Paieška : Teismų praktika LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS NrLIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#13587: Svečiai
#2: Vartotojai
#5713: Registruoti vartotojai

# Moderator
# IngaMay


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO
NUTARIMAS Nr. 26

2000
m. birželio 16 d.


Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso
kodekso normas, reguliuojančias bylų nagrinėjimą
apeliacine tvarka

Aukščiausiojo Teismo senatas, apsvarstęs 1999
metų teismų praktiką taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas,
reguliuojančias bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad teismai iš
esmės šias normas supranta teisingai ir taiko jas tinkamai. Tačiau buvo
neišvengta ir trūkumų, padaryta klaidų.
Pasitaikė atvejų, kai buvo priimti ir nagrinėjami
apeliaciniai skundai, neati­tinkantys BPK 367 str. 1 dalies reikalavimų. Ne
visuomet buvo laiku informuojami proceso dalyviai apie bylos nagrinėjimo
apeliacinės instancijos teisme laiką ir vietą.
Ne visi apeliacinės instancijos teismų sprendimai
pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismų nuosprendžius (nutartis)
buvo teisėti ir pagrįsti. Kita vertus, buvo nustatyta ir atvejų, kai
apeliacinės instancijos teismai nepastebėjo pir­mosios instancijos teismų padarytų
klaidų, jų neištaisė. Apeliacinės instancijos teis­mai, keisdami skundžiamus
nuosprendžius, gana dažnai nesuformuluodavo BPK 384–
387 straipsniuose numatytų nuosprendžio pakeitimo pagrindų, nenurodydavo atitin­kamo
BPK straipsnio, jo dalies ar punkto.
Kai kuriose bylose apeliacinės instancijos
teismai neatlikdavo teisminio tar­dymo, nors pagal bylos duomenis jį atlikti
būdavo būtina. Gana dažnai apeliacinės instancijos teismų nutartys buvo
naikinamos dėl to, kad ne iki galo būdavo išnagrinė­tas apeliacinis skundas.
Pasitaikė atvejų, kai, esant kelių apeliantų skundams, vieno iš jų skundas liko
apskritai neišnagrinėtas. Kai kuriose bylose nepagrįstai buvo viršytos
apeliacinių skundų ribos. Pasitaikė bylų, kuriose buvo nepaisoma BPK 374 str. 5
dalies nuostatos, kad nuteistojo ar išteisintojo padėtis negali būti pabloginta
labiau, nei to prašoma apeliaciniame skunde.
Surašydami nutartį, apeliacinės instancijos
teismai dažnai pažeisdavo BPK 388 straipsnio reikalavimus, liečiančius
nutarties struktūrą, jos turinį. Nustatyta ga­na daug atvejų, kai byloje
dalyvavusių proceso dalyvių prašymai būdavo išdėstomi nu­tar­­­ties įžanginėje,
o ne aprašomojoje dalyje. Kartais įžanginėje nutarties dalyje būdavo nurodomi
ne visi įstatymo reikalaujami duomenys ir, atvirkščiai, kai kurios nutartys per­krautos
įstatymo nereikalaujama informacija. Teismai naudojo labai įvairias, gana
dažnai ir netikslias nutarties rezoliucinės dalies formuluotes.
Nustatyta ir tokių atvejų, kai, esant BPK 389
str. 1 punkte nurodytoms sąlygoms, apeliacinės instancijos teismas priėmė ne
naują nuosprendį, o nutartį bylą nutraukti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas, siekdamas
suvienodinti teismų praktiką, išaiškinti normų, kurias teismai supranta
įvairiai, taip pat ir tų, kurios daž­niausiai pažeidžiamos, turinį ir prasmę,
vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 20 str. 1 dalies 1 punktu
bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 5 str. 1 dalies 3 punktu,

nutarė:

I. Išaiškinti teismams, kad:
1. Siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti
ir nepagrįsti pirmosios ins­tancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti
ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės
instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių)
teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamiesi apeliacinį procesą
reglamentuojančių normų reikalavimų.
2. Gavęs apeliacinį skundą teismas patikrina, ar jį
padavė turintis teisę ap­skųs­­ti nuosprendį (nutartį) asmuo.
Pagal BPK 366 str. 1 ir 4 dalių prasmę teisę
apskųsti nuosprendį turi ir nedalyvavęs pirmosios instancijos teisme gynėjas,
jeigu tokią valią raštu išreiškė nu­teistasis, ir susitarimas yra įformintas
advokato orderiu.
Prokurorų teisę apskųsti nuosprendį (nutartį)
apeliacine tvarka riboja jų veik­los teritorija, sutampanti su atitinkamo
teismo veiklos teritorija. P-ūros parei­gū­nai gali vykdyti prokuroro
funkcijas kitoje teritorijoje ar kitame teisme tik generalinio prokuroro
pavedimu. Aukštesnysis prokuroras apskundžia neteisėtus ar nepagrįstus teismo
nuosprendžius (nutartis), kurių neapskundė jam pavaldus prokuroras (BPK 25 str.
6 p. , Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 15, 28 str. ).
3. Apeliacinis skundas turi atitikti įstatymo
reikalavimus (BPK 366, 367 str. ). Jei skundą padavė asmuo, neturintis teisės
apskųsti teismo nuosprendį (nutartį) apeliacine tvarka, ar skundas apelianto
nepasirašytas arba paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą ir jo
atstatyti apeliantas neprašo, skundą apeliantui grąžina pirmo­sios instancijos
teismas.
Ar įstatymo reikalavimus atitinka apeliacinio
skundo turinys, patikrina ape­liacinės instancijos teismas. Jei skunde
nesuformuluoti apelianto reikalavimai, nenu­rodomi apskundimo pagrindai ar
motyvai, ar yra kitų esminių BPK 367 str. 1 d. reikalavimų neatitikimų, taip
pat ir tais atvejais, kai tik bylos parengimo nagrinėti apeliacinės instancijos
teismo posėdyje metu nustatomi įstatymo pažeidimai, nurodyti šio punkto
pirmojoje pastraipoje, skundą apeliantui grąžina apeliacinės instancijos
teismas (BPK 377 str. 1 d. ). Jeigu aplinkybė, kad apeliacinis skundas
neatitinka įsta­tymo reikalavimų, nustatoma dar vėlesnėje proceso stadijoje –
apeliacinės instancijos teismo posėdyje, apeliacinis skundas paliekamas
nenagrinėtas ir apeliacinis procesas dėl šio skundo nutraukiamas. Tačiau negali
būti apeliantui sugrąžintas ar paliktas nenagrinėtas nuteistojo (išteisintojo)
įstatyminio atstovo apeliacinis skundas dėl to, kad po skundo padavimo
atstovaujamasis sulaukė pilnametystės. Šiais atvejais pro­ce­sas tęsiamas
bendra tvarka, apeliantas nepraranda teisės dalyvauti apeliacinės instancijos
teismo posėdyje.
4. Jeigu pirmosios instancijos teismas nutartimi
atmeta prašymą atstatyti praleistą nuosprendžio apskundimo terminą, o prašymą
pateikęs asmuo šią nutartį apskundžia, skundas dėl nutarties apeliacinės
instancijos teismui pasiunčiamas kar­­tu su byla ir apeliaciniu skundu dėl
nuosprendžio. Jeigu apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nutartį
panaikina, o praleistą terminą atstato (BPK 368 str. 4 d. ), šis teis­­mas turi
įvykdyti ir BPK 371 straipsnio reikalavimus (pranešimų apie paduotą apeliacinį
skundą išsiuntimas ir kt. ).
5. Baudžiamojo proceso įstatymai nenumato apeliantų
teisės paduotus ape­liacinius skundus pakeisti ar papildyti. Visi apeliacinio
skundo pakeitimai ir papildymai grąžinami apeliantui. Apeliantai paduotus
skundus gali tik atšaukti. Teisę atšaukti skun­­­­dą turi jį padavęs asmuo.
Tačiau gynėjo apeliacinį skundą turi teisę atšaukti ir nuteistasis
(išteisintasis), išskyrus BPK 366 str. 5 d. numatytais atvejais.
6. BPK 372 str. 4 dalis nustato, kad negali būti
apeliacine tvarka skundžia­mos teismo (teisėjo) nutartys dėl proceso dalyvių
prašymų išnagrinėjimo. Ši nuostata liečia ir nutartis, kuriomis atmetamas
teisiamojo ar jo gynėjo prašymas pakeisti suėmimą į švelnesnę kardomąją
priemonę, nes minėta įstatymo norma išlygų dėl šių nutarčių nedaro. Skundus dėl
šių nutarčių teismas turi grąžinti juos padavusiems asmenims. Tačiau jeigu dėl
suimtojo ar jo gynėjo prašymo suėmimas buvo pakeistas į švelnesnę kardomąją
priemonę arba dėl prokuroro prašymo švelnesnė kardomoji priemonė buvo pakeista
į suėmimą, tokios teismo nutartys gali būti apskųstos apeliacinės instancijos
teismui BPK 1091 ir 1092 straipsniuose nustatyta tvarka.
7. Nuosprendžių (nutarčių) teisėtumas ir
pagrįstumas patikrinamas nevirši­jant apeliacinių skundų ribų ir tik tų asmenų
atžvilgiu, dėl kurių paduoti skundai. Tačiau BPK 374 str. 4 ir 6 dalys numato
dvi išimtis iš šios bendros taisyklės.
Pirma, viršyti apeliacinių skundų ribas
leidžiama, kai pagal apeliacinį skundą tikrinamoje bylos dalyje nustatomi
esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai nepriklausomai nuo to, ar dėl
šių pažeidimų apeliantas skundėsi (BPK 374 str. 4 d. ). Šiais atvejais teismas
patikrina, ar nustatyti pažeidimai turėjo įtakos ne tik asmens, dėl kurio
skundo nagrinėjama byla, bet ir kitų nuteistųjų, kurie nepadavė skundų,
nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Tačiau nustatyti Baudžiamojo proceso ko­dek­so
reikalavimų pažeidimai neleidžia apeliacinės instancijos teismui išplėsti bylos
patikrinimo ribas kitų proceso dalyvių atžvilgiu, t. y. apeliacinės instancijos
teismas negali spręsti, ar nebuvo atimtos ar suvaržytos nukentėjusiojo,
civilinio ieškovo, civi­linio atsakovo, išteisintojo ir kitų proceso dalyvių
(išskyrus nuteistuosius) teisės, jeigu dėl šių asmenų teisių atėmimo ar
suvaržymo apeliacinių skundų negauta,o nusta­­ty­­ti pažeidimai neturėjo įtakos
pagal apeliacinį skundą tikrinamos nuosprendžio dalies teisėtumui ir
pagrįstumui.
Antra, teisę švelninti nuosprendį ir tiems
nuteistiesiems, kurių atžvilgiu nuo­sprendis neapskųstas, numato BPK 374 str. 6
dalis.
8. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio
(nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto reikalavimai – jų
apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.
Pagal reikalavimų apimtį nustatoma, ar
skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis (pvz. , asmuo
nuteistas už keletą nusikaltimų,o skundu gin­čija tik vieno iš jų padarymą).
Pagal reikalavimų pobūdį ir nuosprendžio
(nutarties) apskundimo pagrin­­dus bei motyvus nustatoma, ar skundu ginčijamas
dalyvavimas nusikaltimo padaryme, ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas,
bausmės griežtumas (švelnumas) ir pan.
Tiksliai suformuluoti konkretūs reikalavimai
paprastai nustato aiškesnes apeliacinio skundo ribas nei bendresnio pobūdžio
reikalavimai. Apeliantui netiksliai ar net netinkamai suformulavus savo
reikalavimą, apeliacinės instancijos teismas apie apeliacinio skundo ribas turi
spręsti iš skunde nurodytų nuosprendžio (nutarties) ap­skundimo pagrindų ir
motyvų. Apeliantui prašant panaikinti nuosprendį ir grąžinti bylą iš naujo
nagrinėti pirmosios instancijos teisme dėl to, kad teisiamasis išteisintas
nepagrįstai, apeliacinės instancijos teismas, nesant pagrindų grąžinti bylą
nagrinėti iš naujo, gali panaikinti apskųstą nuosprendį ir priimti naują
apkaltinamąjį nuosprendį. Tuo apeliacinio skundo ribos nebus viršytos.
9. Nuteistojo ar išteisintojo padėtį apeliacinės
instancijos teismas gali pablo­ginti tik tais pagrindais, kurie nurodyti
prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo apeliaciniame skunde. Be to,
nuteistojo ar išteisintojo padėties negalima pabloginti labiau, nei to prašoma
apeliaciniame skunde. Kai apeliantas skunde konkrečiai nurodo prašomos paskirti
bausmės rūšį ir jos dydį, griežtesnės nei prašoma bausmės paskyrimas laikomas
apeliacinio skundo ribų viršijimu. Tačiau tais atvejais, kai ape­liantas tik
prašo pagriežtinti bausmę, nenurodydamas konkrečios bausmės rūšies ir dydžio,
apeliacinės instancijos teismas yra saistomas tik įstatymo, numatančio atsa­komybę
už padarytą nusikaltimą, sankcijos ir Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies
normų nuostatų. Tokiais atvejais teismui pagriežtinus bausmę, nebus laikoma,
kad nuteistojo padėtis pabloginta labiau, nei to prašoma apeliaciniame skunde.
Prokurorui ar nukentėjusiajam prašant
pagriežtinti bausmę (nesant kito ape­lianto priešingo prašymo), teismas negali
jos sušvelninti.
10. BPK 374 str. 6 dalyje vartojama sąvoka
„švelninti nuosprendį” reiškia ne tik nuteistajam paskirtosios bausmės sušvelninimą,
bet ir kitus apskųsto nuosprendžio pakeitimus, lengvinančius nuteistojo teisinę
padėtį. Tai ir veikos kvalifikavimas pagal švelnesnį įstatymą, ir pašalinimas
iš nuosprendžio atskirų nusikaltimo epizodų, atsakomybę sunkinančių aplinkybių,
ir panaikinimas nuosprendžio dalies, kurioje asmuo pripažintas itin pavojingu
recidyvistu ir pan.
Švelnindamas nuosprendį nuteistiesiems, kurių
atžvilgiu nuosprendis ap­skųstas, apeliacinės instancijos teismas turi
apsvarstyti, ar nuosprendžio pakeitimo pagrindai neliečia nuteistųjų, kurių
atžvilgiu jis neapskųstas. Kai nuosprendis apelianto atžvilgiu keičiamas
taikant švelnesnį įstatymą, jis turi būti pakeistas ir skundų nepadavusių
nuteistųjų atžvilgiu, jei švelnesnio įstatymo taikymo pagrindai liečia ir juos (pvz. ,
skundą padavusio nusikaltimo bendrininko veiką kvalifikuodamas pagal švelnesnį
įstatymą, apeliacinės instancijos teismas ne tik gali, bet ir privalo
atitinkamai pakeisti ir skundų nepadavusių to paties nusikaltimo bendrininkų
veiksmų kvali­fikavimą). Švelnindamas bausmę apeliacinį skundą padavusiam
nuteistajam dėl to, kad jam paskirtoji bausmė yra aiškiai per griežta (BPK 387
str. ), apeliacinės instancijos teismas tik gali, bet neprivalo, ją sušvelninti
skundų nepadavusiems nuteistiesiems, nors nuosprendžio švelninimo pagrindas
juos ir liestų (pvz. , bausmė per griežta dėl to, kad tiek apeliantas, tiek ir
kiti nuteistieji yra nepilnamečiai; nustatyta tiek apelianto, tiek ir kitų
nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir pan. ). Tokiu atveju sušvelninęs
nuosprendį nuteistiesiems, kurių atžvilgiu jis neapskųstas, apeliacinės
instancijos teismas turėtų savo sprendimą motyvuoti, nes bausmė visada turi
būti individualizuojama.
11. Bylos nagrinėjimas, nepranešus kuriam nors iš
BPK 376 str. 2 dalyje nurodytų proceso dalyvių apie apeliacinės instancijos
teismo posėdžio laiką ir vietą, laikomas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo
pažeidimu. Tačiau tais atvejais, kai nėra žinių apie nuteistojo (išteisintojo)
buvimo vietą, o nuolatinės gyvenamosios vietos, šeimos, darbovietės jis neturi,
šaukimas (BPK 376 str. 3 d. numatytais atvejais) jam siunčiamas paskutinės
žinomos jo gyvenamosios vietos adresu ir laikoma, kad jis laiku buvo
informuotas apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Tokiu atveju bylos nagrinėjimas
galimas.
12. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas
bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 378 str. 6 d. ), bet ir privalo atlikti
teisminį tardymą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko
neišsamiai (pvz. , neištyrė esminių bylos aplin­kybių, nepašalino prieštaravimų
tarp ištirtų įrodymų ir pan. ), nes teismas turi imtis visų įstatymo numatytų
priemonių, kad per kiek įmanoma trumpesnį laiką bylos aplinkybės būtų
ištiriamos visapusiškai, pilnai ir objektyviai (BPK 18 str. 1 d. ). T-ėl
neišsamus teisminis tardymas nėra pagrindas panaikinti nuosprendį dėl esminių
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti
pirmo­­sios instancijos teisme.
BPK 378 str. 6 dalies nuoroda, kad teisminis
tardymas, atliekamas pagal šio kodekso ketvirtojo skyriaus dvidešimt šeštajame
skirsnyje nustatytas taisykles, nereiškia, jog apeliacinės instancijos teisme
turi būti pakartotinai paskelbta kaltinamoji išvada ir pakartotinai ištirti
visi byloje surinkti įrodymai. Apeliacinės instancijos teis­mas turi ištirti
tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti
tik tuos įrodymus, kurie yra prieštaringi, o tų prieštaravimų pirmosios
instancijos teis­­­­­­mas nepašalino. Be to, pakartotinai ištirti įrodymus būtina
ir tais atvejais, kai BPK 266 str. išvardyti nuteistieji apeliaciniuose
skunduose nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų
vertinimu.
13. Skundas dėl nutarties, kuria BPK 643 str. pagrindu paskirta bauda
liudy­tojui, nukentėjusiajam, specialistui, revizoriui, ekspertui, gynėjui,
liečia tik skundą padavusį asmenį. T-ėl BPK 376 straipsnio nuostatos apie
prokuroro, gynėjo, nuteis­tojo, išteisintojo ir kitų proceso dalyvių dalyvavimą
apeliacinės instancijos teismo posėdyje šiuo atveju netaikytinos. Nagrinėjant
skundą gali dalyvauti ne tik skundą padavęs asmuo, bet ir jo advokatas, kuriam
atlyginimą už darbą sumoka jį pakvietęs asmuo. Prokuroras tokiame posėdyje
paprastai nedalyvauja.
Apeliacinės instancijos teismo BPK 643 straipsnio pagrindu
priimtos nu­­­­­­­­­tar­­­­­tys neskundžiamos, kadangi šio straipsnio 6 dalis
numato teisę nutartį apskųsti tik apeliacinės instancijos teismui, o BPK 417
str. 4 dalis nustato, kad nutartis paskirti baudą BPK 643 straipsnyje numatytais
atvejais negali būti skundžiama kasacine tvarka.
14. Siekdamas tinkamai parinkti reikiamą sprendimų,
priimamų išnagrinėjus bylą, rūšį (BPK 380 str. ), apeliacinės instancijos
teismas turi nustatytus įstatymo pažeidimus, įrodymų vertinimo klaidas,
nuosprendžio trūkumus teisingai ir tiksliai teisiškai įvertinti. Panaikindamas
arba pakeisdamas apskųstą nuosprendį (nutartį) apeliacinės instancijos teismas
turi tiksliai suformuluoti priimamo sprendimo pagrin­dą, nurodyti atitinkamą
BPK straipsnį, jo dalį ar punktą, kuriame šis pagrindas numatytas.
15. Išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl
nuosprendžio apeliacinės instanci­jos teismas priima nutartį (BPK 380 str. 1
d. ) arba nuosprendį (BPK 380 str 4 d. ). Tais atvejais, kai vienoje byloje
reikia priimti sprendimus, numatytus BPK 380 str. tiek pirmojoje, tiek
ketvirtojoje dalyse (t. y. kai dalį nuosprendžio reikia keisti ar naikinti arba
dalį skundų reikia atmesti, o kitoje dalyje reikia priimti naują sprendimą),
taip pat surašomas vienas procesinis dokumentas – nuosprendis.
16. Esminiais baudžiamojo proceso įstatymo
pažeidimais pripažįstami tokie BPK reikalavimų pažeidimai, kurie atėmė ar
suvaržė proceso dalyvių teises arba kito­kiu būdu sukliudė teismui visapusiškai
išnagrinėti bylą ir paveikė teisėto bei pagrįsto nuosprendžio priėmimą (BPK 382
str. 1 d. ). Nuosprendis neturėtų būti naikinamas dėl tokių pažeidimų, kuriuos
gali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Pažeidimus, padarytus renkant
ir tiriant įrodymus, apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti pats atlikdamas
teisminį tardymą ar įpareigodamas tardytoją atlikti reikiamus tardymo veiksmus.
BPK 346 str. 1 d. 2 p. reikalavimų pažeidimus (kai nuosprendyje išdėstyti
įrodymai nepatvirtina teismo išvadų, kai nenurodomi motyvai, kodėl vienus įrody­mus
teismas priima, o kitus atmeta ir kt. ) apeliacinės instancijos teismas gali ir
privalo ištaisyti vadovaudamasis BPK 385 ir 389 straipsnių nuostatomis ir pan.
Apkaltinamasis nuosprendis kiekvienu atveju turi
būti panaikintas, jei nusta­tomi baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai,
nurodyti BPK 382 str. 2 d. Tačiau šių pažeidimų sąrašo negalima aiškinti
plečiamai (pvz. , tai, jog teisiamojo posėdžio pro­tokolas surašytas sunkiai
įskaitoma rašysena, nereikėtų laikyti pažeidimu, numatytu BPK 382 str. 2 d. 13
p. , nes tai techninio pobūdžio trūkumas, kuris gali būti pašalintas papildomai
sutvarkant bylą).
Ne bet kurių BPK 382 str. 2 dalyje nurodytų
pažeidimų nustatymas yra besąlygiškas pagrindas išteisinamajam nuosprendžiui
panaikinti. Apeliantui reikalau­jant panaikinti išteisinamąjį nuosprendį vien
dėl baudžiamojo proceso įstatymo rei­kalavimų pažeidimų, t. y neginčijant
išteisinimo pagrįstumo, nuosprendis turi būti panaikintas tik nustačius
pažeidimus, numatytus BPK 382 str. 2 d. 6, 7, 8, 11, 12, 13 punktuose (jeigu
byla išnagrinėta teismo, kuriam ji neteisminga; byla išnagrinėta nedalyvaujant
teisiamajam, kai pagal įstatymą jo dalyvavimas yra būtinas; bylą išnagrinėjo
neteisėta teismo sudėtis; priimant nuosprendį pažeistas svarstymo slap­tumas;
nuosprendis nepasirašytas kurio nors teisėjų; nėra byloje teisiamojo posė­­džio
protokolo). Nustačius kitus BPK 382 str. 2 dalyje nurodytus pažeidimus,
pagrįstas išteisinamasis nuosprendis vien dėl jų padarymo neturėtų būti
panaikintas, nes šie pažeidimai nedaro esminės įtakos teismo išvadų
pagrįstumui, o išteisinus teisiamąjį – jo teisių suvaržymas, padarytas
teisminio nagrinėjimo metu ar ankstesnėse proceso stadijose, įgauna formalų
pobūdį. Be to, BPK 382 str. 2 d. pirmas ir antras punktai liečia tik
nuteistąjį.
17. BPK 384 straipsnyje suformuluoti pagrindai
nuosprendžiui pakeisti. Ta­čiau tais atvejais, kai amnestijos aktas,
atleidžiantis kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, jau galiojo arba
patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties ter­mi­nai jau buvo suėję
parengtinio tyrimo metu ar kaltinamojo atidavimo teismui stadi­joje, pirmosios
instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, nors ir atleidžiantis nuteistąjį
nuo bausmės, turi būti panaikinamas ir byla nutraukiama (BPK 5 str. 1 d. 3 ir 4
punktai, 384 str. 4 p. ).
18. Netinkamas Baudžiamojo kodekso bendrosios
dalies normų pritaikymas (BPK 386 str. 2 d. 1 p. ) yra tais atvejais, kai
nepritaikoma atitinkama norma, esant pagrindui ją taikyti, arba pritaikoma kuri
nors iš BK bendrosios dalies normų nesant jos taikymo sąlygų, arba pritaikoma
ne ta norma, kurią reikėjo pritaikyti. Nepakanka­mai konkretus reikiamos BK
bendrosios dalies normos nurodymas nuosprendyje ne visada laikomas netinkamu
įstatymo pritaikymu, t. y. pagrindu nuosprendžiui pakeisti. Nuosprendis
keičiamas tik dėl nepakankamai konkretaus normų, susijusių su veikos
kvalifikavimu, nurodymu (pvz. , kai nenurodoma atitinkama BK 16 ar 18 str.
dalis). Nepakankamai konkretus kitų normų (pvz. , BK 26, 42, 45, 471 straipsnių) nurodymas
nuosprendyje (nenurodyta straipsnio dalis, punktas) nėra pagrindas jį keisti.
Šiais atvejais nustatytus netikslumus pakaktų aptarti aprašomojoje apeliacinės
instancijos teismo nutarties dalyje.
19. Apeliacinės instancijos teismo nutartis turi būti
surašoma tiksliai laikantis BPK 388 straipsnyje nurodytų reikalavimų, keliamų
jos struktūrai ir turiniui. Negali­ma įstatymo reikalaujamų duomenų perkelti iš
vienos nutarties struktūrinės dalies į kitą (pvz. , byloje dalyvavusių proceso
dalyvių prašymai turi būti išdėstomi ne įžangi­nėje, o aprašomojoje nutarties
dalyje po apeliacinių skundų esmės išdėstymo). Kiek­vienoje nutarties
struktūrinėje dalyje turi būti išsamiai ir tiksliai nurodomi tik būtini
duomenys.
20. Įžanginėje nutarties dalyje nurodomi duomenys tik
apie tuos nuteistuosius (išteisintuosius), kurių atžvilgiu nuosprendis
apskųstas, taip pat apie tuos nuteistuo­sius, kurių atžvilgiu nuosprendis
keičiamas BPK 374 str. 6 dalyje nustatyta tvarka. Dėl kitų nuteistųjų
(išteisintųjų) tik pažymima, kad jų atžvilgiu nuosprendis neapskųs­tas.
Nutarties įžanginėje dalyje nereikia nurodyti nuteistųjų anketinių duomenų, jų
ankstesnių teistumų.
21. Aprašomojoje nutarties dalyje nurodomos tik tos
apskųstu nuosprendžiu nustatytos bylos aplinkybės, kurios susijusios su
apeliaciniu skundu. Tų teismo nustatytų veikų, kurių apeliantas neginčija, arba
tų veikų, kurias padariusių asmenų atžvilgiu nuosprendis apskritai neapskųstas,
išdėstyti nereikia. Be to, nutartyje 
nebū­tina pažodžiui pakartoti apskųsto teismo nuosprendžio nustatomąją
dalį. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės nutartyje
išdėstomos glaustai, tačiau pakankamai išsamiai, t. y. išdėstomos tiek, kad jų
pakaktų juridiniam veikos įvertini­mui. Nurodant apeliacinio skundo esmę,
nutarties aprašomojoje dalyje nurodomi apelianto reikalavimai, glaustai
išdėstomi nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai.
22. Apeliacinės instancijos teismas nutarties
aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo
esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į
kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į
priimamo sprendimo rūšį ir į kiekvieno atvejo aplinkybes. Tačiau, nesant
motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo reikalavimų ar esminių
argumentų, skundas laikomas neišnagrinėtu (BPK 4181 str. 3 p. ). Išvados dėl
apeliacinio skundo esmės nutartyje turi būti išdėstomos ir tais atvejais, kai
nuospren­dis naikinamas dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
Tačiau tokiais atvejais apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo
argumentus aptaria tik tiek, kiek padaryti procesiniai pažeidimai nesukliudė
patikrinti apskųsto nuosprendžio pagrįstumo. Pavyzdžiui, nuosprendžio
pagrįstumo netrukdo tikrinti tai, kad teisminio nagrinėjimo dalyviams nesuteiktas
žodis teisminiuose ginčuose, kad teisiamajam nesuteiktas paskutinis žodis (BPK
382 str. 2 d. 9, 10 punktai) ir pan. Tačiau tais atvejais, kai byloje nėra
teisiamojo posėdžio protokolo, kai byla išnagrinėta teismo, kuriam ji
neteisminga, kai nuosprendis nepasirašytas kurio nors teisėjų (BPK 382 str. 2
d. 8, 12, 13 punktai) ir pan. , apeliacinės instancijos teismas negali daryti
jokių išva­­­dų dėl nuosprendžio, nes vien dėl nurodytų pažeidimų nuosprendis
tampa netei­sėtas.
23. Panaikindamas nuosprendį, apeliacinės instancijos
teismas nutarties aprašomojoje dalyje turi konkrečiai nurodyti nustatytus
baudžiamojo proceso įstaty­mo pažeidimus, nuosprendžio trūkumus (nepriklausomai
nuo to, ar tie pažeidimai ir trūkumai buvo minimi apeliaciniame skunde). R-iamais
atvejais šioje nutarties da­lyje taip pat nurodoma, kurios aplinkybės turi būti
išaiškinamos darant papildomą tyrimą ar teisminio nagrinėjimo metu (BPK 388
str. 6 d. ). Apeliacinės instancijos teismo nurodymai turi būti konkretūs,
aiškūs ir įvykdomi. Tačiau apeliacinės instan­ci­­jos teismas neturi teisės iš
anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas
bylą. Apeliacinės instancijos teismas tik nurodo pirmosios ins­tancijos teismo
padarytas klaidas ir įpareigoja jas ištaisyti, pašalinant procesinius
pažeidimus, papildomai išaiškinant (reikiamais atvejais) visapusiškam bylos
ištyrimui būtinas aplinkybes. Tačiau jis negali iš anksto išspręsti teisiamųjų
kaltės įrodytumo, jų veiksmų kvalifikavimo ir panašių klausimų (BPK 391 str. 3
d. ).
24. Rezoliucinė nutarties dalis turi tiksliai
atitikti BPK 380 straipsnyje nuro­dytų sprendimų formuluotes. Šioje dalyje
nereikia kartoti įžanginėje dalyje nurodytų duomenų, aprašomojoje dalyje
suformuluoto nuosprendžio (nutarties) pakeitimo ar panaikinimo pagrindo,
nereikia nuorodų apie nutarties įsiteisėjimo tvarką ir kitų įsta­ty­­mo
nereikalaujamų duomenų.
Keičiant nuosprendį BPK 386 str. 2 d. 2 punkto
pagrindu, t. y. kai keičiamas nuteistojo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimas,
nereikia nuteistojo antrą kartą pripažinti kaltu. Šiais atvejais pakanka
nurodyti, kad nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuojama pagal kitą įstatymą
ir paskiriama nauja bausmė.
Rezoliucinėje nutarties dalyje nurodomi ir
nustatomosios keičiamo nuo­sprendžio dalies pakeitimai, kurie daromi pašalinant
iš nuosprendžio atsakomybę sunkinančias aplinkybes, keičiant nustatytų
nusikalstamų veiksmų apimtį ir pan.
Visais atvejais nutarties rezoliucinė dalis turi
būti formuluojama taip, kad ne­kil­­tų jokių neaiškumų vykdant ją ir nepakeistą
nuosprendžio dalį.
25. Kai byloje paduota keletas apeliacinių skundų,
kiekvieną iš jų reikia aptarti nutarties aprašomojoje dalyje, o nutarties
rezoliucinėje dalyje taip pat reikia nurodyti priimtą sprendimą dėl kiekvieno
iš jų. Jeigu nuosprendis (nutartis) yra keičiamas visus apeliacinius skundus
tenkinant visiškai ar iš dalies, pakanka priimti vieną sprendimą – nuosprendį
pakeisti (nurodant pakeitimo esmę). Šiuo atveju rezoliuci­nėje dalyje nereikia
nurodyti, kurių apeliantų skundai tenkinami visiškai ar iš dalies. Tačiau jeigu
keičiant nuosprendį (nutartį) kurio nors apelianto reikalavimai netenki­nami
net iš dalies, nutarties rezoliucinėje dalyje būtina nurodyti, kad jo
apeliacinis skundas atmetamas. Priešingu atveju bus laikoma, kad sprendimas dėl
jo nepriimtas (BPK 388 str. 4 d. ).
26. Nustatęs BPK 389 str. 1 punkte numatytus
pagrindus, apeliacinės instancijos teismas turi priimti naują (išteisinamąjį)
nuosprendį, o ne nutartį nutraukti bylą. Nutarties priėmimas šiais atvejais
laikomas esminiu baudžiamojo proceso įsta­tymo pažeidimu.
N-jas tiek išteisinamasis, tiek apkaltinamasis
nuosprendis priimamas tais atvejais, kai apskųstame nuosprendyje išdėstytos
teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ar netinkamai pritaikytas
baudžiamasis įstatymas (BPK 384 str. 1, 2 punktai, 385, 386 straipsniai), dėl
ko apeliacinės instancijos teismas padaro priešingas išvadas. BPK 390 str. 1 d.
nustato, kad surašant naują nuosprendį reikia laikytis BPK 344–350
straipsniuose numatytų pagrindinių nuostatų. T-ėl naujame nuosprendyje
apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes būtina nurodyti taip, kad
nekiltų jokių abejonių, už kokių veikų padarymą išteisintasis yra nuteisiamas
arba dėl kurių kaltinimų nuteistasis yra išteisinamas (BPK 390 str. 2 d. ).
27. Kai apeliacinėje instancijoje nuteistajam reikia
papildomai inkriminuoti
tik tam tikrus tęstinio nusikaltimo epizodus, kurie apskųstu teismo
nuosprendžiu iš jam pareikšto kaltinimo buvo pašalinti nepagrįstai, arba,
atvirkščiai – kai iš apskųsto nuosprendžio reikia pašalinti nuteistajam
nepagrįstai inkriminuotus tęstinio nusikaltimo epizodus, priimama nutartis
nuosprendį pakeisti. Tačiau tais atvejais, kai apeliacinėje instancijoje
nuteistąjį reikia nuteisti už atskirus nusikaltimus, kurie apskųstu teismo
nuosprendžiu iš jam pareikšto kaltinimo buvo pašalinti nepagrįstai, arba,
atvirkščiai – kai apskųsto nuosprendžio dalį, kurioje nuteistasis buvo
nepagrįstai nuteistas už ats­ki­­rus nusikaltimus, reikia panaikinti ir dėl šių
nusikaltimų nuteistąjį išteisinti, apeliaci­nės instancijos teismas priima
naują nuosprendį, o ne nutartį. N-jo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje
nurodomas apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinti atitinkamą
apskųsto nuosprendžio dalį ir nuteistąjį nuteisti už nepagrįstai iš kaltinimo
pašalintų nusikaltimų padarymą arba, atvirkščiai – išteisinti dėl tos kaltinimo
dalies, kuri buvo nepagrįsta. Be to, šiais atvejais nurodoma, ar keičiama ir
kaip keičiama (paliekama ta pati, griežtinama, švelninama) nuteistajam apskųstu
nuosprendžiu paskirtoji bausmė.
28. BPK 391 str. 4 d. nurodytos sąlygos, kurioms
esant galima pagriežtinti bausmę iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios
instancijos teisme. N-s vien dėl bausmės švelnumo nuosprendžio panaikinti
negalima (tai nuosprendžio pakeitimo pagrin­das), panaikindamas nuosprendį dėl
esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ape­liacinės instancijos teismas
gali pasisakyti (esant atitinkamam apeliaciniam skundui), kad naikinamu
nuosprendžiu paskirtoji bausmė būtų aiškiai per švelni. Tai leidžia pirmosios
instancijos teismui griežtinti bausmę, bylą išnagrinėjus iš naujo. Iš naujo iš­­­­­na­­­­­gri­­­­nėjęs
bylą pirmosios instancijos teismas gali griežtinti bausmę nepriklausomai nuo
to, ar apie bausmę pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, jeigu
nustatomos aplinkybės, rodančios, kad teisiamasis yra padaręs sunkesnį
nusikaltimą. Šiais atvejais griežtinti bausmę leidžiama nepriklausomai nuo to,
kokiais pagrindais ir pagal kieno apeliacinį skundą ankstesnis nuosprendis buvo
panaikintas. N-jos aplinkybės, rodančios, kad teisiamasis yra padaręs sunkesnį
nusikaltimą, – tai ne tik tokios aplinkybės, kurioms esant veika kvalifikuojama
pagal griežtesnį įstatymą, bet ir to paties nusikaltimo papildomai nustatyti
veiksmai, kurie nusikaltimo kvalifika­cijos nekeičia.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
senato pirmininkas                                                                  V.   G-us

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
senato sekretorė                                                                     L.   Ž-ė



Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.92151 sekundės -