|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 8. Dėl lizingo sutarties Lizingo davėjas, kuris lizingo sutarties sudarymo momentu nėra daikto (šios sutarties dalyko) savininkas, turi šį daiktą įsigyti iš trečiojo asmens. Šis įsigijimas privalomas, todėl ir tokio turto pirkimo–pardavimo sutartis lizingo davėjui privaloma. Pirkimo–pardavimo sandoris lizingo santykiuose yra ,,lydintis“ sandoris, sudaromas vykdant lizingo sutartį, ir dėl tokios savo paskirties turi tam tikrų specifinių bruožų palyginus su atskira pirkimo–pardavimo sutartimi. Tokios pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo specifika yra ta, kad lizingo davėjo įgytas turtas perduodamas ne pirkėjui, o tiesiogiai lizingo gavėjui, kuris, nebūdamas sutarties šalis, turi teisę pardavėjui reikšti pretenzijas dėl netinkamo turto perdavimo, pvz. , dėl daikto kokybės, komplektiškumo, perdavimo terminų ir kita. Lizingo gavėjas neperima visų pirkėjo teisių ir pareigų; jis negali nutraukti pirkimo–pardavimo sutarties be lizingo davėjo sutikimo. Daikto perdavimo vietos nustatymas pas lizingo gavėją, taip pat tam tikrų pirkėjo teisių ir pareigų suteikimas lizingo gavėjui, pirkimo–pardavimo ir lizingo sutarčių nepadaro trišalių. Šie sandoriai yra savarankiški dvišaliai sandoriai, turintys specifinių bruožų, atsirandančių dėl lizingo davėjo ir pirkėjo sutapties bei atitinkamų lizingo gavėjo teisių ir pareigų pagal pirkimo–pardavimo sutartį, kurios šalis jis nėra. Civilinė byla Nr. 3K-3-123/2004 Bylų kategorija 45. 8 LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2004 m. vasario 18 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), B-iaus P-o, J-os S-ienės (pranešėja), viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal UAB ,,VB Lizingas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2003 m. gegužės 30 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB ,,VB Lizingas“ ieškinį atsakovei A. S-kovskos stomatologinei įmonei ,,D-testa“, dalyvaujant trečiajam asmeniui UAB ,,Infomedika“ dėl prievolių įvykdymo ir daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : Ieškovas UAB ,,VB lizingas“ 2002 m. lapkričio 27 d. kreipėsi į teismą ir nurodė, kad 2002 m. vasario 26 d. su atsakovu A. S-kovskos stomatologine įmone ,,D-testa“ sudarė finansinio lizingo sutartį, pagal kurią atsakovui išperkamosios nuomos pagrindu buvo perduota naudotis stomatologinė įranga ,,Ka Vo Systematica 1060 S“. Atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka mokėti ieškovui įmokas, tačiau šio įsipareigojimo nevykdė, todėl ieškovas 2002 m. spalio 10 d. raštu nutraukė lizingo sutartį nuo 2002 m. spalio 21 d. ir pareikalavo atsakovą iki 2002 m. spalio 24 d. sumokėti susidariusį įsiskolinimą bei turto likutinę vertę ir turtą pasiimti savo nuosavybėn arba grąžinti turtą ir padengti susidariusias skolas. Atsakovas reikalavimo neįvykdė ir toliau naudojasi svetimu turtu be teisinio pagrindo. Negrąžinto turto likutinė vertė – 38 454,97 Lt, o pagal sutartį ir išrašytas sąskaitas–faktūras atsakovas skolingas ieškovui 7207,45 Lt, taip pat 855,03 Lt delspinigių. Ieškovas UAB ,,VB lizingas“ prašė teismą uždrausti atsakovui A. S-kovskos įmonei ,,D-testa“ naudotis stomatologine įranga, įpareigoti ją grąžinti ieškovui ir priteisti 8062,48 Lt įsiskolinimą. Vilniaus miesto 2-a-is apylinkės teismas 2003 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad buvo sudarytos dvi sutartys, susijusios su stomatologinės įrangos įsigijimu: 2002 m. vasario 26 d. UAB ,,VB lizingas“ ir A. S-kovskos stomatologinės įmonės ,,D-testa“ finansinio lizingo sutartis ir 2002 m. kovo 28 d. UAB ,,VB lizingas“ ir UAB ,,Infomedika“ stomatologinės įrangos pirkimo–pardavimo sutartis. Šia sutartimi pardavėjas UAB ,,Infomedika“ įsipareigojo perduoti pirkėjui nuosavybėn stomatologinę įrangą, savo sąskaita ją sumontuoti ir paruošti eksploatacijai, o pirkėjas UAB ,,VB lizingas“ – priimti prekę nuosavybėn ir sumokėti už ją per tris darbo dienas nuo pasirašyto prekės priėmimo–perdavimo akto bei sąskaitos–faktūros originalo gavimo dienos. Sutarties 5. 1 punkte numatyta, kad sumontuotos ir paruoštos eksploatacijai prekės perdavimas nuosavybėn įforminamas trišaliu pardavėjo, pirkėjo ir lizingo gavėjo įgaliotų asmenų pasirašytu priėmimo–perdavimo aktu. Toks aktas pasirašytas 2002 m. kovo 28 d. Tą pačią dieną ieškovui įteikta sąskaita–faktūra. Byloje nustatyta, kad stomatologinė įranga atsakovui buvo pristatyta, bet ieškovui neįvykdžius įsipareigojimo už ją sumokėti, ji nebuvo sumontuota ir instaliuota. Tarp pardavėjo ir lizingo gavėjo 2002 m. birželio 3 d. buvo pasirašytas aktas, kuriame nurodoma, kad ieškovui neatsiskaičius už stomatologinę įrangą, ji nebuvo sumontuota, todėl 2002 m. kovo 21 d. pirkimo–pardavimo sutartis nutraukiama. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimai uždrausti naudotis įranga ir ją grąžinti ieškovui yra nepagrįsti, nes būtent dėl ieškovo sutartinio įsipareigojimo per tris dienas atsiskaityti už įrangą nevykdymo, ji nebuvo sumontuota, t. y. tinkamai perduota lizingo gavėjui, o po to buvo sugrąžinta pardavėjui. Ieškovas nurodė, kad jis prievolę atsiskaityti už prekę įvykdė, užskaitydamas atitinkamo dydžio pardavėjo įsiskolinimą. Teismas pažymėjo, kad UAB ,,VB lizingas“ sudarydamas pirkimo–pardavimo sutartį su UAB ,,Infomedika“, prisiėmė prievolę atsakovo naudai, todėl pagal CK 6. 139 straipsnį ieškovas neturėjo teisės įskaityti į ją reikalavimą, kurį turėjo UAB ,,Infomedika“ atžvilgiu. Be to, CK 6. 131 straipsnis reikalauja, kad apie įskaitymą būtų pranešta. Tuo tarpu ieškovas atsakovui apie įsiskolinimo užskaitymą pranešė tik 2003 m. sausio 10 d. , t. y. iki lizingo sutarties nutraukimo jis neįvykdė prievolės sumokėti už prekę. CK 6. 46 straipsnis numato skolininko teisę sustabdyti prievolės vykdymą, kai kreditorius nevykdo savo priešpriešinės pareigos, todėl nustatęs, kad atsakovui stomatologinė įranga tinkamai nebuvo perduota dėl ieškovo prievolės laiku sumokėti už prekę nevykdymo, teismas konstatavo, jog atsakovas pagrįstai sustabdė įmokų mokėjimą pagal lizingo sutartį. Vadovaudamasis CK 6. 206 straipsnio nuostatomis, kad viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo, teismas laikė nepagrįstu ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 8062,48 Lt įsiskolinimą. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. rugsėjo 23 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2003 m. gegužės 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad buvo sudaryta trišalė lizingo sutartis. Sudarius lizingo ir pirkimo–pardavimo sutartis, susiklosto trišaliai santykiai. Pagal CK 6. 573 straipsnį lizingo gavėjas įgyja visas Civiliniame kodekse numatytas pirkėjo teises ir pareigas, išskyrus pareigą sumokėti už įgytą turtą, todėl teismas atmetė ieškovo argumentą, kad atsiskaitymo santykiai yra tik pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio reikalas. Byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad įranga buvo sumontuota ir paruošta eksploatacijai bei už ją sumokėta pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta kaina, todėl negalima pripažinti, kad turtas buvo ieškovo įsigytas nuosavybės teise ir tinkamai perduotas naudoti atsakovui. Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad atsakovo ir trečiojo asmens 2002 m. birželio 3 d. pasirašytas pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo aktas turėtų būti laikomas niekiniu, nes laikė, kad dėl šio akto ieškovas atsakovo reikalavimu nuo 2002 m. spalio 21 d. nutraukė lizingo sutartį, nereikšdamas pretenzijų dėl įrangos grąžinimo pardavėjui, t. y. sutiko su akto sukeltomis pasekmėmis. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl atsakovo įmokų pagal lizingo sutartį mokėjimo sustabdymo, taip pat su išvada, kad ieškovas neturėjo teisės atlikti įskaitymo, sudaręs sutartį trečiojo asmens naudai. Kasaciniu skundu ieškovas UAB ,,VB lizingas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2003 m. gegužės 20 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 23 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Kasatorius savo prašymą grindžia šiais argumentais: 1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad tarp byloje dalyvaujančių asmenų buvo sudaryta trišalė lizingo sutartis. CK 6. 567 straipsnio 1 dalis nurodo, kad lizingo sutarties šalys yra dvi: lizingo davėjas ir lizingo gavėjas. 2. Pirkimo–pardavimo sutartimi šalys susitarė, kad nuosavybės teisė iš pardavėjo pirkėjui pereina pasirašius perdavimo–priėmimo aktą. Teigdami, kad nuosavybės teisei atsirasti nepakanka turto perdavimo–priėmimo akto, bet dar būtini įrodymai, patvirtinantys įrangos sumontavimą ir atsiskaitymą už turtą, teismai nepagrįstai išplėtė pirkimo–pardavimo sutarties 5. 1 punktą ir pažeidė CK 6. 193 straipsnį, kuris įpareigoja sutartis aiškinti sąžiningai. 3. Ieškovui tinkamai nevykdant pareigos sumokėti už perkamą daiktą, pardavėjas savo teises galėjo ginti tik įstatyme ir pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytais būdais: nutraukti sutartį (sutarties 9. 4 punktas), atsisakyti sutarties, raštu apie tai pranešant pirkėjui ir išreikalauti daiktą iš pirkėjo (CK 6. 345 straipsnio 1 dalis). UAB ,,Infomedika“, pasirašydama pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo aktą su atsakovu, ir nesuteikdama apie tai informacijos ieškovui, iš esmės ėmėsi teisinės savigynos priemonių. CK 1. 139 straipsnis nurodo, kad savigyną leidžiama naudoti tik Civiliniame kodekse numatytais atvejais. Įstatymai nenumato, kad savigynos priemonėmis, atimdamas iš pirkėjo jam priklausantį daiktą, savo teises galėtų ginti pardavėjas. 4. Teismai netinkamai aiškino ieškovo ir trečiojo asmens UAB ,,Infomedika“ savitarpio įsipareigojimų atsiradimo laiką ir jų įtaką atsakovui. Pagal pirkimo–pardavimo sutarties 5. 1 punktą visų pirma savo pareigą ieškovui turėjo įvykdyti tretysis asmuo, o tik po to, esant pasirašytam priėmimo–perdavimo aktui pagal 8. 2 punktą – ieškovas privalėjo atsiskaityti su pardavėju. Lizingo davėjas pagal pirkimo–pardavimo ir lizingo sutarties nuostatas tiesiogiai priimant turtą nedalyvauja, nes turtas perduodamas tiesiogiai lizingo gavėjui jo verslo vietoje, todėl ieškovas neturėjo galimybės įvertinti, ar turtas yra tinkamai sumontuotas ir paruoštas eksploatacijai. Visų pirma tuo rūpinasi lizingo gavėjas. Atsakovas priėmė turtą, 2002 m. kovo 28 d. pasirašydamas turto perdavimo–priėmimo aktą, kuris pasirašomas, perduodant sumontuotą ir paruoštą eksploatacijai prekę. Ieškovas laikė, kad įsipareigojimą perduoti daiktą jis įvykdė, pasirašydamas turto priėmimo–perdavimo aktą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas priėmė jam tinkamai perduotą įrangą, o mokėti už naudojimąsi ja turėjo vėliau, nebuvo pagrindo taikyti CK 6. 570 straipsnio 3 dalį, 6. 46, 6. 58, 6. 207 straipsnius. 5. Teismai netinkamai vertino prievolės įskaitymą reglamentuojančias teisės normas. CK 6. 139 straipsnis nustato, kad trečiojo asmens naudai prisiėmęs prievolę asmuo neturi teisės įskaityti į ją reikalavimą, kurį jis turi kitai prievolės šaliai. Šis straipsnis turi būti taikomas tik tada, kai skolininkas (šiuo atveju – ieškovas) turi prievolę ne kreditoriui (UAB ,,Infomedika“), o trečiajam asmeniui, kuris nėra prievolės šalis (atsakovui). Ieškovas neatliko įskaitymo tarp savęs ir atsakovo, kuris nėra pirkimo–pardavimo sutarties šalis, bet įskaitė savo ir pardavėjo tarpusavio įsiskolinimus. Faktas, kad apie prievolės įskaitymą pardavėjui buvo pranešta jau po lizingo sutarties pasibaigimo, nedaro įtakos atsiskaitymo santykiams pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas A. S-kovskos stomatologinė įmonė ,,D-testa“ ir tretysis asmuo UAB ,,Infomedika“ prašo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2003 m. gegužės 20 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 23 d. nutartį palikti galioti bei tokį prašymą motyvuoja šiais argumentais: 1. Ieškovas už prekę nustatytu terminu nesumokėjo ir nepranešė apie ketinimus atlikti įskaitymą. Taigi pagal CK 4. 47 straipsnį laikytina, kad ieškovas įrangos nenupirko ir, nebūdamas savininkas, neturi teisės jos išreikalauti iš atsakovo, taip pat neturi pagrindo reikalauti įmokų už šią įrangą. 2. Lizingo sutartimi ieškovas prisiėmė prievoles atsakovo naudai. Pagal CK 6. 139 straipsnį ieškovas neturėjo teisės įskaityti į šią prievolę reikalavimą, kurį jis turi trečiojo asmens naudai, todėl turėjo sumokėti nustatytą sumą. 3. Ieškovui nevykdant savo prievolės sumokėti už įrangą, atsakovas pagal CK 6. 46 straipsnį turėjo pagrindą sustabdyti įmokas pagal lizingo sutartį. Atitinkamai tretysis asmuo pagal CK 6. 305 straipsnį turėjo teisę atsiimti stomatologinę įrangą. 4. CK 6. 206 straipsnis nustato, kad viena šalis negali remtis kitos šalies sutarties neįvykdymu tiek, kiek sutartis nebuvo įvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo. Kadangi sutartis nebuvo įvykdyta dėl ieškovo kaltės, ieškinys pagrįstai atmestas. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : Kasatoriaus argumentai dėl lizingo gavėjo atsakomybės už prievolių nevykdymą yra teisės klausimas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Lizingo (finansinės nuomos) sutartimi lizingo davėjas įsipareigoja įgyti nuosavybės teise lizingo gavėjo nurodytą daiktą iš trečiojo asmens ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais, o lizingo gavėjas – naudoti daiktą pagal paskirtį bei mokėti periodines įmokas. Pagal CK 6. 567 straipsnio 1 dalyje nustatytą lizingo sąvoką šios sutarties šalys – lizingo davėjas ir lizingo gavėjas –siekdamos įvykdyti prisiimtas prievoles turi sudaryti kitus lizingo santykių subjektams privalomus arba papildomus sandorius. Lizingo davėjas, kuris lizingo sutarties sudarymo momentu nėra daikto (šios sutarties dalyko) savininkas, turi šį daiktą įsigyti iš trečiojo asmens. Šis įsigijimas privalomas, todėl ir tokio turto pirkimo–pardavimo sutartis lizingo davėjui privaloma. Pirkimo–pardavimo sandoris lizingo santykiuose yra ,,lydintis“ sandoris, sudaromas vykdant lizingo sutartį, ir dėl tokios savo paskirties turi tam tikrų specifinių bruožų palyginus su atskira pirkimo–pardavimo sutartimi. Tokios pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo specifika yra ta, kad lizingo davėjo įgytas turtas perduodamas ne pirkėjui, o tiesiogiai lizingo gavėjui, kuris, nebūdamas sutarties šalis, turi teisę pardavėjui reikšti pretenzijas dėl netinkamo turto perdavimo, pvz. , dėl daikto kokybės, komplektiškumo, perdavimo terminų ir kita. Lizingo gavėjas neperima visų pirkėjo teisių ir pareigų – jis negali nutraukti pirkimo–pardavimo sutarties be lizingo davėjo sutikimo. Lizingo davėjui, kaip daikto pirkėjui ir jo savininkui, išlieka pareiga užtikrinti, kad įgytas turtas bus tinkamai perduotas valdyti ir naudoti verslo tikslams (CK 6. 567 straipsnio 1 dalis). N-s pretenzijas dėl daikto perdavimo lizingo gavėjas turi teisę reikšti pardavėjui, lizingo davėjui išlieka atsakomybė už lizingo sutartyje numatyto tikslo pasiekimą – daikto, reikalingo lizingo gavėjo verslui, tinkamą perdavimą pastarajam, o jei tokia prievolė tinkamai nevykdoma dėl aplinkybių, už kurias atsako lizingo davėjas, – lizingo gavėjas turi teisę nutraukti lizingo sutartį, reikalauti atlyginti nuostolius ar naudotis teise sustabdyti periodinių įmokų mokėjimą (CK 6. 570 straipsnio 2 ir 3 dalys). Kolegija pažymi, kad daikto perdavimo vietos nustatymas pas lizingo gavėją, taip pat tam tikrų pirkėjo teisių ir pareigų suteikimas lizingo gavėjui, pirkimo–pardavimo ir lizingo sutarčių nepadaro trišalių. Šie sandoriai yra savarankiški dvišaliai sandoriai, turintys specifinių bruožų, atsirandančių dėl lizingo davėjo ir pirkėjo sutapties bei atitinkamų lizingo gavėjo teisių ir pareigų pagal pirkimo–pardavimo sutartį, kurios šalis jis nėra. Teismai lizingo sutartį ir pirkimo–pardavimo sutartį vertinę kaip trišalį sandorį, neatkreipė dėmesio į šių sandorių skirtingą teisinę prigimtį, bet vertino juos tik per sandorių sukurtų prievolių turinį, tačiau toks netikslus sutarčių vertinimas neturėjo įtakos teismų išvadoms, nustatant kreditoriaus (lizingo davėjo) teises ir pareigas lizingo gavėjo atžvilgiu ir lizingo gavėjo atsakomybę už prievolių nevykdymą. Kadangi lizingas yra viena iš nuomos santykių rūšių, kai daiktas sutarties laikotarpiu valdomas ir naudojamas ne savininko, o nuomininko, kaip valdytojo, tai tinkamas daikto perdavimas yra sąlyga tinkamai įvykdyti priešpriešines prievoles. Prievolės perduoti daiktą tinkamas įvykdymas lizingo santykiuose reiškia, kad lizingo gavėjas gali nekliudomai naudoti išnuomotą ir jau perduotą turtą verslo tikslams. Lizingas savo prigimtimi yra finansinė investicija, siekiant įgyti naujas technologijas, įrangą ir jas panaudojant kurti produktą, teikti paslaugas. Teisėto lizingo santykių subjektų lūkesčio – gauti pelną – realizavimui prielaidos sudaromos, kai turtas naudojamas pagal paskirtį, t. y. verslui. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad lizingo gavėjo verslas – stomatologinės paslaugos, kurioms teikti reikalinga speciali stomatologinė įranga. Tokią įrangą ieškovas UAB ,,VB lizingas“ lizingo sutartimi įsipareigojo įsigyti ir perduoti lizingo gavėjui A. S-kovskos stomatologinei įmonei ,,D-testa“, o šis – ją priimti pagal šios sutarties nuostatas. Minėtos sutarties 5. 5 punktas įpareigojo lizingo gavėją, prieš priimant turtą iš pardavėjo, įsitikinti, ar turtas atitinka sutarties specifikaciją, yra nepažeistas, kokybiškas, ar yra pateikta dokumentacija bei reikalauti pašalinti pastebėtus trūkumus. A. S-kovska pasirašė priėmimo–perdavimo aktą, taip patvirtindama prekės atitikimą lizingo sutartyje nurodytą specifikaciją ir prekės priėmimą iš pardavėjo šios sutarties sąlygomis. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad lizingo gavėjas, priimdamas prekę, nuo minėtų sutarties sąlygų nukrypo. Įrangos sumontavimą numatė pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau įmonė ,,D-testa“ buvo įpareigota patvirtinti prekės priėmimą kaip tinkamą, pardavėjui įvykdžius ne pirkimo–pardavimo, bet lizingo sutarties sąlygas, kurios buvo netapačios. Pastaroji sutartis nenumatė teisės ir pareigos lizingo gavėjui reikalauti pardavėją sumontuoti įrangą. Dėl to kasatorius nepagrįstai teigia, kad tinkamu įrangos perdavimu turėjo rūpintis pats lizingo gavėjas. Po akto pasirašymo pardavėjas įgijo pagrindą reikalauti atsiskaityti, o pirkėjui per 3 darbo dienas šios pareigos neįvykdžius, pardavėjas įrangos surinkimą susiejo su sąlyga, kad ji bus įvykdyta. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai aiškino ieškovo ir trečiojo asmens UAB ,,Infomedika“ savitarpio įsipareigojimų atsiradimo laiką, nes pagal pirkimo–pardavimo sutarties 5. 1 punktą visų pirma savo pareigą ieškovui turėjo įvykdyti tretysis asmuo, o tik po to, esant pasirašytam priėmimo–perdavimo aktui pagal 8. 2 punktą, – ieškovas privalėjo atsiskaityti su pardavėju. Šio argumento nepagrįstumą patvirtina paties kasatoriaus teiginys kasaciniame skunde, kad, tiesiogiai nedalyvavęs priimant turtą, jis neturėjo galimybės įvertinti, ar turtas yra tinkamai sumontuotas ir paruoštas eksploatacijai, t. y. apie įrangos nesumontavimą jis nežinojęs, todėl akivaizdu, kad prievolės atsiskaityti nevykdė ne dėl įrangos nesumontavimo. Be to, ieškovas visą bylos nagrinėjimo laiką teigė šios prievolės nevykdęs dėl pardavėjo įsiskolinimo. Kasatorius tvirtina, kad teismai nepagrįstai nuosavybės teisių į stomatologinę įrangą įgijimui patvirtinti reikalavo įrodymų, patvirtinančių įrangos sumontavimą ir atsiskaitymą už turtą. Lizingo gavėjas įgijo nuosavybės teisę į perkamą daiktą nuo daikto perdavimo–priėmimo akto pasirašymo, tačiau šio akto egzistavimas negarantuoja, kad pirkėjas tinkamai yra įvykdęs savo prievoles, susijusias su daikto įgijimu, ir toliau lieka daikto savininku. Jeigu pirkėjas nustatytu laiku už daiktą nesumoka pardavėjui, šis gali atsisakyti sutarties, kurios pagrindu daiktas įgytas, ir išreikalauti daiktą iš pirkėjo (CK 6. 345 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pardavėjas neapmokėtą prekę išreikalavo iš lizingo gavėjo (2002 m. birželio 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 02-01 nutraukimo aktas). Šį aktą, kuriuo stomatologinė įranga grąžinta pardavėjui, kolegija vertina dvejopai: aktas negali būti vertinamas kaip pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimas, nes šią sutartį nutraukti gali sutarties šalys arba lizingo gavėjas, gavęs lizingo davėjo sutikimą, tačiau jis pripažįstamas įrodymu, kad pardavėjas išsireikalavo įrangą iš lizingo gavėjo, nes prekė nebuvo apmokėta. Teismai pagrįstai lizingo sutarties šalių ir pardavėjų įrangos priėmimo–perdavimo akto sudarymą įvertino kaip nepakankamą, kad prievolę perduoti verslo tikslams išnuomotą turtą laikyti įvykdyta tinkamai. Įranga turėjo būti ne tik pristatyta į A. S-kovskos įmonę, bet ir sumontuota bei paruošta tam, kad lizingo gavėjas galėtų pradėti verslą – teikti stomatologines paslaugas, panaudodamas šią įrangą. Kasatoriaus argumentai, kad jo pareiga perduoti daiktą baigėsi akto pasirašymu, neatitinka jo prievolės perduoti išnuomotą daiktą valdyti ir naudoti verslo tikslams turinio. Pardavėjas pagal sutarties 5. 1 punktą privalėjo sumontuoti ir paruošti įrangą eksploatavimui priėmimo–perdavimo akto pasirašymo dieną, tačiau jis to nepadarė. Lizingo davėjas, pasirašęs aktą, patvirtinantį prekės priėmimą, už ją nustatytu terminu nesumokėjo. Lizingo gavėjas sumokėjo pradinę įmoką už prekę, pirmą periodinę įmoką, bet naudotis įranga nepradėjo dėl pardavėjo ir lizingo davėjo (pirkėjo) netinkamo prievolių pagal pirkimo–pardavimo sutartį vykdymo. Kolegija sutinka su teismų išvada, kad lizingo dalykas pagal pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas nebuvo įgytas ir lizingo gavėjui nebuvo tinkamai perduotas (pirkimo–pardavimo sutarties 5. 1 punktas). Faktą, kad lizingo gavėjas pasirašė trišalį turto priėmimo–perdavimo aktą, ir prievolės mokėti periodines įmokas atsiradimą teismai pagrįstai įvertino, atsižvelgdami į kitų šį aktą pasirašiusių subjektų veiksmus, jų prievolių vykdymo tinkamumą. Lizingo gavėjas negali daryti įtakos pirkimo–pardavimo sutarties šalių atsiskaitymo santykiams, bet jo teisė laiku ir tinkamai gauti išnuomotą daiktą priklauso nuo šių santykių. Prievolė atsiskaityti turi būti vykdoma sąžiningai, tinkamai, nustatytu terminu ir įstatymo nustatytu ar sutartyje susitartu būdu (CK 6. 38 straipsnio 1 dalis). Priėmimo–perdavimo aktas buvo surašytas ir sąskaitos–faktūros originalą pirkėjas (lizingo davėjas) gavo 2002 m. kovo 28 d. , todėl pagal pirkimo–pardavimo sutarties 8. 2 punktą privalėjo sumokėti už prekę per 3 darbo dienas. Lizingo davėjas nemokėjo už įsigytą prekę, motyvuodamas tuo, kad pardavėjas jam buvo skolingas ir jis nutarė pakeisti atsiskaitymo už įrangą būdą. Iš lizingo davėjo rašto (b. l. 47) matyti, kad nurodytu momentu pardavėjas pirkėjui (lizingo davėjui) nebuvo skolingas, o pardavėjo skola atsirado pagal 2002 m. balandžio 29 d. sutartį tik 2002 m. gegužės 3 d. , t. y. po mėnesio nuo to momento, kai pirkėjas turėjo būti atsiskaitęs. Pardavėjas teismui nurodė, kad siekė susitarti su lizingo davėju dėl atsiskaitymo, bet šiam vis dėl to neatsiskaičius, privalėjo įrangą grąžinti tiekėjui. Kolegija atkreipia dėmesį, kad, atsiskaitydamas už įrangą, pirkėjas pardavėjo skolos užskaitas atliko po to, kai lizingo sutartis jau buvo nutraukta. Lizingo davėjas 2002 m. spalio 10 d. raštu įspėjo lizingo gavėją, kad lizingo sutartis nutrūksta 2002 m. spalio 21 d. , o pardavėjui apie įsiskolinimo užskaitymą pranešė tik 2003 m. sausio 10 d. , jį realiai įvykdė dar vėliau – 2003 m. gegužės 2 d. Esant tokioms bylos aplinkybėms, teismai pirkėjo (lizingo davėjo) veiksmus, vykdant prievoles pagal pirkimo–pardavimo ir lizingo sutartis, pagrįstai pripažino ir netinkamais, ir nesąžiningais. Pažymėtina, kad lizingo davėjas yra specialus subjektas (CK 6. 567 straipsnio 3 dalis), todėl jo prievolės vykdymui keliami didesni reikalavimai nei kitiems šių santykių subjektams (CK 6. 38 straipsnio 2 dalis). Lizingo davėjas turėtų ne tik tinkamai vykdyti savo prievoles, atsirandančias dėl lizingo santykių, bet ir aktyviai bendradarbiauti, padedant klientams tinkamai vykdyti jų prievoles. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad lizingo davėjas, pasirašęs perdavimo–priėmimo aktą, jam priskirtos prievolės vykdymą sprendė vienašališkai, neatsižvelgdamas, kaip tai paveiks lizingo gavėją. Kadangi lizingo davėjas netinkamai vykdė savo prievoles – neužtikrino tinkamo įrangos perdavimo, ją sumontuojant ir paruošiant eksploatuoti, lizingo gavėjas turėjo teisę sustabdyti periodines įmokas (CK 6. 570 straipsnio 3 dalis). Lizingo davėjui pažeidus savo prievolę, lizingo gavėjas, sustabdęs prievolės vykdymą, laikomas jos nepažeidusiu (CK 6. 64 straipsnio 1, 3 dalys). Tas faktas, kad lizingo gavėjas nepranešė lizingo davėjui raštu apie daikto išreikalavimą iš jo, nekeičia šalių santykių. Byloje nustatę reikšmingas faktines aplinkybes, kad lizingo davėjas (kreditorius) netinkamai vykdė prievolę daiktą perduoti verslo tikslams lizingo gavėjui, taip sutrukdydamas atsakovui tinkamai ir laiku gauti naudotis stomatologinę įrangą, teismai pagrįstai nusprendė, kad šios aplinkybės sudarė pagrindą atsakovo prievolių vykdymo sustabdymui, kuris truko iki lizingo sutarties nutraukimo. Lizingo davėjui lieka pirminė įmoka (lizingo sutarties 18. 6. 2 punktas), o po sutarties nutraukimo priteisti periodines įmokas nėra teisinio pagrindo, nes lizingo gavėjas įranga nesinaudoja, įmokų mokėjimas sustabdytas pagrįstai. Nutraukus lizingo sutartį, lizingo davėjas turi teisę išreikalauti išnuomotą daiktą, tačiau šį daiktą išreikalavus pardavėjui, akivaizdu, kad lizingo gavėjas nevaldo svetimo turto, todėl ieškinys dėl vindikacijos iš lizingo gavėjo atmestas pagrįstai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir CPK 362 straipsniu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |