Paieška : Teismų praktika LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS NrLIETUVOSAUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#5291: Svečiai
#0: Vartotojai
#5715: Registruoti vartotojai


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr. 35

2002 m. birželio 21 d. Nr. 35

Dėl įsta­ty­mų tai­ky­mo teis­mų prak­ti­ko­je, nu­sta­tant
ne­pil­na­me­čių
vai­kų gy­ve­na­mą­ją vie­tą, tė­vams gy­ve­nant sky­rium

Įgy­ven­di­nant Lie­tu­vos
Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­jos 38 straips­nio 2 da­ly­je įtvir­tin­tą vals­ty­bės
kon­sti­tu­ci­nę pa­rei­gą sau­go­ti ir glo­bo­ti vai­kys­tę, spren­džiant gin­čus
dėl vai­kų, bū­ti­na už­tik­rin­ti vai­kų, kaip ypa­tin­gos vi­suo­me­nės gru­pės,
tei­ses ir in­te­re­sus. Vai­ko in­te­re­sų ir ge­ro­vės pri­ori­te­tas vi­so­se
vi­suo­me­nės ir vals­ty­bės gy­ve­ni­mo sri­ty­se įtvir­tin­tas Jung­ti­nių
Tau­tų vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jo­je. Kon­ven­ci­jos 27 straips­ny­je pri­pa­žįs­ta­ma
kiek­vie­no vai­ko tei­sė tu­rė­ti to­kias gy­ve­ni­mo są­ly­gas, ko­kių rei­kia
jo fi­zi­niam, pro­ti­niam, dva­si­niam ir so­cia­li­niam vys­ty­mui­si. Už šių
tei­sių įgy­ven­di­ni­mą vi­sų pir­ma yra at­sa­kin­gi tė­vai, ta­čiau vals­ty­bė,
at­si­žvelg­da­ma į na­cio­na­li­nes są­ly­gas ir sa­vo ga­li­my­bes, taip pat
tu­ri už­tik­rin­ti vi­sas są­ly­gas vai­kui gy­ven­ti ir aug­ti svei­kam. Šios
prin­ci­pi­nės nuo­sta­tos le­mia gin­čų dėl vai­kų ir jų gy­ve­na­mo­sios vie­tos
nu­sta­ty­mo nag­ri­nė­ji­mo ypa­tu­mus. By­lą nag­ri­nė­jan­tis teis­mas tu­ri
tei­sę sa­vo ini­cia­ty­va rink­ti įro­dy­mus, ku­riais ša­lys ne­si­re­mia,
jei­gu ma­no, jog tai yra bū­ti­na tei­sin­gam by­los iš­spren­di­mui. Teis­mas
pri­va­lo im­tis prie­mo­nių ša­lims su­tai­ky­ti ir siek­ti, kad bū­tų ap­sau­go­tos
vai­kų tei­sės ir in­te­re­sai. Teis­mas, aiš­kin­da­mas įsta­ty­mus ir juos
tai­ky­da­mas, pri­va­lo va­do­vau­tis pri­ori­te­ti­nės vai­kų tei­sių ir in­te­re­sų
ap­sau­gos ir gy­ni­mo (CK 3. 3 str. 1 d. ), tei­sin­gu­mo, pro­tin­gu­mo ir są­ži­nin­gu­mo
prin­ci­pais (CK 1. 5 str. 4 d. ).
Teis­mų prak­ti­ko­je ky­la
ne­aiš­ku­mų nu­sta­tant vai­ko in­te­re­sų tu­ri­nį, aiš­ki­nan­tis vai­ko nuo­mo­nę
gin­čo klau­si­mu, vai­ko pa­dė­tį pro­ce­se, taip pat tei­sė­jo vaid­me­nį
teis­mo pro­ce­se, įgy­ven­di­nant vie­šą in­te­re­są šios ka­te­go­ri­jos by­lo­se.
Be to, su­si­du­ria­ma su sun­ku­mais nu­sta­tant tei­siš­kai reikš­min­gus fak­tus,
ren­kant įro­dy­mus bei įtei­kiant šau­ki­mus, pra­ne­ši­mus ir ki­tus do­ku­men­tus,
kai vie­nas iš tė­vų gy­ve­na už­sie­ny­je.
Vai­ko tei­sių ap­sau­gos
sri­ties įsta­ty­muo­se įtvir­tin­ta nuo­sta­ta, jog, nag­ri­nė­jant gin­čus
dėl vai­kų, bū­ti­nas vals­ty­bi­nės vai­ko tei­sių ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­jos,
pa­tei­kian­čios teis­mui iš­va­dą dėl gin­čo, da­ly­va­vi­mas. Teis­mai ne vi­suo­met
pa­rei­ka­lau­ja, kad ins­ti­tu­ci­jos pa­tei­kia­mo­je iš­va­do­je bū­tų nu­ro­dy­ti
vi­si tei­siš­kai reikš­min­gi fak­tai, bū­ti­ni spren­džiant gin­čą ir nu­sta­tant
vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą su vie­nu iš sky­rium gy­ve­nan­čių tė­vų.
Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo se­na­tas, va­do­vau­da­ma­sis Lie­tu­vos Res­pub­li­kos teis­mų įsta­ty­mo
23 straips­nio 2 da­lies 2 punk­tu, 25 straips­nio 1 punk­tu ir Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo
Teis­mo sta­tu­to 5 straips­nio 1 da­lies 3 punk­tu,

n u t a
r i a :
I. Išaiškin­ti teis­mams, kad:

1. Gin­čo san­ty­kius re­gu­liuo­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kon­sti­tu­ci­ja,
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ci­vi­li­nis ko­dek­sas, ki­ti įsta­ty­mai, taip pat
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos tarp­tau­ti­nės su­tar­tys.
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
Kon­sti­tu­ci­ja sau­go pa­grin­di­nes vai­ko, kaip žmo­gaus, tei­ses į gy­vy­bę,
svei­ka­tą, lais­vę, as­mens ne­lie­čia­my­bę, tei­sę į nor­ma­lų fi­zi­nį, pro­ti­nį,
dva­si­nį, do­ro­vi­nį, so­cia­li­nį vys­ty­mą­si, tei­sę į moks­lą ir ki­tas
tei­ses. Vai­kų, kaip iš­skir­ti­nės as­me­nų gru­pės, tei­sės ir pa­rei­gos
yra reg­la­men­tuo­ja­mos Kon­sti­tu­ci­jos 38, 39, 41 straips­niuo­se.
Gin­čo tei­si­niams san­ty­kiams
dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo, tė­vams gy­ve­nant sky­rium,
re­gu­liuo­ti tai­ky­ti­nos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ci­vi­li­nio ko­dek­so
tre­čio­sios kny­gos Šei­mos tei­sė XI sky­riaus nor­mos, ku­rios api­brė­žia
tė­vų val­džią vai­kams (pir­ma­sis skir­snis), vai­kų tei­ses ir pa­rei­gas
(ant­ra­sis skir­snis), as­me­ni­nes tė­vų tei­ses ir pa­rei­gas (tre­čia­sis
skir­snis), gin­čus dėl vai­kų (ket­vir­to­jo skir­snio 3. 174–3. 178 str. ). Fi­zi­nio
as­mens ir ne­pil­na­me­čio fi­zi­nio as­mens nuo­la­ti­nę gy­ve­na­mą­ją vie­tą
ir jos nu­sta­ty­mo kri­te­ri­jus reg­la­men­tuo­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
ci­vi­li­nio ko­dek­so ant­ro­sios kny­gos As­me­nys ket­vir­to­jo skir­snio
nor­mos.
Teis­mas, spręs­da­mas
gin­čus dėl vai­kų auk­lė­ji­mo, ga­li rem­tis Lie­tu­vos Res­pub­li­kos 1995
m. ba­lan­džio 27 d. įsta­ty­mu Nr. I–865 ra­ti­fi­kuo­tos Eu­ro­pos žmo­gaus
tei­sių ir pa­grin­di­nių lais­vių ap­sau­gos kon­ven­ci­jos ( su iš­im­ti­mis
įsi­ga­lio­jo 1995 m. bir­že­lio 20 d. ) ir jos pa­pil­do­mų pro­to­ko­lų
(Pir­ma­sis pro­to­ko­las įsi­ga­lio­jo 1996 m. bir­že­lio 24 d. , Ket­vir­ta­sis
– 1995 m. bir­že­lio 20 d. , Sep­tin­ta­sis – 1995 m. rug­sė­jo 1 d. ir Vie­nuo­lik­ta­sis
– 1998 m. lap­kri­čio 1 d. ) nuo­sta­to­mis ir Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mo
spren­di­mais, kai spren­džia­mi vai­ko tei­si­nės pa­dė­ties, vai­ko ir šei­mos,
vai­ko ir vi­suo­me­nės san­ty­kio klau­si­mai.
Jung­ti­nių Tau­tų vai­ko
tei­sių kon­ven­ci­ja (įsi­ga­lio­jo 1992 m. ko­vo 1 d. , Sei­mo ra­ti­fi­kuo­ta
1995 m. lie­pos 3 d. įsta­ty­mu Nr. I–983; Žin. , 1995, Nr. 60) įtvir­ti­na pa­grin­di­nius
prin­ci­pus vai­ko auk­lė­ji­mo sri­ty­je ir pri­pa­žįs­ta kiek­vie­no vai­ko
tei­sę tu­rė­ti to­kias gy­ve­ni­mo są­ly­gas, ko­kių rei­kia jo fi­zi­niam,
pro­ti­niam, dva­si­niam ir so­cia­li­niam vys­ty­mui­si.
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
vai­ko tei­sių ap­sau­gos pa­grin­dų įsta­ty­mas (pri­im­tas 1996 m. ko­vo 14
d. ; įsi­ga­lio­jo nuo 1996 m. ba­lan­džio 13 d. ; Žin. , 1996, Nr. 33) nu­sta­to
pa­grin­di­nes vai­ko tei­ses, lais­ves bei pa­rei­gas, šių tei­sių ir lais­vių
ap­sau­gos bei gy­ni­mo svar­biau­sias ga­ran­ti­jas.
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
švie­ti­mo įsta­ty­mas (1998 m. lie­pos 2 d. įsta­ty­mo Nr. VIII–854 re­dak­ci­ja)
(Žin. , 1998, Nr. 67) nu­sta­to tė­vų tei­ses ir pa­rei­gas švie­ti­mo sri­ty­je
(23–24 str. ), moks­lei­vių tei­ses ir pa­rei­gas (21–22 str. ).
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos
spe­cia­lio­jo ug­dy­mo įsta­ty­mas (Žin. , 1998, Nr. 115–3228) įtvir­ti­na spe­cia­lių­jų
po­rei­kių vai­kų tei­ses, spe­cia­lių­jų po­rei­kių vai­kų tė­vų (glo­bė­jų)
tei­ses ir pa­rei­gas (32–33 str. ).
2. Gin­čo san­ty­kių tei­si­nį reg­la­men­ta­vi­mą tiek na­cio­na­li­nė, tiek
tarp­tau­ti­nė tei­sė grin­džia pri­ori­te­ti­niu vai­ko tei­sių ir in­te­re­sų
ap­sau­gos ir gy­ni­mo prin­ci­pu (Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 3 str. 1 d. ,
CK 3. 3 str. 1 d. , VTAPĮ 4 str. 1 p. ), to­dėl teis­mas aiš­kin­da­mas ir tai­ky­da­mas
tei­sės nor­mas tu­ri šiuo prin­ci­pu rem­tis.
3. Abie­jų tė­vų tei­sės ir pa­rei­gos auk­lė­ti vai­kus yra ly­gios (CK 3. 156
str. ). Ne­ga­li­ma teik­ti pri­vi­le­gi­jų tė­vui (mo­ti­nai) dėl jo ly­ties,
ra­sės, tau­ty­bės, kal­bos, kil­mės, so­cia­li­nės pa­dė­ties, ti­kė­ji­mo,
įsi­ti­ki­ni­mų ar pa­žiū­rų (Kon­sti­tu­ci­jos 29 str. 2 d. ). Ki­lęs tarp jų
gin­čas dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo spren­džia­mas va­do­vau­jan­tis
vai­ko in­te­re­sais ir at­si­žvel­giant į jo no­rą. Į vai­ko no­rą ga­li bū­ti
neat­si­žvel­gia­ma tik tuo at­ve­ju, kai vai­ko no­ras prieš­ta­rau­ja jo in­te­re­sams
(CK 3. 174 str. 2 d. ). Vai­ko in­te­re­sus pir­miau­siai nu­le­mia tei­gia­mas
vai­ko, kaip svei­kos, do­ro­vin­gos, tvir­tos bei in­te­lek­tu­a­lios as­me­ny­bės,
vys­ty­ma­sis, at­si­žvel­giant į jo dva­si­nius, psi­cho­lo­gi­nius, kul­tū­ri­nius,
mo­ra­li­nius, tur­ti­nius ir ki­to­kius po­rei­kius.
4. Nag­ri­nė­jan­tis by­lą teis­mas tu­ri im­tis vi­sų bū­ti­nų prie­mo­nių,
kad bū­tų vi­sa­pu­siš­kai iš­si­aiš­kin­tos vi­sos by­los ap­lin­ky­bės. Tuo
tiks­lu teis­mas sa­vo ini­cia­ty­va tu­ri rink­ti įro­dy­mus, ku­riais ša­lys
ne­si­re­mia, jei ma­no, jog tai bū­ti­na tei­sin­gam by­los iš­spren­di­mui.
Teis­mas, spręs­da­mas gin­čą tarp sky­rium gy­ve­nan­čių tė­vų dėl vai­ko
gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo, tu­ri iš­si­aiš­kin­ti ir nu­sta­ty­ti
šiuos tei­siš­kai reikš­min­gus fak­tus:
1) kiek­vie­no iš tė­vų
ga­li­my­bes ir pa­stan­gas už­tik­rin­ti tei­sės nor­mo­se įtvir­tin­tų pa­grin­di­nių
vai­ko tei­sių ir pa­rei­gų, pa­nau­do­jant ir vals­ty­bės tei­kia­mą pa­ra­mą,
įgy­ven­di­ni­mą;
2) kiek­vie­no iš tė­vų
šei­mos ap­lin­kos są­ly­gas, t. y. tas są­ly­gas, ku­rio­mis vai­kui teks gy­ven­ti,
nu­sta­čius jo gy­ve­na­mą­ją vie­tą su vie­nu iš tė­vų;
3) vai­ko no­rus ir pa­žiū­ras.
Teis­mas, nu­sta­ty­da­mas
pir­mo­sios gru­pės tei­siš­kai reikš­min­gus fak­tus, tu­ri nu­sta­ty­ti tė­vų
ga­li­my­bes ir pa­stan­gas už­tik­ri­nant šių vai­ko tei­sių įgy­ven­di­ni­mą:
tei­sės gy­ven­ti ir svei­kai vys­ty­tis, tei­sės į iden­tiš­ku­mą ir jo iš­sau­go­ji­mą,
tei­sės į as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą, as­mens ne­lie­čia­my­bę ir lais­vę, tei­sės
į gar­bę ir oru­mą, tei­sės lais­vai reikš­ti pa­žiū­ras vi­sais su juo su­si­ju­siais
klau­si­mais, tei­sės į min­ties, są­ži­nės ir re­li­gi­jos lais­vę, tei­sės į
moks­lą, ne­ga­lios vai­ko tei­sės į vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą, vai­ko tei­sės į
po­il­sį ir lais­va­lai­kį, tei­ses dar­bo sri­ty­je, tei­sės į sau­gią so­cia­li­nę
ap­lin­ką, tei­sės į vals­ty­bės tei­kia­mą so­cia­li­nę pa­ra­mą ir kt.
Aiš­kin­da­ma­sis šei­mos
ap­lin­kos są­ly­gas teis­mas tu­ri nu­sta­ty­ti vai­ko pri­si­ri­ši­mo laips­nį
prie kiek­vie­no iš tė­vų, bro­lių, se­se­rų (ir ki­tų gi­mi­nai­čių), kiek­vie­no
tė­vo do­ro­vi­nius ir ki­to­kius as­me­ny­bės bruo­žus, tė­vų po­žiū­rį į vai­ko
auk­lė­ji­mą, vys­ty­mą­si, tė­vų da­ly­va­vi­mą vai­ką auk­lė­jant, iš­lai­kant
ir pri­žiū­rint iki gin­čo at­si­ra­di­mo, san­ty­kius tarp vai­ko ir kiek­vie­no
iš tė­vų, kiek­vie­no iš tė­vų ga­li­my­bes su­da­ry­ti vai­kui tin­ka­mas gy­ve­ni­mo,
auk­lė­ji­mo ir vys­ty­mo­si są­ly­gas (įver­ti­nant tė­vų dar­bo po­bū­dį, dar­bo
re­ži­mą, ma­te­ria­li­nę tė­vų pa­dė­tį, ki­tas ap­lin­ky­bes), tė­vo (mo­ti­nos)
su­gy­ven­ti­nio ar su­tuok­ti­nio pa­žiū­rį į vai­ką ir kt.
5. Teis­mas, nu­sta­ty­da­mas kiek­vie­no iš tė­vų ga­li­my­bes ir pa­stan­gas
už­tik­rin­ti tei­sės nor­mo­se įtvir­tin­tų pa­grin­di­nių vai­ko tei­sių ir
pa­rei­gų įgy­ven­di­ni­mą, tu­ri:
1) įver­tin­ti tė­vo (mo­ti­nos)
ga­li­my­bes su­da­ry­ti są­ly­gas vai­kui svei­kai vys­ty­tis (Kon­sti­tu­ci­jos
19 str. , Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 6 str. , VTAPĮ 7, 27 str. ), at­si­žvelg­da­mas
į tai, kad vys­ty­ma­sis ap­ima fi­zi­nį, pro­ti­nį, dva­si­nį, mo­ra­li­nį,
psi­chi­nį ir so­cia­li­nį vys­ty­mą­si.
Vai­ko in­te­re­sai rei­ka­lau­ja
su­da­ry­ti to­kias są­ly­gas vys­ty­tis, kad jis už­aug­tų svei­ka, in­te­lek­tu­a­li,
do­ro­vin­ga bei tvir­ta as­me­ny­bė. Spręs­da­mas gin­čą dėl vai­ko auk­lė­ji­mo,
teis­mas tu­ri įver­tin­ti, ar ap­lin­ko­je, ku­rio­je gy­ve­na kiek­vie­nas iš
tė­vų, at­si­žvel­giant į tė­vų cha­rak­te­rio sa­vy­bes, gy­ve­ni­mo bū­dą ir
ki­ta, ob­jek­ty­viai ga­li­mas to­kių są­ly­gų su­da­ry­mas;
2) įver­tin­ti tė­vo (mo­ti­nos)
gy­ve­na­mą­ją vie­tą, t. y. ji yra už­sie­nio vals­ty­bė­je ar Lie­tu­vo­je,
bei tė­vo (mo­ti­nos) veiks­mus ir ga­li­my­bes, su­da­rant są­ly­gas ben­drau­ti
su ki­tu iš tė­vų ir gi­mi­nė­mis. Iš­vy­ki­mas gy­ven­ti į už­sie­nio vals­ty­bę
sa­vai­me ne­reiš­kia, kad bus pa­žeis­ta vai­ko tei­sė į iden­tiš­ku­mo iš­sau­go­ji­mą,
ta­čiau nu­sta­čius, kad vai­kas bus auk­lė­ja­mas tik ki­tos tau­ty­bės, nei
yra vai­kas, kul­tū­ro­je, kad vai­kui ki­taip nei dėl ob­jek­ty­vių prie­žas­čių
bus ri­bo­ja­ma ga­li­my­bė pa­lai­ky­ti ry­šius su li­ku­siu Lie­tu­vo­je tė­vu
(mo­ti­na) ir ki­tais gi­mi­nai­čiais, teis­mas ga­li pri­pa­žin­ti, kad tė­vas
(mo­ti­na) ne­ga­li su­da­ry­ti są­ly­gų už­tik­rin­ti šios vai­ko tei­sės įgy­ven­di­ni­mą
(Kon­sti­tu­ci­jos 12 str. , Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 8 str. , VTAPĮ 9 str. ,
CK 3. 161 str. 1, 2, 3 d. );
3) įver­tin­ti, ar tė­vas
(mo­ti­na), įgy­ven­din­da­mas tė­vų val­džią vai­ko at­žvil­giu, ne­pik­tnau­džiau­ja
šia sa­vo tei­se, ne­nau­do­ja to­kių bū­dų, ku­rie pa­žeis­tų vai­ko as­mens
oru­mą, tei­sę į as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą, as­mens ne­lie­čia­my­bę (Kon­sti­tu­ci­jos
21–22 str. , Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 16 str. , VTAPĮ 10 str. ).
Tuo at­ve­ju, kai yra
duo­me­nų, jog tė­vas (mo­ti­na) vai­ko tei­ses į pri­va­taus gy­ve­ni­mo ne­lie­čia­mu­mą,
as­mens oru­mą pa­žei­džia šei­mo­je ar­ba jos yra pa­žei­džia­mos ki­tų as­me­nų
už šei­mos ri­bų, teis­mas tu­ri šiuos fak­tus iš­si­aiš­kin­ti, įver­tin­ti tė­vo
(mo­ti­nos) veiks­mus vai­ko in­te­re­sų po­žiū­riu ir pri­im­da­mas spren­di­mą
tu­ri į tai at­si­žvelg­ti.
Kai tė­vas (mo­ti­na)
dėl gin­čo vai­ko auk­lė­ji­mo, jo gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo ar dėl
ki­to su vai­ku su­si­ju­sio klau­si­mo krei­pia­si į vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo
prie­mo­nes, o šios in­for­muo­ja vi­suo­me­nę, pa­teik­da­mos duo­me­nis, ku­rie
ga­li nei­gia­mai pa­veik­ti vai­ką, su­da­ry­ti ki­tų as­me­nų (taip pat ir ki­tų
vai­kų) nei­gia­mą po­žiū­rį į jį, teis­mas to­kius tė­vo (mo­ti­nos) veiks­mus
tu­ri įver­tin­ti vai­ko in­te­re­sų po­žiū­riu, at­krei­piant dė­me­sį į tai,
ar to­kia vai­ko in­te­re­sų gy­ni­mo prie­mo­nė (bū­das) yra tin­ka­ma.
Tuo at­ve­ju, kai pa­skleis­ta
in­for­ma­ci­ja vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo prie­mo­nė­se ga­li pa­žeis­ti
vai­ko tei­ses į pri­va­tu­mą, gar­bę ir oru­mą, teis­mas tu­ri iš­si­aiš­kin­ti,
ar tė­vas (mo­ti­na) ėmė­si įsta­ty­muo­se nu­ma­ty­tų prie­mo­nių vai­ko tei­sėms
gin­ti. Tė­vų tei­sių ir pa­rei­gų vai­kams įgy­ven­di­ni­mas, nau­do­jant to­kius
bū­dus, ku­rie pa­žei­džia vai­ko tei­ses, taip pat tė­vų ne­vei­ki­mas dėl pa­žeis­tų
tei­sių gy­ni­mo, teis­mo tu­ri bū­ti ver­ti­na­mi kaip priešta­rau­jan­tys vai­ko
in­te­re­sams;
4) įver­tin­ti, kaip tė­vas
(mo­ti­na) už­tik­ri­na vai­kui tei­sę lais­vai reikš­ti sa­vo pa­žiū­ras ir
nuo­mo­nę vi­sais su juo su­si­ju­siais klau­si­mais (Kon­sti­tu­ci­jos 25
str. , Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 12–14, 30 str. , VTAPĮ 14 str. );
5) įver­tin­ti, ar tė­vai,
rū­pin­da­mie­si re­li­gi­niu vai­ko auk­lė­ji­mu, at­si­žvel­gia į vai­ko pa­žiū­ras
šiuo klau­si­mu, vai­ko dva­si­nius, mo­ra­li­nius ir ki­to­kius įsi­ti­ki­ni­mus,
taip pat į tai, ar re­li­gi­nės ben­druo­me­nės, ku­riai pri­klau­so vai­kas,
apei­gos, mo­ky­mas ir sklei­džia­mas gy­ve­ni­mo bū­das ne­pri­eš­ta­rau­ja
vai­ko tei­sėms ir in­te­re­sams (Kon­sti­tu­ci­jos 26 str. , CK 3. 174 str. 2
d. , Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 14 str. , VTAPĮ 14 str. ).
Tuo at­ve­ju, kai yra
duo­me­nų dėl vai­ko tei­sių į min­ties, są­ži­nės ir re­li­gi­jos lais­vę pa­žei­di­mų,
teis­mas tu­ri įver­tin­ti, ko­kių veiks­mų kiek­vie­nas iš tė­vų ėmė­si, siek­da­mas
jas ap­sau­go­ti;
6) įver­tin­ti, kaip tė­vas
(mo­ti­na) už­tik­rin­tų vai­ko tei­sės į moks­lą įgy­ven­di­ni­mą (Kon­sti­tu­ci­jos
41 str. , Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 28–29 str. , VTAPĮ 34–38 str. , Švie­ti­mo
įsta­ty­mo 2, 15, 24, 25 str. ), at­si­žvel­giant į tai, kad šios tei­sės už­tik­ri­ni­mas
yra vie­na iš pa­grin­di­nių są­ly­gų, le­mian­čių tin­ka­mą tė­vų tei­sių ir
pa­rei­gų at­li­ki­mą.
Kai tė­vai, nau­do­da­mie­si
vals­ty­bės tei­kia­ma pa­ra­ma, ne­ga­li tin­ka­mai la­vin­ti iki­mo­kyk­li­nio
am­žiaus vai­ką na­muo­se, tai vai­ko in­te­re­sus la­biau­siai ati­tik­tų jo
ug­dy­mas iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo įstai­go­je (dar­že­ly­je, lop­še­ly­je).
Vai­kui tu­ri bū­ti su­da­ry­ta
ga­li­my­bė ten­kin­ti sa­vi­raiš­kos po­rei­kius pa­si­rink­tos kryp­ties bū­re­liuo­se,
ki­to­se pa­pil­do­mo ug­dy­mo stu­di­jo­se (Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 29
str. , VTAPĮ 16 str. 3 d. , 36 str. , Švie­ti­mo įsta­ty­mo 8, 15 str. ).
Teis­mas, spręs­da­mas
gin­čą, vi­sais at­ve­jais tu­ri iš­si­aiš­kin­ti kiek­vie­no iš tė­vų po­žiū­rį
į vai­ko mo­ky­mą, ug­dy­mą ir la­vi­ni­mą;
7) tuo at­ve­ju, kai yra
sprendžia­mas gin­čas dėl ne­ga­lios vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo,
at­si­žvel­giant į tai, kad ne­ga­lios vai­kas tu­ri ly­gias tei­ses su svei­kais
vai­kais ak­ty­viai gy­ven­ti, vys­ty­tis, įgy­ti iš­si­moks­li­ni­mą, ati­tin­kan­tį
jo fi­zi­nes, pro­ti­nes ga­lias ir pa­gei­da­vi­mus, dirb­ti jam tin­ka­mą dar­bą,
da­ly­vau­ti kū­ry­bi­nė­je bei vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je (Vai­ko tei­sių
kon­ven­ci­jos 23 str. , VTAPĮ 27–33 str. , Lie­tu­vos Res­pub­li­kos in­va­li­dų
so­cia­li­nės in­teg­ra­ci­jos įsta­ty­mas, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos spe­cia­lio­jo
ug­dy­mo įsta­ty­mo 32–33 str. ), teis­mas tu­ri įver­tin­ti kiek­vie­no iš tė­vų
po­žiū­rį, ga­li­my­bę ir ge­bė­ji­mą rū­pin­tis ne­ga­lios vai­ko svei­ka­ta
ir la­vi­ni­mu, tė­vų pa­rei­gų ne­ga­lios vai­kui vyk­dy­mą. Vai­ko in­te­re­sus
la­biau­siai ati­tiks tė­vo (mo­ti­nos) ga­lė­ji­mas už­tik­rin­ti ne­ga­lios
vai­ko tei­sę gy­ven­ti vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą;
8) įver­tin­ti tė­vo (mo­ti­nos)
są­ly­gas ir su­ge­bė­ji­mus už­tik­rin­ti vai­ko tei­sės į po­il­sį ir lais­va­lai­kį
re­a­li­za­vi­mą (Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 31 str. , VTAPĮ 16 str. ), įver­ti­nant
tė­vų po­žiū­rius į šią vai­ko tei­sę ir jos įgy­ven­di­ni­mą.
Už­tik­ri­nant vai­ko
tei­sę į po­il­sį ir lais­va­lai­kį svar­biau­sia at­si­žvelg­ti į vai­ko pa­žiū­ras,
jo no­rus šios tei­sės re­a­li­za­vi­mo sri­ty­je, vai­ko am­žių, svei­ka­tą ir
po­rei­kius;
9) įver­tin­ti tė­vo (mo­ti­nos)
ga­li­my­bes už­tik­rin­ti tin­ka­mą vai­ko tei­sės dirb­ti re­a­li­za­vi­mą
(Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 32 str. , VTAPĮ VI sky­riaus nor­mos bei ki­ti
įsta­ty­mai ir tei­sės ak­tai), at­si­žvel­giant į tai, kad vai­kas tu­ri tei­sę
dirb­ti, pri­klau­so­mai nuo jo am­žiaus, svei­ka­tos, ben­dro­jo iš­si­la­vi­ni­mo
ir pro­fe­si­nio pa­si­ren­gi­mo. Tė­vai yra at­sa­kin­gi ir tu­ri rū­pin­tis
dir­ban­čio vai­ko tei­sių įgy­ven­di­ni­mu, moks­lo ir dar­bo de­ri­ni­mu iki
16 me­tų, jei vai­kas pa­gei­dau­ja, – ir pa­si­rink­to moks­lo bai­gi­mu.
Tuo at­ve­ju, kai spren­džia­mas
gin­čas dėl vai­ko, ku­ris dir­ba, gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo, teis­mas
tu­ri iš­si­aiš­kin­ti, dėl ko­kių prie­žas­čių vai­kas dir­ba, ar dar­bas ne­truk­do
vai­kui mo­ky­tis, ne­ken­kia jo svei­ka­tai, fi­zi­niam, pro­ti­niam, do­ro­vi­niam,
so­cia­li­niam vys­ty­mui­si ir įver­tin­ti kiek­vie­no iš tė­vų ga­li­my­bę už­tik­rin­ti
tin­ka­mą šios tei­sės įgy­ven­di­ni­mą;
10) įver­tin­ti tė­vo
(mo­ti­nos) ga­li­my­bes už­tik­rin­ti vai­kui sau­gią so­cia­li­nę ap­lin­ką
(Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 19, 33, 34, 36–37 str. , VTAPĮ 43–47 str. ), at­si­žvel­giant
į tai, kad įgy­ven­din­da­mi šią vai­ko tei­sę tė­vai ir ki­ti as­me­nys pri­va­lo
ap­sau­go­ti vai­ką nuo nei­gia­mos so­cia­li­nės ap­lin­kos, t. y. nuo fi­zi­nio
ar psi­chi­nio smur­to de­monst­ra­vi­mo, sek­su­a­li­nio iš­nau­do­ji­mo, jų
įtrau­ki­mo į nu­si­kals­ta­mą ar ki­tą ne­tei­sė­tą veik­lą, ug­dy­ti vai­kui
nuo­sta­tas prieš al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų var­to­ji­mą, rū­ky­mą, drau­džiant
vai­kui dirb­ti dar­bą, su­si­ju­sį su ta­ba­ko ar al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų ga­mi­ni­mu
ar­ba re­a­li­za­vi­mu, ap­sau­gant vai­ką nuo ne­tei­sė­tų nar­ko­ti­nių ar ki­tų
nuo­din­gų­jų prie­mo­nių bei me­džia­gų var­to­ji­mo, ga­mi­ni­mo ir pla­ti­ni­mo.
Tuo at­ve­ju, kai yra
duo­me­nų dėl vai­ko tei­sės į fi­zi­nę, psi­chi­nę svei­ka­tą bei svei­ką gy­ve­ni­mo
bū­dą pa­žei­di­mų, teis­mas tu­ri iš­si­aiš­kin­ti, ar ap­lin­ko­je, kur vai­kui
tek­tų gy­ven­ti, nė­ra as­me­nų, pa­žei­du­sių šią vai­ko tei­sę. Taip pat
teis­mas tu­ri iš­si­aiš­kin­ti pa­čių tė­vų po­žiū­rį į šiuos nei­gia­mus reiš­ki­nius
bei į tai, ko­kių jie ima­si prie­mo­nių, kad už­kirs­tų ke­lią vai­ką ža­lo­ti
bei su­teik­tų jam sau­gią ap­lin­ką gy­ven­ti. Vai­kas ne­ga­li bū­ti pa­lik­tas
ap­lin­ko­je, ku­rio­je yra as­me­nų, ke­lian­čių grės­mę vai­ko sau­gu­mui;
11) įver­tin­ti kiek­vie­no
iš tė­vų ga­li­my­bę su­da­ry­ti to­kias gy­ve­ni­mo są­ly­gas, ko­kių rei­kia
vai­ko fi­zi­niam, pro­ti­niam, do­ro­vi­niam ir so­cia­li­niam vys­ty­mui­si
(Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 27 str. , CK 3. 155 str. 2 d. , VTAPĮ 3 str. 4 p. ,
11 str. ), at­si­žvel­giant į tai, kad tė­vui, su ku­riuo ne­nu­sta­ty­ta vai­ko
gy­ve­na­mo­ji vie­ta, lie­ka pa­rei­ga iš­lai­ky­ti sa­vo vai­ką.
Vals­ty­bė įsta­ty­mais
ir ki­tais tei­sės ak­tais nu­sta­to įvai­rių for­mų pa­ra­mą tė­vams, au­gi­nan­tiems
ne­pil­na­me­čius vai­kus, pa­vyz­džiui, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos vals­ty­bi­nių
pa­šal­pų šei­moms, au­gi­nan­čioms vai­kus, įsta­ty­me nu­ma­ty­ta šei­mos pa­šal­pa
(4 str. ), pa­šal­pa šei­moms, au­gi­nan­čioms tris ir dau­giau vai­kų (41 str. ) ir pan. Tuo at­ve­ju, kai šei­mo­je yra sun­ki
ma­te­ria­li­nė pa­dė­tis, tė­vas (mo­ti­na) tu­ri rū­pin­tis vals­ty­bės pa­ra­mos
ga­vi­mu ir jos pa­nau­do­ji­mu pa­gal pa­skir­tį, o teis­mas, spręs­da­mas gin­čą,
tu­ri iš­si­aiš­kin­ti ir įver­tin­ti, iš ko­kių lė­šų tė­vas (mo­ti­na) gy­ve­na,
ar ima­si veiks­mų gau­ti vals­ty­bės pa­ra­mą, ar gau­tą vals­ty­bės pa­ra­mą
pa­nau­do­ja pa­gal pa­skir­tį, ar tė­vo (mo­ti­nos) no­ras nu­sta­ty­ti vai­ko
gy­ve­na­mą­ją vie­tą su sa­vi­mi nė­ra sie­ja­mas su tiks­lu sie­kiant gau­ti
tam tik­rą vals­ty­bės mo­ka­mą pa­ra­mą (pa­šal­pą) ir jos pa­nau­do­ji­mu ne
vai­ko in­te­re­sams ten­kin­ti.
6. Teis­mas, nu­sta­ty­da­mas šei­mos ap­lin­kos są­ly­gas, tu­ri iš­si­aiš­kin­ti
vai­ko pri­si­ri­ši­mą prie kiek­vie­no iš tė­vų, bro­lių, se­se­rų (ir ki­tų
gi­mi­nai­čių). Vai­ko pri­si­ri­ši­mas prie kiek­vie­no iš tė­vų yra svar­bi
są­ly­ga, nu­sta­tant vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą su vie­nu iš tė­vų, jei­gu
toks pri­si­ri­ši­mas yra na­tū­ra­lus ir nė­ra nu­lem­tas tė­vo (mo­ti­nos) ne­tin­ka­mo
el­ge­sio, tik dėl sa­va­nau­diš­kų pa­ska­tų sie­kiant pa­veik­ti vai­ko nuo­mo­nę.
Nei­gia­mos įta­kos vai­ko pri­si­ri­ši­mo for­ma­vi­mui­si ga­li tu­rė­ti jo
nu­sta­ty­mas prieš ki­tą iš tė­vų, sie­kiant dirb­ti­nai su­men­kin­ti jo au­to­ri­te­tą,
ar vai­ko dė­me­sio už­ka­ria­vi­mas do­va­no­mis, pra­mo­go­mis ir kt. To­dėl,
nu­sta­ty­da­mas vai­ko pri­si­ri­ši­mo laips­nį prie kiek­vie­no iš tė­vų,
teis­mas tu­ri iš­si­aiš­kin­ti vai­ko ir tė­vo (mo­ti­nos) tar­pu­sa­vio san­ty­kių
po­bū­dį, jų tik­ru­mą.
Kai vai­kas vie­na­reikš­miš­kai
ne­pa­sa­ko sa­vo nuo­mo­nės, su ku­riuo iš tė­vų jis no­rė­tų gy­ven­ti, teis­mas
tu­ri su­ži­no­ti vai­ko pa­žiū­ras, prie ku­rio jis la­biau pri­si­ri­šęs, jei
vai­kas pa­kan­ka­mai bran­dus to­kias pa­žiū­ras iš­reikš­ti.
Spręs­da­mas vai­ko pri­si­ri­ši­mo
laips­nį prie kiek­vie­no iš tė­vų, teis­mas taip pat tu­ri iš­si­aiš­kin­ti,
su ku­riuo iš tė­vų ir kiek lai­ko vai­kas gy­ve­no nuo gi­mi­mo, su ku­riuo iš
tė­vų vai­kas gy­ve­na by­los nag­ri­nė­ji­mo me­tu. Ypač svar­bu iš­si­aiš­kin­ti
vai­ko ry­šį su tė­vu (mo­ti­na) ir jų ga­li­my­bę gy­ven­ti kar­tu, kai tė­vas
(mo­ti­na) kar­tu su vai­ku ne­gy­ve­na ar ne­gy­ve­no, ir dėl to vai­kas ga­li
jo ne­ži­no­ti ar­ba bū­ti jį pa­mir­šęs.
Teis­mas taip pat tu­ri
iš­si­aiš­kin­ti, ar vai­kas, dėl ku­rio gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo
vyks­ta gin­čas, tu­ri bro­lių ir se­se­rų, kiek lai­ko ir kur jie yra gy­ve­nę
kar­tu, kur bro­liai ir se­se­rys gy­ve­na by­los nag­ri­nė­ji­mo me­tu, ar tė­vai
yra su­si­ta­rę dėl šių ne­pil­na­me­čių vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos, ko­kie
yra bro­lių ir se­se­rų tar­pu­sa­vio san­ty­kiai. Tais at­ve­jais, kai vai­kas,
dėl ku­rio gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo vyks­ta gin­čas, tu­ri ne­pil­na­me­čių
bro­lių ir se­se­rų, teis­mas tu­ri iš­si­aiš­kin­ti jų no­rus spren­džia­mu
klau­si­mu ir po­žiū­rį į tai, jei jų gy­ve­na­mo­ji vie­ta bū­tų skir­tin­go­se
vie­to­se. Šios ap­lin­ky­bės yra svar­bios, ka­dan­gi bro­lių ir se­se­rų at­sky­ri­mas,
ypač tuo­met, kai vai­kai yra pri­si­ri­šę vie­nas prie ki­to, mėgs­ta tar­pu­sa­vy­je
ben­drau­ti ir bū­ti kar­tu, pa­žeis­tų vai­kų in­te­re­sus.
7. Kai tė­vai jau tu­ri ki­tus su­tuok­ti­nius (su­gy­ven­ti­nius), teis­mas
tu­ri iš­si­aiš­kin­ti tų as­me­nų po­žiū­rį į vai­ką ir su­rink­ti duo­me­nis
apie jų as­me­ni­nes, do­ro­vi­nes sa­vy­bes. Taip pat teis­mas tu­ri iš­si­aiš­kin­ti,
ar šie as­me­nys no­ri da­ly­vau­ti vai­ką auk­lė­jant ir gy­ven­ti kar­tu su
juo, ar jie ne­ser­ga vai­ko svei­ka­tai pa­vo­jin­go­mis li­go­mis, ar nė­ra
pri­klau­so­mi nuo al­ko­ho­lio, nar­ko­ti­nių me­džia­gų ir kt.
Kai tė­vo (mo­ti­nos) su­tuok­ti­nis
(su­gy­ven­ti­nis) tu­ri sa­vų vai­kų ir vai­kui ga­li tek­ti gy­ven­ti kar­tu
su jais, teis­mas tu­ri iš­si­aiš­kin­ti vai­kų tar­pu­sa­vio san­ty­kius, at­kreip­da­mas
dė­me­sį į tai, ar tarp vai­kų nė­ra di­de­lio prie­šiš­ku­mo ir ki­tų ap­lin­ky­bių,
da­ran­čių ne­įma­no­mą jų gy­ve­ni­mą kar­tu. Vi­sais at­ve­jais teis­mas tu­ri
iš­si­aiš­kin­ti pa­čių vai­kų po­žiū­rį ir no­rą gy­ven­ti kar­tu.
Spren­džiant gin­čus dėl
vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo, bū­ti­na iš­si­aiš­kin­ti ap­lin­ką,
į ku­rią vai­kas pa­teks, pri­ėmus spren­di­mą. To­dėl teis­mas tu­ri iš­si­aiš­kin­ti
vi­sus as­me­nis, gy­ve­nan­čius su tė­vu (mo­ti­na). S-­bu nu­sta­ty­ti tų
as­me­nų po­žiū­rį į vai­ką ir vai­ko po­žiū­rį į juos, jų as­me­ni­nes, do­ro­vi­nes
sa­vy­bes ir kt.
8. Sprendžiant klau­si­mą, ku­riam iš tė­vų pa­lik­ti vai­ką auk­lė­ti, svar­bu
nu­sta­ty­ti kiek­vie­no iš jų as­me­ni­nius bruo­žus, mo­ra­li­nes, do­ro­vi­nes
sa­vy­bes.
Esant duo­me­nų, kad tė­vai
ar vie­nas iš jų ser­ga psi­chi­kos ar ki­to­kia li­ga, ga­lin­čia kel­ti pa­vo­jų
vai­kui, tai pat yra pri­klau­so­mi nuo al­ko­ho­lio ar nar­ko­ti­nių me­džia­gų,
teis­mas tu­ri iš­si­aiš­kin­ti šias ap­lin­ky­bes ir jas įver­tin­ti at­si­žvelg­da­mas
į tai, ar tė­vo (mo­ti­nos) li­ga ir pri­klau­so­mu­mas ke­lia pa­vo­jų vai­ko
svei­ka­tai ir sau­gu­mui, ar tai nė­ra kliū­tis tin­ka­mai vai­ką auk­lė­ti ir
pri­žiū­rė­ti bei gy­ven­ti kar­tu.
Jei­gu yra duo­me­nų
apie tė­vo (mo­ti­nos) teis­tu­mą ar ad­mi­nist­ra­ci­nį baus­tu­mą, tai teis­mas
tu­ri iš­si­aiš­kin­ti, ko­kius nu­si­kal­ti­mus ir pa­žei­di­mus yra pa­da­rę
tė­vai, pri­im­da­mas spren­di­mą – at­si­žvelg­ti į jų po­bū­dį.
Esant duo­me­nų, kad tė­vas
(mo­ti­na) pri­klau­so re­li­gi­nei ben­druo­me­nei, ku­rio­je esan­čios el­ge­sio
tai­syk­lės ga­li ri­bo­ti vai­ko vys­ty­mą­si, teis­mas pri­va­lo šias ap­lin­ky­bes
iš­si­aiš­kin­ti, įver­tin­da­mas jas vai­ko in­te­re­sų po­žiū­riu. Teis­mas
vai­ko in­te­re­sų po­žiū­riu tu­ri įver­tin­ti, ar re­li­gi­nė ben­druo­me­nė
Lie­tu­vo­je yra tra­di­ci­nė, ar yra vals­ty­bės pri­pa­žin­ta, ar įsta­ty­mų
nu­sta­ty­ta tvar­ka yra įre­gist­ruo­ta, taip pat įver­tin­ti re­li­gi­nės ben­druo­me­nės
tra­di­ci­jas, ka­no­nus, sta­tu­tus bei kt. (Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 3
str. 1 d. , CK 3. 174 str. 2 d. ). Teis­mas, nu­sta­tęs, kad re­li­gi­nės ben­druo­me­nės
tra­di­ci­jos ar jo­je esan­čios el­ge­sio tai­syk­lės prieš­ta­rau­ja vai­ko
in­te­re­sams, o dėl ak­ty­vaus tė­vo (mo­ti­nos) da­ly­va­vi­mo jos veik­lo­je
ga­li tie­sio­giai pa­lies­ti vai­ką, at­si­žvel­gia pri­im­da­mas spren­di­mą.
9. Teis­mas, ver­tin­da­mas san­ty­kius tarp vai­ko ir kiek­vie­no iš tė­vų,
tu­ri nu­sta­ty­ti šių san­ty­kių po­bū­dį, nu­sta­ty­ti, ko­kie san­ty­kiai su­si­klos­tė
tarp vai­ko ir kiek­vie­no iš tė­vų, t. y. ar tie san­ty­kiai pa­rem­ti vien tik
vai­ko pa­val­du­mu tė­vui (mo­ti­nai), ar jie taip pat pa­rem­ti abi­pu­se mei­le
ir pa­gar­ba. Jei san­ty­kiai yra kon­flik­tiš­ki, vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos
nu­sta­ty­mas su to­kiu tė­vu (mo­ti­na) ne­ati­tin­ka vai­ko in­te­re­sų, iš­sky­rus
at­ve­jus, kai pats vai­kas yra lin­kęs į kon­flik­tus ar­ba ne­ge­ri san­ty­kiai
yra su­si­klos­tę su abiem tė­vais. To­kiu at­ve­ju bū­ti­na at­si­žvelg­ti į
tė­vų as­me­ny­bės bruo­žus, įver­tin­ti, ku­ris iš tė­vų ge­riau su­ge­bės auk­lė­ti
to­kį vai­ką.
V-­ti­nant tė­vų ir vai­kų
tar­pu­sa­vio san­ty­kius, at­kreip­ti­nas teis­mo dė­me­sys į tai, kad Kon­sti­tu­ci­ja
ir įsta­ty­mai įtvir­ti­na ne tik vai­kų tei­ses, bet ir pa­rei­gas (Kon­sti­tu­ci­jos
38 str. 7 d. , CK 3. 162 str. , VTAPĮ 48 str. ).
Vai­kas tu­ri bū­ti ug­do­mas
at­lik­ti pa­rei­gas ir pats at­sa­ky­ti už sa­vo po­el­gius šei­mo­je, mo­ky­mo
bei auk­lė­ji­mo įstai­go­se, dar­be, so­cia­li­nė­je ap­lin­ko­je. To­dėl tė­vų
auk­lė­ji­mas, rei­ka­lau­jant iš vai­kų vyk­dy­ti jų pa­rei­gas, tu­ri bū­ti
su­pran­ta­mas kaip tin­ka­mas tė­vų pa­rei­gų at­li­ki­mas, o vai­kui ne­pa­klūs­tant
tė­vui (mo­ti­nai) ir dėl to su­si­klos­tant blo­giems tar­pu­sa­vio san­ty­kiams,
to­kio tė­vo (mo­ti­nos) veiks­mų ne­ga­li­ma ver­tin­ti kaip vai­kų in­te­re­sų
ne­pai­sy­mą.
10. Teis­mas kaip at­ski­rą tei­si­nį fak­tą tu­ri nu­sta­ty­ti tė­vų da­ly­va­vi­mą
vai­ką auk­lė­jant, iš­lai­kant ir pri­žiū­rint iki krei­pi­mo­si į teis­mą ir
po jo (CK 3. 165 str. ). Teis­mas tu­ri at­kreip­ti dė­me­sį į tė­vo (mo­ti­nos)
da­ly­va­vi­mo auk­lė­jant vai­ką pa­sto­vu­mą. Tuo at­ve­ju, kai tė­vas (mo­ti­na)
anks­čiau vai­ku ne­si­rū­pi­no, jo ne­pri­žiū­rė­jo, ne­auk­lė­jo, o tam­pa ak­ty­viu
tė­vu (mo­ti­na) iš­kė­lus by­lą teis­me, teis­mas tu­ri iš­si­aiš­kin­ti, dėl
ko­kių prie­žas­čių tė­vas (mo­ti­na) ne­vyk­dė sa­vo tė­viš­kų pa­rei­gų, ar
no­ras auk­lė­ti vai­ką ati­tin­ka tik­rus jo ke­ti­ni­mus.
11. Teis­mas, nu­sta­ty­da­mas kiek­vie­no iš tė­vų ga­li­my­bes su­da­ry­ti
vai­kui tin­ka­mas gy­ve­ni­mo, auk­lė­ji­mo ir vys­ty­mo­si są­ly­gas, tu­ri
įver­tin­ti tė­vų dar­bo po­bū­dį, už­im­tu­mą, jų ma­te­ria­li­nes ir ki­tas
są­ly­gas.
Ma­te­ria­li­nė tė­vų pa­dė­tis
nors ir nė­ra le­mia­mas fak­to­rius nu­sta­tant vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą
su vie­nu iš tė­vų, ta­čiau tu­ri įta­kos tė­vų ga­li­my­bėms su­teik­ti vai­kui
tin­ka­mas gy­ve­ni­mo ir vys­ty­mo­si są­ly­gas. V-­ti­nant ma­te­ria­li­nę
tė­vų pa­dė­tį, rei­kia at­si­žvelg­ti į tai, kad tė­vas (mo­ti­na), su ku­riuo
vai­kas ne­gy­ve­na, taip pat pri­va­lo da­ly­vau­ti vai­ką iš­lai­kant (CK
3. 192, 3. 194 str. ).
12. Teis­mas, nag­ri­nė­da­mas gin­čus dėl vai­kų, pri­va­lo iš­klau­sy­ti vai­ką,
su­ge­ban­tį iš­reikš­ti sa­vo pa­žiū­ras, ir iš­si­aiš­kin­ti vai­ko no­rus
(CK 3. 177 str. ).
Vai­kas, su­ge­ban­tis
su­for­mu­luo­ti sa­vo pa­žiū­ras, teis­me tu­ri bū­ti iš­klau­sy­tas tie­sio­giai,
o jei tai ne­įma­no­ma, – per at­sto­vą.
Teis­mo po­sė­dy­je iš­klau­sant
vai­ko pa­žiū­ras ir no­rus, be vai­ko tei­sių ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­jos at­sto­vo,
ga­li bū­ti kvie­čia­mas pe­da­go­gas ir (ar) psi­cho­lo­gas. Vai­ko pa­žiū­rų
ir no­rų iš­klau­sy­mo lai­kui, teis­mo nuo­žiū­ra, ga­li bū­ti pa­ša­li­na­mas
iš teis­mo po­sė­džių sa­lės ku­ris nors da­ly­vau­jan­tis by­lo­je as­muo (as­me­nys),
o šiam su­grį­žus į po­sė­džių sa­lę, tu­ri bū­ti pra­neš­ti vai­ko iš­reikš­ti
no­rai.
Vai­ko pa­žiū­ros ir no­rai
iš­klau­so­mi per at­sto­vą tais at­ve­jais, kai vai­ko iš­klau­sy­mas teis­mo
po­sė­dy­je prieš­ta­rau­tų vai­ko in­te­re­sams dėl vai­ko jaut­ru­mo, svei­ka­tos
būk­lės ir pan. Vai­ko pa­žiū­ros ir no­rai ga­li bū­ti teis­mo iš­si­aiš­ki­na­mi
pa­ve­dant tai pa­da­ry­ti vals­ty­bi­nei vai­kų tei­sių ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­jai,
vai­ko pe­da­go­gams, auk­lė­to­jams ir kt.
Vi­sais at­ve­jais teis­mas,
aiš­kin­da­ma­sis vai­ko pa­žiū­ras ir no­rus, tu­ri iš­si­aiš­kin­ti, ar vai­kas
pa­kan­ka­mai bran­dus, kad juos su­for­mu­luo­tų ir iš­reikš­tų. Teis­mas, su­abe­jo­jęs
vai­ko ge­bė­ji­mu su­for­mu­luo­ti ir iš­reikš­ti sa­vo pa­žiū­ras, ga­li į
teis­mo po­sė­dį pa­kvies­ti eks­per­tą psi­cho­lo­gą. Siek­da­mas nu­sta­ty­ti,
ar vai­kas pa­kan­ka­mai bran­dus, kad su­for­mu­luo­tų ir iš­reikš­tų sa­vo pa­žiū­ras
ir nuo­mo­nę, teis­mas ga­li pa­skir­ti psi­cho­lo­gi­nę eks­per­ti­zę.
Vai­ko no­rai ir pa­žiū­ros
tu­ri bū­ti iš­si­aiš­kin­ti ne­pri­klau­so­mai nuo jo am­žiaus, svar­biau­sia,
kad jis su­ge­bė­tų juos su­for­mu­luo­ti ir iš­reikš­ti. Teis­mas ir ki­ti as­me­nys,
ku­rie aiš­ki­na­si vai­ko pa­žiū­ras ir no­rus, tu­ri vai­kui iš­aiš­kin­ti
spren­džia­mo gin­čo es­mę, teis­mo spren­di­mo pa­sek­mes bei vai­ko no­rų įta­ką
gin­čo spren­di­mui.
13. Kreip­tis į teis­mą dėl vai­ko (vai­kų) gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo,
kai tė­vas ir mo­ti­na gy­ve­na sky­rium ir tarp jų ky­la gin­čas, su ku­riuo
iš jų tu­ri gy­ven­ti vai­kas (vai­kai), ga­li vai­ko tė­vas (mo­ti­na), taip
pat ne­pil­na­me­čių tė­vų, ne­tu­rin­čių vi­siš­ko veiks­nu­mo, tė­vai, glo­bė­jai
(rū­pin­to­jai) (CK 3. 163 str. 1, 2 d. , 3. 174 str. 1 d. ). Ki­tiems as­me­nims
įsta­ty­mas to­kios tei­sės ne­nu­ma­to.
Vals­ty­bi­nė vai­ko tei­sių
ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­ja, pro­ku­ro­ras, ar­ti­mie­ji gi­mi­nai­čiai ieš­ki­nį
ar pra­šy­mą dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo ga­li pa­reikš­ti
tik im­da­mie­si prie­mo­nių vai­ko (vai­kų) tei­sėms už­tik­rin­ti, kai tė­vai
(tė­vas ar mo­ti­na) pa­žei­di­nė­ja vai­kų tei­ses, kar­tu reikš­da­mi ieš­ki­nį
dėl lai­ki­no ar ne­ter­mi­nuo­to tė­vų val­džios ap­ri­bo­ji­mo, ar pra­šy­mą
dėl vai­ko at­sky­ri­mo nuo tė­vų (tė­vo ar mo­ti­nos) dėl su­si­klos­čiu­sių
ob­jek­ty­vių ap­lin­ky­bių (li­gos ir pan. ) (CK 3. 163 str. 4 d. , 3. 182 str. ,
3. 183 str. 4 d. ).
14. Nag­ri­nė­jant gin­čus dėl vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo,
bū­ti­nas vals­ty­bi­nės vai­ko tei­sių ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­jos da­ly­va­vi­mas
(CK 3. 178 str. 1 d. ). Vals­ty­bi­nė vai­ko tei­sių ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­ja
teis­mo įtrau­kia­ma da­ly­vau­ti pro­ce­se ar­ba įsto­ja į pro­ce­są sa­vo ini­cia­ty­va,
kad pa­teik­tų iš­va­dą by­lo­je, sie­kiant įvyk­dy­ti jai pa­ves­tas funk­ci­jas,
gi­nant vai­kų in­te­re­sus (CPK 55 str 2 d. ). Jei­gu vals­ty­bi­nė vai­ko tei­sių
ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­ja į pro­ce­są sa­vo ini­cia­ty­va ne­įsto­ja, tai vi­sais
at­ve­jais ji tu­ri bū­ti įtrau­kia­ma teis­mo. Tiek sa­vo, tiek teis­mo ini­cia­ty­va
įsto­ju­si į by­lą, vals­ty­bi­nė vai­ko tei­sių ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­ja tu­ri
pa­teik­ti teis­mui iš­va­dą dėl gin­čo (CK 3. 178 str. 2 d. ).
Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je
vai­kų tei­sių ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­jos yra ra­jo­nų (mies­tų) sa­vi­val­dy­bių
vai­kų tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bos (to­liau – Tar­ny­ba). Tuo at­ve­ju, kai
Tar­ny­ba da­ly­vau­ja pro­ce­se kaip vals­ty­bi­nio val­dy­mo ins­ti­tu­ci­ja
CPK 55 straips­nio 2 da­lies pa­grin­du iš­va­dai duo­ti, ji į by­lą ne­ga­li
bū­ti įtrau­kia­ma tre­čiuo­ju ar su­in­te­re­suo­tu as­me­niu. Ieš­ko­vu Tar­ny­ba
bū­na tais at­ve­jais, kai ji pa­reiš­kia ieš­ki­nį vai­ko in­te­re­sais.
15. Ne­pil­na­me­tis vai­kas, dėl ku­rio gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo
nag­ri­nė­ja­mas gin­čas, nė­ra da­ly­vau­jan­tis by­lo­je as­muo CPK 30
straips­nio pras­me. Jis ne­ga­li bū­ti ben­drai­eš­ko­vis, ben­dra­at­sa­ko­vis
ar tre­čia­sis as­muo. Šios ka­te­go­ri­jos by­lo­se vai­kų tei­sėms ir in­te­re­sams
teis­me at­sto­vau­ja vai­ko tei­sių ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­jos – vai­kų tei­sių
ap­sau­gos tar­ny­bos (VTAPĮ 58, 60 str. , CPK 55 str. 2 d. ).
16. Rei­ka­la­vi­mas dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo, tė­vams
gy­ve­nant sky­rium, nag­ri­nė­ja­mas ieš­ki­nio tei­se­nos tvar­ka. Kaip ieš­ki­nio
pa­grin­dą ieš­ko­vas tu­ri nu­ro­dy­ti tas ap­lin­ky­bes ir pa­teik­ti jas pa­tvir­ti­nan­čius
įro­dy­mus, ku­rie pa­grįs­tų ieš­ko­vo rei­ka­la­vi­mą nu­sta­ty­ti vai­ko gy­ve­na­mą­ją
vie­tą su vie­nu iš tė­vų. Ieš­ko­vas tu­ri pa­grįs­ti, dėl ko, vai­ko gy­ve­na­mą­ją
vie­tą nu­sta­čius su juo, tai la­biau ati­tik­tų vai­ko in­te­re­sus, nei gy­ve­na­mą­ją
vie­tą nu­sta­čius su ki­tu tė­vu.
17. Ieš­ko­vas (tė­vas, mo­ti­na), kreip­da­ma­sis į teis­mą, ga­li vie­na­me
ieš­ki­nio pa­reiš­ki­me su­jung­ti ke­lis rei­ka­la­vi­mus. Gre­ta rei­ka­la­vi­mo
nu­sta­ty­ti vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą ieš­ko­vas ga­li pa­reikš­ti rei­ka­la­vi­mą
dėl vai­ko iš­rei­ka­la­vi­mo iš as­me­nų, lai­kan­čių vai­ką pas sa­ve ne pa­gal
įsta­ty­mą ar teis­mo spren­di­mą, dėl ben­dra­vi­mo su vai­ku ir da­ly­va­vi­mo
jį auk­lė­jant tvar­kos nu­sta­ty­mo, dėl vai­ko iš­lai­ky­mo ir kt.
Su­jun­gus ke­le­tą rei­ka­la­vi­mų
vie­na­me ieš­ki­nio pa­reiš­ki­me, kiek­vie­nam iš jų iš­sau­go­mas sa­va­ran­kiš­ku­mas.
To­dėl ieš­ki­nio pa­reiš­ki­me tu­ri bū­ti nu­ro­dy­ti ne tik rei­ka­la­vi­mai
at­sa­ko­vui, bet ir ap­lin­ky­bės, ku­rio­mis ieš­ko­vas pa­grin­džia kiek­vie­ną
sa­vo rei­ka­la­vi­mą, bei įro­dy­mai, pa­tvir­ti­nan­tys ieš­ko­vo iš­dės­ty­tas
ap­lin­ky­bes dėl kiek­vie­no rei­ka­la­vi­mo, liu­dy­to­jų gy­ve­na­mo­sios
vie­tos ir ki­to­kių įro­dy­mų bu­vi­mo vie­ta.
18. Kai su­tuok­ti­niai, tu­rin­tys ne­pil­na­me­čių vai­kų, reiš­kia ieš­ki­nį
dėl san­tuo­kos nu­trau­ki­mo ar jos pri­pa­ži­ni­mo ne­ga­lio­jan­čia, taip
pat dėl gy­ve­ni­mo sky­rium (se­pa­ra­ci­jos), kar­tu tu­ri pa­reikš­ti ir rei­ka­la­vi­mą
dėl ne­pil­na­me­čių vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo, jei­gu jų gy­ve­na­mo­ji
vie­ta nė­ra nu­sta­ty­ta tė­vų su­si­ta­ri­mu. Šiuo at­ve­ju apie ke­lių rei­ka­la­vi­mų
pri­va­lo­mą su­jun­gi­mą nu­ro­do­ma ma­te­ria­li­nės tei­sės nor­mo­je, re­gu­liuo­jan­čio­je
gin­čo tei­si­nius san­ty­kius, to­dėl šių rei­ka­la­vi­mų su­jun­gi­mas vie­na­me
ieš­ki­nio pa­reiš­ki­me yra bū­ti­nas (CK 3. 43 str. 2 d. , 3. 53 str. 3 d. , 3. 59
str. , 3. 62 str. 3 d. , 3. 76 str. 1 d. , CPK 146 str. 3 d. ). Jei­gu vai­ko gy­ve­na­mo­ji
vie­ta yra nu­sta­ty­ta tė­vų su­si­ta­ri­mu, kar­tu su ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mu
teis­mui tu­ri bū­ti pa­tei­kia­mas su­si­ta­ri­mas.
19. Teis­mas, ga­vęs pa­reiš­ki­mą nu­trauk­ti san­tuo­ką vie­no su­tuok­ti­nio
pa­reiš­ki­mu ar ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mą dėl su­tuok­ti­nių gy­ve­ni­mo sky­rium
pa­tvir­ti­ni­mo, ku­riuo­se nė­ra nu­ro­dy­ta rei­ka­la­vi­mo dėl ne­pil­na­me­čių
vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo, tu­ri nu­ro­dy­ti šį trū­ku­mą ir
pri­im­ti nu­tar­tį dėl trū­ku­mų pa­ša­li­ni­mo (CPK 151 str. 1 d. ).
Ne­pil­na­me­čių vai­kų
gy­ve­na­mo­sios vie­tos klau­si­mas tu­ri bū­ti iš­spręs­tas teis­mui pa­teik­to­je
su­tar­ty­je dėl san­tuo­kos nu­trau­ki­mo pa­sek­mių, kai pa­reiš­ki­mą nu­trauk­ti
san­tuo­ką pa­duo­da abu su­tuok­ti­niai ben­dru su­ti­ki­mu. Jei su­tar­ty­je
šis klau­si­mas nė­ra iš­spręs­tas, teis­mas su­tar­ties ne­tvir­ti­na, ka­dan­gi
to­kia su­tar­tis iš es­mės pa­žeis­tų ne­pil­na­me­čių vai­kų in­te­re­sus, o
by­lą dėl san­tuo­kos nu­trau­ki­mo su­stab­do, kol su­tuok­ti­niai su­da­rys
nau­ją su­tar­tį. Jei­gu per še­šis mė­ne­sius nuo by­los su­stab­dy­mo die­nos
su­tuok­ti­niai ne­įvyk­do teis­mo nu­ro­dy­mų dėl su­tar­ties tu­ri­nio ir ne­su­ta­ria
dėl vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo, teis­mas pra­šy­mą pa­lie­ka
ne­nag­ri­nė­tą (CK 3. 53 str. 4 d. , CPK 31236 str. ).
By­lo­se dėl san­tuo­kos
nu­trau­ki­mo abie­jų su­tuok­ti­nių ben­dru su­ti­ki­mu Tar­ny­ba į by­lą ne­įtrau­kia­ma,
ta­čiau, esant rei­ka­lui, teis­mas ga­li pa­ves­ti Tar­ny­bai iš­si­aiš­kin­ti
klau­si­mus, su­si­ju­sius su pa­teik­tos ša­lių su­tar­ties tvir­ti­ni­mu.
20. Kai tė­vas ir mo­ti­na gy­ve­na sky­rium, vai­ko gy­ve­na­mo­ji vie­ta nu­sta­to­ma
tė­vų su­si­ta­ri­mu (CK 3. 169 str. 1 d. ). Teis­mo spren­di­mu vai­ko gy­ve­na­mo­ji
vie­ta, tė­vams gy­ve­nant sky­rium, nu­sta­to­ma su vie­nu iš tė­vų tuo at­ve­ju,
kai ky­la gin­čas tarp tė­vų dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo
(CK 3. 169 str. 2 d. ). To­dėl ieš­ki­nio pa­reiš­ki­me tu­ri bū­ti nu­ro­dy­ta,
kad tarp tė­vų yra ki­lęs gin­čas dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo.
Kai ieš­ki­nio pa­reiš­ki­me tai ne­nu­ro­dy­ta, teis­mas pri­va­lo nu­sta­ty­ti
ieš­ko­vui ter­mi­ną pa­reiš­ki­mo trū­ku­mams pa­ša­lin­ti (CPK 151 str. 1
d. ).
Iš­im­ti­niais at­ve­jais,
kai ki­tos vals­ty­bės įsta­ty­mai nu­sta­to, kad vai­ko gy­ve­na­mo­ji vie­ta
tu­ri bū­ti nu­sta­ty­ta teis­mo spren­di­mu, ir dėl to ša­lys ne­ga­li re­a­li­zuo­ti
ki­tų sa­vo tei­sių, pa­vyz­džiui, įva­žiuo­ti su vai­ku į už­sie­nio vals­ty­bę,
vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo klau­si­mas tu­ri bū­ti iš­spręs­tas
teis­mi­ne tvar­ka, neat­si­žvel­giant į tai, kad tarp ša­lių nė­ra ki­lu­sio
gin­čo.
21. Teis­mas spren­džia gin­čą tarp tė­vų dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos
nu­sta­ty­mo, kai tė­vai gy­ve­na sky­rium (CK 3. 169 str. ). Gy­ve­ni­mas sky­rium
ga­li bū­ti pri­pa­žin­tas ir ta­da, kai tė­vai gy­ve­na vie­na­me na­me ar bu­te.
To­kiu at­ve­ju nu­sta­tant, ar tė­vai gy­ve­na sky­rium, tu­ri bū­ti at­si­žvelg­ta
į tai, ar tė­vai ve­da ben­drą šei­mi­nį gy­ve­ni­mą, ar ve­da ben­drą ūkį, ar
yra pa­si­skirs­tę funk­ci­jo­mis vai­kų auk­lė­ji­mo bei prie­žiū­ros sri­ty­se
ir kt.
22. Ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mas dėl vai­kų gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo
ap­mo­ka­mas žy­mi­niu mo­kes­čiu. Pa­gal CPK 104 straips­nio 1 da­lies 8 punk­tą
ne­tur­ti­nio po­bū­džio by­lo­se, ko­kios yra by­los dėl vai­kų gy­ve­na­mo­sios
vie­tos nu­sta­ty­mo, ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mai ap­mo­ka­mi 50 Lt žy­mi­niu mo­kes­čiu,
ku­ris in­dek­suo­ja­mas at­si­žvel­giant į ket­vir­čio var­to­ji­mo kai­nų in­dek­są.
Ieš­ko­vui pa­reiš­kus
rei­ka­la­vi­mą dėl san­tuo­kos nu­trau­ki­mo ar jos pri­pa­ži­ni­mo ne­ga­lio­jan­čia,
taip pat dėl gy­ve­ni­mo sky­rium (se­pa­ra­ci­jos) ir kar­tu rei­ka­la­vi­mą
dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo, šie rei­ka­la­vi­mai at­ski­rai
žy­mi­niu mo­kes­čiu ne­ap­mo­ka­mi.
23. By­los pa­ren­gi­mo teis­mi­niam nag­ri­nė­ji­mui sta­di­jo­je tei­sė­jas
tu­ri įtrauk­ti į pro­ce­są vai­ko tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bą. Tuo tiks­lu
tei­sė­jas tu­ri pri­im­ti nu­tar­tį ir pa­ves­ti Tar­ny­bai iš­si­aiš­kin­ti
by­lo­je nu­sta­ty­ti­nus fak­tus bei pa­teik­ti teis­mui sa­vo iš­va­dą dėl
gin­čo (CK 3. 178 str. 2 d. ). Tar­ny­bai ga­li bū­ti pa­ve­da­ma:
– pa­tik­rin­ti vai­ko
gy­ve­ni­mo są­ly­gas, bui­ti­nę ap­lin­ką, ku­rio­je jis gy­ve­na ir ku­rio­je
gy­ven­tų pa­ten­ki­nus ieš­ki­nį;
– su­rink­ti ži­nias
apie tė­vų as­me­ni­nes ir do­ro­vi­nes sa­vy­bes, jų ma­te­ria­li­nę pa­dė­tį;
– jei­gu tė­vai tu­ri ki­tus
su­tuok­ti­nius (su­gy­ven­ti­nius), iš­si­aiš­kin­ti tų as­me­nų, su ku­riais
teks vai­kui gy­ven­ti, po­žiū­rį į jį;
– su­rink­ti ži­nias
apie su­tuok­ti­nių (su­gy­ven­ti­nių) as­me­ny­bes; pri­rei­kus šie as­me­nys
ga­li bū­ti ap­klaus­ti kaip liu­dy­to­jai;
– iš­si­aiš­kin­ti vai­ko
no­rus ir pa­žiū­ras, su ku­riuo iš tė­vų jis no­rė­tų gy­ven­ti, ir vai­ko ga­li­my­bę
šiuos no­rus ir pa­žiū­ras su­vok­ti ir iš­reikš­ti;
– kai šei­mo­je yra ke­le­tas
vai­kų, iš­si­aiš­kin­ti jų tar­pu­sa­vio san­ty­kius, pri­si­ri­ši­mą vie­nas
prie ki­to ir ga­li­my­bę gy­ven­ti at­ski­rai, ne­pa­žei­džiant jų in­te­re­sų;
– išsiaiškin­ti, kaip
abu tė­vai įgy­ven­di­na įsta­ty­muo­se įtvir­tin­tas vai­ko ir tė­vų tar­pu­sa­vio
tei­ses ir pa­rei­gas vai­ko ug­dy­mo, švie­ti­mo, la­vi­ni­mo sri­ty­se ir ki­tas
fak­ti­nes ap­lin­ky­bes.
24. Tar­ny­ba, pa­teik­da­ma iš­va­dą dėl gin­čo, tu­ri iš­tir­ti abie­jų gin­čo
ša­lių šei­mos ap­lin­kos są­ly­gas ir pa­teik­ti teis­mui iš­va­dą dėl abie­jų
gin­čo ša­lių (CK 3. 169 str. 2 d. ). Tais at­ve­jais, kai vai­ko tė­vų gy­ve­na­mo­ji
vie­ta yra skir­tin­go­se sa­vi­val­dy­bių ad­mi­nist­ra­ci­nė­se te­ri­to­ri­jo­se,
šei­mos ap­lin­kos są­ly­gas nu­sta­to tos te­ri­to­ri­jos Tar­ny­ba, ku­rio­je
gy­ve­na tė­vas (mo­ti­na), ir pa­tei­kia iš­va­dą. Tar­ny­bos iš­va­da tu­ri
bū­ti pa­si­ra­šy­ta jos va­do­vo, o šei­mos ap­lin­kos są­ly­gų ty­ri­mo ak­tai
– są­ly­gas ty­ru­sių tar­ny­bos dar­buo­to­jų. Teis­mui pa­teik­ta iš­va­da tu­ri
bū­ti su­for­mu­luo­ta aiš­kiai bei mo­ty­vuo­tai, jo­je tu­ri bū­ti pa­si­sa­ky­ta
dėl gin­čo, t. y. su ku­riuo iš tė­vų, nu­sta­čius vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą,
tai la­biau ati­tik­tų jo in­te­re­sus (CK 3. 174 str. 2 d. , 3. 178 str. 2 d. ).
Tar­ny­bos iš­va­da teis­mui nė­ra pri­va­lo­ma, ta­čiau bet ku­riuo at­ve­ju,
ne­su­tik­da­mas su iš­va­da, teis­mas pri­va­lo tai mo­ty­vuo­ti. Teis­mas ver­ti­na
iš­va­dą rem­da­ma­sis ben­dro­mis įro­dy­mų ver­ti­ni­mo tai­syk­lė­mis, at­si­žvelg­da­mas
į by­lo­je su­rink­tus įro­dy­mus.
Tar­ny­ba, da­ly­vau­jan­ti
pro­ce­se iš­va­dai duo­ti, tu­ri tei­sę su­si­pa­žin­ti su by­los me­džia­ga,
duo­ti pa­aiš­ki­ni­mus, teik­ti įro­dy­mus, da­ly­vau­ti ti­riant įro­dy­mus,
pa­reikš­ti pra­šy­mus, ta­čiau ne­tu­ri tei­sės ap­skųs­ti pri­im­to spren­di­mo.
Teis­mas ir da­ly­vau­jan­tys by­lo­je as­me­nys ga­li duo­ti tar­ny­bos at­sto­vui
klau­si­mus iš­va­dai iš­aiš­kin­ti ir pa­pil­dy­ti. Tar­ny­bos at­sto­vų pa­aiš­ki­ni­mai
nė­ra lai­ko­mi įro­dy­mais (CPK 57 str. ). Tuo at­ve­ju, kai Tar­ny­ba įsta­ty­mo
nu­sta­ty­tais at­ve­jais pa­reiš­kia ieš­ki­nį, ji tu­ri vi­sas ša­lies tei­ses
ir pa­rei­gas, tarp jų ir tei­sę ap­skųs­ti teis­mo spren­di­mą.
25. Tei­sė­jas pa­si­ren­gi­mo by­los teis­mi­niam nag­ri­nė­ji­mui sta­di­jo­je,
at­si­žvelg­da­mas į da­ly­vau­jan­čių by­lo­je as­me­nų nuo­mo­nę ir vai­ko
tei­sių ap­sau­gos tar­ny­bos iš­va­dą, ga­li iš­spręs­ti eks­per­ti­zės pa­sky­ri­mo
klau­si­mą. Spren­džiant gin­čus dėl vai­kų auk­lė­ji­mo, ga­li bū­ti ski­ria­ma
teis­mo psi­cho­lo­gi­nė eks­per­ti­zė sie­kiant iš­si­aiš­kin­ti, ar vai­kas
yra pa­kan­ka­mai bran­dus iš­reikš­ti sa­vo pa­žiū­ras ir nuo­mo­nę gin­čo
klau­si­mu ir t. t. (CPK 87, 88 str. ). Teis­mo eks­per­ti­zė ga­li bū­ti ski­ria­ma
ir ki­tais klau­si­mais (pa­vyz­džiui, ku­ris iš tė­vų, at­si­žvel­giant į tė­vų
ir vai­ko as­me­ni­nius bruo­žus, ly­tį, yra tin­ka­mes­nis vai­ko auk­lė­to­jas).
Tei­sė­jas ga­li iš­si­kvies­ti po­kal­biui abi ša­lis ir iš­si­aiš­kin­ti, ar
nė­ra ga­li­my­bės baig­ti by­lą tai­kos su­tar­ti­mi.
Teis­mas vai­ko pa­žiū­ras
ir no­rus ga­li aiš­kin­tis pa­si­ren­gi­mo by­los nag­ri­nė­ji­mo sta­di­jo­je,
pa­si­kvies­da­mas vai­ką po­kal­biui, taip pat ga­li pa­ves­ti tai pa­da­ry­ti
ki­tiems as­me­nims, pa­vyz­džiui, vai­ko pe­da­go­gams, auk­lė­to­jams.
26. Teis­mas by­lo­se dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo ga­li
tai­ky­ti lai­ki­ną­sias ap­sau­gos prie­mo­nes (CK 3. 65 str. ). Kol bus pri­im­tas
teis­mo spren­di­mas, teis­mas ga­li tai­ky­ti šias lai­ki­ną­sias ap­sau­gos
prie­mo­nes: įpa­rei­go­ti, esant ga­li­my­bei, vie­ną su­tuok­ti­nį gy­ven­ti
sky­rium; nu­sta­ty­ti ne­pil­na­me­čių vai­kų gy­ve­na­mą­ją vie­tą su vie­nu
iš tė­vų; pri­teis­ti iš vie­no su­tuok­ti­nio lai­ki­ną iš­lai­ky­mą ne­pil­na­me­čiams
vai­kams; už­draus­ti vie­nam su­tuok­ti­niui ma­ty­tis su ne­pil­na­me­čiais
vai­kais; už­draus­ti vai­ką iš­vež­ti į už­sie­nio vals­ty­bę ir kt. (CK 3. 65
str. 2 d. 1, 2, 4, 7 p. ).
Teis­mas ga­li im­tis
lai­ki­nų­jų ap­sau­gos prie­mo­nių rem­da­ma­sis pa­grįs­tu raš­tiš­ku su­in­te­re­suo­to
as­mens pra­šy­mu, taip pat sa­vo ini­cia­ty­va. Pra­šy­mą teis­mas iš­spren­džia
nu­tar­ti­mi. Ši nu­tar­tis ga­li bū­ti skun­džia­ma at­ski­ruo­ju skun­du (CPK
155, 156, 160, 162 str. ir kt. ).
Kai vai­kas fak­tiš­kai
nuo­lat gy­ve­na su tuo iš tė­vų, iš ku­rio pri­teis­tas iš­lai­ky­mas (ali­men­tai)
šiam vai­kui, teis­mas, at­si­žvelg­da­mas į vai­ko in­te­re­sus, ga­li tai­ky­ti
lai­ki­ną­ją ap­sau­gos prie­mo­nę – iš­lai­ky­mo iš­ieš­ko­ji­mo su­stab­dy­mą.
Šią prie­mo­nę teis­mas ga­li tai­ky­ti su­in­te­re­suo­to as­mens pra­šy­mu ar
sa­vo ini­cia­ty­va (CPK 155 str. ).
27. By­lo­se dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo tarp­tau­ti­nis
(už­sie­nio) ele­men­tas reiš­kia­si vie­nos iš ša­lių ir (ar) vai­ko gy­ve­ni­mu
už­sie­nio vals­ty­bė­je, vie­no iš tė­vų san­tuo­kos su už­sie­nio vals­ty­bės
pi­lie­čiu su­da­ry­mu, tė­vo (mo­ti­nos) tiks­lu sie­kiant iš­va­žiuo­ti į už­sie­nio
vals­ty­bę kar­tu su vai­ku. Vi­sais šiais at­ve­jais teis­mams bū­ti­na spręs­ti
teis­min­gu­mo, tai­ky­ti­nos tei­sės, teis­mo pra­ne­ši­mų ir šau­ki­mų įtei­ki­mo,
įro­dy­mų, bū­ti­nų nu­sta­ty­ti by­los fak­ti­nes ap­lin­ky­bes su­rin­ki­mo
už­sie­nio vals­ty­bė­je, klau­si­mus. Spręs­da­mi šiuos klau­si­mus teis­mai
tu­ri at­si­žvelg­ti į Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo se­na­to 2000 m.
gruo­džio 21 d. nu­ta­ri­mą Nr. 28 „Dėl Lie­tu­vos Res­pub­li­kos teis­mų prak­ti­kos,
tai­kant tarp­tau­ti­nės pri­va­ti­nės tei­sės nor­mas” bei šiuo nu­ta­ri­mu ap­ro­buo­tą
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos teis­mų prak­ti­kos, tai­kant tarp­tau­ti­nės pri­va­ti­nės
tei­sės nor­mas, api­ben­dri­ni­mo ap­žval­gą (Teis­mų prak­ti­ka, 2001,
Nr. 14).
28. Teis­mas, pri­ėmęs nag­ri­nė­ti ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mą by­lo­je dėl vai­ko
gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo, ku­rio­je yra už­sie­nio (tarp­tau­ti­nis)
ele­men­tas, pri­va­lo nu­spręs­ti, ko­kios vals­ty­bės tei­sė tu­ri bū­ti tai­ko­ma
nag­ri­nė­jant by­lą. Tai­ky­ti­nos tei­sės klau­si­mas spren­džia­mas pa­gal
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ir už­sie­nio vals­ty­bės pa­si­ra­šy­tas tei­si­nės
pa­gal­bos su­tar­tis. Tais at­ve­jais, kai to­kia su­tar­tis su už­sie­nio
vals­ty­be nė­ra pa­si­ra­šy­ta, tai­ky­ti­na tei­sė ap­ta­ria­mos ka­te­go­ri­jos
by­lo­se nu­sta­to­ma pa­gal ko­li­zi­nes nor­mas, nu­sta­ty­tas CK 1. 32
straips­ny­je.
CK 1. 32 straips­nio 1 da­ly­je
nu­sta­ty­ta ben­dra nor­ma, pa­gal ku­rią vai­kų ir tė­vų as­me­ni­niams ir
tur­ti­niams san­ty­kiams tai­ko­ma vai­ko nuo­la­ti­nės gy­ve­na­mo­sios vie­tos
vals­ty­bės tei­sė, to­dėl teis­mas, nag­ri­nė­da­mas by­lą, kai vai­kas su tė­vu
(mo­ti­na) nuo­lat gy­ve­na už­sie­nio vals­ty­bė­je, tu­ri tai­ky­ti tos už­sie­nio
vals­ty­bės tei­sę.
Teis­mas pri­va­lo tiks­liai
nu­sta­ty­ti by­los nag­ri­nė­ji­mo me­tu esan­čią vai­ko nuo­la­ti­nę gy­ve­na­mą­ją
vie­tą. CK 2. 14 straips­nio 2 da­ly­je nu­ma­ty­ta, kad ne­pil­na­me­čio fi­zi­nio
as­mens nuo­la­ti­ne gy­ve­na­mą­ja vie­ta yra lai­ko­ma nuo­la­ti­nė gy­ve­na­mo­ji
vie­ta to iš tė­vų, su ku­riuo ne­pil­na­me­tis dau­giau­sia gy­ve­na. Pa­gal
CK 2. 12 straips­nio 1 da­lį fi­zi­nio as­mens nuo­la­ti­nė gy­ve­na­mo­ji vie­ta
yra to­je vals­ty­bė­je ar jos te­ri­to­ri­jos da­ly­je, ku­rio­je as­muo nuo­lat
ar dau­giau­sia gy­ve­na, lai­ky­da­mas tą vals­ty­bę ar jos te­ri­to­ri­jos da­lį
sa­vo as­me­ni­nių, so­cia­li­nių ir eko­no­mi­nių in­te­re­sų bu­vi­mo vie­ta.
As­me­niui iš­vy­kus į už­sie­nio vals­ty­bę, klau­si­mas dėl to, ar pa­ki­to
jo nuo­la­ti­nė gy­ve­na­mo­ji vie­ta, tu­ri bū­ti spren­džia­mas at­si­žvel­giant
į tai, ar as­muo ke­ti­na ki­to­je vals­ty­bė­je gy­ven­ti nuo­lat. Tai nu­sta­ty­ti
ga­li­ma re­mian­tis įvai­rio­mis ap­lin­ky­bė­mis: šei­mos su­kū­ri­mas už­sie­nio
vals­ty­bė­je, už­sie­nio vals­ty­bės pi­lie­ty­bės įgi­ji­mas, ne­kil­no­ja­mo­jo
tur­to įsi­gi­ji­mas už­sie­nio vals­ty­bė­je, sto­ji­mas ki­tos vals­ty­bės
tar­ny­bon ir pan. As­me­niui iš­vy­kus lai­ki­nai dirb­ti į už­sie­nio vals­ty­bę,
jo nuo­la­ti­nė gy­ve­na­mo­ji vie­ta tu­ri bū­ti lai­ko­ma ne­pa­si­kei­tu­sia.
Pa­gal CK 1. 32 straips­nio
2 da­lį tuo at­ve­ju, jei nė vie­nas iš vai­ko tė­vų ne­tu­ri nuo­la­ti­nės gy­ve­na­mo­sios
vie­tos vals­ty­bė­je, ku­rio­je yra vai­ko nuo­la­ti­nė gy­ve­na­mo­ji vie­ta,
o vai­kas ir abu jo tė­vai yra tos pa­čios vals­ty­bės pi­lie­čiai, tai­ko­ma
vals­ty­bės, ku­rios pi­lie­čiai jie vi­si yra, tei­sė. Tais at­ve­jais, kai
vai­ko tė­vai yra skir­tin­gų vals­ty­bių pi­lie­čiai, va­do­vau­jan­tis ben­dra
CK 1. 32 straips­nio 1 da­ly­je įtvir­tin­ta nuo­sta­ta, tu­ri bū­ti tai­ko­ma
vai­ko nuo­la­ti­nės gy­ve­na­mo­sios vie­tos vals­ty­bės tei­sė.
29. By­lo­se su už­sie­nio (tarp­tau­ti­niu) ele­men­tu, be ben­drų bū­ti­nų
nu­sta­ty­ti fak­ti­nių ap­lin­ky­bių, teis­mas pri­va­lo pa­pil­do­mai iš­si­aiš­kin­ti
vai­ko nuo­la­ti­nio gy­ve­ni­mo už­sie­nio vals­ty­bė­je tei­sė­tu­mą, so­cia­li­nių
ir ki­tų vai­ko tei­sių už­tik­ri­ni­mo ga­ran­ti­jas už­sie­nio vals­ty­bė­je,
pa­ties vai­ko po­žiū­rį į gy­ve­ni­mą už­sie­nio vals­ty­bė­je, vai­ko adap­ta­vi­mo­si
ga­li­my­bes, vai­ko tė­vo, su ku­riuo gy­ve­na­mo­ji vie­ta ne­nu­sta­to­ma,
ir ki­tų gi­mi­nai­čių ga­li­my­bes ma­ty­tis su vai­ku jam iš­vy­kus į už­sie­nio
vals­ty­bę nuo­lat gy­ven­ti.
Šioms fak­ti­nėms ap­lin­ky­bėms
iš­si­aiš­kin­ti teis­mas tu­ri su­rink­ti įro­dy­mus, ku­rie yra už­sie­nio
vals­ty­bė­je, pa­vyz­džiui, gau­ti iš už­sie­nio vals­ty­bės vai­kų tei­sių ap­sau­gos
ins­ti­tu­ci­jų in­for­ma­ci­ją dėl by­lo­je nu­sta­ty­ti­nų fak­ti­nių ap­lin­ky­bių,
pa­žy­mas iš dar­bo­vie­čių apie ša­lių bei jų su­tuok­ti­nių (su­gy­ven­ti­nių)
dar­bo už­mo­kes­tį, cha­rak­te­ris­ti­ką, pa­žy­mas iš re­gist­rų apie ša­lių
ar (ir) jų su­tuok­ti­nių (su­gy­ven­ti­nių) tu­ri­mą ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą,
pa­žy­mas iš vals­ty­bi­nių ins­ti­tu­ci­jų apie bau­džia­mą­jį ir ad­mi­nist­ra­ci­nį
ša­lies ar jos su­tuok­ti­nio (su­gy­ven­ti­nio) teis­tu­mą ir baus­tu­mą, taip
pat  in­for­ma­ci­ją apie už­sie­nio vals­ty­bės
tei­sę, reg­la­men­tuo­jan­čią by­los ša­lių bei jų vai­kų tei­si­nį sta­tu­są,
ga­li­my­bę ki­tam tė­vui at­vyk­ti į už­sie­nio vals­ty­bę ma­ty­tis su vai­ku
ir pan.
30. Teis­mui nu­sta­čius vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą su vie­nu iš tė­vų, vai­kas
tu­ri gy­ven­ti su tuo iš tė­vų, ku­ris nu­ro­dy­tas teis­mo spren­di­me, ne­pri­klau­so­mai
nuo to, ku­rio­je vals­ty­bė­je bū­tų jo gy­ve­na­mo­ji vie­ta. Ta­čiau pa­si­kei­tus
fak­ti­nėms by­los ap­lin­ky­bėms, pa­vyz­džiui, vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą
nu­sta­čius su vie­nu iš tė­vų, įver­ti­nus, kad jis gy­vens Lie­tu­vo­je, ta­čiau
vė­liau šiam per­si­kė­lus gy­ven­ti į už­sie­nio vals­ty­bę, ki­tas tė­vas ga­li
reikš­ti pa­kar­to­ti­nį ieš­ki­nį dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo
(CK 3. 169 str. 3 d. ).
31. Pri­im­da­mas spren­di­mą, teis­mas tu­ri įver­tin­ti kiek­vie­no iš tė­vų
ga­li­my­bes ir pa­stan­gas už­tik­rin­ti tei­sės nor­mo­se įtvir­tin­tų pa­grin­di­nių
vai­ko tei­sių ir pa­rei­gų įgy­ven­di­ni­mą, šei­mos ap­lin­kos są­ly­gas,
tarp jų tė­vo (mo­ti­nos) as­me­ni­nius bruo­žus ir kiek­vie­no iš jų re­a­lią
ga­li­my­bę su­da­ry­ti vai­kui tin­ka­mas są­ly­gas aug­ti ir vys­ty­tis, vai­ko
ir tė­vo (mo­ti­nos) tar­pu­sa­vio san­ty­kius ir jų po­bū­dį, vai­ko pri­si­ri­ši­mą
prie tė­vo (mo­ti­nos), bro­lių (se­se­rų) ir ki­tų gi­mi­nai­čių, vai­ko no­rus
ir kt. Taip pat teis­mas tu­ri įver­tin­ti, ar vai­ko ap­lin­ka, į ku­rią jis
pa­teks, ir tas iš tė­vų, ku­ris bus pa­grin­di­nis vai­ko auk­lė­to­jas, ga­lės
su­da­ry­ti są­ly­gas vai­kui vi­sa­pu­siš­kai vys­ty­tis, ug­dy­ti jo ta­len­tus,
iš­sau­go­ti na­cio­na­li­nę kul­tū­rą, gim­tą­ją kal­bą ir kt.
Įver­tin­da­mas by­lo­je
su­rink­tus įro­dy­mus dėl tė­vo (mo­ti­nos) ga­li­my­bės auk­lė­ti vai­ką,
teis­mas ne­ga­li rem­tis vie­nu fak­tu, at­mes­da­mas ki­tus, o tu­ri įver­tin­ti
jų vi­su­mą vai­ko in­te­re­sų po­žiū­riu, ir pa­da­ry­ti iš­va­dą, su ku­riuo
iš tė­vų nu­sta­čius vai­ko gy­ve­na­mą­ją vie­tą tai la­biau ati­tiks jo in­te­re­sus.
Tuo at­ve­ju, kai yra tė­vų ir vai­ko in­te­re­sų kon­flik­tas, pir­me­ny­bė tu­ri
bū­ti tei­kia­ma vai­ko in­te­re­sams (Vai­ko tei­sių kon­ven­ci­jos 3 str. 1
d. , CK 3. 3, 3. 174 str. , VTAPĮ 4 str. 1 p. ). Šių nuo­sta­tų tu­ri bū­ti lai­ko­ma­si
ir tuo at­ve­ju, kai ša­lys už­bai­gia by­lą tai­kos su­tar­ti­mi, o teis­mas
tvir­ti­na šią ša­lių su­da­ry­tą tai­kos su­tar­tį.
32. Vie­nam iš tė­vų pa­reiš­kus ieš­ki­nio rei­ka­la­vi­mą dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios
vie­tos nu­sta­ty­mo su juo, o ki­tam tė­vui to­kio prie­ši­nio rei­ka­la­vi­mo
ne­pa­reiš­kus, teis­mas, spręs­da­mas gin­čą, ga­li nu­sta­ty­ti vai­ko gy­ve­na­mą­ją
vie­tą su vie­nu iš tė­vų ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar tas tė­vas, su ku­riuo
nu­sta­to­ma vai­ko gy­ve­na­mo­ji vie­ta, yra pa­reiš­kęs to­kį rei­ka­la­vi­mą
(CK 3. 169 str. 2 d. ).
33. Vai­ko gy­ve­na­mo­ji vie­ta teis­mo spren­di­mu (nu­tar­ti­mi dėl tai­kos
su­tar­ties pa­tvir­ti­ni­mo) nu­sta­to­ma su vie­nu iš tė­vų (CK 3. 169 str. ).
To­dėl teis­mo spren­di­mo re­zo­liu­ci­nė­je da­ly­je teis­mas tu­ri nu­ro­dy­ti
tik tai, su ku­riuo iš tė­vų nu­sta­to­ma vai­ko gy­ve­na­mo­ji vie­ta. Tė­vų
gy­ve­na­mo­sios vie­tos ad­re­so teis­mo spren­di­mo re­zo­liu­ci­nė­je da­ly­je
nu­ro­dy­ti ne­rei­kia.
34. Teis­mui nu­sta­čius, jog vai­ko ne­ga­li­ma pa­lik­ti nė su vie­nu iš tė­vų
ar­ba su tre­čiai­siais as­me­ni­mis, su ku­riais jis yra, teis­mas ieš­ki­nio
ir prie­šieš­ki­nio rei­ka­la­vi­mus tu­ri at­mes­ti ir pri­im­ti at­ski­rą­ją
nu­tar­tį, ku­rio­je pa­siū­ly­ti vai­ko ar­ti­mie­siems gi­mi­nai­čiams, vals­ty­bi­nei
vai­ko tei­sių ap­sau­gos ins­ti­tu­ci­jai ar pro­ku­ro­rui kreip­tis į teis­mą
dėl lai­ki­no ar ne­ter­mi­nuo­to tė­vų val­džios ap­ri­bo­ji­mo (CK 3. 182 str.
2 d. ).
35. Pa­si­kei­tus ap­lin­ky­bėms ar vie­nam iš tė­vų, su ku­riuo bu­vo nu­sta­ty­ta
vai­ko gy­ve­na­mo­ji vie­ta, ati­da­vus vai­ką au­gin­ti ir gy­ven­ti kar­tu
su ki­tais as­me­ni­mis, ant­ra­sis iš tė­vų ga­li reikš­ti pa­kar­to­ti­nį ieš­ki­nį
dėl vai­ko gy­ve­na­mo­sios vie­tos nu­sta­ty­mo. Gin­čo spren­di­mas iš nau­jo
pa­gal pa­duo­tą pa­kar­to­ti­nį ieš­ki­nį ga­li­mas, esant bent vie­nai iš šių
są­ly­gų (CK 3. 169 str. 3 d. ):
1) fak­ti­nės ap­lin­ky­bės
taip pa­si­kei­tė, kad su­da­ro nau­ją ieš­ki­nio rei­ka­la­vi­mo pa­grin­dą;
2) tė­vas (mo­ti­na), su
ku­riuo teis­mo spren­di­mu nu­sta­ty­ta vai­ko gy­ve­na­mo­ji vie­ta, vai­ką
ati­da­vė gy­ven­ti ir au­gin­ti ki­tiems as­me­nims.

II. Pa­tvir­tin­ti Įsta­ty­mų tai­ky­mo teis­mų prak­ti­ko­je, nu­sta­tant ne­pil­na­me­čių
vai­kų gy­ve­na­mą­ją vie­tą, tė­vams gy­ve­nant sky­rium, ap­žval­gą ir pa­skelb­ti
ją Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo biu­le­te­ny­je.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO
TEISMO
SENATO PIRMININKAS                                                             V.
GREIČIUS

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO
SENATO SEKRETORĖ                                                                 L.
ŽILIENĖ

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.92364 sekundės -