko interesų požiūriu. Teismas vaiko interesų požiūriu turi įvertinti, ar religinė bendruomenė Lietuvoje yra tradicinė, ar yra valstybės pripažinta, ar įstatymų nustatyta tvarka yra įregistruota, taip pat įvertinti religinės bendruomenės tradicijas, kanonus, statutus bei kt. (Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d. , CK 3. 174 str. 2 d. ). Teismas, nustatęs, kad religinės bendruomenės tradicijos ar joje esančios elgesio taisyklės prieštarauja vaiko interesams, o dėl aktyvaus tėvo (motinos) dalyvavimo jos veikloje gali tiesiogiai paliesti vaiką, atsižvelgia priimdamas sprendimą. 9. Teismas, vertindamas santykius tarp vaiko ir kiekvieno iš tėvų, turi nustatyti šių santykių pobūdį, nustatyti, kokie santykiai susiklostė tarp vaiko ir kiekvieno iš tėvų, t. y. ar tie santykiai paremti vien tik vaiko pavaldumu tėvui (motinai), ar jie taip pat paremti abipuse meile ir pagarba. Jei santykiai yra konfliktiški, vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su tokiu tėvu (motina) neatitinka vaiko interesų, išskyrus atvejus, kai pats vaikas yra linkęs į konfliktus arba negeri santykiai yra susiklostę su abiem tėvais. Tokiu atveju būtina atsižvelgti į tėvų asmenybės bruožus, įvertinti, kuris iš tėvų geriau sugebės auklėti tokį vaiką. V-tinant tėvų ir vaikų tarpusavio santykius, atkreiptinas teismo dėmesys į tai, kad Konstitucija ir įstatymai įtvirtina ne tik vaikų teises, bet ir pareigas (Konstitucijos 38 str. 7 d. , CK 3. 162 str. , VTAPĮ 48 str. ). Vaikas turi būti ugdomas atlikti pareigas ir pats atsakyti už savo poelgius šeimoje, mokymo bei auklėjimo įstaigose, darbe, socialinėje aplinkoje. Todėl tėvų auklėjimas, reikalaujant iš vaikų vykdyti jų pareigas, turi būti suprantamas kaip tinkamas tėvų pareigų atlikimas, o vaikui nepaklūstant tėvui (motinai) ir dėl to susiklostant blogiems tarpusavio santykiams, tokio tėvo (motinos) veiksmų negalima vertinti kaip vaikų interesų nepaisymą. 10. Teismas kaip atskirą teisinį faktą turi nustatyti tėvų dalyvavimą vaiką auklėjant, išlaikant ir prižiūrint iki kreipimosi į teismą ir po jo (CK 3. 165 str. ). Teismas turi atkreipti dėmesį į tėvo (motinos) dalyvavimo auklėjant vaiką pastovumą. Tuo atveju, kai tėvas (motina) anksčiau vaiku nesirūpino, jo neprižiūrėjo, neauklėjo, o tampa aktyviu tėvu (motina) iškėlus bylą teisme, teismas turi išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių tėvas (motina) nevykdė savo tėviškų pareigų, ar noras auklėti vaiką atitinka tikrus jo ketinimus. 11. Teismas, nustatydamas kiekvieno iš tėvų galimybes sudaryti vaikui tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas, turi įvertinti tėvų darbo pobūdį, užimtumą, jų materialines ir kitas sąlygas. Materialinė tėvų padėtis nors ir nėra lemiamas faktorius nustatant vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, tačiau turi įtakos tėvų galimybėms suteikti vaikui tinkamas gyvenimo ir vystymosi sąlygas. V-tinant materialinę tėvų padėtį, reikia atsižvelgti į tai, kad tėvas (motina), su kuriuo vaikas negyvena, taip pat privalo dalyvauti vaiką išlaikant (CK 3. 192, 3. 194 str. ). 12. Teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus (CK 3. 177 str. ). Vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą. Teismo posėdyje išklausant vaiko pažiūras ir norus, be vaiko teisių apsaugos institucijos atstovo, gali būti kviečiamas pedagogas ir (ar) psichologas. Vaiko pažiūrų ir norų išklausymo laikui, teismo nuožiūra, gali būti pašalinamas iš teismo posėdžių salės kuris nors dalyvaujantis byloje asmuo (asmenys), o šiam sugrįžus į posėdžių salę, turi būti pranešti vaiko išreikšti norai. Vaiko pažiūros ir norai išklausomi per atstovą tais atvejais, kai vaiko išklausymas teismo posėdyje prieštarautų vaiko interesams dėl vaiko jautrumo, sveikatos būklės ir pan. Vaiko pažiūros ir norai gali būti teismo išsiaiškinami pavedant tai padaryti valstybinei vaikų teisių apsaugos institucijai, vaiko pedagogams, auklėtojams ir kt. Visais atvejais teismas, aiškindamasis vaiko pažiūras ir norus, turi išsiaiškinti, ar vaikas pakankamai brandus, kad juos suformuluotų ir išreikštų. Teismas, suabejojęs vaiko gebėjimu suformuluoti ir išreikšti savo pažiūras, gali į teismo posėdį pakviesti ekspertą psichologą. Siekdamas nustatyti, ar vaikas pakankamai brandus, kad suformuluotų ir išreikštų savo pažiūras ir nuomonę, teismas gali paskirti psichologinę ekspertizę. Vaiko norai ir pažiūros turi būti išsiaiškinti nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbiausia, kad jis sugebėtų juos suformuluoti ir išreikšti. Teismas ir kiti asmenys, kurie aiškinasi vaiko pažiūras ir norus, turi vaikui išaiškinti sprendžiamo ginčo esmę, teismo sprendimo pasekmes bei vaiko norų įtaką ginčo sprendimui. 13. Kreiptis į teismą dėl vaiko (vaikų) gyvenamosios vietos nustatymo, kai tėvas ir motina gyvena skyrium ir tarp jų kyla ginčas, su kuriuo iš jų turi gyventi vaikas (vaikai), gali vaiko tėvas (motina), taip pat nepilnamečių tėvų, neturinčių visiško veiksnumo, tėvai, globėjai (rūpintojai) (CK 3. 163 str. 1, 2 d. , 3. 174 str. 1 d. ). Kitiems asmenims įstatymas tokios teisės nenumato. Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, prokuroras, artimieji giminaičiai ieškinį ar prašymą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo gali pareikšti tik imdamiesi priemonių vaiko (vaikų) teisėms užtikrinti, kai tėvai (tėvas ar motina) pažeidinėja vaikų teises, kartu reikšdami ieškinį dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo, ar prašymą dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo ar motinos) dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių (ligos ir pan. ) (CK 3. 163 str. 4 d. , 3. 182 str. , 3. 183 str. 4 d. ). 14. Nagrinėjant ginčus dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, būtinas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas (CK 3. 178 str. 1 d. ). Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija teismo įtraukiama dalyvauti procese arba įstoja į procesą savo iniciatyva, kad pateiktų išvadą byloje, siekiant įvykdyti jai pavestas funkcijas, ginant vaikų interesus (CPK 55 str 2 d. ). Jeigu valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija į procesą savo iniciatyva neįstoja, tai visais atvejais ji turi būti įtraukiama teismo. Tiek savo, tiek teismo iniciatyva įstojusi į bylą, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija turi pateikti teismui išvadą dėl ginčo (CK 3. 178 str. 2 d. ). Lietuvos Respublikoje vaikų teisių apsaugos institucijos yra rajonų (miestų) savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybos (toliau – Tarnyba). Tuo atveju, kai Tarnyba dalyvauja procese kaip valstybinio valdymo institucija CPK 55 straipsnio 2 dalies pagrindu išvadai duoti, ji į bylą negali būti įtraukiama trečiuoju ar suinteresuotu asmeniu. Ieškovu Tarnyba būna tais atvejais, kai ji pareiškia ieškinį vaiko interesais. 15. Nepilnametis vaikas, dėl kurio gyvenamosios vietos nustatymo nagrinėjamas ginčas, nėra dalyvaujantis byloje asmuo CPK 30 straipsnio prasme. Jis negali būti bendraieškovis, bendraatsakovis ar trečiasis asmuo. Šios kategorijos bylose vaikų teisėms ir interesams teisme atstovauja vaiko teisių apsaugos institucijos – vaikų teisių apsaugos tarnybos (VTAPĮ 58, 60 str. , CPK 55 str. 2 d. ). 16. Reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tėvams gyvenant skyrium, nagrinėjamas ieškinio teisenos tvarka. Kaip ieškinio pagrindą ieškovas turi nurodyti tas aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie pagrįstų ieškovo reikalavimą nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Ieškovas turi pagrįsti, dėl ko, vaiko gyvenamąją vietą nustačius su juo, tai labiau atitiktų vaiko interesus, nei gyvenamąją vietą nustačius su kitu tėvu. 17. Ieškovas (tėvas, motina), kreipdamasis į teismą, gali viename ieškinio pareiškime sujungti kelis reikalavimus. Greta reikalavimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą ieškovas gali pareikšti reikalavimą dėl vaiko išreikalavimo iš asmenų, laikančių vaiką pas save ne pagal įstatymą ar teismo sprendimą, dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo, dėl vaiko išlaikymo ir kt. Sujungus keletą reikalavimų viename ieškinio pareiškime, kiekvienam iš jų išsaugomas savarankiškumas. Todėl ieškinio pareiškime turi būti nurodyti ne tik reikalavimai atsakovui, bet ir aplinkybės, kuriomis ieškovas pagrindžia kiekvieną savo reikalavimą, bei įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes dėl kiekvieno reikalavimo, liudytojų gyvenamosios vietos ir kitokių įrodymų buvimo vieta. 18. Kai sutuoktiniai, turintys nepilnamečių vaikų, reiškia ieškinį dėl santuokos nutraukimo ar jos pripažinimo negaliojančia, taip pat dėl gyvenimo skyrium (separacijos), kartu turi pareikšti ir reikalavimą dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, jeigu jų gyvenamoji vieta nėra nustatyta tėvų susitarimu. Šiuo atveju apie kelių reikalavimų privalomą sujungimą nurodoma materialinės teisės normoje, reguliuojančioje ginčo teisinius santykius, todėl šių reikalavimų sujungimas viename ieškinio pareiškime yra būtinas (CK 3. 43 str. 2 d. , 3. 53 str. 3 d. , 3. 59 str. , 3. 62 str. 3 d. , 3. 76 str. 1 d. , CPK 146 str. 3 d. ). Jeigu vaiko gyvenamoji vieta yra nustatyta tėvų susitarimu, kartu su ieškinio pareiškimu teismui turi būti pateikiamas susitarimas. 19. Teismas, gavęs pareiškimą nutraukti santuoką vieno sutuoktinio pareiškimu ar ieškinio pareiškimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium patvirtinimo, kuriuose nėra nurodyta reikalavimo dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, turi nurodyti šį trūkumą ir priimti nutartį dėl trūkumų pašalinimo (CPK 151 str. 1 d. ). Nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos klausimas turi būti išspręstas teismui pateiktoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kai pareiškimą nutraukti santuoką paduoda abu sutuoktiniai bendru sutikimu. Jei sutartyje šis klausimas nėra išspręstas, teismas sutarties netvirtina, kadangi tokia sutartis iš esmės pažeistų nepilnamečių vaikų interesus, o bylą dėl santuokos nutraukimo sustabdo, kol sutuoktiniai sudarys naują sutartį. Jeigu per šešis mėnesius nuo bylos sustabdymo dienos sutuoktiniai neįvykdo teismo nurodymų dėl sutarties turinio ir nesutaria dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, teismas prašymą palieka nenagrinėtą (CK 3. 53 str. 4 d. , CPK 31236 str. ). Bylose dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu Tarnyba į bylą neįtraukiama, tačiau, esant reikalui, teismas gali pavesti Tarnybai išsiaiškinti klausimus, susijusius su pateiktos šalių sutarties tvirtinimu. 20. Kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu (CK 3. 169 str. 1 d. ). Teismo sprendimu vaiko gyvenamoji vieta, tėvams gyvenant skyrium, nustatoma su vienu iš tėvų tuo atveju, kai kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3. 169 str. 2 d. ). Todėl ieškinio pareiškime turi būti nurodyta, kad tarp tėvų yra kilęs ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Kai ieškinio pareiškime tai nenurodyta, teismas privalo nustatyti ieškovui terminą pareiškimo trūkumams pašalinti (CPK 151 str. 1 d. ). Išimtiniais atvejais, kai kitos valstybės įstatymai nustato, kad vaiko gyvenamoji vieta turi būti nustatyta teismo sprendimu, ir dėl to šalys negali realizuoti kitų savo teisių, pavyzdžiui, įvažiuoti su vaiku į užsienio valstybę, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimas turi būti išspręstas teismine tvarka, neatsižvelgiant į tai, kad tarp šalių nėra kilusio ginčo. 21. Teismas sprendžia ginčą tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kai tėvai gyvena skyrium (CK 3. 169 str. ). Gyvenimas skyrium gali būti pripažintas ir tada, kai tėvai gyvena viename name ar bute. Tokiu atveju nustatant, ar tėvai gyvena skyrium, turi būti atsižvelgta į tai, ar tėvai veda bendrą šeiminį gyvenimą, ar veda bendrą ūkį, ar yra pasiskirstę funkcijomis vaikų auklėjimo bei priežiūros srityse ir kt. 22. Ieškinio pareiškimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo apmokamas žyminiu mokesčiu. Pagal CPK 104 straipsnio 1 dalies 8 punktą neturtinio pobūdžio bylose, kokios yra bylos dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, ieškinio pareiškimai apmokami 50 Lt žyminiu mokesčiu, kuris indeksuojamas atsižvelgiant į ketvirčio vartojimo kainų indeksą. Ieškovui pareiškus reikalavimą dėl santuokos nutraukimo ar jos pripažinimo negaliojančia, taip pat dėl gyvenimo skyrium (separacijos) ir kartu reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, šie reikalavimai atskirai žyminiu mokesčiu neapmokami. 23. Bylos parengimo teisminiam nagrinėjimui stadijoje teisėjas turi įtraukti į procesą vaiko teisių apsaugos tarnybą. Tuo tikslu teisėjas turi priimti nutartį ir pavesti Tarnybai išsiaiškinti byloje nustatytinus faktus bei pateikti teismui savo išvadą dėl ginčo (CK 3. 178 str. 2 d. ). Tarnybai gali būti pavedama: – patikrinti vaiko gyvenimo sąlygas, buitinę aplinką, kurioje jis gyvena ir kurioje gyventų patenkinus ieškinį; – surinkti žinias apie tėvų asmenines ir dorovines savybes, jų materialinę padėtį; – jeigu tėvai turi kitus sutuoktinius (sugyventinius), išsiaiškinti tų asmenų, su kuriais teks vaikui gyventi, požiūrį į jį; – surinkti žinias apie sutuoktinių (sugyventinių) asmenybes; prireikus šie asmenys gali būti apklausti kaip liudytojai; – išsiaiškinti vaiko norus ir pažiūras, su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi, ir vaiko galimybę šiuos norus ir pažiūras suvokti ir išreikšti; – kai šeimoje yra keletas vaikų, išsiaiškinti jų tarpusavio santykius, prisirišimą vienas prie kito ir galimybę gyventi atskirai, nepažeidžiant jų interesų; – išsiaiškinti, kaip abu tėvai įgyvendina įstatymuose įtvirtintas vaiko ir tėvų tarpusavio teises ir pareigas vaiko ugdymo, švietimo, lavinimo srityse ir kitas faktines aplinkybes. 24. Tarnyba, pateikdama išvadą dėl ginčo, turi ištirti abiejų ginčo šalių šeimos aplinkos sąlygas ir pateikti teismui išvadą dėl abiejų ginčo šalių (CK 3. 169 str. 2 d. ). Tais atvejais, kai vaiko tėvų gyvenamoji vieta yra skirtingose savivaldybių administracinėse teritorijose, šeimos aplinkos sąlygas nustato tos teritorijos Tarnyba, kurioje gyvena tėvas (motina), ir pateikia išvadą. Tarnybos išvada turi būti pasirašyta jos vadovo, o šeimos aplinkos sąlygų tyrimo aktai – sąlygas tyrusių tarnybos darbuotojų. Teismui pateikta išvada turi būti suformuluota aiškiai bei motyvuotai, joje turi būti pasisakyta dėl ginčo, t. y. su kuriuo iš tėvų, nustačius vaiko gyvenamąją vietą, tai labiau atitiktų jo interesus (CK 3. 174 str. 2 d. , 3. 178 str. 2 d. ). Tarnybos išvada teismui nėra privaloma, tačiau bet kuriuo atveju, nesutikdamas su išvada, teismas privalo tai motyvuoti. Teismas vertina išvadą remdamasis bendromis įrodymų vertinimo taisyklėmis, atsižvelgdamas į byloje surinktus įrodymus. Tarnyba, dalyvaujanti procese išvadai duoti, turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pareikšti prašymus, tačiau neturi teisės apskųsti priimto sprendimo. Teismas ir dalyvaujantys byloje asmenys gali duoti tarnybos atstovui klausimus išvadai išaiškinti ir papildyti. Tarnybos atstovų paaiškinimai nėra laikomi įrodymais (CPK 57 str. ). Tuo atveju, kai Tarnyba įstatymo nustatytais atvejais pareiškia ieškinį, ji turi visas šalies teises ir pareigas, tarp jų ir teisę apskųsti teismo sprendimą. 25. Teisėjas pasirengimo bylos teisminiam nagrinėjimui stadijoje, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę ir vaiko teisių apsaugos tarnybos išvadą, gali išspręsti ekspertizės paskyrimo klausimą. Sprendžiant ginčus dėl vaikų auklėjimo, gali būti skiriama teismo psichologinė ekspertizė siekiant išsiaiškinti, ar vaikas yra pakankamai brandus išreikšti savo pažiūras ir nuomonę ginčo klausimu ir t. t. (CPK 87, 88 str. ). Teismo ekspertizė gali būti skiriama ir kitais klausimais (pavyzdžiui, kuris iš tėvų, atsižvelgiant į tėvų ir vaiko asmeninius bruožus, lytį, yra tinkamesnis vaiko auklėtojas). Teisėjas gali išsikviesti pokalbiui abi šalis ir išsiaiškinti, ar nėra galimybės baigti bylą taikos sutartimi. Teismas vaiko pažiūras ir norus gali aiškintis pasirengimo bylos nagrinėjimo stadijoje, pasikviesdamas vaiką pokalbiui, taip pat gali pavesti tai padaryti kitiems asmenims, pavyzdžiui, vaiko pedagogams, auklėtojams. 26. Teismas bylose dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CK 3. 65 str. ). Kol bus priimtas teismo sprendimas, teismas gali taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones: įpareigoti, esant galimybei, vieną sutuoktinį gyventi skyrium; nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams; uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais; uždrausti vaiką išvežti į užsienio valstybę ir kt. (CK 3. 65 str. 2 d. 1, 2, 4, 7 p. ). Teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių remdamasis pagrįstu raštišku suinteresuoto asmens prašymu, taip pat savo iniciatyva. Prašymą teismas išsprendžia nutartimi. Ši nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu (CPK 155, 156, 160, 162 str. ir kt. ). Kai vaikas faktiškai nuolat gyvena su tuo iš tėvų, iš kurio priteistas išlaikymas (alimentai) šiam vaikui, teismas, atsižvelgdamas į vaiko interesus, gali taikyti laikinąją apsaugos priemonę – išlaikymo išieškojimo sustabdymą. Šią priemonę teismas gali taikyti suinteresuoto asmens prašymu ar savo iniciatyva (CPK 155 str. ). 27. Bylose dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo tarptautinis (užsienio) elementas reiškiasi vienos iš šalių ir (ar) vaiko gyvenimu užsienio valstybėje, vieno iš tėvų santuokos su užsienio valstybės piliečiu sudarymu, tėvo (motinos) tikslu siekiant išvažiuoti į užsienio valstybę kartu su vaiku. Visais šiais atvejais teismams būtina spręsti teismingumo, taikytinos teisės, teismo pranešimų ir šaukimų įteikimo, įrodymų, būtinų nustatyti bylos faktines aplinkybes surinkimo užsienio valstybėje, klausimus. Spręsdami šiuos klausimus teismai turi atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimą Nr. 28 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant tarptautinės privatinės teisės normas” bei šiuo nutarimu aprobuotą Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant tarptautinės privatinės teisės normas, apibendrinimo apžvalgą (Teismų praktika, 2001, Nr. 14). 28. Teismas, priėmęs nagrinėti ieškinio pareiškimą byloje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kurioje yra užsienio (tarptautinis) elementas, privalo nuspręsti, kokios valstybės teisė turi būti taikoma nagrinėjant bylą. Taikytinos teisės klausimas sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybės pasirašytas teisinės pagalbos sutartis. Tais atvejais, kai tokia sutartis su užsienio valstybe nėra pasirašyta, taikytina teisė aptariamos kategorijos bylose nustatoma pagal kolizines normas, nustatytas CK 1. 32 straipsnyje. CK 1. 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendra norma, pagal kurią vaikų ir tėvų asmeniniams ir turtiniams santykiams taikoma vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, todėl teismas, nagrinėdamas bylą, kai vaikas su tėvu (motina) nuolat gyvena užsienio valstybėje, turi taikyti tos užsienio valstybės teisę. Teismas privalo tiksliai nustatyti bylos nagrinėjimo metu esančią vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą. CK 2. 14 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nepilnamečio fizinio asmens nuolatine gyvenamąja vieta yra laikoma nuolatinė gyvenamoji vieta to iš tėvų, su kuriuo nepilnametis daugiausia gyvena. Pagal CK 2. 12 straipsnio 1 dalį fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje asmuo nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Asmeniui išvykus į užsienio valstybę, klausimas dėl to, ar pakito jo nuolatinė gyvenamoji vieta, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į tai, ar asmuo ketina kitoje valstybėje gyventi nuolat. Tai nustatyti galima remiantis įvairiomis aplinkybėmis: šeimos sukūrimas užsienio valstybėje, užsienio valstybės pilietybės įgijimas, nekilnojamojo turto įsigijimas užsienio valstybėje, stojimas kitos valstybės tarnybon ir pan. Asmeniui išvykus laikinai dirbti į užsienio valstybę, jo nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti laikoma nepasikeitusia. Pagal CK 1. 32 straipsnio 2 dalį tuo atveju, jei nė vienas iš vaiko tėvų neturi nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, o vaikas ir abu jo tėvai yra tos pačios valstybės piliečiai, taikoma valstybės, kurios piliečiai jie visi yra, teisė. Tais atvejais, kai vaiko tėvai yra skirtingų valstybių piliečiai, vadovaujantis bendra CK 1. 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, turi būti taikoma vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė. 29. Bylose su užsienio (tarptautiniu) elementu, be bendrų būtinų nustatyti faktinių aplinkybių, teismas privalo papildomai išsiaiškinti vaiko nuolatinio gyvenimo užsienio valstybėje teisėtumą, socialinių ir kitų vaiko teisių užtikrinimo garantijas užsienio valstybėje, paties vaiko požiūrį į gyvenimą užsienio valstybėje, vaiko adaptavimosi galimybes, vaiko tėvo, su kuriuo gyvenamoji vieta nenustatoma, ir kitų giminaičių galimybes matytis su vaiku jam išvykus į užsienio valstybę nuolat gyventi. Šioms faktinėms aplinkybėms išsiaiškinti teismas turi surinkti įrodymus, kurie yra užsienio valstybėje, pavyzdžiui, gauti iš užsienio valstybės vaikų teisių apsaugos institucijų informaciją dėl byloje nustatytinų faktinių aplinkybių, pažymas iš darboviečių apie šalių bei jų sutuoktinių (sugyventinių) darbo užmokestį, charakteristiką, pažymas iš registrų apie šalių ar (ir) jų sutuoktinių (sugyventinių) turimą nekilnojamąjį turtą, pažymas iš valstybinių institucijų apie baudžiamąjį ir administracinį šalies ar jos sutuoktinio (sugyventinio) teistumą ir baustumą, taip pat informaciją apie užsienio valstybės teisę, reglamentuojančią bylos šalių bei jų vaikų teisinį statusą, galimybę kitam tėvui atvykti į užsienio valstybę matytis su vaiku ir pan. 30. Teismui nustačius vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, vaikas turi gyventi su tuo iš tėvų, kuris nurodytas teismo sprendime, nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje būtų jo gyvenamoji vieta. Tačiau pasikeitus faktinėms bylos aplinkybėms, pavyzdžiui, vaiko gyvenamąją vietą nustačius su vienu iš tėvų, įvertinus, kad jis gyvens Lietuvoje, tačiau vėliau šiam persikėlus gyventi į užsienio valstybę, kitas tėvas gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3. 169 str. 3 d. ). 31. Priimdamas sprendimą, teismas turi įvertinti kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, tarp jų tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo (motinos) tarpusavio santykius ir jų pobūdį, vaiko prisirišimą prie tėvo (motinos), brolių (seserų) ir kitų giminaičių, vaiko norus ir kt. Taip pat teismas turi įvertinti, ar vaiko aplinka, į kurią jis pateks, ir tas iš tėvų, kuris bus pagrindinis vaiko auklėtojas, galės sudaryti sąlygas vaikui visapusiškai vystytis, ugdyti jo talentus, išsaugoti nacionalinę kultūrą, gimtąją kalbą ir kt. Įvertindamas byloje surinktus įrodymus dėl tėvo (motinos) galimybės auklėti vaiką, teismas negali remtis vienu faktu, atmesdamas kitus, o turi įvertinti jų visumą vaiko interesų požiūriu, ir padaryti išvadą, su kuriuo iš tėvų nustačius vaiko gyvenamąją vietą tai labiau atitiks jo interesus. Tuo atveju, kai yra tėvų ir vaiko interesų konfliktas, pirmenybė turi būti teikiama vaiko interesams (Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d. , CK 3. 3, 3. 174 str. , VTAPĮ 4 str. 1 p. ). Šių nuostatų turi būti laikomasi ir tuo atveju, kai šalys užbaigia bylą taikos sutartimi, o teismas tvirtina šią šalių sudarytą taikos sutartį. 32. Vienam iš tėvų pareiškus ieškinio reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su juo, o kitam tėvui tokio priešinio reikalavimo nepareiškus, teismas, spręsdamas ginčą, gali nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų nepriklausomai nuo to, ar tas tėvas, su kuriuo nustatoma vaiko gyvenamoji vieta, yra pareiškęs tokį reikalavimą (CK 3. 169 str. 2 d. ). 33. Vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu (nutartimi dėl taikos sutarties patvirtinimo) nustatoma su vienu iš tėvų (CK 3. 169 str. ). Todėl teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas turi nurodyti tik tai, su kuriuo iš tėvų nustatoma vaiko gyvenamoji vieta. Tėvų gyvenamosios vietos adreso teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyti nereikia. 34. Teismui nustačius, jog vaiko negalima palikti nė su vienu iš tėvų arba su trečiaisiais asmenimis, su kuriais jis yra, teismas ieškinio ir priešieškinio reikalavimus turi atmesti ir priimti atskirąją nutartį, kurioje pasiūlyti vaiko artimiesiems giminaičiams, valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai ar prokurorui kreiptis į teismą dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo (CK 3. 182 str. 2 d. ). 35. Pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Ginčo sprendimas iš naujo pagal paduotą pakartotinį ieškinį galimas, esant bent vienai iš šių sąlygų (CK 3. 169 str. 3 d. ): 1) faktinės aplinkybės taip pasikeitė, kad sudaro naują ieškinio reikalavimo pagrindą; 2) tėvas (motina), su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, vaiką atidavė gyventi ir auginti kitiems asmenims. II. Patvirtinti Įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium, apžvalgą ir paskelbti ją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO SENATO PIRMININKAS V. GREIČIUS LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO SENATO SEKRETORĖ L. ŽILIENĖ Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |
1803: Svečiai