|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr. 44 2003 m. gruodžio 29 d. Vilnius Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojus Darbo kodeksui (išskyrus 47 straipsnio 6 dalį), iš esmės reformuota darbo teisė, naujai sureguliuoti daugelis darbo santykių, įteisintas vieningas darbo teisės kodifikuotas šaltinis, kuriame apjungtos pagrindinės Europos Sąjungos ir Tarptautinės darbo organizacijos teisės aktų bei Europos socialinės chartijos (pataisytos) nuostatos. Viena iš svarbių darbo sutarties instituto naujovių, numatytų Darbo kodekse (toliau – DK), yra ta, kad Kodekse atsisakyta baigtinio darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, pagrindų sąrašo ir įtvirtinta nuostata (DK 129 straipsnis), leidžianti darbdaviui pačiam apsispręsti dėl darbo sutarties nutraukimo būtinumo ir konkrečių pagrindų. Be to, DK normos nustato ir kitas naujoves, taip pat naujai sureguliuoja darbo sutarties nutraukimo tvarką. Darbo sutartys dažnai nutraukiamos darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, todėl svarbu, kad tokį darbo sutarčių nutraukimą reglamentuojančios teisės normos būtų aiškinamos ir taikomos teisingai. Be to, darbuotojai, nesutikdami su atleidimu iš darbo, dažnai darbo sutarties nutraukimą ginčija teismine tvarka, todėl naujųjų DK normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, teisingas bei vienodas taikymas yra svarbus bei aktualus teismų praktikos uždavinys. Išanalizavus apibendrinimui pateiktas bylas, darytina išvada, kad praktikoje teisės normos interpretuojamos ir taikomos įvairiai, teismai ne visuomet teisingai aiškina ir taiko DK normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas, siekdamas suvienodinti įstatymų taikymo praktiką, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 25 straipsnio 1 punktu bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 5 straipsnio 1 dalies 3 punktu, n u t a r i a : I. Išaiškinti teismams, kad: 1. Tinkamas darbo teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą, aiškinimas ir taikymas yra svarbi darbo santykių subjektų teisių efektyvaus gynimo ir apsaugos priemonė, stiprinanti pasitikėjimą Lietuvos valstybe ir joje veikiančia teisingumo įgyvendinimo sistema. DK 129 straipsnis nustato vieną iš darbo sutarties pasibaigimo pagrindų, numatytų DK 124 straipsnio 1 punkte. 2. DK 129 straipsnis netaikytinas: a) kai darbo sutarties nutraukimas grindžiamas darbuotojo padarytu darbo drausmės pažeidimu (DK 234 straipsnis); b) nutraukiant darbo sutartis dėl darbdavio bankroto procedūros vykdymo (DK 137 straipsnis); c) kai darbo sutarties nutraukimas grindžiamas DK 136 straipsnyje ar kituose teisės aktuose nustatytais darbo sutarties nutraukimo pagrindais; d) kitais atvejais, kai darbo sutarties nutraukimas aptariamosios teisės normos pagrindu yra negalimas. 3. Darbo sutarties nutraukimo pagrindas suprantamas kaip tam tikras juridinis faktas ar jų sudėtis, kuriai esant leidžiama nutraukti darbo sutartį. Į juridinių faktų sudėtį, atleidžiant darbuotoją pagal DK 129 straipsnį, visuomet įeina darbdavio iniciatyva, kuri įstatyme numatytais atvejais turi būti išreikšta DK 130 straipsnio nustatyta tvarka, taip pat: a) nutraukiant neterminuotą darbo sutartį su darbuotojais, kurie nėra numatyti DK 129 straipsnio 4 dalyje, – svarbios priežasties buvimas, taip pat faktas, kad darbuotojas negali būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą; b) nutraukiant neterminuotą darbo sutartį su darbuotojais, nurodytais DK 129 straipsnio 4 dalyje, – svarbios priežasties ir ypatingo atvejo buvimas, taip pat faktas, kad darbuotojas negali būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą; c) nutraukiant terminuotą darbo sutartį (DK 129 straipsnio 5 dalis, sakinio dalis iki žodžio ,,arba“), – svarbios priežasties ir ypatingo atvejo buvimas, faktas, kad darbdavio iniciatyvos pasireiškimo momentu terminuotos darbo sutarties terminas nėra suėjęs ir iki jos termino suėjimo likęs laikas yra ne trumpesnis nei darbuotojui taikytinas įspėjimo terminas, ir faktas, kad darbuotojas negali būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą; d) nutraukiant terminuotą darbo sutartį (DK 129 straipsnio 5 dalis, sakinio dalis po žodžio ,,arba“), – faktas, kad darbdavio iniciatyvos pasireiškimo momentu terminuotos darbo sutarties terminas yra nesuėjęs, ir faktas, kad darbdavys sumoka darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už likusį darbo sutarties galiojimo laiką. 4. Teisme kilus ginčui dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo, darbdavys privalo įrodyti tų svarbių priežasčių, kuriomis jis grindė darbo sutarties nutraukimą, buvimą (CPK 178 straipsnis), o teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar tos priežastys yra pakankamai svarbios, kad konkrečiu atveju sudarytų pagrindą nutraukti darbo sutartį (CPK 3 straipsnio 6 dalis). 4. 1. Darbuotojo kvalifikacija, reikšminga DK 129 straipsnio 2 dalies taikymui, suprantama kaip darbuotojo pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis. Darbuotojo kvalifikaciją apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Ji nėra tapati išsimokslinimui, kadangi išsimokslinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją. S-bia priežastimi nutraukti neterminuotą darbo sutartį dėl aplinkybių, susijusių su darbuotojo kvalifikacija, gali būti pripažinta darbuotojo nepakankama kvalifikacija, jo neturėjimas reikiamos kvalifikacijos ir pan. Faktas, kad darbuotojas neturi tam tikro diplomo, pažymėjimo ir pan. , pats savaime nėra pagrindas atleisti darbuotoją pagal DK 129 straipsnį, išskyrus atvejus, kada norminiai teisės aktai įsakmiai nustato, jog tam tikrą darbą dirbti (eiti pareigas) gali tik atitinkamą diplomą, pažymėjimą turintis asmuo. Kitais atvejais aplinkybė, jog darbuotojas neturi atitinkamo išsimokslinimo (diplomo, pažymėjimo ir pan. ), gali būti tik vienas iš įrodymų, kad dėl kvalifikacijos trūkumo toks darbuotojas netinkamas pavestam darbui. S-bia priežastimi nutraukti darbo sutartį taip pat gali būti nepatenkinami atestavimo, vykdomo norminių teisės aktų nustatyta tvarka, rezultatai (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu patvirtinta Konkursinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarka ir kt. ). Kitais atvejais nepatenkinami atestavimo rezultatai savaime nėra svarbi priežastis nutraukti darbo sutartį, tačiau jie gali būti vienas iš svarbios priežasties, susijusios su darbuotojo kvalifikacija, kurios buvimas įgalina darbdavį nutraukti darbo sutartį, įrodymų. 4. 2. Sąvoka ,,profesiniai gebėjimai“ tam tikra prasme apibūdina sąvoką ,,kvalifikacija“, jos yra glaudžiai susijusios ir DK prasme gali būti vartojamos kaip sinonimai. Darbuotojas gali turėti reikiamą kvalifikaciją (formalia prasme – išsilavinimą ir jį patvirtinančius diplomą, pažymėjimą ar pan. ), tačiau dėl kitų aplinkybių, susijusių su profesiniais gebėjimais, gali būti pripažintas netinkamu dirbti tam tikrą darbą. Profesiniai gebėjimai aptariamosios teisės normos prasme apima visas objektyviai esančias aplinkybes, dėl kurių darbuotojas gali būti pripažintas netinkamu dirbti tam tikrą darbą (pavyzdžiui, tai gali būti darbuotojo sveikatos būklė, taip pat atvejai, kada toks darbuotojas nuolat gamina broką, neįvykdo darbo normų ir pan. ). Darbuotojas gali turėti reikiamą kvalifikaciją ir netgi tinkamai vykdyti jam pavestą darbo funkciją, tačiau jeigu tokiai darbo funkcijai vykdyti jam reikalingas daug ilgesnis laiko tarpas nei visiems kitiems darbuotojams (ypač esant laikinei darbo užmokesčio sistemai), toks darbuotojas gali būti atleistas dėl aplinkybių, susijusių su profesiniais gebėjimais. 4. 3. Darbo sutarties nutraukimas dėl ekonominių priežasčių turi būti pagrįstas ekonomine būtinybe. Pavyzdžiui, nuolatinis apyvartos mažėjimas, nuolatiniai nuostoliai, nulemti objektyvių priežasčių (pavyzdžiui, naujo konkurento atsiradimas rinkoje ir pan. ). 4. 4. Technologinės priežastys, kaip pagrindas nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva, paprastai turėtų būti suprantamos kaip tam tikri technologiniai pasikeitimai darbovietėje, dėl kurių įdiegimo darbuotojas arba keli darbuotojai nebegali atlikti darbo sutartimi sulygtų darbo funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje nebeatliekamos (pavyzdžiui, rankinio darbo pakeitimas automatizuota linija ir pan. ) arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų (pavyzdžiui, esamos automatinės linijos kompiuterizavimas ir pan. ). Jeigu, modernizavus gamybą ar kitą veiklos sritį, yra reikalingi darbuotojai naujoms technologijoms prižiūrėti (valdyti), o esami darbuotojai neturi reikiamos kvalifikacijos ir tokio darbo atlikti nesugeba, darbo sutartys su šiais darbuotojais gali būti nutrauktos ir dėl aplinkybių, susijusių su jų kvalifikacija. 4. 5. Darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti teismo pripažįstami svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį tuo atveju, jeigu dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojas arba keli darbuotojai nebegali atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų. Įmonės, įstaigos, organizacijos ar kitos organizacinės struktūros struktūriniai pertvarkymai turėtų būti įforminami atitinkamo valdymo organo (kurio kompetencijai pagal įstatymą, įstatus ar pan. priklauso tokio sprendimo priėmimas) sprendimu. Darbovietės struktūriniai pertvarkymai turi būti realūs, t. y. privalomas ne tik atitinkamo valdymo organo sprendimas, bet ir toks sprendimas turi būti realiai vykdomas. DK 138 straipsnyje numatyti pasikeitimai nėra struktūriniai pertvarkymai. 5. Kartu su DK 129 straipsnio 1 ir 2 dalimis aiškintina bei taikytina ir šio straipsnio 3 dalis, kuri reglamentuoja nors ir svarbias darbdavio požiūriu aplinkybes, tačiau negalinčias būti teisėta priežastimi nutraukti darbo sutartį. Taigi darbdavys negali pagrįsti darbo sutarties nutraukimo DK 129 straipsnio 3 dalyje išvardytomis aplinkybėmis. DK 129 straipsnio 3 dalies 5 punkte nurodytos išimties atveju vien tik darbuotojo amžius negali būti savaime svarbi priežastis nutraukti darbo sutartį. Aplinkybė, susijusi su asmens amžiumi, svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį gali būti tik esant visoms šioms sąlygoms: a) darbuotojas yra sukakęs pensinį amžių; b) dėl tokio amžiaus jis negali ar yra netinkamas vykdyti pavestas darbo funkcijas; c) darbuotojas turi teisę į visą senatvės pensiją arba ją gauna. 6. DK 129 straipsnio 4 dalies prasme ypatingi atvejai paprastai suprantami kaip atvejai, kai darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus, ir yra nustatomi atsižvelgiant į konkretaus darbdavio veiklos specifiką, veiklos aplinkybes, konkrečias atskiro darbo sutarties nutraukimo atvejo aplinkybes ir jį pagrindžiančias priežastis, pavyzdžiui, kai darbdaviui dėl pas jį įvykusių pasikeitimų yra visiškai nereikalingas atitinkamo darbuotojo darbo funkcijų vykdymas, šis darbuotojas yra ilgalaikėje prastovoje ir nėra galimybės jį perkelti į kitą darbą (DK 122 straipsnis). DK 129 straipsnio 4 dalies prasme darbuotojai, auginantys vaikų iki keturiolikos metų, yra vaiko tėvai (įtėviai), vaiko globėjai. Šios teisės normos taikymui neturi reikšmės, ar darbuotojas vienas augina vaiką, taip pat nėra reikšmingi klausimai, susiję su vaiko išlaikymu. 7. Darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, išskyrus atvejį, kai nutraukiama terminuota darbo sutartis ir darbuotojui išmokamas vidutinis darbo užmokestis už likusį darbo sutarties galiojimo laiką (DK 129 straipsnio 5 dalis), turi pareigą ieškoti galimybių perkelti atleidžiamą iš darbo darbuotoją į kitą darbą ir, esant darbuotojo sutikimui, jį perkelti į kitą darbą. Šią pareigą darbdavys privalo vykdyti per visą numatomo atleisti darbuotojo įspėjimo laikotarpį, įskaitant darbuotojo atleidimo iš darbo dieną. 7. 1. Kitas darbas (laisva darbo vieta ar pareigos) visų pirma turi būti siūlomas atsižvelgiant į atleidžiamo darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir, reikiamais atvejais, į sveikatos būklę, o jeigu laisvų tokio darbo vietų nėra arba darbuotojas nesutinka būti į jas perkeltas – turi būti siūlomas bet koks kitas darbas, kurį darbuotojas, atsižvelgiant į jo sugebėjimus ir sveikatos būklę, galėtų dirbti. Jeigu darbuotojo profesija, specialybė, kvalifikacija, atitinkamais atvejais – ir sveikatos būklė, yra tinkami laisvai darbo vietai (pareigoms) užimti, darbdavys privalo jam šį darbą (pareigas) pasiūlyti, išskyrus atvejus, kai darbdavys to negali padaryti dėl objektyvių priežasčių (pavyzdžiui, kai tokia laisva darbo vieta pasiūloma kitam atleidžiamam iš darbo darbuotojui ir pastarasis jo sutikimu į ją perkeliamas dirbti ir pan. ). 7. 2. Darbdavys, turintis veikiančius struktūrinius padalinius įvairiose vietovėse, privalo atleidžiamam darbuotojui pasiūlyti atitinkamas laisvas darbo vietas (pareigas) visos savo organizacinės struktūros mastu, o ne vien tik esančias darbuotojo gyvenamojoje vietovėje arba vietovėje, kurioje esančiame struktūriniame padalinyje šis darbuotojas dirbo. Pirmiausia turi būti siūlomos tos laisvos darbo vietos (pareigos), kurios yra darbuotojo gyvenamojoje vietovėje arba vietovėje, kurioje esančiame padalinyje darbuotojas dirba. 7. 3. Įstatymas nenustato privalomos rašytinės formos kito darbo pasiūlymui, taip pat darbuotojo atsisakymui nuo pasiūlymo. Pareiga teisme įrodyti tokių faktų buvimą tenka darbdaviui (atsakovui) (CPK 178 straipsnis). Jie gali būti įrodinėjami visomis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytomis įrodinėjimo priemonėmis. 8. Darbdavys, nutraukdamas savo iniciatyva darbo sutartį, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), turi laikytis DK 130 straipsnio reikalavimų, išskyrus atvejį, kai nutraukiama terminuota darbo sutartis ir darbuotojui išmokamas vidutinis darbo užmokestis už likusį darbo sutarties galiojimo laiką (DK 129 straipsnio 5 dalis). 8. 1. Kolektyvinėje ar darbo sutartyje gali būti nustatyti ilgesni įspėjimo terminai, negu nurodyti DK 130 straipsnio 1 dalyje. Jeigu darbuotojas, įspėtas apie darbo sutarties nutraukimą, pats prašo jį atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį nepasibaigus įspėjimo terminui ir nurodo konkrečią atleidimo datą, šis darbuotojas gali būti atleistas iš darbo jo nurodytu laiku, nekeičiant atleidimo pagrindo (DK 35 straipsnio 1 dalis). 8. 2. Konkrečiu atveju taikomas įspėjimo terminas (pavyzdžiui, dviejų ar keturių mėnesių) nustatomas pagal įspėjimo darbuotojui įteikimo metu esančias aplinkybes, reikšmingas šiam terminui nustatyti, o joms pasikeitus, įspėjimo terminas atitinkamai pratęsiamas. 8. 3. Įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminas skaičiuojamas pagal DK 26 straipsnio taisykles. Darbuotojo, įspėto apie darbo sutarties nutraukimą, laikino nedarbingumo ir atostogų laikas yra įskaitomi į įspėjimo terminą. 8. 4. DK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą privaloma forma – rašytinė forma. Darbuotojo, raštu neįspėto apie darbo sutarties nutraukimą, atleidimas iš darbo vertintinas kaip atleidimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, kuris sukelia DK 297 straipsnio 3 ar 4 dalyse numatytus teisinius padarinius. 8. 5. Įspėjime turi būti nurodyta konkreti darbo sutarties nutraukimo su darbuotoju priežastis (DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Įspėjimas, kuriame nenurodyta darbo sutarties nutraukimo priežastis arba ji nurodyta ne ta ar nekonkreti (pavyzdžiui, vien tik pakartojant abstrakčias DK 129 straipsnio formuluotes ir pan. ), vertintinas kaip neatitinkantis DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų. 8. 6. Įstatymas nereglamentuoja įspėjimo darbuotojui įteikimo būdo. Įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą darbuotojui gali būti įteiktas jį, kaip rašytinį dokumentą, paduodant asmeniškai darbuotojui, siunčiant paštu, taip pat perduodant telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti siuntėjo parašą, ir kitais būdais. Darbuotojo atsisakymas priimti šį dokumentą prilyginamas jo gavimui. 8. 7. DK 130 straipsnio 4 dalis taikoma, kai darbuotojus numatoma atleisti iš darbo ne tik dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų, bet ir dėl DK 129 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje numatytų panašių svarbių priežasčių (DK 10 straipsnio 1, 3 dalys). Kai darbovietėje nėra darbuotojų atstovų (DK 19 straipsnis) ar jie ignoravo darbdavio iniciatyvą dėl konsultacijų surengimo arba atsisakė pasirašyti konsultacijų protokolą, taip pažeisdami DK 35 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra pagrindo pripažinti, kad darbdavys pažeidė DK 130 straipsnio 4 dalies reikalavimus. 8. 8. Jeigu darbdavys pažeidžia DK 130 straipsnio 5 dalyje numatytą pareigą, toks pažeidimas nesudaro pagrindo darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, tačiau gali būti taikomos Bedarbių rėmimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatytos teisinės pasekmės – darbuotojo (ieškovo) atleidimo iš darbo terminas (data) perkeliamas iki to laiko, kada turėjo pasibaigti pranešimo terminas. Už laiką, kuriam perkeltas darbuotojo atleidimo iš darbo terminas (data), teismas priteisia iš darbdavio darbuotojui vidutinį darbo užmokestį (DK 9 straipsnio 1 dalis, 297 straipsnio 3 dalis, CPK 3 straipsnio 6 dalis). 8. 9. Darbdavys, įspėjęs darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą, gali atleisti darbuotoją iš darbo tik tada, kai nėra pasibaigęs DK 130 straipsnio 7 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas. Jeigu iki šio termino pabaigos darbdavys neatleidžia darbuotojo iš darbo, tai, terminui pasibaigus, įspėjimas netenka galios ir darbdavys praranda galimybę nutraukti darbo sutartį. Darbuotojui ginčijant atleidimą iš darbo, teismas, nustatęs, kad darbuotojas (ieškovas) atleistas iš darbo pažeidžiant DK 130 straipsnio 7 dalį, taiko DK 297 straipsnio 3 ar 4 dalyse numatytas teisines pasekmes. 8. 10. DK 130 straipsnio 8 dalis numato įspėjimo termino nesilaikymo teisines pasekmes. J- gali taikyti tiek darbdavys, ištaisydamas savo padarytą pažeidimą, tiek ir darbo ginčą nagrinėjantis teismas. Už laiką, kuriam perkeliama darbuotojo atleidimo iš darbo data, teismas priteisia iš darbdavio (atsakovo) darbuotojui (ieškovui) vidutinį darbo užmokestį (DK 9 straipsnio 1 dalis, 297 straipsnio 3 dalis, CPK 3 straipsnio 6 dalis). 9. Darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį atveju DK ir kiti įstatymai nustato tam tikras garantijas atskirų kategorijų darbuotojams: DK 132 straipsnis – nėščioms moterims ir darbuotojams, auginantiems vaikus; DK 133 straipsnis – sergantiems ir sužalotiems darbe darbuotojams; DK 134 straipsnis – darbuotojų atstovams; DK 135 straipsnis – jame numatytų kategorijų darbuotojams; DK 303 straipsnio 1 dalies – darbo ginčų komisijos nariams; Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 13 straipsnio 9 dalis – darbuotojų atstovams saugai ir sveikatai; Invalidų socialinės integracijos įstatymo 19 straipsnis – invalidams; Bedarbių rėmimo įstatymo 9 straipsnio 6 dalis – šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytiems asmenims. Garantijas gali nustatyti ir kiti įstatymai ar kolektyvinės sutartys. DK 135 straipsnis netaikomas, kai nutraukiama terminuota darbo sutartis ir darbuotojui išmokamas vidutinis darbo užmokestis už likusį darbo sutarties galiojimo laiką (DK 129 straipsnio 5 dalis). 10. DK 133 straipsnis nustato darbo vietos (pareigų) išsaugojimo garantijas sergantiems ir sužalotiems darbe darbuotojams, o ne darbo sutarčių su tokiais darbuotojais nutraukimo svarbias priežastis ar pagrindus. 11. DK 134 straipsnyje nustatyta garantija darbuotojams – draudimas atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį be išankstinio atitinkamo organo sutikimo – taikoma: a) darbuotojams, išrinktiems į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19 straipsnis). Garantija taikoma tuo laikotarpiu, kuriam jie išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 134 straipsnio 1 dalis); b) kitiems darbuotojams, kuriems DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos taikymas numatytas kolektyvinėje sutartyje (DK 134 straipsnio 4 dalis); c) darbuotojams įstatymų ar kolektyvinės sutarties nustatytais atvejais ir tvarka. 11. 1. DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija darbuotojų atstovams taikoma tik tiems darbuotojams, kurie išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius–renkamuosius organus. Šiais organais gali būti (DK 19 straipsnis): a) darbovietėje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamieji–renkamieji organai; b) atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinės sąjungos, kuriai darbovietės darbuotojų kolektyvo susirinkimas perdavė darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkciją, atstovaujamieji–renkamieji organai; c) darbovietės darbo taryba. Profesinėje sąjungoje išrinkti darbuotojų atstovaujamieji organai – tai organai, turintys DK 22 straipsnyje numatytas teises. Ši aplinkybė nustatoma pagal profesinės sąjungos įstatus (statutą) (CK 2. 47 straipsnio 1 dalis, Profesinių sąjungų įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). 11. 2. Kitų organų sutikimas (DK 134 straipsnio 4 dalis) yra numatytas, pavyzdžiui: Invalidų socialinės integracijos įstatymo 19 straipsnyje, pagal kurį darbdavys DK 129 straipsnio pagrindu gali atleisti iš darbo invalidą tik gavęs savivaldybės globos ir rūpybos institucijos sutikimą; Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 13 straipsnio 9 dalyje, pagal kurią darbuotojų atstovui saugai ir sveikatai taikomos DK 134 straipsnyje nustatytos garantijos, taigi jo atleidimas iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu galimas tik gavus jį išrinkusio darbuotojų kolektyvo susirinkimo sutikimą (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 13 straipsnio 4 dalis). 11. 3. Darbuotojas, išrinktas į kelis (du ar daugiau) darbuotojų atstovaujamuosius organus ir (arba) kuriam atitinkamos garantijos nustatytos kolektyvinėje sutartyje arba įstatymuose (DK 134 straipsnio 4 dalis), negali būti atleistas iš darbo be kiekvieno iš tų organų, kurių sutikimas reikalingas, išankstinio sutikimo. 11. 4. DK 134 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytos garantijos turi būti taikomos nepriklausomai nuo to, kada – iki įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą ar po to – atsirado aplinkybės, lemiančios draudimą atleisti darbuotoją iš darbo be išankstinio atitinkamo organo sutikimo. Kai įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą (DK 130 straipsnis) gavęs darbuotojas, elgdamasis nesąžiningai, nepraneša darbdaviui aplinkybių, reikšmingų DK 134 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų garantijų jo (darbuotojo) atžvilgiu taikymui, o darbdavys tų aplinkybių objektyviai nežino, tai, šį darbuotoją atleidus iš darbo be reikalingo atitinkamo organo išankstinio sutikimo, objektyviai pažeista darbuotojo darbo teisė gali būti neginama (DK 35 straipsnio 1 dalis, 36 straipsnio 1 dalis). 11. 5. Darbdavio pareiškimas dėl sutikimo atleisti darbuotoją iš darbo turi būti motyvuotas, jame turi būti nurodytos konkrečios priežastys ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas pagal DK 129 straipsnį, atleidimo iš darbo data, atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarka (DK 35 straipsnio 1 dalis, 9 straipsnio 1 dalis, 130 straipsnio 2 dalis). Prie pareiškimo turi būti pridėti įrodymai, kuriais darbdavys grindžia savo prašymą. Atleisti darbuotoją iš darbo darbdavys gali tik dėl tų priežasčių, dėl kurių prašė sutikimo. Darbuotojų atstovaujamasis organas privalo nuspręsti ir atsakymą darbdaviui duoti per keturiolika kalendorinių dienų nuo pareiškimo gavimo (DK 134 straipsnio 2 dalis). Jeigu įstatymuose ir kolektyvinėje sutartyje nėra nustatytas terminas, per kurį kiti organai (DK 134 straipsnio 4 dalis) turi atsakyti į darbdavio pareiškimą, pagal analogiją taikomas keturiolikos kalendorinių dienų terminas (DK 9 straipsnio 1 dalis, 134 straipsnio 2 dalis). Jei per terminą, per kurį minėti kiti organai turi duoti darbdaviui atsakymą, jie atsakymo darbdaviui neduoda, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį (DK 9 straipsnio 1 dalis, 134 straipsnio 2 dalis), išskyrus įstatymų ar kolektyvinės sutarties numatytus atvejus. DK 134 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino skaičiavimui taikomos DK 26 straipsnio taisyklės. Šis terminas yra naikinamasis ir negali būti sustabdomas, pratęsiamas ar atnaujinamas (DK 28 straipsnis). 11. 6. Pagal DK 134 straipsnio 5 dalį darbuotojų atstovaujamojo organo duotas sutikimas atleisti darbuotoją iš darbo galioja tol, kol galioja tam darbuotojui įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą (DK 130 straipsnis). Įspėjimas netenka galios, kai nuo jo termino pabaigos praeina daugiau kaip vienas mėnuo, neįskaitant darbuotojo nedarbingumo ir atostogų laiko (DK 130 straipsnio 7 dalis). Kitų organų (DK 134 straipsnio 4 dalis) duoto sutikimo galiojimui taip pat taikomos DK 130 straipsnio 7 dalies ir 134 straipsnio 5 dalies taisyklės (DK 9 straipsnio 1 dalis), išskyrus įstatymų numatytus atvejus. 11. 7. Darbdavys turi teisę tiesiogiai teisme ginčyti ne tik darbuotojų atstovaujamojo organo atsisakymą duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą, bet ir minėto organo atsisakymą atleisti darbuotoją, kuriam DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos taikymas numatytas kolektyvinėje sutartyje, taip pat kitų organų (DK 134 straipsnio 4 dalis) atsisakymą atleisti darbuotoją iš darbo (DK 9 straipsnio 1 dalis, 134 straipsnio 3 dalis). Kai darbdavys, esant ginčui teisme, įrodo, kad atitinkamo organo sprendimas atsisakyti duoti sutikimą atleisti darbuotoją iš esmės pažeidžia darbdavio interesus, teismas šiuo pagrindu gali panaikinti ne tik darbuotojų atstovaujamųjų organų, bet ir kitų organų (DK 134 straipsnio 4 dalis) sprendimus (DK 9 straipsnio 1 dalis, 134 straipsnio 3 dalis). Teismas, nagrinėdamas darbdavio reikalavimą panaikinti atitinkamo organo sprendimą tuo pagrindu, kad sprendimas atsisakyti duoti sutikimą atleisti darbuotoją iš esmės pažeidžia darbdavio interesus, turi CPK nustatyta tvarka patikrinti ir įvertinti: a) darbdavio nurodyto intereso (interesų) buvimo faktą, intereso teisėtumą ir svarbą; b) ginčijamo sprendimo pagrįstumą; c) darbdavio nurodytą jo intereso (interesų) esminio pažeidimo faktą ir šio fakto priežastinį ryšį su ginčijamu sprendimu. DK 134 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka ,,iš esmės pažeidžia jo (darbdavio) interesus“ aiškintina taip pat, kaip ir analogiška sąvoka, numatyta DK 129 straipsnio 4 dalyje (žr. šio Nutarimo 6 punktą). Teismas, nagrinėdamas darbdavio reikalavimą panaikinti atitinkamo organo atsisakymą duoti sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo, neturi nagrinėti būsimo atleidimo iš darbo pagrįstumo ir teisėtumo. Darbdavys, remdamasis įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo panaikintas atitinkamo organo atsisakymas duoti sutikimą atleisti darbuotoją, turi teisę atleisti šį darbuotoją iš darbo tol, kol galioja šiam darbuotojui įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą (DK 9 straipsnio 1 dalis, 134 straipsnio 5 dalis, 130 straipsnio 7 dalis). 12. DK 135 straipsnis, kuris taikytinas tiek esant neterminuotai, tiek ir terminuotai darbo sutartims, turi būti taikomas, kai darbuotojų skaičius mažinamas ne tik dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų, bet ir dėl DK 129 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje numatytų panašių svarbių priežasčių (DK 10 straipsnio 1, 3 dalys). 12. 1. Pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 1 punktą pirmenybės teisę būti palikti dirbti darbuotojų skaičiaus mažinimo darbovietėje atveju turi tie toje darbovietėje sužaloti darbuotojai, kurie darbuotojų skaičiaus mažinimo metu vis dar yra netekę tam tikros, procentais išreikštos profesinio darbingumo dalies. V- tik praeityje įvykęs darbuotojo sužalojimo darbe faktas, po kurio darbuotojo darbingumas visiškai atsistatė, nesudaro pagrindo tokį darbuotoją priskirti prie darbuotojų, turinčių pirmenybės teisę būti paliktiems dirbti pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Darbuotojams, kurie darbovietėje buvo sužaloti arba susirgo profesine liga, kol jie yra nedarbingi, darbo vietos išsaugojimo garantijas nustato DK 133 straipsnio 1 dalis. Kol jiems galioja DK 133 straipsnio 1 dalyje numatyta garantija, DK 135 straipsnis jų atžvilgiu negali būti taikomas, šis straipsnis taikomas tik pasibaigus DK 133 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos galiojimo laikui. 12. 2. Darbuotojais, kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų amžiaus ir šiuo pagrindu pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi pirmenybės teisę būti palikti dirbti darbuotojų skaičiaus mažinimo atveju, yra pripažįstami darbuotojai, kurie faktiškai vieni augina vaiką (vaikus) ar įvaikį (įvaikius) iki šešiolikos metų amžiaus (pavyzdžiui, yra našlys (našlė), vieniša motina (įmotė), kitas vaiko tėvas (įtėvis) atlieka laisvės atėmimo bausmę ar jam neterminuotai arba terminuotai apribota tėvų valdžia, santuoka yra nutraukta ar gyvena skyrium ir teismo sprendimu vaiko (įvaikio) gyvenamoji vieta yra nustatyta su juo, kt. ). Šis sąrašas nėra baigtinis, nes praktikoje gali būti ir kitų situacijų, kai darbuotojas bus laikomas faktiškai vienas auginantis vaiką. DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikomas ir įstatyminio globėjo (rūpintojo) atžvilgiu. Šios teisės normos taikymui neturi reikšmės, ar darbuotojas vienas išlaiko auginamą vaiką, ar kitas vaiko tėvas taip pat vykdo pareigą materialiai išlaikyti nepilnametį vaiką. Darbuotojais, kurie vieni prižiūri kitus šeimos narius, pripažintus pirmos ar antros grupės invalidais, ir šiuo pagrindu pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi pirmenybės teisę būti palikti dirbti darbuotojų skaičiaus sumažinimo atveju, yra darbuotojai, kurie faktiškai vieni prižiūri (saugo, rūpinasi saugumu, gyvenimu) kitą savo šeimos narį (narius), pripažintą pirmos ar antros grupės invalidu (pavyzdžiui, darbuotojas, gyvenantis kartu su savo tėvu, pripažintu antros grupės invalidu, jeigu nėra kitų kartu gyvenančių pilnamečių šeimos narių, kt. ). Priežiūros faktui patvirtinti pakanka, kad darbuotojas pateiktų dokumentus, patvirtinančius jo ir šeimos nario (narių), pripažinto pirmos ar antros grupės invalidu, tapačią gyvenamąją vietą. Praktikoje gali būti ir kitų situacijų, kai darbuotojas gali būti pripažįstamas faktiškai vienas prižiūrintis kitus šeimos narius, pripažintus pirmos ar antros grupės invalidais. Darbuotojo šeimos nariais aptariamosios teisės normos prasme gali būti jo tėvai (įtėviai), sutuoktinis, vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai, vaikaičiai ir kiti giminaičiai. 12. 3. DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 140 straipsnio 1 dalies ir kitų teisės normų taikymui reikšminga nepertraukiamojo darbo stažo sąvoka apibrėžta DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Pagal DK 30 straipsnio 2 dalį nepertraukiamojo darbo stažo skaičiavimo tvarką iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose nustato Vyriausybė, o kitose darbovietėse – kolektyvinės sutartys. 12. 4. DK 135 straipsnio 1 dalies 6 punkte vartojama sąvoka – darbuotojai, kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19 straipsnis) – aiškintina taip pat, kaip ir DK 134 straipsnio 1 dalies atitinkama sąvoka (žr. šio Nutarimo 11. 1 punktą). 12. 5. DK 135 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktuose numatytų darbuotojų pirmenybės teisė būti paliktiems dirbti nesiejama su jų turima kvalifikacija. Jie turi pirmenybės teisę likti dirbti visų kitų tos darbovietės darbuotojų atžvilgiu (taigi ir darbuotojų, nurodytų DK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 5 punktuose, atžvilgiu) net ir turėdami žemesnę kvalifikaciją. Kai, mažinant darbuotojų skaičių, būti paliktais dirbti tarpusavyje konkuruoja du ar daugiau tos pačios specialybės darbuotojų, turinčių pirmenybės teisę pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 1 ir (ar) 6 punktus, šių darbuotojų pirmenybė vienas kito atžvilgiu taikoma tam iš jų, kurio kvalifikacija yra aukštesnė. Jeigu jų kvalifikacija yra vienoda – darbdavys šiuo aspektu turi teisę pasirinkti, su kuriuo darbuotoju tęsti darbo santykius, o kurį darbuotoją atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį. 12. 6. Sąvoka ,,specialybė“ DK 135 straipsnio 2 dalies prasme apima ir sąvoką ,,pareigos“, t. y. pagal DK 135 straipsnio 2 dalį pirmenybė taikoma ne tik tos pačios specialybės, bet ir tas pačias pareigas einančių darbuotojų atžvilgiu. DK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose numatytų darbuotojų pirmenybė ją turintiems darbuotojams kvalifikacijos kriterijaus pagrindu taikoma tiek prieš kitus tos pačios specialybės darbuotojus, turinčius pirmenybės teisę pagal šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktus, tiek ir prieš pirmenybės teisės būti paliktiems dirbti neturinčius tos pačios specialybės darbuotojus. Kai, mažinant darbuotojų skaičių, būti palikti dirbti tarpusavyje konkuruoja du ar daugiau darbuotojų, turinčių pirmenybės teisę pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir (ar) 5 punktus, pirmenybė taikoma tiems iš jų, kurių kvalifikacija yra aukštesnė. Jeigu jų kvalifikacija yra vienoda, tai dirbti turėtų būti paliekamas labiau socialiai pažeidžiamas darbuotojas (pavyzdžiui, darbuotojas, turintis pirmenybės teisę pagal daugiau aptariamosios teisės normos punktų negu jo konkurentai, ir pan. ). Tuo tarpu, kai tokių darbuotojų kvalifikacija ir socialinis pažeidžiamumas yra vienodi, darbdavys šiuo aspektu turi teisę pasirinkti, su kuriuo iš jų tęsti darbo santykius, o kurį atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį. 12. 7. Pagal DK 135 straipsnio 2 dalį tos pačios specialybės darbuotojų kvalifikacija paprastai turi būti lyginamuoju aspektu įvertinama viso darbdavio mastu, t. y. jeigu darbdavys yra įmonė, įstaiga, organizacija – tai įmonės, įstaigos, organizacijos mastu, jeigu darbdavys yra kita organizacinė struktūra, turinti savarankišką darbinį teisnumą ir veiksnumą, pavyzdžiui, filialas, atstovybė, – tos organizacinės struktūros mastu, o jeigu darbdavys yra fizinis asmuo – pas jį dirbančių kitų atitinkamų darbuotojų atžvilgiu. Tačiau jeigu darbdavio struktūriniai padaliniai yra įvairiose vietovėse, tai DK 135 straipsnyje nustatytos pirmenybės teisės taikymas ją turinčiam darbuotojui analizuojamas ir turima pirmenybės teisė taikoma tik tos vietovės, kurioje esančiame padalinyje darbuotojas dirba, struktūrinių padalinių mastu. 12. 8. Ginčą nagrinėjantis teismas, tikrindamas, ar atleidžiant darbuotoją (ieškovą) iš darbo nebuvo pažeisti DK 135 straipsnio reikalavimai, turi nustatyti: a) ar darbuotojas (ieškovas) turėjo pirmenybės teisę ir pagal kurį (kuriuos) DK 135 straipsnio 1 dalies punktą; b) ar kiti atitinkami darbuotojai, palikti dirbti, turėjo pirmenybės teisę ir pagal kurį (kuriuos) DK 135 straipsnio 1 dalies punktą ar jos neturėjo; c) jeigu darbuotojui (ieškovui) pirmenybė taikoma kvalifikacijos kriterijaus pagrindu (DK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 5 punktai ir 2 dalis), tai kokia buvo jo kvalifikacija, lyginant su paliktų dirbti tos pačios specialybės darbuotojų kvalifikacija; d) ar darbuotojui (ieškovui) turėjo būti taikoma jo turima pirmenybė ir prieš kuriuos paliktus dirbti darbuotojus. Teismas negali apsiriboti vien tik darbdavio atliktų ar neatliktų, atleidžiant darbuotoją iš darbo, veiksmų konstatavimu. Nustatęs, kad darbuotojas (ieškovas) iš darbo atleistas pažeidžiant DK 135 straipsnio reikalavimus, teismas turi atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu (DK 297 straipsnio 3, 4 dalys). 13. Nutraukiant darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, dokumentuose apie darbo sutarties nutraukimą nurodomas DK 129 straipsnis, tačiau jo nenurodymas arba netikslus nurodymas (pavyzdžiui, DK 129 straipsnio atitinkamos dalies nurodymas) savaime nesudaro pagrindo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu (DK 10 straipsnio 3 dalis, CPK 3 straipsnio 6 dalis, DK 297 straipsnio 3 dalis). 14. Darbuotojo, nesutinkančio su atleidimu iš darbo, reikalavimui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu taikomas DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas. DK 297 straipsnio 1 dalis apibrėžia joje nurodyto vieno mėnesio ieškinio senaties termino eigos pradžią, todėl darbuotojo reikalavimui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu pareikšti ieškinio senaties termino eigos pradžia nustatoma pagal DK 297 straipsnio 1 dalį, o ne pagal Civilinio kodekso normas (DK 27 straipsnio 5 dalis). DK 297 straipsnio 1 dalis joje nustatyto vieno mėnesio ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja ne su subjektyvaus pobūdžio kriterijais – darbuotojo sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą, o su objektyviu kriterijumi – atitinkamo dokumento, patvirtinančio atleidimą iš darbo, gavimo diena. Darbuotojui, nesutinkančiam su atleidimu iš darbo, vieno mėnesio ieškinio senaties terminas prasideda kitą dieną po tos dienos, kurią DK 297 straipsnio 1 dalis apibrėžia jo pradžią (DK 26 straipsnio 1 dalis), t. y. kitą dieną po tos dienos, kurią darbuotojas gavo darbo sutarties nutraukimą (atleidimą iš darbo) patvirtinantį dokumentą, pavyzdžiui, darbdavio įsakymą, potvarkį ar pan. , socialinio draudimo pažymėjimą ar darbo sutartį su įrašais apie darbo sutarties nutraukimą. Tačiau jeigu dokumentą, patvirtinantį atleidimą iš darbo, darbuotojas gavo ne atleidimo iš darbo dieną, o anksčiau, tai vieno mėnesio ieškinio senaties terminas prasideda kitą dieną po darbuotojo atleidimo iš darbo dienos (DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 10 straipsnio 3 dalis, 26 straipsnio 1 dalis, 297 straipsnio 1 dalis). Darbuotojo atsisakymas, vengimas priimti darbo sutarties nutraukimą (atleidimą iš darbo) patvirtinantį dokumentą prilyginamas jo gavimui. Tuo tarpu vien darbuotojo supažindinimas su atitinkamu dokumentu nėra prilyginamas jo gavimui ir neturi teisinės reikšmės ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymui. Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai nereguliuoja DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymo, jo eigos sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo, nenustato ieškinio senaties termino pasibaigimo teisinių pasekmių. Šiems klausimams reguliuoti taikomos Civilinio kodekso 1. 126, 1. 128-1. 131 straipsnių normos (DK 27 straipsnio 5 dalis, Civilinio kodekso 1. 1 straipsnio 3 dalis). 15. Bylas pagal darbuotojo (ieškovo), atleisto iš darbo pagal DK 129 straipsnį, ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu teismas nagrinėja laikydamasis bendrųjų CPK taisyklių bei atsižvelgdamas į CPK XX skyriuje ir DK numatytas išimtis (CPK 410 straipsnis). Teismas turi siekti, kad proceso šalys byloje sudarytų taikos sutartį. Kita vertus, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis), įtraukti dalyvauti byloje antrąjį atsakovą (CPK 414 straipsnio 2 dalis), taip pat turi teisę, įspėjęs šalis (CPK 414 straipsnio 3 dalis), viršyti pareikšto ieškinio dalyką ir pagrindą (CPK 417 straipsnis) bei taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Teismas turi įspėti proceso šalis apie teismo teisę viršyti pareikštus reikalavimus bei taikyti DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus alternatyvius darbuotojo teisių gynimo būdus. Nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimus dėl atleidimo pripažinimo neteisėtu, teismas turi patikrinti ieškinyje jo pagrindu nurodytas aplinkybes bei kitas aplinkybes, nors ir nenurodytas ieškinio pagrindu, tačiau susijusias su pareikšto ieškinio pagrindu ir dalyku, t. y. teismas turi patikrinti ir nustatyti: a) ar darbuotojas (ieškovas) atleistas iš darbo esant teisėtam darbo sutarties nutraukimo pagrindui (DK 129 straipsnis); b) ar nėra pažeistos darbuotojui (ieškovui) taikytinos garantijos (DK 132, 133, 134, 135 straipsniai ir kt. ); c) ar laikytasi darbo sutarties nutraukimo tvarkos (DK 130, 131 straipsniai ir kt. ); d) ar yra pagrindas darbuotojo (ieškovo) atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas, o jeigu tam pagrindo nėra, tai ar nėra pagrindo ginti darbuotojo teises kitais DK 36 straipsnio 2 dalyje numatytais darbo teisių gynimo būdais. Bylose dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu darbuotojų, atleistų iš darbo darbdavio iniciatyva, darbdavys (atsakovas) privalo įrodyti įstatyme numatyto atleidimo iš darbo (DK 129 straipsnis) pagrindo teisėtumą. II. Aprobuoti apibendrinimo apžvalgą dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje ir ją paskelbti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO SENATO PIRMININKAS V. GREIČIUS LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO SENATO SEKRETORĖ L. ŽILIENĖ Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |