Paieška : Teismų praktika LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS NrAPŽVALGA Teismų praktikos taikant TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#13586: Svečiai
#2: Vartotojai
#5713: Registruoti vartotojai

# Moderator
# IngaMay


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
APŽVALGA

Teismų praktikos taikant įstatymus dėl atlyginimo turtinės žalos,
padarytos eismo įvykio metu, apibendrinimo apžvalga

M-erialinės žalos atlyginimas yra Lietuvos
Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas principas, kurį realizuoja įvairių
teisės šakų normos. Jų tikslus taikymas turi užtikrinti, kad savininkai
įgyvendintų nuosavybės teises pagal įstatymus, ne­pažeisdami kitų asmenų teisių
ar teisėtų interesų, nuosavybė būtų apsaugota nuo neteisėto kėsinimosi, o
padaryta žala visiškai atlyginta.
Ekonominės sistemos pertvarkymas ir privačios
iniciatyvos išlaisvinimas lėmė automobilių ir kitų transporto priemonių
skaičiaus augimą, krovinių ir keleivių pervežimų automobilių transportu
didėjimą. Dėl to objektyviai padidėjo eismo daly­vių, taip pat ir autoavarijų
skaičius, kai padaroma materialinė žala. Žalos atlyginimą reguliuojančių
įstatymų taikymas visada buvo aktualus, o dėl įvykusių ekonominių ir rinkos
pokyčių tapo labai sudėtingas. Teismai, taikydami įstatymus, neišvengė klaidų.
Skirtingai buvo traktuojamos įstatymų nuostatos dėl veiklos, keliančios didesnį
pa­vo­­jų aplinkiniams asmenims, dėl atsakomybės už didesnio pavojaus šaltinio
ar asmenų kaltais veiksmais padarytą žalą. Sukėlė sunkumų įstatymų, susijusių
su vairuotojų civilinės atsakomybės draudimu, įgyvendinimas.
Apibendrinimo tikslas – išsiaiškinti, ar teismai
teisingai taiko materialinės ir procesinės teisės normas, nagrinėdami ginčus
dėl turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu, atlyginimo, kokie pažeidimai
ir klaidos daromi ir duoti rekomendacijas dėl įstatymų taikymo ir aiškinimo.
Apibendrinimo apimtis. Teismai buvo prašyti
atsiųsti civilines bylas, 1999 metais išnagrinėtas apeliacine ir kasacine
tvarka dėl asmeniui ar organizacijai eismo įvykyje padarytos turtinės žalos, o
iš Kauno m. , Klaipėdos m. , Panevėžio m. , Šiaulių m. , M-mpolės r. apylinkių
teismų – visas 1999 m. išnagrinėtas šios kategorijos bylas.
Iš viso buvo gautos 538 bylos. Apžvalgoje
analizuojami klausimai, kurie kėlė daugiausia neaiškumų teismams ir kurie yra
reikšmingi vienodos teismų praktikos formavimui.
Nagrinėjant ginčus dėl turtinės žalos, padarytos
eismo įvykio metu, atlyginimo, gali būti taikomi Lietuvos Respublikos civilinis
kodeksas, Kelių įstatymas (1995 m. gegužės 11 d. , Nr. I–891), Draudimo
įstatymas (1996 m. liepos 10 d. , Nr. I–1456), Turto ir verslo vertinimo
pagrindų įstatymas (1999 m. gegužės 25 d. , Nr. VIII–1202), Kelių eismo
taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 29
d. nutarimu Nr. 883, Kelių priežiūros taisyklės, patvirtintos Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1540, Transporto
prie­monių valstybinio registravimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1996 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 511
(2000 m. balandžio 7 d. įsakymo Nr. 170 redakcija), Kelių transporto priemonių
vertės nustatymo tvarka ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija,
patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro
įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101,
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 1997 m.
gegužės 8 d. įsakymas Nr. 36/193 „Dėl dokumentų sutei­kiančių teisę naudotis
motorine transporto priemone” ir kiti.
Atsakomybės už žalą, padarytą eismo įvykio metu,
bendrieji klausimai
Eismo įvykio metu važiuojanti transporto priemonė
gali sunaikinti ar sugadinti kitas transporto priemones, krovinius, kelio
statinius ar kitą turtą. Žalos atsiradimas visada susijęs su transporto
priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, veikimu, o atskirais atvejais žala
kyla iš kelių didesnio pavojaus šaltinių susidūrimo ar kitokios sąveikos.
Civilinės atsakomybės už didesnio pavojaus
šaltinio padarytą žalą pagrindus numato Civilinis kodeksas. Be jo nuostatų, turi
būti taikomi įstatymai ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys transporto
priemonių naudojimą, eismo organizavimą, eis­mo saugumo užtikrinimą, žalos
dydžio nustatymą ir pan.

Teismai, nagrinėdami civilines bylas dėl turtinės
žalos, padarytos eismo įvy­kio metu, atlyginimo, privalo nustatyti, ar žala
padaryta didesnio pavojaus šaltinio. Jo padaryta žala atlyginama pagal CK 493
str. nustačius didesnio pavojaus šaltinio val­dy­­­­­to­­­jo veiklą, žalą bei
priežastinį ryšį tarp veiklos ir žalos. Kitais atvejais eismo įvykio metu
padaryta žala, taip pat ir dėl kelių transporto priemonių susidūrimo ar
kitokios sąveikos jų valdytojams padaryta žala, atlyginama nustačius bendrąsias
civilinės atsakomybės sąlygas.
Atskirais žalos atlyginimo atvejais civilinei atsakomybei
taikyti būtina nustatyti papildomas sąlygas (CK 484, 490, 491 str. ir kt. ).
1) Neteisėta veika
Tai bendroji civilinės atsakomybės sąlyga. Veika
yra laikoma neteisėta, kai asmuo pažeidžia teisės normose įtvirtintą bendrąją
ar specialiąją teisinę pareigą. Teisi­nė pareiga gali būti nustatyta kaip
reikalavimas elgtis atitinkamu būdu arba kaip nurodymas tam tikru būdu
nesielgti.
Bendro pobūdžio pareigą visiems asmenims
nepadaryti žalos nustato CK
483 str. , numatantis, jog padariusis žalą asmuo privalo ją atlyginti.
Sprendžiant klausimą, ar eismo dalyvių veika yra
teisėta, turi būti vado­vaujamasi ne tik civilinės, bet ir baudžiamosios,
administracinės, darbo teisės normomis bei kitais teisės aktais.
Kelių eismo tvarką Lietuvos Respublikos teritorijoje
nustato Kelių eismo taisyklės. Jų 2. 4 p. nustato konkrečią pareigą visiems
eismo dalyviams ir kitiems asmenims elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus
žmonėms, netrukdytų eismui, nepada­rytų žalos valstybei, privačiam ir
visuomeniniam turtui bei aplinkai, o sukėlęs pavojų asmuo privalo stengtis
išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti. Taisyklių 2. 6 p. nurodo,
kad niekam nevalia bet kokiu būdu trukdyti eismui, o kliūtį sudaręs ar
pastebėjęs asmuo privalo nedelsdamas ją pašalinti, o jeigu tai neįmanoma, tai
paženk­linti taip, kad kiti eismo dalyviai ją galėtų laiku pastebėti.
2) Žala
Civilinei atsakomybei atsirasti būtina žala. Ji
suprantama kaip neigiamas po­vei­­kis tam tikram teisės saugomam objektui
(vertybei), kuris pasireiškia jo ekonominės ar ūkinės vertės sumažėjimu ar
visišku praradimu.
Autoavarijos metu žala gali būti padaroma
transporto priemonių, krovinio, kelio, kelio statinių ar įrenginių, bet kokio
eisme dalyvaujančių ar kitų asmenų turto sugadinimu ar sunaikinimu. Žala turi
būti nustatyta, nurodant tikslius duomenis apie sugadinimo pobūdį ir mastą,
įvertinant juos pinigais, ar nustatant sunaikinto daikto vertę. Žalą gali
sudaryti reali (tikroji) žala ir kiti nuostoliai. Juos sudaro kreditoriaus
turėtos kitos išlaidos (kalkuliacijos išlaidos, pašto išlaidos ryšium su žalos
nustatymu ir kt. ) ir kreditoriaus negautos pajamos.
       3)
Priežastinis ryšys
Civilinė atsakomybė atsiranda tik esant
priežastiniam ryšiui tarp asmens vei­kos ir atsiradusios žalos. Nustatinėjant
priežastinio ryšio faktą būtina nustatyti, kad:
1) atsakovas turėjo teisinę pareigą, numatytą
Civiliniame kodekse ar kituose įstatymuose, Kelių eismo taisyklėse;
2) atsakovas pažeidė teisinę pareigą;
3) dėl šio pažeidimo kilo žala arba jis padėjo
žalai atsirasti ar padidėti. Nusta­tant kalto dėl atitinkamų įstatymų pažeidimo
asmens administracinę, baudžiamąją ar drausminę atsakomybę, svarbu teisės
normos pažeidimo faktas. Ne visada teisės normų atitinkamo pažeidimo
(nusikaltimo ar administracinio teisės pažeidimo) sudėtis reikalauja nustatyti
žalos atsiradimą arba neigiamas turtines pasekmes. T-ėl žalos atlyginimo
bylose turi būti nustatoma, kad žalos atsiradimą – turto sugadinimą ar
sunaikinimą – lemia ar sąlygoja neteisėti veiksmai;
4) nėra kitų pašalinių įvykių, kurie nutrauktų
priežastinio ryšio grandinę (pvz. , kalti paties nukentėjusiojo veiksmai,
trečiųjų asmenų neteisėtas veikimas ir kt. );
5) kitos svarbios aplinkybės.
Priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl
teisinę pareigą pažeidusio as­mens veiksmų žala atsirado tiesiogiai. Jis gali
būti ir netiesioginis, kai atsakovo veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas
turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti.
Žala eismo įvykio metu gali atsirasti dėl kelių
asmenų neteisėtų veiksmų, todėl turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp
neteisėtos kiekvieno asmens veiklos ir atsiradusių pasekmių. Ypač kruopščiai
tai turi būti ištirta, kai sprendžiama dėl dides­­­­­­-nio pavojaus šaltinio
valdytojo atsakomybės, atsakančio be kaltės. Turi būti konstatuota, kad
didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veikla nulėmė žalos atsiradimą. Jeigu
žalai atsirasti turėjo įtakos kelių asmenų veiksmai, tai priežastinis ryšys yra
tarp tų veiksmų ar veiklos, kurie buvo pagrindinė žalos atsiradimo priežastis.
4) Kaltė
Pagal bendrąsias žalos atlyginimo nuostatas
padarę žalą asmenys privalo ją atlyginti tik tada, kai jie yra kalti dėl jos
atsiradimo. Įstatymo ar sutarties numatytais atvejais įpareigoti atlyginti kito
asmens padarytą žalą asmenys atsako nesant jų kaltės (CK 483 str. 4 d. , 493
str. ).
Civilinei atsakomybei atsirasti pakanka bet
kokios kaltės formos, jeigu įstatymas nenumato, kad atitinkamomis sąlygomis
būtina nustatyti tam tikrą kaltės formą ir laipsnį (pvz. , CK 497 str. ).
Civilinė atsakomybė yra turtinė, pirmiausia
kompensacinio pobūdžio. T-ėl kaltė civilinėje teisėje suprantama kitaip, negu
teisės šakose, reguliuojančiose asme­ninio poveikio siekiančių sankcijų taikymą
(baudžiamojoje, administracinėje, darbo teisėje). Civilinėje teisėje nėra
svarbus žalą padariusio asmens veiksmų vidinis vertini­mas, asmens požiūris į
savo veiksmus, į jų pasekmes bei asmens elgesio visuomeninis įvertinimas. Į
pirmą eilę iškeliamas žalą padariusio asmens faktinio elgesio ir tam tikro
elgesio standarto santykis.
Asmuo pripažįstamas kaltu dėl žalos padarymo,
jeigu jo elgesys neati­­tin­­ka įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų
veikimo tam tikroje situacijoje stan­dartų, nes jis nesugebėjo elgtis taip,
kaip turėjo pasielgti protingas žmogus.
Eisme dalyvaujančių ir kitų asmenų elgimosi būdą,
kiek tai susiję su eismo tvarka ir saugumu, nustato Kelių eismo taisyklės ir
kiti norminiai aktai. Visų eismo dalyvių elgesys turi būti grindžiamas
tarpusavio pagarba ir atsargumu, sukėlęs pavojų asmuo privalo stengtis išvengti
nuostolingų padarinių arba juos sumažinti. Dėl to vertinant dalyvavusių
avarijoje ar su ja susijusių asmenų kaltę svarbu ne tik tai, kaip asmuo
privalėjo pasielgti. Kadangi bet kuris asmuo privalo elgtis atsargiai ir nepa­darydamas
žalos kitiems, tai eismo dalyvis, būdamas situacijoje, kai ne dėl jo kaltės
kilo grėsmė padaryti žalą, privalo elgtis rūpestingai ir apdairiai. Jis gali
būti pripažintas kaltu dėl žalos atsiradimo ar jos padidėjimo, jeigu, turėdamas
galimybę pasielgti taip, kad išvengtų žalos ar ją sumažintų, to nepadarė.
Jeigu žalos padarymas susijęs su kliūčių sudarymu
eismui tam tikrais objek­tais, valdomais savininko nuosavybės teise, ar
valdomais patikėjimo teise, ar sutarties pagrindu, tai turi būti nustatyta, ar
turto savininkas ar valdytojas naudojosi, valdė ar disponavo turtu pagal
įstatymo ar sutarties reikalavimus.

Atsakomybė už žalą, padarytą eismo įvykio metu didesnio pavojaus
šaltinio (CK 493 str. )

Didesnio pavojaus šaltinio naudojimas sukelia
padidintą grėsmę padaryti žalą aplinkiniams asmenims. Tokio šaltinio padaryta
žala privalo būti atlyginta ne todėl, kad pažeidžiama teisinė pareiga (teisės
nustatyta elgesio norma); atsakomybė atsi­randa už patį žalos padarymo faktą,
nesiejant su teisinės pareigos pažeidimu ir žalą padariusio asmens kalte.
Tokią atsakomybę numato CK 493 str. ,
įtvirtinantis atsakomybę už žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio.
Atsakomybei atsirasti būtina nustatyti tris civili­nės atsakomybės sąlygas: 1)
didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiklą; 2) turto suga­dinimo ar
sunaikinimo faktą ir žalos dydį; 3) priežastinį ryšį tarp didesnio pavojaus
šaltinio valdytojo veiklos ir atsiradusios žalos.
Eisme dalyvaujanti transporto priemonė (motorinė
transporto priemonė, jos priekaba, traktorius, savaeigė mašina, motociklas,
mopedas, arklių kinkinys ir kt. ) judėjimo metu dėl masės ir greičio įgauna
judėjimo energijos, kuri gali sukelti žalingų pasekmių. Dėl konstrukcinių
savybių, inercijos ir kitų priežasčių žmogus tik ribotai gali kontroliuoti
transporto priemonę. Tuo paaiškinama, kad asmenų veikla naudo­jant transporto
priemones, kelia didesnę grėsmę padaryti žalą aplinkiniams. Pažymėtina, kad jų
judėjimo energija atsiranda važiuojant, t. y. tikslingai transporto priemonę pa­naudojant,
taip pat judant dėl kitų priežasčių (pvz. , pradėjus riedėti savaime). Abiem
atvejais padidėja galimybė padaryti žalą aplinkiniams ir gali atsirasti
atsakomybė pagal CK 493 str.
Išnagrinėtos apibendrinimo metu bylos rodo, kad
teismai darė klaidų, ver­tindami, ar žala padaryta didesnio pavojaus šaltinio,
ar jį naudojusių asmenų veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams.
Pavyzdžiui, į Panevėžio m. apylinkės teis­­mą kreipėsi ieškovas E. K. dėl žalos
atlyginimo iš atsakovų G. M. ir T. Ž. Jis nurodė, kad jo automobilis „Audi–90”
stovėjo daugiabučio namo kieme ir buvo apgadintas atsako­vui G. M. važiuojant
atbuline eiga mašina „Audi–80”, priklausančia atsakovui T. Ž. , ir vairuojama be
reikiamų dokumentų įforminimo. Pirmosios instancijos teismas ieš­­­ki­­nį
patenkino iš dalies, taikė CK 493 str. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinė­jęs
bylą apeliacine tvarka, 1999 m. birželio 23 d. nutartyje nurodė, kad abu automo­biliai
yra padidinto pavojaus šaltiniai, ir civilinė atsakomybė atsiranda pagal
bendruo­sius civilinės atsakomybės pagrindus (CK 483 str. ). (Civilinė byla Nr.
2–1948/99).
Analogiškoje situacijoje tokią pat išvadą padarė
Klaipėdos apygardos teismas 1999 m. vasario 10 d. nutartyje (Šilutės rajono
apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2–91/98 ir kt. ).
Apeliacinės instancijos teismai neatsižvelgė į
tai, kad ieškovų automobiliai buvo palikti stovėti arba saugoti ir jokios
grėsmės nekėlė. Nukentėjusiųjų veikla ne­bu­­vo susijusi su didesniu pavojumi
aplinkiniams asmenims, todėl didesnio pavojaus šalti­­nio padaryta turtinė žala
atlyginama pagal CK 493 str.
Šiaulių m. apylinkės teismo civilinėje byloje Nr.
2–3328/99 ieškovas G. M. prašė priteisti žalos atlyginimą iš atsakovės O. D. , nes
atsakovė, vairuodama automo­bilį „Volkswagen Jetta”, atsitrenkė į stovintį
ieškovo automobilį, nedalyvavusį eis­me. Apylinkės teismas nurodė, kad
ieškininiai reikalavimai tenkinti pagal CK 493 str. , nes ieškovo automobilis
stovėjo, o atsakovės mašina važiavo ir buvo didesnio pavojaus šaltiniu.
Atsakovė privalo atlyginti jo padarytą žalą kaip didesnio pavojaus šaltinio
valdytoja.
Šiuo atveju teismas tiksliai taikė įstatymą,
didesnio pavojaus šaltiniu laikyda­mas tik naudojamą (eksploatuojamą)
transporto priemonę.
Žala pagal CK 493 str. atlyginama tik tada, kai
nukentėjusiojo veikla nesusi­jusi su didesniu pavojumi aplinkiniams asmenims.
Tai yra turtinės atsakomybės pa­grindas už žalą, padarytą pėsčiųjų,
dviratininkų, kelių ir kelio statinių savininkų, stovinčių automobilių
valdytojų turtui. Įstatymas ne visada taip buvo taikomas. Klaipėdos m.
apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–5210/99 ieškovas UAB „Sankry­ža” prašė
priteisti žalą iš didesnio pavojaus šaltinio valdytojo UAB „D-ama” už eismo
įvykio metu automobilio sudaužytą šviesoforą. Teismas, patenkindamas ieškinį,
rėmėsi CK 483 str. ir sprendimą motyvavo žalą padariusio asmens kalte. Tačiau
šiuo atve­ju didesnio pavojaus šaltinio valdytojas atsako be kaltės ir iš jo
priteistinos šviesoforo atstatymo išlaidos pagal CK 493 str.
Didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė
yra absoliuti, t. y. atsiranda tiek esant valdytojo kaltei, tiek jos nesant.
Tačiau civilinė atsakomybė tokiomis sąlygomis taikoma tik už tą žalą, kuri
atsiranda kaip didesnio pavojaus šaltinio veiklos rezultatus, t. y. tiesiogiai
veikiant ir sukeliant neigiamas žalingas pasekmes didesnio pavojaus šaltinio
pavojingomis aplinkiniams savybėmis. Nejudanti transporto priemonė (sustojusi,
stovinti ar priverstinai sustojusi, kaip tai reglamentuoja Kelių eismo
taisyklių 1. 28, 1. 29, 1. 30 p. ), nedalyvaujanti eisme, neturi judėjimo energijos
ir negali ja veikti aplinkinių. Toks objektas, paliktas kelyje, gali sudaryti
kliūtį ir trukdyti eismui. Žala, kilusi iš kliūties sudarymo ar trukdymo
eismui, negali būti laikoma didesnio pavojaus šaltinio padaryta žala. Ji
atsiranda dėl transporto priemonę vairuojančio asmens netei­sėtų veiksmų ir
turi būti atlyginama bendraisiais pagrindais ją padariusių ar už žalą atsakingų
asmenų (CK 483, 484 str. ), o ne didesnio pavojaus šaltinio valdytojo pagal CK
493 str.
Pavyzdžiui, Š-ninkų rajono apylinkės teismo
civilinėje byloje Nr. 2–100/99 ieškovas I. P. prašė priteisti žalos atlyginimą
iš atsakovų J. S. ir A. P. Jis nurodė, kad atsakovas J. S. sustojo su kombainu
kelyje, neįjungė gabaritinių ar stovėjimo šviesų, taip pat pagal Kelių eismo
taisyklių reikalavimus nepažymėjo tamsoje sustojusio kombaino. Taip jis sudarė
kliūtį eismui, ir ieškovo mašina atsitrenkė į kombainą. Atsa­kovo A. P.
atsakomybė buvo nurodoma kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo parei­ga
atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą.
Apylinkės teismas ieškinį patenkino atsakovui
J. S. , taikė CK 483 str. ir nurodė, jog jis pažeidė Kelių eismo taisykles ir yra
kaltas dėl žalos. Teismas taip pat nurodė, jog taiko CK 493 str. ir atsakovą
J. S. laiko didesnio pavojaus šaltinio valdytoju.
Teismas pagrįstai taikė CK 483 str. , teisingai
priteisė žalą iš asmens, kalto dėl jos padarymo. Be pagrindo buvo taikoma CK
493 str. , kadangi žala neatsirado dėl kombaino, kaip didesnio pavojaus
šaltinio, veikimo, žalingas pasekmes sukeliant judėjimo energija. Žala atsirado
dėl kombainą vairavusio asmens kaltų veiksmų, pasireiškusių kliūties sudarymu
kitiems eismo dalyviams.
Atsakomybė už žalą, padarytą didesnio pavojaus
šaltinio, nustatyta organi­zacijoms ar fiziniams asmenims, kurių veikla
susijusi su didesniu pavojumi aplinki­niams asmenims. Įstatymas neduoda
didesnio pavojaus šaltinio valdytojo apibrėžimo, bet išvardija tam tikrus
asmenis, kurie gali būti laikomi atsakingais už žalą. Pagal CK 493 str. prasmę
didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra organizacija (juridinis asmuo ar
įmonė, neturinti juridinio asmens teisių) ar fizinis asmuo, valdantis didesnio
pavo­jaus šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu
(panaudos, nuomos sutartimi ar kt. ). V-ymas ir valdytojas pagal CK 493 str.
reiškia asmens veiklą ir asmenį, atsakingą už didesnio pavojaus šaltinio
padarytą žalą. Tačiau valdymas ne visada reiškia daiktinę valdymo teisę kaip
sudedamąją nuosavybės teisės dalį. Savininkas, valdantis didesnį pavojaus
šaltinį nuosavybės teise, realizuoja ir daiktinę valdymo teisę, ir valdymą,
kaip veiklą, susijusią su didesniu pavojumi aplin­­­­ki­­niams asmenims, pagal
CK 493 str. tuo pat metu. P-eidęs teisės aktų nustatyta tvarka nau­­dotis
transporto priemonę kitiems asmenims, savininkas nenustoja daiktinės val­dymo
teisės, kadangi juridiškai išlaiko daiktą savo žinioje. Tačiau valdymo, kaip
veiklos, susijusios su didesniu pavojumi aplinkiniams asmenims, numatytos CK
493 str. , jis nebevykdo nuo tada, kai pagal teisės aktų nustatytą tvarką
transporto priemonę per­­­­­­­­da­­­­­vė naudotis kitam asmeniui. Teismai
privalo šias aplinkybes išaiškinti žalos atlyginimo civilinėje byloje.
Teismai ne visada šiuos reikalavimus vykdė.
Pavyzdžiui, Panevėžio m. apylinkės teismo civilinėje byloje ieškovas I. V. prašė
priteisti žalos atlyginimą iš atsakovės mašinos savininkės V. Š. , kurią laikė
automobilio valdytoja, ir iš atsakovo D. K. , kaip žalą padariusio asmens, nes
atsakovo vairuojama mašina „IŽ–2715” atsitrenkė į ieškovo automobilį „Fiat
U-o”, stovėjusį kieme. Atsakovė pateikė argu­mentus, kad mašiną pagal jos
išduotą įgaliojimą valdo P. Š. ir kad ji nėra valdytoja. Šie argumentai nebuvo
ištirti. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino ir nurodė, kad žalą
privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio savininkas. Panevėžio apygardos
teismas 1999 m. kovo 23 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą
panai­kino ir nurodė, kad pagal CK 493 str. atsako už žalą ne savininkas, o
valdytojas. T-ėl turi būti nustatyta, ar atsakovės nurodytas P. Š. yra valdytojas
ir kokiu pagrindu mašina naudojosi ją vairavęs atsakovas D. K. (civilinė byla
Nr. 2–424/99).
Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada
pagrįsta. Didesnio pavojaus šaltinio savininkas atsako pagal CK 493 str. už
didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą tik tada, jei jis pats vykdo veiklą,
susijusią su didesniu pavojumi aplinkiniams asme­­nims, – naudoja transporto
priemonę.
Teismai, spręsdami, kuris asmuo yra didesnio
pavojaus šaltinio valdytojas, turi vadovautis CK 493, 96, 99 str. ir kitais
teisės aktais. Transporto priemonių naudojimosi ir perleidimo tvarką
reglamentuoja Kelių eismo taisyklės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro
ir vidaus reikalų ministro 1997 m. gegužės 8 d. įsakymas Nr. 36/193 „Dėl
dokumentų, suteikiančių teisę naudotis motorine transpor­to priemone” (toliau –
įsakymas Nr. 36/193).
V-ymas perleidžiamas nuo panaudos, nuomos ar
įgaliojimo (pavedimo sutarties) atlikti konkretų pavedimą įregistravimo Kelių
policijoje ir transporto priemonės perdavimo arba juridinio asmens pažymėjimo,
kuriuo leista naudotis transporto priemone, išdavimo, arba nuo tada, kai kartu
esantis savininkas suteikia transporto priemonę naudotis. Atkreiptinas dėmesys,
kad transporto priemonių naudojimo tvarka nuolat tobulinama ir numatoma nuo
2001 metų sausio 1 d. pradėti išduoti transporto priemonės naudotojo
pažymėjimus (Lietuvos Respublikos Vyriau­sybės 2000 m. balandžio 11 d. nutarimo
Nr. 416 nustatyta tvarka).
Transporto priemonių suteikimas naudotis iki
įsakymo Nr. 36/193 įsigalio­jimo dažniausiai buvo įforminamas įgaliojimu.
Įgaliojimai naudotis motorine transporto priemone, patvirtinti iki 1997 m.
liepos 1 d. su Kelių policijos žyma, galiojo iki pasibaigs jų galiojimo
terminas, o įgaliotinis buvo laikomas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju. Po
1997 m. liepos 1 d. teisę naudotis motorine transporto priemone suteikia
įgalioji­mas (pavedimo sutartis) su Kelių policijos žyma transporto priemonei
išregistruoti, parduoti ar atlikti kitą konkretų pavedimą (pakeisti transporto
priemonės registracijos liudijimą, įregistruoti pakeistus numeruotus agregatus
ar pan. ). Asmuo, naudojantis motorinę transporto priemonę pagal tokį įgaliojimą
(pavedimo sutartį), yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, atsakingas už jo
padarytą žalą pagal CK 493 str. Taip pat teisę naudotis motorine transporto
priemone suteikia motorinės transporto priemo­nės nuomos ar panaudos sutartis
su Kelių policijos žyma. Dokumentai, neatitinkantys nurodytų reikalavimų,
neduoda teisės naudotis motorine transporto priemone. Pavyzdžiui, J-avos rajono
apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–409/99 nelaikė didesnio pavojaus
šaltinio valdytoju asmens, kuris naudojosi automobiliu pagal rašy­tinę sutartį
dėl automobilio palikimo apžiūrai ryšium su numatomu pirkimu. Sutartyje
nenumatyta teisė naudotis transporto priemone, sutartis neregistruota Kelių
policijoje, todėl didesnio pavojaus šaltinio valdytoju pagrįstai pripažintas
automobilio savininkas M. S. , o ne pagal sutartį juo naudojęsis trečiasis asmuo
J. G.
Teismai darė klaidų, vertindami, ar teisės aktų
nustatyta tvarka asmenys naudojosi transporto priemonėmis. Kretingos rajono
apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–429/99 nelaikė automobilio valdytoju
atsakovo T. Ž. , kuris vairavo mašiną pagal 1997 m. vasario 13 d. išduotą
įgaliojimą tvarkyti ir valdyti automobilį, nors įgalioji­mas buvo įregistruotas
Kelių policijoje, o jo galiojimo terminas nebuvo pasibaigęs. Šilalės rajono
apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–464/99 atsakovą M. M. laikė
automobilio valdytoju, nors savininko išduoto įgaliojimo galiojimo laikas buvo
praėjęs. Panevėžio rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–1948/99
atsakovą G. M. laikė didesnio pavojaus šaltinio valdytoju, nors nustatyta tvarka
įforminto dokumento G. M. neturėjo. Panevėžio apygardos teismas 1999 m. birželio
23 d. nutartimi teisingai nurodė, jog, darant išvadą dėl G. M. , kaip didesnio
pavojaus šaltinio valdytojo, reikėjo taikyti Kelių eismo taisyklių 3. 3. 4 p. ,
reikalaujantį pateikti dokumentą su Kelių policijos žyma.
Pažymėtina, kad Kelių eismo taisyklių 3. 3. 4 p.
numato atvejį, kai didesnio pavojaus šaltinio valdytoju tampa asmuo be
dokumentų įforminimo, vien kartu esan­čio transporto priemonės savininko
leidimu.
Kauno m. apylinkės teismo civilinėje byloje Nr.
2–455/99 nustatyta, kad automobilį vairavo atsakovas R. K. kartu važiavusios
transporto priemonės savinin­kės A. K. sutikimu. Teismas darė išvadą, kad
atsakovas R. K. yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, taikė Kelių eismo
taisyklių 3. 3. 4 p.
Tokia išvada pagrįsta ir visiškai atitinka teisės
aktų nustatytą tvarką. Asmuo, panaudojantis automobilį teisėtu pagrindu ne dėl
darbo santykių, turi būti laikomas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju. Kai
transporto priemonės savininkas yra kartu ir leidžia ja naudotis, tai rašytinis
įforminimas nereikalaujamas.
Tokioje pat situacijoje Vilniaus m. 3–iasis
apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–2018/99 atsakovę automobilio
savininkę N. A. pripažino didesnio pavojaus šal­ti­­nio valdytoja. Vilniaus
apygardos teismas 1999 m. lapkričio 4 d. nutartyje nurodė, kad atsakovas S. A.
ne jam priklausantį automobilį vairavo neturėdamas teisėto pa­grin­­do –
neįforminus nustatyta tvarka automobilio nuomos ar panaudos sutarties, todėl
jis negali būti teisėtu automobilio valdytoju, o juo laikoma savininkė.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. kovo 9 d. nutartimi panaikino
žemesniųjų ins­tan­­ci­­­jų teismų sprendimą ir nutartį bei nurodė, kad turi
būti taikomas Kelių eismo taisyklių 3. 3. 4 p. , nereikalaujantis rašytinio
naudojimosi transporto priemone įforminimo. Ka­dangi atsakovas S. A. naudojosi
motorine transporto priemone teisės aktų nustatyta tvarka, tai jis yra didesnio
pavojaus šaltinio valdytojas ir atsako pagal CK 493 str.
Transporto priemonę, priklausančią sutuoktiniams
bendrosios jungtinės nuo­savybės teise, tarpusavio sutarimu paprastai naudoja
vienas iš sutuoktinių. Už žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio eismo
įvykio metu, atsako tas sutuoktinis, kuris vykdo veiklą, susijusią su didesniu
pavojumi aplinkiniams asmenims, t. y. nau­doja transporto priemonę. Sutuoktinis
atsako jam priklausančiu turtu.
Didesnio pavojaus šaltinio valdytoju nelaikomi ir
tiesiogiai už žalą neatsako darbuotojai, valdę didesnio pavojaus šaltinį dėl
darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio valdytoju (darbdaviu). Didesnio
pavojaus šaltinio valdytoju yra darbdavys ir jis atsako pagal CK 493 str. Šių
nuostatų nepakeičia darbdavio ir darbuotojo susitari­mai dėl transporto
priemonių panaudojimo darbo pareigoms atlikti ir jų nustatyta sutartinė
atsakomybė kitokia, nei numato darbo įstatymai. Pavyzdžiui, Vilniaus m. 2–ojo
apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–304/99 ieškovas A. R. prašė priteisti
žalos atlyginimą iš atsakovo UAB „A-ir”, nes atsakovo darbuotojas H. K. kaltais
veiksmais, eidamas darbo pareigas, padarė žalą, taip pat iš atsakovo darbuotojo
H. K. , kuris nuo­mojo G. Č. automobilį ir juo naudojosi UAB „A-ir”. Pirmosios
instancijos teismas patenkino ieškinį UAB „A-ir” ir atmetė jį atsakovui H. K.
nurodydamas, kad atsakovas H. K. negali būti tiesiogiai atsakingas už didesnio
pavojaus šaltinio padarytą žalą, nes ją padarė eidamas darbo pareigas. Teismas
įvertino kaip prieštaraujantį įstatymams šalių darbo sutartyje esantį
susitarimą, kad vairuotojas atsako už autoįvykio metu padarytą žalą (DSĮ 7
str. ).
Tokia teismo pozicija teisinga. Darbuotojas,
nuomojantis transporto priemo­nę ar dėl susitarimo su darbdaviu panaudojantis
asmeninę transporto priemonę tiesioginėms darbo pareigoms atlikti, negali būti
laikomas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir atsakyti už žalą pagal CK 493
str. Jis gali atsakyti regreso tvarka tiek, kiek numato darbo įstatymai (DĮK
142–147 str. ).
Darbdavys, būdamas didesnio pavojaus šaltinio
valdytoju, atsako už šio šaltinio padarytą žalą pagal CK 493 str. ir tada, kai
darbuotojas jam patikėtą transporto prie­mo­nę panaudoja ne darbo pareigoms
atlikti. Ši išvada išplaukia iš to, kad darbdavys, patikėdamas darbuotojui
transporto priemonę, išlieka didesnio pavojaus šaltinio valdy­toju. Jo
atsakomybę pagal CK 493 str. pašalina tik įstatyme numatytos aplinkybės –
nenugalima jėga ar nukentėjusiojo tyčia. Nesant šių aplinkybių, valdytojo
atsakomybė išlieka. Atlyginęs žalą, darbdavys turi regreso teisę į žalą
padariusį asmenį (CK 495 str. ), o jei žala padaryta dėl darbuotojo kaltės, tai
ir į darbuotoją (DĮK 145 str. 7 p. ).
Teismai nevienodai taikė įstatymus dėl žalos
atlyginimo tada, kai žalą padarė didesnio pavojaus šaltinis, neteisėtai
užvaldytas trečiojo asmens. Neteisėtas didesnio pavojaus šaltinio užvaldymas
yra jo valdymas be savininko (valdytojo) sutikimo, leidimo ar žinios.
Panevėžio m. apylinkės teismas civilinėje byloje
Nr. 2–174/99 pagal ieškovo E. N. ieškinį atsakovui B. D. ir jo sūnui atsakovui
D. D. nustatė, kad atsakovas D. D. neteisėtai užvaldė transporto priemonę.
Atsakovas B. D. , prieš eidamas į darbą, bandė užvesti automobilį, bet jis
neužsivedė, ir todėl automobilis buvo paliktas namuose. Atsakovas D. D. , nesant
namuose tėvų, pasinaudojęs užvedimo rakteliais, padedamas kitų asmenų,
buksyruodamas užkūrė variklį ir važiuodamas padarė ieškovui žalą. Pirmosios
instancijos teismas pripažino, kad atsakovas D. D. neteisėtai užvaldė didesnio
pavojaus šaltinį be atsakovo B. D. sutikimo ar žinios. Manome, kad tokia teismo
išvada pagrįsta. Ankstesnio didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veikla,
susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams asmenims, buvo neteisėtai nutraukta,
todėl jis neatsako pagal CK 493 str. Asmuo, neteisėtai užvaldęs didesnio
pavojaus šaltinį, atsako už jo padarytą žalą kaip didesnio pavojaus šaltinio
valdytojas.
Pažymėtina, kad neteisėto užvaldymo atveju esminę
reikšmę turi valdytojo valia ir neteisėtas trečiojo asmens veikimas. Turi būti
nustatyta, kad valdytojas neperdavė transporto priemonės, neleido ja naudotis
ar kokiu kitu būdu neišreiškė pritarimo, jog automobiliu naudosis kitas asmuo,
o priešingai – kad trečiasis asmuo užvaldė transporto priemonę prieš valdytojo
valią. Neteisėtam užvaldymui konstatuoti esminės įtakos neturi valdytojo ir
transporto priemonę naudojančio asmens tarny­bos, darbo, giminystės ar kitokie
santykiai. G- būti svarstoma, ar yra neteisėtas transporto priemonės
užvaldymas, kai darbuotojas pasinaudoja darbdavio transporto priemone
(pavyzdžiui, išvažiuojant transporto priemone, patikėta tik saugoti, skirta
naudoti tik darbo metu, savavališkai paėmus ne jam priskirtą automobilį ir pan. ).
Tačiau turi būti įvertinta, ar darbdavys buvo nustatęs tikslią transporto
priemonių naudojimo tvarką, ar aiškiai buvo reglamentuota darbuotojui patikėtos
transporto priemonės naudojimas ne darbo metu ir ne darbo reikalais. Iš to
darytina išvada, ar darbuotojas tik nesilaikė nustatytos transporto priemonės
naudojimo tvarkos, ar aiš­kiai neteisėtais veiksmais jam ribotai suteiktą
naudotis (ar prieinamą pasinaudoti) transporto priemonę neteisėtai užvaldė.
N-aikytina neteisėtu užvaldymu pašalinių asmenų
veiksmai (pvz. , vaikų, nepilnamečių, neveiksnių asmenų), kuriais transporto
priemonė tik išjudinama iš savo buvimo vietos, pasinaudojus tuo, jog
vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisyklių 16. 4 p. ir nepasirūpino, kad
transporto priemonė nepradėtų judėti savaime, kad į au­­to­­mobilio saloną ar
kabiną nepatektų kiti asmenys ir pan. Neteisėtas užvaldymas sietinas su siekimu
panaudoti transporto priemonę tikslingai.
Neteisėtu užvaldymu gali būti pripažintas tik tas
atvejis, kai nustatomi aiškiai teisei ir valdytojo valiai priešingi trečiojo
asmens veiksmai užvaldant transporto prie­monę. Jeigu ji perleidžiama ar
naudojama su didesnio pavojaus šaltinio valdytojo valia, bet pažeidžiant teisės
aktų nustatytą tvarką (neįforminus dokumentų, neįregistruo­jant jų nustatyta
tvarka, kai tai būtina, ir pan. ), tai neturi būti laikoma neteisėtu transporto
priemonės užvaldymu.
Teismai ne visada tokiomis nuostatomis
vadovavosi. Pavyzdžiui, Klaipėdos rajono apylinkės teismas civilinėje byloje
Nr. 2–121/99 atsakovo A. P. nelaikė automobilio valdytoju, nors nebuvo nustatyti
neteisėti trečiojo asmens veiksmai užvaldant automobilį. Atsakovas A. P. žodžiu
leido naudotis transporto priemone ki­tam asmeniui, bet nustatytąja tvarka to
neįformino. Teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad atsakovo A. P. , kaip didesnio
pavojaus šaltinio valdytojo, veikla nutrūko dėl netei­sėto transporto priemonės
užvaldymo.
Iškyla klausimas, ar atsako už turtinę žalą
valdytojas, sudaręs sąlygas trečia­jam asmeniui neteisėtai užvaldyti didesnio
pavojaus šaltinį (palikęs neužrakintą automobilį, su užvedimo rakteliais ir
pan. ). Toks valdytojas žalos tiesiogiai nepadaro. Nerūpestingu elgesiu jis tik
palengvina trečiajam asmeniui pasinaudoti didesnio pavo­jaus šaltiniu. Tarp šio
valdytojo veikimo ir atsiradusios žalos nėra tiesioginio priežas­tinio ryšio.
Ją lemia neteisėtai didesnį pavojaus šaltinį pasinaudojusio asmens veiksmai
užvaldant transporto priemonę ir ją naudojant be teisėto valdytojo valios.
Kai didesnio pavojaus šaltinį užvaldo
nepilnamečiai asmenys, už padarytą žalą jų tėvai, įtėviai, globėjas, rūpintojas
ar organizacija, privalanti jį prižiūrėti, atlygi­na pagal CK 489, 490 str. Šių
asmenų kaltė turi būti nustatyta kaip neatsakingas vaikų auklėjimas, sudaręs
sąlygas teisei priešingam vaikų elgesiui, netinkama jų prie­žiūra, sukėlusi
kelių eismo įvykį, ir pan.
Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, leidęs
naudotis šaltiniu kitam asmeniui, bet pažeidęs teisės aktų nustatytą tvarką
(neįforminęs dokumentų, be jų įregistravimo, kada tai būtina, pasibaigus
dokumentų galiojimo laikui ir pan. ), išlieka didesnio pavo­jaus šaltinio
valdytoju. Asmuo, kuris naudojasi didesnio pavojaus šaltiniu esant valdy­tojo
leidimui, bet pažeidžiant teisės aktų nustatytą perleidimo tvarką (neįforminus
dokumentų, pasibaigus dokumentų galiojimo laikui ir pan. ), atsako už padarytą
žalą bendrai su didesnio pavojaus šaltinio valdytoju. Šie asmenys atsako
solidariai, kaip abudu vykdantys veiklą, susijusią su didesniu pavojumi
aplinkiniams asmenims, ir žala yra padaryta bendrai (CK 494 str. ). Atlyginus
žalą nukentėjusiajam, valdytojų tarpusavio atgręžtiniai reikalavimai
sprendžiami pagal solidarių skolininkų tarpusavio atsakomybės taisykles (CK 190
str. ).

Įstatymų taikymo ypatybės atlyginant turtinę žalą, atsiradusią dėl kelių
didesnio pavojaus šaltinių sąveikos šių šaltinių valdytojams

G-ojantys įstatymai nereguliuoja, kaip
atlyginama žala, kilusi iš didesnio pavojaus šaltinių sąveikos, šių šaltinių
valdytojams. Apibendrintos bylos rodo, kad ginčams spręsti teismai taikė CK 483
str. arba CK 493 str. , arba CK 493 ir 483 straipsnius kartu, taip pat ir kitas
teisės normas. Žalos atlyginimas buvo priteisiamas iš didesnio pavojaus
šaltinio valdytojo arba iš tiesiogiai žalą padariusio asmens. Tai rodo, jog
teismai šiuo atveju nevienodai aiškino atsakomybės už žalą prigimtį ir ne
visada turtinę atsakomybę taikė asmeniui, atsakingam už žalą.
Pavyzdžiui, Klaipėdos m. apylinkės teismo
civilinėse bylose Nr. 2–7868/99, Nr. 2–4732/99, Šilutės rajono apylinkės teismo
civilinėje byloje Nr. 2–160/99 ir kt. buvo argumentuojama, kad žalą privalo
atlyginti kaltas dėl eismo įvykio ir žalos padarymo didesnio pavojaus šaltinio
valdytojas. Taikytinus įstatymus nurodė CK 483 ir 493 straipsnius.
Kauno m. apylinkės teismo civilinėje byloje
Nr. 2–456/99 ieškovas L. P. pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovui T. B. ,
kuris yra automobilio valdytojas, kadangi trečiasis asmuo J. V. , vairavęs
automobilį be nustatyta tvarka įformintų dokumentų, padarė avariją ir sugadino
ieškovo mašiną. Teismas ieškinį patenkino, motyvuodamas tuo, kad žala atsirado
dėl trečiojo asmens J. V. kaltės, o atsakovas buvo trečiojo as­mens vairuojamo
automobilio valdytojas. T-ėl atsakovas turi atsakyti už žalą (CK 493 str. ).
Kauno apygardos teismas ieškovo apeliacinį skundą patenkino iš dalies, sumažindamas
žalos dydį. Dėl įstatymų taikymo kolegija pasisakė, kad susidūrus dviem
didesnio pavojaus šaltiniams žalos atlyginimo klausimai spręstini pagal CK 483
str. , bet dėl to sprendimas iš esmės nėra neteisingas.
Klaipėdos m. apylinkės teismo civilinėje byloje
Nr. 2–5411/99 ieškovė J. Š. kreipėsi dėl žalos atlyginimo iš atsakovo N. B. , kaip
didesnio pavojaus šaltinio valdy­tojo, nes trečiasis asmuo J. M. , vairuodamas
atsakovo valdomą automobilį, pažeidė Kelių eismo taisykles ir padarė žalą,
apgadindamas J. Š. automobilį. Teismas atsakovą N. B. laikė didesnio pavojaus
šaltinio valdytoju ir nurodęs, kad dėl žalos padarymo kaltas trečiasis asmuo
J. M. , taikė CK 493 str. ir priteisė žalą iš atsakovo. Klaipėdos apygardos
teismas panaikino apylinkės teismo sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo
nurodęs, kad susidūrus dviem didesnio pavojaus šaltiniams turi būti taikoma ne
CK 493 str. , bet CK 483 str. , pagal kurį už žalą atsako ją padaręs asmuo.
Vilniaus m. 1–ojo apylinkės teismo civilinėje
byloje Nr. 2–244/99 ieškovė R. V. prašė priteisti žalos atlyginimą iš atsakovės
S. P. , kuri yra didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, nes trečiasis asmuo A. Z. ,
vairuodamas atsakovės automobilį be nustatyta tvarka įformintų dokumentų,
pažeidė KET ir padarė žalą. Teismas ieškinį atmetė ir nurodė, kad taikytinas CK
483 str. , pagal jį atsako žalą padaręs asmuo. Atsakovė S. P. neteisėtų veiksmų
nėra padariusi, nėra jos kaltės, todėl nėra pagrindo nustatyti jai prievolę
atlyginti žalą. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą paliko galioti.
Akivaizdus nevienodas teisės normų taikymas.
Manytume, pagrįsta yra pozicija tų teismų, kurie taikė kaltojo didesnio
pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę už žalą, padarytą didesnio pavojaus
šaltinio, pagal CK 483 ir 493 str.
Eisme dalyvaujanti transporto priemonė kelia
didesnę grėsmę padaryti žalą aplinkiniams asmenims ar jų turtui, taip pat ir
kitoms eisme dalyvaujančioms trans­por­to priemonėms. Kelių ar keleto
transporto priemonių sąveikos metu atsiradusi žala turi būti laikoma didesnio
pavojaus šaltinio padaryta žala. Ji atlyginama pagal CK 493 str. , nustačius
šioje normoje reikalaujamas atsakomybės sąlygas (valdytojo veiklą, keliančią
didesnį pavojų aplinkiniams asmenims, žalos padarymo faktą ir dydį, prie­žastinį
ryšį tarp valdytojo veiklos ir žalos), nesant aplinkybių, šalinančių atsakomybę
už žalą (nukentėjusiojo tyčios, nenugalimos jėgos, sukėlusių žalą). Taip pat
žalos atlyginimas gali būti nepriteisiamas ar mažinamas dėl didelio
nukentėjusiojo neatsargumo (CK 497 str. ). Tai rodo, jog ginčui spręsti turi
būti taikomas CK 493 str. , ir pagal jo nuostatas turi būti išaiškinama, ar
eisme dalyvaujančios transporto priemonės yra didesnio pavojaus šaltiniai, kas
yra jų valdytojai, ar jie vykdė veiklą, susijusią su didesniu pavojumi
aplinkiniams asmenims, ir kt. Pažymėtina, kad transporto priemo­nės, kaip
didesnio pavojaus šaltinio, padarytą žalą pagal CK 493 str. atlygina valdytojas
arba neteisėtas valdytojas, arba valdytojas, leidęs naudotis kitam asmeniui
transporto priemone ne teisės aktų nustatyta tvarka, ir asmuo, naudojąsis
transporto priemone, jam suteikta ne teisės aktų nustatyta perdavimo tvarka,
solidariai. Tačiau vien šios normos taikymas neduoda atsakymo, kuris iš
valdytojų turi atlyginti žalą kitam valdytojui.
Apibendrintos bylos rodo, kad teismai iš esmės
teisingai taikė kaltę, kaip būtiną atsakomybės sąlygą atlyginant žalą, kilusią
iš didesnio pavojaus šaltinių sąvei­kos. N-s ne visada buvo nurodoma teisės
norma, numatanti kaltę, tačiau teisinė argu­­men­­tacija buvo teisinga.
Ieškovas R. K. kreipėsi į M-mpolės rajono
apylinkės teismą priteisti žalą iš atsakovo J. P. , kuris yra automobilio
valdytojas, nes trečiasis asmuo G. D. , vairuoda­mas atsakovo automobilį, pažeidė
Kelių eismo taisykles, sukėlė avariją ir taip padarė žalą apgadindamas ieškovo
transporto priemonę. Atsakovas privaląs atlyginti žalą kaip didesnio pavojaus
šaltinio valdytojas.
Marijampolės rajono apylinkės teismas ieškinį
patenkino iš dalies ir nurodė, kad dėl autoįvykio kaltas trečiasis asmuo, kuris
nėra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Teismas taikė CK 493 str.
Kauno apygardos teismas atmetė atsakovo
apeliacinį skundą ir nurodė, kad atsakovas privalo atlyginti žalą kaip didesnio
pavojaus šaltinio valdytojas pagal CK 493 str. (civilinė byla Nr. 2–2827/99).
Šio sprendimo motyvai rodo, kad teismas rėmėsi ne
tik CK 493 str. , numa­tančiu didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę už
žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltiniu, bet ir kalte. Tiksliam ir aiškiam
įstatymų taikymui užtikrinti būtina, kad, be CK 493 str. , būtų nurodomas ir CK
483 str. , numatantis kaltę, kaip vieną iš bendrųjų atsakomybės sąlygų.
Pažymėtina, kad CK 483 ir 493 straipsnių taikymas kartu čia nurodytiems ginčams
spręsti turi ypatybių. Kiekviena iš šių normų nėra taikoma visa apimtimi. Pagal
CK 493 str. netaikoma absoliuti didesnio pavojaus šaltinio valdytojo
atsakomybė, todėl, esant didesnio pavojaus šaltinių sąveikai, jų valdytojams
padarytos žalos neprivalo atlyginti nekaltas didesnio pavojaus šaltinio
valdytojas. CK 483 str. taikymas taip pat yra ribotas. Jis naudojamas todėl,
kad numato kaltę, kaip vieną iš bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Tačiau
netaikoma taisyklė, kad žalą atlygina ją padariusis asmuo (CK 483 str. 1 d. ),
atsisakoma už žalą atsakingo asmens kaltės prezumpcijos (CK 483 str. 2 d. ).
Esant kelių didesnio pavojaus šaltinio valdytojų kaltei, žalos atlyginimas
nustatomas priklausomai nuo kiekvieno iš valdytojų kaltės laipsnio, išreikšto
procentais (CK 497 str 1 d. ).
Turtinė žala, padaryta eismo įvykio metu dėl
kelių didesnio pavojaus šaltinių sąveikos, šių šaltinių valdytojams, esant
kaltei, atlyginama taip:
a) kai dėl kelių didesnio pavojaus šaltinių
sąveikos kaltas vienas iš valdytojų, tai žalą, padarytą kito valdytojo turtui,
turi atlyginti kaltasis didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (CK 493, 483 str.
2 d. );
b) kai dėl kelių didesnio pavojaus šaltinių
sąveikos žala padaroma tik kaltojo valdytojo turtui, kitas valdytojas jam žalos
neatlygina (CK 493, 483 str. 2 d. );
c) kai dėl didesnio pavojaus šaltinių sąveikos kalti
keli tų šaltinių valdytojai, tai jų turtui padarytą žalą turi atlyginti
kaltieji valdytojai priklausomai nuo kiekvieno iš jų kaltės laipsnio, išreikšto
procentais (CK 483, 493, 497 str. ).
Didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltė
nustatoma pagal tai, ar transporto priemonę vairavęs asmuo pažeidė Kelių eismo
taisykles. Vairuotojo veiksmai turi ati­tikti detalius Kelių eismo taisyklių
nurodymus, o jų prasmė yra užtikrinti eismo tvarką ir saugumą. Vairuotojo
elgesio ištyrimas konkrečioje eismo situacijoje ir jo sulyginimas su tuo
elgesio modeliu, kaip jis privalėjo elgtis, reiškia kaltės nustatinėjimą. Turi
būti vadovaujamasi tuo, kad eismo dalyvių elgesys grindžiamas tarpusavio
pagarba ir atsargumu (Kelių eismo taisyklių 2. 2 p. ), kad visi eismo dalyviai privalo
mokėti tais­yk­les ir jų laikytis, vykdyti policijos ir reguliuotojų nurodymus
dėl eismo tvarkos, laikytis šviesoforų (…) sig-lų, kelio ženklų ir kelių
ženklinimo reikalavimų (2. 3 p. ), kad eismo dalyviai ir kiti asmenys turi elgtis
taip, kad nesukeltų pavojaus žmonėms, netrukdytų eismo, o sukėlęs pavojų asmuo
privalo stengtis išvengti nuostolingų padarinių ar juos sumažinti (2. 4 p. ),
niekam nevalia bet kokiu būdu trukdyti eismui (2. 6 p. ). Kaltu dėl sąveikos
laikytinas tas valdytojas, kurio transporto priemonę vai­ra­vęs asmuo pažeidė
Kelių eismo taisykles, ir šis pažeidimas lėmė ar sąlygojo transpor­­to
priemonių susidūrimą ar kitokią sąveiką. Jeigu tokius pažeidimus padarė abiejų
ar kelių transporto priemonių vairuotojai, tai turi būti konstatuota kelių
valdytojų kaltė dėl didesnio pavojaus šaltinių sąveikos. Privaloma ištirti ir
įvertinti argumentus bei atsikirtimus, kad kitą transporto priemonę vairavusio
asmens veiksmai neatitiko Kelių eismo taisyklių.
Pavyzdžiui, Klaipėdos miesto apylinkės teismas
nagrinėjo bylą pagal ieškovo A. E. ieškinį atsakovui UAB „Klaipėdos autobazė”
dėl žalos atlyginimo. Autoįvykio metu buvo apgadintas ieškovo automobilis, kurį
pagal įgaliojimą vairavo trečiasis asmuo E. L. Autoįvykio kaltininku pripažintas
trečiasis asmuo A. S. , vairavęs atsakovui priklausantį automobilį. Teismas
ieškinį patenkino visiškai. Klaipėdos apygardos teismas apylinkės teismo
sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo. Teismas nurodė, kad
nagrinėjant bylą atsakovo atstovas ginčijo savo kaltę, aiškindamas, jog ieškovo
automobilį vairavusio asmens veiksmai turėjo įtakos žalai atsirasti. Auto­techninės
ekspertizės akte buvo nustatyta, kad ir trečiojo asmens E. L. , vairavusio
ieškovui priklausantį automobilį, veiksmai (viršijo leistiną gyvenvietėse
greitį ir todėl negalėjo sustabdyti automobilio) techniniu požiūriu prieštaravo
saugaus eismo reikalavimams ir buvo susiję priežastiniu ryšiu su šios avarijos
atsiradimu. Apylinkės teismas šių aplinkybių netyrė. T-ėl nagrinėjant bylą iš
naujo, būtina spręsti autoįvy­kio dalyvių kaltės klausimą, nes galima abipusė
kaltė bei CK 497 str. numatytų sąlygų taikymas (civilinė byla Nr. 2–1148/99).
Tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija pagrįsta. Teismui nustačius kelių
valdytojų kaltę dėl didesnio pavojaus šaltinių sąvei­kos, yra privalomas
mišrios atsakomybės taikymas. T-ėl šios aplinkybės yra svar­bios ir turi būti
visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išnagrinėtos (CPK 65 str. ).
Iš dalies kaltu dėl atsiradusios žalos gali būti
pripažintas valdytojas, kai vairuotojo veiksmai neatitiko Kelių eismo taisyklių
reikalavimų ir konkrečioje eismo situacijoje padėjo žalai atsirasti dėl to, kad
vairuotojas, turėdamas techninę galimy­bę išvengti žalos padarymo ar galėdamas
ją sumažinti, be pateisinamų priežasčių to nepadarė. Jo veiksmai turi būti
vertinami atsižvelgiant į tai, kad jis elgėsi ne dėl jo kaltės atsiradusioje
pavojingoje eismui situacijoje, kai jau radosi grėsmė žalai kilti
(CK 497 str. ).
Vairuotojo, kuris imasi priemonių išvengti žalos
padarymo ar jos padidėjimo kelių eismo situacijoje, kilusioje dėl kito
vairuotojo kaltės, techninės galimybės pasi­elgti tam tikru būdu turi būti
kruopščiai ištirtos ir konstatuotos patikimais įrodymais.
Vilniaus m. 1–ojo apylinkės teismo civilinėje
byloje pagal ieškovo K. V. K. ieškinį atsakovui M. Š. buvo konstatuota, jog
ieškovas, atlikdamas persirikiavimo manevrą iš pirmosios eismo juostos į
antrąją, sudarė kliūtį ja važiavusiam atsakovo automobiliui. Kartu teismas
pažymėjo, jog nėra objektyvių duomenų, kad atsakovas susidariusioje eismo
situacijoje turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su manevravusiu ir
kliūtį jo automobilio judėjimui sudariusiu ieškovo automobiliu.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą
apeliacine tvarka, 1999 m. lapkričio 22 d. nutartyje nurodė, jog byloje nėra
objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog atsakovas M. Š. turėjo techninę
galimybę išvengti susidūrimo. Išvada gali būti da­­ro­ma tik iš šalių ir
liudytojo parodymų, o jie yra subjektyvūs. Dėl to teismas pagrįstai vadovavęsis
ekspertizės išvada, kad ieškovo veiksmai buvo pagrindinė sąlygą žalai
atsirasti.
Ieškovas kasaciniame skunde pateikė argumentus,
kad teismai netinkamai įvertino atsakovo M. Š. paaiškinimus. Civilinėje byloje
dėl administracinės nuobaudos panaikinimo atsakovas aiškinęs, jog ieškovo
automobilio manevrą pastebėjo prieš 35–38 metrus. Kai ekspertai pateikė išvadą,
jog atsakovo automobilio greičiui sumažinti iki priekyje kliūtimi tapusios
ieškovo mašinos judėjimo greičio pakanka 18 metrų, atsakovas pakeitęs parodymus
ir aiškinęs, jog manevrą pastebėjęs prieš 10–20 metrų. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, 2000 m. balandžio 10 d. nutartimi
palikdama žemesnių teismų sprendimą ir nutartį nepakeistus, konsta­tavo, jog
teismai nepažeidė procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą.
Atsakovas nesukėlė pavojingos eismui situacijos, o ėmėsi priemonių išvengti
žalos atsiradimo avarinėje situacijoje, kurią sukėlė ieškovas. Tokiu atveju
atsakovo kaltė galėjo būti grindžiama tik patikimais duomenimis, aiškiai
rodančiais, kad atsakovas neabejotinai galėjo, turėdamas techninę galimybę,
nepadaryti žalos, bet be pateisinamų priežasčių taip nesielgė. Atsakovas,
vairuodamas automobilį, kaip ir bet kuris asmuo, ribotai ir subjektyviai gali įvertinti,
kokiu atstumu priekyje esanti transporto priemonė vykdo manevrą. V-
prieštaringais atsakovo aiškinimais negalima pagrįsti išvados apie dalinę
atsakovo kaltę (civilinė byla Nr. 3K–3–445). Civilinėje byloje dėl atlyginimo
turtinės žalos, padarytos didesnio pavojaus šaltinių sąveika šių šaltinių
valdytojams, kaltė dėl sąveikos nepreziumuojama nė vienam iš valdytojų. Tai
sudaro vieną iš ieški­ninį reikalavimą pagrindžiančių aplinkybių ir turi būti
įrodyta šalies, nurodančios kaltę, kaip reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą
(CPK 58 str. ).
Kiekvieno valdytojo kaltė išreiškiama procentais,
o jų dydis parenkamas atsi­žvelgiant į kaltės laipsnį, pažeidimo aplinkybes ir
kt.
Pavyzdžiui, M-mpolės rajono apylinkės
teismas, nagrinėdamas J. J. ieškinį atsakovui R. Ž. dėl žalos atlyginimo, nustatė
80 procentų atsakovo ir 20 procentų trečiojo asmens A. J. , vairavusio ieškovui
priklausantį automobilį, kaltės ir atitinkamai sumažino priteistinos žalos
atlyginimą. Teismas nurodė, kad žalai atsirasti padėjo ir paties nukentėjusiojo
trečiojo asmens A. J. didelis neatsargumas. Tačiau pradinė eismo įvykio
priežastis buvo atsakovo veiksmai, kuris, būdamas neblaivus, važiavo priešin­gos
krypties eismo juosta prieš artėjantį šia eismo juosta ieškovo automobilį ir
laiku nepasitraukė į savo eismo juostą, taip priversdamas ieškovą stabdyti ir
keisti važiavimo kryptį (įvažiavo į priešingą eismo juostą), dėl to šie
automobiliai susidūrė. Trečiasis asmuo A. J. pažeisdamas KET 13. 4 p. bei 14. 2 p.
reikalavimus, iškilus eismo saugumo grėsmei (suartėjant automobiliams), laiku
nepasitraukė į savo eismo juostą kuo arčiau važiuojamosios dalies dešinio
krašto. Kauno apygardos teismas, apeliacine tvarka iš­­na­g­­ri­nėjęs šią bylą,
teismo sprendimo nepakeitė – nurodė, kad teismas pagrįstai nustatė skirtingą
eismo įvykio dalyvių kaltės laipsnį dėl padarytos žalos (civilinė byla Nr.
2–2915/98).
Atskirais atvejais turi būti ištirta, ar
nukentėjusysis, priverstas keisti važia­vimo kryptį, greitį ar imtis manevro,
turėjo techninę galimybę tai padaryti.
Pavyzdžiui, Vilniaus miesto 1–asis apylinkės
teismas, nagrinėdamas J. P. ieškinį atsakovui N. S. dėl žalos atlyginimo,
sumažino išieškotinos žalos dydį 30 procentų. Atsakovas N. S. , važiuodamas
šalutiniu keliu, nelygiareikšmių kelių sankryžoje nedavė ieškovės J. P.
vairuojamam automobiliui kelio, nors pastaroji prie sankryžos važiavo
pagrindiniu keliu (KET 17. 1 p. pažeidimas). Teismas, remdamasis autotechninės
eks­per­­tizės aktu, nurodė, kad pačios ieškovės veiksmai turėjo įtakos
avarijai kilti. Vilniaus apygardos teismas, peržiūrėjęs bylą apeliacine tvarka,
apylinkės teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo tam
pačiam teismui. Kolegija nurodė, kad teismas įžvelgė ieškovės kaltės dalį dėl
autoįvykio, tačiau ši aplinkybė nėra pakanka­mai ištirta bei įrodyta. Ieškovės
kaltė grindžiama tuo, kad ji išvažiavusi į priešpriešinio eismo juostą, ir tai
prisidėjo prie įvykio kilimo. Iš tikrųjų susidūrimo metu ieškovės automobilis
iš dalies atsidūrė priešpriešinio eismo juostoje, bet neištirta, ar dėl jos
kaltės. Apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, nustatė, kad ieškovės
kaltės autoįvykyje nėra, nes ieškovės automobilis išvažiavo į priešpriešinio
eismo juostą dėl to, kad stabdymo metu slydo ir tapo nevaldomas. Stabdymas buvo
sukeltas neteisėtų atsakovo veiksmų užkertant kelią (civilinė byla Nr.
2–1210/99).
Duomenys apie vairuotojų faktinius veiksmus,
įvykio vietą ir kitos svarbios aplinkybės yra administracinio teisės pažeidimo
medžiagoje, baudžiamojoje byloje ar tyrimo medžiagoje. Apie kiekvieną
autoavarijos atvejį turi būti pranešama policijai, iškviečiant pareigūnus į
įvykio vietą ištyrimui (KET 28. 1. 3), arba, eismo dalyviams užfiksavus avarijos
aplinkybes KET 28. 3 p. nustatyta tvarka, nedelsiant jiems vykstant į policiją.
Tuo sukurtos prielaidos užfiksuoti visų su avarija susijusių asmenų veiksmus ir
teisiškai juos įvertinti, svarstant dėl administracinės ar baudžiamosios
atsakomybės taikymo. Duomenys apie eismo įvykyje dalyvaujančių asmenų kaltę
gaunami iš teis­mų nuosprendžių, sprendimų, pareigūnų nutarimų dėl
administracinių nuobaudų paskyrimo. Nepriklausomai nuo to, ar buvo atliktas
autoavarijos tyrimas administra­cinio ar baudžiamojo procesų nustatyta tvarka,
ar buvo taikyta eismo įvykyje daly­vavusiems asmenims administracinė, baudžiamoji
ar kitokia atsakomybė, žalą pada­riusio asmens kaltė gali būti tiesiogiai
iškeliama civilinėje byloje dėl žalos padarymo ir įrodinėjama visomis CPK 57
str. numatytomis įrodinėjimo priemonėmis.
V-inant liudytojų parodymus būtina vadovautis
tuo, kad liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios
nors aplinkybės, turinčios ryšio su byla. Be tų asmenų, kurie pagal CK 68 str.
2 d. negali būti šaukiami ir apklausiami kaip liudytojai, negali būti
liudytojais asmenys, byloje turintys teisinį suinteresuo­tumą, dėl ko privalo
būti įtraukti į bylą dalyvaujančiais asmenimis. Visi kiti asmenys
nepriklausomai nuo giminystės, tarnybos santykių ar profesinių pareigų (kelių
policininkai ir pan. ) gali būti apklausiami liudytojais. Kelių eismo taisyklių
28. 1. 4 p. nurodymas, kad po autoavarijos su ja susijęs vairuotojas ar kitas
eismo dalyvis privalo užrašyti autoavariją mačiusių liudininkų pavardes ir
adresus, liudininkų rato nesu­siaurina. Į šias aplinkybes galima atsižvelgti
vertinant jų parodymų objektyvumą ir pagrįstumą. Tai teisingai nurodė Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija civilinėje byloje Nr. 2A–583
pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovui A. J. dėl žalos atlyginimo.
Nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui,
nagrinėjančiam civilines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis,
veiksmų civilinių teisinių pasekmių (CPK 62 str. ). Dėl eismo įvykio kilimo
teismų nuosprendžiuose gali būti nustatomi faktiniai asmenų veiksmai, kurie
neatitinka Kelių eismo taisyklių ar kitų įstatymų nurodymų. S-bu, kad
konstatuota, kokie tai veiksmai ir koks asmuo juos atliko. Šių aplinkybių iš
naujo įrodinėti nereikia. Pabrėžtina, kad svarbu konsta­tuoti, ar asmuo tokius
veiksmus padarė, ir nėra reikšminga, ar jam paskirta bausmė.
Teismai nuosprendžiuose nustatytomis
aplinkybėmis, kaip turinčiomis preju­dicinę galią, rėmėsi trijose bylose.
Dažniausiai buvo svarstyta dėl įsiteisėjusių
teismo sprendimų adminis­t­ra­ci­­­nio teisės pažeidimo bylose, dėl
administracinių nuobaudų panaikinimo. Teismai ne­­vieno­­­­dai vertino jais
nustatytus faktus.
Vilniaus m. 1–ojo apylinkės teismo civilinėje
byloje pagal ieškovo Ž. S. ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovams D. C. ir T. C.
pirmosios instancijos teismas sprendi­me nurodė, kad teismo sprendimas,
priimtas byloje dėl administracinės nuobaudos panaikinimo pagal pareiškėjo Ž. S.
skundą, turi prejudicinę galią dėl atsakovo T. C. nustatytų veiksmų.
Vilniaus apygardos teismas, panaikindamas
pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduodamas bylą nagrinėti iš naujo,
nurodė, kad kaltės dėl žalos pada­rymo klausimas turi būti ištirtas žalos
atlyginimo byloje, nes ginčijant administracinę nuobaudą jis nebuvo tirtas,
byloje tie patys asmenys nedalyvavo (civilinė byla Nr. 2A–1135/99).
Kaip analogiškus argumentus apeliacinės
instancijos teismai nurodė, kad netaikytina prejudicija pagal CPK 61 str.
Vilniaus m. 2–ojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–1726/99, Alytaus
rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–190/99, Panevėžio m. apylinkės
teismo civilinėje byloje Nr. 2–1939/99. Tokios išvados yra pagrįstos.
CPK 61 str. atleidžia nuo teismo sprendimu
nustatytų faktų įrodinėjimo, kai jie nustatyti kitoje civilinėje byloje. Šios
taisyklės netaikomos faktams, nustatytiems administracinės teisės pažeidimų
bylose, nors ir išnagrinėtose CPK 24 skirsnio tvarka, taip pat nagrinėjamoms
Administracinių bylų teisenos įstatymo tvarka. Įstatymų lei­dė­jas nėra
nustatęs, kad iš naujo neįrodinėjami faktai, nustatyti bylose dėl adminis­tracinių
teisės pažeidimų. Be to, šiose bylose nenagrinėjami ginčai dėl teisės. Faktai,
nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinių teisės pažeidimų
bylose, išnagrinėtose CPK galiojusia teisena iš administracinių teisinių
santykių, ir Admi­nistracinių bylų teisenos įstatymo numatyta tvarka, taip pat
nustatyti pareigūno nutarimu administracinės teisės pažeidimo byloje ir
medžiagoje dėl eismo įvykio tyrimo baudžiamojo proceso tvarka, neturi
prejudicinės galios žalos atlyginimo civilinėje byloje. Nurodomi dokumentai
vertinami kaip rašytiniai įrodymai kartu su kitais įrodymais. Turi būti
patikrinta ir motyvuota, ar teisingai nustatytos šiuose dokumen­tuose nurodomos
aplinkybės.
S-bių faktinių duomenų šaltiniu yra ekspertų
išvados. Išaiškinti klausi­mams, reikalaujantiems specialių žinių mokslo, meno,
technikos ar amato srityje, gali būti skiriama ekspertizė (CPK 87 str. ). Žalos
atlyginimo bylose tokiu būdu gali būti sprendžiami klausimai, susiję su
autoavarijos kilimo techninių priežasčių, transporto priemonių sugadinimo
priežasčių tyrimu, žalos dydžio nustatymu ir kt. Gaunami faktiniai duomenys
apie transporto priemonių susidūrimo mechanizmą, transporto priemonių judėjimą
iki avarijos ir po jos. Jie padeda išspręsti kaltės klausimą, nes duoda
atsakymą, kurio vairuotojo veiksmai buvo pagrindinė priežastis autoįvykiui
kilti, ar vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo ir žalos
padarymo.
Tačiau į eksperto kompetenciją neįeina klausimai
dėl teisės normų, reguliuo­jančių ginčą, taikymo ir kaltės nustatymo.
Klaipėdos m. apylinkės teismo civilinėje byloje
1999 m. balandžio 30 d. nutartimi paskirta autotechninė ekspertizė, kuriai
užduoti ir tokie klausimai: Ar trečia­sis asmuo pažeidė Kelių eismo taisykles?
Kas iš vairuotojų yra autoįvykio kaltininkas? Ekspertas, vadovaudamasis
Lietuvos CPK 89 str. , nurodė, jog šių klausimų sprendi­mas nepriklauso eksperto
kompetencijai (civilinė byla Nr. 2–1148/99).
Eksperto išvada turi būti vertinama pagal CPK 65,
92 straipsnių reikalavimus ir neturi teismui išankstinės galios. Teismo
nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime ar
nutartyje, o jos neaiškumas ar neišsamumas turi būti pašalinami teisminio
nagrinėjimo metu (CPK 202, 203 str. ). Atmetant eksperto išvadą turi būti
įvertinta, ar jos išvados iš esmės nepagrįstos, ar yra nedideli netikslu­mai,
kurie nesudaro pagrindo visiškai ja nesivadovauti.
Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinėje
byloje Nr. 2–159/99 buvo remiamasi eksperto išvada apie automobilių „Opel Omega”
ir „Volga” susidūrimo mechanizmą. Ekspertas klaidingai nurodė, jog „Opel Omega”
priekinio bamperio dešinysis kraštas galėjo kontaktuoti su GAZ užpakaliniu
kairiuoju ratu. Byloje šis apsirikimas buvo ištaisytas, ekspertė teismo
posėdyje paaiškino, jog klaida įvyko rašant. Tai visiškai pa­­tvir­tino
duomenys apie automobilių sugadinimą, užfiksuoti įvykio vietos protokole,
pasirašytame šalių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai eksperto išvada
rėmėsi kaip vienu iš įrodymų.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą
apeliacine tvarka, panaikinda­mas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir
atmesdamas ieškinį, nurodė, kad eks­perto išvada buvo pasiremta kaip įrodymu,
neatsižvelgiant į jos ydingumą, nes ekspertė nurodė aplinkybes, kurių faktiškai
nebuvo. Toks apeliacinės instancijos argumentas neteisingas, nes neatsižvelgta
į eksperto pateiktą išvados išaiškinimą teisme, kurį patvirtino kiti objektyvūs
bylos duomenys.
Ekspertinio tyrimo metu ne visada gaunami
pakankami ir tikslūs duomenys, reikalingi bylai išnagrinėti. Jeigu eksperto
išvada yra ne kategoriška, o siejama su tam tikrų faktinių aplinkybių
egzistavimu, tai teismas savo išvadas gali paremti eks­perto išvada tik tada,
jei eksperto nurodomas galimas faktines aplinkybes konstatuoja.
Klaipėdos m. apylinkės teismo civilinėje byloje
Nr. 2–1148/99 ekspertas pa­tei­kė tokią išvadą: „Jeigu avarijos metu N-jojo
uosto gatvėje buvo leistas didžiausias gyvenvietėse važiavimo greitis (60
km/h), jeigu prieš avariją automobilio „Volkswagen Passat” darbinė stabdžių
sistema buvo tvarkinga, N-jojo uosto gatvės važiuojamosios dalies danga –
sausas asfaltas, tai prieš avariją automobilio vairuotojo E. L. veiksmai –
viršijo leistiną greitį ir todėl jis negalėjo sustabdyti automobilio iki
kliūties. . . ”. Tokia išvada rodo, jog konstatuoti, kad vairuotojas E. L. viršijo
leistiną greitį ir negalėjo su­stab­­dyti automobilio iki kliūties, galima tik
gavus duomenis apie: 1) didžiausią leis­tiną greitį įvykio vietoje; 2)
automobilių stabdžių sistemos būklę įvykio metu; 3) kelio dangos būklę įvykio
metu. Tokie duomenys paprastai turi būti surenkami ir pateikiami ekspertizei
atlikti, o jei jų nepateikta – tolesnio teisminio nagrinėjimo metu.

Dėl draudimo organizacijų atsakomybės

Atkreiptinas dėmesys į tokius atvejus, kai
įstatymų ar sutartyje numatytais atvejais žalą atlygina draudimo įmonė arba ją
padaręs asmuo ir draudimo įmonė. Draudiko atsakomybė yra sutartinė, todėl
atsiranda tik tokiais pagrindais, kurie nu­ma­­ty­­ti draudimo sutartyje
(draudimo polise). Draudimo sutartis sudaroma draudimo rūšies taisyklių
pagrindu (CK 462 str. ), todėl teismas turi ištirti atitinkamos draudimo įmonės
draudimo taisykles. Pagal jų nurodymus sprendžiama, ar draudikas prisiėmė
atsakomybę už atsakovo padarytą žalą, ar jis atsako už visus išieškomus
nuostolius, ar įvykis yra draudiminis ir pan. Šiuo atveju teismai pagal
draudimo sutarties nuro­dymus turi spręsti, kas yra teisėtas transporto
priemonės valdytojas.
Teismų praktikoje iškilo klausimų dėl CK 483 str.
4 d. taikymo, kai ieškinys buvo pareiškiamas žalą padariusiam ar už ją
atsakingam asmeniui, o ne draudikui.
Ukmergės rajono apylinkės teismo civilinėje
byloje Nr. 2–1486/99 pagal ieš­ko­vo V. M. ieškinį atsakovei G. P. ieškinys buvo
patenkintas, ir teismas nurodė, kad ieškovas nėra teisiniuose santykiuose su trečiuoju
asmeniu – draudimo įmone. Ieškovas gali, bet neprivalo reikalauti žalos
atlyginimo iš trečiojo asmens (CK 175 str. ), todėl atsakovą gali pasirinkti.
Vilniaus apygardos teismas, palikdamas pirmosios instanci­jos teismo sprendimą
nepakeistą, nurodė, jog CK 483 str. 4 d. , numatanti draudimo įmonės (draudiko)
ar žalą padariusio ir draudimo įmonės (draudiko) atsakomybę, nenumato asmens,
padariusio žalą, atleidimo nuo atsakomybės.
Analogiškai buvo sprendžiamas žalą padariusio
asmens atsakomybės klau­simas, kai byloje dalyvavo ir draudikas (Kauno m.
apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–17235/99, Vilniaus m. 1–ojo apylinkės
teismo civilinėje byloje Nr. 2–213/99, Panevėžio m. apylinkės teismo civilinėje
byloje Nr. 21029/99 ir kt. ).
Šie argumentai ir išvados nepagrįsti. Turi būti
atsižvelgiama, kad draudėjo turtinis interesas yra apdraustas. Civilinės
atsakomybės draudimo atveju asmens tur­tinė atsakomybė už jo padarytą žalą
pirmiausia yra užtikrinama draudimo įmonės lėšomis (rezervais, draudimo
techniniais atidėjimais ir kt. ). Tai išplaukia iš drau­­di­mo prievolės esmės.
Draudiko atsakomybė yra sutartinė. Draudimo įmonės atlyginamų nuostolių dydį,
rūšis ir tvarką apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo
taisyklės. Jeigu draudimo sutartyje nenumatyta kitokia žalos atlyginimo tvarka,
tai draudikas privalo tiesiogiai atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą,
esant draudiminiam įvykiui, neviršydamas draudimo sumos. Žalą gali atlyginti ją
padaręs asmuo ir draudikas tuo atveju, jei žala viršija draudimo sumą, jeigu
draudikas nėra įsipareigojęs atlyginti visų nuostolių rūšių (pvz. , negautų
pajamų, prekinės vertės netekimo ir kt. ), jeigu draudėjas nepranešė draudikui
apie žalos padarymą eismo įvykio metu, o tai sudaro pagrindą atsisakyti mokėti
draudimo išmoką ar ją mažinti ir pan.
Draudiko civilinės atsakomybės atveju
netaikytinas CK 175 str. , kadangi trečiojo asmens atsisakymas nuo teisės
reikalauti žalos atlyginimo iš draudiko prieš­tarautų prievolės iš draudimo
sutarties esmei.
Teismai darė klaidų, kai vertino, kaip turi būti
nustatomi draudiko atlyginami nuostoliai. Peržiūrėtose bylose teismų sprendimai
buvo pakeisti dėl to, kad pirmosios instancijos teismai priteisdavo iš atsakovo
– draudimo įmonės (draudiko) – nuosto­lius, nors tokių rūšių nuostolių
atlyginimo nenumatė atitinkamos draudimo taisyklės.
Panevėžio m. apylinkės teismas civilinėje byloje
Nr. 2–1979 patenkino ieškovo A. Š. reikalavimą atsakovui UAB „H-is –
draudimas” dėl žalos priteisimo, nes žala buvo atlyginta nevisiškai, draudikas
į žalą įskaitė galimų panaudoti transporto priemo­nės likučių vertę.
Apeliacinės instancijos teismas panaikino šį
teismo sprendimą ir ieškinį atme­tė, nurodydamas, kad atsakovas yra sumokėjęs
žalos atlyginimą, apskaičiuotą pagal atitinkamas civilinės atsakomybės draudimo
taisykles. Jos numato, kad nustatant žalą dėl transporto priemonės sunaikinimo
turi būti įskaičiuojama galimų panaudoti likučių vertę.
Manome, kad apeliacinės instancijos teismo
išvados pagrįstos, kadangi draudiko atsakomybė yra sutartinė, ir atlyginami
tokio dydžio ir rūšies nuostoliai ir tokia tvarka, kokia numatyta sutartyje.
Tokiais pat motyvais pakeistas teismo sprendimas
civilinėje Vilniaus m. 1–ojo apylinkės teismo byloje Nr. 2–213, o Vilniaus
2–ojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–3054 ieškovės L. B. ieškinys
patenkintas iš dalies, nurodant, kad draudi­mo taisyklės nenumato atlyginti
prekinės vertės netekimo.
Civilinėse bylose esančios draudimo taisyklės
rodo, kad dažniausiai draudimo įmonės neprisiima atlyginti nuostolių dėl
negalėjimo naudotis transporto priemone, dėl prekinės vertės netekimo, o į
sunaikintų daiktų vertę turi būti įskaitoma galimų panaudoti liekanų vertė. Tai
reiškia, kad draudikas neprisiėmė visiškos atsakomybės už padarytą žalą.
Draudikas atlygins žalą tokiomis sąlygomis, kokiomis jis yra įsipareigojęs
pagal sutartį, o likusi neatlyginta žala gali būti išieškoma iš draudėjo.
Draudimo įmonės (draudiko) atsakomybės dydis gali nesutapti su ieškovui
padaryta žala.
Teismai, spręsdami draudiko civilinės atsakomybės
klausimą, turi išaiškinti, ar draudimo sutartis buvo įsigaliojusi ir galiojo
žalos padarymo metu, ar žalos padarymo įvykis yra draudiminis, ar draudikas
pagal Draudimo įstatymą ir atitinkamas draudimo taisykles atsako už visas
reikalaujamų išieškoti nuostolių rūšis, taip pat ir kitas svarbias bylai
aplinkybes.

Regreso į padariusį žalą asmenį teisė (CK 495 str. )

Civilinėse bylose dėl atlyginimo turtinės žalos,
padarytos eismo įvykio metu, didesnio pavojaus šaltinio valdytojas atlygina šio
šaltinio padarytą žalą todėl, kad pagal įstatymą yra už ją atsakingas. Tačiau
valdytojas gali nesutapti su žalą padariusiu asmeniu. Pavyzdžiui, didesnio
pavojaus šaltinio valdytojas (darbdavys) atlygina jo darbuotojo šiuo šaltiniu
padarytą žalą. Draudimo organizacija, išmokėdama draudimo išmoką už eismo
įvykio metu sugadintą ar sunaikintą turtą, taip pat gali atlyginti kito asmens
padarytą žalą.
Atgręžtiniam reikalavimui atsirasti būtina, kad:
1) asmuo žalą būtų atlyginęs;
2) žala būtų padaryta kito asmens;
3) nebūtų įstatymo numatytų apribojimų reikšti
atgręžtinį reikalavimą.
Asmuo turi teisę iš žalą padariusio asmens
prisiteisti žalą ar tą jos dalį, kuri atlyginta nesant paties regredento
kaltės. Priteistinos žalos dydis nustatomas pagal tai, kiek atlyginimo yra
išmokėjęs asmuo ir kiek tokio dydžio priteisimo neriboja įstatymas.
Atlyginant žalą, padarytą autoavarijoje, teismai
išnagrinėjo 6 organizacijų ieškinius dėl atgręžtinio reikalavimo įmonių
darbuotojams, kaltais veiksmais padariu­siais žalą, vykdant darbo (tarnybos)
pareigas, kurią organizacija jau atlygino tretie­siems asmenims. Teismai taikė
atitinkamas DĮK normas dėl darbuotojo materialinės atsakomybės. Nustatant jos
dydį, bylose buvo įrodymai apie darbuotojo darbo užmo­kestį, organizacijos
realiai išmokėtą žalos atlyginimą tretiesiems asmenims ir patikrintas išmokų
sumų pagrįstumas. Išnagrinėtose 9 bylose pagal draudimo organizacijų ieški­nius
teismai tikrino, ar draudimo organizacijos yra išmokėjusios žalos atlyginimą
realiai, ar visas jos dydis yra pagrįstas, todėl CK 495 str. ir kitų įstatymų
nurodymų iš esmės laikėsi.

Žalos atlyginimo būdas ir dydis (CK 496 str. )

Teisę į žalos atlyginimą turi sugadinto ar
sunaikinto turto savininkas (CK 147 str. ) arba asmuo, kuris nors ir nėra
savininkas, bet valdo turtą pagal įstatymus arba sutartį (CK 148 str. ).
Nuosavybės ir valdymo daiktinės teisės turi būti ginamos nuo bet kokių
pažeidimų, todėl šių teisių turėtojai gali jas ginti reikšdami ieškinį.
Kiti asmenys, naudojantys transporto priemones
teisės aktų nustatyta tvarka (pagal panaudos, nuomos ar kitas sutartis,
juridinio asmens pažymėjimą ir kt. ) gali neturėti daiktinės valdymo teisės.
Tačiau dėl transporto priemonės sugadinimo jų interesai taip pat nukenčia.
Teismams kėlė problemų, ar turi reikalavimo teisę dėl transporto priemonės
sugadinimu padarytos žalos atlyginimo asmuo, nesantis jos savininku.
Pavyzdžiui, Kretingos rajono apylinkės teismo civilinėse bylose Nr. 2–659/99,
2–127/99 apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teis­­mo
sprendimus dėl to, kad ieškinius pareiškė ne sugadintos transporto priemonės
savininkas. Kitose bylose teismai ėmėsi priemonių CPK 37 str. tvarka ieškovą –
ne transporto priemonės savininką pakeisti kitu ieškovu – savininku. Tokia
praktika netei­singa. Turi būti atsižvelgiama, jog teisės aktų nustatyta tvarka
transporto priemonę naudojančio asmens interesai taip pat pažeisti, ir jie turi
būti ginami (CPK 5 str. ). Jam suvaržoma naudotis teisėtai gauta transporto
priemone, sutrukdoma grąžinti savinin­kui tokios pat būklės turtą, kokį gavo,
ir pan. T-ėl teisę į žalos atlyginimą turi asmuo, naudojantis transporto
priemonę teisės aktų nustatyta tvarka (pvz. , pagal panaudos, nuomos sutartis).
Autoavarijos metu žala dažniausiai padaroma
asmenims ar organizacijoms priklausančioms transporto priemonėms. Apibendrintų
bylų nagrinėjimo laiku nebuvo teisinių aktų, reguliuojančių kelių transporto
priemonių, kaip specifinės turto rūšies, įvertinimo kriterijus ir tvarką.
Bendrieji nuostatai dėl žalos atlyginimo buvo CK 496 str. , kur išdėstyti žalos
atlyginimo būdai. Jame yra nurodymas, jog, be žalos atlygini­mo natūra, turi
būti visiškai atlyginami nuostoliai, nustatomi pagal CK 227 str. Be šių
įstatymų, teismai turėjo taikyti ir kitus norminius aktus, kaip antai 1999 m.
gegužės 25 d. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą,
kiek jame pateiktos nuostatos dėl turto vertinimo gali būti pritaikytos
transporto priemonių ar kito turto vertei nustatyti.
V-inant apibendrinimo medžiagą ir išvadas būtina
pažymėti, jog Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro
2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 įsakymu
patvirtina Kelių transporto priemo­­­nių vertės nustatymo tvarka ir Kelių
transporto priemonių vertinimo instrukcija, o tai for­­­­muos naują teisės
aktais paremtą nuostolių, padarytų dėl kelių transporto priemo­nių apgadinimo,
nustatymo praktiką. Šioje apibendrinimo dalyje paanalizuosime tuos atvejus, kai
teismai darė principines klaidas.
CK 496 str. numato, kad žalą galima atlyginti
natūra arba pilnutinai atlyginti padarytus nuostolius. Žalos atlyginimo natūra
būdus numato pats įstatymas, išvar­dydamas jų nebaigtinį sąrašą. Atlyginant
žalą bet kuriuo iš pasirinktų būdų turi būti siekiama atkurti iki teisės pažeidimo
buvusią padėtį. Turtinės žalos atlyginimo atveju tai reiškia, kad turi būti
atkurta arba ta turto būklė, kuri buvo prieš teisės pažeidimą, arba teisingai
kompensuoti padaryti nuostoliai.
Žalos atlyginimo natūra įstatyme nurodyti būdai
yra: 1) pateikti tos pat rūšies ir kokybės daiktą; 2) pataisyti sužalotą
daiktą. G- būti ir kiti panašūs žalos atlyginimo būdai, kurie užtikrintų
nukentėjusiojo asmens turtinės padėties atkūrimą.
Įvairios aplinkybės lemia, kad atlyginti žalą
natūra dažnai yra neįmanoma. Tai susiję su objektyviomis ir subjektyviomis
priežastimis. Automobilio iki avarijos buvusią būklę ir kokybę apibūdina daug
kriterijų: tai ir automobilio markė (“Ford”, „Audi” ir pan. ), ir modelis (“Ford
Scorpio”, „Audi A4” ir pan. ), eksploatavimo trukmė, skaičiuojama nuo jo
pagaminimo, automobilio variklio tūris ir galia, variklio naudoja­ma kuro
rūšis, automobilio rida, automobilio kuro padavimo sistema (įpurškimo ar
karbiuratorinė), taip pat jo papildoma įranga, netgi spalva ir kt. Tokia
kriterijų gausa, turint galvoje, kad turto savininkas ne visada pageidauja
vietoj sugadinto automo­bilio gauti tokią pat, rodo, jog atlyginti žalą natūra
šiuo būdu gali būti neįmanoma. Paren­kant žalos atlyginimo būdą teismas turi
atsižvelgti į įstatymo nurodymus, šalių intere­sus, taip pat ir ieškovo nuomonę
dėl žalos atlyginimo būdo parinkimo.
Apibendrintose bylose teismai tokio žalos
atlyginimo būdo netaikė.
Sužaloto daikto pataisymas numatytas kaip
alternatyvus žalos atlyginimo na­tū­­ra variantas, tačiau irgi nebuvo plačiai
taikytas. Tai susiję su objektyviomis prie­žastimis. Su tokiu būdu turi sutikti
ir atliekamo darbo kokybe turi būti užtikrintas nukentėjusysis. Bylose yra
susitarimų dėl žalos atlyginimo, kai už žalą atsakingi asmenys geruoju
įsipareigoja atlyginti žalą.
Panevėžio m. apylinkės teismo civilinėje byloje
Nr. 2–255/99 atsakovai A. G. ir J. R. įsipareigojo iki 1999 m. kovo 10 d. atlikti
sugadinto automobilio remontą, o po jo šalys susitarė remonto darbų kokybę ir
automobilio techninę būklę įvertinti konkrečioje autoserviso įmonėje ir
techninę būklę patvirtinti techninių apžiūrų centro aktu, leidžiančiu
automobilį eksploatuoti. D-iau ginčų byloje neiškilo.
Kretingos rajono apylinkės teismo civilinėje
byloje Nr. 2–39/99 ieškovė R. B. sudarė sutartį su atsakovu A. I. dėl jos
autoįvykio metu sugadinto automobilio remon­to, o atsakovas R. N. , atsakingas už
žalą, įsipareigojo tiekti detales ir apmokėti už darbą.
Ieškovė pareiškė reikalavimus atsakovui A. I. už
remontui pateiktų detalių pasisavinimą, o atsakovui R. N. dėl žalos atlyginimo,
nes remontą A. I. padarė nekokybiškai ir jai tenką jį remontuoti iš naujo.
Teismai ieškinį atmetė, nes ieškinys A. I. nebuvo įrodytas, o dėl R. N.
konstatavo, kad jis savo sutartinius įsipareigojimus vykdė.
Anykščių rajono apylinkės teismo civilinėje
byloje Nr. 2–15/99 atsakovas V. M. įsipareigojo suremontuoti automobilį, remonto
eigoje pasirūpinti detalėmis ir medžiagomis, padengti visas remonto išlaidas,
rūpintis automobilio remontu. Kai automobilis buvo suremontuotas nekokybiškai,
ieškovas pareiškė reikalavimus pri­teisti jam kalkuliacijos būdu apskaičiuotą
žalą. Ją sudarė būtina suma nekokybiško remonto trūkumams ištaisyti. Ieškinys
buvo patenkintas.
Abiem atvejais teismas tinkamai įvertino šalių
sudarytą susitarimą dėl žalos atlyginimo būdo. Kai deliktinių santykių dalyviai
sudaro susitarimus dėl žalos atlyginimo būdo, žalos atlyginimas iš nesutartinių
santykių virsta sutartiniais ir turi būti vykdomas pagal bendruosius prievolių
vykdymo principus (CK 176 str. ), o sutarties nutraukimas ar pakeitimas galimas
CK 177 str. numatyta tvarka. Bendrieji prievolinės teisės nuos­tatai turi būti
taikomi ir tada, kai atsakovai nevykdo susitarimų atlyginti žalą ne natūra, bet
sumokant nuostolius. CK 227 str. 3 d. numato, kad nuostolių dydis gali būti nu­sta­tomas
šalių susitarimu, todėl, esant susitarimui dėl žalos dydžio, ieškovas nepri­valo
kitais įrodymais patvirtinti nuostolių dydžio, o įgyja teisę reikalauti vykdyti
iš sutarties kilusią prievolę (CK 165, 176 str. ).
Klaipėdos m. apylinkės teismo civilinėje byloje
Nr. 2–6138/99 ieškovas pa­reiš­kė ieškinį atsakovui E. G. dėl 2800 Lt žalos
atlyginimo ir pateikė atsakovo įsipa­reigojimą iki 1999 m. balandžio 31 d.
sumokėti 2800 Lt už avarijos nuostolius. Teismas ieškinį patenkino, taikė CK
483 str. Manytume, kad šiuo atveju šalis siejo sutartiniai santykiai ir turėjo
būti taikomi sutarčių vykdymo nuostatai (CK 176 str. , 177 str. ). Ieškovas
neprivalo įrodinėti žalos padarymo fakto ir dydžio, jeigu įstatymo nusta­tyta
tvarka nenuginčytas susitarimas dėl žalos atlyginimo dydžio ir būdo.
Apibendrintos bylos rodo, kad transporto
priemonių sugadinimu padaryta žala buvo atlyginama nuostolių priteisimu už
realiai atlikto remonto išlaidas, numato­mo atlikti remonto apskaičiuotas
išlaidas, priteisiant nuostolius už nepataisomai sugadintą automobilį, taip pat
priteisiant kitos rūšies kreditoriaus nuostolius, numatytus įstatyme (CK 227
str. ).
Transporto priemonės sugadinimo dydis nustatomas
sudarant sugadintų detalių, mazgų ar agregatų sąrašą, įvertinant sugadinimo
pobūdį ir mastą. Duome­­nys apie tai yra kelių eismo įvykio protokole,
transporto priemonių apžiūros protokole ar kituose dokumentuose,
atitinkančiuose CPK 57 str. Jei skirtinguose dokumentuose užfiksuoti nevienodi
sugadinimai, tai turi būti kruopščiai ištirta ir nustatyta, kokie sugadinimai
buvo padaryti autoavarijos metu. R-ėtų atsižvelgti į dokumentų sura­šy­­mo
sąlygas, galimybę jų surašymo metu apžiūrėti automobilio detales, mazgus ir
agregatus, dokumentą surašiusiojo asmens kvalifikaciją ir kitas turinčias
įtakos aplinkybes.
Vilniaus m. 1–ojo apylinkės teismo civilinėje
byloje Nr. 2–93/99 pagal ieškovo S. P. ieškinį atsakovui UAB „A-ių
komunalininkas” pirmosios instancijos teismas 1999 m. sausio 18 d. sprendime
argumentavo, kad detalių sugadinimai yra užfiksuoti kelių policijos pažymoje,
administracinio teisės pažeidimo protokolo priede ir pagal lokalizaciją sutampa
su avarinio automobilio apžiūros akte nurodytais apgadinimais. Didesnis jų
kiekis paaiškinamas tuo, kad Kelių policijos pareigūnų atliekama sugadintų
transporto priemonių apžiūra įvykio vietoje yra tik išoriška, atliekama ne
specialisto.
Tačiau tokie neatitikimai ne visada įvertinami ir
dėl to netiksliai nustatomas nuostolių dydis.
Klaipėdos m. apylinkės teismo civilinėje byloje
Nr. 2–5496/99 ieškovė Ž. Č. prašė priteisti 1207 Lt žalos atlyginimą iš atsakovo
B. S. , kuris, važiuodamas atbuline eiga, sugadino ieškovės automobilio galinį
bamperį, galinį sparną, įbrėžė priekines dureles. Apeliacinės instancijos
teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, 1999 m. lapkričio
25 d. nutartyje nurodė, kad kelių policijos pažymoje, autoįvykio schemoje
nenurodyta, jog buvo sugadintos priekinės durelės. Atsižvelgiant į atsakovo
automobilio judėjimo kryptį ir susidūrimo mechanizmą, ieškovės automo­bilio
priekinės durelės nebuvo sugadintos šio autoįvykio metu. Žalos atlyginimas buvo
sumažintas iki 862 Lt.
Kiekvienu žalos atlyginimo atveju teismas turi
aiškintis, ar jau atliktas trans­porto priemonės remontas. Jeigu tai iš tikrųjų
įvykę, tai turi būti reikalaujama pateikti įrodymus apie faktiškai remontui
išleistas išlaidas, ir pagal jas nustatytinas padarytos žalos dydis.
Remonto kaštus sudaro remonto darbų vertė, dažymo
darbų vertė, keičiamų dalių naujomis vertė (nuvertinant dalis dėl
nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė, papildomų išlaidų vertė. Skaičiuojant
remonto darbų išlaidas taikomi vidutiniai remon­to darbų įkainiai, atitinkantys
technologijos lygį, ir vadovaujamasi gamyklų – gamintojų rekomenduojamais laiko
normatyvais. Atsarginių dalių, reikalingų atstatomajam re­montui, kainos,
atsižvelgiant į Lietuvos rinkos sąlygas, yra pakoreguotos originalių dalių
kainos.
Teismai ne visada remontui panaudotų atsarginių
dalių vertę mažino pagal jų amortizacijos laipsnį. Šiuo atveju į automobilio
nuvertėjimą dėl eksploatavimo atsi­žvelg­ti būtina, nes žalos atlyginimu
siekiama sugadinto turto vertę atkurti iki tos, kuri buvo prieš teisės
pažeidimą. Dėl to atsakovas turi atlyginti ne visą naujų keičiamų detalių
vertę, o jos dalį, mat buvo sugadintos ne naujos detalės, o jau atitinkamai
susi­dėvėjusios. Praktikoje teismai dažniausiai tuo vadovavosi, o jei remontui
buvo naudojamos jau panaudotos detalės, tai nusidėvėjimas nebuvo skaičiuojamas.
Teismai turi reikalauti duomenų apie transporto
priemonių nuvertėjimą. Klaipėdos m. apylinkės teismo civilinėje byloje Nr.
2–810/99 ieškovas AB „S-os autotransportas” prašė priteisti žalos atlyginimą
8331 Lt, iš kurių 7324 Lt sudarė naujų detalių pirkimo išlaidos. Teismas 1999
m. kovo 25 d. sprendimu ieškinį paten­kino iš dalies, naujų remontui pirktų
detalių vertę sumažino 20 proc. , vadovaudamasis Komisijos privalomam
registruoti turtui įvertinti prie Finansų ministerijos 1998 m. liepos 24 d.
nutarimu Nr. 3 nustatytomis nuvertėjimo normomis. Teismo išvada, kad naujų
remontui panaudotų dalių nuvertinimas reikalingas, yra pagrįsta, bet netiksliai
taikytas Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti prie Lietuvos
Respublikos finansų ministerijos nutarimas. Šios komisijos nutarimais nustatomos
vidutinės rinkos kainos brangiam turtui bei paveldimam ar dovanojamam
nekilnojamam ar kilnoja­mam turtui, kuriam nustatyta teisinė registracija arba
nustatyta dovanojimo nutarties sudarymo notarinė forma, bet jos netaikomos
nuostoliams nustatyti žalos atlyginimo atvejais. Dabartiniu metu turi būti
taikoma minėtos Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka ir Kelių
transporto priemonių vertinimo instrukcija.
Teismai darė klaidų, nuvertindami ne vien
remontui naudojamas detales, bet ir dažymo medžiagas. Pavyzdžiui, Šilutės
rajono apylinkės teismas, 1999 m. gegužės 17 d. sprendimu priteisdamas žalą
ieškovui R. M. , sumažino nuostolių dydį 60 proc. dažymo medžiagų vertės,
atsižvelgdamas į automobilio nusidėvėjimą. Apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą
paliko nepakeistą. Tokia pozicija neteisinga, nes automobilio remonto metu
būtinos dažyti detalės gali būti padengiamos tik nauja dažų danga, šios
išlaidos yra neišvengiamos, todėl nemažintinos. Tokia nuostata yra ir minėtoje
Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijoje.
Praktikoje buvo bylų, kai ieškovai vietoje
remontuotinų detalių įsigijo naujų ir reikalavo padengti realias tokio remonto
išlaidas. Teismai tokius reikalavimus sprendė nevienodai.
Vilniaus m. 2–ojo apylinkės teismo civilinėje
byloje Nr. 2–1055/99 ieškovas V. D. prašė priteisti iš atsakovo L. V. 2615 Lt,
nes šis neatlygino visų nuostolių. Atsakovas pateikė atsikirtimus, kad ieškovas
variklio dangtį, priekinį kairįjį sparną, galines kairės pusės duris ir ratų
diskus ne remontavo, kaip tai nurodė specialistai, o keitė naujais. Apylinkės
teismas ieškinį patenkino ir motyvavo, kad visos pakeistos detalės buvo
sugadintos avarijos metu, ieškovas patyrė nuostolius, o atsakovas nepagrįstai
atsisako juos atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas 1999 m. kovo 22 d.
nutartimi priteistą žalos atlyginimo sumą sumažino iki 758 Lt. Kolegija nurodė,
kad nėra įrodymų, jog ieškovo išvardytos detalės turi būti keičiamos naujomis.
Atsa­ko­­vas privalo atlyginti detalių remonto išlaidas, todėl jos priteistinos
pagal remonto išlaidų kalkuliaciją.
Tokia išvada yra pagrįsta, nes remiasi
bendraisiais prievolių vykdymo prin­cipais. Prievolės turi būti vykdomos
ekonomiškiausiu būdu, o žalos atlyginimo atveju tai reiškia, kad atsakovas turi
kompensuoti tas išlaidas, kurios būtinos sugadinto turto pirmykštei būklei
atkurti. Jeigu nustatyta, kad sugadintos detalės gali būti remon­tuojamos, bet
neprivalo būti keičiamos, tai ekonomiškai tikslinga atlikti remontą būtent šiuo
numatytu būdu. Ieškovas gali pasirinkti kitą remonto būdą – pakeisti naujomis
detales, kurios gali būti suremontuotos. Tačiau šiuo atveju ieškovas vykdytų
netiks­lin­­gą remontą, išleisdamas jam lėšų daugiau, negu racionaliai būtina
sugadinto turto būklei atstatyti. Atsakovas neprivalo atlyginti visos tokio
remonto sumos, o nuostoliai apskaičiuotini pagal tai, kiek būtina išleisti lėšų
ieškovo sugadintam turtui pataisyti.
Atlyginant žalą už realiai atliktą remontą turi
būti patikrinama, ar tikslinga buvo sugadintą transporto priemonę atkurti, nes
šios aplinkybės turi įtakos atlygintinos žalos dydžiui. Jeigu atkūrimo kaštai
siekia transporto priemonės rinkos vertę iki ava­rijos, tai gali būti daroma
išvada, jog tokio automobilio atkūrimas yra netikslingas ir nuostoliai turėtų
būti nustatomi nesiremiant remontui būtinais kaštais ar realiai re­mon­tui
išleistomis lėšomis. Apibendrintos bylos rodo, kad yra paplitusi tokia teismų
praktika didesnių sugadinimų atveju: kai transporto priemonę atkurti
netikslinga, laikyti ją sunaikinta, o nuostolių dydį nustatyti pagal transporto
priemonės vardinę rinkos vertę prieš apgadinimą ir likutinę vertę po avarijos.
Jeigu savininkas pasinaudojo ar ketina pasinaudoti automobilio likučiais
(remontuoti, nors ir esant netikslingam remontui, realizuoti likusias dalis ar
pan. ), tai jų vertė įskaitytina į transporto priemonės rinkos vertę prieš
apgadinimą, ir taip nustatoma padaryta žala. Jeigu savininkas nesiekia
pasinaudoti automobilio likučiais, tai transporto priemonės vardinė rinkos
vertė iki avarijos laikytina padarytais nuostoliais. Atsakovas įgyja
reikalavimo teisę pripažinti jam nuosavybės teisę į sugadintą transporto
priemonę, kaip išmokėjęs jos vertę (CK 4 str. 2 d. 4 p. , Draudimo įstatymo 15
str. 2 d. ).
Toks nuostolių nustatymo būdas ne visada buvo
nuosekliai taikomas.
Trakų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje
Nr. 2–877/99 pagal ieškovo E-ektrėnų „V-smės” gimnazijos ieškinį atsakovui
A. G. ieškovas prašė priteisti 1680Lt už numatomą atlikti remontą eismo įvykio
metu sugadintam automobiliui IŽ–2715. Transporto priemonės vardinė vertė iki
avarijos buvo nustatyta 1000 Lt, o likutinė vertė 203 Lt. Apylinkės teismas
ieškinį visiškai patenkino ir motyvavo, kad ieško­vo automobilis nebuvo
visiškai sunaikintas, todėl turi būti atlyginamos jo pataisymo išlaidos.
Apeliacinės instancijos teismas 1999 m. liepos 1
d. nutartimi teismo sprendimą pakeitė, priteistą žalos atlyginimą sumažino iki
800 Lt ir nurodė, kad automobilio vardinės vertės prieš autoįvykį ir likutinės
vertės po avarijos skirtumas sudarys atlygintinus nuostolius. Tokia apeliacinės
instancijos išvada ir teismų praktika pagrįsta. Transporto priemonės
sunaikinimas nereiškia fizinio šio objekto išnykimo. Tai toks jo ekonominės ar
ūkinės vertės netekimas, kai transporto priemonės negalima naudoti pagal paskirtį
be remonto, o jam reikalingos didelės išlaidos, lyginant su paties objekto
verte. Toks įstatymo taikymas užtikrina realų nuostolių atlyginimą
nukentėjusiajam ir orientuoja žalos prievolinių santykių dalyvius vykdyti žalos
atlyginimo prievolę racionaliai, ekonomiškai bei neleidžia nukentėjusiajam
pagerinti savo turtinės padėties labiau už tą, kuri buvo iki jo teisių
pažeidimo.
Panašiai buvo sprendžiama nustatant nuostolių
dydį tais atvejais, kai ieškovas neremontuotą automobilį pardavė. Neremontuotos
transporto priemonės realizavi­mas bet kokiu būdu (parduodant, atiduodant į
sąvartyną, mainant, dovanojant ar pan. ) rodo, jog pasinaudota likutine
transporto priemonės verte po avarijos. Ieškovui nenurodžius iš tikrųjų gautos
sumos po realizacijos, teismai rėmėsi specialistų apskai­čiuota likutine
automobilio verte po avarijos.
Ignalinos rajono apylinkės teismo civilinėje
byloje Nr. 2–56/99 ieškovas A. P. prašė priteisti 1818 Lt nuostolių, nes
atsakovas UAB „Ignalinos autobusų parkas” neatlygino visos žalos. Automobilio
atstatomojo remonto kaštai 3871 Lt, o nuostoliai kartu su kitomis išlaidomis
sudaro 4424 Lt. Draudimo organizacija atlyginusi tik 2606 Lt
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad
ieškovas automobilio neremontavo. Transporto priemonės vardinė vertė iki
avarijos buvo 4656 Lt, o likutinė vertė po avarijos 2262 Lt. Ieškovas negalėjo
nurodyti, už kokią realią sumą realizavo sugadintą automobilį,
pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta 300 Lt. Teismas argumentavo, kad ieškovas
pasinaudojo 2262 Lt likutine automobilio verte po avarijos, o 2606 Lt jam
atlygino draudimo organizacija, todėl žala jam yra atlyginta, ir ieškinį
atmetė.
Tokios išvados pagrįstos, todėl kad turi būti
įskaitoma realiai panaudota liku­tinė transporto priemonės vertė po avarijos.
P-eikti pavyzdžiai rodo, kad svarbu tiksliai
nustatyti automobilio vertę, buvusią iki avarijos. Pasitaikė klaidų, kai
transporto priemonės vertė buvo supainiojama su pirkimo–pardavimo dokumentuose
nurodoma kaina ir automobilio įsigijimo kaina lai­koma transporto priemonės
sunaikinimu padarytais nuostoliais.
Vilniaus m. 1–ojo apylinkės teismo civilinėje
byloje pagal ieškovo G. K. , UAB „Automobilis”, ieškinį atsakovui UAB „B-ina”
buvo atmesta ieškinio dalis dėl transporto priemonės sugadinimu padarytų nuostolių
priteisimo, nes bendrovė auto­mobilį įsigijo už 1427 Lt, o sugadintą pardavė
pagal pirkimo–pardavimo sutartį už 2300 Lt ir nuostolių nepatyrė (civilinė byla
Nr. 2–482/99). Šio teismo civilinėje byloje pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovui
Z. K. buvo atmesta ieškinio dalis dėl automobilio sugadinimu padarytų nuostolių,
nes ieškovas pirkęs automobilį už 2000 Lt, o suga­dintą pardavęs pagal
pirkimo–pardavimo sutartį už 4000 Lt, todėl nuostolių neturėjęs.
Tokia pozicija neteisinga, nes nepagrįstai
automobilio įsigijimui išleistos lėšos ar pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos
sumos laikomos automobilio verte. Būtina vadovautis nuostatomis, jog kaina už
konkretų turtą yra reliatyvus vertės patvirtinimas, padarytas konkrečių
pardavėjų ir pirkėjų tam tikromis aplinkybėmis. Tuo tarpu žalos padarymo atveju
netenkamas arba sumažinamas turto naudingumas, esantis tuo metu. Transporto
priemonės naudingumą tam tikru metu nusako ne įsigijimo metu sumo­kėta pinigų
suma, o jo vertė, kaip naudingumo tam tikru metu matas. Turto vertinimas apima
duomenis apie turto būklę, jo tinkamumą naudoti ir tikėtiną piniginę vertę rin­koje,
todėl yra pagrindo vadovautis atliktais vertinimais, nustatant nuostolių dydį
transporto priemonių sunaikinimu ar nustatant atkūrimo (remonto) kaštus. Šie
duo­menys naudojami vertinant turtą, nepriklausomai nuo to, kieno jis – fizinio
asmens, ar įmonės, kuri ilgalaikį turtą įkainoja ir rodo apskaitoje įstatymų
nustatyta tvarka.
Vilniaus m. 4–ojo apylinkės teismo civilinėje
byloje Nr. 2–383/99 pagal ieškovo Vilniaus pasienio policijos rinktinės ieškinį
atsakovams A. P. ir V. K. buvo nustatyta, jog automobilis sunaikintas, o
nuostoliai įvertinti kaip skirtumas tarp automobilio balansinės vertės 86 481
Lt pagal 1997 m. gruodžio 10 d. priėmimo–perdavimo aktą ir automobilio
likutinės vertės 9285 Lt, nustatytos po avarijos, įvykusios 1998 m. rugpjūčio 9
d. Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 16 str. numato, kad įmonės ar
organizacijos ilgalaikis turtas apskaitoje įkainojamas ir rodomas įsigijimo
arba per­kainota (iš naujo įvertinta) verte Vyriausybės nustatyta tvarka,
balanse – likutine verte (įsigijimo arba perkainotos vertės ir nusidėvėjimo
skirtumas). Turto vertės atvaiz­davimas apskaitoje paprastai neatspindi
tikrosios turto vertės rinkoje žalos padarymo metu. Buhalterinės apskaitos
pagrindų įstatymo 16 str. leidžia perkainoti įmonės ar organizacijos turtą,
todėl nustatyta tvarka įvertinus turtą gauta transporto priemo­nės vardinė
vertė prieš autoavariją turi būti naudojama nustatant įmonei ar organizacijai
padarytą žalą.
Teismai nevienodai aiškino įstatymą dėl nuostolių
dydžio nustatymo, kai žalos atlyginimas užsitęsė, ir dėl objektyvių priežasčių
pakito rinkoje buvusi sugadintos ar sunaikintos transporto priemonės vertė.
Transporto priemonių vertinimo duomenys rodo, jog naudotų automobilių vertė
rinkoje iki 2000 m. mažėjo. Tuo atveju, kai nuostoliai buvo apskaičiuojami
taikant vardinę automobilio vertę iki avarijos, kilo klausimas, ar taikytina
analogiško automobilio vertė avarijos metu, ar teismo sprendi­mo priėmimo metu.
Pirmiausia būtina pabrėžti, kad nepriklausomai nuo transporto priemonės
įvertinimo laiko, tai turi būti analogiško sugadintam automobiliui įvertini­mas,
t. y. tos pat markės, modelio, to paties ar panašaus variklio darbinio tūrio ir
galin­gumo, o ypač maksimaliai tokios pat eksploatavimo trukmės, skaičiuojamos
nuo automobilio pagaminimo.
Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas bylą
apeliacine tvarka, rėmėsi ieš­ko­vo automobilio, pagaminto 1989 m. , sugadinto
avarijoje 1993 m. , įvertinimu, atlik­tu pagal 1995 metų rinkos kainas.
Ieškovas kasaciniame skunde nurodė, kad taikant
1995 m. rinkos kainas buvo gautas jo automobilio vertės neatitinkantis, ne  4, o 6 metų senumo automobilio įvertinimas.
Toks argumentas pagrįstas ir kasacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta,
kad netinkamai įstatymas taikytas nustatant nuostolių dydį (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K–3–481/2000).
Transporto priemonių sugadinimu ar sunaikinimu
padaryti nuostoliai gali
būti nustatomi visomis CPK 57 str. numatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Dėl
turto vertinimo instituto atsiradimo ir išvystymo būtina aptarti turto
vertintojo parengiamų dokumentų įrodomąją reikšmę ir vietą tarp kitų įrodymų.
Turto vertinimas – tai nešališkas turto vertės
nustatymas taikant įstatymo numatytus turto vertės nustatymo metodus, apimantis
vertintojo nuomonę apie turto būklę, jo tinkamumą naudoti bei tikėtiną piniginę
vertę rinkoje. Turto vertinimo atas­kaita surašoma raštu ir turi juridinę
galią, jeigu ji atitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 str. Ji
laikoma teisinga, kol nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka.
Kelių transporto priemonių vertės nustatymo
tvarka nurodo, jog transporto priemonės vertinimo dokumentai yra transporto
priemonės apžiūrėjimo aktas, pažy­ma apie transporto priemonės rinkos vertę
(likutinę vertę, prekinės vertės netekimą), įvertinimo ataskaita, kalkuliacija.
Šie dokumentai gaunami turto vertintojui – fiziniam asmeniui, atitinkančiam
nustatytus išsilavinimo ir profesinės patirties kvalifikacijos reikalavimus,
vykdant savo veiklą. T-ėl tai yra vienas iš rašytinių įrodymų rūšių (CPK 73
str. ) ir vertintinas kartu su kitais įrodymais. N-s vertintojo išvada dažnai
vadinama eksperto išvada, neretai ir teismų dokumentuose, tačiau tai neteisinga.
Pagal Civilinio proceso kodekso 87–92 straipsnius eksperto išvada yra specialių
žinių moks­­­­­lo, meno, technikos ar amato srityje taikymo metu gautas aktas,
kai ekspertizė skiriama, atliekama ir įforminama civilinio proceso įstatymo
nustatyta tvarka. Turto vertintojo išvada, gauta nesilaikant Civilinio proceso
kodekso nurodymų, nėra eksperto išvada. Jeigu byloje ginčijama turto vertintojo
išvada, ar reikalingos specialios žinios žalos dydžiui nustatyti, teismas gali
skirti ekspertizę (CPK 87 str. ).
Kauno m. apylinkės teismo civilinėje byloje
Nr. 2–607/99 atsakovai apeliaci­niame ir kasaciniame skunde kėlė klausimus dėl
neteisingo transporto priemonių atkūrimo kaštų dydžio nustatymo ir ginčijo
apskaičiuotą sugadinto automobilio rinkos vertę. Lietuvos apeliacinio teismo
1997 m. rugsėjo 9 d. nutartyje, panaikinant žemes­nių instancijų sprendimus,
teisingai nurodyta, jog atsakovams ginčijant žalos dydį, kuris apskaičiuotas
UAB Kauno nepriklausomų autoekspertų biuro išvadoje, tikslinga paskirti
ekspertizę.

Iš to darytina dar viena išvada, kad išlaidos,
susijusios su turto įvertinimu, nelaikytinos išlaidomis ekspertams ar
ekspertinėms organizacijoms (CPK 108 str. 1 p. ), o laikytinos kreditoriaus
kitomis išlaidomis (CK 227 str. 2 d. ), reikalingomis sugadinimams nustatyti ir
įkainoti.
Panevėžio m. apylinkės teismo civilinėje byloje
Nr. 2–2455/99 ieškovė O. T. įrodinėjo jai padarytus nuostolius dėl UAB
„Automobilių ekspertizė” atlikto atkūrimo kaštų apskaičiavimo. Transporto
priemonės sugadinimu padaryta žala buvo įvertinta 2000 Lt. Pirmosios
instancijos teismas, sumažindamas žalos dydį iki 1500 Lt, nuro­dė, kad esant
tokiems automobilio sugadinimams neteisinga priteisti 2000 Lt (CPK 11 str. 7
d. ).
Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas
teismo sprendimą teisingai nurodė, jog tokiu pagrindu sumažinti nustatyta
tvarka apskaičiuotų nuostolių dydį negalima. Be atsakovo paaiškinimų, jog žalos
dydis nerealus, nėra objektyvių įrody­mų apie kitokį nuostolių dydį, o turi
būti atlikta visų byloje esančių įrodymų analizė ir įvertinimas.
Autoavarijos metu padaroma žala ir kitam turtui
arba kreditorius turi kitokių būtinų išlaidų, kurios pagal įstatymą turi būti
atlyginamos (CK 227 str. 2 d. ). Nuosto­liais kaip kreditoriaus turėtomis
išlaidomis teismai pripažino kelių transporto priemonės transportavimo iš
įvykio vietos išlaidas, jos nugabenimo į remonto vietą, saugoji­­mo išlaidas,
sugadintų valstybinių transporto priemonės registracijos numerių įsigijimo
išlaidas, skelbimų spaudoje, susijusių su bylos aplinkybių nustatymu, išlaidas,
išlaidas sugadinimams įvertinti ir žalos dydžiui nustatyti ir kt. Kiekvienu
atveju turi būti sprendžiama, ar jos buvo tikrai reikalingos.
Vilniaus m. 1–ojo apylinkės teismo civilinėje
byloje Nr. 2–1210/99 ieškinys buvo patenkintas, be kitų išlaidų, priteista ir
304 Lt už kalkuliacijos sudarymą.
Vilniaus apygardos teismas 1999 m. balandžio 16
d. nutartimi šį teismo sprendimą pakeitė, ieškinio dalį dėl kalkuliacijos
išlaidų priteisimo atmetė, kadangi kalkuliacija buvo atlikta po to, kai ieškovė
suremontavo mašiną ir turėjo duomenis apie jos iš tikrųjų patirtus nuostolius,
todėl skaičiuoti nuostolių nereikėjo.
Šie argumentai pagrįsti. Tačiau kreditorius
nepraranda teisės į sugadinimų nustatymui ir įvertinimui išleistos sumos
atlyginimą tada, kai kreipiasi į teismą dėl skaičiavimo būdu nustatytų
nuostolių priteisimo, o vėliau automobilį suremontuoja ir nuostolių dydį
nustato pagal realiai atlikto remonto išlaidas; kai nuostolių įvertinimas
būtinas dėl to, kad sugadinimai yra dideli ir reikia nustatyti, ar tikslinga
atlikti remontą, ar kitais panašiais atvejais, priklausomai nuo bylos
aplinkybių.
Nemažai problemų teismams kėlė klausimas dėl
nuostolių – kreditoriaus negautų pajamų – priteisimo. Negautos pajamos gali
būti iš ūkinės veiklos ar įsipareigojimų vykdymo gautinos lėšos, kurios
negautos dėl to, kad transporto priemonės ar kito turto sunaikinimu ar
sugadinimu ūkinė veikla ar įsipareigojimų įvykdymas buvo sutrikdytas. Šias
numatomas pajamas reikia tiksliai apskaičiuoti ir įrodyti, jog buvo realios
galimybės jas gauti. Jos negali būti tik planuojamos, t. y. galėjusios būti,
bet galėjusios ir nebūti.

Panevėžio m. apylinkės teismo civilinėje byloje
Nr. 2–936/99 ieškovas prašė priteisti 259 Lt nuostolių dėl priverstinės
prastovos, nes 25 dienas jis negalėjo dirbti pagal patentą dėl taksi
automobilio sugadinimo.
Pirmosios instancijos teismas šią ieškinio dalį
atmetė motyvuodamas, kad jis niekuo nepagrįstas, nes neįtikėtina, jog ieškovas
nedirbo 25 dienas, kai sąmatoje nurodyta darbo laiko norma remontui yra 29
valandos.
Apeliacinės instancijos teismas apylinkės teismo
sprendimą pakeitė ir nuos­to­­lius už prastovą priteisė, nes ieškovas dėl
automobilio sugadinimo dirbti negalėjo.
Apeliacinės instancijos teismo pozicija pagrįsta
tik iš dalies. Akivaizdu, kad ieškovo ūkinė veikla, iš kurios jis turėjo
nuolatines pajamas, buvo sutrikdyta. Jis neteko pajamų, jų gavimas ateityje
buvo ne spėjamas, o realiai galimas, ir sutriko dėl transporto priemonės
sugadinimo. Tik apeliacinės instancijos teismas be pagrindo ne­mo­­tyvavo, ar
galėjo būti priteisiamos negautos pajamos už 25 dienas, įvertinus būtinas laiko
sąnaudas sugadinimų dydžiui nustatyti, remontui pasiruošti (surasti remonto
įmonę, prireikus pasirūpinti detalėmis ir pan. ) ir jam atlikti. Teismas gali sumažinti
negautų pajamų sumą, jei nustato, kad kreditorius nesiėmė visų priemo­­nių
transporto priemonę suremontuoti nedelsiant ir tuo prisidėjo prie nuostolių
padidė­jimo (CK 233 str. 2 d. ).
Duomenys apie kreditoriaus negautas pajamas turi
būti patvirtinti patikimais įrodymais. Vilniaus apygardos teismas 1999 m.
lapkričio 11 d. nutartimi sumažino priteistą žalos atlyginimą 4080 Lt. Kolegija
laikė, kad tokio dydžio negautos pajamos neįrodytos, nes ieškovas pateikė
vienos dienos kasos pajamų orderį apie 120 Lt pinigų priėmimą už darbą savo
automobiliu taksi įmonėje iki jo sugadinimo. Tokia išvada pagrįsta, kadangi
vienos dienos įplaukos dar nerodo nuolatinių kreditoriaus pajamų, gaunamų
naudojant transporto priemonę.

Dėl CK 497 str. taikymo

Šiame straipsnyje įtvirtintas mišrios kaltės bei
atsakomybės principas. Mišri atsakomybė galima tada, kai dėl žalos atsiradimo
yra ir nukentėjusiojo kaltė. CK 497 str. 1 d. numato, kad, įrodžius paties
nukentėjusiojo kaltę dėl padarytos žalos atsiradi­mo arba padidėjimo, teismas
privalo priklausomai nuo nukentėjusiojo kaltės laipsnio (o esant padariusiojo
žalą kaltei, – priklausomai ir nuo jo kaltės laipsnio) atitinkamai sumažinti
žalos atlyginimą arba reikalavimą atlyginti žalą atmesti. Kitaip sakant,
nukentėjusiojo kaltė turi įtaką atsakovo civilinei atsakomybei – tiek jos
taikymui, tiek ir atlygintinos žalos dydžio nustatymui. Pagal CK 497 str. 1 d.
prasmę teismas turi atsižvelgti į nukentėjusiojo kaltę, pasireiškiančią dideliu
neatsargumu. Paprastas neatsargumas jokios įtakos žalos atlyginimo dydžiui
neturi ir nesudaro pagrindo ma­žinti žalos atlyginimą.
Civilinėje teisėje nėra nustatyta aiškių
kriterijų, kaip turi būti atskiriamas pa­prastas ir didelis neatsargumas.
Neatsargumas yra toks asmens elgesys, kuris
neatitinka normalių, papras­tai reikalaujamų atidaus, atsargaus elgesio
reikalavimų.


Paprastu nukentėjusiojo neatsargumu gali būti
laikoma nekonkretizuotų bendrojo pobūdžio nurodymų nevykdymas elgtis atsargiai
ir rūpestingai, nes konkrečioje situacijoje asmeniui gali būti sunku nuspręsti,
kaip jam būtina pasielgti norint išvengti neigiamų pasekmių.
Dalyvavimas eisme yra gana pavojinga ir nesaugi
veikla, todėl kiekvienas asmuo turi būti ypatingai atidus ir apdairus. Eismo
tvarką, dalyvavimo jame sąlygas detaliai reglamentuoja Kelių eismo taisyklės.
Jose išdėstyti labai konkretūs, akivaiz­dūs ir nesudėtingi reikalavimai, todėl
jų nevykdymas gali būti vertinamas kaip didelis neatsargumas. S-bu yra ir
tai, kad motorinės transporto priemonės vairuotojas dėl teorinio ir praktinio
pasiruošimo bei vėlesnės individualios patirties Kelių eismo taisyk­­lių
reikalavimus suvokia kaip įprastinius ir minimalius. B- kuris vairuotojas
supranta grei­čio viršijimo, distancijos nesilaikymo ir panašių pažeidimų
pavojų. Kiti dalyvau­jan­tys eisme asmenys dėl savo patirties ir nuovokos
supranta ar privalo suprasti, jog transporto priemonės kelia didesnį pavojų ir
reikia elgtis labai apdairiai, kad pavojinga išeiti į kelią priešais artėjantį
transportą, kad nesaugu palikti kelyje daiktų, galinčių sudaryti kliūtį ir pan.
Esant duomenims, jog nukentėjusysis pažeidė Kelių eismo tais­yk­les ar kitokiu
būdu buvo neatsargus, turi būti svarstoma, ar tai yra didelis nuken­tėjusiojo
neatsargumas. Dalyvaujančio eisme nukentėjusiojo didelis neatsargumas yra
tuomet, kai jis numatė ar privalėjo numatyti žalingas pasekmes, kurias jam gali
pada­ryti didesnio pavojaus šaltinis, ir leido šioms pasekmės atsirasti.
Nukentėjusiojo didelis neatsargumas yra pagrindas
mažinti žalos atlyginimo dydį arba reikalavimą atlyginti žalą atmesti, jeigu
nustatyta, kad paties nukentėjusiojo veiksmai lėmė ar sąlygojo žalos
atsiradimą. Nukentėjusiojo kaltė nėra preziumuo­jama, ją turi įrodyti šalis,
nurodanti šią aplinkybę kaip savo atsikirtimų pagrindą (CPK 58 str. ). Konstatavus
didelį nukentėjusiojo neatsargumą būtina taikyti CK 497 str. 1d.
Kiekvienas eismo dalyvis turi laikytis eismo
tvarkos, o jo padarytas teisės pažeidimas, susijęs su eismo įvykio kilimu,
žalos atlyginimo civilinėje byloje turi būti įvertintas. R-ia apsvarstyti, ar
šio asmens pažeidimas turėjo įtakos eismo įvykio kilimui arba žalos
padidėjimui.
Pavyzdžiui, Panevėžio miesto apylinkės teismas
nagrinėjo bylą pagal T. B. ieš­ki­nį atsakovei E. T. dėl žalos atlyginimo.
Atsakovė įvažiavo į pagrindinį kelią, nepra­leisdama tuo keliu važiuojančio
ieškovo automobilio. Teismas padarė išvadą, kad šalių kaltė dėl eismo įvykio
yra vienoda, ir todėl žalos atlyginimą sumažino. Teismas nuro­dė, kad ieškovas,
viršydamas leidžiamą 40 km/h greitį ir važiuodamas 60 km/h greičiu, taip pat
kaltas dėl eismo įvykio. Panevėžio apygardos teismas nesutiko su apylinkės
teismo išvada dėl vienodos šalių kaltės. Kolegija padarė išvadą, kad didesnė
kaltės dalis tenka atsakovei. Buvo nustatyta, kad ieškovas, važiuodamas
leidžiamu 40 km/h greičiu, nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio. Tačiau didelis
ieškovo neatsargumas, pasireiškęs nustatyto greičio viršijimu, turėjo įtakos
žalai padidėti. Dėl didesnio greičio buvo didesnė susidūrimo jėga ir
atitinkamai padidėjo žala. Kolegija nukentėjusiojo kaltę dėl žalos padidėjimo
nustatė 10 proc. ir teismo sprendimą atitinkamai pakeitė (civilinė byla Nr.
2–173/99).
CK 497 str. 2 dalyje numatyta galimybė sumažinti
atlygintinos žalos dydį, atsižvelgiant į fizinio asmens, padariusio žalą,
turtinę padėtį. G-mybė sumažinti priteisiamą žalos atlyginimą siejama su
fizinio asmens turtine padėtimi, tačiau nenu­stato konkretesnių taikymo
nuostatų. Įstatymuose nepasakyta, kokia turi būti pažeidėjo turtinė padėtis,
kad teismas galėtų žalos atlyginimą sumažinti. T-ėl turtinė padėtis ir
galimybė sumažinti žalą svarstoma remiantis teisingumo ir protingumo
kriterijais
(CPK 11 str. 7 d. ). Manytume, kad teismai turi atsižvelgti į tokią padariusio
žalą asmens turtinę padėtį, kai ji iki žalos atsiradimo buvo ypač sunki.
Taip pat būtų priimtina atsižvelgti, kad visos
padarytos žalos išieškojimas dėl didelės atlygintinos sumos iš vieno pusės ir
kaltininko sunkios turtinės padėties iš kitos pusės rodytų esant realiai
neįmanomą pateiktų reikalavimų patenkinimą. Įstatymo suteiktos galimybės
mažinti žalos atlyginimą taikymas negali būti tokio pobūdžio, kad leistų
išvengti turtinės atsakomybės tais atvejais, kai yra galimybių žalą atlyginti.
Būtų teisinga ir pagrįsta mažinti žalos atlyginimą dėl aplinkybių, susijusių su
kaltininko turtine padėtimi, kurios rodytų sunkią kaltininko turtinę padėtį
žalos priteisimo momentu ir jos ilgalaikį pobūdį. Išimtinai gali būti vertinami
atvejai, kai kaltininko sunkią turtinę padėtį lėmė neteisėti kalti paties
kaltininko veiksmai. Taikant šią normą gali būti atsižvelgiama ir į kitų
asmenų, gyvenančių kartu ar išlaikomų kaltininko, interesus. Taigi fizinio
asmens padarytos žalos atlyginimo dydis gali būti mažinamas atsižvelgiant ne
tik į jo turtinę padėtį, bet ir įvertinus individualias šeimynines, svei­katos,
socialinio pobūdžio bei kitas svarbias aplinkybes, turinčias įtakos jo turtinei
padėčiai.
Priteistinos žalos atlyginimo dydžio sumažinimas
įmanomas tik tada, kai yra faktinės prielaidos šiai normai taikyti, o parenkant
sumažinimo dydį ypatingą reikš­mę įgyja teisingų proporcijų nustatymas.
Pavyzdžiui, P-ės rajono apylinkės teismas,
nagrinėdamas AB „Lietuvos draudimas” ieškinį atsakovams A. D. ir R. S. dėl 29
230,89 Lt žalos atlyginimo (regreso tvarka), atsižvelgė į atsakovų sunkią turtinę
padėtį bei kitas aplinkybes ir priteisti­nos žalos dydį sumažino iki 18 000 Lt
(išieškojo iš abiejų atsakovų dalinės atsakomybės būdu po 9000 Lt ieškovo
naudai ). Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad ieškinio kaina yra didelė, o
atsakovai neturi pajamų ieškiniui padengti: R. S. atlieka būtinąją karinę
tarnybą, o A. D. niekur nedirba, gyvena gausioje šeimoje. Lietuvos Aukščiau­sia­sis
Teismas, peržiūrėjęs bylą kasacine tvarka, teismų sprendimą ir nutartį pakeitė.
Priteistą iš atsakovo R. S. žalos atlyginimą padidino iki 14 615,45 Lt, iš
atsakovo A. D. – iki 13 000 Lt. Kolegija nurodė, kad teismai, vienodai
įvertindami abiejų atsakovų turtinę padėtį ir daugiau nei trečdaliu sumažindami
priteistiną žalą, neteisingai aiškino ir taikė CK 497 str. 2 d. Atsakovai žalą
padarė būdami neblaivūs, grubiai pažeisdami vairuotojams privalomai žinotinus
Kelių eismo taisyklių reikalavimus, todėl net ir esant pakankamai duomenų apie
sunkią kaltininkų turtinę padėtį, tokio pobūdžio aplinky­bės neleidžia žymiai
mažinti priteisiamos žalos atlyginimo. (civ. byla Nr. 2–179/99).
G-mybės visiškai atleisti pažeidėją nuo
padarytos žalos atlyginimo, atsi­žvelgiant į jo turtinę padėtį, įstatymas
nenumato. Tuo atveju, jei žala padaryta tyčia, į turtinę padėtį neatžvelgiama.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių
bylų skyrius
Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 1.03136 sekundės -