Paieška : Teismų praktika LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS NrLIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#13585: Svečiai
#2: Vartotojai
#5713: Registruoti vartotojai

# Moderator
# IngaMay


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO
NUTARIMAS Nr. 27

2000 m. birželio 16 d.

Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje
nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo
turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas, išanalizavęs
įstatymų taikymo prak­tiką nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo žalos,
padarytos fizinių asmenų ar organizacijų turtui eismo įvykio metu, nustatė, kad
teismai ne visada tiksliai taiko materialinės ir procesinės teisės normas, dėl
to nepakankamai užtikrinama tinkama asmenų teisių ir teisėtų interesų gynyba.
Pažymėtina, kad nevienodai taikomi įstatymai atlyginant žalą tais atvejais, kai
didesnio pavojaus šaltinio valdytojai transporto prie­mones neatsakingai
perdavė naudotis kitiems asmenims. Atskirais atvejais turtinė atsakomybė be
pagrindo netaikoma tiesiogiai žalą padariusiems asmenims arba pagal sutartį
privalančioms atsakyti draudimo įmonėms. Teismų praktikoje kyla neaiškumų dėl
civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, taikymo sąlygų, žalos dydžio nusta­tymo,
byloje dalyvaujančių asmenų procesinės padėties ir kt.
Eismo įvykio metu važiuojanti transporto priemonė
gali sugadinti ar sunai­kinti kitas transporto priemones, krovinius, kelio
statinius ar kitą turtą. Dėl to būtina pateikti išaiškinimus dėl civilinės
atsakomybės už transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, padarytą
turtinę žalą, taip pat žalos atlyginimo ypatumus transporto priemonių
susidūrimo ar kitokios sąveikos atveju.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas, siekdamas
suvienodinti įstatymų taikymo praktiką, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos
teismų įstatymo 20 str. 1 d. 1 p. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 5
str. 1 d. 3 p. ,

nutarė:

I. Išaiškinti teismams, kad:
1. Transporto priemonė, kaip didesnio pavojaus
šaltinis, yra eisme dalyvau­jan­­tis įtaisas, kurio naudojimas sukelia didesnį
pavojų aplinkiniams asmenims ar jų turtui. Tai gali būti motorinė transporto
priemonė, jos priekaba, traktorius, savaeigė mašina, motociklas, mopedas,
arklių kinkinys ir kt. Ž-ngas pasekmes sukelia trans­porto priemonės judėjimo
energija, kuri nevisiškai paklūsta žmogaus valiai.
2. Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio
padarytą žalą atsiranda pagal
CK 493 str. tik tada, kai žala yra didesnio pavojaus šaltinio veiklos
rezultatas. Neturi reikšmės, ar didesnio pavojaus šaltinis buvo naudojamas
tikslingai, ar jo pavojingos aplinkiniams savybės pasireiškė dėl kitokių
priežasčių (pvz. , savaime pajudėjus transporto priemonei).
3. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas atlygina
turtinę žalą pagal CK 493 str. tik tais atvejais, kai nukentėjusiojo veikla
nesusijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams asmenims (pvz. , kai turtinė žala
padaroma pėstiesiems, dviratininkams, kelių ir kelio statinių savininkams,
stovinčių transporto priemonių valdytojams).
4. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra
organizacija (juridinis asmuo arba įmonė, neturinti juridinio asmens teisių) ar
fizinis asmuo, valdantis didesnio pavo­­jaus šaltinį nuosavybės, patikėjimo
teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (kaip antai: admi­nistraciniu aktu,
sutartimi, pareigūno paliepimu ir kt. ).
Teismai, spręsdami, kuris asmuo yra didesnio
pavojaus šaltinio valdytojas, turi vadovautis CK 493, 96 , 99 str. ir kitais
teisės aktais (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 29 d.
nutarimu Nr. 883 patvirtintomis Kelių eismo taisyklėmis, Lietuvos Respublikos
teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro
1997 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 36/193 „Dėl dokumentų, suteikiančių teisę naudo­tis
motorine transporto priemone” ir kt. ).
Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, perleidęs
jį valdyti kitam asmeniui teisės aktų nustatyta tvarka, neatsako už didesnio
pavojaus šaltinio padarytą žalą pagal CK 493 str. V-ymas perleidžiamas nuo
panaudos, nuomos, įgaliojimo (pavedimo sutar­ties) atlikti konkretų pavedimą
įregistravimo Kelių policijoje ir transporto priemonės perdavimo arba juridinio
asmens pažymėjimo, kuriuo leista naudotis transporto prie­mone, išdavimo ir
transporto priemonės perdavimo, arba nuo tada, kai kartu esan­­tis savininkas
suteikia transporto priemonę naudotis.
Darbuotojas, kuris valdė didesnio pavojaus
šaltinį dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio valdytoju (darbdaviu),
nelaikomas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir tiesiogiai neatsako už
padarytą žalą.
Darbdavys atlygina didesnio pavojaus šaltinio
padarytą žalą pagal CK 493 str. ir tuomet, kai darbuotojas jam patikėtą
transporto priemonę panaudojo ne darbo pareigoms atlikti.
5. V-ytojas, kuris leido naudotis didesnio
pavojaus šaltiniu kitam asmeniui, pažeisdamas teisės aktų nustatytą tvarką
(neįforminęs dokumentų, pasibaigus jų galiojimo laikui ir pan. ), ir asmuo,
naudojęs transporto priemonę su valdytojo sutiki­mu, tačiau pažeisdamas teisės
aktų nustatytą jų perdavimo tvarką (be dokumentų įforminimo, pasibaigus
dokumentų galiojimo laikui ir pan. ), atsako už padarytą žalą solidariai (CK
187, 494 str. ).
6. Asmuo, neteisėtai užvaldęs didesnio pavojaus
šaltinį, atsako už jo padarytą žalą pagal CK 493 str. Neteisėtu užvaldymu
laikomas didesnio pavojaus šaltinio valdymas be valdytojo sutikimo, leidimo ar
žinios. Kai didesnio pavojaus šaltinį užval­dęs asmuo yra nepilnametis, tai jo
tėvai, įtėviai, globėjas, rūpintojas ar organizacija, privalanti jį prižiūrėti,
atsako už žalą pagal CK 489, 490 straipsnius. Tokiu atveju didesnio pavojaus
šaltinio valdytojas neatsako už šaltinį neteisėtai užvaldžiusio as­mens šiuo
šaltiniu padarytą žalą.
7. Jeigu transporto priemonė priklauso
sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, už žalą, padarytą turtui
eismo įvykio metu šiuo didesnio pavojaus šaltiniu, jam priklausančiu turtu
atsako sutuoktinis, kuris vykdė veiklą, susijusią su didesniu pavojumi
aplinkiniams asmenims.
8. Civilinė atsakomybė pagal CK 493 str. taikoma
nustačius šias sąlygas:
a) didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiklą;
b) turto sugadinimo ar sunaikinimo faktą ir žalos
dydį;
c) priežastinį ryšį tarp didesnio pavojaus
šaltinio valdytojo veiklos ir atsira­dusios žalos.
Didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veikla,
susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams asmenims ar jų turtui, yra bet koks
veikimas, sukeliantis didesnę grės­mę padaryti žalą naudojant didesnio pavojaus
šaltinį.
Priežastinis ryšys tarp didesnio pavojaus
šaltinio valdytojo veiklos ir atsiradu­sios žalos yra tuomet, kai didesnio pavojaus
šaltinio valdytojo veikla lėmė turto suga­dinimą ar sunaikinimą arba buvo
pagrindinė žalos atsiradimo priežastis, arba sudarė sąlygas jai padidėti.
Didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė
atsiranda tiek esant jo kaltei, tiek be kaltės.
Didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiklą,
žalos padarymo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp veiklos ir žalos turi
įrodyti ieškovas. Šias aplinkybes pagrindžian­tys duomenys turi būti nurodyti
ieškininiame pareiškime (CPK 146 str. 2 d. 6 p. ) ir išvados apie jų buvimą ar
nebuvimą motyvuotos teismo sprendime (CPK 222 str. 4 d. ).
9. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas neatsako
už padarytą žalą, jeigu įrodo vieną iš tokių aplinkybių:
a) nenugalimą jėgą;
b) nukentėjusiojo tyčią.
Nenugalima jėga – tai nepaprastos aplinkybės,
kurių negalima nei numatyti arba išvengti, nei kuriomis nors priemonėmis
pašalinti.
Nukentėjusiojo tyčia yra tuomet, kai
nukentėjusysis numatė žalingas pasek­mes, kurias jam gali padaryti didesnio
pavojaus šaltinis, ir jų siekė.
10. Turtinė žala, padaryta dėl kelių didesnio
pavojaus šaltinių sąveikos šių šaltinių valdytojams, esant kaltei, atlyginama
taip:
a) kai dėl kelių didesnio pavojaus šaltinių
sąveikos kaltas vienas iš valdytojų, tai žalą, padarytą kito valdytojo turtui,
turi atlyginti kaltasis didesnio pavojaus šalti­­nio valdytojas (CK 493, 483
str. 2 d. );
b) kai dėl kelių didesnio pavojaus šaltinių
sąveikos žala padaroma tik kaltojo valdytojo turtui, kitas valdytojas jam žalos
neatlygina (CK 493, 483 str. 2 d. );
c) kai dėl didesnio pavojaus šaltinių sąveikos
kalti keli tų šaltinių valdytojai, tai jų turtui padarytą žalą turi atlyginti
kaltieji valdytojai priklausomai nuo kiekvieno iš jų kaltės laipsnio, išreikšto
procentais (CK 483, 493, 497 str. ).
Didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltė
nustatoma pagal tai, ar transporto priemonę vairavęs asmuo pažeidė Kelių eismo
taisykles.
Esant kelių didesnio pavojaus šaltinių sąveikai,
didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltę privalo įrodyti asmuo, nurodantis ją
kaip savo reikalavimų ar atsikirti­mų pagrindą (CPK 58 str. ). Aplinkybės,
pagrindžiančios kaltę, turi būti nurodytos ieškininiame pareiškime (CPK 146
str. 2 d. 6 p. ). Teismo išvada dėl kaltės buvimo ar nebuvimo turi būti
išdėstyta teismo sprendime (CPK 222 str. 4 d. ).
11. Asmens kaltė dėl padarytos žalos nustatinėjama
civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar buvo atliktas
eismo įvykio tyrimas įstatymo nustatyta tvarka, ar eismo įvykio dalyviams buvo
taikyta drausminė ar administra­cinė atsakomybė. Kaltę galima įrodinėti visomis
CPK 57 str. numatytomis įrodinėjimo priemonėmis.
Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu
bylose iš administracinių tei­si­nių santykių ir administracinės teisenos
bylose, pareigūno nutarimu administracinės teisės pažeidimo byloje ir
medžiagoje dėl eismo įvykių tyrimo baudžiamojo proceso tvarka, neturi
prejudicinės galios žalos atlyginimo civilinėje byloje. Nurodyti doku­men­­tai
vertinami kaip rašytiniai įrodymai kartu su kitais įrodymais.
Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu
vienoje civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas civilines
bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Šalys, kiti dalyvavę byloje
asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai negali ža­los atlyginimo byloje ginčyti
įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje nusta­tytų faktų ir
teisinių santykių (CPK 61, 233 str. 3 d. ).
Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje
byloje dėl eismo įvykio nustatytos aplinkybės (kaip antai: ar buvo padaryti
veiksmai, konstatuoti nuospren­džiu; ar juos padarė asmuo, kurio atžvilgiu
priimtas nuosprendis) yra privalomos civilinę bylą dėl turtinės žalos
atlyginimo nagrinėjančiam teismui (CPK 62 str. ).
12. Stovinti transporto priemonė, kuri nedalyvauja
eisme, nėra didesnio pa­vojaus šaltinis. Kai žala didesnio pavojaus šaltiniui
padaroma sutrukdant eismui ar sudarant kliūtį (pvz. , išleidžiant į kelią
gyvulius, paliekant stovėti nepažymėtas transporto priemones ir kt. ), ji
atlyginama vadovaujantis bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais (CK 483, 484
str. ).
13. Esant sutarčiai dėl civilinės atsakomybės
draudimo, žalą atlygina drau­dimo įmonė (draudikas) (CK 483 str. 4 d. ).
Draudiko atsakomybė yra sutartinė. Jo atlyginamų nuostolių dydį, rūšis ir
tvarką apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsa­komybės draudimo
taisyklės. Esant draudiminiam įvykiui, draudikas privalo tiesiogiai atlyginti
eismo įvykio metu padarytą žalą, neviršydamas draudimo sumos, jeigu draudimo
sutartyje nenumatyta kita žalos atlyginimo tvarka.
Draudėjas privalo atlyginti eismo įvykyje
padarytą žalą tiek, kiek jos neatly­gina draudimo įmonė (draudikas).
14. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas,
atlyginęs kito asmens padarytą žalą, turi į padariusį žalą asmenį regreso
(atgręžtinio reikalavimo) teisę (CK 495 str. ).
Darbdavys, atlyginęs didesnio pavojaus šaltinio
padarytą žalą, atsiradusią dėl darbuotojo kaltės, turi į padariusį žalą
darbuotoją regreso teisę, neviršydamas darbo įstatymais nustatytų darbuotojo
materialinės atsakomybės ribų (DĮK 142–147 str. ).
Draudimo įmonė, atlyginusi draudėjui eismo įvykio
metu kito asmens pada­rytą žalą, turi regreso teisę asmeniui, atsakingam už
žalą, neviršydama draudimo išmokos sumos (Draudimo įstatymo 15 str. 3 d. ).
15. Teisę į žalos atlyginimą turi sugadinto ar
sunaikinto turto savininkas (CK 147 str. ) arba asmuo, kuris nors ir nėra
savininkas, bet valdo turtą pagal įstatymus arba sutartį (CK 148 str. ), taip
pat ir kiti asmenys, naudojantys transporto priemo­nes teisės aktų nustatyta
tvarka (pvz. , pagal panaudos, nuomos sutartį).
16. Dėl žalos padarymo eismo įvykio metu atsiranda
prievolė atlyginti žalą, kurios dydis gali būti nustatomas visomis CPK 57 str.
numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, laikantis įrodinėjimo taisyklių.
Transporto priemonių sunaikinimu ar sugadinimu
padaryta žala gali būti nustatoma pagal 1999 m. gegužės 25 d. Lietuvos
Respublikos turto ir verslo verti­nimo pagrindų įstatymą ir specialiuosius
teisės aktus (Lietuvos Respublikos susisie­kimo ministro ir finansų ministro
įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101
patvirtintas Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvar­­­­ką ir Kelių
transporto priemonių vertinimo instrukciją).
Teismai gali pavesti vertinti transporto
priemones tiktai įmonių, įregistruotų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta
tvarka ir turinčių teisę verstis transporto priemonių vertinimo veikla,
atestuotiems nustatyta tvarka kilnojamojo turto vertin­tojams. Jų išvados
laikytinos rašytiniu įrodymu (CPK 73 str. ). Kai reikalingos specia­lios žinios
žalos dydžiui nustatyti, gali būti skiriama ekspertizė (CPK 87 str. ).
17. Transporto priemonė laikoma sunaikinta, kai jos
atkūrimas (remontas) yra ekonomiškai netikslingas. Išvada apie tai daroma
atsižvelgiant į apgadinimo mastą ir pobūdį, transporto priemonės vertę,
atkūrimo kaštus bei kitas konkrečios bylos aplinkybes.
Žalos atlyginimo dydis dėl transporto priemonės
sunaikinimo nustatomas pagal sunaikintos transporto priemonės rinkos vertę iki
sunaikinimo. Ji apskaičiuojama pagal transporto priemonės sunaikinimo metu
esančią rinkos vertę.
Teismas, esant turto savininko pageidavimui
pasinaudoti transporto priemo­nės likučiais po sugadinimo (ketinant remontuoti,
siekiant pačiam realizuoti likusias nesugadintas detales ir laužą ar pan. ),
taip pat realiai jais pasinaudojus, žalos atlyg­inimą dėl transporto priemonės
sunaikinimo sumažina transporto priemonės likutine verte.
18. Žalos atlyginimo dydis dėl transporto priemonės
apgadinimo, kai jos atkūrimas (remontas) yra ekonomiškai tikslingas, nustatomas
pagal turėtas remon­to išlaidas. Jeigu transporto priemonė nesuremontuota,
atlyginami apskaičiuoti trans­por­to priemonės atkūrimo (remonto) kaštai.
Nustatant žalą dėl transporto priemonės
apgadinimo, gali būti atlyginama remonto ir dažymo darbų vertė, dažymo medžiagų
vertė, papildomų išlaidų vertė. Taip pat atlyginama keičiamų detalių naujomis
vertė, kuri sumažinama, atsižvel­giant į sugadintų detalių susidėvėjimą.
19. Atlyginant eismo įvykio metu padarytą žalą gali
būti priteisiamos dėl eismo įvykio turėtos išlaidos (pvz. , žalos dydžiui
nustatyti, apgadintai transporto priemonei iš įvykio vietos nugabenti) ir
negautos pajamos (CK 227, 496 str. ).
Teismas gali sumažinti negautų pajamų sumą, jei
nustato, kad kreditorius nesiėmė visų priemonių transporto priemonę
suremontuoti nedelsiant ir tuo prisi­dėjo prie nuostolių padidėjimo (CK 233
str. 2 d).
20. Pagal CK 497 str. 1 d. tik didelis
nukentėjusiojo neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti arba jai padidėti, yra
pagrindas teismui priklausomai nuo nukentėju­siojo kaltės laipsnio (o esant
padariusiojo žalą kaltei, – ir priklausomai nuo jo kaltės laips­nio),
atlygintinos žalos dydį sumažinti arba reikalavimą atlyginti padarytą žalą
atmesti.
Didelis nukentėjusiojo neatsargumas yra tuomet,
kai nukentėjusysis numa­tė ar privalėjo numatyti žalingas pasekmes, kurias jam
gali padaryti didesnio pavojaus šaltinis, ir leido šioms pasekmėms atsirasti.
Nukentėjusiojo didelį neatsargumą turi įrodyti
atsakingas už žalą asmuo, kuris remiasi šia aplinkybe kaip savo atsikirtimų
pagrindu (CPK 58 str. ). Teismo išvada, ar yra didelis nukentėjusiojo
neatsargumas, turi būti išdėstyta teismo sprendime (CPK 222 str. 4 d. ).
II. Aprobuoti teismų praktikos taikant įstatymus dėl
atlyginimo turtinės ža­los, padarytos eismo įvykio metu, apibendrinimo apžvalgą
ir ją paskelbti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO
SENATO PIRMININKAS                                                                                          V.
GREIČIUS

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO
SENATO SEKRETORĖ                                                                                             L.
ŽILIENĖ

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.59912 sekundės -