Paieška : Teismų praktika LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS NrAPŽVALGA Teismų praktikos taikant TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#13590: Svečiai
#2: Vartotojai
#5713: Registruoti vartotojai

# Moderator
# IngaMay


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
APŽVALGA

Teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso
normas, reguliuojančias bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka,
apibendrinimo apžvalga

Apibendrinimo tikslas ir apimtis

Apeliacinis procesas – tai palyginti nauja
baudžiamojo proceso stadija, atsi­radusi vykdant teismų reformą. Nuo 1995 m.
sausio 1 d. buvo atsisakyta revizinio apskųstų nuosprendžių (nutarčių)
patikrinimo, kuris buvo daromas tuometinio kasacinio proceso metu. Dabartinio
apeliacinio proceso metu bylos, išskyrus tam tikras įstatymo numatytas išimtis,
patikrinamos neviršijant apeliacinių skundų ribų. Tačiau ir apeliacinį procesą
reglamentuojančios BPK normos buvo ne kartą keičia­mos, tobulinamos, siekiant
kuo efektyviau įgyvendinti pagrindinį baudžiamojo proce­so uždavinį – užtikrinti
teisingą ir operatyvų bylų ištyrimą ir jų išnagrinėjimą teisme. By­­­­­lų
procesas apeliacinės instancijos teisme iš esmės pasikeitė nuo 1999 m. sausio 1
d. atsisakius šio proceso skaidymo į dalinę ir pilną apeliaciją. T-ėl teismų
praktikos api­­bendrinimui buvo pareikalautos bylos, apeliacine tvarka
išnagrinėtos būtent 1999 metais. Apibendrinimu buvo siekiama: nustatyti, ar
vienodai teismai supranta apelia­cinį procesą reglamentuojančias BPK normas, ar
tinkamai jas taiko; išaiškinti normų, kurias teismai supranta įvairiai, taip
pat tų, kurios dažniausiai pažeidžiamos, turinį ir prasmę, siekiant, kad
teismai jas taikytų teisingai, tiksliai ir vienodai.
Teismų praktikos apibendrinimui iš teismų buvo
gautos 372 bylos, kuriose nuo­sprendžių (nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas
buvo patikrintas apeliacine tvar­ka. Šiose bylose buvo priimti tokie
sprendimai: 165 nuosprendžiai buvo pakeisti, 22 nuosprendžiai panaikinti,
panaikinta 11 nutarčių grąžinti bylą tyrimui papildyti, 11–oje bylų priimtas
naujas nuosprendis, 162–jose bylose apeliaciniai skundai atmesti, viena byla
nutraukta mirus išteisintajam. Tačiau pagal pateiktus skaičius negalima spręsti
apie bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka statistinius rodiklius, apie pirmosios
instan­cijos teismų darbo kokybę, nes apibendrinimui buvo pareikalautos ne
visos per 1999 metus apeliacine tvarka išnagrinėtos bylos. Buvo pareikalauta
atsiųsti daugiau by­lų (apie 60–70 proc. ), kuriose pirmosios instancijos teismų
nuosprendžiai (nutartys) bu­­vo panaikinti ar pakeisti. Bylos, kuriose
apeliaciniai skundai buvo atmesti, sudarė mažesniąją atsiųstų bylų dalį.
Praktikos apibendrinimui buvo peržiūrėtos ir nutartys, priimtos kasacinėse
bylose, tačiau taip pat ne visos, o tik tos, kuriomis apeliacinės instancijos
teismų sprendimai buvo panaikinti arba pakeisti. Per 1999 metus buvo priimtos
108 tokios nutartys. Tokį bylų ir kasacinių nutarčių parinkimą lėmė api­bendrinimo
tikslai.

Neįsiteisėjusių nuosprendžio ir nutarties apskundimas

Gavęs apeliacinį skundą, teismas patikrina, ar jį
padavė turintis teisę apskųsti teismo nutartį (nuosprendį) asmuo, ar skundas
surašytas laikantis BPK 367 str. 1 d. numatytų reikalavimų. Skundas, surašytas
pažeidžiant įstatymo reikalavimus, turi būti grąžinamas jį padavusiam asmeniui
(BPK 377 str. 1 d. ). Prie tokių pažeidimų priskirtina ne tik tai, kad skundas
apelianto nepasirašytas, bet ir tai, kad jame nenurodyta byla, dėl kurios
paduodamas skundas, nuosprendžio esmė, kad apeliantas nesuformulavo savo
reikalavimų, nenurodė nuosprendžio apskundimo pagrindų bei motyvų ir pan. T-ėl
neteisingai elgiasi teismai, kai įstatymo reikalavimų neatitinkan­tys skundai
yra priimami ir nagrinėjami. Pavyzdžiui, Panevėžio apygardos teismas
išnagrinėjo nukentėjusiosios O. Vingilienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio
miesto apylinkės teismo 1999 04 01 nuosprendžio (apeliacinė byla Nr. 2A –189/99)
ir jį pakeitė, pagriežtindamas nuteistajam paskirtą bausmę, nors skundas buvo
surašytas nesilaikant įstatymo reikalavimų. Nukentėjusioji skunde nurodė, kad
ji nesutinka su teismo nuo­sprendžiu ir prašo peržiūrėti bylą, nes padarytas
kūno sužalojimas labai pakenkė jos sveikatai. Iš tokios formuluotės galima tik
spėlioti, ar nukentėjusiosios netenkina nu­teistajam paskirta bausmė, ar
netinkamai nustatytos bylos aplinkybės, ar neteisingai kvalifikuota nuteistojo
veika ir pan. T-ėl pagal tokį skundą nėra galimybės patikrinti apskųsto
nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, o tuo labiau – priimti sprendimą,
sunkinantį nuteistojo padėtį.
Nuo 1999 m. sausio 1 d. įsigaliojus dabartinei
BPK 370 str. redakcijai, ape­lian­tai prarado teisę paduotus apeliacinius
skundus pakeisti ar papildyti. Pakartotiniai to paties apelianto skundai, t. y.
antrasis, trečiasis ir t. t. , vertintini kaip apeliacinio skundo papildymai ir
grąžintini juos padavusiems asmenims. Neteisingai elgiasi teis­mai priimdami ir
nagrinėdami du ir daugiau to paties apelianto skundų (pavyzdžiui, Lietu­vos
apeliacinis teismas bylą Nr. 1A–310/99 išnagrinėjo pagal du to paties nuteis­tojo
V. J-aus apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 1999 04 02
nuosprendžio).

Apeliacinio skundo ribos

Nuosprendžių teisėtumas ir pagrįstumas
patikrinamas neviršijant apeliacinių skundų ribų, išskyrus atvejus, kai
nustatomi esminiai BPK reikalavimų pažeidimai arba kai nuosprendžio švelninimo pagrindai
liečia ne tik apeliantą, bet ir kitus nu­teistuosius (BPK 374 str. 4 d. , 6 d. ).
Tačiau teismų praktikos apibendrinimo metu buvo nustatyta keletas atvejų, kai
šios įstatymo nuostatos buvo nepaisoma. Pavyz­džiui, Šiaulių miesto apylinkės
teismo 1999 0618 nuosprendį apeliacine tvarka ap­skun­dė tik prokuroras. Šiuo
nuosprendžiu A. S-is buvo nuteistas pagal BK 271 str. 3 d. laisvės atėmimu
ketveriems metams, konfiskuojant ketvirtadalį jo turto, pagal BK 16 str. 2 d.
ir 271 str. 3 d. – laisvės atėmimu ketveriems metams, konfiskuo­­jant
penktadalį turto. Pritaikius BK 42 str. subendrinta bausmė buvo paskirta –
laisvės atėmimas ketveriems metams, konfiskuojant ketvirtadalį jo turto.
Pritaikius BK
43 str. ši bausmė buvo subendrinta su 1995 02 15 teismo nuosprendžiu paskirta
bausme ir galutinė bausmė nustatyta – laisvės atėmimas ketveriems metams trims
mėnesiams, konfiskuojant ketvirtadalį jo turto, pasiunčiant atlikti laisvės
atėmimo baus­­mę į griežtojo režimo pataisos darbų koloniją. Dėl kaltinimo pagal
BK 278 str. 1 d. A. S-is buvo išteisintas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo
sudėties. Tuo pačiu nuosprendžiu R. P-us buvo išteisintas dėl kaltinimo
pagal BK 271 str. 3 d. , neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikaltimą.
Prokuroras apeliaciniu skundu prašė panaikinti nuosprendžio dalį, kuria
A. S-is buvo išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 278 str. 1 d. , o
R. P-us – dėl kaltinimo pagal BK 271 str. 3 d. , ir šioje dalyje priimti
naują – apkaltinamąjį nuosprendį. Šiaulių apygardos teismas 1999
10 06 nutartimi (apeliacinė byla Nr. 3/16–416a/99) prokuroro apeliacinį
skundą at­me­­tė, o skundžiamą teismo nuosprendį pakeitė: A. S-iui
panaikino bausmės su­bendrinimą BK 43 str. pagrindu su 1995 02 15 nuosprendžiu
paskirtąja bausme. Taip buvo viršytos apeliacinio skundo ribos, nes teismas
pakeitė neapskųstą nuospren­­­­­džio dalį.
Apeliacinio skundo ribas apibrėžia apelianto
reikalavimai, nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai.
Bendresnio pobūdžio reikalavimais paprastai nustatomos platesnės apeliacinio
skundo ribos nei tais atvejais, kai reikala­vi­­mai suformuluoti labai
konkrečiai. Pavyzdžiui, nuteistajam reikalaujant jį išteisinti, apeliacinės
instancijos teismas gali švelninti nuosprendį bet kuriais šio teismo nusta­ty­­tais
pagrindais. Tuo tarpu reikalavimas, liečiantis tik papildomos bausmės paskyri­mą,
neįgalina apeliacinės instancijos teismo spręsti kitų, kad ir susijusių su
bausme, klausimų. Tačiau teismų praktikoje į šį apeliacinio skundo ribų
nustatymo kriterijų kartais nebūdavo atsižvelgiama. Antai Lietuvos apeliacinis
teismas 1999 10 14 nutar­timi (apeliacinė byla Nr. 1A–458/99) pakeitė 1999 07 02
Kauno apygardos teismo nuosprendį J. B-inovui, nuteistam pagal BK 16 str. 2 d.
ir 271 str. 4 d. , paskirdamas privalomą papildomą turto konfiskavimo bausmę ir
į pagrindinės bausmės laiką įskaitydamas kardomojo kalinimo laikotarpį (dvi
dienas), nors byla buvo nagrinėjama tik pagal prokuroro apeliacinį skundą,
kuriuo buvo prašoma tik paskirti privalomą papildomą bausmę. Apeliacinės
instancijos teismas, pakeisdamas ir pagrindinės bausmės trukmę, viršijo
apeliacinio skundo ribas, nes skundas buvo paduotas tik dėl papildomos bausmės.
Nuteistojo padėtis negali būti pabloginta labiau,
nei to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 374 str. 5 d. ). Antai Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 1999 10 19 nutartimi (kasacinė byla Nr. 2K–604/99) buvo
pakeista Kauno apygardos teismo 1999 06 16 nutartis, nes ji buvo priimta
pažeidžiant BPK 374 str. 5 d. reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas
nuteistajam G. R-ui bausmę buvo pagriežtinęs labiau, nei prašė prokuroras
apeliaciniame skunde: prokuroras G. R-ui pagal BK 18 str.
4 d. , 271 str. 4 d. , pritaikius BK 35 str. ir 45 str. 1 d. , prašė paskirti
trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimą, konfiskuojant pusę jo turto, o
teismas paskyrė šešerių me­tų laisvės atėmimą, konfiskuojant pusę turto.
Kasacinės instancijos teismas sumažino nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo
bausmės trukmę iki prokuroro apeliaciniame skunde nurodytos trukmės.
N-aikytina teisinga praktika, kai apeliacinės
instancijos teismas, nutaręs skundą tenkinti iš dalies, priima priešingą
apelianto prašymui sprendimą. Pavyzdžiui, Panevėžio miesto apylinkės teismo
1999 03 03 nuosprendžiu A. Virpšas buvo nuteis­tas pagal BK 271 str. 2 d. dvejų
metų laisvės atėmimu, konfiskuojant 100 Lt vertės turto. Pritaikius BK 43 str.
prie šios bausmės buvo iš dalies pridėta 1998 06 09 nuosprendžiu paskirta ir
neatlikta laisvės atėmimo bausmė, subendrintą bausmę nustatant – dvejų metų
trijų mėnesių laisvės atėmimą, konfiskuojant 100 Lt vertės turto. Pritaikius BK
45 str. 2 d. 1 p. ir 6 d. 2 p. , galutinė bausmė paskirta – pataisos darbai 24
mėnesiams, kas mėnesį išskaitant iš uždarbio 15 proc. valstybei, konfis­kuojant
100 Lt vertės turto. Nuosprendį apeliacine tvarka apskundė prokuroras tuo
pagrindu, kad BK 45 str. negali būti taikomas skiriant subendrintą bausmę.
Skunde prokuroras prašė teismo nuosprendį pakeisti – bausmes subendrinus
dalinio sudėjimo būdu, galutinę bausmę A. Virpšui paskirti dvejų metų šešių
mėnesių laisvės atėmimą konfiskuojant 100 Lt vertės turto. Šį skundą
tenkindamas iš dalies (apeliacinė byla Nr. 2A–139/99), Panevėžio apygardos
teismas nutarė skundžiamą teismo nuosprendį pakeisti: A. Virpšą pagal BK 271
str. 2 d. , pritaikius BK 45 str. 2 d. 1 p. , 6 d. 1 p. , nuteisti devynių mėnesių
laisvės atėmimu, konfiskuojant 100 Lt vertės turto. Pritai­kius BK 43 str. šią
bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su 1998 06 09 nuosprendžiu paskirta ir
neatlikta bausme ir subendrintą bausmę paskirti – vienerių metų laisvės
atėmimą, konfiskuojant 100 Lt vertės turto. Apeliacinės instancijos teis­mas
sušvelnino tiek pagal BK 271 str. 2 d. paskirtą, tiek BK 43 str. pagrindu
subend­rin­tą bausmę, nors prokuroras prašė bausmę griežtinti. Keisdamas nuosprendį
dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (nuosprendžiu netinkamai buvo
pritaikytas BK 45 str. ), apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju neturėjo
pagrindo švelninti nei pagal BK 271 str. 2 d. paskirtos, nei subendrintos
bausmės, nes tokio prašymo apeliaciniame skunde nebuvo.
Esant tam tikroms sąlygoms, BPK 374 str. 6 d.
nuostatą apie galimybę švel­ninti nuosprendį nuteistiesiems, kurių atžvilgiu
jis neapskųstas, apeliacinės instancijos teismas turi suprasti ne tik kaip jam
suteiktą teisę, bet ir kaip pareigą, nes kiekvienas nuosprendis turi būti
teisėtas ir pagrįstas (BPK 331 str. 1 d. ). Taip ši nuostata trak­tuo­­­ti­­na
tuomet, kai apelianto atžvilgiu nuosprendis keičiamas, taikant švelnesnį
įstatymą. Jeigu švelnesnio įstatymo taikymo pagrindai liečia ir kitus
nuteistuosius, kurių atžvilgiu nuosprendis neapskųstas, švelnesnis įstatymas ne
tik gali, bet ir turi būti pritaikytas ir kitiems nuteistiesiems. Neteisingai
elgiasi teismai tokiais atvejais padarydami išvadą, kad skundų nepadavusiems nuteistiesiems
nuosprendžio švelninti negalima, nes tuo būtų viršytos apeliacinių skundų
ribos. Pavyzdžiui, Kauno miesto apylinkės teismo 1999 03 03 nuosprendžiu
Ž. V-us, M. J-iukaitis, M. J-s ir A. A-simenka buvo nuteisti pagal BK 272
str. 2 d. Iš jų apeliacinius skundus padavė tik du: M. J-iukaitis ir M. J-s.
A. A-simenkos atžvilgiu nuosprendis liko neapskųs­tas. Išnagrinėjęs apeliacinę
bylą Nr. 1A–242/99, Kauno apygardos teismas nustatė, kad plėšimą padarė tik
Ž. V-us, o M. J-iukaitis, M. J-s ir A. A-simenka padarė nusikaltimą,
numatytą BK 18 str. 6 d. ir 271 str. 2 d. , nes jie tik padėjo padaryti atvirąją
vagystę. Apeliantų atžvilgiu teismas nuosprendį pakeitė, pakeisdamas jų veiks­mų
kvalifikaciją, sušvelnindamas bausmes, o A. A-simenkos atžvilgiu nuosprendį
paliko nepakeistą dėl to, kad šio nuteistojo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas;
sušvelninus nuosprendį ir šiam nuteistajam, būtų viršytos apeliacinių skundų
ribos. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja BPK 374 str. 6
d. nuostatoms. Be to, dėl jos įsiteisėjo nuosprendis, kuris A. A-simenkos
atžvilgiu yra neteisėtas ir nepagrįstas – A. A-simenka liko nuteistas už
sunkesnį nusikaltimą, nei buvo padaręs.

Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje
ir šios instancijos teismo priimami sprendimai

Atsisakius apeliacinio proceso skirstymo į dalinę
ir visišką apeliaciją, nuo 1999 m. sausio 1 d. visos bylos apeliacine tvarka
nagrinėjamos teismo posėdyje. Jau bylos parengimo nagrinėti teismo posėdyje
stadijoje pranešėjas turi numatyti, ar bus atliekamas teisminis tardymas, nes
nuo to priklauso šauktinų į teismo posėdį asme­nų ratas, kitų parengiamųjų
veiksmų apimtis. Apeliacinėje instancijoje teisminį tardy­­mą būtina atlikti,
jei pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. T-ėl neteisingai
elgiasi apeliacinės instancijos teismas neatlikdamas teisminio tardymo bylose,
kuriose pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų
įrodymų, neištyrė dalies esminių bylos aplinkybių ir kt. Tokiais atvejais
pirmosios instancijos teismo atliktas teisminis tardymas lieka neišsamus.
Kasacinės instancijos teismas šio trūkumo ištaisyti negali, nes kasacinis
procesas teisminio tardymo nenumato. T-ėl nustatęs šį trūkumą, kasacinės
instancijos teismas apeliacinės instancijos teismo nutartis (nuosprendžius)
panaikindavo, grąžindamas bylas iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Antai
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 11 16 nutartimi (kasacinė byla Nr. 2K–782)
buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 1999 03 22 nutarties dalis G. Repei­kos
atžvilgiu, perduodant šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Nutarties dalis buvo panaikinta dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas
neatliko teisminio tardymo, nors nukentėjusiosios D. Adukonytės parodymuose, kuriais
pirmosios ins­tancijos teismas grindė savo išvadas, buvo esminių prieštaravimų.
Neatlikus teisminio tardymo, šie prieštaravimai liko nepašalinti, ir tai turėjo
esminės įtakos nuosprendžio pagrįstumui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 04 13
nutartimi (kasacinė byla Nr. 2K–178) Vilniaus apygardos teismo 1999 02 09
nutartis buvo panaikinta dėl to, kad apeliacinėje instancijoje neatlikus
teisminio tardymo, liko neištirtos esminės bylos aplinkybės, būtent –
neapklausus ekspertizę atlikusių asmenų, nepaskyrus komp­leksinės teisės
medicinos ekspertizės, liko nenustatyta tikroji nukentėjusiojo mirties
priežastis, nes byloje atliktų ekspertizių aktų išvados buvo prieštaringos.
Siekdamas tinkamai parinkti reikiamą sprendimų,
priimamų išnagrinėjus bylą, rūšį (BPK 380 str. ), apeliacinės instancijos
teismas visų pirma turi kruopščiai patikrinti (neviršijant apeliacinių skundų
ribų), ar nepadaryta įstatymo pažeidimų tiriant bylą arba nagrinėjant ją
teisme. Nustatytus pažeidimus ir trūkumus būtina teisingai ir tiks­liai
teisiškai įvertinti, t. y. nustatyti jų pobūdį ir nuspręsti, ar jie yra
pagrindas:
1) nuosprendžiui panaikinti ir perduoti bylą iš naujo tirti arba iš naujo
nagrinėti teisme; 2) nuosprendžiui pakeisti; 3) nuosprendžiui panaikinti ir
priimti naują nuosprendį; 4) nuosprendžiui panaikinti ir nutraukti bylą.
Netinkamai įvertinus nustatytų pažeidimų (trūkumų) pobūdį, padaromos klaidos
priimant sprendimą dėl apskųsto nuosprendžio (nutarties). Pavyzdžiui, keliose
iš apibendrinimo metu patikrintų bylų nuospren­­džiai buvo panaikinti, nors dėl
nustatytų trūkumų jie turėjo būti tik pakeisti.
Išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl
nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį (BPK 380 str. 1 d. )
arba nuosprendį (BPK 380 str. 4 d. ). Tačiau įstatymų leidėjas nenurodė, kokį
procesinį dokumentą reikia surašyti tais at­ve­­­jais, kai vienoje byloje
reikia priimti sprendimus, numatytus BPK 380 str. tiek pir­mojoje, tiek
ketvirtojoje dalyse. T-ėl teismų praktika šiuo klausimu yra įvairi. Daž­nes­ni
atvejai, kai visus sprendimus teismai išdėsto viename dokumente – naujame
nuosprendyje. Tačiau pasitaikė ir tokių atvejų, kai vienoje byloje buvo priimti
du procesiniai dokumentai – nutartis ir naujas nuosprendis. Pavyzdžiui,
apeliacinė byla Nr. 1A–31 Kauno apygardos teismo buvo išnagrinėta pagal trijų
nuteistųjų apeliaci­nius skundus. Nuteistųjų D. M-io ir A. Raubiškos
atžvilgiu Kauno miesto apylin­kės teismo 1999 10 26 nuosprendis buvo pakeistas
nutartimi, o nuteistojo A. Bambalo atžvilgiu šis nuosprendis buvo panaikintas ir
priimtas naujas – išteisinamasis nuosprendis. Surašant du procesinius
dokumentus neišvengiama kai kurių duomenų pakartojimo. T-ėl tikslingiau
aptariamu atveju surašyti vieną procesinį dokumentą. Tačiau ir dviejų
procesinių dokumentų surašymas nelaikytinas įstatymo pažeidimu, nes įstatyme
aptariamas klausimas nesureguliuotas.

Pagrindai nuosprendžiui  panaikinti
ar pakeisti

Nuosprendis turi būti panaikintas ir byla
perduota iš naujo nagrinėti teisme nustačius ne bet kuriuos, o tik esminius
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Kitus nuosprendžio ar teisminio
nagrinėjimo trūkumus gali pašalinti apeliacinės instancijos teismas,
pakeisdamas nuosprendį, priimdamas naują nuosprendį ar nu­traukdamas bylą,
prieš tai (reikiamais atvejais) pats papildęs teisminį tardymą. Dėl tokių
trūkumų (pažeidimų) apskųsti nuosprendžiai neturėtų būti naikinami, grąžinant
bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Pavyzdžiui, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 03 30
nutartimi (kasacinė byla Nr. 2K–105/99) buvo panaikinta Vilniaus apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 01 21 nutartis ir byla
perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl to, kad apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai pripažino esminiais nustatytus BPK reikalavimų
pažeidimus. Šia nutartimi Vilniaus apygardos teismas buvo panaikinęs Vilniaus
miesto 3–ojo apylinkės teismo 1998 12 11 nuosprendį dėl BPK 346 str. 1 d. 1 p. ,
322, 343, 349 straipsnių reikalavimų pažeidimo. Nutartyje nurodoma, kad BPK 346
str. 1 d. 1 p. reikalavimai pažeisti tuo, jog teismas A. Kalio­no­vą nuteisė už
11 000 Lt kyšio priėmimą, nors neįrodyta, kad 3000 Lt iš šios sumos buvo
priimti kaip kyšis. T-ėl A. Kalionovas nuteistas už veiką, kuri nėra nusikalstama.
BPK 322, 343 ir 349 straipsnių reikalavimai pažeisti dėl to, kad nebuvo
apžiūrėti visi daiktiniai įrodymai ir neišspręstas jų klausimas. Panaikindamas
šią nutartį kasacinės instancijos teismas konstatavo, jog nutartyje nurodyti
pažeidimai nėra pagrindas nuo­sprendžiui naikinti. Jeigu apeliacinės
instancijos teismas nustatė, kad 3000 Lt priimti ne kaip kyšis, jis turėjo
pripažinti, jog apylinkės teismo išvados dėl šios sumos kaip kyšio priėmimo
neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Tokiu atveju jis privalėjo nuospren­­dį
ne panaikinti, o pakeisti – priimto kyšio sumą sumažinti iki 8000 Lt (BPK 380
str. 1 d. 4 p. , 384 str. 1 p. ). Nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo
pažeidimas ir BPK 322 str. reikalavimų nesilaikymas. Daiktinių įrodymų neapžiūrėjimas
gali būti pripa­žintas tik kaip neišsamus teisminis tardymas, kurį prireikus
gali pašalinti ir pats apeliacinės instancijos teismas (BPK 378 str. 6 d. ).
K-ų, padarytų sprendžiant daiktinių įrodymų klausimą, ištaisymas nekeičia
nuosprendžio esmės. T-ėl jos taip pat gali būti ištaisytos nenaikinant
nuosprendžio arba pirmosios instancijos teisme BPK 414 str. tvarka.
Pagrindai nuosprendžiui pakeisti yra nurodyti BPK
384–387 straipsniuose. Tikrindamas apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą
ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas turi pats tiksliai laikytis BPK
normų reikalavimų, savo sprendimus formuluoti taip, kad nekiltų jokių abejonių
dėl jų pagrįstumo. Tačiau teismų praktikos apibendrinimo metu nustatyta, jog
apeliacinės instancijos teismai, pakeisdami aps­kųs­­tus nuosprendžius, gana
dažnai nesuformuluodavo procesinio tokio sprendimo priėmimo pagrindo,
nenurodydavo atitinkamo BPK straipsnio, jo dalies ar punkto, kuriame tas
pagrindas numatytas. Tokiais atvejais iš apeliacinės instancijos teismo
nutarties turinio būdavo galima tik nuspėti nuosprendžio pakeitimo pagrindą.
Net 60–tyje nutarčių (iš 165), kuriomis pirmosios instancijos teismo
nuosprendžiai buvo pakeisti, nesuformuluotas arba netiksliai suformuluotas
procesinis tokio sprendimo priėmimo pagrindas. Antai Šiaulių apygardos teismas
1999 11 25 nutartimi (apeliacinė byla Nr. 3/16–467a/99) pakeitė Šiaulių miesto
apylinkės teismo 1999 04 25 nuosprendį, kuriuo S. A-a- buvo nuteistas
pagal BK 225 str. 2 d. laisvės atėmimu viene­riems metams ir šešiems mėnesiams,
atliekant bausmę bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Apeliacinės
instancijos teismas pritaikė BK 471 str. ir S. A-ui pa­skir­­tos bausmės
vykdymą atidėjo vieneriems metams, įpareigodamas nuteistąjį be organo, prižiūrinčio
bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos. Savo
sprendimą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, jog nusikaltimu
padaryta žala yra visiškai atlyginta, nusikaltimas nepriskiriamas prie sunkių,
nuteistasis anksčiau nebuvo teistas, nukentėjusioji taip pat prašo bausmę
švelninti. Tai leidžia daryti išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be
realaus jos atlikimo. Iš išdėstytų moty­vų ir priimto sprendimo galima tik
numanyti, kad nuosprendis pakeistas dėl netin­­­­­­­kamo baudžiamojo įstatymo
taikymo. Tačiau nei šio, nei kurio nors kito nuo­sprendžio pakeitimo pagrindo
apeliacinės instancijos teismas nutartyje nesuformulavo, nenurodė BPK
straipsnio, kuriame toks pagrindas būtų numatytas. Teismas pasiten­kino nuoroda
į BPK 380 str. 1 d. 4 p. , kuriame nurodyta tik priimamo sprendimo rūšis, bet ne
pagrindas šiam sprendimui priimti.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 1999 11 29
nuosprendžiu L. V-aitė buvo nuteista pagal BK 225 str. 2 d. dvejų metų
laisvės atėmimu, atliekant bausmę bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje.
Skirdamas bausmę teisiamajai teismas svarstė galimybę atidėti jos vykdymą,
tačiau padarė išvadą, kad šioje byloje taikyti BK 471 str. negalima dėl tokių
priežasčių: teisiamoji nėra atlyginusi bent trečdalio nusikal­timu padarytos
žalos (valstybinei ligonių kasai buvo padaryta 331,20 Lt žala), dėl padaryto
nusikaltimo ji nesigaili, nukentėjusiosios neatsiprašė. Išnagrinėjęs bylą pagal
nuteistosios apeliacinį skundą, Panevėžio apygardos teismas skundžiamą teismo
nuosprendį pakeitė (apeliacinė byla Nr. 2A–37/2000): pritaikė BK 471 str. ir L. V-aitei
paskirtos bausmės vykdymą atidėjo dvejiems metams, įpareigodamas nuteistąją be
organo, prižiūrinčio bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios
vietos. Šį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad trečiųjų asmenų dėl nusi­kaltimo
turėtos išlaidos nelaikytinos nusikaltimu padaryta žala. T-ėl ta aplinkybė,
kad nuteistoji nebuvo atlyginusi bent trečdalio valstybinės ligonių kasos
išlaidų nukentėjusiosios gydymui, nėra kliūtis taikyti BK 471 str. , o atsižvelgus į
nuteistosios asmenybę, galima padaryti išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti
be realaus jos atlikimo. Iš apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo ir
nutarties aprašomo­joje dalyje nurodytų motyvų galima tik spėti, kad
nuosprendis buvo pakeistas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo –
pirmosios instancijos teismas nepritaikė BK 471 str. , esant pagrindui šią
normą pritaikyti (BPK 386 str. 2 d. 1 p. ). Tačiau nei šis, nei kuris nors kitas
nuosprendžio pakeitimo pagrindas apeliacinės instancijos teis­­mo nutartyje
nesuformuluotas, pakeitimo pagrindą numatantis straipsnis, jo dalis ar punktas
nenurodytas.
Baudžiamojo proceso kodeksas išsamiai
reglamentuoja nuosprendžio pakeiti­mo pagrindus. T-ėl nuosprendis neturėtų
būti keičiamas tais pagrindais, kurie įsta­ty­­me nenumatyti. Neteisingai
elgiasi apeliacinės instancijos teismai, priimdami nutartį pakeisti nuosprendį
ne dėl pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos, o dėl to, kad po nuosprendžio
priėmimo pasikeitė įstatymai. Tokio nuosprendžio pakeitimo pagrindo BPK
nenumato. Traktuoti, kad nuosprendis keičiamas dėl netinkamo įstatymo
pritaikymo šiuo atveju negalima, nes nuosprendžio priėmimo metu įstatymas buvo
pritaikytas tinkamai. Tokiais atvejais, nenustačius kitų pagrindų apskųstam
nuosprendžiui pakeisti ar panaikinti, apeliaciniai skundai turėtų būti atmesti,
o sprendimas pakeisti nusikaltimo kvalifikaciją ir sušvelninti bausmę, ar tik
sušvelninti bausmę kvalifikacijos nekeičiant, neturėtų būti vadinamas
nuosprendžio pakeitimu. Šiuo požiūriu buvo neišvengta klaidų apeliacinėje
instancijoje taikant 1999 11 25 įsta­ty­mą Nr. VIII–1439. Teismų praktikos
apibendrinimo metu nustatyta, jog keliose bylose buvo priimtos nutartys
pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, ne­keičiant nei nusikalstamos
veikos kvalifikacijos, nei nuteistajam paskirtos bausmės, o tik nurodant, kad
veika perkvalifikuojama pagal atitinkamo BK straipsnio 1999 11 25 įstatymo
redakciją. Tai itin akivaizdžios klaidos, nes tokiais atvejais nuosprendis
keičiamas realiai nieko nepakeičiant – net nepritaikant naujojo įstatymo, nes
atitinkamo BK ypatingosios dalies straipsnio (jo dalies) redakcijos nurodymas
nėra šio įstatymo pritaikymas. BK ypatingosios dalies normų taikymas – tai
nusikaltimo kvalifikavi­­mas pagal reikiamą normą ir bausmės paskyrimas.
Priimdamas sprendimą nekeisti nei nusikaltimo kvalifikavimo, nei nuteistajam
paskirtos bausmės, apeliacinės instancijos teismas faktiškai padaro išvadą, kad
konkrečiam nuteistajam nėra pagrindo taikyti naująjį įstatymą, t. y. kad
įstatymo sušvelninimas neturi įtakos nei šio nuteistojo veikos kvalifikavimui,
nei jam paskirtai bausmei. Tai neprieštarauja BK 7 str. 2 d. nuostatoms, kur
nurodyta, kad grįžtamąją galią įstatymas turi tik tada, kai jis palengvina
veiką pada­­­­­riusio asmens teisinę padėtį. Sankcijos minimumo ar maksimumo
sumažini­­mas nepalengvina nuteistojo teisinės padėties, jei jam buvo paskirta
ne minimali ar ne maksimali bausmė.

Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys ir forma

Apibendrinant teismų praktiką nustatyta, jog
apeliacinės instancijos teismai gana dažnai pažeisdavo BPK 388 str.
reikalavimus, keliamus nutarties struktūrai, jos turiniui. Nustatyta gana daug
atvejų, kai byloje dalyvavusių proceso dalyvių prašymai būdavo išdėstomi
nutarties įžanginėje dalyje, o ne aprašomojoje dalyje po apeliacinių skundų
esmės išdėstymo, kaip to reikalauja BPK 388 str. 3 d. Kai kurių nutarčių
įžanginė dalis buvo perkrauta informacija, nurodant įstatymo nereikalaujamus
duo­menis: nuteistųjų anketinius duomenis, jų ankstesnius teistumus ir pan. I-
atvirkščiai, kai kurių nutarčių įžanginėje dalyje būdavo nurodomi ne visi
įstatymo reikalaujami duomenys. Pavyzdžiui, BPK 388 str. 2 d. nustato, jog
apeliacinės instancijos teismo nutarties įžanginėje dalyje turi būti nurodytas
apskųsto teismo nuosprendžio rezo­liucinės dalies turinys. Lietuvos apeliacinis
teismas 1999 04 29 nutartimi (apeliacinė byla Nr. 1A–233/99) priėmė sprendimą
apskųstą Kauno apygardos teismo 1999 0128 nuosprendį pakeisti: nuteistajam
Š. R-matovui laisvės atėmimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo 1998 11 03. Tačiau
nutarties įžanginėje dalyje nenurodyta, nuo kurios datos bausmės pradžią buvo
nuspręsta skaičiuoti apskųstame nuosprendyje (nuro­dyta tik bausmės trukmė ir
pataisos darbų įstaigos rūšis). T-ėl iš nutarties lieka neaišku, kaip
apskųstas nuosprendis yra pakeičiamas.
Nutarties aprašomojoje dalyje turi būti nurodomos
tik tos apskųstu nuo­sprendžiu nustatytos bylos aplinkybės, kurios susijusios
su apeliaciniu skundu. T-ėl neteisingai elgiasi teismai, nurodydami ir tas
teismo nustatytas veikas, kurių apeliantas neginčija, arba tas veikas, kurias
padariusių asmenų atžvilgiu nuosprendis apskritai neapskųstas. Antai Panevėžio
apygardos teismas 1999 09 16 nutarties Nr. 2A–312/99 aprašomojoje dalyje nurodė
visas keturias nuteistojo E. Ž-o padarytas nusi­kalstamas veikas, nors
prokuroro apeliacinis skundas lietė tik dvi iš jų. Analogiškų pavyzdžių būtų
galima pateikti ir daugiau. Nutartyje nebūtina pažodžiui pakartoti apskųsto
nuosprendžio nustatomąją dalį. Pirmosios instancijos teismo nustatytos by­los
aplinkybės nutartyje išdėstomos glaustai, tačiau pakankamai išsamiai, t. y.
neiškreipiant apskųsto nuosprendžio prasmės. Pavyzdžiui, Šiaulių apygardos teismas
1999 10 06 nutarties Nr. 3/12–410a/99 aprašomojoje dalyje R-iškio rajono apylin­kės
teismo 1999 07 09 nuosprendžiu nustatytas aplinkybes išdėstė pernelyg glaustai:
„R. D-us nuteistas už tai, kad 1999 m. kovo 24–25 dienomis apie 21 val.
R-iškio rajone, B-ų kaime, padarė piktybinį chuliganizmą tyčiniais
veiksmais, pasižyminčiais ypatingu įžūlumu, šiurkščiai pažeisdamas viešąją
tvarką smogė kumš­čiu į veidą G. P-iui, spyrė į krūtinę, pargriuvusį
spardė kojomis. ” Iš tokio išdės­tymo išeitų, kad R. D-us padarė vieną
nusikaltimą, trukusį dvi dienas. Tačiau neaišku, kodėl nurodoma dar ir valanda.
Tuo tarpu iš apskųsto nuosprendžio matyti, kad R. D-us nuteistas už
dviejų nusikaltimų padarymą. V-a- jų padarytas 1999 m. kovo 24 d. , o kitas –
kovo 25 d. Nusikaltimai padaryti ne tik skirtingu laiku, bet ir skirtingais
veiksmais. T-ėl akivaizdu, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo
nutartis surašyta iškreipiant apskųsto nuosprendžio prasmę.
Nutarties aprašomojoje dalyje išdėstant
apeliacinio skundo esmę, turi būti nurodomi ne tik apelianto reikalavimai, bet
ir visi esminiai apeliacinio skundo argu­mentai. Motyvuodamas savo išvadas dėl
skundo, apeliacinės instancijos teismas turi aptarti taip pat visus esminius jo
argumentus. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į
kiekvieną argumentą. Tačiau, visiškai neaptarus bent dalies apeliacinio skundo
esminių argumentų, skundas laikomas neišnagrinėtu. Tai esminis baudžiamojo
proceso įstatymo pažeidimas, padarytas nagrinėjant bylą apeliacine tvar­­ka
(BPK 4181 str. 3 p. ), dėl ko dalis apeliacinės instancijos teismo nutarčių buvo
panaikintos išnagrinėjus bylas kasacine tvarka. Pavyzdžiui, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 1999 11 16 nutartimi (kasacinė byla Nr. 2K–759/99) buvo
panaikinta Vilniaus apygardos teismo 1999 09 02 nutartis, kuria atmestas
nuteistojo M. A-o ape­liacinis skundas. Kasacinės instancijos teismas
konstatavo, jog neišnagrinėtas ape­liacinis skundas, nes vienas iš jo argumentų
buvo tai, kad BK 324 str. numatytas nusi­­kal­­timas padaromas tik tyčia, o
apeliacinės instancijos teismas neanalizavo įrody­mų dėl šio nusikaltimo
sudėties subjektyviosios pusės elemento, nepateikė savo išva­dų šiuo klausimu.
Motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo
nutartyje turi būti išdėstomos ir tais atvejais, kai nuosprendis naikinamas dėl
esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Tačiau tokiais atvejais
apeliacinės instancijos teismas skundo argumentus aptaria tik tiek, kiek
padaryti procesiniai pažeidimai nesukliudė patikrinti apskųsto nuo­sprendžio
pagrįstumo. Panaikindamas nuosprendį apeliacinės instancijos teismas nutarties
aprašomojoje dalyje turi konkrečiai nurodyti nustatytus baudžiamojo proceso
įstatymo pažeidimus, nuosprendžio trūkumus nepriklausomai nuo to, ar tie
pažeidi­mai ir trūkumai buvo minimi apeliaciniame skunde. R-iamais atvejais
šioje nutarties dalyje taip pat nurodoma, kurios aplinkybės turi būti
papildomai išaiškinamos nagri­nė­­jant bylą iš naujo. Tačiau apeliacinės
instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali
padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą (BPK 391 str. 3 d. ). Antai
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 03 16 nutartimi (kasacinė byla Nr.
2K–102/99) panaikino Vilniaus apygardos teismo 1999 01 14 nutartį dėl esminių
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą apeliacine
tvarka. V-a- iš kasacinės instancijos teismo nustatytų pažeidimų pasireiškė
tuo, kad apelia­ci­­­­­nės instancijos teismas, panaikindamas apskųstą teismo
nuosprendį, iš anksto nu­sta­tė išvadas, kurias gali padaryti teismas iš naujo
nagrinėdamas bylą. Būtent Vilniaus apygardos teismas nutartyje nurodė, kad
skiriant nuteistajam bausmę bei sprendžiant žalos dydžio klausimą, jei
atsirastų papildomi reikalavimai, būtina atsižvelgti į nema­žą nukentėjusiojo
neatsargumą kelyje. Šiuo atveju apygardos teismas iš anksto nustatė
nukentėjusiojo vaidmenį autoįvykyje (jo kaltės laipsnį), nors autoįvykio
aplinkybes turi nustatyti pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą.
Apibendrinimo metu nustatyta, kad apeliacinės
instancijos teismai naudojo įvairias, gana dažnai ir netikslias nutarties
rezoliucinės dalies formuluotes. Kai kuriose nutartyse buvo pakartojami
įžanginėje dalyje nurodyti duomenys. Pavyzdžiui, Šiaulių apygardos teismas 1999
03 25 apeliacinėje byloje Nr. 317–148a/99 priimtos nutarties rezoliucinę dalį
suformulavo taip: „Šiaulių miesto apylinkės teismo 1999 01 27 nuosprendį,
kuriuo G. L-ė nuteista pagal BK 310 str. 6 d. , taikant BK 45 str.
4 d. 5 p. , laisvės atėmimu dvejiems metams ir 1200 Lt bauda, konfiskuojant 300
Lt vertės turto; pritaikius BK 471 str. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas
trejiems metams, įpareigojant be organo, prižiūrinčio bausmės vykdymo
atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos, pakeisti: BK 471 straipsnį (bausmės vykdymo
atidėjimą) taikyti ir papildomos bausmės – 1200 Lt baudos – atžvilgiu. ”
Apskųsto nuosprendžio rezoliucinės dalies turinys yra nurodomas įžanginėje
apeliacinės instancijos teismo nutarties dalyje, todėl rezoliucinėje dalyje šių
duomenų pakartotinai nurodyti nereikia. Pakanka nurodyti keičiamą nuosprendį
priėmusio teismo pavadinimą, nuosprendžio datą ir šiame nuosprendyje padaromus
pakeitimus.
Teismų praktikos apibendrinimo metu nustatyta atvejų,
kai apeliacinės instancijos teismai nutarties rezoliucinę dalį perkraudavo
įstatymo nereikalaujama informacija, vartodami tokias formuluotes: „…apeliacinį
skundą atmesti, o … nuosprendį palikti nepakeistą”, „…nuosprendį dėl to, kad
jame išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, pakeisti
…“, „ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos” arba „ši nutartis
apeliacine tvarka neskundžiama” ir pan.
Rezoliucinė nutarties dalis turi tiksliai
atitikti BPK 380 straipsnyje nurodytų sprendimų formuluotes. Rezoliucinėje
dalyje nevartotina formuluotė „ … apeliacinį skundą tenkinti visiškai ar iš
dalies”, nes tokios sprendimo rūšies BPK 380 str. nenumato. Apeliacinių skundų
pagrįstumas aptariamas nutarties aprašomojoje dalyje. T-ėl šioje dalyje ir
turi būti nurodoma, kurių apeliantų skundai tenkinami visiškai ar iš dalies, o
kurių – atmetami. Rezoliucinėje nutarties dalyje nurodomas tik skundų
patenkinimo rezultatas – sprendimas pakeisti nuosprendį (nurodant pakeitimo
esmę), sprendimas panaikinti nuosprendį ir kt. , taip pat nurodoma, kurių
apeliantų skundai atmetami.
Visais atvejais nutarties rezoliucinė dalis turi
būti formuluojama taip, kad nekiltų jokių neaiškumų vykdant ją ir nepakeistą
nuosprendžio dalį.

Išvados ir pasiūlymai

Teismų praktikos, taikant Baudžiamojo proceso
kodekso normas, reguliuo­jančias bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka,
apibendrinimas parodė, kad teismai ne visada šias normas supranta teisingai ir
taiko jas tinkamai. Siekiant suvienodinti teis­mų praktiką, ateityje išvengti
nustatytų trūkumų, klaidų, siūloma – apibendrinimo apžvalgą apsvarstyti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senate ir ją aprobuoti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyrius




Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.83974 sekundės -