Paieška : Teismų praktika LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS NrLIETUVOS AUKŠČIAUSIOJOTEISMO CIVILINIŲ BYLŲ TEISĖS GIDAS 

Svetainės meniu





Labiausiai lankomi svetainės puslapiai
1. Darbo teisė
2. Nekilnojamo turto savininkų
teisės ir pareigos

3. Šeimos teisė
4. Ieškinio padavimas teismui,
ką turėčiau žinoti

5. Nemokamos teisinės
pagabos kontaktai


Svetainėje yra
#13577: Svečiai
#2: Vartotojai
#5713: Registruoti vartotojai

# Moderator
# IngaMay


Jūs čia svečias.
+ registracija

TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos. Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia . Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt . Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.

TEISINĖS PASLAUGOS
Rengiame ieškinius, atsiliepimus,
pareiškimus, prašymus internetu.
Kaina nuo 26,07 € (90 litų).

www.valetudogrupe.lt



Vieša teismų sprendimų paieška
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO
TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS
TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS

1. 7. Dėl pre­ju­di­ci­nių fak­tų, dėl pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mo
spren­di­mo įsi­tei­sė­ji­mo, kai ape­lia­ci­ne tvar­ka skun­džia­mas vi­sas
spren­di­mas
ar tik tam tik­ra to spren­di­mo da­lis

Pa­gal 2002 m. CPK 182 straips­nio 2 punk­tą ne­rei­kia
įro­di­nė­ti ap­lin­ky­bių, nu­sta­ty­tų įsi­tei­sė­ju­siu teis­mo spren­di­mu
ki­to­je ci­vi­li­nė­je [. . . ] by­lo­je, ku­rio­je da­ly­va­vo tie pa­tys as­me­nys
[. . . ] (pre­ju­di­ci­niai fak­tai). 2002 m. CPK 279 straips­nio 4 da­lis taip
pat nu­sta­to, kad, spren­di­mui [. . . ] įsi­tei­sė­jus, ša­lys ir ki­ti da­ly­va­vę
by­lo­je as­me­nys, taip pat jų tei­sių pe­rė­mė­jai ne­be­ga­li [. . . ] ki­to­je
by­lo­je gin­čy­ti teis­mo nu­sta­ty­tų fak­tų ir tei­si­nių san­ty­kių. Tai­gi
tos ap­lin­ky­bės tu­ri bū­ti nu­sta­ty­tos ki­to­je, bet ne nag­ri­nė­ja­mo­je
by­lo­je. Pa­gal 2002 m. CPK 279 straips­nio 1 da­lį pir­mo­sios ins­tan­ci­jos
teis­mų spren­di­mai įsi­tei­sė­ja pa­si­bai­gus ap­skun­di­mo ape­lia­ci­ne
tvar­ka ter­mi­nui, jei­gu spren­di­mas nė­ra ap­skųs­tas. Tuo at­ve­ju, kai
yra pa­duo­tas ape­lia­ci­nis skun­das, tai ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar skun­džia­mas
vi­sas pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mo spren­di­mas, ar tik tam tik­ra jo da­lis,
jei­gu spren­di­mas (jo da­lis) nė­ra pa­nai­kin­tas, pir­mo­sios ins­tan­ci­jos
teis­mo spren­di­mas įsi­tei­sė­ja ape­lia­ci­ne tvar­ka iš­nag­ri­nė­jus by­lą,
o ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nu­tar­tis ar nau­jas spren­di­mas įsi­tei­sė­ja
nuo jų pri­ėmi­mo die­nos.

                                                           Ci­vi­li­nė by­la Nr. 3K-3-36/2004
                                                           By­lų ka­te­go­ri­ja 15. 2. 1. 3, 47. 3,
94. 2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2004 m. va­sa­rio 17 d.
Vil­nius

Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo Ci­vi­li­nių
by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja, su­si­de­dan­ti iš tei­sė­jų: Si­gi­to
G-iaus, Č-­lo­vo J-o (ko­le­gi­jos pir­mi­nin­kas, pra­ne­šė­jas)
ir A-o S-­čiaus,
sek­re­to­riau­jant Ni­jo­lei Ra­de­vič,
da­ly­vau­jant ieš­ko­vo lik­vi­duo­ja­mos už­da­ro­sios
ak­ci­nės ben­dro­vės „Li­no­va“ at­sto­vei ad­vo­ka­tei D-­guo­lei E-e­nai Mi­ka­laus­kai­tei,
at­sa­ko­vei D-­guo­lei P-e­vi­čie­nei ir jos at­sto­vui ad­vo­ka­tui
Le­o­nui Vir­gi­ni­jui Pa­pir­čiui,
vie­ša­me teis­mo po­sė­dy­je ka­sa­ci­ne tvar­ka
iš­nag­ri­nė­jo ci­vi­li­nę by­lą pa­gal at­sa­ko­vės D. P-e­vi­čie­nės
ka­sa­ci­nį skun­dą dėl Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2003 m. rug­pjū­čio 26 d. nu­tar­ties per­žiū­rė­ji­mo
ci­vi­li­nė­je by­lo­je pa­gal ieš­ko­vo ban­kru­tuo­jan­čios UAB „Li­no­va“
ieš­ki­nį at­sa­ko­vei D. P-e­vi­čie­nei dėl sko­los ir ne­te­sy­bų pri­tei­si­mo
bei at­sa­ko­vės prie­šieš­ki­nį dėl su­tar­ties pri­pa­ži­ni­mo ne­ga­lio­jan­čia.
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja, iš­nag­ri­nė­ju­si by­lą,

n u s t a
t ė :

I. Gin­čo es­mė

Ieš­ko­vas ban­kru­tuo­jan­ti UAB „Li­no­va“,
kreip­da­ma­sis su ieš­ki­niu į teis­mą, nu­ro­dė, kad 1999 m. ge­gu­žės 17 d.
ieš­ko­vas su at­sa­ko­ve D. P-e­vi­čie­ne su­da­rė sta­ty­bos ran­gos
su­tar­tį (to­liau – gin­čo su­tar­tis), pa­gal ku­rią ieš­ko­vas įsi­pa­rei­go­jo
at­lik­ti bu­to, esan­čio Vil­niu­je, Min­dau­go g. 16-19, ap­dai­los dar­bus,
o at­sa­ko­vė įsi­pa­rei­go­jo lai­ku su­mo­kė­ti už at­lik­tus dar­bus. Pa­gal
gin­čo su­tar­tį pre­li­mi­na­ri su­tar­ties kai­na – 60 000 Lt. Bu­to ap­dai­los dar­bai bu­vo pra­dė­ti iš
kar­to po gin­čo su­tar­ties pa­si­ra­šy­mo. Bai­gęs šiuos dar­bus, ieš­ko­vas
su­ra­šė at­lik­tų dar­bų pri­ėmi­mo ak­tą Nr. 1, pa­gal ku­rį šių dar­bų kai­na
– 87 772 Lt. Ieš­ko­vas šį ak­tą bei są­skai­tą–­fak­tū­rą
pa­siū­lė pa­si­ra­šy­ti at­sa­ko­vei, ta­čiau ši pa­si­ra­šy­ti at­si­sa­kė.
At­sa­ko­vė taip pat at­si­sa­kė ieš­ko­vui su­mo­kė­ti už at­lik­tus bu­to ap­dai­los
dar­bus. Gin­čo su­tar­ties 6. 5 punk­tas nu­sta­tė 0,2 proc. dy­džio ne­te­sy­bas,
jei­gu už­sa­ko­vas ne­pa­grįs­tai už­del­sia at­si­skai­ty­ti už at­lik­tus
dar­bus. At­si­žvelg­da­mas į šias ap­lin­ky­bes ir va­do­vau­da­ma­sis 1964 m.
CK 176 straips­niu, 392 straips­nio 1 da­li­mi, 236 straips­niu, 2000 m. CK
6. 37 straips­nio 2 da­li­mi, 6. 210 straips­niu, ieš­ko­vas ban­kru­tuo­jan­ti
UAB „Li­no­va“ pra­šė pri­teis­ti iš at­sa­ko­vės D. P-e­vi­čie­nės 87 772 Lt sko­los už at­lik­tus bu­to ap­dai­los dar­bus,
31 773,46 Lt ne­te­sy­bas už su­tar­ti­nės
prie­vo­lės ne­įvyk­dy­mą ir 5 proc. dy­džio me­ti­nių pa­lū­ka­nų už pri­teis­tą
su­mą nuo by­los iš­kė­li­mo teis­me iki teis­mo spren­di­mo vi­siš­ko įvyk­dy­mo.
At­sa­ko­vė D. P-e­vi­čie­nė pa­reiš­kė
prie­šieš­ki­nį, ku­ria­me nu­ro­dė, kad gin­čo su­tar­ti­mi ieš­ko­vas įsi­pa­rei­go­jo
at­lik­ti bu­to, esan­čio Vil­niu­je, Min­dau­go g. 16-19, ap­dai­los dar­bus
pa­gal su­de­rin­tą pro­jek­tą ir pa­tvir­tin­tus įkai­nius. Ieš­ko­vas taip
pat įsi­pa­rei­go­jo su­tar­tus dar­bus baig­ti 1999 m. lie­pos 17 d. ir pa­teik­ti
at­sa­ko­vei ne vė­liau kaip iki ki­to mė­ne­sio 5 die­nos at­lik­tų sta­ty­bos
mon­ta­vi­mo dar­bų ak­tus, o li­kus 10 die­nų iki ob­jek­to už­bai­gi­mo apie
tai raš­tu pra­neš­ti at­sa­ko­vei. At­sa­ko­vės tei­gi­mu, bu­to ap­dai­los
dar­bų pro­jek­tas ne­bu­vo su­de­rin­tas, dar­bų įkai­niai ne­pa­tvir­tin­ti
ir jo­kie sta­ty­bos ran­gos dar­bai pa­gal gin­čo su­tar­tį ne­at­lik­ti. Tai­gi
at­sa­ko­vas gin­čo su­tar­ties ne­įvyk­dė, nes ši su­tar­tis bu­vo su­da­ry­ta
tik dėl akių, ne­ke­ti­nant su­kur­ti tei­si­nių pa­da­ri­nių. Iš tik­rų­jų ta­me
bu­te da­lį ap­dai­los dar­bų įsi­pa­rei­go­jo at­lik­ti K. G-ai­tis ir
šiam as­me­niui už at­lik­tus dar­bus bu­vo su­mo­kė­ta. Tuo tar­pu gin­čo su­tar­tis
su ieš­ko­vu bu­vo su­da­ry­ta, sie­kiant su­da­ry­ti ga­li­my­bę ap­sau­go­ti
K. G-ai­tį nuo kon­tro­lės ins­ti­tu­ci­jų po­vei­kio dėl ne­le­ga­laus dar­bo.
At­si­žvelg­da­ma į iš­dės­ty­tas ap­lin­ky­bes ir va­do­vau­da­ma­si 1964 m.
CK 51 straips­niu, 2000 m. CK 1. 86 straips­niu, at­sa­ko­vė D. P-e­vi­čie­nė
pra­šė pri­pa­žin­ti ne­ga­lio­jan­čia 1999 m. ge­gu­žės 17 d. su ieš­ko­vu ban­kru­tuo­jan­čia
UAB „Li­no­va“ su­da­ry­tą sta­ty­bos ran­gos su­tar­tį.

II. Pir­mo­sios ir ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mų spren­di­mo bei nu­tar­ties
es­mė

Vil­niaus apy­gar­dos teis­mas 2003 m. ko­vo 10 d.
spren­di­mu ieš­ki­nį ir prie­šieš­ki­nį at­me­tė. Teis­mas kon­sta­ta­vo, kad
nei ieš­ko­vas, nei at­sa­ko­vė ne­įro­dė tų ap­lin­ky­bių, ku­rio­mis re­mia­si
kaip sa­vo rei­ka­la­vi­mų pa­grin­du (1964 m. CPK 58 straips­nio 1 da­lis). At­mes­da­mas
at­sa­ko­vės V. P-e­vi­čie­nės prie­šieš­ki­nį, teis­mas pa­žy­mė­jo,
kad įro­dy­mai, ku­riais grin­džia­mas at­sa­ko­vės prie­šieš­ki­nis, ne­įro­do,
kad gin­čo su­tar­tis bu­vo su­da­ry­ta tik dėl akių (1964 m. CK 51 straips­nis,
2000 m. CK 1. 86 straips­nis). Liu­dy­to­jai J. Ci­cė­nas, M. Ba­niu­ke­vič, S.
Ru­tė, A. Gai­dys pa­tvir­ti­no, kad bu­te, esan­čia­me Vil­niu­je, Min­dau­go
g. 16–19, ap­dai­los dar­bus at­li­ko ieš­ko­vas. Ap­lin­ky­bę, kad gin­čo su­tar­tis
su­kū­rė tei­ses ir pa­rei­gas bū­tent ieš­ko­vui, pa­tvir­ti­na ir by­lo­je
esan­tys ra­šy­ti­niai įro­dy­mai. At­mes­da­mas ban­kru­tuo­jan­čios UAB „Li­no­va“
ieš­ki­nį, teis­mas kon­sta­ta­vo, kad, at­sa­ko­vei įro­di­nė­jant, jog di­des­nė
da­lis bu­to re­mon­to bu­vo at­lik­ta pa­nau­do­jant jos pirk­tas me­džia­gas,
ieš­ko­vas ne­įro­dė, ko­kias me­džia­gas jis pa­nau­do­jo at­sa­ko­vės bu­to
re­mon­tui bei ko­kius dar­bus at­li­ko (1964 m. CPK 57 straips­nio 3 da­lis,
58 straips­nio 1 da­lis). Gin­čo su­tar­ties 1. 2 punk­te nu­ro­dy­ta su­tar­ties
ob­jek­to pre­li­mi­na­ri kai­na – 60 000 Lt.
Tai ati­tin­ka 1964 m. CK 376 straips­nio 1 da­lį. By­lo­je nė­ra do­ku­men­tų,
pa­tvir­ti­nan­čių, kad ieš­ko­vas įspė­jo at­sa­ko­vę apie tai, kad apy­tik­rė
60 000 Lt kai­na bus ge­ro­kai, t. y.
be­veik 28 000 Lt, vir­šy­ta,
to­dėl teis­mas spren­dė, kad šios iš­lai­dos ten­ka ieš­ko­vo ri­zi­kai ir at­sa­ko­vė
jų at­ly­gin­ti ne­pri­va­lo (1964 m. CK 374 straips­nis, 376 straips­nio 2 da­lis).
Dėl šių mo­ty­vų teis­mas kon­sta­ta­vo, kad ieš­ko­vas ne­si­lai­kė gin­čo su­tar­ties
2. 2 punk­to, 1964 m. CK 374 straips­nio, 376 straips­nio 1 da­lies rei­ka­la­vi­mų.
Teis­mas taip pat at­krei­pė dė­me­sį į tai, kad by­lo­je yra du skir­tin­gi
ieš­ko­vo su­ra­šy­ti at­lik­tų bu­to ap­dai­los dar­bų pri­ėmi­mo ak­tai Nr.
1. Ieš­ko­vo at­sto­vas ne­ga­lė­jo pa­aiš­kin­ti, ko­dėl šie ak­tai yra skir­tin­gi.
Ieš­ko­vo at­sto­vas taip pat ne­ga­lė­jo pa­aiš­kin­ti, ko­dėl ieš­ko­vo teis­mui
pa­teik­to­se PVM są­skai­to­se–­fak­tū­ro­se nu­ro­dy­tos me­džia­gos ir jų
kie­kiai ne­ati­tin­ka at­lik­tų dar­bų pri­ėmi­mo ak­te Nr. 1 nu­ro­dy­tų me­džia­gų
ir jų kie­kio. Ieš­ko­vo at­sto­vas taip pat ne­nu­ro­dė, ku­rios PVM są­skai­to­se–­fak­tū­ro­se
nu­ro­dy­tos me­džia­gos ati­tin­ka mi­nė­ta­me ak­te nu­ro­dy­tas me­džia­gas,
nors jis bu­vo pa­prašytas tai pa­da­ry­ti (1964 m. CPK 15 straips­nis, 58
straips­nio 1 da­lis).
Ape­lia­ci­nio teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus
tei­sė­jų ko­le­gi­ja 2003 m. rug­pjū­čio 26 d. nu­tar­ti­mi pa­nai­ki­no Vil­niaus
apy­gar­dos teis­mo 2003 m. ko­vo 10 d. spren­di­mo da­lį, ku­ria at­mes­tas
ban­kru­tuo­jan­čios UAB „Li­no­va“ ieš­ki­nys, ir ieš­ki­nį pa­ten­ki­no iš da­lies:
pri­tei­sė iš at­sa­ko­vės D. P-e­vi­čie­nės ieš­ko­vo nau­dai 60 000 Lt sko­los ir 5 proc. dy­džio me­ti­nių pa­lū­ka­nų
už pri­teis­tą su­mą nuo by­los iš­kė­li­mo teis­me iki teis­mo spren­di­mo
įvyk­dy­mo, ki­tą ieš­ki­nio da­lį at­me­tė, taip pat pri­tei­sė iš at­sa­ko­vės
D. P-e­vi­čie­nės vals­ty­bės nau­dai 1800 Lt
žy­mi­nio mo­kes­čio ir 6 Lt paš­to iš­lai­dų.
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja nu­ro­dė, kad gin­čo su­tar­ti­mi ieš­ko­vas įsi­pa­rei­go­jo
at­lik­ti bu­to, esan­čio Vil­niu­je, Min­dau­go g. 16–19, ap­dai­los dar­bus
už 60 000 Lt, o at­sa­ko­vė įsi­pa­rei­go­jo
su­mo­kė­ti šią su­mą ieš­ko­vui. Tai, kad ieš­ko­vas at­li­ko bu­to ap­dai­los
dar­bus, nu­sta­ty­ta šio­je by­lo­je Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo įsi­tei­sė­ju­sia
2003 m. ko­vo 10 d. spren­di­mo da­li­mi, to­dėl ap­lin­ky­bės, kad ieš­ko­vas
bu­to ap­dai­los dar­bus pa­gal gin­čo su­tar­tį at­li­ko, nu­sta­ti­nė­ti ne­rei­kia
(2002 m. CPK 182 straips­nio 2 punk­tas). Ieš­ko­vas pra­šo pri­teis­ti iš at­sa­ko­vės
87 772 Lt, t. y. dau­giau, nei bu­vo
su­tar­ta gin­čo su­tar­ti­mi. Apie su­tar­ty­je nu­sta­ty­tos bu­to ap­dai­los
dar­bų kai­nos pa­di­di­ni­mą ieš­ko­vas at­sa­ko­vei ne­pra­ne­šė. Ieš­ko­vas
taip pat ne­pa­tei­kė teis­mui įro­dy­mų apie tai, kad iš at­sa­ko­vės bu­vo
gau­tas su­ti­ki­mas pa­di­din­ti bu­to ap­dai­los dar­bų kai­ną. Dėl šių mo­ty­vų
tei­sė­jų ko­le­gi­ja spren­dė, kad ieš­ko­vo rei­ka­la­vi­mas pri­teis­ti iš
at­sa­ko­vės di­des­nę kai­ną, nei nu­sta­ty­ta gin­čo su­tar­ty­je, yra ne­pa­grįs­tas
(1964 m. CPK 376 straips­nio 2 da­lis). At­sa­ko­vė tei­gia, kad už at­lik­tus
dar­bus yra su­mo­kė­ju­si ieš­ko­vo UAB „Li­no­va“ di­rek­to­riui, ta­čiau įro­dy­mų,
pa­tvir­ti­nan­čių šią ap­lin­ky­bę, ji teis­mui ne­pa­tei­kė. Pa­gal 1964 m.
CK 386 straips­nį už­sa­ko­vas pri­va­lo už ran­go­vo at­lik­tą dar­bą su­mo­kė­ti
su­tar­tą dar­bų kai­ną, to­dėl at­sa­ko­vė tu­ri su­mo­kė­ti ieš­ko­vui gin­čo
su­tar­ti­mi nu­sta­ty­tą 60 000 Lt bu­to
ap­dai­los dar­bų kai­ną. Gin­čo su­tar­ties 6. 5 punk­tas nu­sta­to, kad už­sa­ko­vas,
ne­pa­grįs­tai už­del­sęs at­si­skai­ty­ti už at­lik­tus dar­bus, mo­ka ran­go­vui
0,2 proc. ne­ap­mo­kė­tų dar­bų ver­tės dy­džio dels­pi­ni­gių už kiek­vie­ną
už­dels­tą die­ną. Ieš­ko­vas bu­to ap­dai­los dar­bus tu­rė­jo baig­ti 1999 m.
lie­pos 17 d. (gin­čo su­tar­ties 2. 1 punk­tas), ta­čiau nu­sta­ty­tu ter­mi­nu
ieš­ko­vas šių dar­bų ne­at­li­ko. Dar­bai at­lik­ti 2000 m. gruo­džio mėn. , o
at­sa­ko­vė raš­tu apie dar­bų at­li­ki­mą bu­vo in­for­muo­ta 2001 m. ge­gu­žės
16 d. Tai­gi pats ieš­ko­vas ne­tin­ka­mai įvyk­dė su­tar­ti­nę prie­vo­lę, to­dėl
at­sa­ko­vė ne­pri­va­lo mo­kė­ti dels­pi­ni­gių (1964 m. CK 237 straips­nio 4
da­lis). Be to, tei­sė­jų ko­le­gi­ja spren­dė, kad at­sa­ko­vė pri­va­lo su­mo­kė­ti
ieš­ko­vui 5 proc. dy­džio me­ti­nių pa­lū­ka­nų už pri­teis­tą su­mą nuo by­los
iš­kė­li­mo teis­me iki teis­mo spren­di­mo vi­siš­ko įvyk­dy­mo (2000 m. CK
6. 37 straips­nio 2 da­lis, 6. 210 straips­nio 1 da­lis), o vals­ty­bei – 1800 žy­mi­nio
mo­kes­čio ir 6 Lt paš­to iš­lai­dų
(2002 m. CPK 96 straips­nio 1 da­lis).

III. Ka­sa­ci­nio skun­do da­ly­kas ir pa­grin­das, at­si­lie­pi­mo į ka­sa­ci­nį
skun­dą pa­grin­das

Ka­sa­ci­niu skun­du at­sa­ko­vė D. P-e­vi­čie­nė,
ne­su­tik­da­ma su ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nu­tar­ti­mi, pra­šo
ją pa­nai­kin­ti ir pa­lik­ti ga­lio­ti pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mo
spren­di­mą. Ka­sa­to­rė nu­ro­dė, kad ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas
ne­tei­sin­gai kva­li­fi­ka­vo gin­čo tei­si­nį san­ty­kį, nes ne­tin­ka­mai
aiš­ki­no ir tai­kė ma­te­ria­li­nės tei­sės nor­mas – 1964 m. CK 374, 376, 386
straips­nius, pa­žei­dė pro­ce­so tei­sės nor­mas – 1964 m. CPK 58 straips­nį,
taip pat nu­kry­po nuo Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo su­for­muo­tos tei­sės aiš­ki­ni­mo
ir tai­ky­mo prak­ti­kos. Ši išva­da grindžia­ma to­kiais ar­gu­men­tais:
1. At­sa­ko­vė dar 1999 m. sau­sio mėn. , t. y. ne­tru­kus
po įvy­ku­sio gais­ro A. P-e­vi­čiui nuo­sa­vy­bės tei­se pri­klau­san­čia­me
bu­te, esan­čia­me Vil­niu­je, Tai­kos g. 10–51, dėl bu­to, esan­čio Vil­niu­je,
Min­dau­go g. 16–19, ap­dai­los dar­bų at­li­ki­mo žo­džiu su­si­ta­rė su K.
G-ai­čiu kaip fi­zi­niu as­me­niu. Bu­tas, esan­tis Vil­niu­je, Tai­kos g.
10–51, 1999 m. ko­vo 9 d. bu­vo par­duo­tas, o re­mon­to dar­bai bu­te, esan­čia­me
Vil­niu­je, Min­dau­go g. 16–19, bu­vo pra­dė­ti 1999 m. pa­va­sa­rį. Ka­sa­to­rė
už juos K. G-ai­čiui su­mo­kė­jo. Re­a­liai bu­to ap­dai­los dar­bai bu­vo
at­lik­ti žo­di­nio su­si­ta­ri­mo pa­grin­du. At­sa­ko­vė (už­sa­ko­vė) ne­tu­rė­jo
pa­rei­gos tik­rin­ti, kaip K. G-ai­tis įfor­mi­na san­ty­kius su tre­čiai­siais
as­me­ni­mis – J. Ci­cė­nu, M. Ba­niu­ke­vič, A. Gai­džiu, ku­rie tvir­ti­na at­li­kę
kai ku­riuos bu­to ap­dai­los dar­bus. Ti­kė­ti­na, kad dėl to­kių UAB „Li­no­va“
va­do­vo san­ty­kių su jos dar­buo­to­jais, ši įmo­nė šiuo me­tu tu­ri lik­vi­duo­ja­mos
įmo­nės sta­tu­są. Tam­pa su­pran­ta­mas ir K. G-ai­čio žo­di­nio su­si­ta­ri­mo
su at­sa­ko­ve nei­gi­mas pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­me. To­kia K. G-ai­čio
po­zi­ci­ja teis­mi­nio nag­ri­nė­ji­mo me­tu tu­rė­jo tie­sio­gi­nės nei­gia­mos
įta­kos įro­dy­mų, pa­teik­tų prie­šieš­ki­niui pa­grįs­ti, ver­ti­ni­mui.
2. K. G-ai­tis, ieš­ko­vo var­du su­da­ry­da­mas
gin­čo su­tar­tį, sie­kė ap­si­draus­ti nuo kon­tro­lės ins­ti­tu­ci­jų po­vei­kio
dėl ne­le­ga­laus dar­bo. Tuo tar­pu at­sa­ko­vė, pa­si­ra­šy­da­ma gin­čo su­tar­tį,
su­vo­kė, kad su­tar­tis su­da­ro­ma tik dėl akių, t. y. ne­ke­ti­nant su­kur­ti
tei­si­nių pa­da­ri­nių. V-­ti­nant tai, kad san­do­ris ga­li bū­ti pri­pa­žįs­ta­mas
ta­ria­mu tik ta­da, kai abi san­do­rio ša­lys ne­sie­kia su­kur­ti tei­si­nių
pa­da­ri­nių, at­kreip­ti­nas dė­me­sys į tai, kad at­sa­ko­vė pa­grįs­tai ne­ga­lė­jo
nu­ma­ty­ti, jog K. G-ai­tis to­kio tiks­lo ne­tu­ri. At­sa­ko­vės pa­si­ti­kė­ji­mas
K. G-ai­čiu ne­bu­vo at­si­tik­ti­nis, nes juos sie­ja gi­mi­nys­tės ry­šys.
3. Kon­sta­tuo­da­mas, kad ne­rei­kia nu­sta­ti­nė­ti
ap­lin­ky­bės, jog ieš­ko­vas at­li­ko bu­to ap­dai­los dar­bus, nes tai nu­sta­ty­ta
įsi­tei­sė­ju­sia Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo 2003 m. ko­vo 10 d. spren­di­mo
da­li­mi, ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas ne­pa­grįs­tai tai­kė 2002 m.
CPK 182 straips­nio 2 punk­tą. Pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mas ban­kru­tuo­jan­čios
UAB „Li­no­va“ ieš­ki­nį at­me­tė mo­ty­vuo­da­mas tuo, kad ieš­ko­vas ne­įro­dė
tų ap­lin­ky­bių, ku­rio­mis re­mia­si kaip sa­vo rei­ka­la­vi­mų pa­grin­du.
Tai­gi ieš­ko­vas ne­įro­dė, kad PVM są­skai­to­se–­fak­tū­ro­se nu­ro­dy­tas
me­džia­gas ir jų kie­kį jis pa­nau­do­jo bu­to ap­dai­los dar­bams ir tuos dar­bus
at­li­ko.
4. Pa­gal tei­sės ak­tus, reg­la­men­tuo­jan­čius
sta­ty­bos ran­gos dar­bus, tik po dar­bų pri­ėmi­mo at­si­ran­da už­sa­ko­vo
prie­vo­lė at­ly­gin­ti ran­go­vui už at­lik­tus dar­bus. Tuo tar­pu sta­ty­bos
ran­gos dar­bai, už ku­riuos ieš­ko­vas rei­ka­lau­ja at­ly­gi­ni­mo pa­gal gin­čo
su­tar­tį, nė­ra ži­no­mi at­sa­ko­vei, ne­bu­vo at­lie­ka­mi su at­sa­ko­vės
ži­nia bei su­ti­ki­mu ar jai da­ly­vau­jant. Be to, šie dar­bai net ne­bu­vo
at­sa­ko­vei per­duo­ti įsta­ty­mo nu­sta­ty­ta tvar­ka, t. y. pa­gal dar­bų at­li­ki­mo
ak­tus.
5. Pa­gal 1964 m. CPK 13, 58 straips­nius ki­ta
san­do­rio ša­lis, jei­gu yra gin­čas dėl to, ar su ja at­si­skai­ty­ta, pri­va­lo
įro­dy­ti tai, ką tei­gia. Tuo tar­pu ieš­ko­vas ne­pa­tei­kė teis­mui įro­dy­mų
apie jo pa­nau­do­tas sta­ty­bi­nes me­džia­gas bu­to re­mon­tui. Be to, at­lik­tų
dar­bų pri­ėmi­mo ak­te Nr. 1 dau­ge­lis dar­bų dub­liuo­ja­si su UAB „Sa­vy“
at­lik­tais sta­tant na­mą, ku­ria­me yra bu­tas, dar­bais.
6. Ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas, pri­pa­ži­nęs
at­sa­ko­vės pa­rei­gą su­mo­kė­ti ieš­ko­vui pa­gal gin­čo su­tar­tį ir kon­sta­ta­vęs,
kad, at­sa­ko­vei ne­pa­grįs­tai už­del­sus at­si­skai­ty­ti, pa­gal šios su­tar­ties
6. 5 punk­tą jai at­si­ra­do pa­rei­ga mo­kė­ti dels­pi­ni­gius, ig­no­ra­vo su­tar­ties
6. 2 punk­tą, nu­ma­tan­tį ieš­ko­vui (ran­go­vui) pa­rei­gą, už­del­sus sta­ty­bos
ran­gos dar­bus, mo­kė­ti at­sa­ko­vei (už­sa­ko­vei) 0,2 proc. ob­jek­to kai­nos
dy­džio dels­pi­ni­gius.
7. Ka­sa­to­rės tei­gi­mu, gin­čo su­tar­ties re­a­liai
ne­vyk­dė nė vie­na su­tar­ties ša­lis. Šios su­tar­ties 5. 2 punk­tas nu­ma­tė
20 000 Lt avan­są, ku­ris ne­bu­vo su­mo­kė­tas.
Ieš­ko­vas ne­pa­tei­kė teis­mui įro­dy­mų, pa­tvir­ti­nan­čių, kad iki ban­kro­to
by­los iš­kė­li­mo (Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo 2001 m. bir­že­lio 5 d. nu­tar­tis)
ieš­ko­vas at­sa­ko­vei bū­tų reiš­kęs pre­ten­zi­jas dėl pi­ni­gi­nės prie­vo­lės
įvyk­dy­mo. Taip pat at­sa­ko­vė ne­rei­ka­la­vo, kad ieš­ko­vas jai su­mo­kė­tų
0,2 proc. dy­džio dels­pi­ni­gius už ne lai­ku at­lik­tus bu­to ap­dai­los dar­bus.
8. Jau 1999 m. rug­sė­jo mėn. at­sa­ko­vės šei­ma
ap­si­gy­ve­no bu­te, esan­čia­me Vil­niu­je, Min­dau­go g. 16–19. Tuo tar­pu
ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas kon­sta­ta­vo, kad šio bu­to ap­dai­los
dar­bai bu­vo baig­ti 2000 m. gruo­džio mėn. , o at­sa­ko­vė apie tai raš­tu in­for­muo­ta
2001 m. ge­gu­žės 16 d. Šis teis­mas spren­dė, kad at­sa­ko­vė apie tai bu­vo
in­for­muo­ta at­lik­tų dar­bų pri­ėmi­mo ak­tu Nr. 1, pa­reng­tu 2000 m. gruo­džio
mėn. , ir PVM są­skai­ta–­fak­tū­ra, iš­ra­šy­ta 2001 m. ge­gu­žės 16 d. , o tai
prieš­ta­rau­ja fak­ti­nėms ap­lin­ky­bėms.
At­si­lie­pi­me į at­sa­ko­vės D. P-e­vi­čie­nės
ka­sa­ci­nį skun­dą ieš­ko­vas lik­vi­duo­ja­ma UAB „Li­no­va“ nu­ro­dė, kad ka­sa­to­rė
ne­pa­grįs­tai tei­gia, kad bu­to, esan­čio Vil­niu­je, Min­dau­go g. 16–19, ap­dai­los
dar­bai bu­vo at­lik­ti žo­di­nio su­si­ta­ri­mo su K. G-ai­čiu pa­grin­du.
K. G-ai­tis bu­vo UAB „Li­no­va“, ku­ri tei­kė sta­ty­bos–­re­mon­to dar­bų
pa­slau­gas, di­rek­to­rius, to­dėl prieš pa­si­ra­šant su­tar­tį su juo žo­džiu
tu­rė­jo bū­ti ap­ta­ria­mas dar­bų ob­jek­tas, ap­im­tys, kai­na ir jų at­li­ki­mo
ter­mi­nai. Pa­si­ra­šius gin­čo su­tar­tį, nė­ra pa­grin­do teig­ti, kad mi­nė­to
bu­to ap­dai­los dar­bai at­lik­ti pa­gal žo­di­nį su­si­ta­ri­mą su šiuo as­me­niu,
nes gin­čo ša­lių san­ty­kius reg­la­men­ta­vo pa­si­ra­šy­ta su­tar­tis ir CK
tei­sės nor­mos, api­brė­žian­čios sta­ty­bos ran­gos su­tar­čių su­da­ry­mą ir
vyk­dy­mą. Ieš­ko­vas taip pat pa­žy­mi, kad nag­ri­nė­ja­mu at­ve­ju gin­čo
dėl su­tar­ties są­ly­gų nė­ra, nes su­tar­ties ša­lių ke­ti­ni­mai su­ta­po –
at­lik­ti bu­to ap­dai­los dar­bus. By­lo­je nė­ra jo­kių įro­dy­mų, pa­tvir­ti­nan­čių
K. G-ai­čio ir at­sa­ko­vės gi­mi­nys­tės ry­šį. Be to, nė­ra spe­cia­lių
tei­sės nor­mų, reg­la­men­tuo­jan­čių su­tar­ties su­da­ry­mą, jei­gu tarp su­tar­ties
ša­lių yra gi­mi­nys­tės ry­šys. Gin­čo su­tar­tį at­sa­ko­vė pa­si­ra­šė, bū­da­ma
veiks­ni, to­dėl ji tu­rė­jo su­vok­ti šios su­tar­ties es­mę, su­tar­ties ša­lių
tei­ses ir įsi­pa­rei­go­ji­mus. Re­a­liai su­tar­tis yra įvyk­dy­ta, to­dėl nė­ra
pa­grin­do teig­ti, kad ji su­da­ry­ta tik dėl akių. Pir­mo­sios ins­tan­ci­jos
teis­mo spren­di­mo da­lis dėl at­sa­ko­vės prie­šieš­ki­nio ape­lia­ci­ne tvar­ka
ne­bu­vo skun­džia­ma, to­dėl yra įsi­tei­sė­ju­si. Ap­lin­ky­bės, kad už at­lik­tus
bu­to ap­dai­los dar­bus bu­vo mo­ka­ma K. G-ai­čiui, nag­ri­nė­jant by­lą
pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­me at­sa­ko­vė ne­įro­dė, o ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos
teis­me ne­įro­di­nė­jo. At­lik­tų dar­bų pri­ėmi­mo ak­tą at­sa­ko­vė at­si­sa­kė
pa­si­ra­šy­ti, to­dėl UAB „Li­no­va“ 2001 m. ge­gu­žės 18 d. paš­tu iš­siun­tė
pra­ne­ši­mą ir dar­bų pri­ėmi­mo ak­tą. Ieš­ko­vės bu­vo pra­šo­ma šį ak­tą pa­si­ra­šy­ti
ir iki 2001 m. ge­gu­žės 28 d. jį grą­žin­ti bei su­mo­kė­ti už at­lik­tus bu­to
ap­dai­los dar­bus. Ak­to at­sa­ko­vė ne­pa­si­ra­šė ir ne­nu­ro­dė prie­žas­čių,
ko­dėl ak­tas ne­pa­si­ra­šo­mas. At­sa­ko­vei (už­sa­ko­vei) be prie­žas­ties
at­si­sa­kius pa­si­ra­šy­ti dar­bų pri­ėmi­mo ak­tą, ne­ga­li­ma teig­ti, kad
ieš­ko­vas (ran­go­vas), pa­žeis­da­mas įsta­ty­mo rei­ka­la­vi­mus, dar­bų ne­per­da­vė.
Ka­sa­to­rė, nu­ro­dy­da­ma, kad už­sa­ko­vo pa­rei­ga ap­mo­kė­ti už at­lik­tus
dar­bus at­si­ran­da tik pri­ėmus dar­bus, neat­si­žvel­gė į 1964 m. CK 385
straips­nio ir gin­čo su­tar­ties 3. 8 punk­to nuo­sta­tas, įtvir­ti­nan­čias už­sa­ko­vo
pa­rei­gą pri­im­ti at­lik­tus dar­bus. Ieš­ko­vas at­li­ko bu­to ap­dai­los
dar­bus sa­vo me­džia­go­mis ir dar­bo prie­mo­nė­mis. Ieš­ko­vas pa­tei­kė
teis­mui PVM są­skai­tas–­fak­tū­ras pa­tvir­tin­ti ap­lin­ky­bę, kad me­džia­gos
įmo­nė­je bu­vo per­ka­mos ben­drai, t. y. ne­skirs­tant pa­gal at­ski­rus dar­bų
ob­jek­tus. Nu­sta­ty­ti fak­tą, ar at­lik­tų dar­bų pri­ėmi­mo ak­te ir me­džia­gų
nu­ra­šy­mo ak­te nu­ro­dy­tos me­džia­gos tik­rai pa­nau­do­tos at­lie­kant
dar­bus gin­čo ob­jek­te, ga­lė­tų tik eks­per­tai. Pa­gal 1964 m. CK 394
straips­nį ir gin­čo su­tar­ties 3. 3 punk­tą už­sa­ko­vas tu­ri kon­tro­liuo­ti
ir pri­žiū­rė­ti  at­lie­ka­mų dar­bų ap­im­tis,
lai­ką ir ko­ky­bę. Tai, kad dar­bai at­sa­ko­vės bu­te at­lik­ti su jos ži­nia,
pa­tvir­ti­na liu­dy­to­jų pa­ro­dy­mai.
Ka­sa­ci­nio teis­mo po­sė­dy­je žo­di­nio by­los
nag­ri­nė­ji­mo me­tu ka­sa­to­rės at­sa­ko­vės D. P-e­vi­čie­nės at­sto­vas
ad­vo­ka­tas L. V. Pa­pir­tis žo­džiu iš es­mės pa­kar­to­jo ka­sa­ci­nia­me
skun­de iš­dės­ty­tus ar­gu­men­tus. Ieš­ko­vo lik­vi­duo­ja­mos UAB „Li­no­va“
at­sto­vė ad­vo­ka­tė D. E. Mi­ka­laus­kai­tė žo­džiu iš­dės­tė sa­vo ar­gu­men­tus
dėl šio skun­do. Ka­sa­ci­nio teis­mo po­sė­dy­je da­ly­va­vu­si ka­sa­to­rė D.
P-e­vi­čie­nė, jos at­sto­vas bei ieš­ko­vo lik­vi­duo­ja­mos UAB „Li­no­va“
at­sto­vė taip pat at­sa­kė į šio teis­mo tei­sė­jų jiems už­duo­tus klau­si­mus.
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja

k o n s t
a t u o j a :

2002 m. CPK 353 straips­nio 1 da­ly­je nu­sta­ty­ta,
kad ka­sa­ci­nis teis­mas, ne­per­ženg­da­mas ka­sa­ci­nio skun­do ri­bų, pa­tik­ri­na
ap­skųs­tus spren­di­mus ir (ar) nu­tar­tis tei­sės tai­ky­mo as­pek­tu. Tai
reiš­kia, jog pa­gal įsta­ty­mą ka­sa­ci­nis teis­mas spren­džia ir ana­li­zuo­ja
tei­sės, o ne fak­to klau­si­mus. Tik­rin­da­mas skun­džia­mo pir­mo­sios ins­tan­ci­jos
teis­mo spren­di­mo ir (ar) ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nu­tar­ties
tei­sė­tu­mą, ka­sa­ci­nis teis­mas yra sais­to­mas pir­mo­sios ir ape­lia­ci­nės
ins­tan­ci­jos teis­mų nu­sta­ty­tų ap­lin­ky­bių (2002 m. CPK 353 straips­nio
1 da­lis). Dėl šios prie­žas­ties tei­sė­jų ko­le­gi­ja pa­si­sa­ko tik dėl tų
ka­sa­ci­nio skun­do ar­gu­men­tų, ku­riais ke­lia­mi tei­sės klau­si­mai.

IV. Teis­mų nu­sta­ty­tos by­los ap­lin­ky­bės

1999 m. ge­gu­žės 17 d. ieš­ko­vas ban­kru­tuo­jan­ti
UAB „Li­no­va“ su at­sa­ko­ve D. P-e­vi­čie­ne su­da­rė sta­ty­bos ran­gos
su­tar­tį, ku­ria ieš­ko­vas už 60 000 Lt
įsi­pa­rei­go­jo at­lik­ti bu­to, esan­čio Vil­niu­je, Min­dau­go g. 16–19, ap­dai­los
dar­bus, o at­sa­ko­vė įsi­pa­rei­go­jo už at­lik­tus dar­bus lai­ku at­si­skai­ty­ti.
Ieš­ko­vo su­ra­šy­ta­me at­lik­tų dar­bų pri­ėmi­mo ak­te Nr. 1, ku­rio at­sa­ko­vė
ne­pa­si­ra­šė, nu­ro­dy­ta, kad mi­nė­to bu­to ap­dai­los dar­bų kai­na – 87 772 Lt. Apie 1999 m. ge­gu­žės 17 d. sta­ty­bos ran­gos
su­tar­ty­je su­lyg­tos bu­to ap­dai­los dar­bų kai­nos pa­di­di­ni­mą at­sa­ko­vė
ne­bu­vo įspė­ta. Pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mas kon­sta­ta­vo, kad ieš­ko­vas
ne­įro­dė, ko­kias sa­vo me­džia­gas jis pa­nau­do­jo bu­to, esan­čio Vil­niu­je,
Min­dau­go g. 16–19, ap­dai­lai bei ko­kius šio bu­to ap­dai­los dar­bus jis at­li­ko.
Tuo tar­pu ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas iš es­mės nu­sta­tė, kad ieš­ko­vas
at­li­ko mi­nė­to bu­to ap­dai­los dar­bus. Be to, kon­sta­tuo­ta, kad by­lo­je
nė­ra įro­dy­mų, pa­tvir­ti­nan­čių, kad už šiuos dar­bus ieš­ko­vui yra su­mo­kė­ta.

V. Ka­sa­ci­nio teis­mo ar­gu­men­tai ir išaiški­ni­mai

Ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas kon­sta­ta­vo,
kad ap­lin­ky­bė, jog ieš­ko­vas ban­kru­tuo­jan­ti UAB „Li­no­va“ at­li­ko at­sa­ko­vės
D. P-e­vi­čie­nės bu­to ap­dai­los dar­bus, yra nu­sta­ty­ta įsi­tei­sė­ju­sia
Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo 2003 m. ko­vo 10 d. spren­di­mo da­li­mi, to­dėl
pa­gal 2002 m. CPK 182 straips­nio 2 punk­tą šios ap­lin­ky­bės įro­di­nė­ti ne­rei­kia.
Ka­sa­to­rė D. P-e­vi­čie­nė pa­grįs­tai tei­gia, kad ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos
teis­mas ne­ga­lė­jo tai­ky­ti 2002 m. CPK 182 straips­nio 2 punk­to, nes pir­mo­sios
ins­tan­ci­jos teis­mas ban­kru­tuo­jan­čios UAB „Li­no­va“ ieš­ki­nį dėl sko­los,
dels­pi­ni­gių ir pa­lū­ka­nų pri­tei­si­mo at­me­tė mo­ty­vuo­da­mas tuo, kad
ieš­ko­vas ne­įro­dė tų ap­lin­ky­bių, ku­rio­mis re­mia­si kaip sa­vo rei­ka­la­vi­mų
pa­grin­du, tai­gi ir to, kad PVM są­skai­to­se–­fak­tū­ro­se nu­ro­dy­tas me­džia­gas
ir jų kie­kį jis pa­nau­do­jo at­sa­ko­vės bu­to ap­dai­los dar­bams bei ko­kius
dar­bus ta­me bu­te jis at­li­ko (1964 m. CPK 57 straips­nio 3 da­lis, 58
straips­nio 1 da­lis). Taip pat tei­sė­jų ko­le­gi­ja pa­brė­žia, kad ape­lia­ci­nės
ins­tan­ci­jos teis­mas, aiš­kin­da­mas ir tai­ky­da­mas gin­čo san­ty­kiui
2002 m. CPK 182 straips­nio 2 punk­tą, iš­krei­pė šios tei­sės nor­mos pras­mę
ir tu­ri­nį bei pre­ju­di­ci­nių fak­tų są­vo­ką, taip pat ne­tin­ka­mai aiš­ki­no
ir tai­kė pro­ce­so tei­sės nor­mas, reg­la­men­tuo­jan­čias pir­mo­sios ins­tan­ci­jos
teis­mo spren­di­mo įsi­tei­sė­ji­mą. Pa­gal 2002 m. CPK 182 straips­nio 2 punk­tą
ne­rei­kia įro­di­nė­ti ap­lin­ky­bių, nu­sta­ty­tų įsi­tei­sė­ju­siu teis­mo
spren­di­mu ki­to­je ci­vi­li­nė­je [. . . ] by­lo­je, ku­rio­je
da­ly­va­vo tie pa­tys as­me­nys [. . . ] (pre­ju­di­ci­niai fak­tai). 2002 m. CPK
279 straips­nio 4 da­lis taip pat nu­sta­to, kad, spren­di­mui [. . . ] įsi­tei­sė­jus,
ša­lys ir ki­ti da­ly­va­vę by­lo­je as­me­nys, taip pat jų tei­sių pe­rė­mė­jai
ne­be­ga­li [. . . ] ki­to­je by­lo­je gin­čy­ti teis­mo nu­sta­ty­tų fak­tų
ir tei­si­nių san­ty­kių. Tuo tar­pu ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas ne­pa­grįs­tai
spren­dė, kad ne­rei­kia įro­di­nė­ti to­kios ap­lin­ky­bės, ku­ri nu­sta­ty­ta
ne ki­to­je ci­vi­li­nė­je, o to­je pat nag­ri­nė­ja­mo­je by­lo­je. Pa­gal
2002 m. CPK 279 straips­nio 1 da­lį pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mų spren­di­mai
įsi­tei­sė­ja pa­si­bai­gus ap­skun­di­mo ape­lia­ci­ne tvar­ka ter­mi­nui, jei­gu
spren­di­mas nė­ra ap­skųs­tas. Tuo at­ve­ju, kai yra pa­duo­tas ape­lia­ci­nis
skun­das, tai ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar skun­džia­mas vi­sas pir­mo­sios
ins­tan­ci­jos teis­mo spren­di­mas, ar tik tam tik­ra jo da­lis, jei­gu spren­di­mas
(jo da­lis) nė­ra pa­nai­kin­tas, pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mo spren­di­mas
įsi­tei­sė­ja ape­lia­ci­ne tvar­ka iš­nag­ri­nė­jus by­lą, o ape­lia­ci­nės
ins­tan­ci­jos teis­mo nu­tar­tis ar nau­jas spren­di­mas įsi­tei­sė­ja nuo jų
pri­ėmi­mo die­nos. Tai­gi ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas klai­din­gai
spren­dė, kad ap­lin­ky­bė, jog ieš­ko­vas ban­kru­tuo­jan­ti UAB „Li­no­va“ at­li­ko
at­sa­ko­vės D. P-e­vi­čie­nės bu­to ap­dai­los dar­bus, nu­sta­ty­ta
ape­lia­ci­ne tvar­ka ne­ap­skųs­ta ir įsi­tei­sė­ju­sia Vil­niaus apy­gar­dos
teis­mo 2003 m. ko­vo 10 d. spren­di­mo da­li­mi, nes ši teis­mo spren­di­mo da­lis,
kaip ir ki­ta spren­di­mo da­lis, ku­rią ieš­ko­vas ap­skun­dė ape­lia­ci­ne
tvar­ka, teis­mi­nio nag­ri­nė­ji­mo ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­me me­tu
dar ne­bu­vo įsi­tei­sė­ju­si. Dėl šių mo­ty­vų taip pat yra ne­pa­grįs­tas ieš­ko­vo
lik­vi­duo­ja­mos UAB „Li­no­va“ at­si­lie­pi­me į ka­sa­ci­nį skun­dą ar­gu­men­tas,
kad pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mo spren­di­mo da­lis dėl at­sa­ko­vės D.
P-e­vi­čie­nės prie­šieš­ki­nio ape­lia­ci­ne tvar­ka ne­bu­vo skun­džia­ma,
to­dėl yra įsi­tei­sė­ju­si. Rem­da­ma­si tuo, tei­sė­jų ko­le­gi­ja kon­sta­tuo­ja,
kad ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas ne­tin­ka­mai aiš­ki­no ir tai­kė
2002 m. CPK 182 straips­nio 2 punk­tą, 279 straips­nio 1, 4 da­lis. Šis pro­ce­so
tei­sės nor­mų pa­žei­di­mas pri­pa­žin­ti­nas es­mi­niu ir su­da­ro sa­va­ran­kiš­ką
pa­grin­dą nai­kin­ti Ape­lia­ci­nio teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų
ko­le­gi­jos 2003 m. rug­pjū­čio 26 d. nu­tar­tį, nes ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos
teis­mas vi­siš­kai ne­ty­rė ir ne­ver­ti­no įro­di­nė­ji­mo da­ly­ką su­da­ran­čių
ap­lin­ky­bių: ko­kias bū­tent me­džia­gas 1999 m. ge­gu­žės 17 d. su at­sa­ko­ve
D. P-e­vi­čie­ne su­da­ry­tą sta­ty­bos ran­gos su­tar­tį ieš­ko­vas ban­kru­tuo­jan­ti
UAB „Li­no­va“ pa­nau­do­jo at­sa­ko­vės bu­to ap­dai­los dar­bams ir ko­kius
dar­bus ta­me bu­te ieš­ko­vas pa­gal šią su­tar­tį at­li­ko.
Tei­sė­jų ko­le­gi­ja taip pat su­tin­ka su at­sa­ko­vės
D. P-e­vi­čie­nės ka­sa­ci­nio skun­do ar­gu­men­tais, kad ape­lia­ci­nės
ins­tan­ci­jos teis­mas pa­žei­dė įro­di­nė­ji­mo, fak­tų pa­kan­ka­mu­mo ir
įro­dy­ti­nu­mo, įro­dy­mų ver­ti­ni­mo tai­syk­les (1964 m. CPK 58, 65 straips­niai,
2002 m. CPK 185 straips­nis). Ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas ne­si­aiš­ki­no,
kie­no ir ko­kios me­džia­gos bu­vo nau­do­tos at­sa­ko­vės bu­to ap­dai­los
dar­bams. At­sa­ko­vė D. P-e­vi­čie­nė, teig­da­ma, kad bu­to, esan­čio
Vil­niu­je, Min­dau­go g. 16–19, ap­dai­los dar­bams bu­vo nau­do­ja­mos jos pa­čios
įsi­gy­tos sta­ty­bi­nės me­džia­gos, pa­tei­kė šio bu­to įren­gi­mui rei­ka­lin­gų
sta­ty­bi­nių me­džia­gų įsi­gi­ji­mą pa­tvir­ti­nan­čius do­ku­men­tus (če­kius),
ku­rie pa­tvir­ti­na, kad to­kios me­džia­gos bu­vo pirk­tos šio bu­to ap­dai­los
dar­bų at­li­ki­mo lai­ko­tar­piu (1964 m. CPK 58 straips­nis). Ieš­ko­vui tei­giant,
kad šios me­džia­gos ga­lė­jo bū­ti pa­nau­do­tos ki­to bu­to, kon­kre­čiai bu­to,
esan­čio Vil­niu­je, Tai­kos g. 10–51, re­mon­to dar­bams, šią by­lą nag­ri­nė­ję
teis­mai, tai­gi ir ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas, tu­rė­jo iš­si­aiš­kin­ti,
kam ir ka­da bu­vo par­duo­tas šis bu­tas, taip pat iš­tir­ti ir įver­tin­ti,
ar iš tik­rų­jų at­sa­ko­vės D. P-e­vi­čie­nės įsi­gy­tos sta­ty­bi­nės
me­džia­gos ne­bu­vo pa­nau­do­tos re­mon­tuo­jant mi­nė­tą bu­tą, ku­ris nu­ken­tė­jo
1999 m. sau­sio 2 d. ki­lu­sio gais­ro me­tu. Ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos
teis­mas taip pat ne­si­aiš­ki­no ir dėl to ne­nu­sta­tė, kaip at­sa­ko­vės D.
P-e­vi­čie­nės bu­to, esan­čio Vil­niu­je, Min­dau­go g. 16–19, ap­dai­los
dar­bai at­si­spin­dė­jo ieš­ko­vo ban­kru­tuo­jan­čios UAB „Li­no­va“ fi­nan­si­nės
ap­skai­tos do­ku­men­tuo­se.
Ka­sa­ci­niu skun­du at­sa­ko­vė D. P-e­vi­čie­nė
pra­šė pa­nai­kin­ti ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nu­tar­tį ir pa­lik­ti
ga­lio­ti pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mo spren­di­mą, ta­čiau tei­sė­jų ko­le­gi­ja
spren­džia, kad šiuo at­ve­ju yra pa­grin­das per­ženg­ti ka­sa­ci­nio skun­do
ri­bas (2002 m. CPK 353 straips­nio 2 da­lis).
Pa­gal 2002 m. CPK 360 straips­nį ka­sa­ci­nis
teis­mas tu­ri tei­sę grą­žin­ti by­lą nag­ri­nė­ti iš nau­jo pir­mo­sios ins­tan­ci­jos
teis­mui, jei­gu yra kon­sta­tuo­ja­mi ab­so­liu­tūs šio teis­mo spren­di­mo ar
nu­tar­ties ne­ga­lio­ji­mo pa­grin­dai, nu­ro­dy­ti CPK 329 straips­nio 2 ir 3
da­ly­se. Ši by­la pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­me iš­nag­ri­nė­ta pa­gal
1964 m. CPK tei­sės nor­mas (2002 m. va­sa­rio 28 d. Ci­vi­li­nio pro­ce­so ko­dek­so
pa­tvir­ti­ni­mo, įsi­ga­lio­ji­mo ir įgy­ven­di­ni­mo įsta­ty­mo 6 straips­nio
1 da­lis), to­dėl Vil­niaus apy­gar­dos teis­mas, pri­im­da­mas 2003 m. ko­vo
10 d. spren­di­mą, tu­rė­jo va­do­vau­tis šia­me įsta­ty­me įtvir­tin­to­mis
pro­ce­so tei­sės nor­mo­mis. 1964 m. CPK 215 straips­nis teis­mo spren­di­mui
nu­sta­tė tei­sė­tu­mo ir pa­grįs­tu­mo rei­ka­la­vi­mus. Teis­mo spren­di­mo
pa­grįs­tu­mas in­ter alia pri­klau­so nuo to, ar teis­mas tei­sin­gai
įver­ti­na by­lo­je su­rink­tus ir iš­tir­tus įro­dy­mus. Apie tai spren­džia­ma
ana­li­zuo­jant mo­ty­vuo­ja­mą­ją teis­mo spren­di­mo da­lį, ku­rio­je teis­mas,
iš­nag­ri­nė­jęs by­lą, pri­va­lo iš­dės­ty­ti pa­da­ry­tų iš­va­dų mo­ty­vus.
1964 m. CPK 222 straips­nio 4 da­lies 2, 3 punk­tai rei­ka­la­vo mo­ty­vuo­ja­mo­jo­je
teis­mo spren­di­mo da­ly­je iš­dės­ty­ti įro­dy­mus, ku­riais grin­džia­mos
teis­mo iš­va­dos, ir ar­gu­men­tus, dėl ku­rių teis­mas at­me­tė ku­riuos nors
įro­dy­mus. Va­di­na­si, be tei­si­nių ar­gu­men­tų (1964 m. CPK 222 straips­nio
4 da­lies 4 punk­tas), pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mo spren­di­me tu­ri bū­ti
iš­dės­ty­ti ir fak­ti­niai ar­gu­men­tai, t. y. iš­sa­mus kiek­vie­no pa­reikš­to
rei­ka­la­vi­mo fak­ti­nis įver­ti­ni­mas. Teis­mo spren­di­me ne­pa­kan­ka ap­si­ri­bo­ti
vien tik me­cha­niš­ku įro­dy­mų iš­var­di­ji­mu. Mo­ty­vuo­ja­mo­jo­je teis­mo
spren­di­mo da­ly­je tu­ri bū­ti pa­teik­ta by­lo­je su­rink­tų ir teis­mo iš­tir­tų
bei įver­tin­tų įro­dy­mų ana­li­zė, at­sklei­džiant jų įro­do­mą­ją reikš­mę.
Iš šios spren­di­mo da­lies tu­ri bū­ti aiš­ku, ko­dėl vie­nas gin­čui iš­spręs­ti
reikš­min­gas by­los ap­lin­ky­bes teis­mas lai­ko nu­sta­ty­to­mis, o ki­tas –
ne­nu­sta­ty­to­mis, o tai lei­džia nu­sta­ty­ti, ar teis­mas tei­sin­gai kva­li­fi­ka­vo
gin­čo san­ty­kį, t. y. ar tei­siš­kai tin­ka­mai įver­ti­no gin­čo ša­lių pa­reikš­tus
rei­ka­la­vi­mus.
Ka­dan­gi Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo 2003 m. ko­vo
10 d. spren­di­me tik me­cha­niš­kai iš­var­di­ja­mi by­lo­je su­rink­ti įro­dy­mai,
ne­at­sklei­džiant nei jų tu­ri­nio, nei įro­do­mo­sios reikš­mės, da­ry­ti­na
iš­va­da, kad šio teis­mo pa­da­ry­tos iš­va­dos ne­grin­džia­mos fak­ti­niais
ar­gu­men­tais, kaip to rei­ka­la­vo CPK 1964 m. CPK 222 straips­nio 4 da­lies
2, 3 punk­tai. At­si­žvelg­da­ma į tai, tei­sė­jų ko­le­gi­ja kon­sta­tuo­ja,
kad šis pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mo spren­di­me nėra mo­ty­vų, nes teis­mo
spren­di­mas yra mo­ty­vuo­tas tik tuo at­ve­ju, jei­gu teis­mas nu­ro­do sa­vo
iš­va­dų ir fak­ti­nius, ir tei­si­nius ar­gu­men­tus (con­di­tio si­ne qua
non). Pa­gal 2002 m. CPK 329 straips­nio 2 da­lies 4 punk­tą teis­mo spren­di­mo
mo­ty­vų ne­bu­vi­mas yra ab­so­liu­tus spren­di­mo ne­ga­lio­ji­mo pa­grin­das.
Ab­so­liu­taus teis­mo spren­di­mo ne­ga­lio­ji­mo pa­grin­do nu­sta­ty­mas kar­tu
reiš­kia as­mens tei­sės į tin­ka­mą teis­mo pro­ce­są (due pro­cess),
tai­gi ir vie­šo­jo in­te­re­so, pa­žei­di­mą, ku­riam esant ka­sa­ci­niam teis­mui
lei­džia­ma per­ženg­ti ka­sa­ci­nio skun­do ri­bas (2002 m. CPK 353 straips­nio
2 da­lis). Dėl šių mo­ty­vų nu­ro­dy­tas pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mo
spren­di­mas taip pat ne­ga­li bū­ti pa­lik­tas ga­lio­ti, to­dėl šį spren­di­mą
pa­nai­ki­nus by­la per­duo­ti­na nag­ri­nė­ti iš nau­jo pir­mo­sios ins­tan­ci­jos
teis­mui (2002 m. CPK 360 straips­nis).
Tei­sin­gai kva­li­fi­kuo­ti nag­ri­nė­ja­mą gin­čo
san­ty­kį įma­no­ma tik pa­pil­do­mai iš­si­aiš­ki­nus nu­ro­dy­tas fak­ti­nes
ap­lin­ky­bes, vi­sa­pu­siš­kai iš­ty­rus bei įver­ti­nus vi­sus by­lo­je su­rink­tus
įro­dy­mus, tie­sio­giai su­si­ju­sius su įro­di­nė­ji­mo da­ly­ku, to­dėl dėl
ki­tų at­sa­ko­vės D. P-e­vi­čie­nės ka­sa­ci­nio skun­do ar­gu­men­tų,
ku­riais ke­lia­mi tei­sės klau­si­mai, tei­sė­jų ko­le­gi­ja ne­pa­si­sa­ko,
nes tin­ka­mas ma­te­ria­li­nės tei­sės nor­mų aiš­ki­ni­mas ir tai­ky­mas gin­čo
san­ty­kiui yra ga­li­mas tik že­mes­nės ins­tan­ci­jos teis­mams nu­sta­čius
vi­sas by­lai reikš­min­gas fak­ti­nes ap­lin­ky­bes.
Ka­dan­gi šio­je by­lo­je at­sa­ko­vė D. P-e­vi­čie­nė
yra pa­reiš­ku­si prie­šieš­ki­nį dėl 1999 m. ge­gu­žės 17 d. su ieš­ko­vu ban­kru­tuo­jan­čia
UAB „Li­no­va“ su­da­ry­tos sta­ty­bos ran­gos su­tar­ties pri­pa­ži­ni­mo ne­ga­lio­jan­čia
tuo pa­grin­du, kad ši su­tar­tis bu­vo su­da­ry­ta tik dėl akių (1964 m. CK 51
straips­nis, 2000 m. CK 1. 86 straips­nis), to­dėl tei­sė­jų ko­le­gi­ja taip
pat pa­žy­mi, kad esant to­kiam prie­šieš­ki­niui šią by­lą įma­no­ma tin­ka­mai
iš­nag­ri­nė­ti tik įtrau­kus į pro­ce­są tre­čiuo­ju as­me­niu, ne­pa­reiš­kian­čiu
sa­va­ran­kiš­kų rei­ka­la­vi­mų (2002 m. CPK 47 straips­nis) K. G-ai­tį,
tuo­me­ti­nį UAB „Li­no­va“ di­rek­to­rių, ku­ris pa­si­ra­šė gin­čo su­tar­tį.
Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo Ci­vi­li­nių
by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja, rem­da­ma­si iš­dės­ty­tais ar­gu­men­tais
ir va­do­vau­da­ma­si Lie­tu­vos Res­pub­li­kos CPK 360, 362 straips­niais,

n u t a r
i a :

Pa­nai­kin­ti Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo 2003
m. ko­vo 10 d. spren­di­mą ir Lie­tu­vos ape­lia­ci­nio teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų
sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­jos 2003 m. rug­pjū­čio 26 d. nu­tar­tį, per­duo­ti
by­lą iš nau­jo nag­ri­nė­ti pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mui.
Ši Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo nu­tar­tis
yra ga­lu­ti­nė, ne­skun­džia­ma ir įsi­tei­sė­ja nuo pri­ėmi­mo die­nos.

Nutartis






Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt
- Puslapio generavimas: 0.77997 sekundės -