|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS 1. 11. Dėl daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarčių registravimo viešame registre Kai pirkimo–pardavimo sutarties šalys susitaria, kad pardavėjas nuosavybės teisę išsaugos tam tikrą laiką ir po daikto perdavimo pirkėjui, ši sutarties sąlyga galioja tik sutarties šalims. Kadangi tokia sąlyga gali būti nežinoma tretiesiems asmenims, tai šalys šios sąlygos negali panaudoti prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, jeigu pardavėjo nuosavybės teisė ar sutartis, numatanti tokią sąlygą, nebuvo vieša. Nuosavybės teisė yra daiktinė teisė, taigi jai galioja viešumo reikalavimas, reiškiantis, kad nuosavybės teisę galima panaudoti prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, jeigu ši teisė buvo vieša ir tretieji asmenys turėjo galimybę patikrinti, kas yra daikto savininkas. Pažymėtina, kad pagal CK 6. 411 straipsnio 2 dalį aplinkybę, jog nusipirktų neregistruojamų daiktų nuosavybės teisė išlieka pardavėjui, kai daiktai įsigyti teikti paslaugoms arba įmonės verslui, galima panaudoti prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, jeigu pirkimo–pardavimo sutartis buvo įregistruota įstatymo nustatyta tvarka viešame registre. Toks įstatymo reikalavimas paaiškinamas tiek nuosavybės teisės, kaip daiktinės teisės, pobūdžiu, tiek ir būtinumu užtikrinti civilinės apyvartos stabilumą, saugumą, jos dalyvių teisių ir interesų apsaugą, užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui. Kadangi įstatymas reikalauja viešumo net dėl neregistruojamų daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarčių, tai juolab (argumentum a fortiori) toks reikalavimas taikytinas registruojamiems daiktams, ir tai reiškia, kad registruojamo daikto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis taip pat privalo būti įregistruota registre, kuriame yra įregistruotas pats daiktas. Civilinė byla Nr. 3K-3-146/2004 Bylų kategorija 40. 8 LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2004 m. kovo 1 d. Vilnius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), J-os J-ės ir V-o M-o (pranešėjas), viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. Ezerskio įmonės kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. Ezerskio įmonės ieškinį atsakovams antstoliui A-ui Bespalovui, UAB „Jūsų Aušrė“, UAB „Mineraliniai vandenys“ dėl arešto turtui panaikinimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : Ieškovas 2003 m. kovo 14 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad Panevėžio laikraštyje „Sekundė“ surado skelbimą, jog 2003 m. kovo 20 d. įvyks 1996 m. laidos lengvojo automobilio „M-–Benz–E220D“ varžytynės. Pasidomėjus antstolių kontoroje paaiškėjo, kad už UAB „Jūsų Aušrė“ skolas varžytynėse bus parduodamas ieškovo įmonei priklausantis automobilis. Ieškovo teigimu, jo įmonė nėra prisiėmusi jokių turtinių įsipareigojimų už UAB „Jūsų Aušrė“, todėl už pastarosios prievoles neturi atsakyti, ir ieškovo turtas, vykdant priverstinį skolų iš UAB „Jūsų Aušrė“ išieškojimą, areštuotas nepagrįstai. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2002 m. gegužės 15 d. sudarė su UAB „Jūsų Aušrė“ pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį, kuria ieškovas įsipareigojo perduoti UAB „Jūsų Aušrė“ automobilį „M-–Benz–E220D“, o pirkėjas UAB „Jūsų Aušrė“ įsipareigojo sumokėti už automobilį 30 000 Lt sutartyje nustatytais terminais ir tvarka, sumokant visą kainą iki 2002 m. gruodžio 31 d. Ieškovo teigimu, jis išrašė pažymą–sąskaitą, kad UAB „Jūsų Aušrė“ galėtų perregistruoti automobilį VĮ „Regitra“, taip pat PVM sąskaitą–faktūrą. Ieškovas nurodė, jog pagal minėtos sutarties sąlygas iki visiško kainos sumokėjimo automobilis liko pardavėjo, t. y. ieškovo, nuosavybė, taip pat sutartis numatė pardavėjo teisę vienašališkai nutraukti šią sutartį, jeigu pirkėjas netinkamai vykdys joje numatytus įsipareigojimus. Ieškovo teigimu, UAB „Jūsų Aušrė“ vėlavo mokėti įmokas, iki 2002 m. gruodžio 31 d. sumokėjo tik 10 000 Lt, todėl ieškovas 2003 m. pradžioje nutraukė sutartį ir atsiėmė automobilį. Ieškovas, remdamasis CK 6. 411, 6. 414 straipsniais, CPK 145, 603, 627 straipsniais, prašė teismą panaikinti areštą 1996 m. laidos automobiliui „M-–Benz–E220D“ (valst. Nr. BPM 844, kėbulo Nr. WDB 2100041A158373), taip pat sustabdyti vykdomąją bylą. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2003 m. liepos 3 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino. Teismas sprendime nurodė, kad iš ieškovo sąskaitos banke išrašo matyti, jog UAB „Jūsų Aušrė“ nesilaikė 2002 m. gegužės 15 d. pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartyje šalių nustatytų mokėjimo sąlygų ir tvarkos, todėl ieškovas pasinaudojo sutarties 5. 2 punkte numatyta teise vienašališkai nutraukti sutartį ir atsiėmė automobilį. Teismas pažymėjo, kad pagal pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamą daiktą tol, kol pirkėjas nesumoka visos sutartos kainos (CK 6. 411 straipsnis). Teismas konstatavo, jog ginčo atveju UAB „Jūsų Aušrė“ nesumokėjo už automobilį šalių sutartos kainos, todėl ginčo automobilis liko ieškovo nuosavybė. Teismas taip pat nusprendė, kad ginčo automobilis netapo UAB „Jūsų Aušrė“ nuosavybe pažymos–sąskaitos pagrindu, nes ši sąskaita buvo išrašyta pagal 2002 m. gegužės 15 d. pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties 1. 3 punktą, kai dar nebuvo aišku, ar UAB „Jūsų Aušrė“ tinkamai mokės įmokas pagal sutartį, ir ieškovo ieškinį patenkino. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. spalio 7 d. sprendimu atsakovo UAB „Mineraliniai vandenys“ apeliacinį skundą patenkino: Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003 m. liepos 3 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą ir ieškovo ieškinį atmetė. Kolegija sprendime nurodė, kad, vykdant išieškojimą pagal UAB „Mineraliniai vandenys“ pateiktą vykdomąjį raštą, 2003 m. vasario 7 d. buvo areštuotas skolininko UAB „Jūsų Aušrė“ vardu registruotas automobilis „M-–Benz–E220D“ (valst. Nr. BPM 844). Kolegija pažymėjo, kad registro duomenys nebuvo nuginčyti, todėl antstolis pagrįstai uždėjo areštą minėtai transporto priemonei ir paskelbė automobilio varžytynes (CK 4. 262 straipsnis). Kolegijos nuomone, ieškovo teiginį, kad UAB „Jūsų Aušrė“ nesumokėjo už automobilį pagal 2002 m. gegužės 15 d. sutartį, paneigia 2002 m. gegužės 17 d. ieškovo pažyma–sąskaita, kurioje nurodyta, kad UAB „Jūsų Aušrė“ sumokėjo į ieškovo kasą 30 000 Lt, ir pinigų sumokėjimo faktas patvirtintas įmonės vadovo bei finansininko parašais. Be to, 2002 m. gegužės 17 d. pažymos–sąskaitos pagrindu pirkėjas UAB „Jūsų Aušrė“ įregistravo ginčo automobilį VĮ „Regitra“, tapo automobilio savininku, ir ieškovas tam neprieštaravo. Kolegijos nuomone, nors 2002 m. gegužės 15 d. pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartimi šalys nustatė nuosavybės teisės atsiradimo momentą (sumokėjus visą automobilio kainą), 2002 m. gegužės 17 d. pažyma–sąskaita patvirtina, jog UAB „Jūsų Aušrė“ už automobilį sumokėjo, įgijo į jį nuosavybės teisę ir pagrįstai įregistravo jį savo įmonės vardu (CK 4. 47 straipsnio 1 punktas). Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. 144 patvirtintas Transporto priemonių ir jų numeruojamų agregatų mažmeninės prekybos taisykles transporto priemonių pirkimas–pardavimas turi būti įformintas pažyma–sąskaita, kuri yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, išduodamas pirkėjui, ir ieškovo įmonė, išrašydama minėtą dokumentą, patvirtino nuosavybės teisės perleidimą UAB „Jūsų Aušrė“. Kolegija konstatavo, kad 2002 m. gegužės 17 d. pažyma–sąskaita nėra nuginčyta, ieškovo pateikti duomenys apie UAB „Jūsų Aušrė“ įmokas už ginčo automobilį nepaneigia, jog pirkėjas yra sumokėjęs už automobilį sutartyje nustatytą kainą, taip pat nepaneigia minėto automobilio buvimo UAB „Jūsų Aušrė“ nuosavybe fakto (CK 4. 262 straipsnis), ir ieškovo ieškinį atmetė. Kasaciniu skundu ieškovas L. Ezerskio įmonė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 7 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003 m. liepos 3 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 1. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nuosavybės teisės į ginčo automobilį perėjimo pirkėjui momento, pažeidė materialinės teisės normas. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 3 d. nutarimo Nr. 144 “Dėl transporto priemonių ir jų numeruojamų agregatų mažmeninės prekybos taisyklių patvirtinimo” 2, 8 punktus transporto priemonių pirkimas–pardavimas turi būti įformintas sąskaita–faktūra arba pridėtinės vertės dokumentu, o nustatytų taisyklių laikymasis yra privalomas visų rūšių įmonėms. Minėtų dokumentų formos pardavėjas negali pasirinkti – šių dokumentų forma nustatyta ir naudojimas reglamentuotas norminių aktų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 3 d. nutarimo Nr. 144 2 punktas, 1996 m. spalio 24 d. nutarimo Nr. 1230 „Dėl mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų“ 4. 6 punktas). Dėl šios priežasties ieškovas išrašė 2002 m. gegužės 17 d. pažymą–sąskaitą, užpildė visus joje numatytus privalomus rekvizitus, taip pat ir grafą apie pinigų sumokėjimą, nors faktiškai ši sąlyga nebuvo įvykdyta, ir tai pripažįsta abi sandorio šalys. Teismas neįvertino aplinkybės, kad Vyriausybės 1998 m. vasario 3 d. nutarimas Nr. 144 priimtas iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl jis nėra suderintas su minėto kodekso normomis, ir, esant prieštaravimams tarp įstatymo ir poįstatyminio akto, taikomos įstatymo normos (CK 1. 3 straipsnio 3 dalis). CK 6. 411 straipsnyje yra apibrėžtas nuosavybės teisės perėjimo momentas, parduodant daiktą išsimokėtinai (kreditan), todėl Vyriausybės nutarime nustatyti dokumento forminimo ypatumai ir privaloma jų forma negali pakeisti įstatymu ir sutartimi apibrėžto nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo ir momento (CK 4. 49 straipsnio 3 dalis, 6. 411 straipsnis). Ginčo atveju ieškovo išrašyta pažyma–sąskaita nereiškia nuosavybės teisės atsiradimo UAB „Jūsų Aušrė“, ir nuosavybės teisės į ginčo automobilį klausimas spręstinas pagal įstatymą bei šalių sutartį (CK 6. 411 straipsnis). 2. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad įrašas 2002 m. gegužės 17 d. pažymoje–sąskaitoje patvirtina UAB „Jūsų Aušrė“ visiškai atsiskaičius už perkamą automobilį, taip pat kad vėlesni UAB „Jūsų Aušrė“ mokėjimai ieškovui nepaneigia atsiskaitymo 2002 m. gegužė 17 d. grynaisiais pinigais fakto, o tik leidžia daryti išvadą, jog automobilis buvo parduotas už didesnę negu nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje kainą, yra nepagrįstos (CPK 63 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 2, 10 punktai). Jeigu pinigai už ginčo automobilį iš tikrųjų būtų sumokėti pažymos–sąskaitos išrašymo dieną, tai pinigų gavimas ieškovo įmonėje, o atitinkamai išlaidos – UAB „Jūsų Aušrė“ – turėjo būti užfiksuoti abiejų įmonių kasose bei įforminti atitinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais (Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 12 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3, 4, 10, 30 punktai), tačiau tokie dokumentai nebuvo surašyti. Be to, jeigu visa automobilio pirkimo kaina buvo sumokėta 2002 m. gegužės 17 d. , nebuvo jokio reikalo išrašyti apmokėjimui PVM sąskaitą–faktūrą, nes įvykusį atsiskaitymą galima buvo pagrįsti kasos dokumentais bei sutartimi. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad automobilis buvo parduotas didesne negu šalių sutartyje nurodyta kaina. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB „Mineraliniai vandenys“ prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad 2002 m. gegužės 17 d. pažyma–sąskaita patvirtina, jog UAB „Jūsų Aušrė“ sumokėjo L. Ezerskio įmonei 30 000 Lt už automobilį „M-–Benz E220D“, ir šis automobilis perėjo pirkėjo UAB „Jūsų Aušrė“ nuosavybėn (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 3 d. nutarimas Nr. 144). Atsiliepime pažymima, kad pinigų sumokėjimo faktas patvirtintas L. Ezerskio įmonės vadovo bei finansininko parašais, o minėtos sąskaitos–pažymos pagrindu VĮ „Regitra“ įregistravo ginčo automobilį naujojo savininko, t. y. UAB „Jūsų Aušrė“, vardu (CK 4. 47 straipsnio 1 punktas, 4. 262 straipsnis). Be to, 2002 m. gegužės 17 d. pažymoje–sąskaitoje nenurodyta, jog mokėjimas už parduodamą transporto priemonę yra išdėstytas iki 2002 m. gruodžio 31 d. ir kad pirkėjas taps minėto automobilio savininku tik visiškai atsiskaitęs. Atsiliepime teigiama, jog kadangi ginčo automobilis yra UAB „Jūsų Aušrė“ nuosavybė, antstolis, vykdydamas skolos iš UAB „Jūsų Aušrė“ išieškojimą, pagrįstai areštavo šį turtą. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : Kasatorius savo kasacinio skundo argumentus ir pareikštą ieškinį grindžia 2002 m. gegužės 15 d. pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartimi (b. l. 5), kuri numatė, kad nuosavybės teisė į perkamą automobilį pereina pirkėjui tik pastarajam visiškai sumokėjus kainą. Taigi sutartis buvo sudaryta galiojant 2000 m. CK. Bendra taisyklė yra tokia, kad, įgyjant daiktą pagal sandorį, nuosavybės teisė pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo momento (CK 4. 49 straipsnis). Tačiau teisės normos, reglamentuojančios nuosavybės teisės perėjimo momentą, yra dispozityvios, todėl šalys turi teisę savo susitarimu nustatyti ir kitokias taisykles. Be to, kitokias taisykles gali nustatyti ir specialios CK normos. Vienas iš atvejų, kai pardavėjas išsaugo nuosavybės teisę ir po daikto perdavimo pirkėjui, kol bus įvykdyta tam tikra sąlyga, yra pirkimas–pardavimas išsimokėtinai (CK 6. 411 straipsnis). Tačiau sutartis sukuria teises ir pareigas tik jos šalims (CK 6. 154, 6. 189 straipsniai). Sutartinių santykių uždarumo principas, kurį pripažįsta ir teismų praktika (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje N. Urnevičienė v. AB viešbutis „Lietuva“, Nr. 3K-7-145/2003, kat. 37. 6), numato, kad sutartis gali turėti įtakos trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms tik įstatymo nustatytais atvejais. Kai pirkimo–pardavimo sutarties šalys susitaria, kad pardavėjas nuosavybės teisę išsaugos tam tikrą laiką ir po daikto perdavimo pirkėjui, ši sutarties sąlyga galioja tik sutarties šalims. Kadangi tokia sąlyga gali būti nežinoma tretiesiems asmenims, tai šalys šios sąlygos negali panaudoti prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, jeigu pardavėjo nuosavybės teisė ar sutartis, numatanti tokią sąlygą, nebuvo vieša. Nuosavybės teisė yra daiktinė teisė, taigi jai galioja viešumo reikalavimas, reiškiantis, kad nuosavybės teisę galima panaudoti prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, jeigu ši teisė buvo paviešinta ir tretieji asmenys turėjo galimybę patikrinti, kas yra daikto savininkas. Pažymėtina, kad pagal CK 6. 411 straipsnio 2 dalį aplinkybę, jog nusipirktų neregistruojamų daiktų nuosavybės teisė išlieka pardavėjui, kai daiktai įsigyti teikti paslaugoms arba įmonės verslui, galima panaudoti prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, jeigu pirkimo–pardavimo sutartis buvo įregistruota įstatymo nustatyta tvarka viešame registre. Toks įstatymo reikalavimas paaiškinamas tiek nuosavybės teisės, kaip daiktinės teisės, pobūdžiu, tiek ir būtinumu užtikrinti civilinės apyvartos stabilumą, saugumą, jos dalyvių teisių ir interesų apsaugą, užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui. Kadangi įstatymas reikalauja paviešinti net neregistruojamų daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis, tai juolab (argumentum a fortiori) toks reikalavimas taikytinas registruojamiems daiktams, ir tai reiškia, kad registruojamo daikto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis taip pat privalo būti įregistruota registre, kuriame yra įregistruotas pats daiktas. Nagrinėjamos bylos atveju pirkimo–pardavimo objektas buvo lengvasis automobilis. Galiojantys teisės aktai (2000 m. spalio 12 d. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 19 straipsnis; Kelių transporto priemonių registravimo taisyklės, patvirtintos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 26) nustato privalomą transporto priemonių apskaitą. Vedant transporto priemonių apskaitą, viešame registre nurodoma ne tik pati transporto priemonė, bet ir jos savininkas. Parduodant transporto priemonę išsimokėtinai, pirkimo–pardavimo sutartis, numatanti, kad pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į automobilį ir po jo perdavimo pirkėjui, turi būti atitinkamai įregistruota šiame registre. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo automobilis 2002 m. gegužės 18 d. , t. y. praėjus dviem dienoms po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, buvo įregistruotas pirkėjo – UAB „Jūsų Aušrė” vardu (b. l. 75). Jokios informacijos apie nuosavybės teisės išlikimą pardavėjui registre nebuvo nurodyta. Vadinasi, nei sutarties faktas, nei sutarties sąlyga, numatanti nuosavybės teisės išlikimą pardavėjui, nebuvo vieši. Apie kasatorių, kaip ginčo automobilio savininką, viešame registre visai nebuvo nurodyta. Todėl sutarties šalys šios sutarties negali panaudoti prieš sąžiningus trečiuosius asmenis. Kadangi byloje neįrodyta, jog atsakovai žinojo ar turėjo žinoti apie šalių sudarytą sutartį ir jos turinį, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį (CK 1. 75 straipsnio 2 dalis, 6. 411 straipsnio 2 dalis). Dėl anksčiau nurodytų motyvų nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, n u t a r i a : Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |